BENDROJO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. gruodžio 12 d.(*)
„Valstybės pagalba – Finansų sektorius – Valstybės garantija už banko paskolą – Pagalba, skirta dideliam valstybės narės ekonomikos sutrikimui atitaisyti – SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktas – Sprendimas, kuriuo pagalba pripažįstama nesuderinama su vidaus rinka – Valstybės pagalbos, skirtos sunkumų patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti, gairės – Atitiktis Komisijos komunikatams dėl pagalbos finansų sektoriui finansinės krizės atveju – Teisėti lūkesčiai – Pareiga motyvuoti“
Byloje T‑487/11
Banco Privado Português, SA, įsteigta Lisabonoje (Portugalija),
Massa Insolvente do Banco Privado Português, SA, įsteigta Lisabonoje,
atstovaujamos advokatų C. Fernández Vicién, F. Pereira Coutinho, M. Esperança Pina, T. Mafalda Santos, R. Leandro Vasconcelos ir A. Kéri,
ieškovės,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą L. Flynn ir M. Afonso,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2010 m. liepos 20 d. Komisijos sprendimą 2011/346/ES dėl valstybės pagalbos C 33/09 (ex NN 57/09, ex CP 191/09), kurią Portugalija suteikė BPP kaip valstybės garantiją (OL L 159, 2011, p. 95),
BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas M. Prek, teisėjai I. Labucka ir V. Kreuschitz (pranešėjas),
posėdžio sekretorius J. Palacio González, vyriausiasis administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. kovo 14 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą(1)
Ginčo aplinkybės
1 Banco Privado Português, SA (toliau – BPP) yra Lisabonoje (Portugalija) buveinę turinti finansų įstaiga, teikianti turto valdymo, įmonių konsultavimo ir kapitalo investavimo paslaugas Portugalijoje, Ispanijoje ir šiek tiek Brazilijoje bei Pietų Afrikoje. BPP klientai yra, be kita ko, privatūs indėlininkai ir institucijos, tarp jų – penki žemės ūkio kredito bankai, vienas taupomasis bankas, keli pensijų fondai ir draudimo bendrovės. BPP akcijos vertybinių popierių biržoje nekotiruojamos. 2008 m. birželio 30 d. BPP balansinis turtas sudarė 2,9 mlrd. EUR, tai yra mažiau kaip 1 % bendro Portugalijos bankų sektoriaus turto. 100 % BPP dalių priklauso kontroliuojančiajai bendrovei Privado Holding SGPS (sociedade gestora de participações sociais), SA (toliau – kontroliuojančioji bendrovė).
2 Nuo 2008 m. rugsėjo BPP patyrė likvidumo sunkumų dėl pablogėjusios pasaulinės ekonomikos padėties. Todėl 2008 m. lapkričio 24 d. ji oficialiai informavo Portugalijos centrinį banką (toliau – Portugalijos bankas), kad yra rizika, jog negalės įvykdyti savo mokėjimo įsipareigojimų. Portugalijos bankas, be kita ko, nusprendė nuo 2008 m. gruodžio 1 d. „trims mėnesiams atleisti BPP nuo dalies pareigų, dėl kurių buvo susitarta anksčiau, ypač tiek, kiek tai susiję su turto valdymu, jei tai būtų būtina jam restruktūrizuoti ir sanuoti“.
3 2008 m. gruodžio 1 d. Nutarimu 31268‑A/2008, paskelbtu 2008 m. gruodžio 4 d. Diário da República (antroji serija, Nr. 235), Portugalijos valdžios institucijos nusprendė suteikti BPP valstybės garantiją pagal 1997 m. rugsėjo 16 d. Įstatymą Nr. 112/97, t. y. netaikant Portugalijos garantijų schemos, įtvirtintos 2008 m. spalio 20 d. Įstatyme Nr. 60‑A/2008 ir patvirtintos 2008 m. spalio 29 d. Europos Bendrijų Komisijos sprendimu C(2008) 6527 dėl Portugalijos suteiktos valstybės pagalbos NN 60/08 – Garantijų schema kredito įstaigoms Portugalijoje (OL C 9, 2009, p. 2). Ši valstybės garantija buvo suteikta 2008 m. gruodžio 5 d. ir ja buvo siekiama garantuoti 450 milijonų eurų paskolą, kurią BPP turėjo suteikti konsorciumas, sudarytas iš šešių Portugalijos bankų, t. y. Banco Comercial Português, SA, Caixa Geral de Depósitos, SA, Banco Espírito Santo, SA, Banco BPI, SA, Banco Santander Totta, SA ir Caixa Central – Caixa Central de Crédito Agrícola Mútuo, CRL (toliau – bankai kreditoriai). Remiantis atitinkamomis susitarimų dėl paskolos ir valstybės garantijos sąlygomis, paskolinta suma skirta tik BPP įsipareigojimams, įtrauktiems į jos balansą 2008 m. lapkričio 24 d., padengti ir turėjo būti naudojama tik atsiskaitymams su indėlininkais ir kitais kreditoriais, o ne kitų kontroliuojančiosios įmonės filialų įsipareigojimams padengti. Paskola suteikta šešiems mėnesiams su galimybe jos terminą pratęsti iki dvidešimt keturių mėnesių. Palūkanų normą sudarė EURIBOR norma, padidinta 100 bazinių punktų. Nustatytas atlygis už valstybės garantiją, atsižvelgiant į BPP suteiktą užstatą, sudarė 20 bazinių punktų.
4 Pagal hipotekos sutartį, sudarytą 2008 m. gruodžio 5 d. tarp BPP, Portugalijos valstybės ir Portugalijos banko, BPP kaip užstatą Portugalijos valstybei suteikė teisę į prioritetinę garantiją, užtikrintą tam tikru BPP aktyvu – vertybiniais popieriais ir kilnojamuoju turtu, ir pirmosios eilės hipoteką dėl kontroliuojančiosios bendrovės dukterinių bendrovių nekilnojamojo turto. Šiame etape šio užstato vertė sudarė 672 milijonais eurų, o 2010 m. gegužės 7 d. Portugalijos bankas jį įvertino 582 milijonų eurų.
5 2008 m. gruodžio 5 d. Portugalijos valdžios institucijos pranešė Komisijai apie valstybės garantijos suteikimą BPP.
6 2009 m. kovo 13 d. sprendimu C(2009) 1892 galutinis dėl valstybės pagalbos NN 71/08 – Portugalija, Auxílio estatal ao Banco Privado Português – BPP (OL C 174, p. 1, toliau – 2009 m. kovo 13 d. sprendimas) Komisija dėl skubos nusprendė nepateikti prieštaravimų dėl valstybės garantijos suteikimo BPP motyvuojant tuo, kad ji buvo suderinama su vidaus rinka remiantis EB 87 straipsnio 3 dalies b punktu.
7 2009 m. birželio 5 d. Nutarimu 13364‑A/2009, paskelbtu Diário da República (antroji serija, Nr. 109), Portugalijos valdžios institucijos pratęsė nagrinėjamą valstybės garantiją dar šešiems mėnesiams. Apie tai jos informavo Komisiją 2009 m. birželio 23 d. elektroniniu laišku, tačiau apie šį pratęsimą jai oficialiai nepranešė, kaip to reikalaujama pagal EB 88 straipsnio 3 dalį.
8 Atitinkamai 2008 m. gruodžio 23 d., 2009 m. sausio 12 d., 2009 m. vasario 19 d., 2009 m. balandžio 24 d. ir 2009 m. liepos 10 d. BPP pateikė Portugalijos bankui atgaivinimo planus; apie nė vieną iš jų Portugalijos valdžios institucijos Komisijai nepranešė.
(Praleista)
10 2009 m. birželio 23 d. Komisijai adresuotame rašte Portugalijos valdžios institucijos teigė, kad valstybės garantija pratęsta šešiems mėnesiams siekiant sudaryti galimybes BPP užbaigti restruktūrizavimo ir sanavimo planą ir sukonkretinti per trumpą laiką sprendimą, kad būtų apsaugoti jos klientų, ypač tų, kurie investavo į garantuojamos grąžos produktus, interesai.
11 2009 m. liepos 15 d. Komisija paragino Portugalijos valdžios institucijas skubiai pateikti BPP restruktūrizavimo planą (nors ir negalutinę jo redakciją) ir priminė, kad nagrinėjama pagalba laikoma neteisėta nuo 2009 m. birželio 6 d. Negavusi atsakymo iš Portugalijos valdžios institucijų, Komisija 2009 m. spalio 6 d. joms išsiuntė priminimą pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [EB 88] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 5 straipsnio 2 dalį.
12 2009 m. lapkričio 10 d. sprendimu ir tos pačios dienos raštu, skirtu Portugalijos Respublikai, Komisija pradėjo formalią tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį dėl valstybės garantijos suteikimo BPP ir paprašė suinteresuotųjų šalių pateikti savo pastabas (OL C 56, p. 10, toliau – sprendimas pradėti procedūrą). Sprendimu pradėti procedūrą Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 659/1999 10 straipsnio 3 dalimi, taip pat įpareigojo Portugalijos Respubliką per 30 dienų nuo jos rašto gavimo, t. y. iki 2009 m. gruodžio 22 d., pateikti BPP restruktūrizavimo planą.
(Praleista)
14 2009 m. gruodžio 3 d. Portugalijos valdžios institucijos informavo Komisiją apie valstybės garantijos pratęsimą dar šešiems mėnesiams, t. y. iki 2010 m. birželio 5 d., motyvuojant tuo, kad, be kita ko, „staigus BPP žlugimas tikrai būtų sukėlęs pavojų šiuo metu svarstomam sprendimui“ ir kad „bankai kreditoriai sutiko pratęsti paskolos trukmę šešiems mėnesiams nekeisdami dabartinių sąlygų ir be papildomo finansavimo, su sąlyga, kad bus pratęsta atitinkama valstybės garantija“. Valstybės garantija buvo pratęsta 2009 m. gruodžio 7 d. Nutarimu 26556‑B/2009, paskelbtu Diário da República (antroji serija, Nr. 236), tačiau apie tai Portugalijos valdžios institucijos oficialiai nepranešė Komisijai, kaip to reikalaujama pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį.
15 Komisijai 2010 m. vasario 25 d. išsiųstame dokumente Portugalijos valdžios institucijos nurodė aplinkybes, kurios, jų nuomone, turėjo būti pagrindas sprendžiant BPP sukurtas didelės jos klientų dalies problemas, t. y. tų klientų, kurie investavo į „absoliučios grąžos“ produktą, o tai, be kitų priemonių, lėmė, kad 2010 m. kovo 30 d. buvo įsteigtas Fundo Especial de Investimento (FEI) (specialus investicinis fondas).
