BENDROJO TEISMO (šeštoji kolegija) SPRENDIMAS
2016 m. rugsėjo 28 d.(*)
„Europos Sąjungos prekių ženklas – Registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra – Žodinis Europos Sąjungos prekių ženklas FITNESS – Absoliutūs atmetimo pagrindai – Skiriamojo požymio nebuvimas – Apibūdinamasis pobūdis – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktai, 52 straipsnio 1 dalies a punktas ir 76 straipsnis – Reglamento (EB) Nr. 2868/95 37 taisyklės b punkto iv papunktis ir 50 taisyklės 1 dalis – Įrodymų pateikimas pirmą kartą Apeliacinėje taryboje“
Byloje T‑476/15
European Food SA, įsteigta Dregeneštyje (Rumunija), atstovaujama advokato I. Speciac,
ieškovė,
prieš
Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO), atstovaujamą M. Rajh,
atsakovę,
kita procedūros EUIPO apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Bendrajame Teisme,
Société des produits Nestlé SA, įsteigta Vevė (Šveicarija), atstovaujama advokatų A. Jaeger-Lenz, A. Lambrecht ir S. Cobet-Nüse,
dėl ieškinio, pareikšto dėl 2015 m birželio 19 d. EUIPO ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 2542/2013‑4), susijusio su registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra tarp European Food ir Société des produits Nestlé,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija),
kurį per pasitarimus sudarė pirmininkas S. Frimodt Nielsen, teisėjai A. M. Collins (pranešėjas) ir V. Valančius,
kancleris E. Coulon,
susipažinęs su ieškiniu, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2015 m. rugpjūčio 19 d.,
susipažinęs su EUIPO atsakymu į ieškinį, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2015 m. lapkričio 27 d.,
susipažinęs su įstojusios į bylą šalies atsakymu į ieškinį, pateiktu Bendrojo Teismo kanceliarijai 2015 m. lapkričio 26 d.,
atsižvelgęs į tai, kad pagrindinės šalys per tris savaites po to, kai joms buvo pranešta apie rašytinės proceso dalies pabaigą, nepateikė prašymo surengti teismo posėdį, todėl, vadovaudamasis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 106 straipsnio 3 dalimi, nusprendęs priimti sprendimą nerengdamas žodinės proceso dalies,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2001 m. lapkričio 20 d. įstojusi į bylą šalis Société des produits Nestlé SA pagal 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1) pateikė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai (EUIPO) paraišką įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą.
2 Prašomas įregistruoti prekių ženklas yra žodinis žymuo FITNESS.
3 Prekės, kurioms prašoma registracijos, priskiriamos prie peržiūrėtos ir iš dalies pakeistos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti 29, 30 ir 32 klasių ir pagal kiekvieną iš jų atitinka šį aprašymą:
– 29 klasė: „Pienas, grietinėlė, sviestas, sūris, jogurtai ir kiti pieno produktai, pieno produktų pakaitalai, kiaušiniai, želė, vaisiai, daržovės, žmonėms vartoti skirti baltymų produktai“;
– 30 klasė: „Grūdai ir grūdų produktai; vartoti paruošti grūdai; pusryčiams skirti grūdai; maisto produktai iš ryžių arba miltų“;
– 32 klasė: „Negazuotas vanduo, gazuotas vanduo, šaltinio vanduo, mineralinis vanduo, aromatizuotas vanduo, vaisių gėrimai, vaisių sultys, nektarai, limonadai, sodos vanduo ir kiti nealkoholiniai gėrimai, sirupai ir kiti gaminiai, skirti sirupams gaminti, kiti gaminiai, skirti gėrimams gaminti“.
4 2005 m. gegužės 30 d. prašomas įregistruoti prekių ženklas kaip Europos Sąjungos prekių ženklas buvo įregistruotas numeriu 2470326 šio sprendimo 3 punkte nurodytoms prekėms (toliau – ginčijamas prekių ženklas).
5 2011 m. rugsėjo 2 d. ieškovė European Food SA pateikė prašymą pripažinti ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punktą, siejamą su to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies b ir d punktais.
6 2013 m. spalio 18 d. Anuliavimo skyrius atmetė prašymą pripažinti registraciją negaliojančia.
7 2013 m. gruodžio 16 d. ieškovė pateikė apeliaciją EUIPO dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo.
8 2015 m. birželio 19 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) EUIPO ketvirtoji apeliacinė taryba atmetė apeliaciją.
9 Apeliacinė taryba nusprendė, jog vykstant anuliavimo procedūrai būtent prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikusi šalis turi įrodyti, kad ginčijamas prekių ženklas neturi skiriamojo požymio arba yra apibūdinamasis pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktus. Ji pridūrė, kad svarbi data, su kuria turi būti susiję įrodymai, yra ginčijamo prekių ženklo paraiškos padavimo diena, t. y. 2001 m. lapkričio 20 d. Be kita ko, jos nuomone, kadangi kalbama apie nebrangias plataus vartojimo prekes, atitinkamos visuomenės pastabumo laipsnis yra žemesnis už vidutinį.
