Laikina versija
GENERALINĖS ADVOKATĖS
LAILA MEDINA IŠVADA,
pateikta 2024 m. sausio 18 d.(1)
Byla C‑450/22
Caixabank, S.A. – Bankia, S.A. ir Banco Mare Nostrum, S.A. teisių perėmėja,
Caixa Ontinyent, S.A.,
Banco Santander, S.A. – Banco Popular Español, S.A. ir Banco Pastor, S.A. teisių perėmėja,
Targobank, S.A.,
Credifimo, S.A.U.,
Caja Rural de Teruel, S.C.C.,
Caja Rural de Navarra, S.C.C.,
Cajasiete Caja Rural, S.C.C.,
Caja Rural de Jaén, Barcelona and Madrid, S.C.C.,
Caja Laboral Popular, S.C.C. (Kutxa),
Caja Rural de Asturias, S.C.C.,
Arquia Bank, S.A., anksčiau – Caja de Arquitectos, S.C.C.,
Nueva Caja Rural de Aragón, S.C.C.,
Caja Rural de Granada, S.C.C.,
Caja Rural del Sur, S.C.C.,
Caja Rural de Albacete, Ciudad Real and Cuenca, S.C.C. (Globalcaja),
Caja Rural Central, S.C.C. ir kt.,
Unicaja Banco, S.A. – Liberbank, S.A. ir Banco Castilla la Mancha, S.A. teisių perėmėja,
Banco de Sabadell, S.A.,
Banca March, S.A.,
Ibercaja Banco, S.A.,
Banca Pueyo, S.A.
prieš
ADICAE,
M.A.G.G.,
M.R.E.M.,
A.B.C.,
Óptica Claravisión, S.L.,
A. T. M.,
F. A. C.,
A. P. O.,
P. S. C.,
J. V. M. B. – C. M. R. teisių perėmėją
(Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 93/13/EEB – Komercinės (ūkinės) veiklos subjektų su vartotojais sudarytos sutartys – Kolektyvinė byla – Ieškinys dėl uždraudimo ir sumokėtų sumų grąžinimo – Hipoteka užtikrintos paskolos sutartys, sudarytos su dideliu bankų ir vartotojų skaičiumi – Apatinės ribos sąlyga, ribojanti palūkanų normos kintamumą – Abstrakti skaidrumo kontrolė – Sąvoka „vidutinis, pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas““
I. Įvadas
1. Sutarčių sąlygų skaidrumo reikalavimui tenka svarbus vaidmuo užtikrinant veiksmingą vartotojų apsaugą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 93/13/EEB(2). Sutarčių sąlygų skaidrumo vertinimas apima ne tik formaliuosius, bet ir materialiuosius kriterijus. Vartotojui turi būti sudarytos galimybės visapusiškai suprasti sutarties sąlygas ir jų ekonomines pasekmes. Esme grindžiamo požiūrio įtvirtinimas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dėl skaidrumo reikalavimo mokslinėje literatūroje apibūdinamas kaip „laipsniškas perėjimas prie labiau <...> gerove grindžiamo požiūrio į nesąžiningų sutarčių sąlygų klausimą“(3).
2. Pagrindinėje byloje keliamas klausimas, ar galima teisminė sutarties sąlygų skaidrumo kontrolė per kolektyvinio teisių gynimo procedūrą, ir jeigu taip – tai kokiomis sąlygomis ir kokiu būdu. Teisingumo Teismas taip pat turės išsamiau paaiškinti sąvoką „vidutinis vartotojas“, kiek tai susiję su kolektyviniu teismo procesu, turinčiu didelės apimties teisminio ginčo, kuriame dalyvauja daug finansų įstaigų ir nagrinėjama daug sutarčių, požymių.
II. Teisinis pagrindas
Europos Sąjungos teisė
Direktyva 93/13
3. Direktyvos 93/13 4 straipsnyje nustatyta:
„1. Nepažeidžiant 7 straipsnio, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas [remiantis sudarant sutartį buvusiomis visomis aplinkybėmis ir visomis kitomis tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygomis].
2. Sąlygų nesąžiningumo vertinimas nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.“
4. Direktyvos 93/13 5 straipsnyje įtvirtinta:
„Tose sutartyse, kur visos ar tam tikros vartotojui siūlomos sąlygos pateikiamos raštu, jos visada turi būti išdėstomos aiškia, suprantama kalba. Atsiradus abejonių dėl sąlygos reikšmės, interpretuojama vartotojo naudai. Ši taisyklė dėl interpretavimo netaikoma 7 straipsnio 2 dalyje nustatytų procedūrų atveju.“
5. Direktyvos 93/13 7 straipsnyje nustatyta:
„1. „Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų [komercinės (ūkinės) veiklos subjektų] sudaromose su vartotojais.
2. Pirmojoje straipsnio dalyje nurodytos priemonės apima nuostatas, pagal kurias asmenys arba organizacijos, pagal nacionalinės teisės aktus turinčios teisėtą interesą apsaugoti vartotojus, gali pagal atitinkamus nacionalinės teisės aktus iškelti bylą teismuose arba kompetentingose administracinėse institucijose, kad būtų priimtas sprendimas dėl to, ar bendram naudojimui parengtos sutarčių sąlygos yra nesąžiningos, ir galėtų būti pritaikytos tinkamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią tolesniam tokių sąlygų naudojimui.
3. Tinkamai atsižvelgiant į nacionalinės teisės aktus, antrojoje straipsnio dalyje nurodytos teisinės apsaugos priemonės gali būti atskirai arba kartu nukreiptos prieš kelis pardavėjus ar tiekėjus [komercinės (ūkinės) veiklos subjektus] iš tos pačios ekonomikos sektoriaus arba prieš jų asociacijas, kurios naudoja arba rekomenduoja naudoti tas pačias bendrąsias sutarčių sąlygas arba panašias sąlygas.“
Ispanijos teisė
Įstatymas Nr. 7/1998
6. 1998 m. balandžio 13 d. Ley 7/1998 sobre condiciones generales de la contratación (Įstatymas Nr. 7/1998 dėl bendrųjų sutarčių sąlygų) (BOE, Nr. 89, 1998 m. balandžio 14 d.) redakcijos, taikytinos pagrindinei bylai (toliau – LCGC), 12 straipsnyje nustatyta:
„1. Dėl šio įstatymo nuostatoms arba kitiems imperatyviems arba draudimus nustatantiems teisės aktams prieštaraujančių bendrųjų sąlygų taikymo arba rekomendacijos jas taikyti gali būti pareikštas ieškinys dėl uždraudimo ir sumų grąžinimo.
2. Ieškiniu dėl uždraudimo siekiama, kad būtų priimtas teismo sprendimas, įpareigojantis atsakovą pašalinti iš savo bendrųjų sąlygų visas sąlygas, kurios pripažintos negaliojančiomis, ir ateityje nenaudoti tokių sąlygų, nustatant ir patikslinant, nelygu aplinkybės, sutarties turinį, kuris turi būti laikomas galiojančiu ir įpareigojančiu.
Susijęs ieškinys dėl bet kokių sumų, kurios buvo sumokėtos pagal tokias bendrąsias sąlygas, susigrąžinimo gali būti prijungtas kaip papildomas reikalavimas prie ieškinio dėl uždraudimo, taip pat prie ieškinio dėl žalos, padarytos taikant tokias sąlygas, atlyginimo.“
7. LCGC 17 straipsnyje įtvirtinta:
„1. Ieškinys dėl uždraudimo gali būti pareikštas bet kuriam komercinės (ūkinės) veiklos subjektui, kuris naudoja bendrąsias sąlygas, pripažintas negaliojančiomis.
<...>
4. Ankstesnėse dalyse numatyti ieškiniai gali būti pareikšti kartu keliems tame pačiame ekonomikos sektoriuje veikiantiems komercinės (ūkinės) veiklos subjektams arba jų asociacijoms, kurie naudoja arba rekomenduoja naudoti tapačias bendrąsias sąlygas, kurios pripažintos negaliojančiomis.“
Karaliaus dekretas įstatymas Nr. 1/2007
8. Pagal texto refundido de la Ley General para la Defensa de los Consumidores y Usuarios y otras leyes complementarias (konsoliduotas Bendrasis vartotojų ir naudotojų apsaugos įstatymas ir kiti papildomi įstatymai), patvirtinto 2007 m. lapkričio 16 d. Real Decreto Legislativo 1/2007 (Karaliaus dekretas įstatymas Nr. 1/2007) (BOE, Nr. 287, 2007 m. lapkričio 30 d.) redakcijos, taikytinos pagrindinei bylai, 53 straipsnį ieškiniu dėl uždraudimo siekiama teismo sprendimo, įpareigojančio atsakovą nutraukti tam tikrus veiksmus ir uždrausti juos atlikti ateityje. Be to, ieškinys gali būti pareikštas siekiant uždrausti atlikti veiksmus, kai pareiškiant ieškinį jie jau yra pasibaigę, jeigu yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad kyla tiesioginė grėsmė, jog jie gali pasikartoti. Jeigu pareiškiamas ieškinys dėl sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, jis gali būti prijungtas prie ieškinio dėl uždraudimo, įsipareigojimų nevykdymo, sutarties nutraukimo arba atšaukimo, taip pat prie ieškinio dėl sumų, sumokėtų dėl veiksmų, nuostatų arba bendrųjų sąlygų, pripažintų nesąžiningomis arba neskaidriomis, grąžinimo.
