TEISINGUMO TEISMO (devintoji kolegija) SPRENDIMAS
2024 m. sausio 25 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Direktyva 93/13/EEB – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Išlaidos, susijusios su hipoteka užtikrintos paskolos sutarties įforminimu – Sumų, sumokėtų pagal nesąžininga pripažintą sąlygą, grąžinimas – Ieškinio dėl grąžinimo senaties termino pradžia“
sujungtos bylos C‑810/21–C‑813/21
dėl Audiencia Provincial de Barcelona (Barselonos provincijos teismas, Ispanija) 2021 m. gruodžio 9 d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo 2021 m. gruodžio 20 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose
Caixabank SA, buvęs Bankia SA,
prieš
WE,
XA (C‑810/21),
ir
Banco Bilbao Vizcaya Argentaria SA
prieš
TB,
UK (C‑811/21),
ir
Banco Santander SA
prieš
OG (C‑812/21),
ir
OK,
PI
prieš
Banco Sabadell SA (C‑813/21)
TEISINGUMO TEISMAS (devintoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė O. Spineanu‑Matei, teisėjai S. Rodin (pranešėjas) ir L.S. Rossi,
generalinis advokatas A. M. Collins,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Caixabank SA, atstovaujamo abogado J. Gutiérrez de Cabiedes Hidalgo de Caviedes,
– WE, XA, TB, UK, OG, OK ir PI, atstovaujamų procurador J. Fraile Mena ir abogado F. García Domínguez,
– Banco Bilbao Vizcaya Argentaria SA, atstovaujamo abogados J. M. Rodríguez Cárcamo ir A. M. Rodríguez Conde,
– Banco Santander SA, atstovaujamo abogados M. García‑Villarrubia Bernabé ir C. Vendrell Cervantes,
– Banco Sabadell SA, atstovaujamo abogados G. Serrano Fenollosa ir R. Vallina Hoset,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Ballesteros Panizo ir A. Pérez‑Zurita Gutiérrez,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato G. Rocchitta,
– Europos Komisijos, atstovaujamos J. Baquero Cruz ir N. Ruiz García,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.
2 Šie prašymai pateikti nagrinėjant Caixabank SA (anksčiau – Bankia SA) ginčą su WE ir XA byloje C‑810/21, Banco Bilbao Vizcaya Argentaria SA ginčą su TB ir UK byloje C‑811/21, Banco Santander SA ir OG ginčą byloje C‑812/21, OK ir PI ginčą su Banco Sabadell SA byloje C‑813/21 dėl šių šalių sudarytose hipoteka užtikrintų paskolų sutartyse esančios nesąžiningos sąlygos pripažinimo negaliojančia pasekmių.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punkte nurodyta:
„Šioje direktyvoje:
<…>
b) „vartotojas“ – bet kuris fizinis asmuo, kuris sutartyse, kurioms taikoma ši direktyva, veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo verslu, prekyba ar profesija.“
4 Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, [kad sutartyje, kurią verslininkas sudaro su vartotoju, naudojamos nesąžiningos sąlygos nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis] nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“
5 Minėtos direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų [verslininkų] sudaromose su vartotojais.“
Ispanijos teisė
Katalonijos civilinis kodeksas
6 2002 m. gruodžio 30 d. Ley 29/2002, primera Ley del Código Civil de Cataluña (Įstatymas Nr. 29/2002, pirmasis Įstatymas dėl Katalonijos civilinio kodekso) (BOE, Nr. 32, 2003 m. vasario 6 d.; toliau – Katalonijos civilinis kodeksas) 121–20 straipsnyje numatyta:
„Bet kurios rūšies reikalavimų senaties terminas sueina po dešimties metų, išskyrus atvejus, kai subjektas teisę į juos įgijo anksčiau, taikant įgyjamąją senatį, arba kai šiame kodekse ar specialiuose teisės aktuose nustatyta kitaip.“