10 Dėl tariamo apibūdinamojo pobūdžio Apeliacinė taryba nusprendė, kad daugelis Anuliavimo skyriui pateiktų įrodymų vėlesni už svarbią datą arba yra susiję su Rumunijos teritorija iki jos įstojimo į Europos Sąjungą. Dėl ištraukų iš žodynų, susijusių su žodžiu „fitness“, ji nusprendė, kad, vartotojų požiūriu, 2001 m. šis žodis neapibūdino susijusioms prekėms būdingos savybės. Ji manė, jog nagrinėjamoms prekėms minėtas žodis yra sugestyvus ir ne itin išraiškingas. Todėl, jos nuomone, Anuliavimo skyriui pateiktų įrodymų nepakanka, kad būtų įrodytas ginčijamo prekių ženklo apibūdinamasis pobūdis.
11 Be kita ko, Apeliacinė taryba atmetė kaip pavėluotus kai kuriuos pirmą kartą jai pateiktus įrodymus, į kuriuos ji neatsižvelgė. Šiuo klausimu ji taikė 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, 1995, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t. p. 189), 50 taisyklės 1 dalies trečią pastraipą, siejamą su to paties reglamento 37 taisyklės b punkto iv papunkčiu.
12 Be to, Apeliacinė taryba nusprendė, kad žodis „fitness“ yra užsimenamojo pobūdžio ir dviprasmis, todėl ginčijamu prekių ženklu žymimas prekes gali identifikuoti kaip įstojusios į bylą šalies prekes ir atskirti nuo kitų įmonių prekių. Taigi ji nusprendė, jog ieškovė neįrodė, kad šis prekių ženklas neturi skiriamojo požymio.
Šalių reikalavimai
13 Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, pakeisti ginčijamą sprendimą ir panaikinti ginčijamo prekių ženklo registraciją,
– priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas.
14 EUIPO Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
15 Įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba kaip nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
Dėl priimtinumo
16 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 173 straipsnio 3 dalį įstojusi į bylą šalis, nurodyta 1 ir 2 dalyse, turi tokias pačias procesines teises kaip pagrindinės šalys. Ji gali palaikyti vienos iš pagrindinių šalių reikalavimus, taip pat nurodyti savarankiškus reikalavimus ir pagrindus, palyginti su pagrindinių šalių nurodytais reikalavimais ir pagrindais.
17 Įstojusi į bylą šalis nurodo, kad ieškinys yra formaliai nepriimtinas, ir remiasi Procedūros reglamento 177 straipsniu. Ieškovė nepateikė nei įrodymų apie teisinį savo egzistavimą, nei tinkamai savo advokatams suteikto įgaliojimo.
18 Dėl teisinio egzistavimo įrodymų pakanka konstatuoti, kad kartu su ieškiniu ieškovė pateikė išrašą iš įmonių registro, kaip to reikalaujama pagal Procedūros reglamento 177 straipsnio 4 dalį. Priešingai, nei tvirtina įstojusi į bylą šalis, pagal šią nuostatą nereikalaujama, kad išraše būtų pateikiama daug informacijos.
19 Dėl įgaliojimo pažymėtina, jog, pirma, kitaip nei 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 5 dalies b punkte, šiuo atveju taikomoje Procedūros reglamento 51 straipsnio 3 dalyje nebereikalaujama įrodyti, kad advokatui įgaliojimą suteikė tinkamai įgaliotas atstovas. Antra, reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei nurodo įstojusi į bylą šalis, įgaliojime įvardytas ieškinį kaip advokatas pasirašęs asmuo, t. y. I. Speciac. Trečia, dėl fakto, kad ieškovė neatnaujino priedų sąrašo, kad į jį įtrauktų įgaliojimą, pakanka nurodyti, jog dėl 2015 m. gegužės 20 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento praktinio įgyvendinimo nuostatų (OL L 152, 2015, p. 1) 97 punkto galimo pažeidimo ieškinys netampa nepriimtinas. Ketvirta, priešingai, nei tvirtina įstojusi į bylą šalis, iš Procedūros reglamento nematyti, kad ieškinį pasirašiusio advokato įgaliojimo įrodymas turi būti pateiktas prieš pateikiant ieškinį. Priešingai, kadangi tokį pažeidimą galima ištaisyti pagal Procedūros reglamento 51 straipsnio 4 dalį, nedraudžiama įgaliojimo suteikimą patvirtinantį dokumentą pateikti po ieškinio pateikimo (šiuo klausimu žr. 2015 m. vasario 4 d. Sprendimo KSR / VRDT – Lampenwelt (Moon), T‑374/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:69, 11–13 punktus).
20 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti įstojusios į bylą šalies argumentus dėl formalaus ieškinio nepriimtinumo.
Dėl esmės
21 Ieškinį ieškovė grindžia trimis pagrindais, susijusiais su, pirma, atsisakymu atsižvelgti į pirmą kartą Apeliacinėje taryboje pateiktus įrodymus, antra, ginčijamo prekių ženklo apibūdinamuoju pobūdžiu ir, trečia, minėto prekių ženklo skiriamojo požymio nebuvimu.
Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su atsisakymu atsižvelgti į pirmą kartą Apeliacinėje taryboje pateiktus įrodymus
– Šalių argumentai
22 Remdamasi pirmuoju pagrindu ieškovė tvirtina, kad atsisakiusi atsižvelgti į pirmą kartą Apeliacinėje taryboje pateiktus įrodymus EUIPO pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnį, siejamą su Reglamento Nr. 2868/95 37 taisyklės b punkto iv papunkčiu ir 50 taisyklės 1 dalimi.