Įstatymas Nr. 1/2000
9. 2000 m. sausio 7 d. Ley 1/2000 de Enjuiciamiento Civil (Įstatymas Nr. 1/2000 dėl Civilinio proceso kodekso) (BOE, Nr. 7, 2000 m. sausio 8 d., p. 575) redakcijos, taikytinos pagrindinei bylai, 72 straipsnyje nustatyta, kad vienos šalies kelioms šalims arba kelių šalių vienai šaliai pareikšti ieškiniai gali būti sujungti ir nagrinėjami kartu, jeigu tarp šių ieškinių yra ryšys dėl ieškinio pagrindo arba dalyko. Ieškinio pagrindas arba dalykas laikomi tapačiais arba susijusiais, jeigu ieškiniai grindžiami tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis.
III. Glaustas pagrindinės bylos faktinių aplinkybių ir proceso apibūdinimas
10. Asociación de Usuarios de Bancos, Cajas de Ahorros y Seguros de España (ADICAE) (Ispanijos bankų, taupomųjų bankų ir draudimo bendrovių naudotojų asociacija, toliau – ADICAE) pareiškė kolektyvinį ieškinį dėl uždraudimo 44 Ispanijoje veikiančioms finansų įstaigoms. Ieškinyje ADICAE prašė įpareigoti šias įstaigas nebenaudoti hipoteka užtikrintos paskolos sutartyse numatytos bendrosios sąlygos, pagal kurią kintamosios palūkanų normos negali būti mažesnės už tam tikrą ribą (toliau – apatinės ribos sąlyga). Be to, ADICAE prie ieškinio dėl uždraudimo prijungė ieškinį dėl sumų grąžinimo, kuriame buvo prašoma įpareigoti grąžinti pagal šią sąlygą sumokėtas sumas. ADICAE du kartus pateikė prašymą įtraukti į bylą papildomus atsakovus – taip bendras atsakovų skaičius padidėjo iki 101.
11. Pirmosios instancijos teismas ieškinį pripažino priimtinu. Paskelbus kvietimus nacionalinėje žiniasklaidoje, 820 vartotojų individualiai palaikė kolektyviniame ieškinyje pareikštus reikalavimus.
12. Pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškinys buvo patenkintas iš dalies, išskyrus dėl trijų finansų įstaigų, ir su vartotojais pasirašytų hipoteka užtikrintos paskolos sutarčių bendrosiose sąlygose esančios apatinės ribos sąlygos („clausulas suelo“) buvo pripažintos negaliojančiomis. Šiuo sprendimu finansų įstaigos buvo įpareigotos pašalinti ginčijamas sąlygas iš sutarčių ir nebenaudoti jų neskaidriai. Jos taip pat buvo įpareigotos grąžinti sumas, kurios buvo nepagrįstai sumokėtos pagal šias sąlygas, nuo 2013 m. gegužės 9 d. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) sprendimo paskelbimo dienos.
13. Bankai atsakovai apskundė pirmosios instancijos teismo sprendimą Audiencia Provincial de Madrid (Madrido provincijos teismas, Ispanija), o šis atmetė didžiąją dalį apeliacinių skundų. Minėtas teismas sprendime nustatė sutarties sąlygų skaidrumo kontrolės nagrinėjant kolektyvinius ieškinius metodą (abstrakti kontrolė). Konkrečiai kalbant, jis nusprendė, kad būtina nustatyti, ar finansų įstaiga nuslėpė arba iškraipė atitinkamos sąlygos ekonomines pasekmes. Teismas manė, kad šios pasekmės nuslepiamos arba iškraipomos, jeigu bankas nenurodo apatinės ribos sąlygos taip pat kaip kitų sąlygų, į kurias vidutinis vartotojas atkreipia dėmesį, visų pirma tų, kuriose nustatyta sutarties kaina.
14. Audiencia Provincial de Madrid (Madrido provincijos teismas) išvardijo tam tikrus veiksmus, kurie gali būti ginčijamos sąlygos neskaidrumo įrodymas. Konkrečiai buvo išvardyti šie veiksmai: pirma, apatinės ribos sąlygos pateikimas kartu su informacija, nesusijusia su sutarties kaina, arba kartu su šalutine informacija apie galimybę sumažinti kainą, taip sudarant įspūdį, kad šiai sąlygai taikomos tam tikros sąlygos ar reikalavimai, dėl kurių ją bus sunku taikyti praktiškai, antra, sąlygos pateikimas ilgų pastraipų, kurios pradedamos kitais klausimais, viduryje arba pabaigoje, taip atitraukiant vidutinio vartotojo dėmesį, ir trečia, apatinės ribos sąlygos pateikimas kartu su sąlyga, ribojančia palūkanų normos didinimą (viršutinės ribos sąlyga), taip sutelkiant vartotojo dėmesį į tariamą maksimalios viršutinės ribos apsaugą nuo hipotetinio orientacinės normos padidėjimo ir nukreipiant jo dėmesį nuo apatinės ribos svarbos.
15. Bankai apskundė Audiencia Provincial de Madrid (Madrido provincijos teismas) sprendimą Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas).
16. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas kelia du pagrindinius klausimus. Pirmasis susijęs su tuo, ar kolektyvinis ieškinys dėl uždraudimo yra tinkamas procesinis mechanizmas sutarties sąlygų skaidrumo kontrolei atlikti. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pareiškiant ieškinį dėl uždraudimo iš esmės reikalaujama atlikti abstrakčią atitinkamos sąlygos kontrolę, o atliekant skaidrumo kontrolę reikia konkrečiai išnagrinėti konkrečius sutartinius santykius, kurių dalis yra ginčijama sąlyga, daugiausia dėmesio skiriant vartotojams prieš sudarant sutartį suteiktai informacijai. Taigi jam kyla klausimų dėl to, ar kolektyvinis ieškinys yra tinkamas sąlygos skaidrumo kontrolei atlikti. Be to, jis abejoja, ar kolektyvinis ieškinys dėl skaidrumo kontrolės gali būti pareikštas visoms finansų įstaigoms, sudarančioms visos šalies bankų sistemą (daugiau nei šimtui), kai vienintelis bendras šių įstaigų bruožas yra panašios sąlygos naudojimas hipoteka užtikrintose sutartyse.
17. Antrasis klausimas, kurį iškėlė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, yra susijęs su vidutinio vartotojo apibrėžtimi, kai byloje dalyvauja daug skirtingų finansų įstaigų, joje nagrinėjami skirtingi sutarčių sudarymo būdai, į ją įtraukti skirtingi klientai ir kai nagrinėjamos sąlygos buvo taikomos ilgą laiką.
18. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad iš vidaus teismų jurisprudencijos matyti sunkumai, kylantys vykdant abstrakčią skaidrumo kontrolę. Šiuo klausimu jis nurodo Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas, Ispanija) jurisprudenciją. Šis teismas nusprendė, kad kolektyvinio ieškinio dėl uždraudimo pasekmių išplėtimas visoms sutartims gali prieštarauti vartotojo, kuris nesiekia, kad sutartis būtų pripažinta negaliojančia, laisvei sudaryti sutartis. Be to, jis remiasi savo paties jurisprudencija. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas anksčiau yra pripažinęs galimybę vykdyti abstrakčią apatinės ribos sąlygų kontrolę, atsižvelgiant į vidutinio vartotojo apibrėžtį ir į standartizuotų sutarčių sudarymo modelių ypatumus. Vis dėlto kai kuriose bylose kolektyvinis ieškinys buvo pareikštas vienai finansų įstaigai arba labai nedideliam jų skaičiui. Taigi buvo lengviau susiaurinti ginčijamus veiksmus ir sąlygas iki standartinių atvejų ir paprasčiau atlikti vertinimą iš vidutinio vartotojo perspektyvos.
19. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, papildomas sudėtingumo elementas vykdant abstrakčią skaidrumo kontrolę atsiranda tuo atveju, kai ieškinys dėl sumų grąžinimo yra sujungtas su ieškiniu dėl uždraudimo. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad nustatyti konkrečias finansines pasekmes, kurių kiekvienam suinteresuotam vartotojui gali turėti sąlygų pripažinimas negaliojančiomis, labiau tiktų nagrinėjant vartotojų individualiai pareikštus ieškinius.
20. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar pagal [Direktyvos 93/13] 4 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodytos sutarties sudarymo aplinkybės, ir tos pačios direktyvos 7 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodytos panašios sąlygos, leidžiama, siekiant vykdyti skaidrumo kontrolę nagrinėjant kolektyvinį ieškinį, abstrakčiai įvertinti sąlygas, kurias naudoja daugiau nei vienas šimtas finansų įstaigų milijonuose bankų sutarčių, neatsižvelgiant į tai, kiek informacijos apie sąlygos teisinę ir ekonominę naštą ar kitas aplinkybes, kurios kiekvienu atveju buvo susiklosčiusios sutarties sudarymo metu, buvo suteikta prieš sudarant sutartį?
2. Ar su [Direktyvos 93/13] 4 straipsnio 2 dalimi ir 7 straipsnio 3 dalimi yra suderinama tai, kad abstrakti skaidrumo kontrolė būtų atliekama vidutinio vartotojo požiūriu, kai įvairūs sutarčių pasiūlymai yra skirti skirtingoms konkrečioms vartotojų grupėms arba kai daug finansų įstaigų, kurių veiklos sritys ekonominiu ir geografiniu požiūriu yra labai skirtingos, naudojo standartines sąlygas labai ilgą laikotarpį, per kurį visuomenė įgijo daugiau žinių apie tokias sąlygas?“
21. Rašytines pastabas pateikė šios finansų įstaigos: Caixabank, S.A., Banco Santander, S.A., Targobank, S.A., Caja Rural de Teruel, S.C.C., Caja Rural de Navarra, S.C.C., Caja Rural de Jaén, Barcelona and Madrid, S.C.C., Caja Rural de Asturias, S.C.C., Arquia Bank, S.A., anksčiau – Caja de Arquitectos, S.C.C., Nueva Caja Rural de Aragón, S.C.C., Caja Rural de Granada, S.C.C., Caja Rural del Sur, S.C.C., Caja Rural de Albacete, Ciudad Real and Cuenca, S.C.C. (Globalcaja), Caja Rural Central, S.C.C. ir kt., Unicaja Banco, S.A., Banco de Sabadell, S.A. ir Ibercaja Banco S.A. Be to, rašytines pastabas pateikė ADICAE, Ispanijos, Lenkijos ir Portugalijos vyriausybės bei Europos Komisija. Teisingumo Teismas pateikė šalims rašytinius klausimus, į kuriuos šios turėjo atsakyti per žodinį bylos nagrinėjimą. Teismo posėdyje, kuris įvyko 2023 m. rugsėjo 28 d., taip pat dalyvavo šių šalių, išskyrus Lenkijos ir Portugalijos vyriausybes, atstovai.
IV. Vertinimas
Pirminės pastabos dėl ginčijamų apatinės ribos sąlygų („clausulas suelo“) teisminės kontrolės
22. Prieš pradedant nagrinėti pateiktus klausimus, svarbu pateikti keletą pirminių pastabų dėl apatinės ribos sąlygų teisminės kontrolės Ispanijoje ir Teisingumo Teisme.
23. Apatinės ribos sąlygos buvo standartinės sąlygos, įtrauktos į daugelio Ispanijoje veikiančių finansų įstaigų su vartotojais sudaromų hipoteka užtikrintos paskolos su kintamąja palūkanų norma sutarčių bendrąsias sąlygas. Jose buvo nustatyta minimali riba, žemiau kurios kintamoji palūkanų norma negalėjo nukristi, nepaisant to, ar orientacinė palūkanų norma buvo mažesnė už šią minimalią ribą. Šiose paskolos sutartyse nustatyta minimali palūkanų norma paprastai svyruodavo nuo dviejų iki penkių procentų(4). Hipoteka užtikrintos paskolos sutartyse taikomoms orientacinėms palūkanų normoms (paprastai „Euribor“) nukritus gerokai žemiau ribos, kuri buvo nustatyta apatinės ribos sąlygose, vartotojai, sudarę paskolos sutartis, kuriose buvo numatytos tokios sąlygos, suprato, kad negalės pasinaudoti šiuo sumažėjimu ir vis tiek turės mokėti minimalaus dydžio palūkanas, nors yra pasiėmę hipoteka užtikrintą paskolą su kintamąja palūkanų norma(5). Individualūs vartotojai ir vartotojų asociacijos Ispanijoje pareiškė kelis tūkstančius ieškinių dėl apatinės ribos sąlygų neteisėtumo ir permokėtų palūkanų grąžinimo.
24. 2013 m. gegužės 9 d. istoriniame sprendime (patvirtintame 2015 m. kovo 25 d. nutartimi) Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) išnagrinėjo apatinės ribos sąlygų teisėtumo klausimą, iškeltą vartotojų asociacijos pareikštame kolektyviniame ieškinyje kelioms bankų įstaigoms. Jis nusprendė, kad tokios sąlygos, susijusios su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, buvo gramatiškai nesuprantamos vartotojams, todėl joms buvo taikomas Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas būti pateiktoms aiškia, suprantama kalba. Nors šis teismas konstatavo, kad toje byloje išnagrinėtos apatinės ribos sąlygos savaime buvo teisėtos, jis manė, kad jos neatitiko materialiojo skaidrumo reikalavimo(6). Ši išvada buvo pagrįsta tuo, kad sudarant sutartį vartotojams nebuvo suteikta pakankamai informacijos apie ginčijamos sąlygos teisines ir finansines pasekmes. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas), įvertinęs šias sąlygas pagal bendruosius sąžiningumo, sutartinių teisių ir pareigų pusiausvyros bei skaidrumo kriterijus, įtvirtintus Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje, 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnyje, jas pripažino negaliojančiomis.
25. 2013 m. gegužės 9 d. sprendime Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) apribojo sprendimo dėl negaliojimo restitucinį poveikį taip, kad jis būtų taikomas tik permokoms, atsiradusioms po jo sprendimo paskelbimo, atsižvelgdamas į didelius ekonominius sunkumus, kurių bankų sektoriuje sukeltų atgaline data taikomas restitucinis poveikis. Teisingumo Teismo sprendime Gutiérrez Naranjo ir kt.(7) šis restitucinio poveikio apribojimas laiko atžvilgiu buvo pripažintas nesuderinamu su Direktyvos 93/13 6 straipsniu.
26. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, išnagrinėsiu abu prejudicinius klausimus.
Pirmasis klausimas
27. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nacionalinis teismas gali atlikti abstraktų sutarties sąlygų skaidrumo vertinimą nagrinėdamas kolektyvinį ieškinį tuo atveju, kai atitinkamas procesas pradėtas prieš didelį finansų įstaigų skaičių ir apima daug sutarčių.
28. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės dėl kolektyvinio ieškinio tinkamumo siekiant, kad būtų atliktas abstraktus sutarties sąlygų vertinimas, kyla, pirma, iš Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalies teksto. Pagal šią nuostatą sąlygos nesąžiningumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas sutarties sudarymo aplinkybes, buvusias jos sudarymo metu. Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad skiriasi individualaus ir kolektyvinio teismo proceso pobūdis: pirmuoju atveju konkrečiai nagrinėjami sutartiniai santykiai, kurių dalis yra ginčijama sąlyga, o antruoju atliekama abstrakti atitinkamos sąlygos kontrolė. Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atkreipia dėmesį į pagrindinėje byloje nagrinėjamų aplinkybių sudėtingumą dėl labai didelio atsakovų ir nagrinėjamų sutarčių skaičiaus ir dėl daugybės skirtingų apatinės ribos sąlygos formuluočių.
29. Siekiant išsklaidyti šias abejones, svarbu priminti Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl teisminės kontrolės kolektyvinėse ir individualiose bylose pobūdžio, taip pat dėl sutarčių sąlygų skaidrumo reikalavimo vertinimo. Remdamasi šia jurisprudencija išnagrinėsiu, ar galima atlikti skaidrumo kontrolę nagrinėjant tokios apimties kolektyvinį ieškinį, koks pareikštas pagrindinėje byloje, ir kokiomis sąlygomis tai galima padaryti.
a) Teisminės kontrolės pobūdis kolektyvinėse ir individualiose bylose
30. Direktyvoje 93/13 nustatyta teisminės apsaugos sistema grindžiama dviejų rūšių ieškiniais: individualiais ir kolektyviniais. Šios dvi ieškinių rūšys viena kitą papildo(8). Kartu su subjektyvia vartotojo teise kreiptis į teismą, kad būtų įvertintas sutarties, kurios šalis jis yra, nesąžiningumas, Direktyvos 93/13 7 straipsnio 2 dalyje numatytas mechanizmas leidžia valstybėms narėms vykdyti standartinėse sutartyse esančių nesąžiningų sąlygų kontrolę, vartotojų apsaugos organizacijoms suteikiant teisę reikšti ieškinius dėl uždraudimo, siekiant apginti viešąjį interesą(9).
31. Tikslo nutraukti nesąžiningų sąlygų naudojimą taip pat siekiama Direktyva 2009/22/EB(10), kuria tinkamų procesinių priemonių, susijusių su ieškiniais dėl uždraudimo, srityje papildoma Direktyvoje 93/13 numatyta vartotojų apsauga(11).
