GENERALINIO ADVOKATO
JEAN RICHARD DE LA TOUR IŠVADA,
pateikta 2021 m. liepos 1 d.(1)
Byla C‑277/20
UM,
dalyvaujant
HW, ZL paveldėjimo administratoriui
(Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Reglamentas (ES) Nr. 650/2012 – Taikymo sritis – Paskutinės valios dėl turto palikimo dokumentai – Sąvoka „paveldėjimo susitarimas“ – Dovanojimas inter vivos – Paveldėjimui taikytinos teisės pasirinkimas – Pereinamojo laikotarpio nuostatos – 83 straipsnio 2–4 straipsniai“
I. Įžanga
1. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo(2) 3 straipsnio 1 dalies b punkto ir 83 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.
2. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Vokietijos piliečio UM skundą dėl Austrijos valdžios institucijų sprendimo atmesti jo prašymą į nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą užregistruoti nuosavybės teisę į Austrijoje esantį nekilnojamąjį turtą, kuria jis ketina remtis Vokietijoje pradėtoje paveldėjimo procedūroje, remdamasis dovanojimo mirties atveju sutartimi.
3. Todėl priklausomai nuo to, kaip gali būti kvalifikuojamas aktas inter vivos, Teisingumo Teismo prašoma priimti sprendimą dėl Reglamento Nr. 650/2012 taikymo srities ir dėl jo pereinamojo laikotarpio nuostatų aiškinimo.
4. Išdėstysiu priežastis, dėl kurių manau, kad dovanojimo mirties atveju sutartis gali būti laikoma „paveldėjimo susitarimu“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 650/2012 3 straipsnio 1 dalies b punktą, ir pasekmes dėl taikytinos teisės pasirinkimo galiojimo, nuo kurio priklauso bylą nagrinėjančio teismo jurisdikcija.
II. Teisinis pagrindas
A. Reglamentas Nr. 650/2012
5. Reglamento Nr. 650/2012 9, 11, 14, 37 ir 49 konstatuojamosiose dalyse numatyta:
„(9) šis reglamentas turėtų būti taikomas visiems civilinės teisės aspektams, susijusiems su palikėjo palikimo paveldėjimu, būtent – visoms turto, teisių ir pareigų perdavimo dėl mirties formoms, neatsižvelgiant į tai, ar tai yra savanoriškas perdavimas pagal paskutinę valią dėl turto palikimo, ar perdavimas netestamentinio paveldėjimo atveju;
<…>
(11) šis reglamentas neturėtų būti taikomas kitoms nei paveldėjimas civilinėms teisės sritims. Siekiant aiškumo turėtų būti aiškiai nurodyta, kad šis reglamentas netaikomas tam tikriems klausimams, kurie gali būti laikomi susijusiais su paveldėjimo klausimais;
<…>
(14) šis reglamentas taip pat neturėtų būti taikomas teisėms ir turtui, atsiradusiems arba perduotiems kitais būdais nei paveldėjimo būdu, pavyzdžiui, dovanojimo atveju. Tačiau nustatant, ar dovanos turėtų būti grąžintos, ar kitokios formos pareikšta valia inter vivos, suteikianti teisę in rem dar iki palikėjo mirties, turėtų būti atšaukta, arba ar į jas turėtų būti atsižvelgta siekiant nustatyti paveldėtojų palikimo dalis pagal paveldėjimui taikytiną teisę, vadovaujamasi teise, kuri šiame reglamente nurodyta kaip paveldėjimui taikytina teisė;
<…>
(37) siekiant suteikti piliečiams galimybę naudotis vidaus rinkos privalumais ir kartu užtikrinti jiems visišką teisinį tikrumą [saugumą], šis reglamentas turėtų sudaryti jiems sąlygas iš anksto žinoti jų paveldėjimui taikytiną teisę. Turėtų būti nustatytos suderintos teisės kolizijos teisės normos, siekiant išvengti prieštaringų rezultatų. Pagrindine norma turėtų būti užtikrinta, kad paveldėjimą reglamentuotų numatoma teisė, su kuria jis glaudžiai susijęs. Teisinio tikrumo [saugumo] sumetimais ir siekiant išvengti palikimo suskaidymo, ši teisė turėtų reglamentuoti visą palikimą, t. y. visą palikimą sudarantį turtą, neatsižvelgiant į turto pobūdį ir neatsižvelgiant į tai, ar turtas yra kitoje valstybėje narėje ar trečiojoje valstybėje.