23 Pirma, ieškovė tvirtina, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnį bylose dėl absoliučių negaliojimo pagrindų EUIPO privalo faktus nagrinėti savo iniciatyva. Taigi, jos nuomone, šiuo atveju EUIPO ne tik neatliko tokio nagrinėjimo savo iniciatyva, bet ir klaidingai atsisakė atsižvelgti į jos pateiktus įrodymus.
24 Antra, ieškovė nurodo, kad Reglamento Nr. 2868/95 37 taisyklės b punkto iv papunktyje nedraudžiama prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikusiam asmeniui pateikti papildomų įrodymų Apeliacinėje taryboje.
25 Trečia, ieškovė tvirtina, kad iš Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies trečios pastraipos teksto aiškiai matyti, kad ši nuostata susijusi su protesto procedūromis. Papildomai, net jeigu minėta nuostata būtų taikoma šiuo atveju, ji mano, kad EUIPO turėjo atsižvelgti į aptariamus įrodymus, nes jais papildomi prieš tai Anuliavimo skyriui pateikti įrodymai.
26 EUIPO tvirtina, kad Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies trečioje pastraipoje numatyta, jog Apeliacinėje taryboje nagrinėjant apeliaciją vertinami faktai ir įrodymai, pateikti per pirmojoje instancijoje nustatytus terminus. Pagal šią nuostatą Apeliacinei tarybai suteikta diskrecija nuspręsti, ar reikia atsižvelgti į naujus arba papildomus faktus ir įrodymus, kurie nebuvo pateikti per Protestų skyriaus nustatytus arba patikslintus terminus.
27 Be kita ko, EUIPO nurodo, kad pagal Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies trečią pastraipą nenukrypstama nuo Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalies, pagal kurią ji turi diskrecija priimti arba atmesti įrodymus, kurie nebuvo pateikti laiku. Todėl šalys neturi besąlyginės teisės reikalauti, kad EUIPO atsižvelgtų į pavėluotai pateiktus faktus ar įrodymus.
28 Šiuo atveju įgyvendindama savo diskreciją Apeliacinė taryba manė, kad negalima atsižvelgti į įrodymus, pateiktus praleidus Reglamento Nr. 2868/95 37 taisyklės b punkto iv papunktyje numatytą terminą. Šiuo klausimu EUIPO nurodo, kad kalbama apie pirmuosius pateiktus įrodymus, susijusius su svarbia data, t. y. registracijos paraiškos padavimo data. Be kita ko, ji nurodo, kad nenumatyta galutinė anuliavimo procedūros pradėjimo data, todėl ieškovė turėjo laiko susijusiems įrodymams surinkti ir jiems pateikti Anuliavimo skyriui. Ji pažymi, kad ieškovė nenurodė, dėl kokių priežasčių nagrinėjami įrodymai negalėjo būti pateikti per apeliacinę procedūrą Apeliacinėje taryboje.
29 Galiausiai EUIPO nurodo, kad, vykstant registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrai, net jeigu ji susijusi su absoliučiais negaliojimo pagrindais, EUIPO neprivalo faktų nagrinėti savo iniciatyva.
30 Visų pirma įstojusi į bylą šalis tvirtina, kad pagal Reglamento Nr. 2868/95 37 taisyklės b punkto iv papunktį prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikęs asmuo įpareigojamas jau pirminio prašymo pripažinti registraciją negaliojančia pateikimo momentu pateikti įrodymų nurodytiems negaliojimo pagrindams pagrįsti. Be to, ji nurodo, kad EUIPO pareiga nagrinėti faktus savo iniciatyva pagal Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalį taikoma registracijos procedūrai ir netaikoma registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrai. Galiausiai ji mano, kad Apeliacinė taryba teisingai rėmėsi Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies trečioje pastraipoje jai suteikta diskrecija, kad atmestų per vėlai pateiktus nagrinėjamus įrodymus.
– Bendrojo Teismo vertinimas
31 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalyje išdėstytais absoliučiais atsisakymo registruoti pagrindais siekiama užtikrinti bendrąjį interesą (šiuo klausimu žr. 2014 m. kovo 6 d. Sprendimo Pi-Design ir kt. / Yoshida Metal Industry, C‑337/12 P–C‑340/12 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2014:129, 44 punktą ir 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Henkel / VRDT, C‑456/01 P ir C‑457/01 P, EU:C:2004:258, 45 punktą). Be kita ko, kiekvieną iš šių atmetimo pagrindų pagrindžiantis visuomeninis interesas gali ir net privalo atspindėti skirtingus vertinimus pagal konkretų atmetimo pagrindą (2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Henkel / VRDT, C‑456/01 P ir C‑457/01 P, EU:C:2004:258, 46 punktas).
32 Pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b punktą siekiama bendrojo intereso, t. y. užtikrinti vartotojui prekių ženklu žymimos prekės arba paslaugos kilmės tapatumą, suteikiant jam galimybę nesuklydus atskirti šią prekę arba paslaugą nuo iš kitur kilusių prekių ar paslaugų (šiuo klausimu žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Henkel / VRDT, C‑456/01 P ir C‑457/01 P, EU:C:2004:258, 48 punktą ir 2014 m. liepos 14 d. Sprendimo NIIT Insurance Technologies / VRDT (SUBSCRIBE), T‑404/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:645, 57 punktą).