32. Teisingumo Teismas nusprendė, kad individualių ir kolektyvinių ieškinių pagal Direktyvą 93/13 tikslai ir teisiniai padariniai yra skirtingi, be to, skiriasi jų pobūdis(12). Taigi, nagrinėdamas ieškinį, susijusį su individualiu vartotoju, teismas turi konkrečiai įvertinti jau sudarytos sutarties sąlygos nesąžiningumą. Pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalį nacionalinis teismas privalo atsižvelgti į visas sutarties sudarymo aplinkybes. Ieškinio dėl uždraudimo atveju teismų užduotis yra abstrakčiai įvertinti komercinės (ūkinės) veiklos subjektų į su vartotojais sudarytas sutartis įtrauktų sąlygų nesąžiningą pobūdį. Be to, ieškinių dėl uždraudimo prevencinis pobūdis ir atgrasomasis tikslas, kaip ir jų nepriklausomumas nuo bet kokio konkretaus individualaus ginčo, reiškia, kad šie ieškiniai gali būti pareiškiami net ir tada, jei sąlygos, kurias reikalaujama uždrausti, nebuvo naudotos konkrečiose sutartyse(13).
33. Pažymėtina, kad nesąžiningų sąlygų abstrakčios kontrolės mechanizmas būdingas Direktyvos 93/13 7 straipsnyje nurodytiems kolektyvinio teisių gynimo mechanizmams(14). Atsižvelgti į visas individualias sutarties aplinkybes galima tik nagrinėjant individualų ieškinį(15). Tai išplaukia iš šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta, kad visos sutarties sudarymo aplinkybės vertinamos „nepažeidžiant 7 straipsnio“. Taigi teisminė kontrolė kolektyvinėse bylose visada yra abstrakti, nepaisant to, ar sąlygos, kurių kontrolė vykdoma, buvo naudojamos konkrečiose sutartyse.
34. Kalbant apie individualaus ir kolektyvinio ieškinio padarinius pažymėtina, kad nesąžiningumo konstatavimas individualaus ieškinio atveju yra privalomas tik vartotojui, kuris yra bylos šalis. Kolektyvinių ieškinių atveju nesąžiningumo konstatavimas gali būti taikomas plačiau. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad nacionalinės teisės aktuose gali būti numatytas nesąžiningumo konstatavimo nagrinėjant komercinės (ūkinės) veiklos subjektui pareikštą ieškinį dėl uždraudimo ultra partes poveikis(16).
35. Abstrakčios kontrolės nagrinėjant kolektyvinį ieškinį mechanizmai papildo vartotojo subjektinę teisę pareikšti individualų ieškinį ir reikalauti, kad būtų atsižvelgta į visas su jo sutartimi susijusias aplinkybes. Kadangi kolektyvinį ir individualų ieškinius sieja papildomumo santykis, pagal Direktyvoje 93/13 nustatytą teisminės apsaugos sistemą turi būti užtikrinta galimybė pareikšti juos abu. Taigi individualiam ieškiniui taikomi reikalavimai, visų pirma būtinybė atsižvelgti į visas individualias sutarties aplinkybes, netrukdo pareikšti kolektyvinio ieškinio, kuris nepriklauso nuo konkretaus ginčo ir individualių aplinkybių.
36. Individualūs ir kolektyviniai ieškiniai yra Direktyvoje 93/13 nustatytos visapusiškos apsaugos sistemos sudedamosios dalys.
b) Sutarties sąlygų skaidrumo kontrolė
37. Skaidrumo reikalavimas išdėstytas taisyklėse, kuriomis numatoma, kad sutarties sąlygos turi būti pateikiamos aiškia, suprantama kalba (Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis ir 5 straipsnis)(17). Be to, iš Direktyvos 93/13 dvidešimtos konstatuojamosios dalies ir jos priedo 1 punkto i papunkčio matyti, kad vartotojas turi iš anksto susipažinti su visomis sutarties sąlygomis, kad, remdamasis turima informacija, galėtų nuspręsti, ar nori būti jų saistomas(18).
38. Konkrečiai kalbant, pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį nesąžiningumo vertinimas neturi būti susijęs nei su „pagrindinio sutarties dalyko“ apibrėžimu, nei su „kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba“. Darytina išvada, kad sutarties sąlygų nesąžiningumo kontrolės mechanizmo išimties, susijusios su pagrindinėmis sąlygomis (toliau – pagrindinių sąlygų išimtis), taikymas priklauso nuo šių sąlygų skaidrumo.
39. Direktyvos 93/13 5 straipsnyje nustatyta bendresnė skaidrumo taisyklė, pagal kurią sutarčių sąlygos „visada turi būti išdėstomos aiškia, suprantama kalba“. Galima manyti, kad šioje nuostatoje įtvirtintas, kaip nurodyta doktrinoje, „visa apimantis [skaidrumo] principas“(19).
40. Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 93/13 4 straipsnyje numatyto skaidrumo reikalavimo apimtis yra tokia pat kaip ir numatytojo šios direktyvos 5 straipsnyje(20).
41. Teisingumo Teismo nuomone, skaidrumo reikalavimą reikia aiškinti plačiai(21) – kaip apimantį ir formaliuosius, ir materialiuosius kriterijus(22). Apskritai formalusis skaidrumas reiškia atitinkamos informacijos formuluotę ir pateikimo vartotojui būdą. Pavyzdžiui, Komisijos gairėse dėl nesąžiningų sąlygų toliau nurodyti sutarties sąlygų pateikimo aspektai išvardyti kaip svarbūs skaidrumo vertinimo veiksniai: vizualinio pateikimo aiškumas; tai, ar sutarties struktūra yra logiška ir ar svarbios nuostatos tinkamai išryškintos, o ne paslėptos tarp kitų nuostatų; arba tai, ar sąlygos sutartyje išdėstytos ten, kur jų galima pagrįstai tikėtis, įskaitant jų sąsajas su kitomis susijusiomis sutarties sąlygomis(23).
42. Sutarčių sąlygų materialiojo skaidrumo(24) kontrolė neapsiriboja vien sąlygos formuluotės aiškumo ir suprantamumo vertinimu, bet apima ir tai, ar sąlyga leidžia vartotojui suvokti realias jos pasekmes.
43. Pagal su tuo susijusią Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją iki sutarties sudarymo informacija apie sutarties sąlygas ir jos sudarymo pasekmes vartotojui yra ypač svarbi. Būtent remdamasis šia informacija jis nusprendžia, ar nori būti saistomas komercinės (ūkinės) veiklos subjekto iš anksto suformuluotų sąlygų(25). Taigi minėtas skaidrumo reikalavimas reiškia, kad ši sąlyga vartotojui turi būti ne tik suprantama formaliuoju ir gramatiniu aspektais, bet ir kad vidutinis, pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas galėtų suvokti, kaip konkrečiai apskaičiuojamos šios palūkanos, ir remdamasis konkrečiais ir suprantamais kriterijais įvertinti galimai reikšmingas tokios sąlygos ekonomines pasekmes jo finansiniams įsipareigojimams(26).
44. Iki šiol Teisingumo Teismas yra išanalizavęs skaidrumo reikalavimą nagrinėdamas individualias bylas, atsižvelgdamas į Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį ir 5 straipsnį, ir daugiausia kiek tai susiję su paskolos sutartimis. Tokiais atvejais klausimas, ar skaidrumo reikalavimas buvo įvykdytas, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į visas reikšmingas faktines aplinkybes, įskaitant reklaminę medžiagą ir informaciją, kurią per derybas dėl nagrinėjamos paskolos sutarties sudarymo pateikė ne tik paskolos davėjas, bet ir bet kuris kitas asmuo, kuris šio komercinės (ūkinės) veiklos subjekto vardu teikė atitinkamą paskolą(27). Konkrečiai kalbant, nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas su paskolos sutarties sudarymu susijusias aplinkybes, turi patikrinti, ar nagrinėjamoje byloje vartotojui buvo perduota visa informacija, kuri gali turėti įtakos jo įsipareigojimų apimčiai ir leistų įvertinti, be kita ko, visą jo paskolos kainą(28). Atliekant šį vertinimą, taip pat svarbi finansų įstaigos ikisutartiniuose ir sutartiniuose dokumentuose vartojama kalba(29).
45. Taigi nacionalinis teismas, nagrinėdamas individualią bylą dėl skaidrumo kontrolės, turi išnagrinėti visas paskolos sutarties sudarymo aplinkybes. Vis dėlto pažymėtina, kad daugelis teisminės skaidrumo kontrolės elementų grindžiami objektyviu vertinimu. Nacionalinis teismas vertina standartinę sutarties sąlygą, įtrauktą į paskolos davėjo iš anksto parengtus standartinius sutartinius ir ikisutartinius dokumentus dėl neapibrėžtam vartotojų skaičiui siūlomų paskolų. Be to, vykdant skaidrumo kontrolę taikomas ne konkretaus individualaus vartotojo, o vidutinio vartotojo, kuris yra pakankamai informuotas, protingai pastabus bei nuovokus, kriterijus(30).
