Language of document : ECLI:EU:T:2021:587

BENDROJO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS

2021 m. rugsėjo 15 d.(*)

„Europos Sąjungos prekių ženklas – Registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra – Vaizdinis Europos Sąjungos prekių ženklas PALLADIUM HOTELS & RESORTS – Prašymo pripažinti registraciją negaliojančia priimtinumo sąlygos – Reglamento (EB) Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalis (dabar Reglamento (ES) 2017/1001 60 straipsnio 4 dalis) – Reglamento Nr. 207/2009 56 straipsnio 3 dalis (dabar Reglamento 2017/1001 63 straipsnio 3 dalis)“

Byloje T‑207/20

Residencial Palladium, SL, įsteigta Ibizoje (Ispanija), atstovaujama advokato D. Solana Giménez,

ieškovė,

prieš

Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybą (EUIPO), atstovaujamą J. Crespo Carrillo,

atsakovę,

kita procedūros EUIPO apeliacinėje taryboje šalis, įstojusi į bylą Bendrajame Teisme,

Palladium Gestión, SL, įsteigta Ibizoje, atstovaujama advokato J. Rojo García-Lajara, kuriai leista pakeisti Fiesta Hotels & Resorts, SL,

dėl 2020 m. vasario 12 d. EUIPO ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimo (byla R 231/2019‑4), susijusio su registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra tarp Residencial Palladium ir Fiesta Hotels & Resorts,

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas D. Spielmann, teisėjai O. Spineanu-Matei (pranešėja) ir R. Mastroianni,

kancleris E. Coulon,

susipažinęs su ieškiniu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2020 m. balandžio 17 d.,

susipažinęs su EUIPO atsakymu į ieškinį, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2020 m. liepos 16 d.,

susipažinęs su įstojusios į bylą šalies atsakymu į ieškinį, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2020 m. rugpjūčio 7 d.,

atsižvelgęs į 2021 m. kovo 22 d. nutartį leisti pakeisti bylos šalį,

atsižvelgęs į 2021 m. kovo 23 d. proceso organizavimo priemonę ir EUIPO bei įstojusios į bylą šalies atsakymus, pateiktus Bendrojo Teismo kanceliarijai atitinkamai 2021 m. balandžio 8 ir 6 d.,

atsižvelgęs į tai, kad bylos šalys per tris savaites po to, kai buvo pranešta apie rašytinės proceso dalies pabaigą, nepateikė prašymo surengti teismo posėdį, ir pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 106 straipsnio 3 dalį nusprendęs priimti sprendimą be žodinės proceso dalies,

priima šį

Sprendimą

 Ginčo aplinkybės

1        2002 m. spalio 30 d. ankstesnė Fiesta Hotels & Resorts, SL teisių turėtoja, kurią leista pakeisti į bylą įstojusia šalimi Palladium Gestión, SL, remdamasi iš dalies pakeistu 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 40/94 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 146) (šis reglamentas buvo pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 207/2009 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 78, 2009, p. 1), o pastarasis – 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (OL L 154, 2017, p. 1)), pateikė Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai (EUIPO) paraišką įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą.

2        Prekių ženklas, kurį buvo prašoma įregistruoti, yra šis vaizdinis žymuo:

Image not found

3        Pagal pakeistą ir papildytą 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutartį dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti prašomos įregistruoti paslaugos yra priskiriamos 43 klasei ir apibūdinamos taip: „Restoranų (maitinimo) paslaugos; laikinas apgyvendinimas“.

4        2005 m. rugsėjo 26 d. šis prekių ženklas buvo įregistruotas numeriu 2915304. Jo registracija pratęsta iki 2022 m. spalio 30 d.

5        2006 m. kovo 2 d. Residencial Palladium, SA pateikė EUIPO prašymą pripažinti ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia visoms paslaugoms, kurioms jis buvo įregistruotas (prašymo pripažinti registraciją negaliojančia procedūra 1544C) (toliau – pirmasis prašymas).