16 Tame pačiame dokumente, be kitų priemonių, numatytų siekiant surasti sprendimą BPP klientų naudai, Portugalijos valdžios institucijos pakartojo būtinybę suteikti ir pratęsti valstybės garantiją, nes BPP finansavimo operacija – tai trumpalaikis instrumentas, būtinas jos funkcionavimui išsaugoti ir galimybei vėliau įgyvendinti gyvybingumo tyrimą sudaryti, taip pat nacionalinei finansų sistemai stabilizuoti. Be to, Portugalijos valdžios institucijos šiame dokumente pabrėžė išskirtinį valstybės garantijos tikslą sudaryti galimybę BPP pateikti restruktūrizavimo planą ir pagaliau įgyvendinti sprendimą, kuriuo siekiama užtikrinti jos investuotojų apsaugą. Galiausiai nagrinėjamame dokumente Portugalijos valdžios institucijos aprašė 2009 m. sausio 12 d., 2009 m. „balandžio 27 d.“ ir 2009 m. birželio 10 d. BPP restruktūrizavimo ir sanavimo planų turinį ir nurodė, kad Portugalijos bankas ir Portugalijos vyriausybė šiuos planus atmetė.
17 2010 m. balandžio 15 d. sprendimu, įsigaliojusiu 2010 m. balandžio 16 d. 12 valandą, Portugalijos bankas panaikino BPP bankinės veiklos licenciją, atsižvelgiant į tai, kad buvo neįmanoma jį restruktūrizuoti ar padidinti jo kapitalo.
18 2010 m. balandžio 21 d. bankai kreditoriai paprašė leisti panaudoti valstybės garantiją ir 2010 m. gegužės 7 d. Portugalijos valstybė jiems grąžino visą šios garantijos objektu buvusią paskolos sumą.
19 2010 m. balandžio 22 d. Portugalijos bankas paprašė Lisabonos komercinio teismo pradėti BPP likvidavimo procedūrą (byla 519/10.5TYLSB) pagal 2006 m. spalio 25 d. Dekreto‑įstatymo Nr. 199/2006 8 straipsnio 2 dalį ir pasiūlė skirti likvidavimo komisiją. 2010 m. balandžio 23 d. nutartimi Lisabonos prekybos teismas nusprendė tęsti likvidavimą: sudarė likvidavimo komisiją ir nustatė 30 dienų terminą reikalavimams dėl skolinių įsipareigojimų pateikti.
20 2010 m. liepos 20 d. Komisija priėmė Sprendimą 2011/346/ES dėl valstybės pagalbos C 33/09 (ex NN 57/09, ex CP 191/09), kurią Portugalija suteikė BPP kaip valstybės garantiją (pranešta Dokumentu Nr. C(2010) 4932) (OL L 159, p. 95, toliau – ginčijamas sprendimas), jame šią pagalbą pripažino nesuderinama su vidaus rinka (1 straipsnis) ir įpareigojo Portugalijos Respubliką ją nedelsiant ir veiksmingai susigrąžinti (2 ir 3 straipsniai).
(Praleista)
22 Gavusi Portugalijos valdžios institucijų prašymą likvidavimo komisija 2011 m. vasario 23 d. raštu pripažino Portugalijos valstybės reikalavimo teisę, lygiavertę paskolos sumai, dėl kurios ji pasinaudojo subrogacijos teise.
Procesas ir šalių reikalavimai
23 Pareiškimu BPP ir Massa Insolvente do Banco Privado Português, SA (toliau visos kartu – ieškovė) pareiškė šį ieškinį; jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2011 m. rugsėjo 9 d.
24 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– nepatenkinus šio reikalavimo, panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek juo buvo pripažinta neteisėta ir su vidaus rinka nesuderinama nagrinėjama pagalba laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 5 d. iki 2009 m. birželio 5 d.,
– nepatenkinus ir šio reikalavimo, panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek juo įpareigojama susigrąžinti nagrinėjamą pagalbą,
– nepatenkinus dar ir šio reikalavimo, panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek juo įpareigojama susigrąžinti nagrinėjamą pagalbą laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 5 d. iki 2009 m. birželio 5 d.,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
(Praleista)
29 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti pagrindinį ir papildomus reikalavimus,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
(Praleista)
32 Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į ketvirtąją kolegiją, todėl ši byla paskirta šiai kolegijai.
33 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį.
34 2014 m. kovo 14 d. posėdyje buvo išklausyti šalių žodiniai paaiškinimai ir atsakymai į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus. Per posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo žodinį klausimą ieškovė nurodė pritarianti Bendrojo Teismo sprendimui pridėti prie bylos atsiliepimą į ieškinį, nepaisant jo pavėluoto pateikimo, ir tai buvo pažymėta teismo posėdžio protokole.
Dėl teisės
Panaikinimo motyvų santrauka
35 Grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodė septynis pagrindus.
(Praleista)
43 Remdamasis SESV 107 straipsnio nuostatų tekstu Bendrasis Teismas mano, kad visų pirma būtina išnagrinėti trečiąjį ieškinio pagrindą, susijusį su akivaizdžia faktinių aplinkybių vertinimo klaida ir netinkamu valstybės pagalbos, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, sąvokos aiškinimu. Toliau bus nagrinėjamas antrasis ieškinio pagrindas, susijęs su SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkte numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos pažeidimu ir ketvirtasis–septintasis ieškinio pagrindai, o paskiausiai – pirmasis ieškinio pagrindas, susijęs su motyvavimo stoka.
Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su akivaizdžia faktinių aplinkybių vertinimo klaida ir SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu
Pirminės pastabos
44 Ieškovės teigimu, nors pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį Komisija turi didelę „diskreciją“, vis dėlto ji turi ir pareigą kruopščiai ir nešališkai išnagrinėti visas reikšmingas bylos aplinkybes. Todėl ji privalo tinkamai išanalizuoti rinkos situaciją, pagalbos gavėjo ir jo konkurentų padėtį šioje rinkoje, valstybių narių tarpusavio prekybos sąlygas ir „nurodyti šia [pagalbos] priemone suteiktą naudą prekybai“ atsižvelgiant į faktines ir teisines aplinkybes, esančias jos sprendimo priėmimo dieną. Nagrinėjamu atveju Komisija atliko klaidingą faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą ir neatsižvelgė į tai, kad nuo 2008 m. lapkričio 24 d. BPP nebevykdė veiklos, atitinkančios jos įprastus veiklos tikslus, ar į tai, kad valstybės garantija buvo suteikta tik dėl tam tikro pasyvo, buvusio iki minėtos garantijos suteikimo. Taigi, viena vertus, Komisija nepaisė to, kad nuo šios datos BPP nebebuvo kitų kredito įstaigų konkurentė, nors konstatuodama, kad BPP „galėjo veikti arba vėl pradėti veikti rinkoje labai greitai“, Komisija pati pripažino, kad BPP veiklos rinkoje nebevykdė. Kita vertus, Komisija neatsižvelgė į tai, kad valstybės garantijos objektas buvo tik tam tikros pasyvo dalys, įtrauktos į BPP balansą 2008 m. lapkričio 24 d. ir paskola galėjo būti naudojama tik atsiskaitymams su indėlininkais ir kitais kreditoriais, bet ne siekiant veikti rinkoje ar padengti kitų kontroliuojančiosios bendrovės dukterinių bendrovių skolas ar kitus su BPP turtu nesusijusius įsipareigojimus arba tokius, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai kyla iš kitos veiklos ar teikiamų finansinių paslaugų. Todėl suteikta minėta garantija nepadėjo ir neleido BPP, kaip faktinei ar potencialiai konkurentei, vykdyti įprastos kredito įstaigos veiklos rinkoje ir neleido jai suteikti naudos, iškreipiančios rinką, palyginti su kitomis kredito įstaigomis, ar daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Ginčijamo sprendimo 72 konstatuojamoji dalis patvirtina šią išvadą tiek, kiek Komisija joje konstatavo, kad BPP likvidavimas įrodė, jog nebuvo konkurencijos iškraipymo.
(Praleista)
46 Kalbant apie ieškovės argumentą, kad „Komisija turi didelę diskreciją“ pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, pakanka priminti, kad šiuo argumentu akivaizdžiai neatsižvelgiama į nusistovėjusią teismų praktiką, kurioje pripažinta, kad valstybės pagalbos sąvoka yra teisinė sąvoka ir turi būti aiškinama vadovaujantis objektyviais kriterijais, todėl, viena vertus, Europos Sąjungos teismas, atsižvelgdamas tiek į jam pateiktas konkrečias ginčo aplinkybes, tiek į Komisijos atliktus techninius ar kompleksinius vertinimus, iš esmės privalo vykdyti visišką kontrolę aiškindamasis, ar priemonė patenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį; kita vertus, Komisija neturi diskrecijos šiuo aspektu, nebent taikoma išimtis (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo British Aggregates / Komisija, C‑487/06 P, Rink. p. I‑10515, 111–113 punktus). Todėl reikia atmesti šį argumentą.
47 Vis dėlto būtina patikrinti, ar atlikdama ginčijamo sprendimo 56–60 konstatuojamosiose dalyse pateikiamą vertinimą Komisija padarė faktinių arba teisinių klaidų, nes ieškovės argumentai, kiek ji daro nuorodą į „klaidingą faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą“, turi būti suprantami kaip nuoroda tiek į naudos kriterijų, tiek į įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai ir konkurencijos iškraipymo, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, kriterijus.
48 Todėl visų pirma reikia įvertinti, ar ginčijamame sprendime Komisija tinkamai kvalifikavo valstybės garantiją kaip pagalbos priemonę, suteikiančią ekonominę naudą BPP.
Dėl ekonominės naudos BPP buvimo
49 Pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, išskyrus tuos atvejus, kai Sutarys nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo arba gali iškraipyti konkurenciją, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.
50 Todėl tik tiesiogiai ar netiesiogiai iš valstybės išteklių suteikta nauda arba nauda, dėl kurios valstybė prisiima papildomų įsipareigojimų, laikytini pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Iš tikrųjų iš pačios šios nuostatos formuluotės ir SESV 108 straipsnyje įtvirtintų procedūros taisyklių matyti, kad kitokiomis nei valstybės ištekliai priemonėmis suteikti pranašumai nepatenka į nagrinėjamų nuostatų taikymo sritį (2013 m. kovo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bouygues ir Bouygues Télécom / Komisija ir kt., C‑399/10 P ir C‑401/10 P, 99 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
51 Pagalba visų pirma laikomos intervencijos, įvairiais būdais mažinančios įmonei paprastai tenkančias finansines prievoles, kurios, nors ir nėra subsidijos tiesiogine šio žodžio prasme, yra panašaus pobūdžio ir turi tokį patį poveikį, nes SESV 107 straipsnio 1 dalyje valstybės intervencijos apibrėžiamos atsižvelgiant į jų poveikį (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 50 punkte minėto Sprendimo Bouygues ir Bouygues Télécom / Komisija ir kt. 101 ir 102 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).