7 Šio kodekso 121– 23 straipsnyje nurodyta:
„Senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai, atsiradus reikalavimui ir esant galimybei jį įgyvendinti, teisę į reikalavimą turintis asmuo sužino arba gali pagrįstai sužinoti šį reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes ir tai, kuriam asmeniui jis gali būti pareikštas.“
8 Minėto kodekso 121– 11 straipsnyje nustatyta:
„Senaties termino nutrūkimo priežastys yra:
a) ieškinio pareiškimas teisme, net jeigu jis atmetamas dėl procesinio pažeidimo;
b) su reikalavimu susijusios arbitražo procedūros inicijavimas;
c) reikalavimo pareiškimas neteismine tvarka;
d) asmens, kuriam per senaties terminą gali būti pareikštas reikalavimas, teisės pripažinimas arba atsisakymas pasinaudoti senaties terminu.“
Civilinis kodeksas
9 Código Civil (Civilinis kodeksas) 1303 straipsnyje numatyta:
„Kai prievolė pripažįstama negaliojančia, sutarties šalys privalo viena kitai grąžinti turtą, kuris buvo sutarties dalykas, iš jo gautą naudą ir atlyginti turto vertę su palūkanomis, išskyrus atvejus, kai tolesniuose straipsniuose numatyta kitaip.“
Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai
Byla C‑810/21
10 2004 m. vasario 4 d. WE ir XA sudarė su Bankia, kuris 2021 m. susijungė su Caixabank, hipoteka užtikrintos paskolos sutartį (toliau – paskolos sutartis byloje C‑810/21).
11 Paskutinę iš šios sutarties atsiradusių išlaidų, susijusių su notaro, sutarties registravimo ir administravimo mokesčiais, sąskaitą faktūrą WE ir XA apmokėjo 2004 m. gegužės 4 d.
12 2018 m. sausio 16 d. WE ir XA pareiškė ieškinį dėl paskolos sutarties byloje C‑810/21 esančios sąlygos, pagal kurią paskolos gavėjas turėjo sumokėti visas su šios sutarties sudarymu susijusias išlaidas, pripažinimo negaliojančia.
13 Bankia ginčijo šį ieškinį tvirtindamas, kad suėjo ieškinio dėl restitucijos taikymo senaties terminas, nes pasibaigė Katalonijos civilinio kodekso 121–20 straipsnyje numatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas.
14 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Juzgado de Primera Instancia n 50 de Barcelona (Barselonos pirmosios instancijos teismas Nr. 50, Ispanija) atmetė Bankia pateiktą prieštaravimą dėl senaties ir nurodė šiam bankui sumokėti 468,48 EUR sumą, kurią sudarė notaro, paskolos sutarties byloje C‑810/21 registravimo ir administravimo mokesčiai. Bankia apskundė šį sprendimą Audiencia Provincial de Barcelona (Barselonos provincijos teismas, Ispanija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
Byla C‑811/21
15 2004 m. sausio 20 d. TB ir UK sudarė su Banco Bilbao Vizcaya Argentaria hipoteka užtikrintos paskolos sutartį (toliau – paskolos sutartis byloje C‑811/21).
16 Paskutinę iš šios sutarties atsiradusių išlaidų, susijusių su notaro, sutarties registravimo ir administravimo mokesčiais, sąskaitą faktūrą TB ir UK apmokėjo 2004 m. kovo 15 d.
17 2018 m. sausio 16 d. TB ir UK pareiškė ieškinį dėl paskolos sutarties byloje C‑811/21 esančios sąlygos, pagal kurią paskolos gavėjas turėjo sumokėti visas su šios sutarties sudarymu susijusias išlaidas, pripažinimo negaliojančia.
18 Banco Bilbao Vizcaya Argentaria ginčijo šį ieškinį tvirtindamas, kad suėjo ieškinio dėl restitucijos taikymo senaties terminas, nes pasibaigė Katalonijos civilinio kodekso 121–20 straipsnyje numatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas.