6        Pagrindai, kuriais remtasi grindžiant šį prašymą, nurodyti Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 1 dalies a ir c punktuose (tapo Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies a ir c punktais, paskui – Reglamento 2017/1001 60 straipsnio 1 dalies a ir c punktais).

7        2006 m. kovo 27 d. EUIPO buvo paprašyta perduoti ginčijamo prekių ženklo registraciją įstojusios į bylą šalies teisinei pirmtakei, kuri apie šį perdavimą informuota 2006 m. balandžio 3 dieną.

8        2006 m. balandžio 18 d. per laiką, nustatytą ištaisyti tam tikriems trūkumams, Residencial Palladium pranešė EUIPO, kad atsiima pirmąjį prašymą.

9        2006 m. balandžio 26 d. sprendimu Anuliavimo skyrius užbaigė prašymo pripažinti registraciją negaliojančia procedūrą 1544C.

10      Pasikeitus teisinei formai, Residencial Palladium tapo Residencial Palladium, SL, ieškove šioje byloje.

11      2017 m. birželio 20 d. ieškovė pateikė EUIPO prašymą pripažinti ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia visoms paslaugoms, kurioms jis buvo įregistruotas (registracijos pripažinimo negaliojančia procedūra 15119C) (toliau – antrasis prašymas).

12      Pagrindai, kuriais remtasi grindžiant šį prašymą, nurodyti, pirma, Reglamento Nr. 40/94 51 straipsnio 1 dalies b punkte (tapo Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punktu, paskui – Reglamento 2017/1001 59 straipsnio 1 dalies b punktu) tiek, kiek Europos Sąjungos prekių ženklas buvo įregistruotas nesąžiningai, ir, antra, – Reglamento Nr. 40/94 52 straipsnio 1 dalies c punkte.

13      2018 m. lapkričio 30 d. sprendimu Anuliavimo skyrius atmetė antrąjį prašymą, motyvuodamas tuo, kad jis yra nepagrįstas pagal Reglamento 2017/1001 59 straipsnio 1 dalies b punktą ir nepriimtinas tiek, kiek susijęs su Reglamento 2017/1001 60 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytu pagrindu. Dėl pastarojo aspekto jis iš esmės nusprendė, kad pagal Reglamento 2017/1001 60 straipsnio 4 dalį ieškovė negali pateikti naujo prašymo pripažinti registraciją negaliojančia, grindžiamo kitomis ankstesnėmis teisėmis, kuriomis ji galėjo remtis, grįsdama pirmąjį prašymą.

14      2019 m. kovo 29 d. ieškovė, remdamasi Reglamento 2017/1001 66–71 straipsniais, pateikė EUIPO apeliaciją dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo ir nurodė, kad neginčija jos prašymo atmetimo, kiek jis grindžiamas Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punktu.

15      2020 m. vasario 12 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) EUIPO ketvirtoji apeliacinė taryba atmetė ieškovės apeliaciją. Dėl jos apimties ji pažymėjo, kad ja siekta tik įvertinti, ar taikydamas Reglamento 2017/1001 60 straipsnio 4 dalį Anuliavimo skyrius teisingai konstatavo prašymo pripažinti registraciją negaliojančia nepriimtinumą. Priminęs šios nuostatos tekstą jis padarė išvadą, kad prašymas pripažinti registraciją negaliojančia yra nepriimtinas, kai tenkinamos dvi sąlygos, t. y. pirma, kai prašymą pripažinti registraciją negaliojančia teikiantis asmuo anksčiau pateikė prašymą pripažinti to paties Europos Sąjungos prekių ženklo registraciją negaliojančia ir, antra, kai naujas prašymas pripažinti registraciją negaliojančia grindžiamas ta pačia ankstesne teise arba kita teise nei ta, kuria grindžiamas pradinis prašymas pripažinti registraciją negaliojančia, nors ja buvo galima teisėtai remtis pateikiant šį pradinį prašymą. Manydamas, kad šioje byloje šios sąlygos yra tenkinamos, prašymą pripažinti registraciją negaliojančia jis pripažino nepriimtinu.