46. Vidutinio vartotojo sąvoka yra teisinė fikcija, kuria siekiama labai skirtingą realybę paversti bendru vardikliu(31). Šis kriterijus iš esmės yra objektyvus. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas nusprendė, kad skaidrumo reikalavimo laikymasis turi būti tikrinamas atsižvelgiant į objektyvų vidutinio vartotojo, kuris yra pakankamai gerai informuotas, protingai pastabus ir apdairus, standartą(32). Šio standarto neatitinka nei mažiau [informuotas], palyginti su vidutiniu vartotoju, nei už vidutinį [geriau informuotas] vartotojas(33).
47. Atsižvelgiant į visus Teisingumo Teismo jurisprudencijoje suformuluotus skaidrumo kontrolės elementus, mokslinėje literatūroje teisingai pastebėta, kad „skaidrumo reikalavimų kartelė“ buvo gerokai pakelta(34) ir dėl to vidutinio vartotojo modelis tapo „pritaikytas prie vartotojų elgesio realijų sudarant standartinės formos sutartis“(35).
48. Kaip dar vieną pavyzdį galima nurodyti su paskolos užsienio valiuta sutartimis susijusią bylą, kurioje Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors vartotojas buvo išsamiai informuotas, skaidrumo reikalavimas nelaikomas įvykdytu vien dėl to, kad vartotojui pateikta (net ir didelės apimties) informacija. Vartotojas taip pat turi būti informuotas apie ekonomines aplinkybes, galinčias turėti įtakos valiutų kursų svyravimams, ir jam turi būti suteikta galimybė praktiškai suprasti galimas reikšmingas pasekmes jo finansinei padėčiai(36).
49. Kuo aukštesnė riba, kurią reikia pasiekti norint įvykdyti skaidrumo reikalavimą, tuo mažesnius lūkesčius galima turėti dėl vidutinio vartotojo(37). Be to, komercinės (ūkinės) veiklos subjektas turi teisme pagrįsti tinkamą savo ikisutartinių ir sutartinių įsipareigojimų (visų pirma susijusių su sutarties sąlygų skaidrumo reikalavimu, kaip nustatyta Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalyje) vykdymą(38).
50. Atsižvelgiant į objektyvų vidutinio vartotojo modelio standartą ir nustačius aukštą ribą, kurią reikia pasiekti norint įvykdyti skaidrumo reikalavimą, teisminė sutarčių sąlygų skaidrumo kontrolė tapo objektyvesnė, grindžiama sutarčių standartizavimu.
51. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, toliau išnagrinėsiu, ar kolektyvinis ieškinys yra tinkamas teisminis mechanizmas skaidrumui kontroliuoti.
c) Kolektyvinio ieškinio tinkamumas sutarties sąlygų skaidrumui kontroliuoti
52. Direktyvoje 93/13 nustatytoje apsaugos sistemoje teisminė sutarties sąlygų nesąžiningumo ir jų skaidrumo kontrolė nepriklauso nuo to, kokio pobūdžio – individualus ar kolektyvinis – ieškinys pareikštas. Pačioje Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalies, kurioje numatytas individualus sąlygos nesąžiningumo vertinimas, pradžioje nustatyta, kad šis vertinimas „nepažeidžia 7 straipsnio“. Atsižvelgiant į minėtą papildomumo santykį, individualus į konkrečią sutartį įtrauktos sąlygos galimo nesąžiningumo vertinimas neužkerta kelio, nagrinėjant kolektyvinį ieškinį, šios sąlygos vertinti abstrakčiai.
53. Kiek tai susiję su skaidrumo reikalavimu, Direktyvoje 93/13 nėra nieko, kas rodytų, kad jį draudžiama vertinti nagrinėjant kolektyvinį ieškinį. Pirma, skaidrumas yra būtina „pagrindinių sąlygų išimties“ taikymo pagal Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalį sąlyga. Jeigu kolektyvinėse bylose nebūtų galima nagrinėti sutarties sąlygų skaidrumo, tai reikštų, kad tokiose bylose „pagrindinės sąlygos“ niekada nebūtų kontroliuojamos. Iš tiesų, priešingu atveju nebūtų įmanoma išnagrinėti, ar jos išdėstytos aiškia, suprantama kalba.
54. Antra, Direktyvos 93/13 5 straipsnyje(39) neskiriami individualūs ir kolektyviniai ieškiniai, išskyrus taikytiną aiškinimo taisyklę. Iš šios nuostatos matyti, kad vartotojui palankiausio aiškinimo taisyklės viršenybė netaikoma per valstybių narių pagal 7 straipsnio 2 dalį numatytas kolektyvinio teisių gynimo procedūras(40).
55. Iš 5 straipsnyje nustatytos siauros išimties matyti, kad skaidrumo reikalavimas susijęs su standartine sąlyga, o ne su ieškinio, pareikšto teismams tam, kad būtų atlikta šios sąlygos kontrolė, rūšimi. Kaip jau pažymėjau šioje išvadoje(41), 5 straipsnis yra pagrindinė nuostata, kurioje įtvirtintas „visa apimantis principas“, kuris negali būti taikomas tik individualioms byloms. Taigi, atsižvelgiant į skaidrumo reikalavimo svarbą Direktyvoje 93/13 nustatytoje apsaugos sistemoje, jis turi vienodai galioti ir šios direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje numatytam mechanizmui(42).
56. Užuot užkirtus kelią skaidrumo vertinimui nagrinėjant kolektyvinius ieškinius, teisminė kontrolė turi būti pritaikyta prie kolektyvinių ieškinių tikslo ir teisinių pasekmių.
57. Kaip Komisija iš esmės nurodė rašytinėse pastabose, kitoks aiškinimas prieštarautų kolektyvinių ieškinių tikslui, nes skaidrumo reikalavimas būtų pašalintas iš teisminės kontrolės, nepaisant to, kad kolektyvinis teisių gynimas yra esminė Direktyvoje 93/13 nustatytos apsaugos sistemos sudedamoji dalis.
58. Be to, tokia išimtis būtų nesuderinama su Direktyvoje 2009/22 numatyta teismine apsauga, kuri, kaip jau pažymėta šioje išvadoje, papildo Direktyvoje 93/13 numatytą vartotojų apsaugą. Direktyva 2009/22 buvo suderinti ieškiniai dėl uždraudimo, kuriais siekiama apsaugoti kolektyvinius vartotojų interesus, kuriems taikomos jos I priede išvardytos direktyvos, tarp kurių yra ir Direktyva 93/13. Ieškiniais dėl uždraudimo galima remtis siekiant užginčyti bet kurios Direktyvos 93/13 nuostatos, įskaitant su skaidrumu susijusias nuostatas, pažeidimą.
59. Sutarčių sąlygų skaidrumo nagrinėjimo atsisakymas nagrinėjant kolektyvines bylas taip pat būtų nesuderinamas su naujausiais teisės aktų pokyčiais, skirtais procedūriniams vartotojų kolektyvinių interesų apsaugos mechanizmams sustiprinti, t. y. priimta Direktyva (ES) 2020/1828 dėl atstovaujamųjų ieškinių(43). Direktyva 2020/1828 taikoma atstovaujamiesiems ieškiniams(44) dėl šios direktyvos I priede nurodytos Sąjungos teisės nuostatų, įskaitant Direktyvą 93/13, pažeidimo(45). Neatsižvelgus į šiuos pokyčius ir aiškinant Direktyvą 93/13 taip, kad vykdyti skaidrumo kontrolę nagrinėjant kolektyvines bylas nėra tikslinga, būtų labai suskaidyta vartotojų apsaugos sistema, kurią dabar papildo Direktyva 2020/1828, ir būtų pakenkta jos veiksmingumui. Tai reikštų didelį vartotojų kolektyvinių interesų apsaugos nuosmukį.
60. Kalbant apie skaidrumo reikalavimo teisminės kontrolės elementus nagrinėjant kolektyvines bylas, į nacionalinę teisę galima perkelti ankstesniame skirsnyje nurodytą jurisprudenciją, ją pritaikius tiek, kiek tai būtina atsižvelgiant į naudojamą procesinį mechanizmą. Individualiam ieškiniui būdingi elementai, t. y. atsižvelgimas į visas kiekvienos sutarties sudarymo aplinkybes, netaikomi. Priešingai, abstrakčiai nagrinėjant skaidrumą taikytini objektyvūs skaidrumo kontrolės elementai. Esant šioms aplinkybėms, kaip Komisija iš esmės nurodė per posėdį, turi būti įmanoma įvertinti sutarties sąlygą, nepaisant konkrečių ir individualių kiekvienos iš sutarčių sudarymo aplinkybių. Taip yra dėl sutarčių standartizavimo, kurį atspindi objektyvus vidutinio vartotojo kriterijaus aiškinimas, nepaisant skaidrumo kontrolei naudojamo procesinio mechanizmo.