19 2020 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Juzgado de Primera Instancia n 50 de Barcelona (Barselonos pirmosios instancijos teismas Nr. 50, Ispanija) atmetė Banco Bilbao Vizcaya Argentaria pateiktą prieštaravimą dėl senaties ir nurodė šiam bankui sumokėti 499,61 EUR sumą, kurią sudarė notaro, paskolos sutarties byloje C‑811/21 registravimo ir administravimo mokesčiai. Banco Bilbao Vizcaya Argentaria apskundė šį sprendimą Audiencia Provincial de Barcelona (Barselonos provincijos teismas, Ispanija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
Byla C‑812/21
20 2004 m. gruodžio 17 d. OG sudarė su Banco Santander hipoteka užtikrintos paskolos sutartį (toliau – paskolos sutartis byloje C‑812/21).
21 Paskutinę iš šios sutarties atsiradusių išlaidų, susijusių su notaro, sutarties registravimo ir administravimo mokesčiais, sąskaitą faktūrą OG apmokėjo 2005 m. kovo 18 d.
22 2017 m. rugsėjo 12 d. OG pareiškė ieškinį dėl paskolos sutarties byloje C‑812/21 esančios sąlygos, pagal kurią paskolos gavėjas turėjo sumokėti visas su šios sutarties sudarymu susijusias išlaidas, pripažinimo negaliojančia.
23 Banco Santander ginčijo šį ieškinį tvirtindamas, kad suėjo ieškinio dėl restitucijos taikymo senaties terminas, nes pasibaigė Katalonijos civilinio kodekso 121–20 straipsnyje numatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas.
24 2020 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Juzgado de Primera Instancia n 50 de Barcelona (Barselonos pirmosios instancijos teismas Nr. 50, Ispanija) atmetė Banco Santander pateiktą prieštaravimą dėl senaties ir nurodė šiam bankui sumokėti 589,60 EUR sumą, kurią sudarė notaro, paskolos sutarties byloje C‑812/21 registravimo ir administravimo mokesčiai. Banco Santander apskundė šį sprendimą Audiencia Provincial de Barcelona (Barselonos provincijos teismas, Ispanija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
Byla C‑813/21
25 2006 m. liepos 14 d. OK ir PI sudarė su Banco Sabadell hipoteka užtikrintos paskolos sutartį (toliau – paskolos sutartis byloje C‑813/21).
26 Paskutinę iš šios sutarties atsiradusių išlaidų, susijusių su notaro, sutarties registravimo ir administravimo mokesčiais, sąskaitą faktūrą OK ir PI apmokėjo 2006 m. spalio 4 d.
27 2017 m. lapkričio 15 d. pareiškus Banco Sabadell skirtą neteisminį reikalavimą, kurio bankas nenagrinėjo, 2017 m. gruodžio 15 d. OK ir PI pareiškė ieškinį dėl paskolos sutarties byloje C‑813/21 esančios sąlygos, pagal kurią paskolos gavėjas turėjo sumokėti visas su šios sutarties sudarymu susijusias išlaidas, pripažinimo negaliojančia.
28 Banco Sabadell ginčijo šį ieškinį tvirtindamas, kad suėjo ieškinio dėl restitucijos taikymo senaties terminas, nes pasibaigė Katalonijos civilinio kodekso 121–20 straipsnyje numatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas.
29 2021 m. sausio 11 d. sprendimu Juzgado de Primera Instancia n o 50 de Barcelona (Barselonos pirmosios instancijos teismas Nr. 50) patenkino Banco Sabadell prieštaravimą dėl ieškinio taikyti restituciją senaties termino. OK ir PI apskundė šį sprendimą Audiencia Provincial de Barcelona (Barselonos provincijos teismas, Ispanija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
30 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas sujungtose bylose C‑810/21–C‑813/21 remiasi Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal kurią ieškiniui dėl restitucijos pareikšti gali būti taikomas senaties terminas, jeigu dėl šio termino eigos pradžios ir jo trukmės vartotojui nėra praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga naudotis teise prašyti tokios restitucijos.
31 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad siekiant patikrinti, ar senaties terminas atitinka veiksmingumo principą, reikia atsižvelgti į du kriterijus, t. y. pirma, į senaties termino trukmę ir, antra, į šio termino eigos pradžią.