52 Be to, dėl valstybės intervencijos įmonės, kurių atžvilgiu ji vykdoma, gali atsidurti palankesnėje padėtyje nei kitos ir gali kilti pakankamai konkretus pavojus, kad ateityje atsiras papildoma pareiga valstybei, dėl ko rasis našta valstybės ištekliams. Konkrečiai kalbant, nauda, suteikta valstybės garantijos forma, gali reikšti papildomą naštą valstybei (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 50 punkte minėto Sprendimo Bouygues ir Bouygues Télécom / Komisija ir kt. 106 ir 107 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).
53 Šioje byloje, kalbant apie valstybės garantijos kvalifikavimą kaip pagalbą, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikia priminti, kad 2009 m. kovo 13 d. sprendimo 24 konstatuojamoje dalyje Komisija iš esmės pripažino, kad dėl valstybės garantijos BPP gavo finansavimą, kurio nebūtų gavusi rinkoje, ir kad dėl to ji įgijo ekonominę naudą, sustiprinančią jos padėtį, palyginti su konkurentais, ir lemiančią konkurencijos iškraipymą bei poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Minėto sprendimo 38 konstatuojamoje dalyje Komisija iš esmės patikslino, kad 20 bazinių punktų atlygis buvo gerokai mažesnis už dydį, kuris turėjo būti taikomas pagal 2008 m. spalio 20 d. ECB rekomendaciją, kurioje nurodytas fiksuotas 50 bazinių punktų atlygis už garantijas, suteiktas mokiems bankams trumpesniam nei vienų metų laikotarpiui. To paties sprendimo 39 konstatuojamoje dalyje Komisija, be kita ko, pridūrė, kad, „nepaisant didelės siūlomo užstato vertės, atlygis už valstybės pagalbos garantiją buvo pernelyg mažas, palyginti su tuo, kas paprastai laikoma tinkama su sunkumais susidūrusiems bankams“.
(Praleista)
55 Iš prieš tai nurodytų samprotavimų aiškiai matyti, kad, viena vertus, nuo 2009 m. kovo 13 d. sprendimo Komisija nuolat ir nuosekliai vertino valstybės garantiją kaip pagalbos priemonę, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį; kita vertus, ginčijamo sprendimo 59 konstatuojamoje dalyje ji atsakė į Portugalijos valdžios institucijų argumentą, kurį iš esmės pakartojo ieškovė šioje instancijoje, kad BPP rinkoje veiklos nevykdė nuo 2008 m. gruodžio 1 d.
56 Kalbant apie naudos buvimą, reikia pažymėti, kad nei šiame ieškinio pagrinde, nei kituose pagrindžiant savo ieškinį pateiktuose pagrinduose ieškovė neginčija Komisijos vertinimo, kad, viena vertus, be valstybės garantijos, t. y. esant „normalioms“ rinkos aplinkybėms, BPP nebūtų galėjusi gauti paskolos geresnėmis bankų kreditorių suteikiamomis finansinėmis sąlygomis; antra vertus, atlygis už valstybės garantiją buvo daug mažesnis už tą, kuris paprastai būtų laikomas tinkamu imti iš sunkioje padėtyje esančių bankų (žr. ginčijamo sprendimo 57 konstatuojamąją dalį). Ieškovė taip pat neginčija, kad ši ekonominė nauda buvo finansuota iš valstybės išteklių, o šis kriterijus buvo tenkinamas vėliausiai po to, kai Portugalijos valstybė grąžino paskolą bankams kreditoriams įgyvendinant valstybės garantiją (žr. ginčijamo sprendimo 56 konstatuojamąją dalį in fine).
57 Iš tiesų ieškovė ginčija tik tai, kad šios naudos suteikimas buvo susijęs su BPP konkurencine veikla rinkoje kitų finansų įstaigų atžvilgiu. Net manant, kad šis argumentas gali būti priimtinas, tai neturėtų turėti reikšmės naudos iš valstybės garantijos kvalifikavimui.
58 Todėl Komisija ginčijamame sprendime padarė teisingą išvadą, kad BPP gavo naudos iš valstybės išteklių.
Dėl ekonominės veiklos kriterijų, poveikio prekybai ir konkurencijos iškraipymo
59 Kalbant apie argumentą, kad nuo 2008 m. lapkričio 24 d. BPP rinkoje veiklos nebevykdė kaip faktinis ar potencialus konkurentas kitoms finansinėms įstaigoms, reikia pažymėti, pirma, kad ieškovė šiame etape neginčija, jog BPP išsaugojo savo, kaip įmonės, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnį, statusą tiek, kiek tęsė ekonominę veiklą, nors ir mažesne apimtimi (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo AG2R Prévoyance, C‑437/09, Rink. p. I‑973, 41 ir 42 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką ir 2013 m. rugsėjo 12 d. Bendrojo Teismo sprendimo Vokietija / Komisija, T‑347/09, 25 ir 26 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).
60 Antra, dėl poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai kriterijaus buvo nuspręsta, kad jeigu dėl valstybės narės suteiktos pagalbos sustiprėja vienos įmonės padėtis, palyginti su kitomis konkuruojančiomis įmonėmis, prekiaujančiomis Bendrijoje, turi būti laikoma, kad pastarosioms pagalba daro poveikį. Šiuo aspektu aplinkybė, kad ekonomikos sektorius, kaip antai finansinių paslaugų sektorius, yra svarbaus liberalizavimo proceso Bendrijos lygiu, sustiprinusio konkurenciją, kurią jau galėjo lemti Sutartyje numatytas laisvas kapitalo judėjimas, objektas, gali liudyti apie pagalbos realią ar potencialią įtaką konkurencijai ir jos poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai (šiuo klausimu žr. 2006 m. sausio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze ir kt., C‑222/04, Rink. p. I‑289, 141, 142 punktus ir 145 punkto pirmą įtrauką bei juose nurodytą teismo praktiką).
61 Trečia, kalbant apie konkurencijos iškraipymo kriterijų, reikia priminti, kad pagalba, kuria siekiama atleisti įmonę nuo išlaidų, kurių įprastai ji patirtų dėl įprasto veiklos valdymo ar vykdymo, iš esmės iškraipo konkurencijos sąlygas (2009 m. balandžio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija / Italija ir Wam, C‑494/06 P, Rink. p. I‑3639, 54 punktas; šiuo klausimu žr. 2000 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija / Komisija, C‑156/98, Rink. p. I‑6857, 30 punktą).
62 Ketvirta, iš nusistovėjusios teismų praktikos išplaukia, kad siekdama kvalifikuoti valstybės priemonę Komisija privalo ne nustatyti realią pagalbos įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai ir faktišką konkurencijos iškraipymą, o tik išsiaiškinti, ar ši pagalba gali daryti poveikį prekybai ir iškraipyti konkurenciją (šiuo klausimu žr. 2011 m. birželio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Comitato „Venezia vuole vivere“ ir kt. / Komisija, C‑71/09 P, C‑73/09 P ir C‑76/09 P, Rink. p. I‑4727, 134 punktą).
63 Šiuo atveju BPP bankinės veiklos licencija panaikinta tik 2010 m. balandžio 16 d., o likvidavimas pradėtas tik 2010 m. balandžio 22 ir 23 d. Taigi laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 24 d. iki minėtų datų jis toliau buvo aktyvus ūkio subjektas rinkoje. Todėl valstybės garantijos suteikimo momentu BPP buvo ne tik pagalbą gavusi „įmonė“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, bet tuo laikotarpiu dar vykdė, nors ir mažesnės apimties, komercinę veiklą, kurią sudarė tam tikrų produktų ar finansinių paslaugų pasiūla ir valdymas; galimybę tęsti šį valdymą lėmė paskola ir valstybės garantija.
64 Šiuo aspektu ieškovė neįrodė, kad nevykdė tokios komercinės veiklos BPP.
65 Todėl, pirma, 2008 m. gruodžio 1 d. Portugalijos bankas, be kita ko, nusprendė „trims mėnesiams atleisti BPP nuo dalies anksčiau prisiimtų įsipareigojimų, ypač tiek, kiek tai susiję su turto valdymu, jei tai būtų būtina jai restruktūrizuoti ir sanuoti“, o tai neišvengiamai reiškia jos tolesnį buvimą rinkoje nagrinėjamu laikotarpiu.
66 Antra, tiek paskolos sutartimi, tiek sutartimi dėl valstybės garantijos, kuri buvo suteikta 2008 m. gruodžio 1 d. Nutarimu 31268‑A/2008, buvo siekiama apimti BPP pasyvo dalis, įtrauktas į jos balansą 2008 m. lapkričio 24 d., ir grąžinti skolas indėlininkams ir kitiems kreditoriams, pateikusiems paraiškas dėl skolinių įsipareigojimų šią datą. Kadangi šių skolų finansavimas laikinai buvo išspręstas, pati ši aplinkybė rodo, kad BPP galėjo tam tikra apimtimi tęsti savo komercinę veiklą.
67 Trečia, neginčijama, kad nuo 2008 m. gruodžio 23 d. iki 2009 m. liepos 10 d. BPP pateikė Portugalijos bankui kelis restruktūrizavimo planus, kurių šis nepatvirtino, todėl apie nė vieną iš jų Portugalijos valdžios institucijos nepranešė Komisijai (žr. šio sprendimo 8 punktą). Taigi šių restruktūrizavimo planų galutinis tikslas galėjo būti tik BPP sanavimas ir atgaivinimas siekiant, kad ji galėtų visiškai atnaujinti savo įprastą komercinę veiklą. Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia remtis Komisijos komunikato „Valstybės pagalbos taisyklių taikymas finansų įstaigoms skirtoms priemonėms dėl dabartinės pasaulinės finansų krizės“ (OL C 270, 2008, p. 8; toliau – Komunikatas dėl finansų įstaigų) 2, 30 ir 31 dalimis, kuriose nustatomas ryšys tarp atitinkamų finansų įstaigų restruktūrizavimo ir gyvybingumo atkūrimo, Komisijos komunikato dėl finansų sektoriaus gyvybingumo atkūrimo ir restruktūrizavimo priemonių vertinimo pagal valstybės pagalbos taisykles dabartinės krizės sąlygomis (OL C 195, 2009, p. 9) 4 punktu ir galiausiai – Komisijos komunikato „Bendrijos gairės dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti“ (OL C 244, 2004, p. 2; toliau – Sanavimo ir restruktūrizavimo gairės) 17 dalimi. Tuo pačiu aspektu Komisija teisingai nurodė, kad 2009 m. birželio 23 d. Portugalijos valdžios institucijų raštas ir dokumentas, išsiųstas minėtų valdžios institucijų Komisijai 2010 m. vasario 25 d., patvirtina, kad minėtos valdžios institucijos valstybės garantijos suteikimą ir pratęsimą siejo su būtinybe sudaryti galimybes BPP, be kita ko, parengti restruktūrizavimo planą ir laikinai išsaugoti jos buvimą rinkoje.