<…>
(49) paveldėjimo susitarimas yra tokios rūšies paskutinė valia dėl turto palikimo, kuri nėra vienodai priimtina ir pripažįstama valstybėse narėse. Siekiant, kad pagal paveldėjimo susitarimą įgytas paveldėjimo teises būtų paprasčiau pripažinti valstybėse narėse, šiame reglamente turėtų būti nustatyta, kuri teisė turėtų reglamentuoti tokių susitarimų priimtinumą, jų galiojimą turinio prasme ir jų privalomąjį pobūdį šalių tarpusavio santykiuose, įskaitant jų panaikinimo sąlygas[.]“
6. Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje ir 2 dalies g punkte nustatyta:
„1. Šis reglamentas taikomas palikėjų palikimų paveldėjimui <…>
2. Šis reglamentas netaikomas:
<…>
g) teisėms ir turtui, atsiradusiems arba perduotiems kitais būdais nei paveldėjimo teise, pavyzdžiui, gavus dovanų, įgijus bendrą nuosavybę, į kurią turi teisę pergyvenęs bendrasavininkis, dalyvaujant pensijų kaupimo sistemose, sudarius draudimo sutartis ir panašaus pobūdžio susitarimus, nedarant poveikio 23 straipsnio 2 dalies i punkto taikymui;“
7. Reglamento Nr. 650/2012 3 straipsnio „Terminų apibrėžtys“ 1 dalies a, b ir d punktuose numatyta:
„Šiame reglamente:
a) paveldėjimas – palikėjo palikimo paveldėjimas, apimantis visas turto, teisių ir pareigų perdavimo dėl mirties formas, neatsižvelgiant į tai, ar tai yra savanoriškas perdavimas pagal paskutinę valią dėl turto palikimo, ar perdavimas netestamentinio paveldėjimo atveju;
b) paveldėjimo susitarimas – susitarimas, įskaitant iš dėl sudarytų tarpusavio testamentų išplaukiantį susitarimą, kuriuo už atlygį arba nemokamai sukuriamos, keičiamos arba panaikinamos teisės į būsimą vieno arba daugiau asmenų, kurie yra susitarimo šalys, palikimą ar palikimus;
<…>
d) paskutinė valia dėl turto palikimo – testamentas, bendrasis testamentas arba paveldėjimo susitarimas“.
8. Reglamento Nr. 650/2012 21 straipsnyje „Bendroji taisyklė“, įtrauktame į III skyrių dėl „[t]aikytin[os] teisė[s]“, nurodyta:
„1. Išskyrus atvejus, kai šiame reglamente numatyta kitaip, visam palikimui taikytina teisė yra valstybės, kurioje palikėjo mirties dieną buvo jo įprastinė gyvenamoji vieta, teisė.
2. Jei, išimties tvarka, pagal visas bylos aplinkybes aišku, kad mirties dieną palikėjas buvo akivaizdžiai glaudžiau susijęs su kita valstybe nei valstybė, kurios teisė būtų taikytina pagal 1 dalį, paveldėjimui taikytina teisė yra tos kitos valstybės teisė.“
9. Reglamento Nr. 650/2012 22 straipsnio „Teisės pasirinkimas“ 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:
„1. Asmuo gali pasirinkti, kad jo visą palikimą reglamentuojanti teisė būtų valstybės, kurios pilietybę jis turi pasirinkimo metu arba mirties dieną, teisė.
<…>
2. Teisės pasirinkimas išreiškiamas pareiškime, pateikiamame pareiškiant paskutinę valią dėl turto palikimo, arba parodomas tokios paskutinės valios sąlygomis.“
10. Šio reglamento 23 straipsnio „Taikytinos teisės taikymo sritis“ 1 dalyje ir 2 dalies i punkte nustatyta:
„1. Pagal 21 arba 22 straipsnius nustatyta teise reglamentuojamas visas palikimo paveldėjimas.
2. Visų pirma ta teise reglamentuojama:
<…>
i) prievolė grąžinti dovanas, negrąžinamas dovanas kaip dalį po mirties įpėdiniams skiriamo palikimo ar testamentines išskirtines arba už juos atsiskaityti nustatant įvairių paveldėtojų palikimo dalis [<…>]“
11. Minėto reglamento 25 straipsnio „Paveldėjimo susitarimai“ 1 ir 3 dalyse nurodyta:
„1. Paveldėjimo susitarimo dėl vieno asmens palikimo priimtinumą, galiojimą turinio prasme ir privalomąjį pobūdį šalių tarpusavio santykiuose, įskaitant jo panaikinimo sąlygas, reglamentuoja teisė, kuri pagal šį reglamentą būtų buvusi taikytina to asmens palikimui, jeigu jis būtų miręs susitarimo sudarymo dieną.
