Language of document :

2022 m. liepos 29 d. Tirrenia di navigazione SpA pateiktas apeliacinis skundas dėl 2022 m. gegužės 18 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) sprendimo byloje T-593/20 Tirrenia di navigazione SpA / Europos Komisija

(Byla C-514/22 P)

Proceso kalba: italų

Šalys

Apeliantė: Tirrenia di navigazione SpA, atstovaujama advokatų B. Nascimbene, F. Rossi Dal Pozzo ir A. Moriconi

Kita apeliacinio proceso šalis: Europos Komisija

Apeliantės reikalavimai

Apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

panaikinti 2022 m. gegužės 18 d. Bendrojo Teismo sprendimą byloje T-593/20;

panaikinti 2020 m. kovo 2 d. Komisijos sprendimo (ES) 2020/1412 2, 3 ir 4 straipsnius (prireikus taip pat 6 ir 7 straipsnius), kuriuose įpareigojama susigrąžinti tariamą pagalbą ir nurodoma, kad pagalba susigrąžinama nedelsiant ir veiksmingai;

nepatenkinus 2 punkte pateikto reikalavimo, grąžinti bylą nagrinėti iš naujo kitai Bendrojo Teismo kolegijai;

priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Apeliantė skundžia Bendrojo Teismo sprendimą byloje T-593/20, Tirrenia di navigazione SpA / Komisija, kuriuo buvo atmestas prašymas panaikinti 2020 m. kovo 2 d. Sprendimo (ES) 2020/1412 2, 3 ir 4 straipsnius (prireikus taip pat 6 ir 7 straipsnius); Komisija savo sprendime nusprendė, kad tam tikros su apeliante susijusios priemonės laikytinos neteisėta ir nesuderinama valstybės pagalba.

Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantė nurodo SESV 107 straipsnio 1 dalies ir 108 straipsnio 2 dalies, taip pat 2004 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių pažeidimą.

Apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą ir jo sprendime – dalyje, kurioje teigiama, kad apeliantė neužtikrino, kad būtų laikomasi 2004 m. Gairių 25 punkto c papunkčio reikalavimų – yra motyvavimo trūkumų.

Vis dėlto apeliantė teigia, kad Italijos vyriausybė a) tinkamai informavo Komisiją apie planą privatizuoti verslo sektorių; b) patvirtino ketinimą kompensuoti sanavimo pagalbą prieš pasibaigiant šešių mėnesių terminui, naudojant privatizavimo pajamas; c) paskelbė likvidavimo planą savo interneto svetainėje. Taigi Italijos vyriausybė sudarė Komisijai galimybę visapusiškai žinoti apie savo planus vykdyti privatizavimą įgyvendinant likvidavimo planą ir vėliau kompensuoti sanavimo pagalbą.

Apeliantės teigimu, formalistinis požiūris, kurio laikosi Komisija ir kuriam pritarė Bendrasis Teismas, prieštarauja Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje įtvirtintam gero administravimo principui, taip pat praktinio veiksmingumo principui.

Antrajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantė nurodo SESV 107 straipsnio 1 dalies ir 108 straipsnio 2 dalies pažeidimą dėl atleidimo nuo tam tikrų mokesčių mokėjimo.

Apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą ir jo sprendime – dalyje, kurioje dėl „netiesioginių mokesčių“ jis mano, kad Komisijos atsiliepime į ieškinį pateiktas nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas yra pagrįstas – yra motyvavimo trūkumų.

Be to, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą vertindamas SESV 107 straipsnio 1 dalies taikytinumą priemonei, dėl kurios apeliantei reiškiami priekaištai ir kurios dalykas – atleidimas nuo tam tikrų mokesčių; šiuo klausimu Bendrojo Teismo pateikti vertinimai nepakankamai motyvuoti.

Toks atleidimas nuo įmonių pelno mokesčio iš esmės priklauso nuo to, ar ateityje įvyks tam tikri įvykiai, dėl kurių nėra tikrumo; tokių įvykių nebuvimas iki šiol neleido apeliantei gauti naudos ir, kaip pripažinta sprendime, tokios naudos atsiradimą ateityje daro tik hipotetinį.

Apeliantė taip pat mano, kad – be to, kad nėra naudos – trūksta ir kitų elementų, kad tai būtų galima laikyti pagalba: priemonės poveikio prekybai Sąjungoje ir žalos konkurencijai.

Todėl minėtas atleidimas nuo mokesčių nepatenka į valstybės pagalbos sąvoką, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, taigi nėra valstybės pagalba.

Trečiajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantė nurodo teisinio saugumo ir gero administravimo principų pažeidimą, kiek tai susiję su proceso trukme, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principų pažeidimą.

Apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą ir jo sprendime – dalyje, kurioje tvirtinama, kad procedūra, kurią užbaigus buvo priimtas Sprendimas (ES) 2020/1412, bendrai paėmus nebuvo pernelyg ilga, todėl teisėtų lūkesčių apsaugos, gero administravimo ir proporcingumo principai nebuvo pažeisti – yra motyvavimo trūkumų. Dėl proporcingumo principo pažeidimo Bendrasis Teismas manė, kad Komisijos atsiliepime į ieškinį pateiktas nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas yra pagrįstas, todėl padarė teisės klaidą.

Be to, apeliantė mano, kad, laikantis teisėtų lūkesčių apsaugos principo ir Pagrindinių teisių chartijos 16 ir 17 straipsnių, Sprendime (ES) 2020/1412 negalėjo būti nurodyta susigrąžinti pagalbos priemones iš Tirrenia.

Apeliantės nuomone, nepripažinęs, kad Komisija pažeidė minėtus bendruosius principus ir Pagrindinių teisių chartiją, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

Ketvirtajame apeliacinio skundo pagrinde apeliantė priekaištauja Bendrajam Teismui, kad šis prie bylos medžiagos neprijungė vieno įrodymo.

Apeliantė skundžiasi tuo, kad jai nebuvo leista pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 85 straipsnio 3 dalį pateikti į bylą 2021 m. rugsėjo 30 d. Komisijos sprendimo dėl priemonių SA.32014, SA.32015, SA.32016 (2011/C) (ex 2011/NN), kurias Italija ir Sardinijos regionas įgyvendino Saremar naudai (C(2021) 6990 final); šį sprendimą apeliantė gavo iš Komisijos po to, kai pateikė prašymą leisti susipažinti su dokumentais.

Apeliantės teigimu, atsižvelgiant į Sprendimo Saremar svarbą, šio papildomo įrodymo neprijungimas prie bylos medžiagos lėmė Bendrojo Teismo sprendimo neteisėtumą dėl to, kad taip buvo pažeistas paties Bendrojo Teismo procedūros reglamentas ir pareiga motyvuoti, kuri tenka bet kuriai Sąjungos institucijai, ir dėl to, kad taip buvo akivaizdžiai pažeista apeliantės teisė į gynybą.

____________