68 Ketvirta, kaip matyti iš Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 15 dalies, kurios bendrieji principai pripažinti taikytinais pagal Komunikato dėl finansų įstaigų 10 dalį, valstybės garantuojama sanavimo pagalba pagal savo pobūdį yra tik laikina ir atšaukiama, ribojama maksimaliu šešių mėnesių terminu ir jos „svarbiausias tikslas“ – „padėti sunkumų patiriančiai įmonei išlikti tol, kol rengiamas jos restruktūrizavimo arba likvidavimo planas“. Be to, Komunikato dėl finansų įstaigų 30 dalyje skelbiama, kad „kai garantijų schemą prireikia taikyti konkrečiai finansų įstaigai, itin svarbu, kad pasinaudojus šia skubia sanavimo priemone <...> būtų imtasi atitinkamų veiksmų pagalbos gavėjui restruktūrizuoti arba likviduoti“, todėl „reikia nustatyti reikalavimą pranešti apie garantijų išmokas gavusių pagalbos gavėjų restruktūrizavimo arba likvidavimo planą“. Taigi, šiuo atveju, remiantis šiais principais, valstybės garantija, kurią suteikti šešiems mėnesiams buvo leista 2009 m. kovo 13 d. sprendimu, siekta iš principo (net išimtinai) laikinai išsaugoti komercinę BPP veiklą, kol Portugalijos valdžios institucijos pateiks numatytą restruktūrizavimo planą.
69 Jokie ieškovės nurodyti argumentai neįrodo komercinės BPP veiklos tęstinumo nebuvimo iki 2010 balandžio 16 d. – faktinės jos bankinės veiklos licencijos panaikinimo datos.
(Praleista)
72 Atsižvelgiant į prieš tai nurodytus argumentus, reikia atmesti ieškovės argumentą, kad BPP nuo 2008 m. lapkričio 24 d. nebevykdė komercinės veiklos, leidžiančios jai išvengti SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo, nes Komisija ginčijamame sprendime nurodė, kad šiame etape BPP buvo įmonė, tęsianti tokią komercinę veiklą, nors ir mažesnės apimties, ir gavo ekonominės naudos.
73 Be to, iš to, kas išdėstyta prieš tai, atsižvelgiant į šio sprendimo 60–62 punktuose nurodytą teismų praktiką, ieškovė neturėtų tvirtinti, kad nagrinėjamos naudos suteikimas negalėjo paveikti valstybių narių tarpusavio prekybos ir iškreipti konkurencijos sąlygų. Iš tiesų, leidus BPP tam tikrą laikotarpį ir tam tikra apimtimi tęsti komercinę veiklą, nagrinėjama pagalba, pirma, sustiprino jos ekonominę padėtį, palyginti su kitomis įmonėmis konkurentėmis Bendrijos vidaus prekyboje ir, antra, laikinai atleido ją nuo išlaidų – t. y. nuo didesnių finansinių išlaidų siekiant padengti mokėjimo įsipareigojimus – kurias ji paprastai turėjo padengti valdydama turimą turtą ar vykdydama kasdienę komercinę veiklą.
74 Galiausiai, kadangi ieškovė nurodo, kad ginčijamo sprendimo 72 konstatuojamoje dalyje prieštaringai konstatuojama, jog nėra konkurencijos iškraipymo, pakanka pažymėti, kad šioje konstatuojamoje dalyje remiamasi tik būsima BPP padėtimi po jos bankinės veiklos licencijos panaikinimo ir likvidavimo pradžios, o dėl to Komisija padarė išvadą, kuri atitinka jos ankstesnį vertinimą dėl padėties iki minėtos licencijos panaikinimo, kad ateityje „daugiau nebebus konkurencijos iškraipymo rizikos, susijusios su BPP“.
75 Todėl reikia atmesti visą trečiąjį ieškinio pagrindą kaip nepagrįstą.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkto pažeidimu
Šalių argumentų priminimas
76 Ieškovės teigimu, ginčijamame sprendime neatsižvelgiama nei į tai, kad valstybės garantija atitinka SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkte numatytas išimčių taikymo sąlygas, nes minėta garantija buvo skirta „valstybės narės ekonomikos dideliems sutrikimams atitaisyti“, be kita ko, laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 5 d. iki 2010 m. balandžio 15 d., nei į atitikties sąlygas, patikslintas Komunikato dėl finansų įstaigų dalyje „3. Finansų įstaigų įsipareigojimus užtikrinančios garantijos“. Šiuo aspektu ieškovė iš principo patikslina, kad kontekstas, kuriam esant Komisija leido valstybės garantiją savo 2009 m. kovo 13 d. sprendimu, nepasikeitė ir tęsėsi iki 2010 m. balandžio 15 d. Todėl ši priemonė ir toliau buvo pateisinama, o jos pratęsimas buvo būtinas siekiant suvaldyti nuolatinę krizę, susijusią su BPP įsipareigojimų nevykdymu. Ginčijamame sprendime nepaisiusi šio aspekto ir nenusprendusi dėl nagrinėjamos tariamos pagalbos suderinamumo su vidaus rinka Komisija pažeidė SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą.
(Praleista)
2009 m. kovo 13 d. sprendimo turinio priminimas
(Praleista)
Ginčijamo sprendimo turinio priminimas
(Praleista)
Vertinimas
82 Šiame ieškinio pagrinde ieškovė iš esmės kaltina Komisiją tuo, kad 2009 m. kovo 13 d. ginčijamame sprendime nesilaikė savo pirminio vertinimo, pateikto dėl nagrinėjamos pagalbos suderinamumo su vidaus rinka remiantis SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktu, ir dėl kriterijų, nurodytų Komunikate dėl finansų įstaigų, nors valstybės garantijos, kurios terminai ir sąlygos nebuvo pakeisti, pratęsimas buvo būtinas Portugalijos „ekonomikos dideliems sutrikimams atitaisyti“. Todėl reikia įvertinti ar, taip darydama, Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ar teisės klaidą taikant SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą.
83 Visų pirma reikia priminti, kad, viena vertus, SESV 107 straipsnio 3 dalyje numatyta nukrypti leidžianti nuostata, todėl frazė „valstybės narės ekonomikos dideliems sutrikimams atitaisyti“ turi būti aiškinama siaurai (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Freistaat Sachsen ir kt. / Komisija, C‑57/00 P ir C‑61/00 P, Rink. p. I‑9975, 98 punktą). Kita vertus, taikydama šią nuostatą Komisija turi didelę diskreciją, apimančią sudėtingus ekonominius ir socialinius vertinimus, kurie turi būti atliekami atsižvelgiant į Bendrijos kontekstą. Sąjungos teismas, kontroliuodamas tokios laisvės įgyvendinimo teisėtumą, negali pakeisti kompetentingos valdžios institucijos vertinimo savuoju, o turi tik patikrinti, ar šis vertinimas nepagrįstas akivaizdžia klaida bei piktnaudžiavimu įgaliojimais (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2005 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Unicredito Italiano, C‑148/04, Rink. p. I‑11137, 71 punktą ir šio sprendimo 62 punkte minėto Sprendimo Comitato „Venezia vuole vivere“ ir kt. / Komisija 176 punktą).
84 Toliau reikia pažymėti, kad šalys neginčija, jog 2009 m. kovo 13 d. sprendime pateikiamas tik laikinas ir skubus nagrinėjamos pagalbos suderinamumo vertinimas ir kad Komisijos leidimas buvo aiškiai ribotas laiko atžvilgiu ir taikyta sąlyga, kad Portugalijos valdžios institucijos turėjo įvykdyti įsipareigojimą per šešis mėnesius, t. y. iki 2009 m. birželio 5 d., pateikti BPP restruktūrizavimo planą. Be to, minėtame sprendime aiškiai nurodyta šių institucijų pareiga pranešti Komisijai apie bet kokį galimą valstybės garantijos termino pratęsimą, viršijantį pradinį šešių mėnesių laikotarpį, kuriam suteiktas laikinas leidimas (žr. 2009 m. kovo 13 d. sprendimo 39, 41 ir 44 konstatuojamąsias dalis). Esant tokiam kontekstui neturi reikšmės tai, kad šios esminės aplinkybės aiškiai nurodytos tik ginčijamo sprendimo motyvuose, bet ne jo rezoliucinėje dalyje, kurioje tik nurodomas sprendimas nepateikti prieštaravimų, todėl ji turi būti aiškinama kartu su minėtais motyvais (šiuo klausimu žr. 2007 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties EnBW Energie Baden‑Württemberg / Komisija, T‑387/04, Rink. p. II‑1195, 127 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
85 Reikia patikslinti, kad 2009 m. kovo 13 d. sprendimo 31 ir 32 konstatuojamosiose dalyse Komisija rėmėsi Komunikatu dėl finansų įstaigų, kurio 10 dalyje remiamasi bendraisiais principais, skelbiamais Sanavimo ir restruktūrizavimo gairėse. Minėto komunikato 30 dalyje iš esmės reikalaujama, žinoma, kiek tai susiję su garantijos schemos taikymu individualiais atvejais, kad po skubios pagalbos priemonės, kuria siekiama išlaikyti finansinės įstaigos nemokumą, būtų imtasi adekvačių priemonių siekiant restruktūrizuoti ar likviduoti pagalbos gavėją, o tai reiškia būtinybę pateikti restruktūrizavimo planą, kuriuo siekiama užtikrinti jos ilgalaikio gyvybingumo atkūrimą, arba likvidavimo planą. Be to, iš to paties komunikato 10 dalies, aiškinamos kartu su Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 15 dalimi, išplaukia, kad išimtinės sanavimo priemonės, kurias garantuoja valstybė, iš principo neturi būti taikomos ilgiau kaip šešis mėnesius. Be to, iš minėtų gairių 25 dalies a ir c punktų matyti, kad sanavimo pagalba garantijos forma „turi baigtis ne vėliau kaip per šešis mėnesius“ ir „turi būti lydima konkrečios valstybės narės kartu su pranešimu apie pagalbą pateikiamo įsipareigojimo pateikti Komisijai restruktūrizavimo ar likvidavimo planą <...> ne vėliau nei praėjus šešiems mėnesiams nuo leidimo imtis sanavimo pagalbos priemonės suteikimo <...> arba įrodymą, kad <...> garantija buvo panaikinta“. Galiausiai tų pačių gairių 28 ir 29 dalyse patikslinama, pirma, kad „Komisija gali nuspręsti inicijuoti procedūros vykdymą <...> jei mano, kad <...> garantija [panaudota] netinkamai arba jei, pasibaigus šešių mėnesių terminui, nesugebėjimas grąžinti gautos pagalbos yra nebepateisinamas“, ir, antra, kad „sanavimo pagalbos patvirtinimas nebūtinai reiškia, kad pagal restruktūrizavimo planą teiktina pagalba bus vėliau patvirtinta; tokia pagalba bus įvertinta atsižvelgiant į jos privalumus“.