<…>
3. Nepaisant 1 ir 2 dalių šalys gali pasirinkti, kad jų paveldėjimo susitarimo priimtinumą, galiojimą turinio prasme ir jo privalomąjį pobūdį šalių tarpusavio santykiuose, įskaitant jo panaikinimo sąlygas, reglamentuotų teisė, kurią asmuo arba vienas iš asmenų, su kurių palikimu yra susijęs šis susitarimas, būtų galėjęs pasirinkti pagal 22 straipsnį jame nustatytomis sąlygomis.“
12. Reglamento Nr. 650/2012 83 straipsnio „Pereinamojo laikotarpio nuostatos“ 2–4 dalyse numatyta:
„2. Jei palikėjas buvo pasirinkęs jo palikimo paveldėjimui taikytiną teisę iki 2015 m. rugpjūčio 17 d., šis pasirinkimas galioja, jei jis atitinka III skyriuje nustatytas sąlygas arba jeigu jis galiojo taikant pasirinkimo metu valstybėje, kurioje buvo įprastinė palikėjo gyvenamoji vieta, arba bet kurioje valstybėje, kurios pilietis jis buvo, galiojusias tarptautinės privatinės teisės normas.
3. Jei palikėjas buvo pareiškęs paskutinę valią dėl turto palikimo iki 2015 m. rugpjūčio 17 d., ta paskutinė valia yra priimtina ir galioja turinio ir formos prasme, jei atitinka III skyriuje nustatytas sąlygas arba jei ji yra priimtina ir galioja turinio ir formos prasme taikant pareiškimo metu valstybėje, kurioje buvo įprastinė palikėjo gyvenamoji vieta, arba bet kurioje valstybėje, kurios pilietis jis buvo, arba valstybėje narėje, kurios institucija nagrinėja paveldėjimo klausimus, galiojusias tarptautinės privatinės teisės normas.
4. Jeigu iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. paskutinės valios dėl turto palikimo pareiškimas surašomas pagal valstybės, kurią palikėjas galėjo pasirinkti pagal šį reglamentą, teisę, laikoma, kad šios valstybės teisė pasirinkta kaip paveldėjimui taikytina teisė.“
B. Austrijos teisė
13. Šioje byloje taikytinos redakcijos (prieš įsigaliojant 2015 m. liepos 30 d. Erbrechtsänderungsgesetz (2015 m. Įstatymas, kuriuo iš dalies keičiama paveldėjimo teisė))(3)Allgemeines Bürgerliches Gesetzbuch (Civilinis kodeksas) 956 straipsnis buvo suformuluotas taip:
„Dovanojimas, įvykdytinas tik po dovanotojo mirties, laikantis nustatytų formalumų galioja kaip testamentinė išskirtinė. Sutartimi jis laikytinas tik tuo atveju, kai apdovanotasis yra jį priėmęs, dovanotojas yra aiškiai atsisakęs teisės jį atšaukti ir apdovanotajam yra įteiktas tai patvirtinantis rašytinis dokumentas.“
14. Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 1871 m. liepos 25 d. Notariatsaktsgesetz (Notarinių dokumentų įstatymas)(4) 1 straipsnio 1 dalies d punkte dovanojimo sutarties be faktinio perdavimo galiojimas siejamas su notaro akto įforminimu.
15. Šiai bylai taikytinos redakcijos 1955 m. vasario 2 d. Allgemeines Grundbuchsgesetz (Nekilnojamojo turto kadastro ir registro įstatymas)(5) 26 straipsnyje numatyta:
„1. Įregistravimai ir išankstiniai laikini įregistravimai atliekami tik remiantis pateiktais galiojančios formos dokumentais.
2. Tuo atveju, kai įgyjama arba keičiama daiktinė teisė, šiuose dokumentuose turi būti įtvirtintas galiojantis teisinis pagrindas.“
16. Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 1985 m. gruodžio 12 d. Rechtspflegergesetz (Teismo pareigūnų įstatymas)(6) 2 straipsnio 3 punkte nurodyta:
„Teismo tarnautojas gali būti paskirtas teismo pareigūnu uždaviniams vykdyti vienoje ar keliose toliau nurodytų sričių:
<…>
3. nekilnojamojo turto kadastro ir registro ir laivų registro bylose;“
17. Šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta:
„Teisėjo prerogatyva visuomet yra:
<…>
6. sprendimai, kai reikia taikyti užsienio valstybės teisę.“
III. Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
18. Vokietijos pilietis ZL, kurio įprastinė gyvenamoji vieta jo mirties metu 2018 m. gegužės 13 d. buvo Vokietijoje, 1975 m. liepos 22 d. su savo sūnumi Vokietijos piliečiu UM ir jo sutuoktine, Austrijos piliete, XU sudarė sutartį, kurioje numatyta, kad jo mirties atveju pastariesiems per pusę perduodamas Austrijoje esantis nekilnojamasis turtas. Šios sutarties sudarymo metu visų šalių įprastinė gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje.