33 Pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktą siekiama, kad žymenis, kuriais apibūdinamos viena arba kelios prekių ar paslaugų, kurioms juos prašoma įregistruoti kaip prekių ženklus, savybės, galėtų laisvai naudoti visi tokias prekes ar paslaugas siūlantys ūkio subjektai (2014 m. liepos 10 d. Sprendimo BSH / VRDT, C‑126/13 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2014:2065, 19 punktas; 2011 m. balandžio 12 d. Sprendimo Euro-Information / VRDT (EURO AUTOMATIC PAYMENT), T‑28/10, EU:T:2011:158, 44 punktas ir 2016 m. balandžio 12 d. Sprendimo Choice / EUIPO (Choice chocolate & ice cream), T‑361/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:214, 13 punktas). Iš tikrųjų apibūdinamojo žymens registracija kaip prekių ženklo nesuderinama su neiškraipytos konkurencijos sistema, visų pirma dėl to, kad gali būti suteikiamas neteisėtas konkurencinis pranašumas vienam ūkio subjektui.
34 Dėl Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnyje numatytų santykinių atmetimo pagrindų pažymėtina, kad iš minėto reglamento struktūros ir minėtos nuostatos formuluotės matyti, jog pagal šią nuostatą siekiama reglamentuoti ginčus, galinčius kilti dėl prašomo įregistruoti prekių ženklo ir ankstesnio prekių ženklo savininko teisių, pavyzdžiui, kai nagrinėjami prekių ženklai ir prekės yra tapatūs ar panašūs arba kai egzistuoja galimybė juos supainioti. Todėl interesas, kurio apsauga gali būti užtikrinama pagal minėtą straipsnį, yra privataus pobūdžio, net jeigu tuo pat metu apsaugomas tam tikras viešasis interesas, pavyzdžiui, suinteresuotumas išvengti vartotojų suklaidinimo rizikos.
35 Iš šių konstatavimų išplaukia keturios pasekmės.
36 Pirma, net jeigu trečiosios šalys gali pateikti EUIPO rašytinių pastabų, susijusių su pagrindais, dėl kurių turėtų būti atsisakoma įregistruoti prekių ženklą ex officio pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnį, minėto reglamento 40 straipsnyje paaiškinama, kad jos netampa procedūros EUIPO šalimis. Tačiau iš šio reglamento 41 ir 42 straipsnių matyti, kad prekių ženklo paraišką pateikęs asmuo ir protestą pateikęs ankstesnio prekių ženklo savininkas yra protesto procedūros šalys.
37 Teismo praktikoje patvirtinta, kad protesto procedūra yra inter partes procedūra (šiuo klausimu žr. 2004 m. birželio 22 d. Sprendimo Ruiz-Picasso ir kt. / VRDT – DaimlerChrysler (PICARO), T‑185/02, EU:T:2004:189, 31 punktą ir 2013 m. vasario 4 d. Sprendimo Marszałkowski / VRDT – Mar-Ko Fleischwaren (WALICHNOWY MARKO), T‑159/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:56, 48 punktą), o tai reiškia, kad būtina visiškai laikytis rungimosi principo ir užtikrinti šalių procesinį lygiateisiškumą (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo DEF-TEC Defense Technology / VRDT – Defense Technology (FIRST DEFENSE AEROSOL PEPPER PROJECTOR), T‑6/05, EU:T:2006:241, 43 punktą). Dėl tokios procedūros primintina, kad vienai šaliai nauda suteikiama kitos šalies nenaudai, todėl EUIPO turi rūpintis, kad išliktų nešališka kiekvienai šaliai (2007 m. gruodžio 12 d. Sprendimo K & L Ruppert Stiftung / VRDT – Lopes de Almeida Cunha ir kt. (CORPO livre), T‑86/05, EU:T:2007:379, 21 punktas).
38 Antra, nepažeidžiant Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio, pagal kurį EUIPO sprendimai grindžiami tiktai tokiais pagrindais, apie kuriuos šalys galėjo pateikti atsiliepimus, EUIPO absoliučius atsisakymo registruoti pagrindus nagrinėja savo iniciatyva. Pagal EUIPO funkcinio tęstinumo principą apeliacinės tarybos yra kompetentingos nagrinėti registracijos paraišką, atsižvelgdamos į visus minėto reglamento 7 straipsnyje išvardytus absoliučius atmetimo pagrindus, ir joms neprivalomi eksperto argumentai. Todėl jos gali savo iniciatyva nurodyti naujus absoliučius atsisakymo registruoti pagrindus (šiuo klausimu žr. 1999 m. liepos 8 d. Sprendimo Procter & Gamble / VRDT (BABY-DRY), T‑163/98, EU:T:1999:145, 38 ir 43 punktus ir 2000 m. vasario 16 d. Sprendimo Procter & Gamble / VRDT (Muilo forma), T‑122/99, EU:T:2000:39, 26–28 punktus) su sąlyga, kad užtikrinamos teisės į gynybą.
39 Iš Reglamento Nr. 207/2009 8 straipsnio ir 76 straipsnio 1 dalies in fine matyti, kad santykiniai atsisakymo registruoti pagrindai nagrinėjami tik ankstesnio prekių ženklo savininkui padavus protestą ir kad EUIPO jų negali nurodyti savo iniciatyva (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo Henkel / VRDT – LHS (UK) (KLEENCARE), T‑308/01, EU:T:2003:241, 32 punktą).