86 Be to, ieškovė neginčijo Komisijos kompetencijos pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą riboti jos leidimą laiko atžvilgiu ir jam taikyti sąlygą dėl valstybės narės taikant Komunikatą dėl finansų įstaigų bei Sanavimo ir restruktūrizavimo gaires prisiimto įsipareigojimo vykdymo; juo labiau ji neginčijo aplinkybės, kad šioje byloje Portugalijos valdžios institucijos faktiškai įsipareigojo 2009 m. kovo 13 d. sprendime nurodytu būdu.
87 Pirma, iš prieš tai pateiktų samprotavimų išplaukia, kad 2009 m. kovo 13 d. sprendimo 31 ir 32 konstatuojamosiose dalyse Komisija tiksliai laikėsi atitinkamų kriterijų, paskelbtų jos Komunikate dėl finansų įstaigų, taikomų atsižvelgiant į Sanavimo ir restruktūrizavimo gaires, nes ribojimas laiko atžvilgiu ir sąlygos, kurios taikomos laikinam Komisijos leidimui, grindžiami minėto komunikato taikymu.
88 Antra, reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime Komisija teisingai pripažino, kad nuo 2009 m. birželio 5 d. atitinkami nagrinėjamos pagalbos laikino leidimo, kaip antai suteikto 2009 m. kovo 13 d. sprendimu, kriterijai nebuvo ar nebebuvo tenkinami, nes, priešingai, nei įsipareigojo Portugalijos valdžios institucijos, pirma, net pasibaigus šiuo tikslu numatytam terminui, jos nepateikė BPP restruktūrizavimo plano ir, antra, minėtos valdžios institucijos pratęsė valstybės garantiją du kartus ilgesniam nei šešių mėnesių terminui, kuris leidžiamas minėtu sprendimu ir Komunikatu dėl finansų įstaigų, taikomu kartu su Sanavimo ir restruktūrizavimo gairėmis, tačiau apie šiuos pratęsimus Komisijai oficialiai nepranešta.
89 Trečia, kalbant apie nagrinėjamos pagalbos suderinamumo vertinimą, atsižvelgiant į SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą reikia priminti, kad jau 2009 m. kovo 13 d. sprendimo 39 konstatuojamojoje dalyje Komisija iš esmės nurodė, kad, viena vertus, nepaisant didelės siūlomo užstato vertės, atlygis už valstybės pagalbos garantiją buvo pernelyg mažas, palyginti su tuo, kas paprastai laikoma tinkama su sunkumais susidūrusiems bankams, ir kad, antra vertus, tik išimtiniais atvejais ji galėtų pritarti tokiam atlygiui kaip tinkamam tiek, kiek juo užtikrinamas BPP išsilaikymas trumpu sanavimo laikotarpiu ir tik su sąlyga, kad per šešių mėnesių terminą bus pateiktas restruktūrizavimo planas. Šis vertinimas atitinka reikalavimus, numatytus Komunikato dėl finansų įstaigų 30 dalyje, aiškinamoje kartu su Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 15 ir 25 dalimis, pagal kurias sanavimo pagalba gali būti tik laikina ir susigrąžintina, ribota šešių mėnesių laikotarpiu, ir po jos suteikimo turi būti pateiktas restruktūrizavimo ar likvidavimo planas, arba įrodymai, kad visa paskola buvo grąžinta ir kad valstybės garantijos atveju minėta garantija pasibaigė. Be to, šiuos samprotavimus patvirtina tai, kad ginčijamo sprendimo 71 konstatuojamojoje dalyje Komisija priminė, jog atlygis už valstybės garantiją buvo mažesnis nei Komunikatu dėl finansų įstaigų įprastai reikalaujamas dydis tam, kad pagalba galėtų būti vertinama kaip suderinama, ir kad tokio dydžio atlygio leidimas jos 2009 m. kovo 13 d. sprendime buvo siejamas su restruktūrizavimo ar likvidavimo plano pateikimu.
90 Iš prieš tai nurodytų argumentų taip pat išplaukia, kad ieškovė neturi pagrindo tvirtinti, kad kontekstas, kuriam esant Komisija laikinai leido valstybės garantiją savo 2009 m. kovo 13 d. sprendimu, nepasikeitė ir galiojo iki 2010 m. balandžio 15 d.
91 Galiausiai ieškovė neturėtų kaltinti Komisijos padarius akivaizdžią vertinimo klaidą ar pažeidus savo diskrecijos, numatytos SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkte, ribas, apibrėžtas Komunikate dėl finansų įstaigų, ar neteisėtai nesilaikius taisyklių, kurias ji pati šiuo aspektu nustatė (žr. 2008 m. rugsėjo 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija ir kt. / Kronofrance, C‑75/05 P ir C‑80/05 P, Rink. p. I‑6619, 60 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką), nes Komisija šiuo atveju kruopščiai laikėsi minėto komunikato taisyklių pripažindama nagrinėjamą pagalbą nesuderinama su vidaus rinka.
92 Todėl padariusi išvadą, kad nepateikus tokio restruktūrizavimo ar likvidavimo plano 2009 m. birželio 5 d., valstybės garantija ir jos pratęsimas po šios datos turėjo būti pripažinti nesuderinamais su vidaus rinka, Komisija nepadarė nei akivaizdžios vertinimo, nei teisės klaidos taikydama SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą.
93 Todėl reikia atmesti šį ieškinio pagrindą kaip nepagrįstą.
Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su SESV 108 straipsnio 2 dalies pažeidimu
94 Šiame ieškinio pagrinde ieškovė visų pirma kaltina Komisiją iš esmės neatsižvelgus į aplinkybę, kad valstybės garantija nesuteikė BPP jokios ekonominės naudos, galėjusios pateisinti įpareigojimą susigrąžinti paskolą. Iš tiesų šios garantijos suteikimas nelėmė nei sumažėjusių BPP nuostolių, nei jos pakitusios finansinio nestabilumo situacijos. Todėl įpareigojimas sugrąžinti pagalbą neatitinka pagrindinio turimo siekti tikslo, t. y. pašalinti konkurencijos iškraipymą, kurį lėmė gauta ekonominė nauda. Todėl ginčijamu sprendimu pažeidžiama SESV 108 straipsnio 2 dalis.
95 Pakanka remtis argumentais, pateiktais šio sprendimo 56–58 punktuose, kad būtų galima daryti išvadą, jog ši pirma ketvirtojo pagrindo dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta. Tiek, kiek ieškovė priduria, kad suteikta valstybės garantija nelėmė nei sumažėjusių BPP nuostolių, nei pakitusios jos probleminės situacijos, šis argumentas yra nereikšmingas. Iš tiesų, viena vertus, tik dėl šios garantijos BPP galėjo gauti bankų kreditorių paskolą palankesnėmis finansinėmis sąlygomis ir, antra vertus, atlygis už šią garantiją buvo daug mažesnis už tą atlygį, kuris paprastai būtų laikomas tinkamu imti iš sunkioje padėtyje esančių bankų (žr. ginčijamo sprendimo 57 konstatuojamąją dalį ir šio sprendimo 89 punktą); šios išvados ieškovė faktiškai neginčijo.
96 Antra, ieškovė iš esmės tvirtina, kad įpareigojusi grąžinti nagrinėjamą pagalbą remiantis vien su procedūra susijusiais motyvais, t. y. kad nepateiktas restruktūrizavimo planas ir nepranešta apie pratęstą valstybės garantiją, Komisija pažeidė SESV 108 straipsnio 2 dalį. Todėl ginčijamu sprendimu buvo pažeistas „materialinio teisingumo, proporcingumo ir adekvatumo principai“. Papildomai ieškovė kaltina Komisiją neteisėtai įpareigojus grąžinti pagalbą už laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio 5 d. iki 2009 m. birželio 5 d., nors šiuo laikotarpiu BPP turėjo leidimą minėtai pagalbai, suteiktai 2009 m. kovo 13 d. sprendimu.
97 Kalbant apie pagrindinį šios antros dalies kaltinimą, reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalį, kuria įgyvendinama SESV 108 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa, priimdama sprendimą, kad neteisėta pagalba nesuderinama su bendrąja rinka, Komisija nurodo suinteresuotajai valstybei narei imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo, nebent toks išieškojimas prieštarautų bendrajam Sąjungos teisės principui. Be to, pagal nusistovėjusią teismų praktiką neteisėtos pagalbos panaikinimas ją susigrąžinant yra logiška išvados, kad ji nėra teisėta, pasekmė. Todėl valstybė narė, kuriai skirtas sprendimas susigrąžinti neteisėtą pagalbą, įpareigojama imtis visų tinkamų priemonių užtikrinti šio sprendimo vykdymą. Šiuo aspektu atitinkama valstybė turi veiksmingai susigrąžinti privalomas sumokėti sumas (žr. 2012 m. kovo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija / Italija, C‑243/10, 35 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
98 Be to, šios susigrąžinimo pareigos tikslas – atkurti padėtį, buvusią rinkoje iki pagalbos suteikimo. Tiksliau kalbant, grąžinant su bendrąja rinka nesuderinamą pagalbą siekiama pašalinti konkurencijos iškraipymą, atsiradusį dėl konkurencinio pranašumo, kurį rinkoje įgijo šios pagalbos gavėjai, palyginti su jų konkurentais, ir taip atkurti ankstesnę situaciją iki šios pagalbos sumokėjimo (šiuo klausimu žr. 1995 m. balandžio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija / Italija, C‑348/93, Rink. p. I‑673, 27 punktą ir 2011 m. lapkričio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija / Italija, C‑496/09, Rink. p. I‑11483, 61 punktą). Šie principai taip pat nurodyti Komisijos pranešimo „Dėl veiksmingo Komisijos sprendimų, kuriais valstybėms narėms nurodoma susigrąžinti neteisėtą ir nesuderinamą valstybės pagalbą, įgyvendinimo“ (OL C 272, 2007, p. 4) 13 ir 14 dalyse.
99 Atsižvelgiant į šiuos principus ir į tai, kad šiuo atveju Komisija ginčijamame sprendime padarė teisingą išvadą dėl su vidaus rinka nesuderinamos valstybės pagalbos buvimo, taigi ir jos neteisėtumo, reikia pripažinti, kad ji teisingai įpareigojo Portugalijos valstybę susigrąžinti nagrinėjamą pagalbą, įskaitant naudą, susijusią su suteikta valstybės garantija. Iš tiesų, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 56, 73 ir 95 punktuose, dėl minėtos suteiktos garantijos BPP gavo ekonominės naudos, galėjusios paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir iškreipti konkurenciją, o tai pateisina jai skirtą įpareigojimą atsiimti šią konkurencinę naudą tam, kad būtų atkurta padėtis, egzistavusi atitinkamoje rinkoje iki minėtos pagalbos pervedimo. Todėl pagrindinis ieškovės kaltinimas, kad Komisija įpareigojo susigrąžinti nagrinėjamą pagalbą vien dėl su procedūra susijusių motyvų, yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.