19. Šioje sutartyje numatyta, kad ZL įsigyja nekilnojamojo turto šiomis sąlygomis:
„<…>
b) ZL įsipareigoja šiame sklype, kuris jau bus jo nuosavybė, per dešimt metų nuo sutarties sudarymo pastatyti dviem šeimoms skirtą namą. Šis įsipareigojimas, kiek jis jo neįvykdys būdamas gyvas, pereina jo įpėdiniams. <…>
c) Mirties atveju ZL perduoda minėtąjį sklypą XU ir UM per pusę su viskuo, kas su šiuo turtu bus susiję jo mirties momentu, visų pirma su jame esančiu namu <…> Nekilnojamasis turtas perduodamas ZL mirus, bet ne anksčiau, nei bus pastatytas namas. Perdavimo sąlyga yra tai, kad ZL mirties momentu santuoka tarp [UM ir XU] nėra nutraukta, o XU pergyvens ZL. Jeigu ši sąlyga nėra įvykdyta, nekilnojamasis turtas mirties atveju laikomas perduotu tik UM; iš sudarytinos sutarties kylanti reikalavimo teisė yra paveldima dar prieš ZL mirštant.
d) ZL aiškiai pareiškia, kad jeigu atlygio už šį perdavimą nėra numatyta, nekilnojamasis turtas mirties atveju perduodamas dovanojimo būdu. Jis atsisako teisės šią sutartį atšaukti.
e) Kaip dalinį atlygį už perdavimą [UM ir XU] įsipareigoja suteikti <…>, XU motinai, teisę gyventi pastatytiname name <…>
f) Iš sudarytinų sutarčių kylantiems teisiniams santykiams taikoma Austrijos teisė <…>
g) ZL įsipareigoja be UM ir XU sutikimo neparduoti ir neįkeisti jam nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, kad mirties atveju būtų užtikrintos iš perdavimo sutarties kylančios jų teisės. <…>
h) ZL suteikia leidimą į nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylą, kuri bus užvesta šiam nekilnojamajam turtui <…> kadastro vietovėje:
aa) <…>
bb) remiantis šia sutartimi ir oficialiu ZL mirties liudijimu, bendru prašymu įregistruoti abiejų perėmėjų [UM ir XU] nuosavybės teisę į po pusę nekilnojamojo turto arba įregistruoti tik UM nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą jo paties prašymu, pateikus įrodymus, kad įvykdyta sąlyga dėl nekilnojamojo turto perdavimo jam vienam.
<…>“
20. Mirus ZL, XU, kurios santuoka su UM buvo nutraukta, buvo mirusi 2005 m. lapkričio 5 d., o namas nebuvo pastatytas.
21. Paveldėjimo bylą nagrinėja Amtsgericht Köln (Kelno apylinkės teismas, Vokietija). Todėl, tvirtindamas, kad kai mirė jo tėvas, jis buvo vienintelis iš dovanojimo sutarties kylančių teisių turėtojas, UM paprašė jurisdikciją turinčio teismo Bezirksgericht Hermagor (Hermagoro apylinkės teismas, Austrija) nekilnojamojo turto kadastre ir registre įregistruoti jo nuosavybės teisę į nagrinėjamą nekilnojamąjį turtą. Šio pirmosios instancijos teismo Rechtspfleger (teismo pareigūnas, Austrija), atsakingas už UM prašymo patikrinimą, nusprendė, kad taikytina teisė yra Austrijos teisė, ir atmetė šį prašymą nesant dokumentais pagrįstų įrodymų, kad sutartyje, kuria remiasi UM, nustatytos sąlygos buvo įvykdytos. Landesgericht Klagenfurt (Klagenfurto apygardos teismas, Austrija) patvirtino šį sprendimą, motyvuodamas tuo, kad Reglamentas Nr. 650/2012 netaikomas dėl to, kad šioje sutartyje pasirinkta Austrijos teisė, ir kad nekilnojamasis turtas negali būti perduotas dovanojimo būdu mirties atveju nepateikus įrodymų, kad pastatytas minėtoje sutartyje numatytas namas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas), pateiktas kasacinis skundas dėl šio sprendimo.
22. Šis teismas, pažymėjęs, kad Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylų teismui pateikti dokumentai leidžia manyti, kad pagal Austrijos teisės kriterijus buvo sudaryta dovanojimo mirties atveju sutartis UM naudai, mano, jog ši sutartis patenka į Reglamento Nr. 650/2012 taikymo sritį ir ji galėtų būti laikoma „paveldėjimo susitarimu“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b arba d punktą.
23. Dėl sutarties šalių pasirinktos Austrijos teisės taikymo Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) mano, kad taikomos minėto reglamento pereinamojo laikotarpio nuostatos, ir abejoja dėl šio reglamento 83 straipsnio 2 dalies aiškinimo, kiek tai susiję su jos taikymu taikytinos teisės pasirinkimui paveldėjimo susitarime.