32 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Katalonijoje yra priimti teisės aktai, kurie tam tikrais aspektais skiriasi nuo Ispanijos teisės aktų, ir kad Katalonijos civiliniame kodekse nustatytas dešimties metų senaties terminas, kuris yra du kartus ilgesnis už Ispanijos civiliniame kodekse asmeniniams ieškiniams nustatytą senaties terminą.
33 Šiuo aspektu minėtas teismas mano, kad šiuo atveju pagrindinėse bylose nagrinėjamas dešimties metų senaties terminu nepažeidžiamas veiksmingumo principas, nes šio termino pakanka, kad vartotojas galėtų parengti ir pareikšti veiksmingą ieškinį. Vis dėlto tam teismui kyla abejonių dėl teisingo nacionalinės teisės aiškinimo, kiek tai susiję su minėto termino, kuris pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją turi leisti vartotojui sužinoti apie nesąžiningos sąlygos buvimą ir pareikšti ieškinį dėl šios sąlygos pripažinimo negaliojančia, pradžios nustatymu.
34 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, skirtingai nei sutarties sąlygos, kurias Teisingumo Teismas jau turėjo progos nagrinėti savo bylose, tokia sąlyga, kaip nagrinėjama pagrindinėse bylose, pagal kurią paskolos gavėjas įpareigotas padengti visas hipoteka užtikrintos paskolos sutarties sudarymo išlaidas, nustoja galioti vartotojui apmokėjus paskutinę su šiomis išlaidomis susijusią sąskaitą faktūrą. Vis dėlto tas teismas teigia, kad Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal kurią dėl trejų metų termino, skaičiuojamo nuo nepagrįsto praturtėjimo dienos, tampa pernelyg sudėtinga pasinaudoti Direktyvoje 93/13 suteiktomis teisėmis, šiuo atveju negali būti taikoma. Šiuo klausimu jis mano, kad ši jurisprudencija grindžiama tuo, jog senaties terminas gali būti pradedama skaičiuoti dar prieš atliekant visus mokėjimus.
35 Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tai, kad vartotojas žino apie sutarties sąlygos nesąžiningumą, turi būti susiję tik su šį nesąžiningumą sudarančiomis faktinėmis aplinkybėmis, ar tai turi apimti ir teisinį šių faktinių aplinkybių vertinimą. Tas teismas mano, kad, jei toks žinojimas turi būti susijęs tik su šiomis faktinėmis aplinkybėmis, paskutinės sąskaitos faktūros apmokėjimo data galėtų būti momentas, nuo kurio pradedamas skaičiuoti senaties terminas, turint omenyje, kad šiuo atveju pagrindinėse bylose nagrinėjama sąlyga nustoja galioti nuo minėto sąskaitos faktūros apmokėjimo atlikimo momento.
36 Vis dėlto, nors laikantis veiksmingumo principo reikalaujama, kad vartotojas galėtų teisiškai įvertinti minėtas faktines aplinkybes, dar reikia nustatyti, kokią informaciją turi turėti vidutinis vartotojas. Šiuo aspektu, išdėstęs Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) jurisprudenciją, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar pagal suformuotą nacionalinę jurisprudenciją būtų įmanoma, kad Ispanijos vartotojas teisės požiūriu visapusiškai suvoktų sutarties sąlygos nesąžiningumą.
37 Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pagal nacionalinės teisės normas apie sąlygos nesąžiningumą turi būti žinoma prieš pradedant skaičiuoti senaties terminą ar prieš jam pasibaigiant. Šiuo klausimu tas teismas patikslina, kad, pirma, skirtingai nei Ispanijos civiliniame kodekse numatytas penkerių metų senaties terminas, Katalonijos civilinio kodekso teritorinėje taikymo srityje senaties terminas pratęsiamas iki dešimties metų ir, antra, ieškinio pareiškimui nacionalinės teisės sistemoje yra teikiama pirmenybė, nes vien neteisminis reikalavimas yra termino nutraukimo priežastis ir dėl to visas terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo.