40 Trečia, pagal Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalį nagrinėdami absoliučius atmetimo pagrindus ekspertai ir tam tikrais atvejais EUIPO apeliacinės tarybos faktus turi nagrinėti savo iniciatyva, kad nustatytų, ar prašomam įregistruoti prekių ženklui taikomas kuris nors iš to paties reglamento 7 straipsnyje išdėstytų atsisakymo registruoti pagrindų. Iš to matyti, kad EUIPO kompetentingi padaliniai turi savo iniciatyva nagrinėti tinkamus faktus, dėl kurių gali būti taikomas absoliutus atmetimo pagrindas, ir gali būti priversti pagrįsti savo sprendimus tais faktais, kurių pareiškėjas nenurodė (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Fürstlich Castell'sches Domänenamt / VRDT – Castel Frères (CASTEL), T‑320/10, EU:T:2013:424, 26 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką bei 2015 m. lapkričio 23 d. Nutarties Actega Terra / VRDT – Heidelberger Druckmaschinen (FoodSafe), T‑766/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2015:913, 31 punktą).
41 Vis dėlto, kai kalbama apie procedūrą, susijusią su santykiniu atmetimo pagrindu, EUIPO savo sprendimą gali grįsti tik šalių pateiktais faktais ir įrodymais (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo KLEENCARE, T‑308/01, EU:T:2003:241, 32 punktą). Tačiau apribojant Apeliacinės tarybos atliekamo tyrimo faktinį pagrindą iš jos neatimama teisė atsižvelgti į plačiai žinomus faktus, tai yra tuos, kuriuos bet kuris asmuo žino arba gali sužinoti iš viešai prieinamų šaltinių (2016 m. birželio 1 d. Sprendimo Wolf Oil / EUIPO – SCT Lubricants (CHEMPIOIL), T‑34/15, nepaskelbtas Rink, EU:T:2016:330, 64 punktas). Be to, pagal Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies trečią pastraipą, kai apeliacija pateikiama dėl Protestų skyriaus sprendimo, Apeliacinė taryba nagrinėja tik tuos apeliacijos faktus ir įrodymus, kurie buvo pateikti per Protestų skyriaus nustatytą terminą, nebent ji laikytųsi nuomonės, kad, remiantis Reglamento Nr. 207/05 76 straipsnio 2 dalimi, reikėtų atsižvelgti ir į naujus arba papildomus faktus bei įrodymus (šiuo klausimu žr. 2007 m. kovo 13 d. Sprendimo VRDT / Kaul, C‑29/05 P, EU:C:2007:162, 44, 48 ir 64 punktus).
42 2007 m. kovo 13 d. Sprendime VRDT / Kaul (C‑29/05 P, EU:C:2007:162), susijusiame su protesto procedūra, o ne su prašymu pripažinti registraciją negaliojančia remiantis absoliučiu atmetimo pagrindu, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Apeliacinė taryba neprivalo atsižvelgti į faktus ir įrodymus, kuriuos protestą padavusi šalis pirmą kartą pateikė per Apeliacinėje taryboje vykstančią apeliacinę procedūrą. Toks sprendimas atitinka Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies trečią pastraipą, įtvirtintą 2005 m. birželio 29 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1041/2005, iš dalies keičiančiu Reglamentą Nr. 2868/95 (OL L 172, 2005, p. 4), kuri buvo taikyta Apeliacinės tarybos sprendimui, priimtam per protesto procedūrą iki minėtos taisyklės pakeitimo.
43 Ketvirta, primintina, kad Reglamente Nr. 207/2009 numatyta kontrolė iki registracijos, kuri atliekama vykstant absoliučių atmetimo pagrindų nagrinėjimui ex parte ir inter partes protesto procedūrai dėl santykinių atmetimo pagrindų (žr. šio sprendimo pirmesnius punktus), taip pat kontrolė a posteriori, kuri atliekama vykstant procedūrai dėl registracijos pripažinimo negaliojančia dėl absoliučių ir santykinių atmetimo pagrindų.
44 Šis ginčas susijęs su prašymu pripažinti registraciją negaliojančia dėl absoliučių atmetimo pagrindų, pateiktu pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punktą, siejamą su to paties reglamento 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktais. Todėl Bendrasis Teismas turi išnagrinėti, ar, konkrečiai kalbant apie įrodymų klausimus, ši procedūra turi būti grindžiama absoliučių registracijos paraiškos atmetimo pagrindų nagrinėjimo procedūra, ar veikiau protesto procedūra, susijusia su santykiniais atmetimo pagrindais. Šiuo atžvilgiu svarbu nurodyti, kad minėto reglamento 52 straipsnio 1 dalies a punkte daroma aiški nuoroda į šio reglamento 7 straipsnį. Negalima nepažymėti, kad to paties reglamento 52 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra, kaip ir protesto procedūra, pradedama šalies prašymu.
45 Šį ieškinio pagrindą reikia nagrinėti remiantis būtent šiais svarstymais. Šiuo tikslu pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo 40 ir 41 punktuose Apeliacinė taryba nusprendė, jog nagrinėjami įrodymai jai buvo pateikti pirmą kartą, todėl jie pateikti pavėluotai. Tokiomis aplinkybėmis įgyvendindama savo diskreciją Apeliacinė taryba nusprendė neatsižvelgti į minėtus įrodymus.