24. Šiomis aplinkybėmis Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar Reglamento Nr. 650/2012 3 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad tarp dviejų Vokietijos Federacinės Respublikos piliečių, kurių įprastinė gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, dėl Austrijoje esančio nekilnojamojo turto dovanojimo mirties atveju sudaryta sutartis, pagal kurią apdovanotasis po dovanotojo mirties paveldėjimo atžvilgiu įgyja teisę reikalauti, kad jo nuosavybės teisė, remiantis šia sutartimi ir dovanotojo mirties liudijimu, būtų įregistruota nekilnojamojo turto kadastre ir registre, taigi be institucijos, atsakingos už paveldėjimo procesą, įsikišimo, yra paveldėjimo susitarimas, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą?
2. Jei atsakymas į šį klausimą būtų teigiamas:
ar [Reglamento Nr. 650/2012] 83 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje reglamentuojamas ir dovanojimo sutarčiai, laikytinai paveldėjimo susitarimu pagal Reglamento [Nr. 650/2012] 3 straipsnio 1 dalies b punktą, taikytinos teisės pasirinkimo, padaryto iki 2015 m. rugpjūčio 17 d., galiojimas?“
25. Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė UM, Ispanijos vyriausybė ir Europos Komisija. Šios šalys ir Vokietijos vyriausybė per nustatytą terminą raštu pateikė atsakymus į Teisingumo Teismo klausimus.
IV. Analizė
26. Pirmiausia, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 650/2012 tikslą, manau, kad reikia pažymėti, jog prašymas priimti prejudicinį sprendimą, kuris susijęs su šio reglamento taikymu, yra pateiktas vykstant nacionalinei procedūrai dėl teisių į Austrijoje esantį nekilnojamąjį turtą, kuris dovanojamas mirties atveju(7), pripažinimo siekiant įregistruoti teises nekilnojamojo turto kadastre ir registre. Paveldėjimo procedūra pradėta kitoje valstybėje narėje. Todėl pirmą kartą prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas plačiau nagrinėjant ne paveldėjimo, bet nuosavybės teisę, nes valdžios institucija, į kurią kreipėsi UM, nėra atsakinga už sprendimo priėmimą arba tiesiogiai su juo susijusio akto išdavimą. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad jo prašymu siekiama įvertinti UM prašymą atmetusios valdžios institucijos kompetenciją, kuri priklauso nuo Austrijos teisės taikymo(8).
A. Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
27. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo, kad Teisingumo Teismas išaiškintų, ar Reglamento Nr. 650/2012 3 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad į „paveldėjimo susitarimo“ sąvoką patenka dovanojimo sutartis inter vivos, pagal kurią dovanotojui priklausančio turto nuosavybės teisė perduodama tik jo mirties atveju.
28. Pirma, reikia pažymėti, kad klausimas dėl šio reglamento taikymo yra pagrįstas:
– Ratione temporis pagal jo 83 straipsnio 1 dalį, nes pagrindinės bylos dalykas yra ZL, mirusio po 2015 m. rugpjūčio 17 d., palikimas,
– dėl paveldėjimo tarpvalstybinio poveikio, nes velionio įprasta gyvenamoji vieta buvo Vokietijoje, o pagrindinė byla yra susijusi su jam priklausiusiu nekilnojamuoju turtu, esančiu Austrijoje(9), ir
– nes byloje nagrinėjamos sąlygos, kuriomis paveldėjimo procese įgyjama teisė, siekiant ją įregistruoti nekilnojamojo turto kadastre ir registre, o ne paveldėjimo tvarka, kuri nepatenka į Reglamento Nr. 650/2012 taikymo sritį(10).
29. Antra, reikia pažymėti, kad atsižvelgiant į tai, jog Reglamente Nr. 650/2012(11) nereglamentuojamas dovanojimas mirties atveju, reikia įvertinti įvairius jo aspektus, siekiant nustatyti, ar tokie dokumentai gali būti laikomi „paveldėjimo susitarimu“, kaip tai suprantama pagal 3 straipsnio 1 dalies b punktą, kaip tvirtina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, UM, Vokietijos vyriausybė ir Komisija, ar, priešingai, šie dokumentai turi būti laikomi dovana, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies g punktą, kaip tvirtina Ispanijos vyriausybė.
30. Šiuo klausimu reikia priminti, kad remiantis suformuota jurisprudencija tiek iš vienodo Sąjungos teisės taikymo, tiek iš lygybės principo matyti, kad tuomet, kai Sąjungos teisės nuostatoje aiškiai nedaroma nuoroda į valstybių narių teisę tam, kad būtų nustatyta jos prasmė ir apimtis, paprastai ji visoje Sąjungoje turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant ne tik į jos formuluotę, bet ir į nuostatos kontekstą bei nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą(12).