38 Šiomis aplinkybėmis Audiencia Provincial de Barcelona (Barselonos provincijos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. a) Ar reiškiant ieškinį dėl restitucinių pasekmių, susijusių su sąlygos, pagal kurią paskolos gavėjas turi padengti sutarties įforminimo išlaidas, pripažinimu negaliojančia, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį atitinka tai, kad ieškiniui pareikšti taikomas dešimties metų senaties terminas, skaičiuojamas nuo to momento, kai atlikus paskutinį mokėjimą sąlyga nebesukelia pasekmių, t. y. nuo tada, kai vartotojas sužino faktines aplinkybes, lemiančias [šios] sąlygos nesąžiningumą, ar vis dėlto vartotojas turi turėti papildomos informacijos apie faktinių aplinkybių teisinį vertinimą?
b) Ar tuo atveju, jei reikia žinoti faktinių aplinkybių teisinį vertinimą, terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo suformuotos jurisprudencijos dėl sąlygos negaliojimo egzistavimo, ar nacionalinis teismas gali atsižvelgti į kitas aplinkybes?
2. Jeigu ieškiniui dėl restitucijos taikomas ilgas dešimties metų senaties terminas, kuriuo momentu vartotojas turėtų sužinoti apie tai, kad sąlyga nesąžininga ir [Direktyvoje 93/13] jam suteiktas teises – prieš pradedant skaičiuoti senaties terminą ar prieš jam pasibaigiant?“
Dėl prejudicinių klausimų
39 Pirmiausia reikia pažymėti, kad pirmąjį prejudicinį klausimą sudaro dvi dalys ir kad į antrą šio klausimo dalį reikia atsakyti tik tuo atveju, jei į jo pirmą dalį būtų atsakyta neigiamai.
40 Be to, antrąjį prejudicinį klausimą reikia nagrinėti kartu su pirmojo klausimo pirma dalimi.
Dėl pirmojo klausimo pirmos dalies ir antrojo klausimo
41 Pirmojo klausimo pirma dalimi ir antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, siejamos su veiksmingumo principu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamas jurisprudencijoje pateiktas nacionalinės teisės aiškinimas, pagal kurį panaikinus nesąžiningą sutarties sąlygą, įpareigojančią vartotoją padengti hipoteka užtikrintos paskolos sutarties sudarymo išlaidas, ieškiniui dėl tokių išlaidų grąžinimo pareikšti taikomas dešimties metų senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai atlikus paskutinį minėtų išlaidų mokėjimą ši sąlyga nebesukelia pasekmių, o tai, kad šis vartotojas žino apie minėtos sąlygos nesąžiningumą lemiančių aplinkybių teisinį vertinimą, šiuo atveju nereikšminga, ir jei taip, ar šios nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad apie tokios sąlygos nesąžiningumą turi būti sužinota prieš pradedant skaičiuoti senaties terminą arba prieš jam pasibaigiant.
42 Reikia priminti, kad, jei nėra konkrečią sritį reglamentuojančių Sąjungos nuostatų, pagal procesinės autonomijos principą kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje turi būti nustatytos ieškinių ir skundų, skirtų teisės subjektų iš Sąjungos teisės kildinamoms teisėms užtikrinti, procesinės taisyklės su sąlyga, kad jos nėra mažiau palankios nei taisyklės, reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų netampa praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas) (2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Profi Credit Slovakia, C‑485/19, EU:C:2021:313, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
43 Dėl senaties termino taikymo ieškiniui, kurį dėl nesąžiningos sutarties sąlygos, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 93/13, pareiškia vartotojas, siekdamas susigrąžinti nepagrįstai sumokėtas sumas, pakanka priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias nėra nustatyta senaties termino ieškiniui dėl verslininko su vartotoju sudarytoje sutartyje naudojamos nesąžiningos sąlygos pripažinimo negaliojančia pareikšti, tačiau yra taikomas senaties terminas ieškiniui dėl šio konstatavimo restitucinių pasekmių pareikšti, jei laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų (2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
44 Taigi senaties termino taikymas reikalavimams dėl restitucijos taikymo, kuriuos pareiškia vartotojas, siekdamas apginti iš Direktyvos 93/13 kylančias savo teises, savaime neprieštarauja veiksmingumo principui, jeigu dėl tokio senaties termino taikymo šioje direktyvoje suteiktų teisių įgyvendinimas netampa praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 40 punktas).