61. Konkrečiau kalbant, siekiant įvertinti paskolos sutarčių sąlygos formalųjį ir materialųjį skaidrumą, atliekant teisminę kontrolę daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama standartiniams dokumentams ir standartinei sutarčių sudarymo bei ikisutartinei praktikai, kurią atitinkamas verslininkas taiko reklamuodamas ir siūlydamas sudaryti sutartį vidutiniam vartotojui. Kontrolė apima atitinkamo verslininko sutarčių sudarymo praktiką, taip pat jo prieš sudarant sutartį taikomą praktiką, t. y. reklaminę medžiagą, skirtą kiekvienam vartotojui, ir standartinę prieš sudarant sutartį teikiamą informaciją arba gaires, kurias teikia bet kuris kitas asmuo, šio verslininko vardu dalyvaujantis parduodant atitinkamą paskolą. Visi šie elementai sudaro tai, ką nacionalinis apeliacinės instancijos teismas taikliai apibūdino kaip sutarčių sudarymo „standartinį modelį“(46). Atsižvelgdamas į sutarties sąlygos rūšį, nacionalinis teismas turi nustatyti atitinkamus kriterijus, taikomus tikrinant, ar įvykdytas skaidrumo reikalavimas. Remdamasis šiais kriterijais, šis teismas turi patikrinti, ar vidutinis vartotojas gali suprasti konkretų šios sąlygos veikimą, taigi ir, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, įvertinti galbūt reikšmingas tokios sąlygos ekonomines pasekmes jo finansiniams įsipareigojimams.
62. Kalbant konkrečiai apie „apatinės ribos sąlygų“ kontrolę pagrindinėje byloje, reikia patikrinti, ar šių sąlygų įtraukimas buvo įprasta standartinių banko dokumentų rengimo praktika. Toliau atliekant teisminę kontrolę pagrindinis dėmesys skiriamas standartinei atitinkamų verslininkų sutarčių sudarymo ir ikisutartinei praktikai, siekiant nustatyti kriterijus, į kuriuos atsižvelgiant konkreti sąlyga yra skaidri arba ne.
63. Kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nacionalinis apeliacinės instancijos teismas nustatė tam tikrus veiksmus, kurie yra svarbūs vykdant apatinės ribos sąlygų skaidrumo kontrolę. Šie veiksmai apima sąlygos poveikio slėpimą arba iškraipymą, jos vietą sutartyje arba jos pateikimą kartu su sąlyga, ribojančia palūkanų normos didinimą(47). Kai teisminė kontrolė vykdoma dėl daugiau nei vieno atsakovo, svarbu dėl kiekvieno banko nustatyti, ar jo sutarčių sudarymo praktikoje buvo laikomasi skaidrumo kriterijų(48).
64. Be to, vertinant standartinių sutarčių apatinės ribos sąlygos skaidrumą, svarbus kriterijus gali būti klausimas, ar vartotojui pateiktoje informacijoje atsispindėjo sutarties trukmė. Hipotekos paskolos sutartis yra ilgalaikė sutartis arba net, kaip nurodyta doktrinoje, „viso gyvenimo“ sutartis(49). Vartotojas turi turėti galimybę suprasti atitinkamos sąlygos, būsimų ekonomikos pokyčių ir ekonominių pasekmių jo finansinei padėčiai ryšį, naudodamasis modeliavimo priemonėmis. Taigi skaidrumo reikalavimas nelaikomas įvykdytu pateikus vartotojui bet kokio pobūdžio informaciją apie apatinės ribos sąlygą, jeigu ši informacija grindžiama prielaida, kad ekonominės aplinkybės nesikeis per visą sutarties laikotarpį(50). Vartotojas turi būti informuotas, kad pasikeitusios ekonominės aplinkybės galbūt gali turėti reikšmingų pasekmių jo finansinei padėčiai dėl apatinės ribos sąlygos taikymo.
65. Apibendrinant galima teigti, kad teisminė skaidrumo kontrolė nagrinėjant kolektyvines bylas yra tinkama ir galima. Konkretus tokios situacijos pavyzdys yra nacionalinio apeliacinės instancijos teismo taikytas metodas, kurį aprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Teisminė kontrolė turi būti pritaikyta prie kolektyviniams ieškiniams būdingo abstraktumo lygio ir sutelkta į standartinę komercinės (ūkinės) veiklos subjekto sutarčių sudarymo praktiką, kiek tai susiję su vidutiniu vartotoju, kuris yra pakankamai informuotas, protingai pastabus bei nuovokus.
d) Skaidrumo kontrolė nagrinėjant kolektyvinį ieškinį, pareikštą dideliam komercinės (ūkinės) veiklos subjektų skaičiui
66. Kitas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltas klausimas – ar dėl „kiekybinių“ pagrindinės bylos ypatumų reikia daryti išvadą, kad abstrakti skaidrumo kontrolė nėra tinkama. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad, kitaip nei kolektyvinio ieškinio, pareikšto vienai finansų įstaigai arba labai nedideliam finansų įstaigų skaičiui, atveju, pagrindinė byla susijusi su dideliu finansų įstaigų atsakovių skaičiumi ir daugeliu sutarčių, kuriose pateikta daugybė skirtingų tekstų ir formuluočių, kurios buvo naudojamos ilgą laiką.
67. Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina, kad Direktyvos 93/13 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog, tinkamai atsižvelgiant į nacionalinės teisės aktus, (kolektyvinės) teisinės apsaugos priemonės gali būti „atskirai arba kartu“ nukreiptos prieš „kelis“ komercinės (ūkinės) veiklos subjektus iš to paties ekonomikos sektoriaus, kurie naudoja tas pačias bendrąsias sutarčių sąlygas arba „panašias“ sąlygas. Iš šios nuostatos matyti, kad, kiek tai susiję su atsakovais nagrinėjant kolektyvinį ieškinį, reikšmingas kriterijus yra ne tikslus jų skaičius, o jų priklausymas tam pačiam ekonomikos sektoriui. Kalbant apie ieškinio dalyką, teisminė kontrolė taikoma panašioms sąlygoms.
68. Rašytines pastabas pateikusios finansų įstaigos atsakovės, taip pat Ispanijos vyriausybė nurodė, kad aplinkybių „vienarūšiškumas“ yra būtina sąlyga kolektyviniam ieškiniui pareikšti. Iš jų pastabų iš esmės matyti, kad šis reikalavimas yra įvykdytas, kai skirtingos individualios situacijos gali būti sprendžiamos bendrai, nes turi faktinių ir teisinių panašumų, leidžiančių atlikti bendrą vertinimą. Jos teigė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas kolektyvinis ieškinys neturėjo būti priimtas, nes nebuvo laikomasi vienarūšiškumo reikalavimo.
69. Šiuo klausimu pažymėtina, kad nei Direktyvoje 93/13, nei Direktyvoje 2009/22 nenumatytas aplinkybių „vienarūšiškumas“ kaip sąlyga, kurią įvykdžius galima taikyti kolektyvinio teisių gynimo mechanizmus. Direktyvos 93/13 7 straipsnio 3 dalyje nurodyti esminiai ekonomikos sektoriaus tapatumo ir sutarties sąlygų panašumo reikalavimai. Jame nenurodyta procesinių reikalavimų dėl individualių reikalavimų panašumo, būtino tam, kad kolektyvinis ieškinys galėtų būti pareikštas teisme – tai yra nacionalinės proceso teisės dalykas. Nors Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies reikalavimus, jau ne kartą nurodė, kaip nacionalinis teismas turi užtikrinti vartotojų teisių, kylančių pagal šią direktyvą, apsaugą, vis dėlto Sąjungos teisėje iš esmės nėra suderintų procedūrų, taikomų nagrinėjant tariamai nesąžiningą sutarties sąlygą, todėl valstybės narės jas nustato savo teisės sistemoje pagal procesinės autonomijos principą su sąlyga, kad jos nėra mažiau palankios nei procedūros, reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų netampa praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas)(51).
70. Taigi nacionalinėje proceso teisėje gali būti numatyta, kad ieškinių, kuriuos apima kolektyvinis ieškinys, „vienarūšiškumas“ yra būtina šio ieškinio dėl nesąžiningų sąlygų kontrolės priėmimo sąlyga. Vis dėlto, kadangi Direktyvos 93/13 7 straipsnio 3 dalyje numatyta kolektyvinėse bylose nagrinėjamų panašių sąlygų teisminė kontrolė, vienarūšiškumo reikalavimas negali būti aiškinamas taip, kad visos atitinkamo ieškinio aplinkybės turi būti tapačios. Kai kolektyvinis ieškinys pareikštas tos pačios kategorijos atsakovams dėl tos pačios rūšies sąlygos, sukeliančios tas pačias pasekmes, ir tos pačios rūšies teisinių santykių, visi šie elementai gali būti aiškus požymis, kad ieškinio pagrindas yra pakankamai panašus, kad šis kolektyvinis ieškinys galėtų būti nagrinėjamas. Jeigu įmanoma objektyviai teisiškai įvertinti standartizuotas sutarčių sąlygas, neturėtų būti reikalaujama atsižvelgti į faktinius ir teisinius aspektus, kurie yra būdingi kiekvienai sutarčiai ir kiekvienam vartotojui, kuriam šios sąlygos daro poveikį.