31. Šioje byloje dėl taikomų Reglamento Nr. 650/2012 nuostatų pažodinio aiškinimo reikia pažymėti, kad, pirma, pagal šio reglamento 1 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, jis taikomas „palikėjų palikimų paveldėjimui“. Minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkte pažymėta, kad „paveldėjimu“ laikomas palikėjo palikimo paveldėjimas ir kad šis žodis apima „visas turto <…> perdavimo dėl mirties formas“(13). Šioje apibrėžtyje pakartojamas šio reglamento 9 konstatuojamosios dalies, pagal kurią jis turi būti taikomas „visiems civilinės teisės aspektams, susijusiems su palikėjo palikimo paveldėjimu“(14), turinys.
32. Joje numatytos dvi turto perdavimo dėl mirties formos, t. y. savanoriškas perdavimas pagal paskutinę valią dėl turto palikimo ir perdavimas netestamentinio paveldėjimo atveju.
33. Reglamento Nr. 650/2012 3 straipsnio 1 dalies d punkte pažymėta, kad žodžiai „paskutinė valia dėl turto palikimo“ apima „testament[ą], bendr[ąjį] testament[ą] arba paveldėjimo susitarim[ą]“. Šis susitarimas šio straipsnio b punkte apibrėžtas iš esmės kaip susitarimas, kuriuo sukuriamos teisės į būsimą vieno arba daugiau šio susitarimo šalių, palikimą ar palikimus.
34. Kita vertus, šias apibrėžtis, kurios yra savarankiškos sąvokos(15), nes jomis siekiama užtikrinti vienodą Reglamento Nr. 650/2012 taikymą nepriklausomai nuo valstybių narių teisės, reikia sugretinti su šio reglamento netaikymu „teisėms ir turtui, <…> perduotiems kitais būdais nei paveldėjimo teise, pavyzdžiui, gavus dovanų“(16), kaip nurodyta 1 straipsnio 2 dalies g punkte(17).
35. Atsižvelgiant į sąvoką „paveldėjimas“(18) ir į tai, kad nėra nei dovanos, nei testamento apibrėžties, kyla klausimas, kokiu kriterijumi remiantis galima būtų atskirti dovanas(19) nuo paskutinės valios dėl turto palikimo siekiant šias sąvokas aiškinti vienodai.
36. Pirmiausia reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 650/2012 14 konstatuojamojoje dalyje, į kurią atsižvelgiant turi būti aiškinamas šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies g punktas, pavartota formuluotė „dovanos<…> ar kitokios formos pareikšta valia „inter vivos“, suteikianti teisę „in rem“ dar iki palikėjo mirties“(20).
37. Manau, kad remiantis tuo, taip pat lyginant su kitomis Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies g punkte nurodytomis teisių ir turto perdavimo formomis, t. y. įgijus bendrą nuosavybę, į kurią turi teisę pergyvenęs bendraturtis, dalyvaujant pensijų kaupimo sistemose, sudarius draudimo sutartis ir panašaus pobūdžio susitarimus, darytina išvada, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo, kad šis reglamentas nebūtų taikomas dokumentams inter vivos, kuriais suteikiamos teisės iki jų turėtojo mirties arba kuriais iš esmės nustatoma turto perdavimo tvarka, nesusijusi su paveldėjimu.
38. Antra, reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 650/2012 1 straipsnio 2 dalies g punktas kildinamas iš niekada neįsigaliojusios 1989 m. rugpjūčio 1 d. Hagoje pasirašytos Konvencijos dėl paveldėjimui dėl mirties taikytinos teisės(21) 1 straipsnio 2 dalies d punkto. Šios konvencijos aiškinamojoje ataskaitoje(22) pažymėta, kad šio 1 straipsnio 2 dalies d punkto taikymo sritis yra labai plati, apimanti bet kokį valios pareiškimą, išskyrus paskutinę valią dėl turto palikimo, ir kad jis netaikomas sandoriams inter vivos, nes teisė į nuosavybę atsiranda mirties atveju.
39. Trečia, reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 650/2012, kuriuo siekiama, kad visais paveldėjimo atvejais būtų taikoma viena teisė, netaikymo atvejų aspektu šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies g punktas turi būti aiškinamas siaurai, nors paveldėjimo teisė nėra visiškai netaikoma dovanoms(23).
40. Todėl pagal 1 straipsnio 2 dalies g punktą „dovanos“ negali būti laikomos dovanomis mirties atveju – tokiu atveju teisė į palikėjo turto dalį apdovanotajam perduodama tik palikėjui mirus, jei apdovanotasis jį pergyvena, ir tokiu būdu nustatoma palikimo perdavimo tvarka. Kitaip tariant, pagrindinis kriterijus – apdovanotojo ir kitų įpėdinių teisių į palikėjo turtą(24) nustatymas neatsiradus paveldėjimui.