45 Dėl veiksmingumo principo visų pirma reikia priminti, kad kiekvienas atvejis, kai kyla klausimas, ar dėl nacionalinės procesinės nuostatos yra neįmanoma arba pernelyg sudėtinga taikyti Sąjungos teisę, turi būti vertinamas atsižvelgiant į šios nuostatos vietą visame įvairiose nacionalinėse institucijose vykstančiame procese, pačią proceso eigą ir jo ypatumus. Turint tai omenyje, prireikus reikia atsižvelgti į pagrindinius nacionalinės tesės sistemos principus, kaip antai teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo principą ir tinkamą proceso eigą (2022 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo D.B.P. ir kt. (Užsienio valiuta išreikšta ir hipoteka užtikrinta paskola) C‑80/21–C‑82/21, EU:C:2022:646, 87 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
46 Dėl pagrindinėse bylose nagrinėjamo senaties termino ypatybių analizės Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tai turi būti susiję su tokio termino trukme ir jo taikymo tvarka, įskaitant tvarką, pagal kurią pradedamas skaičiuoti šis terminas (2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
47 Šiuo klausimu pažymėtina, jog tam, kad senaties terminą būtų galima laikyti atitinkančiu veiksmingumo principą, toks terminas turi būti faktiškai pakankamas, kad vartotojas galėtų parengti ir pareikšti veiksmingą ieškinį, siekdamas apginti iš Direktyvos 93/13 kylančias teises, visų pirma sutarties sąlygos nesąžiningumu grindžiamus reikalavimus dėl restitucijos taikymo (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
48 Taigi dėl senaties termino eigos pradžios pažymėtina, kad toks terminas gali būti suderinamas su veiksmingumo principu tik tuo atveju, jei vartotojas turėjo galimybę sužinoti apie savo teises iki to termino pradžios arba pabaigos (2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
49 Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad jurisprudencijoje pateiktas pagrindinėse bylose taikytinų nacionalinių procesinių normų aiškinimas – neatsižvelgiant į tai, kad tose normose numatyta, jog dešimties metų senaties terminas, per kurį vartotojas gali pareikšti ieškinį dėl nepagrįstai sumokėtų išlaidų, susijusių su hipoteka užtikrintos paskolos sutartimis, grąžinimo, negali būti pradedamas skaičiuoti anksčiau, nei vartotojas sužino apie faktines aplinkybes, sudarančias sutarties sąlygos, pagal kurią minėtų išlaidų mokėjimai buvo atlikti, nesąžiningumą – nereikalauja, kad vartotojas žinotų ne tik tokias faktines aplinkybes, bet ir jų teisinį vertinimą, o tai reiškia, kad šis vartotojas taip pat turi žinoti apie iš Direktyvos 93/13 kylančias teises.
50 Vis dėlto tam, kad senaties termino taikymo taisyklės atitiktų veiksmingumo principą, nepakanka, kad jose būtų numatyta, jog vartotojas turi žinoti apie sutarties sąlygos nesąžiningumą sudarančias faktines aplinkybes, neatsižvelgiant, pirma, į tai, ar jis žino apie iš Direktyvos 93/13 kylančias teises, ir, antra, į tai, ar jis turi pakankamai laiko parengti ir pareikšti veiksmingą ieškinį, kad galėtų apginti šias teises.
51 Darytina išvada, kad senaties terminas, kaip antai pagrindinėse bylose nagrinėjamo ieškinio dėl su hipoteka susijusių išlaidų grąžinimo senaties terminas, neatitinka veiksmingumo principo, nes jo taikymo taisyklėse neatsižvelgiama į du minėtus aspektus.