100 Kalbant apie subsidiarų klausimą, ar Komisija turėjo teisę įpareigoti susigrąžinti ekonominę naudą, suteiktą dėl valstybės garantijos laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 5 d. iki 2009 m. birželio 5 d. (žr. ginčijamo sprendimo 71 ir 85 konstatuojamąsias dalis), kaip tai numatyta laikinajame leidime, suteiktame 2009 m. kovo 13 d. sprendimu, visų pirma reikia remtis argumentais, pateiktais šio sprendimo 88 ir 89 punktuose.
101 Šiuo aspektu reikia patikslinti, kad Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių, kurių bendrieji principai taikytini pagal Komunikato dėl finansų įstaigų 10 dalį, 15 dalyje ir 25 dalies a ir c punktuose neaptariamas nei susigrąžinimo schemos tikslas, nei taikymo sritis dalyko ar laiko atžvilgiu, nei jos įgyvendinimo tvarka. Minėtų gairių 25 dalies a ir c punktuose tik aprašomos galimo sanavimo leidimo sąlygos. Pagal šių gairių 25 dalies a punkte numatytas nuostatas reikalaujama, kad po maksimalaus šešių mėnesių termino iš principo „visos paskolos [būtų] grąžintos ir visos garantijos turi baigtis“, o pagal tų pačių gairių 25 dalies c punktą taip pat reikalaujama pateikti „įrodymą, kad buvo grąžinta visa paskola ir (arba), kad garantija buvo panaikinta“. Taigi minėtoje 25 dalyje nenurodoma nei nauda, susijusi su tokios paskolos ar tokios garantijos, kuri galėtų būti susigrąžinimo objektas, suteikimu, nei tvarka, kaip ši suma turi būti apskaičiuojama; o tai, kalbant apie garantijas, aptariama Komisijos pranešimo dėl EB <...> 87 ir 88 straipsnių taikymo garantijomis suteikiamai valstybės pagalbai (OL C 155, 2008, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 369; toliau – Pranešimas dėl garantijų) 4.2 punkte ir 2008 m. sausio 19 d. Komisijos komunikate dėl orientacinių ir diskonto normų nustatymo metodo pakeitimo (OL C 14, p. 6, toliau – Komunikatas dėl orientacinių normų nustatymo).
102 Vis dėlto sanavimo pagalbą „paskolų garantijų ar paskolų forma“ leisdamos tik jeigu ji yra „laikina ir susigrąžinama“, Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 15 ir 25 dalys grindžiamos bendra prielaida, kad bet kokia laikinai sanavimo pagalba suteikta nauda, kad ir kokios formos ji būtų, turi būti grąžinta, jei leidimo sąlygos, kurios taikomos ją suteikiant laikinai, nebevykdomos. Šis aiškinimas atitinka sanavimo pagalbos grąžinamąjį pobūdį ir esmę, nes jos tikslas yra tik padėti sunkumų patiriančiai įmonei pereiti trumpą krizės laikotarpį, kuriam pasibaigus arba jai pavyksta pačiai atsigauti – tada atsiranda jos pareiga grąžinti pagalbą, arba ji pateikia restruktūrizavimo ar likvidavimo planą. Valstybės garantijos atveju šis principas neišvengiamai reikalauja grąžinti ekonominę naudą, suteiktą gavėjui minėta garantija jos suteikimo laikotarpiu, nes šiuo tikslu jos paprastas panaikinimas ex nunc nėra pakankamas, be to, prieštarauja susigrąžinimo sąvokai, primintai šio sprendimo 97 ir 98 punktuose.
103 Kadangi šioje byloje Portugalijos valdžios institucijos nesilaikė įsipareigojimų pagal 2009 m. kovo 13 d. sprendimą, grindžiamą tiksliu ir nuosekliu Komunikato dėl finansų įstaigų 30 dalies, aiškinamos kartu su Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 15 ir 25 dalimis, taikymu, Komisija turėjo teisę šį laikotarpį įtraukti į susigrąžinimo įpareigojimą, kad būtų visiškai grąžinta suteikta nauda.
104 Todėl ieškovė neturėtų kaltinti Komisijos pažeidus SESV 108 straipsnio 2 dalį, kai ši įpareigojo susigrąžinti naudą, susijusią su valstybės garantijos suteikimu, tiek, kiek ji apėmė laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio 5 d. iki 2009 m. birželio 5 d.
105 Todėl šios antros dalies subsidiarus kaltinimas taip pat turi būti atmestas.
106 Trečia, kalbant apie susigrąžintinos sumos apskaičiavimą, reikia pažymėti, kad ieškovė kaltina Komisiją ginčijamo sprendimo 82 konstatuojamoje dalyje pažeidus, be kita ko, pirma, Pranešimo dėl garantijų 4.2 punktą, antra, atlygio sąlygas, numatytas specialioje garantijų suteikimo tvarkoje, taikomoje Portugalijoje buveinę turinčioms kredito įstaigoms pagal 2008 m. spalio 20 d. Portugalijos įstatymą 60‑A/2008, įgyvendintą 2008 m. spalio 23 d. Nutarimu 1219‑A/2008, patvirtintu Sprendimu C (2008) 6527, ir, trečia, „spreads“ (maržas), taikytas Portugalijoje nacionalinių finansų institucijų suteiktoms naujoms paskolų operacijoms nuo 2008 m. gruodžio mėn. iki 2010 m. balandžio mėn.
107 Kalbėdama apie pirmąjį kaltinimą ieškovė patikslina, kad Pranešimo dėl garantijų 4.2 punkte numatyti kriterijai atitinka „pagrindinį kriterijų“ ir „papildomą kriterijų“. Todėl Komisija neturėjo ginčijamos pagalbos sumos apskaičiuoti remdamasi „skirtumu tarp teorinės rinkos palūkanų normos ir palūkanų normos, kuri buvo nustatyta dėl valstybės garantijos, atėmus visas sumokėtas priemokas“, nes rinkoje buvo panašių situacijų, kurios nebuvo analizuotos.
108 Šiuo aspektu reikia priminti, kad Pranešimo dėl garantijų 4.2 punkte numatyta, kad „individualiai garantijai grynųjų pinigų subsidijos ekvivalentas turėtų būti skaičiuojamas kaip garantijos rinkos kainos ir iš tikrųjų sumokėtos kainos skirtumas“. Be to, šiame punkte patikslinama:
„Kai tam tikros rūšies sandoriui nesuteikiamos garantijos rinkoje, nežinoma garantijos rinkos kaina. Tokiu atveju pagalbos elementą reikėtų skaičiuoti taip pat, kaip lengvatinės paskolos subsidijos ekvivalentą, būtent palūkanų subsidiją skaičiuojant kaip konkrečios rinkos palūkanų normos, kurią ši įmonė mokėtų be garantijos, ir palūkanų normos, kuri jai taikoma dėl suteiktos valstybės garantijos, skirtumą, atsižvelgiant į visas sumokėtas priemokas. Jeigu rinkos palūkanų norma nežinoma ir jeigu valstybė narė nori naudoti orientacinę palūkanų normą, Komisija pabrėžia, kad individualios garantijos pagalbos intensyvumas turi būti skaičiuojamas laikantis sąlygų, nustatytų gairėse dėl orientacinių normų <...>. Tai reiškia, kad tinkamą dėmesį reikia atkreipti į sumą, kuria iki maksimalaus dydžio turi būti padidinta bazinė palūkanų norma, siekiant atsižvelgti į tam tikrą rizikos profilį, susijusį su garantuojama operacija, įmonėmis, kurioms suteikiama garantija, ir pateiktais užstatais“.
109 Iš šių nuostatų išplaukia, kad jei Komisija daro išvadą apie nagrinėjamos garantijos kainos rinkoje nebuvimą, ji pagalbą privalo apskaičiuoti „taip pat, kaip lengvatinės paskolos subsidijos ekvivalentą“, ir negali dėl savo pačios diskrecijos apribojimo (žr. šio sprendimo 91 punkte minėtą teismų praktiką) nesilaikyti šios pareigos ar apskaičiavimo metodo.
110 Tačiau iš ginčijamo sprendimo 81 ir 82 konstatuojamųjų dalių formuluotės išplaukia, kad, nepaisant tinkamos nuorodos į Pranešimą dėl garantijų, paskelbtą Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir taikytiną šioje byloje, Komisija klaidingai nurodė ankstesnio savo Pranešimo „dėl EB <...> 87 ir 88 straipsnių taikymo garantijomis suteikiamai valstybės pagalbai“ (OL C 71, 2000, p. 14) nuostatas, konkrečiai – jo 3.2 punkto pirmą įtrauką, pagal kurią „paskolos garantijos subsidijos ekvivalentas grynaisiais pinigais gali būti per vienus metus <...> skaičiuojamas taip pat, kaip ir lengvatinės paskolos subsidijos ekvivalentas: palūkanų subsidiją sudaro rinkos palūkanų normos ir palūkanų normos, gautos dėl valstybės garantijos, skirtumas, pirma atskaičiavus visas sumokėtas įmokas“. Iš tiesų ginčijamo sprendimo 82 konstatuojamoje dalyje Komisija iš esmės priminė, kad nebuvo įmanoma nustatyti tikslios valstybės garantijos atlygio rinkos kainos, todėl reikėjo nustatyti pagrįstą referencinę vertę. Taigi, nesiremdama absoliučia ir besąlygine savo pareiga, numatyta šio sprendimo 108 punkte, Komisija patikslino:
„Kaip nurodyta <...> pranešimo dėl garantijų 3.2 punkto pirmoje įtraukoje, paskolos garantijos grynųjų pinigų dotacijos ekvivalentas konkrečiais metais gali būti apskaičiuotas kaip lengvatinės paskolos subsidijos ekvivalentas. Taigi pagalbos dydis gali būti apskaičiuotas kaip teorinės rinkos palūkanų normos ir palūkanų normos, kuri buvo nustatyta dėl valstybės garantijos, skirtumas, atėmus visas sumokėtas priemokas.“
111 Vis dėlto reikia konstatuoti, kad šiuo atveju Komisija pasirinko su nagrinėjama garantija susijusios ekonominės naudos sumos apskaičiavimo metodą, kurį bet kuriuo atveju turėjo pasirinkti pagal Pranešimo dėl garantijų 4.2 punktą, t. y. lengvatinės paskolos subsidijos ekvivalento apskaičiavimo metodą. Šiomis aplinkybėmis tik tai, kad buvo klaidingai pacituotos ankstesnio pranešimo nuostatos ir buvo remtasi žodžiu „gali“ vietoj žodžio „turi“, negali pakenkti ginčijamame sprendime pateiktam vertinimui.
112 Todėl pirmasis kaltinimas turi būti atmestas tiek, kiek juo nurodomas Pranešimo dėl garantijų 4.2 punkto pažeidimas, nes galimas panašių aplinkybių egzistavimas rinkoje siekiant nustatyti valstybės garantijos rinkos kainą turi būti vertinamas nagrinėjant antrąjį ir trečiąjį kaltinimus.