41. Atsižvelgiant į tai, kad dovanotojo mirtis turi būti šio teisės perdavimo, o ne jos konkretaus įgyvendinimo sąlyga(25) ir kad dovanojimas įtvirtinamas neatšaukiamu(26) šalių susitarimu dėl nuosavybės teisių į palikėjo turto dalį(27), mano nuomone, dovanojimas mirties atveju (arba, kitaip tariant, bet koks susitarimas dėl nuosavybės teisių perdavimo mortis causa) gali būti laikomas „paveldėjimo susitarimu“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 650/2012 3 straipsnio 1 dalies b punktą, kaip savarankiška sąvoka(28), nepaisant to, kad šis dokumentas nėra susijęs su visu palikimu(29) arba su turtu, kurio dovanotojas neturėjo jau susitarimo sudarymo momentu.
42. Todėl siekiant užtikrinti vienodą šio reglamento taikymą reikia išnagrinėti klausimą dėl paskutinės valios dėl turto palikimo ir paveldėjimo susitarimų teisinių režimų įvairovės, kurią pastarųjų atžvilgiu parodo Reglamento Nr. 650/2012 49 konstatuojamoji dalis ir kuri pabrėžiama tiek šalių rašytinėse pastabose, tiek ir doktrinoje(30).
43. Šiuo klausimu pritariu daugelio autorių išsakytai nuomonei, kad dokumento kvalifikavimą turėtų nulemti paveldėjimo susitarimus reglamentuojančios teisės taikymas, kaip numatyta Reglamento Nr. 650/2012 25 straipsnyje(31).
44. Toks aiškinimas atitinka šiuo reglamentu siekiamą tikslą – pirma, padėti įpėdiniams, testamentinės išskirtinės gavėjams ir kitiems palikėjo artimiesiems bei palikėjo kreditoriams įgyvendinti savo teises tarpvalstybinio paveldėjimo atvejais ir leisti Sąjungos piliečiams iš anksto sutvarkyti paveldėjimo klausimus(32).
45. Kita vertus, šiais teisinio saugumo sumetimais ir siekiant išvengti palikimo suskaidymo(33) Reglamente Nr. 650/2012 viso palikimą sudarančio turto atžvilgiu numatytas paveldėjimo teisės vientisumas, kuris turi įtakos teismų jurisdikcijai priimti sprendimą dėl viso palikimo paveldėjimo(34), siejamo su valstybės narės, kurioje palikėjo mirties metu buvo jo įprastinė gyvenamoji vieta, teise pagal šio reglamento 21 straipsnį arba su valstybės narės, kurios pilietybę turėjo palikėjas, teise, jo pasirinkta pagal minėto reglamento 22 straipsnį.
46. Be to, siekdamas užtikrinti, kad šios nuostatos kuo labiau atitiktų Reglamento Nr. 650/2012 tikslus, Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė lankstumo priemones, be kita ko, susijusias su paveldėjimo teisės vientisumo principu(35). Kaip Vokietijos vyriausybė pažymi savo atsakymuose į Teisingumo Teismo raštu pateiktus klausimus, taip yra šio reglamento 25 straipsnio atžvilgiu, kuris turi būti aiškinamas atsižvelgiant į šio reglamento 49 konstatuojamąją dalį, kurioje panašiais žodžiais kaip ir minėto reglamento 24 straipsnyje, susijusiais su kitomis paskutinės valios dėl turto palikimo pareiškimo formomis, nurodyta, kad siekiant išsaugoti šiuose susitarimuose numatytą paveldėjimo tvarką paveldėjimo susitarimus reglamentuoja jų sudarymo dieną paveldėjimui taikoma teisė.
47. Šiomis aplinkybėmis manau, skirtingai nei Ispanijos vyriausybė, kad dovanojimą mirties atveju pripažinus „paveldėjimo susitarimu“ paveldėjimas nėra skaidomas, o šalims, kurios yra susijusios su turto arba dalies palikėjo palikimo perdavimu, užtikrinamas teisinis saugumas, kurio siekiama tarpvalstybinio pobūdžio paveldėjimo atveju.
48. Taikant priešingą aiškinimą į taikymo sritį nepatektų kiti dokumentai, kurie šiuo metu rengiami planuojant perleidimą dėl paveldėjimo, dėl kurio kyla tie patys klausimai, pavyzdžiui, dėl dovanų paskutiniam likusiam gyvam arba inter vivos padalijimo(36).
49. Todėl daugeliui paveldėjimo organizavimui svarbių dokumentų, priklausomai nuo atvejo, turėtų būti taikomas 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I)(37), atitinkamos valstybės narės nacionalinės arba sutartinės taisyklės(38), o dėl to galėtų būti gerokai pakenkta paveldėjimo teisės vientisumo principui.