 Reikalavimai

16      Ieškovė Bendrojo Teismo iš esmės prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        nurodyti EUIPO tęsti prašymo pripažinti registraciją negaliojančia nagrinėjimą,

–        priteisti iš EUIPO bylinėjimosi išlaidas.

17      EUIPO Bendrojo Teismo prašo:

–        jei Bendrasis Teismas nuspręstų, kad Apeliacinė taryba teisingai pažodžiui aiškino Reglamento 2017/1001 60 straipsnio 4 dalį, atmesti ieškinį ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas,

–        jeigu Bendrasis Teismas nuspręstų, kad Apeliacinė taryba klaidingai aiškino Reglamento 2017/1001 60 straipsnio 4 dalį, nes neatsižvelgė į šios nuostatos ratio legis pagal teleologinį aiškinimą, panaikinti ginčijamą sprendimą ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

18      Įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo iš esmės prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

 Dėl Bendrojo Teismo kompetencijos nagrinėti ieškovės antrąjį reikalavimą

19      Antruoju reikalavimu ieškovė Bendrojo Teismo prašo įpareigoti EUIPO toliau nagrinėti antrąjį prašymą pripažinti registracijos procedūrą negaliojančia. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad Bendrasis Teismas nėra kompetentingas nustatyti įpareigojimų Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams (žr. 1995 m. spalio 26 d. Nutarties Pevasa ir Inpesca / Komisija, C‑199/94 P ir C‑200/94 P, EU:C:1995:360, 24 ir jame nurodytą jurisprudenciją; taip pat žr. 2018 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Švedija / Komisija, T‑260/16, EU:T:2018:597, 104 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

20      Darytina išvada, kad antrasis ieškovės reikalavimas, kuriuo ji Bendrojo Teismo prašo įpareigoti EUIPO, turi būti atmestas kaip pateiktas teismui, kuris nėra kompetentingas jį nagrinėti.

 Dėl esmės

21      Visų pirma reikia priminti, kad atsižvelgiant į šioje byloje nagrinėjamos registracijos paraiškos pateikimo datą, t. y. 2002 m. spalio 30 d., kuri turi lemiamą reikšmę nustatant taikomą materialinę teisę, šios bylos faktinėms aplinkybėms taikomos iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 40/94 materialinės nuostatos (šiuo klausimu žr. 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Alcon / VRDT, C‑192/03 P, EU:C:2004:587, 39 ir 40 punktus ir 2020 m. balandžio 23 d. Sprendimo Gugler France / Gugler ir EUIPO, C‑736/18 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2020:308, 3 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Todėl šiuo atveju, kiek tai susiję su materialinėmis normomis, Apeliacinės tarybos ginčijamame sprendime, ieškovės argumentuose EUIPO ir įstojusios į bylą šalies pateiktas nuorodas į Reglamento 2017/1001 8 straipsnio 4 dalį ir 60 straipsnio 1 dalies c punktą reikia suprasti atitinkamai kaip nuorodas į analogiško turinio iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalį ir 52 straipsnio 1 dalies c punktą.

22      Be to, kadangi pagal suformuotą jurisprudenciją procesinės normos paprastai laikomos taikytinomis jų įsigaliojimo dieną (žr. 2012 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑610/10, EU:C:2012:781, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), ginčui taikytinos iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 207/2009 ir Reglamento 2017/1001 procesinės normos. Todėl šiuo atveju, kiek tai susiję su procesinėmis normomis, Apeliacinės tarybos ginčijamame sprendime, ieškovės argumentuose EUIPO ir įstojusios į bylą šalies pateiktas nuorodas į Reglamento 2017/1001 60 straipsnio 4 dalį ir 63 straipsnio 3 dalį reikia suprasti atitinkamai kaip nuorodas į analogiško turinio iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalį ir 56 straipsnio 3 dalį.

23      Grįsdama ieškinį ieškovė remiasi vieninteliu teisiniu pagrindu, iš esmės susijusiu su Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalies pažeidimu.