71. Galiausiai nacionalinis teismas turi nustatyti, ar pagrindinėje byloje nurodyti atvejai yra pakankamai panašūs tam, kad būtų galima nagrinėti kolektyvinį ieškinį. Spręsdamas šį klausimą jis gali atsižvelgti į tai, kad visi atsakovai yra bankai, visos ginčijamos sąlygos yra standartinės apatinės ribos sąlygos, teisiniai santykiai, kurių dalis yra apatinės ribos sąlygos, yra hipoteka užtikrintos paskolos sutartys, o šių sąlygų poveikis – neleisti keisti palūkanų normos taip, kad ji taptų mažesnė už tam tikrą ribą.
72. Tikslinga pažymėti, kad net Direktyvoje 2020/1828, kuri yra svarbiausias derinimo kolektyvinio teisių gynimo srityje pavyzdys, nebuvo suderinti visi jos reglamentuojamų atstovaujamųjų bylų aspektai. Pagal šios direktyvos 12 konstatuojamąją dalį, vadovaudamosi procesinės autonomijos principu, valstybės narės turėtų nuspręsti dėl „reikalaujamo individualių reikalavimų panašumo lygio <...>, kad byla būtų priimta nagrinėti kaip atstovaujamasis ieškinys“. Vis dėlto toje konstatuojamojoje dalyje primenamas veiksmingumo principo apribojimas: „tokios nacionalinės taisyklės turėtų netrukdyti veiksmingam [Direktyva 2020/1828] reikalaujamo procedūrinio mechanizmo, skirto atstovaujamiesiems ieškiniams, veikimui“.
73. Net jeigu Direktyva 2020/1828 netaikoma pagrindinėje byloje, per teismo posėdį kai kurios finansų įstaigos nurodė šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę atvejus ir konkrečiai Vokietijos bei Italijos teisę – abiejų šių šalių teisėje numatytas „vienarūšiškumo“ reikalavimas, taikomas reiškiant atstovaujamuosius ieškinius.
74. Vis dėlto tai, kad yra nacionalinės teisės aktų, kuriuose numatytas „vienarūšiškumo“ reikalavimas, neleidžia daryti išvados, kad dėl šio reikalavimo kolektyvinis teisių gynimas nėra tinkamas tuo atveju, kai kolektyvinis ieškinys reiškiamas daugeliui finansų įstaigų ir yra susijęs su daugeliu sutarčių. Svarbu ištirti, ar įgyvendinant vienarūšiškumo reikalavimą pasiekiama tinkama pusiausvyra tarp situacijų, kurioms taikomas kolektyvinis ieškinys, panašumo, proceso ekonomiškumo ir kolektyvinio teisių gynimo veiksmingumo(52).
75. Kai kurios finansų įstaigos savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad procesas buvo sunkiai valdomas. Vis dėlto ne Teisingumo Teismas turi išnagrinėti empirinius bylinėjimosi aspektus. Jeigu nacionalinis teismas mano, kad dėl atitinkamų faktinių ir teisinių aplinkybių įmanoma atlikti standartizuotą atitinkamų sutarties sąlygų vertinimą, šis teismas turi imtis būtinų proceso valdymo priemonių tam, kad ieškinys galėtų būti išnagrinėtas.
76. Vis dėlto pažymėtina, kad dėl bylos apimties neturėtų būti pažeista kiekvienos finansų įstaigos teisė į veiksmingą teisminę apsaugą. Kadangi direktyvose 93/13 ir 2009/22 nėra nuostatos, kurioje būtų aiškiai numatyta veiksmingos teisminės komercinės (ūkinės) veiklos subjektų apsaugos tvarka, šias direktyvas reikia aiškinti atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį(53). Kiekvienai finansų įstaigai turi būti suteikta galimybė įrodyti, kad jos standartizuota praktika atitinka skaidrumo kriterijus.
77. Paskutinis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltas klausimas – dėl papildomo sudėtingumo, kuris nagrinėjamu atveju kyla dėl to, kad ieškinys dėl sumokėtų sumų grąžinimo konstatavus ginčijamos sąlygos nesąžiningumą buvo prijungtas prie ieškinio dėl uždraudimo. Šiuo klausimu pažymėtina, kad teismo sprendimo vykdymo kolektyvinėse bylose būdas turi būti nustatytas nacionalinėje proceso teisėje. Galimi sunkumai vykdymo etape nėra teisinis kriterijus, kuriuo remiantis reikėtų atsisakyti kolektyvinio teisių gynimo procedūros.
78. Atsižvelgdama į visas nurodytas aplinkybes manau, kad Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalis, kiek joje nurodyta, kad reikia atsižvelgti į visas sutarties sudarymo aplinkybes, ir šios direktyvos 7 straipsnio 3 dalis, kiek joje kalbama apie panašias sutarčių sąlygas, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nacionalinis teismas gali atlikti abstraktų sutarties sąlygų skaidrumo vertinimą nagrinėdamas kolektyvinį ieškinį tuo atveju, kai atitinkamas procesas pradėtas prieš didelį finansų įstaigų skaičių ir apima daug sutarčių. Siekdamas atlikti šį vertinimą, nacionalinis teismas turi atlikti kiekvienos iš aptariamų finansų įstaigų standartinės sutarčių sudarymo ir ikisutartinės praktikos kontrolę, atsižvelgdamas į objektyvų vidutinio vartotojo, kuris yra pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus, standartą.
Antrasis klausimas
79. Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar abstrakti skaidrumo kontrolė vidutinio vartotojo požiūriu yra suderinama su Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalimi ir 7 straipsnio 3 dalimi, kai yra kolektyvinis ieškinys pareikštas dideliam finansų institucijų skaičiui dėl didelio sutarčių ir vartotojų skaičiaus ir kai nagrinėjamos sąlygos yra naudojamos sutartyse ilgą laikotarpį.
80. Iš antrojo prejudicinio klausimo ir iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šį prašymą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl galimybės apibrėžti „vidutinio“ vartotojo sąvoką kolektyvinio ieškinio atveju – šis ieškinys atspindi „kiekybinius“ pagrindinės bylos požymius. Konkrečiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad kolektyvinis ieškinys siejamas su: pirma, daug skirtingo dydžio ir skirtingos struktūros finansų įstaigų, veikiančių skirtingose geografinėse teritorijose (nuo mažų regioninių taupomųjų bankų iki kai kurių didžiųjų Europos bankų, veikiančių tarptautiniu lygmeniu), antra, skirtingais sutarčių sudarymo būdais, kuriuos taiko kiekviena finansų įstaiga, trečia, ilgu aptariamų sąlygų taikymo laikotarpiu, ketvirta, įvairiomis vartotojų grupėmis, kurias sunku standartizuoti, pavyzdžiui, vartotojais, kurie naudojasi vystytojų paslaugomis, vartotojais, kurie naudojasi oficialiomis socialinio būsto finansavimo programoms arba galimybe gauti socialinį būstą pagal tam tikrą amžiaus kategoriją, arba vartotojais, kuriems paskola suteikiama specialia tvarka dėl profesijos (pavyzdžiui, valstybės tarnautojais arba tam tikrų įmonių darbuotojais).
81. Kalbant apie vidutinio vartotojo sąvoką, šioje išvadoje analizuojant pirmąjį klausimą(54) jau nurodyta, kad tai, ar laikomasi skaidrumo reikalavimo, turi būti patikrinta atsižvelgiant į objektyvų vidutinio vartotojo, kuris yra pakankamai gerai informuotas, protingai pastabus ir apdairus, standartą(55). Šio standarto neatitinka nei mažiau [informuotas], palyginti su vidutiniu vartotoju, nei už vidutinį [geriau informuotas] vartotojas (56).
82. Prielaida dėl objektyvaus vidutinio vartotojo kriterijaus, kiek tai susiję su Direktyva 93/13, grindžiama sąvoka „vartotojas“ pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą. Iš šios sąvokos apibrėžties matyti, kad pagal šią direktyvą suteikiama apsauga priklauso nuo tikslų, kuriais veikia fizinis asmuo, t. y. tikslų, nesusijusių su jo profesine veikla, o ne nuo konkrečių šio asmens turimų žinių(57). Remdamasis šia prielaida, Teisingumo Teismas nusprendė, kad aplinkybė, jog fizinis asmuo, kuris su banku sudaro sutartį, yra to banko darbuotojas, savaime nėra kliūtis jį laikyti „vartotoju“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punktą(58).
83. Kadangi konkrečios žinios, kurias, kaip gali būti manoma nagrinėjant individualią bylą, vartotojas turi, negali pateisinti nukrypimo nuo vidutinio vartotojo standarto, taip pat turėtų būti vertinamos ir skirtingų vartotojų individualios savybės nagrinėjant kolektyvines bylas. Objektyvi vidutinio vartotojo sąvoka atitinka standartinės formos sutarčių sudarymą, nepaisant vartotojų, su kuriais sudarytos tokios sutartys, savybių arba skaičiaus.