50. Šiuo atveju pagrindinėje byloje nagrinėjamas susitarimas, kuriuo nustatoma nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą perdavimo tvarka, kai teisės tam tikromis sąlygomis turėjo būti perduotos mirus ieškovo tėvui(39). Nors, mano nuomone, šis susitarimas turi paveldėjimo susitarimo požymių, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 650/2012, tokį kvalifikavimą, kaip siūliau, turėtų lemti taikoma paveldėjimo teisė(40).
51. Dėl visų šių priežasčių manau, kad Reglamento Nr. 650/2012 3 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad į „paveldėjimo susitarimo“ sąvoką patenka dovanojimo sutartis inter vivos, pagal kurią nuosavybės teisė į turtą, kuris nors ir iš dalies yra dovanotojo palikimas, apdovanotajam perduodama tik dovanotojui mirus.
B. Dėl antrojo prejudicinio klausimo
52. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi dėl Austrijos teisės pasirinkimo pagrindinėje byloje nagrinėjamame susitarime(41) galiojimo Reglamento Nr. 650/2012 pereinamojo laikotarpio nuostatų požiūriu ir nurodo jo 83 straipsnio 2 dalį. Šioje nuostatoje daroma nuoroda į šio reglamento 22 straipsnyje „Teisės pasirinkimas“ nustatytas sąlygas.
53. Kaip pažymėjo Komisija, Reglamento Nr. 650/2012 22 straipsnio versija vokiečių kalba, skirtingai nei versijose kitomis kalbomis(42), nenurodyta, kad teisės pasirinkimas turi galioti visam paveldėjimui.
54. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad sprendime, kuris priimtas vos prieš pateikiant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal 22 straipsnį asmuo gali pasirinkti „visą [jo] palikimą reglamentuojan[čią] teis[ę]“ ir kad minėto reglamento 83 straipsnio 2 dalyje nurodyti atvejai, kai palikėjas iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. pasirinko „jo palikimo paveldėjimui taikytiną teisę“(43).
55. Todėl, kaip ir Komisija, manau, kad Teisingumo Teismo atsakymas negali būti susijęs su šios nuostatos išaiškinimu, nes jis pateiktas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teiginiuose, kad Austrijos teisę šalys pasirinko kaip tarpusavio teisiniuose santykiuose taikytiną teisę, o ne kaip teisę visam palikimui reglamentuoti.
56. Vis dėlto, atsižvelgdamas į šio antrojo prejudicinio klausimo pateikimo aplinkybes, manau, kad reikėtų papildyti mano analizę dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų nurodant, pirma, kad iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. dovanotojo, kuris mirė po šios datos, pareikšta paskutinė valia dėl turto palikimo galios pagal Reglamento Nr. 650/2012 83 straipsnio 3 dalį, jeigu bus įvykdytos pagal III skyriaus nuostatas, būtent paveldėjimo susitarimui taikomą 25 straipsnį, pasirinktos teisės normose nustatytos sąlygos, arba, šalims nepasirinkus taikytinos teisės, remiantis kolizijos teisės normomis, galiojusiomis iki minėto reglamento įsigaliojimo.
57. Kita vertus, kaip pažymėjo Komisija, šiuo atveju pasekmės dėl bylą nagrinėjančio teismo jurisdikcijos kvalifikuoti nagrinėjamą dokumentą turėtų būti konstatuojamos remiantis tuo, kad netaikoma Reglamento Nr. 650/2012 83 straipsnio 2 dalis, nes šalys nepasirinko visą palikimą reglamentuojančios teisės(44), vadinasi, mano nuomone, netaikoma šio straipsnio 4 dalis(45). Iš tikrųjų, atsižvelgiant į tai, kad pagal šį reglamentą palikėjas negalėjo pasirinkti Austrijos teisės, ji negali būti laikoma pasirinkta kaip paveldėjimui taikytina teisė(46).
58. Šiomis aplinkybėmis manau, kad į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti nereikia.
V. Išvada
59. Atsižvelgdamas į visus pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui pateikti Oberster Gerichtshof (Aukščiausiasis Teismas, Austrija) tokį atsakymą:
2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 650/2012 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų paveldėjimo klausimais pripažinimo ir vykdymo bei autentiškų dokumentų paveldėjimo klausimais priėmimo ir vykdymo bei dėl Europos paveldėjimo pažymėjimo sukūrimo 3 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad į „paveldėjimo susitarimo“ sąvoką patenka dovanojimo sutartis inter vivos, pagal kurią nuosavybės teisė į turtą, kuris nors ir iš dalies yra dovanotojo palikimas, apdovanotajam perduodama tik dovanotojui mirus.