46 Pirma, kaip minėta šio sprendimo 40 punkte, pagal Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalį nagrinėdamos absoliučius atmetimo pagrindus EUIPO apeliacinės tarybos faktus turi nagrinėti savo iniciatyva, kad nustatytų, ar prašomam įregistruoti prekių ženklui taikomas kuris nors iš absoliučių atsisakymo registruoti pagrindų, išdėstytų to paties reglamento 7 straipsnyje.
47 Vis dėlto per registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrą EUIPO negalima priversti iš naujo savo iniciatyva nagrinėti eksperto jau išnagrinėtus tinkamus faktus, dėl kurių gali būti taikomi absoliutūs atmetimo pagrindai. Iš Reglamento Nr. 207/2009 52 ir 55 straipsnių nuostatų matyti, kad Europos Sąjungos prekių ženklas laikomas galiojančiu, kol EUIPO nepripažino jo negaliojančiu per registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrą. Taigi prekių ženklui taikoma galiojimo prezumpcija – kontrolės, kurią EUIPO atlieka nagrinėdama registracijos paraišką, loginė pasekmė (2013 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo CASTEL, T‑320/10, EU:T:2013:424, 27 punktas ir 2015 m. lapkričio 23 d. Nutarties FoodSafe, T‑766/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2015:913, 32 punktas).
48 Dėl šios galiojimo prezumpcijos Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta EUIPO pareiga savo iniciatyva nagrinėti tinkamus faktus, dėl kurių gali būti taikomi absoliutūs atmetimo pagrindai, reiškia ekspertų, o apeliacijos atveju – apeliacinių tarybų pareigą išnagrinėti Bendrijos prekių ženklo paraišką per šio ženklo registracijos procedūrą. Kadangi vykstant registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrai preziumuojamas registruoto Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos galiojimas, prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikęs asmuo turi nurodyti EUIPO konkrečius duomenis, dėl kurių šis galiojimas gali būti ginčijamas (2013 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo CASTEL, T‑320/10, EU:T:2013:424, 28 punktas ir 2015 m. lapkričio 23 d. Nutarties FoodSafe, T‑766/14, nepaskelbta Rink., EU:T:2015:913, 33 punktas).
49 Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog, priešingai, nei tvirtina ieškovė, vykstant registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrai Apeliacinė taryba neprivalo savo iniciatyva nagrinėti tinkamų faktų, dėl kurių galėtų būti taikomi absoliutūs atmetimo pagrindai pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktus.
50 Antra, nepaisant to, kad šiuo atveju neprivaloma nagrinėti faktų savo iniciatyva, reikia patikrinti, ar Apeliacinė taryba galėjo nuspręsti, kad įrodymai, kuriuos ieškovė jai pateikė pirmą kartą, yra pateikti pavėluotai, kaip tvirtina EUIPO.
51 Šiuo klausimu primintina, kad Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog EUIPO gali neatsižvelgti į faktus ar įrodymus, kurių šalys nepateikė laiku.
52 Iš to matyti, kad EUIPO turi diskreciją atsižvelgti į kai kuriuos įrodymus tik tada, kai jie pateikiami pavėluotai. Tačiau jeigu įrodymai buvo pateikti laiku, ši nuostata nesuteikia EUIPO diskrecijos į juos neatsižvelgti (šiuo klausimu žr. 2007 m. kovo 13 d. Sprendimo VRDT / Kaul, C‑29/05 P, EU:C:2007:162, 41–43 ir 63 punktus).
53 Taigi reikia nustatyti, ar dėl šio sprendimo 36, 38, 40 ir 43 punktuose nurodytų priežasčių įrodymai, pirmą kartą pateikti Apeliacinei tarybai per registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrą, susijusią su absoliutaus negaliojimo pagrindu, turi būti laikomi nepateiktais laiku, todėl pavėluotais (šiuo klausimu žr. 2007 m. kovo 13 d. Sprendimo VRDT / Kaul, C‑29/05 P, EU:C:2007:162, 49 punktą).
54 Dėl termino įrodymams pateikti EUIPO nurodo Reglamento Nr. 2868/95 37 taisyklės b punkto iv papunktį, pagal kurį jai pateiktame prašyme pripažinti Europos Sąjungos prekių ženklo registraciją negaliojančia nurodomi, kiek tai susiję su prašyme išdėstytais pagrindais, prašymą pagrindžiantys faktai, įrodymai ir pastabos.
55 Priešingai, nei tvirtina EUIPO, iš Reglamento Nr. 2868/95 37 taisyklės b punkto iv papunkčio nematyti, kad Apeliacinė taryba privalo pavėluotais laikyti įrodymus, kurie nebuvo pateikti Anuliavimo skyriui. Iš tikrųjų minėtoje taisyklėje tik paaiškinama, kad prašyme pripažinti registraciją negaliojančia turi būti pateikiami jį pagrindžiantys įrodymai. Taigi iš šios nuostatos nematyti, kad visi po prašymo pripažinti registraciją negaliojančia padavimo Anuliavimo skyriuje arba Apeliacinėje taryboje pateikti įrodymai laikomi pavėluotais.