84. Kaip žodinėse pastabose iš esmės pažymėjo ADICAE, vartotojų amžiaus, išsilavinimo lygio arba profesijos skirtumai negali būti laikomi lemiamais kriterijais, leidžiančiais skirstyti šiuos vartotojus ir sudaryti skirtingas vartotojų grupes. Ši pastaba teisinga, jeigu atitinkamų fizinių asmenų veiksmai nesusiję su jų verslu, prekyba ar profesija(59).
85. Dėl aptariamų finansų įstaigų skirtumų ir skirtingų sutarčių modelių, kuriuos naudoja šios finansų įstaigos, nemanau, kad tokie skirtumai gali turėti įtakos vidutinio vartotojo sąvokai. Kaip pažymėta šioje išvadoje analizuojant pirmąjį klausimą, abstrakčiai vertinant skaidrumo reikalavimą, teisminė kontrolė nėra sutelkiama į kiekvieną sutartį ir kiekvieną vartotoją. Kontrolė sutelkiama į standartinę sutarčių sudarymo ir ikisutartinę praktiką, kurią kiekvienas komercinės (ūkinės) veiklos subjektas taiko reklamuodamas ir siūlydamas sudaryti sutartį vidutiniam vartotojui(60). O kiekvienas komercinės (ūkinės) veiklos subjektas (pagrindinėje byloje – kiekviena finansų įstaiga) turi įrodyti, kad jo praktika atitinka skaidrumo reikalavimus.
86. Lenkijos vyriausybė savo pastabose nurodė, kad vertinant skirtingas sutarčių grupes galima remtis skirtingais vidutinio vartotojo tipais. Ši vyriausybė pasiūlė laikytis požiūrio, pagal kurį, kai kredito sutartis sudaryta pagal tam tikrą modelį, skirtą tam tikrai vartotojų grupei, vidutinio vartotojo sąvoka atitinka vidutinį grupės, su kuria sudarytos sutartys, narį.
87. Galiausiai nacionalinis teismas turi valdyti procesą ir kiekvienu atveju pasirinkti tam tinkamas priemones. Jei šis teismas mano, kad ieškinio faktinės ir teisinės aplinkybės atspindi standartinę praktiką ir kad vartotojų skirstymas į skirtingas grupes prisideda prie šio vertinimo, jam turi būti leista tai padaryti. Vis dėlto reikia priminti, kad vidutinio vartotojo sąvoka nėra siejama su kiekvieno vartotojo žiniomis arba gebėjimais. Taigi bet koks kolektyvinėje byloje dalyvaujančių vartotojų skirstymas į kategorijas negali būti atliekamas remiantis kriterijais, kurie prieštarauja objektyviam vidutinio vartotojo standartui. Vadinasi, neįmanoma nustatyti pogrupių pagal skirtingą vartotojų žinių lygį, jų amžių arba profesiją (jeigu jie veikia su jų verslu arba profesija nesusijusiais tikslais). Be to, naudojami sutarčių modeliai gali būti skiriamasis elementas tik tuo atveju, jeigu šis elementas turi realią įtaką vidutinio vartotojo, sudarančio konkrečios rūšies sutartį, sąvokai. Jeigu naudojama sutarties rūšis neturi įtakos vartotojo gebėjimui suvokti konkrečias apatinės ribos sąlygos taikymo pasekmes, tai sutarties rūšis negali būti kriterijus, leidžiantis atskirti tam tikras vartotojų grupes nuo visų kitų.
88. Paskutinis klausimas, kurį iškėlė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, susijęs su praėjusio laikotarpio svarba taikant vidutinio vartotojo sąvoką.
89. Iš tiesų laikui bėgant suvokimas kinta. Per posėdį mums buvo priminta Heraklito senovės Graikijoje suformuluota nuolatinės kaitos doktrina, pagal kurią „viskas keičiasi ir niekas nestovi vietoje“(61).
90. Atsižvelgiant į tai, kaip per posėdį nurodė Komisija, vidutinio vartotojo sąvoka reikalauja tam tikro stabilumo, kad būtų užtikrintas teisinis saugumas. Suvokimo bendro pokyčio laikui bėgant savaime nepakanka tam, kad būtų galima įrodyti, jog vidutinio vartotojo supratimas apie ginčijamą sutarties sąlygą pasikeitė. Būtina nustatyti, ar buvo konkretus įvykis, dėl kurio vidutinio vartotojo apatinės ribos sąlygų suvokimas žymiai pasikeitė. Šiuo požiūriu ypač svarbūs gali būti teisės sistemos pokyčiai arba principinis sprendimas dėl ginčijamos sąlygos.
91. Pagrindinėje byloje laikotarpis nuo nagrinėjamų sutarčių sudarymo momento iki palūkanų normų sumažėjimo neatrodo svarbus arba pakankamas tam, kad paveiktų vidutinio vartotojo sąvoką. Kaip per teismo posėdį nurodė Ispanijos vyriausybė, 2010 m. (prieš palūkanų normų kritimą) vidutinis vartotojas nebuvo labiau informuotas apie apatinės ribos sąlygas nei vidutinis vartotojas 2000 m. Iš tiesų, kol dėl staigaus palūkanų normų kritimo neatsirado „apatinės ribos sąlygos“ padariniai, vien šių sąlygų buvimas sutartyse neturėjo jokio praktinio poveikio.
92. Taigi man atrodo, kad klausimas, kurį reikia išspręsti, yra susijęs ne su praėjusiu laikotarpiu, o veikiau su tuo, ar vidutinis vartotojas, sudaręs paskolos sutartį po 2009 arba 2010 m., turėtų būti vertinamas kitaip nei vidutinis vartotojas, sudaręs paskolos sutartį iki šio laikotarpio. Šiuo požiūriu nacionalinis teismas turi nustatyti, ar palūkanų normų sumažėjimas lėmė geresnį informuotumą apie apatinės ribos sąlygas ir ar finansų įstaigos pakeitė savo praktiką bei įvykdė skaidrumo reikalavimus. Nacionalinis teismas privalo išsiaiškinti ir tai, ar vartotojai klaidingai suvokė šių sąlygų teisėtumą prieš jas išnagrinėjant teisme. Šis teismas taip pat gali apsvarstyti, ar jo paties 2013 m. gegužės 9 d. sprendimas, kuriame jis nusprendė, kad apatinės ribos sąlygos iš esmės yra teisėtos, tačiau nėra skaidrios ir yra nesąžiningos, buvo svarbus keičiant suvokimą nuo tos dienos. Galiausiai išspręsti šiuos klausimus turi nacionalinis teismas.
93. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, manau, kad abstrakti skaidrumo kontrolė vidutinio vartotojo požiūriu yra suderinama su Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalimi ir 7 straipsnio 3 dalimi. Vidutinis vartotojas yra objektyvus standartas, taikomas vertinant standartines sutarčių sąlygas, nepaisant tokias sutartis sudariusių vartotojų savybių arba skaičiaus. Tai, kad pagrindinėje byloje kolektyvinis ieškinys pareikštas dideliam finansų įstaigų skaičiui, apima daug skirtingų sutarčių ir vartotojų ir ginčijamos sąlygos buvo taikomos sutartyse ilgą laiką, savaime neturi įtakos vidutinio vartotojo sąvokai.
V. Išvada
94. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) pateiktus klausimus:
1. 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 4 straipsnio 1 dalis, kiek joje nurodyta, kad reikia atsižvelgti į visas sutarties sudarymo aplinkybes, ir šios direktyvos 7 straipsnio 3 dalis, kiek joje kalbama apie panašias sutarčių sąlygas,
turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nacionalinis teismas gali atlikti abstraktų sutarties sąlygų skaidrumo vertinimą nagrinėdamas kolektyvinį ieškinį tuo atveju, kai atitinkamas procesas pradėtas prieš didelį finansų įstaigų skaičių ir apima daug sutarčių. Siekdamas atlikti tokį vertinimą, nacionalinis teismas turi atlikti kiekvienos iš aptariamų finansų įstaigų standartinės sutarčių sudarymo ir ikisutartinės praktikos kontrolę, atsižvelgdamas į objektyvų vidutinio vartotojo, kuris yra pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus, standartą.
2. Direktyvos 93/13 4 straipsnio 2 dalis ir 7 straipsnio 3 dalis
turi būti aiškinamos taip, kad jos suderinamos su abstrakčia skaidrumo kontrole vidutinio vartotojo požiūriu. Vidutinis vartotojas yra objektyvus standartas, taikomas vertinant standartines sutarčių sąlygas, nepaisant tokias sutartis sudariusių vartotojų savybių arba skaičiaus. Tai, kad pagrindinėje byloje kolektyvinis ieškinys pareikštas dideliam finansų įstaigų skaičiui, apima daug skirtingų sutarčių ir vartotojų ir ginčijamos sąlygos buvo taikomos sutartyse ilgą laiką, savaime neturi įtakos vidutinio vartotojo sąvokai.