113 Antruoju ir trečiuoju kaltinimais ieškovė kaltina Komisiją neatsižvelgus nei į atlygį, numatytą specialioje garantijų Portugalijoje buveinę turinčioms kredito įstaigoms tvarkoje, patvirtintoje Komisijos sprendimu C(2008) 6527, nei į „spreads“, taikytas Portugalijoje nuo 2008 m. gruodžio mėn. iki 2010 m. balandžio mėn. įgyvendinant naujas nacionalinių finansų institucijų suteiktų paskolų operacijas, kurios buvo gerokai mažesnio dydžio, nei numatytasis ginčijamame sprendime, atsižvelgiant, be kita ko, į didelę pateikto užstato vertę.
114 Kalbant apie antrąjį kaltinimą, pakanka konstatuoti, kad, kaip tvirtina Komisija, ši speciali tvarka skirta tik Portugalijos finansų įstaigoms, atitinkančioms nagrinėjamo įstatymo mokumo kriterijus, į kuriuos buvo atsižvelgta minėto Komisijos sprendimo 39 punkte. Todėl Komisija teisingai nusprendė, kad sunkumų patirianti įmonė, kuriai gresia bankrotas, kaip antai BPP, valstybės garantijos suteikimo momentu negalėjo pasinaudoti minėta specialia tvarka ir joje numatytu palūkanų dydžiu. Komisija taip pat turėjo pagrindo teigti, kad bet kuriuo atveju atlygio dydis pagal minėtą specialią tvarką pagal apibrėžimą neatitinka rinkos sąlygų.
115 Kalbant apie trečiąjį kaltinimą, susijusį su tuo, kad Komisija turėjo atsižvelgti į „spreads“, taikytas Portugalijoje nuo 2008 m. gruodžio iki 2010 m. balandžio, t. y. į rinkos normas, reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į finansinę BPP situaciją nagrinėjamos pagalbos suteikimo etape, Komisija turėjo teisę manyti, kad buvo mažai tikėtina, jog BPP būtų gavusi banko paskolą rinkoje neįsikišus Portugalijos valstybei, ir kad buvo neįmanoma nustatyti rinkos kainos, tinkamos atlyginti už valstybės garantiją (ginčijamo sprendimo 81 ir 82 konstatuojamosios dalys). Iš tiesų minėtos garantijos suteikimo aplinkybės – pirma, BPP finansiniai sunkumai, pareikalavę laikinos Portugalijos banko išmokos, antra, didelė fondų, būtinų išlaikyti BPP rinkoje, suma, t. y. 450 milijonai eurų, ir, trečia, nacionalinės, Europos ir tarptautinės finansų rinkų krizė – buvo tokios, kad Komisija, nepadarydama klaidos, galėjo daryti išvadą, jog, nepaisant pasiūlyto užstato dydžio, BPP negalėjo gauti rinkoje panašios tokio dydžio finansinės pagalbos garantijos. Todėl pagal Pranešimo dėl garantijų 4.2 punktą Komisija turėjo pagrindo remtis lengvatinės paskolos subsidijos ekvivalento apskaičiavimo metodu.
116 Esant šioms sąlygoms, reikia atmesti visą šį ieškinio pagrindą kaip nepagrįstą.
Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės į „gerą administravimą“ pažeidimu
(Praleista)
Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu
122 Šiame ieškinio pagrinde ieškovė iš esmės tvirtina, kad teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai prieštarauja nagrinėjamam įpareigojimui susigrąžinti pagalbą bent jau tiek, kiek tai susiję su įpareigojimu susigrąžinti už laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio 5 d. iki 2009 m. birželio 5 d., kurį apima 2009 m. kovo 13 d. sprendime paskelbtas leidimas. Ieškovės teigimu, BPP galėjo pagrįstai tikėtis, viena vertus, kad procedūra buvo „vykdoma pagal jai nustatytą teisinę tvarką“, kita vertus ir subsidiariai, kad valstybės garantija šiuo laikotarpiu buvo suderinama su vidaus rinka.
(Praleista)
124 Visų pirma reikia patikslinti, kad ieškovės samprotavimai, pateikti šiame ieškinio pagrinde, grindžiami tik argumentais, kuriais siekiama pabrėžti, kad sužlugdytos jos atitinkamos viltys ir teisėti lūkesčiai, bet ne teisinio saugumo principo pažeidimu, kaip jis aiškinamas teismų praktikoje (2004 m. balandžio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Sudholz, C‑17/01, Rink. p. I‑4243, 34 punktas ir 2005 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo VEMW ir kt., C‑17/03, Rink. p. I‑4983, 80 punktas). Todėl reikia analizuoti tik tariamą teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimą.
125 Šis principas saugo visus subjektus, kuriems suteikdami konkrečias garantijas Sąjungos institucija, organas ar įstaiga sukelia pagrįstų lūkesčių. Tokios garantijos, kad ir kokia būtų forma, kokia jos praneštos, yra tiksli, nesąlyginė ir nuosekli informacija (šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kahla Thüringen Porzellan / Komisija, C‑537/08 P, Rink. p. I‑12917, 63 punktą ir 2013 m. birželio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo HGA ir kt. / Komisija, C‑630/11 P–C‑633/11 P, 132 punktą). Be to, atsižvelgiant į privalomąjį Komisijos atliekamos valstybės pagalbos kontrolės pobūdį įmonės pagalbos gavėjos iš esmės gali turėti teisėtų lūkesčių dėl pagalbos teisėtumo tik tuomet, jeigu ji buvo suteikta laikantis EB 108 straipsnyje nustatytos procedūros ir rūpestingas ūkio subjektas paprastai turi įsitikinti, kad šios procedūros buvo laikomasi. Konkrečiai kalbant, kai pagalba buvo suteikta apie ją iš anksto nepranešus Komisijai ir dėl to remiantis SESV 108 straipsnio 3 dalimi ji yra neteisėta, tuomet pagalbos gavėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jos suteikimo teisėtumo (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo France Télécom / Komisija, C‑81/10 P, 59 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
126 Būtent atsižvelgiant į šiuos teismų praktikos principus reikia patikrinti įvairių kaltinimų ir argumentų, kuriuos pateikė ieškovė grįsdama šį ieškinio pagrindą, pagrįstumą.
127 Pirma, ieškovė neteigė, kad Komisija kuriame nors administracinės procedūros etape jai pateikė konkrečių garantijų, galinčių sukelti pagrįstų lūkesčių. Iš tiesų, kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 119 punkte, 2009 m. kovo 13 d. sprendime pateiktas tik laikinas ir skubus sprendimas pripažinti suderinama nagrinėjamą pagalbą, kuriai taikyta sąlyga, kad Portugalijos valdžios institucijos laikysis įsipareigojimų per šešis mėnesius, t. y. iki 2009 m. birželio 5 d., pateikti BPP restruktūrizavimo planą ir pranešti Komisijai apie bet kokį galimą valstybės garantijos pratęsimą ilgesniam nei pradiniam šešių mėnesių laikotarpiui. Be to, vien kartu aiškinant 2009 m. kovo 13 d. sprendimo 39, 41 ir 44 konstatuojamąsias dalis, kurių ieškovė neginčija, matyti, kad BPP per administracinę procedūrą ir iš sprendimo pradėti procedūrą (žr. šio sprendimo 13 punktą) 8–10 punktų žinojo, jog BPP negalėjo kilti teisėtų lūkesčių dėl to, kad pasibaigus minėtai procedūrai nagrinėjama pagalba bus galiausiai pripažinta suderinama su vidaus rinka.
128 Antra, kiek tai susiję su terminu, praėjusiu nuo 2009 m. kovo 13 d. sprendimo iki ginčijamo sprendimo priėmimo, ieškovė nenurodo jokių argumentų, įrodančių, kad minėtas terminas buvo neprotingas ar galintis sukelti teisėtų lūkesčių BP. Priešingai, šiuo atveju Komisija priminė Portugalijos valdžios institucijoms 2009 m. liepos 15 d. ir spalio 6 d., t. y. netrukus po to, kai 2009 m. birželio 5 d. pasibaigė terminas, būtinybę pateikti BPP restruktūrizavimo planą (žr. šio sprendimo 11 punktą). Be to, tik praėjus beveik vienam mėnesiui, t. y. 2009 m. lapkričio 10 d., Komisija priėmė sprendimą pradėti procedūrą, o apie tai Oficialiajame leidinyje buvo paskelbta tik 2010 m. kovo 6 d., ir nurodė priežastis, pagrindžiančias jos abejones dėl valstybės garantijos suderinamumo su vidaus rinka (sprendimo pradėti procedūrą 8–10 punktai). Be to, minėto sprendimo 9 punkte Komisija aiškiai nurodė, kad, nesant restruktūrizavimo plano, ji negalėjo „įvertinti, ar 2008 m. gruodžio 5 d. suteikta valstybės garantija ir jos pratęsimas 2009 m. birželio 5 d. buvo suderinami su [vidaus] rinka atsižvelgiant tiek į garantijos trukmę, tiek į atlygį“. Galiausiai šiame sprendime buvo pateiktas įpareigojimas Portugalijos valdžios institucijoms pateikti BPP restruktūrizavimo planą iki 2009 m. gruodžio 22 d. (žr. šio sprendimo 12 punktą); ieškovė neteigia, kad BPP šiame etape apie tai nežinojo.
129 Iš to išplaukia, kad sprendime pradėti procedūrą Komisijai kilo abejonių dėl valstybės garantijos suderinamumo su vidaus rinka dėl viso aptariamo laikotarpio, įskaitant laikotarpį nuo 2008 m. gruodžio 5 d. iki 2009 m. birželio 5 d., atsižvelgiant į šio sprendimo 127 punkte nurodytus motyvus. Šiomis aplinkybėmis ieškovė negali remtis tuo, kad nuo 2009 m. kovo 13 d. sprendimo iki ginčijamo sprendimo priėmimo datos praėjo penkiolikos mėnesių laikotarpis, ir tuo grįsti teisėtus lūkesčius, kad Komisija nagrinėjamą pagalbą vis dėlto pripažins suderinama su vidaus rinka. Šiuo aspektu vien to, kad 2009 m. kovo 13 d. sprendime nebuvo aiškiai nurodyta vėlesnio pripažinimo nesuderinama galimybė, dėl ko reikėtų susigrąžinti suteiktą naudą ex tunc, nepakanka siekiant pagrįsti tokius teisėtus lūkesčius, nes vėlesnis Komisijos vertinimas atitiko tam tikras taisykles, apie kurias priminta šio sprendimo 85, 101 ir 102 punktuose, o sprendime pradėti procedūrą vienareikšmiai buvo nurodyta, kad, nesant BPP restruktūrizavimo plano, laikinas nagrinėjamos pagalbos leidimas, suteiktas 2009 m. kovo 13 d. sprendime, negalėjo būti patvirtintas ar pratęstas sprendimu, kuris turėjo būti priimtas pasibaigus administracinei procedūrai.