24      Ieškovė tvirtina, kad Apeliacinė taryba padarė teisės klaidą, aiškindama Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalį, nes klaidingai pripažino antrąjį prašymą nepriimtinu pagal šią nuostatą. Pirmiausia ji nurodo motyvus, dėl kurių pateikė šį prašymą, ir nurodo Sąjungos jurisprudenciją, susijusią su jos teisėmis į žodį „palladium“.

25      EUIPO mano, kad ieškovės argumentai dėl Sąjungos teismo sprendimų, susijusių su ankstesne byla tarp tų pačių šalių, šiuo atveju neturi reikšmės. Be to, ji pažymi, kad siekdama nustatyti, ar Apeliacinė taryba klaidingai pažodžiui aiškino Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalį, nors turėjo teikti pirmenybę teleologiniam šios nuostatos aiškinimu, ji kliaujasi Bendrojo Teismo nuomone.

26      Įstojusi į bylą šalis ginčija ieškovės argumentus. Pirmiausia ji nurodo, kad ieškovės nurodyti teismo sprendimai visų pirma susiję su procedūromis, kurios netaikomos ginčijamam prekių ženklui. Jos nuomone, negalima daryti išvados, kad žymuo, kuriuo remiamasi, iki 2002 m. spalio 30 d. buvo pakankamai iš tikrųjų naudojamas Ispanijoje. Be to, antrajam prašymui taikomas absoliutus senaties terminas, o ginčijamas prekių ženklas tapo neskundžiamas dėl įvairių ieškovės veiksmų. Galiausiai ji mano, kad nagrinėjamu atveju taikytina Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalis.

27      Reikia konstatuoti, jog nors ieškovė mano, kad būtina išdėstyti motyvus, dėl kurių ji pateikė antrąjį prašymą, ir nurodyti Sąjungos jurisprudenciją, susijusią su teisėmis, kurias ji turi dėl žodžio „palladium“, dėl to ji nepateikia jokio argumento, pagrindžiančio tą vienintelį ieškinio pagrindą. Bet kuriuo atveju šie argumentai neturi reikšmės nagrinėjant šią bylą. Kaip nurodo įstojusi į bylą šalis, ieškovės nurodyti teismo sprendimai nesusiję su procedūromis dėl ginčijamo prekių ženklo, ir, kaip teigia EUIPO, tam, kad būtų taikoma Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 4 dalis ir šio reglamento 52 straipsnio 1 dalies c punktas, pakanka, kad šiose nuostatose įtvirtinti reikalavimai būtų tenkinami, ir nė viena iš šių nuostatų nereikalauja, kad Sąjungos teismas anksčiau būtų pripažinęs ankstesnę neregistruotą teisę. Todėl Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalies taikymas nepriklauso nuo to, ar ta teisė yra pripažinta.

28      Be to, reikia atmesti įstojusios į bylą šalies argumentą, kad negalima daryti išvados, kad ankstesnis žymuo, kuriuo remiamasi, iki 2002 m. spalio 30 d. iš tikrųjų buvo naudojamas Ispanijoje ir tas naudojimas buvo ne tik vietinis ir pakankamai reikšmingas, kad būtų galima panaikinti Europos Sąjungos prekių ženklo registraciją. Iš tiesų šis argumentas susijęs su antrojo prašymo pripažinti registraciją negaliojančia nagrinėjimu iš esmės, o ne su jo priimtinumo nagrinėjimu. Dėl tos pačios priežasties taip pat reikia atmesti įstojusios į bylą šalies argumentus, kuriais remdamasi ji tvirtina, kad antrajam prašymui taikomas „absoliutus senaties terminas“ ir kad dėl veiksmų, kuriais ieškovė aiškiai atsisakė pirmojo prašymo pripažinti ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia ir vėliau perleido jai nuosavybės teisę į tarptautinį prekių ženklą, šis prekių ženklas ir ginčijamas prekių ženklas tampa „neskundžiami“.