52 Kiek tai susiję su klausimu, ar vartotojas turi žinoti apie sutarties sąlygos nesąžiningumą ir iš Direktyvos 93/13 kylančias teises prieš pradedant skaičiuoti ieškinio dėl restitucijos taikymo senaties terminą arba prieš jam pasibaigiant, reikia pažymėti, kad šio sprendimo 48 punkte nurodyta sąlyga, pagal kurią senaties terminas gali būti suderinamas su veiksmingumo principu, tik jei vartotojas turėjo galimybę sužinoti apie minėtas teises prieš pradedant skaičiuoti senaties terminą arba prieš jam pasibaigiant, kilo iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, siekiant kiekvienu konkrečiu atveju išnagrinėti konkretaus senaties termino ir atitinkamoje nacionalinėje teisėje nustatytų išsamių jo taikymo taisyklių suderinamumą su veiksmingumo principu.
53 Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 45–47 punktų, Teisingumo Teismas, aiškindamas Sąjungos teisę, kad pateiktų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingos informacijos, kuri jam leistų įvertinti nacionalinės procesinės normos suderinamumą su veiksmingumo principu, atsižvelgia į visas reikšmingas nacionalinės teisės sistemos aplinkybes, kurias jam pateikia prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, o ne tik į atskirai vertinamą normą, susijusią su vienu iš nagrinėjamo senaties termino aspektų.
54 Taigi gali būti, kad nacionalinės teisės norma, pagal kurią senaties terminas nepradedamas skaičiuoti anksčiau, nei vartotojas sužino apie sutarties sąlygos nesąžiningumą ir apie iš Direktyvos 93/13 kylančias teises, ir kuri a priori atrodo atitinkanti veiksmingumo principą, vis dėlto pažeidžia šį principą, jei minėto termino trukmė nėra faktiškai pakankama, kad vartotojas galėtų parengti ir pareikšti veiksmingą ieškinį, siekdamas apginti iš šios direktyvos kylančias teises.
55 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmojo klausimo pirmą dalį ir į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, siejamos su veiksmingumo principu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamas jurisprudencijoje pateiktas nacionalinės teisės aiškinimas, pagal kurį panaikinus nesąžiningą sutarties sąlygą, pagal kurią vartotojas padengia hipoteka užtikrintos paskolos sutarties sudarymo išlaidas, ieškiniui dėl tokių išlaidų grąžinimo taikomas dešimties metų senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai atlikus paskutinį minėtų išlaidų mokėjimą ši sąlyga nebesukelia pasekmių, o šiuo atveju nelaikoma reikšminga, ar šis vartotojas žino apie šių faktinių aplinkybių teisinį vertinimą. Senaties termino taikymo taisyklių suderinamumas su šiomis nuostatomis turi būti vertinamas atsižvelgiant į šių taisyklių visumą.
Dėl pirmojo klausimo antros dalies
56 Pirmojo klausimo antra dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 93/13 turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamas jurisprudencijoje pateiktas nacionalinės teisės aiškinimas, pagal kurį, siekiant nustatyti vartotojo ieškinio dėl vykdant nesąžiningą sutarties sąlygą nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo senaties termino eigos pradžią, tai, kad yra suformuota nacionalinė jurisprudencija dėl panašių sąlygų negaliojimo, gali būti laikoma įrodyta, jog tenkinama sąlyga, susijusi su atitinkamo vartotojo žinojimu apie minėtos sąlygos nesąžiningumą ir dėl to kylančias teisines pasekmes.