130 Trečia, turi būti atmestas kaip nepagrįstas ir bet kuriuo atveju kaip netinkamas ieškovės argumentas, kad dėl BPP restruktūrizavimo plano nepateikimo visiškai atsakingos Portugalijos valdžios institucijos. Iš tiesų, net darant prielaidą, kad taip yra, ir, nepaisant priežasčių, dėl kurių Komisijai apie tokį planą nepranešta, ji negali būti atsakinga už šį nepateikimą ir jos negalima kaltinti sukėlus kokių nors teisėtų lūkesčių BP. Priešingai, kaip buvo priminta šio sprendimo 128 punkte, pasibaigus 2009 m. birželio 5 d. terminui, Komisija ėmėsi visų tinkamų priemonių, skatinančių Portugalijos valdžios institucijas pateikti jai per trumpiausią terminą BPP restruktūrizavimo planą.
131 Ketvirta, kalbant apie argumentą, kad Komisija savo ankstesne sprendimų priėmimo praktika kitų su finansų krize susidūrusių finansų institucijų atžvilgiu sukėlė teisėtų BPP lūkesčių, kad nagrinėjama pagalba galiausiai bus pripažinta suderinama su vidaus rinka, pakanka konstatuoti, kad ieškovė neginčijo ir neįrodė, kad šiose kitose bylose Komisija susidūrė su panašia situacija kaip šioje byloje. Be to, ieškovė nepaneigė Komisijos tvirtinimo, kad tose kitose bylose valstybės narės pateikė atitinkamų finansų įstaigų restruktūrizavimo ar likvidavimo planus. Bet kuriuo atveju, kadangi ieškovė tvirtina, kad jos atžvilgiu buvo pažeistas vienodo požiūrio principas, šis aspektas bus analizuojamas nagrinėjant septintąjį ieškinio pagrindą, susijusį su teisės į „nešališką vertinimą“ pažeidimu (žr. šio sprendimo 136–143 punktus).
132 Penkta, netinkamas ir bet kuriuo atveju visiškai nepagrįstas ieškovės argumentas, kad įpareigojimas susigrąžinti pagalbą yra „sankcija“ BPP ir rimtai kenkia jos investuotojų ir kreditorių interesams. Iš tiesų iš nusistovėjusios teismų praktikos išplaukia, kad įpareigojimas susigrąžinti neteisėtą pagalbą nėra sankcija siaurąja prasme, bet ja siekiama atkurti iki suteiktos pagalbos buvusią padėtį (šiuo klausimu žr. 2002 m. rugsėjo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Falck ir Acciaierie di Bolzano / Komisija, C‑74/00 P ir C‑75/00 P, Rink. p. I‑7869, 178–182 punktus; 2009 m. rugsėjo 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt., T‑230/01–T‑232/01 ir T‑267/01–T‑269/01, neskelbiamo Rinkinyje, 377 punktą). Be to, ieškovė nepaaiškina, ar ir kokiu atveju susigrąžinimo įpareigojimo kvalifikavimas kaip „sankcijos“ gali turėti įtakos apsaugos, kuria BPP galėjo pasinaudoti taikant teisėtų lūkesčių apsaugos principą, apimčiai, nes šiuo atveju netenkinami šio principo taikymo kriterijai.
133 Šešta, atsižvelgiant į samprotavimus, išdėstytus šio sprendimo 89 ir 99 punktuose, ieškovė klaidingai nurodo, kad ginčijamu sprendimu įpareigojama susigrąžinti pagalbą vien dėl su procedūra susijusių motyvų. Be to, pagalbos gavėjams iš principo neturėtų kilti teisėtų lūkesčių dėl pagalbos teisėtumo, jeigu ji, kaip šiuo atveju pakartotinai pratęsta valstybės garantija, buvo suteikta pažeidžiant išankstinio pranešimo Komisijai pareigą ir draudimą įgyvendinti minėtą pagalbą pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį ir dėl to buvo neteisėta (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 125 punkte minėto Sprendimo France Télécom / Komisija 59 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
134 Galiausiai Komisija teisingai tvirtina, kad valstybių narių pareiga susigrąžinti neteisėtą ir su vidaus rinka nesuderinamą pagalbą nėra ribojama ar kvestionuojama dėl aplinkybės, kad pagalbos gavėjas yra nemokus (1994 m. rugsėjo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ispanija / Komisija, C‑42/93, Rink. p. I‑4175, 33 punktas).
135 Esant šioms sąlygoms, visas šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip iš dalies nepagrįstas ir iš dalies netinkamas.
Dėl septintojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės į „nešališką vertinimą“ pažeidimu
136 Grįsdama šį ieškinio pagrindą ieškovė nurodo kelis sprendimus, susijusius su finansų įstaigoms suteikta pagalba, kuriuos Komisija priėmė vykstant finansų krizei. Jais remdamasi ji iš esmės daro išvadą, kad BPP buvo vertinama nevienodai ar šališkai. Ieškovės teigimu, savo 2012 m. kovo 27 d. Sprendime 2012/660/ES dėl priemonių SA. 26909 (2011/C), kurias įgyvendino Portugalija restruktūrizuodama „Banco Português de Negócios“ (BPN) (OL L 301, p. 1), Komisija parodė didesnę „toleranciją“ Portugalijos valdžios institucijoms nei šioje byloje, nors, pirma, apie abi nagrinėjamas priemones buvo pranešta beveik tuo pačiu metu, antra, BPN atveju Portugalijos valdžios institucijos taip pat vėlavo pateikti restruktūrizavimo planą ir, trečia, pagalbos priemonės BPN, įskaitant valstybės garantiją, „buvo nepalyginimai finansiškai didesnės“.
(Praleista)
138 Atsižvelgiant į ieškovės argumentus, kurių santrauka pateikta šio sprendimo 136 punkte, šis ieškinio pagrindas turi būti suprantamas kaip susijęs su vienodo požiūrio principo pažeidimu.
139 Pagal vienodo požiūrio principą, kaip bendrąjį Sąjungos teisės principą, reikalaujama panašių atvejų nevertinti skirtingai, o skirtingų – vienodai, nebent toks požiūris būtų objektyviai pagrįstas. Skirtingų situacijų panašumą reikia vertinti atsižvelgiant į visus joms būdingus elementus. Šiuos elementus ir jų panašumą reikia nustatyti ir įvertinti atsižvelgiant visų pirma į Sąjungos akto, kuriame įtvirtintas atitinkamas skirtumas, objektą ir tikslą. Be to, reikia atsižvelgti į srities, kuriai nagrinėjamas aktas priklauso, principus ir tikslus (2008 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Arcelor Atlantique ir Lorraine ir kt., C‑127/07, Rink. p. I‑9895, 23, 25 ir 26 punktai ir juose nurodyta teismo praktika bei 2011 m. gegužės 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Liuksemburgas / Parlamentas ir Taryba, C‑176/09, Rink. p. I‑3727, 31 ir 32 punktai).
140 Todėl reikia patikrinti ar ieškovė pakankamai įrodė, kad situacijos, dėl kurių buvo priimti kiti Komisijos sprendimai vykstant finansų krizei, buvo bent jau panašūs į situaciją, dėl kurios priimtas ginčijamas sprendimas.
141 Konkrečiai kalbant apie situacijos, dėl kurios priimtas su BPN susijęs sprendimas, ir situacijos, dėl kurios priimtas ginčijamas sprendimas, panašumą, reikia pažymėti, kad ieškovės nurodytų argumentų nepakanka siekiant pagrįsti, kad BPN ir BPP situacijos buvo panašios siekiant taikyti vienodo požiūrio principą, nes vien daugiau ar mažiau paralelinis pranešimas apie Portugalijos valdžios institucijų numatytas pagalbos priemones šiems dviem bankams šiuo atveju nėra lemiamas. Viena vertus, iš sprendimo, susijusio su BPN, 9–14 konstatuojamųjų dalių matyti, kad, skirtingai nei šiuo atveju, Portugalijos valdžios institucijos Komisijos prašymu dėl papildomos informacijos pateikimo, nors akivaizdžiai pavėluotai, pateikė jai BPN restruktūrizavimo planą. Kita vertus, BPN atveju Komisija 2011 m. spalio 24 d. sprendimu pradėti procedūrą (OL C 371, p. 14 ir 15) pradėjo formalią tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, vadovaudamasi ne tuo motyvu, kad restruktūrizavimo planas nebuvo pateiktas, bet motyvu, kad iš pradžių pateiktas restruktūrizavimo planas tapo niekinis dėl BPN pardavimo ir kad pateiktas persvarstytas planas turėjo būti vėlesnio Komisijos vertinimo objektas. Taigi, atsižvelgiant į lemiamą Portugalijos valdžios institucijų sprendimą pripažįstant nagrinėjamą pagalbą nesuderinama su vidaus rinka nepateikti BPP restruktūrizavimo plano (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 71 konstatuojamąją dalį), pažymėtina, kad šie esminiai atitinkamai BPN ir BPP situacijų skirtumai per se pateisina išvadą, kad minėtos situacijos nebuvo panašios ir kad dėl to ieškovės nurodytas vienodo požiūrio principas šiuo atveju negalėjo būti taikomas.
142 Kalbant apie kitus ieškovės nurodytus sprendimus, pakanka konstatuoti, kad ji nepateikė paaiškinimų, kurie leistų nuspręsti dėl galimo nagrinėjamų situacijų panašumo, todėl šiam argumentui negalima pritarti dėl šio sprendimo 131 punkte nurodytų priežasčių.
143 Todėl visas šis ieškinio pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su motyvavimo stoka
(Praleista)
162 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad reikia atmesti visą ieškinį ir nėra reikalo vertinti ieškovės prašymo įpareigoti Komisiją taikant tyrimo priemonę pagal Procedūros reglamento 65 straipsnį pateikti išsamią dokumento, pateikto kaip atsiliepimo į ieškinį B.2 priedas, versiją, įskaitant tam tikrus šio dokumento priedus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
163 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
164 Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą dėl visų ieškinio pagrindų, ji turi padengti savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (ketvirtoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Banco Privado Português, SA ir Massa Insolvente do Banco Privado Português, SA padengia savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2014 m. gruodžio 12 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Turinys
Ginčo aplinkybės
Procesas ir šalių reikalavimai
Dėl teisės
Panaikinimo motyvų santrauka
Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su akivaizdžia faktinių aplinkybių vertinimo klaida ir SESV 107 straipsnio 1 dalies pa˛eidimu
Pirminės pastabos
Dėl ekonominės naudos BPP buvimo
Dėl ekonominės veiklos kriterijų, poveikio prekybai ir konkurencijos iškraipymo
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkto pa˛eidimu
Šalių argumentų priminimas
2009 m. kovo 13 d. sprendimo turinio priminimas
Ginčijamo sprendimo turinio priminimas
Vertinimas
Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su SESV 108 straipsnio 2 dalies pažeidimu
Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės į „gerą administravimą“ pažeidimu
Dėl šeštojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimu
Dėl septintojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės į „nešališką vertinimą“ pažeidimu
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su motyvavimo stoka
Dėl bylinėjimosi išlaidų