56 Be to, reikia konstatuoti, kad reglamentuose Nr. 207/2009 ir Nr. 2868/95 nėra nuostatų, kuriomis nustatomas terminas įrodymams pateikti tuo atveju, kai paduodamas prašymas pripažinti registraciją negaliojančia dėl absoliutaus atmetimo pagrindo, kitaip nei kai kuriose protesto (Reglamento Nr. 2868/95 19 taisyklės 1 dalis, 20 taisyklės 1 dalis ir 22 taisyklės 2 dalis; šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo New Yorker SHK Jeans / VRDT, C‑621/11 P, EU:C:2013:484, 25–28 punktus), registracijos panaikinimo (to paties reglamento 40 taisyklės 5 dalis; šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Centrotherm Systemtechnik / VRDT ir centrotherm Clean Solutions, C‑610/11 P, EU:C:2013:593, 80–82 punktus) ir negaliojimo dėl santykinių atmetimo pagrindų procedūroms taikomose nuostatose, kuriomis reglamentuojami terminai ir jų nesilaikymo pasekmės (minėto reglamento 40 taisyklės 6 dalis; šiuo klausimu žr. 2015 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Menelaus / VRDT – Garcia Mahiques (VIGOR), T‑361/13, EU:T:2015:859, 51 ir 52 punktus (nepaskelbtas Rink.).
57 Be kita ko, reikia priminti, kad egzistuoja pirmąją instancija sprendimus priimančių EUIPO padalinių, kaip antai, pirma, eksperto, Protestų ir Anuliavimo skyrių ir, antra, apeliacinių tarybų, funkcinis tęstinumas (šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendimo KLEENCARE, T‑308/01, EU:T:2003:241, 25 punktą ir 2006 m. liepos 11 d. Sprendimo Caviar Anzali / VRDT – Novomarket (Asetra), T‑252/04, EU:T:2006:199, 30 punktą).
58 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Reglamento Nr. 207/2009 76 straipsnyje, siejamame su Reglamento Nr. 2868/95 37 taisyklės b punkto iv papunkčiu, nereikalaujama, kad Apeliacinė taryba pirmą kartą jai pateiktus įrodymus laikytų pavėluotais vykstant registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrai, susijusiai su absoliutaus atmetimo pagrindu.
59 Trečia, EUIPO tvirtina, kad Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies trečia pastraipa pagal analogiją taikoma šioje byloje.
60 Šiuo klausimu konstatuotina, kad Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies trečioje pastraipoje aiškiai nurodyta apeliacinė procedūra dėl Protestų skyriaus sprendimo, o ne apeliacinė procedūra dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo, susijusio su absoliučiu atmetimo pagrindu.
61 Be to, kaip matyti iš nusistovėjusios teismo praktikos, nors Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalyje įtvirtintas principas, pagal kurį apeliacijos nagrinėjimui mutatis mutandis taikomos nuostatos, reglamentuojančios to skyriaus, kuris priėmė ginčijamą sprendimą, procesinius veiksmus, tos pačios nuostatos trečia pastraipa yra speciali taisyklė, kuria nukrypstama nuo minėto principo. Ši speciali taisyklė galioja apeliacinei procedūrai dėl Protestų skyriaus sprendimo ir ja paaiškinama, kaip Apeliacinėje taryboje vertinami faktai ir įrodymai, pateikti pasibaigus pirmojoje instancijoje nustatytiems terminams (2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Rintisch / VRDT, C‑120/12 P, EU:C:2013:638, 28 punktas).
62 Kaip pažymėta šio sprendimo 42 punkte, ši speciali taisyklė Reglamente Nr. 2868/95 atsirado šį reglamentą iš dalies pakeitus Reglamentu Nr. 1041/2005, pagal kurio 7 konstatuojamąją dalį vienas iš to pakeitimo tikslų – aiškiai nurodyti teisines per protesto procedūrą padarytų procedūrinių pažeidimų pasekmes. Taip patvirtinama, kad Apeliacinėje taryboje pasekmės, susijusios su pavėluotu įrodymų gavimu Protestų skyriuje, turi būti nustatomos remiantis minėta taisykle (2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Rintisch / VRDT, C‑120/12 P, EU:C:2013:638, 30 punktas).
63 Pažymėtina, kad lygiai taip pat kaip santykinius atsisakymo registruoti pagrindus per protesto procedūras, santykinius negaliojimo pagrindus EUIPO nagrinėja tik esant nagrinėjamo ankstesnio prekių ženklo savininko prašymui. Dėl to procedūrai dėl prekių ženklo registracijos paskelbimo negaliojančia, susijusiai su santykiniu negaliojimo pagrindu, iš esmės galioja tie patys principai kaip ir protesto procedūroms (2005 m. gegužės 25 d. Sprendimo TeleTech Holdings / VRDT – Teletech International (TELETECH GLOBAL VENTURES), T‑288/03, EU:T:2005:177, 65 punktas).