57 Šiuo klausimu, pirma, reikia priminti, kad Direktyvoje 93/13 nustatyta apsaugos sistema yra grindžiama prielaida, kad, kalbant apie galimybę derėtis ir turimos informacijos kiekį, vartotojas atsiduria mažiau palankioje padėtyje nei verslininkas, todėl jis priverstas sutikti su verslininko iš anksto parengtomis sąlygomis ir negali daryti įtakos jų turiniui (2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, C‑26/13, EU:C:2014:282, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
58 Antra, privilegijuota verslininko padėtis, kurioje jis atsiduria dėl turimos informacijos kiekio, išlieka ir po sutarties sudarymo. Taigi, kai tam tikrų standartinių sąlygų nesąžiningumas yra konstatuotas suformuotoje nacionalinėje jurisprudencijoje, galima tikėtis, kad bankai bus apie tai informuoti ir atitinkamai elgsis (šiuo klausimu žr. 2023 m. liepos 13 d. Sprendimo CAJASUR Banco, C‑35/22, EU:C:2023:569, 32 punktą).
59 Vis dėlto negalima daryti prielaidos, kad į vartotojo turimos informacijos kiekį, kuris yra mažesnis nei verslininko turimos informacija kiekis, įeina susipažinimas su nacionaline, nors ir suformuota, jurisprudencija vartotojų teisės srityje.
60 Šiuo klausimu reikia priminti, kad iš Direktyvos 93/13 2 straipsnio b punkto formuluotės matyti, jog šia direktyva suteikiama apsauga priklauso nuo tikslų, dėl kurių veikia fizinis asmuo, t. y. tikslų, kurie nepatenka į šio asmens profesinės veiklos sritį. Nors iš verslininkų galima reikalauti būti informuotiems apie teisinius aspektus, susijusius su sąlygomis, kurias jie imasi iniciatyvos įtraukti į sutartis, sudaromas su vartotojais vykdant įprastą komercinę veiklą, ypač atsižvelgiant į nacionalinę jurisprudenciją, susijusią su tokiomis sąlygomis, negalima tikėtis, kad vartotojai elgtųsi panašiai, atsižvelgiant į tai, kad sutartis, kurioje yra tokia sąlyga, sudaroma retkarčiais ar net išimtiniais atvejais.
61 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmojo klausimo antrą dalį reikia atsakyti: Direktyva 93/13 turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamas jurisprudencijoje pateiktas nacionalinės teisės aiškinimas, pagal kurį, siekiant nustatyti vartotojo ieškinio dėl vykdant nesąžiningą sutarties sąlygą nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo senaties termino eigos pradžią, tai, kad yra suformuota nacionalinė jurisprudencija dėl panašių sąlygų negaliojimo, gali būti laikoma įrodyta, jog tenkinama sąlyga, susijusi su atitinkamo vartotojo žinojimu apie minėtos sąlygos nesąžiningumą ir dėl to kylančias teisines pasekmes.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
62 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia:
1. 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, siejamos su veiksmingumo principu,
turi būti aiškinamos taip:
pagal jas draudžiamas jurisprudencijoje pateiktas nacionalinės teisės aiškinimas, pagal kurį panaikinus nesąžiningą sutarties sąlygą, pagal kurią vartotojas padengia hipoteka užtikrintos paskolos sutarties sudarymo išlaidas, ieškiniui dėl tokių išlaidų grąžinimo taikomas dešimties metų senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai atlikus paskutinį minėtų išlaidų mokėjimą ši sąlyga nebesukelia pasekmių, o šiuo atveju nelaikoma reikšminga, ar šis vartotojas žino apie šių faktinių aplinkybių teisinį vertinimą. Senaties termino taikymo taisyklių suderinamumas su šiomis nuostatomis turi būti vertinamas atsižvelgiant į šių taisyklių visumą.
2. Direktyva 93/13
turi būti aiškinama taip:
pagal ją draudžiamas jurisprudencijoje pateiktas nacionalinės teisės aiškinimas, pagal kurį, siekiant nustatyti vartotojo ieškinio dėl vykdant nesąžiningą sutarties sąlygą nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimo senaties termino eigos pradžią, tai, kad yra suformuota nacionalinė jurisprudencija dėl panašių sąlygų negaliojimo, gali būti laikoma įrodyta, kad tenkinama sąlyga, susijusi su atitinkamo vartotojo žinojimu apie minėtos sąlygos nesąžiningumą ir dėl to kylančias teisines pasekmes.
Parašai.