64 Taigi pirmasis pagrindas susijęs su registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra dėl absoliučių atmetimo pagrindų, kurie skiriasi nuo santykinių atmetimo pagrindų. Registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra dėl absoliučių atmetimo pagrindų pradedama šalies prašymu pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalį. Tačiau minėto reglamento 52 straipsnio 1 dalies a punkte daroma tiesioginė nuoroda į pagrindus šio reglamento 7 straipsnyje, kuriuo, kaip nurodyta šio sprendimo 31–33 punktuose, siekiama bendrojo intereso tikslų. Reikia pridurti, kad į šiuos su bendruoju interesu susijusius argumentus, kuriais grindžiamas to paties reglamento 7 straipsnis, reikia atsižvelgti ir per registracijos pripažinimą negaliojančia procedūrą, susijusią su absoliučiais atmetimo pagrindais (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 30 d. Sprendimo Castel Frères / VRDT, C‑622/13 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2015:297, 41 ir 43–45 punktus). Be kita ko, primintina, kad registracijos pripažinimo negaliojančia procedūros, susijusios absoliučiais atmetimo pagrindais, tikslas yra leisti EUIPO persvarstyti prekių ženklo registracijos galiojimą ir priimti sprendimą, kurį prireikus ji privalėtų priimti savo iniciatyva pagal aptariamo reglamento 37 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2015 m. balandžio 30 d. Nutarties Castel Frères / VRDT, C‑622/13 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2015:297, 42 punktą). Todėl Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies trečios pastraipos taikymas pagal analogiją registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrai, susijusiai su absoliučiais atmetimo pagrindais, būtų nesuderinamas su bendruoju interesu, kurio siekiama pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio nuostatas.
65 Tad nei Sąjungos teisės aktų leidėjo valią atspindinti Reglamento Nr. 2868/95 50 taisyklės 1 dalies trečios pastraipos formuluotė, nei registracijos pripažinimo negaliojančia procedūros, susijusios su absoliučiais atmetimo pagrindais, pobūdis ir paskirtis neleidžia taikyti minėtos taisyklės pagal analogiją. Todėl EUIPO klaidingai rėmėsi ta nuostata šioje byloje.
66 Iš to matyti, jog Apeliacinė taryba padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad į įrodymus, kuriuos ieškovė pirmą kartą pateikė Apeliacinei tarybai, negalima atsižvelgti dėl to, kad jie pateikti pavėluotai.
67 Vis dėlto reikia išnagrinėti, kokios yra šios teisės klaidos pasekmės. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką procedūros pažeidimas lemia viso sprendimo arba jo dalies panaikinimą, tik jeigu įrodyta, kad, nesant šio pažeidimo, ginčijamo sprendimo turinys būtų kitoks (2006 m. liepos 10 d. Sprendimo La Baronia de Turis / VRDT – Baron Philippe de Rothschild (LA BARONNIE), T‑323/03, EU:T:2006:197, 69 punktas ir 2006 m. liepos 11 d. Sprendimo Asetra, T‑252/04, EU:T:2006:199, 45 punktas).
68 Šiuo atveju negalima atmesti, kad įrodymai, į kuriuos Apeliacinė taryba neteisėtai atsisakė atsižvelgti, gali pakeisti ginčijamo sprendimo turinį, nes tai yra pirmieji pateikti įrodymai, susiję su tinkama data, t. y. su registracijos paraiškos pateikimo data (žr. šio sprendimo 28 punktą). Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas neturi vietoj EUIPO atlikti nagrinėjamų aplinkybių vertinimo (2006 m. liepos d. Sprendimo LA BARONNIE, T‑323/03, EU:T:2006:197, 70 punktas ir 2006 m. liepos 11 d. Sprendimo Asetra, T252/04, EU:T:2006:199, 46 punktas).
69 Taigi reikia pritarti pirmajam pagrindui, todėl panaikinti ginčijamą sprendimą.
Dėl antrojo ir trečiojo pagrindų, susijusių su apibūdinamuoju pobūdžiu ir skiriamojo požymio nebuvimu, taip pat dėl antrojo reikalavimo, susijusio su ginčijamo sprendimo pakeitimu ir ginčijamo prekių ženklo registracijos panaikinimu.
70 Kaip matyti iš pirmojo pagrindo analizės, Bendrasis Teismas neturi nagrinėti antrojo ir trečiojo pagrindų, atitinkamai susijusių su ginčijamo prekių ženklo tariamu apibūdinamuoju pobūdžiu ir tariamu skiriamojo požymio nebuvimu. Be kita ko, kadangi buvo patenkintas pagrindinis reikalavimas panaikinti ginčijamą sprendimą, nebereikia nuspręsti dėl antrojo reikalavimo, susijusio su ginčijamo sprendimo pakeitimu ir ginčijamo prekių ženklo registracijos panaikinimu, kurį ieškovė pateikė kaip papildomą, ir kurio priimtinumą EUIPO iš dalies ginčija.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
71 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi EUIPO pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo ir ieškovės bylinėjimosi išlaidas pagal šios reikalavimus.
72 Remiantis Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalimi, Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad į bylą įstojusi šalis, kuri nenurodyta to paties straipsnio 1 ir 2 dalyse, padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Šios bylos aplinkybėmis reikia nuspręsti, kad į bylą įstojusi šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2015 m. birželio 19 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimą (bylą R 2542/2013-4), susijusį su registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra tarp European Food ir Société des produits Nestlé.
2. EUIPO padengia savo ir European Food patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Société des produits Nestlé padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Frimodt Nielsen | Collins | Valančius |
Paskelbta 2016 m. rugsėjo 28 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.