29      Dėl ieškovės argumento, kad Apeliacinė taryba šioje byloje klaidingai taikė Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalį, reikia pažymėti, kad šalys nesutaria, pirma, dėl šios nuostatos aiškinimo ir jos sąsajos su šio reglamento 56 straipsnio 3 dalimi ir, antra, dėl jos taikymo šioje byloje.

 Dėl Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir jos sąsajos su šio reglamento 56 straipsnio 3 dalimi

30      Reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalį, jeigu šio straipsnio 1 ar 2 dalyje nurodytų teisių savininkas buvo anksčiau padavęs prašymą Europos Sąjungos prekių ženklą paskelbti negaliojančiu arba teisių pažeidimo byloje padavęs priešieškinį, jis negali paduoti naujo prašymo paskelbti jį negaliojančiu arba paduoti priešieškinio, remdamasis teisėmis, kuriomis galėjo pasiremti, grįsdamas savo pirmąjį prašymą ar priešieškinį.

31      Pagal Reglamento Nr. 207/2009 56 straipsnio 3 dalį prašymo panaikinti registraciją arba paskelbti ją negaliojančia yra nepriimtinas, jeigu ieškinys dėl tokio pat dalyko ir tokiu pat pagrindu, dalyvaujant toms pačioms šalims, buvo išnagrinėtas iš esmės EUIPO arba Europos Sąjungos prekių ženklų teisme, kaip nurodyta šio reglamento 95 straipsnyje, ir EUIPO arba to teismo sprendimas dėl to prašymo įgijo galutinio sprendimo galią.

32      Ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba nusprendė, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalį antrasis prašymas yra nepriimtinas. Priminęs šios nuostatos tekstą ji padarė išvadą, kad prašymas pripažinti registraciją negaliojančia yra nepriimtinas, jeigu, kaip šioje byloje, yra įvykdytos dvi sąlygos.

33      Apeliacinė taryba nusprendė, ir to šalys neginčijo, kad pirmoji sąlyga yra ta, kad prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikęs asmuo prieš tai būtų pateikęs prašymą pripažinti to paties Europos Sąjungos prekių ženklo registraciją negaliojančia.

34      Apeliacinės tarybos nuomone, antroji sąlyga yra ta, kad naujas prašymas pripažinti registraciją negaliojančia būtų grindžiamas ta pačia ankstesne teise arba kita teise nei ta, kuria grindžiamas pradinis prašymas pripažinti registraciją negaliojančia, jeigu juo buvo galima teisėtai remtis pateikiant šį pradinį prašymą. Ji nusprendė, jog iš to matyti, kad jeigu negalima pateikti jokio naujo prašymo pripažinti registraciją negaliojančia remiantis ankstesnėmis teisėmis, kuriomis nebuvo grindžiamas pradinis prašymas pripažinti registraciją negaliojančia, juo labiau jis negali būti grindžiamas teise, kuria buvo grindžiamas šis pradinis prašymas. Ši taisyklė grindžiama mintimi, kad Europos Sąjungos prekių ženklo savininkas, laimėjęs bylą per pirmąją registracijos pripažinimo negaliojančia procedūrą, bus įsitikinęs, jog tas pats prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikęs asmuo negalės vėl ginčyti šio prekių ženklo. Be to, ji iš esmės pažymėjo, kad, kitaip nei Reglamento Nr. 207/2009 56 straipsnio 3 dalyje, šio reglamento 53 straipsnio 4 dalyje nenurodyta, jog ji taikoma tada, kai EUIPO yra priėmusi sprendimą dėl esmės, susijusį su pradiniu prašymu pripažinti registraciją negaliojančia. Ji mano, kad šios nuostatos aiškumo šiuo klausimu stoka greičiausiai yra ne paprastas teisės aktų leidėjo pražiūrėjimas, o labiau sąmoningas pasirinkimas.

35      Ieškovė ir įstojusi į bylą šalis sutaria, kad Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalies taikymas, kitaip nei šio reglamento 56 straipsnio 3 dalies atveju, nepriklauso nuo to, ar yra priimtas sprendimas dėl pradinio prašymo pripažinti registraciją negaliojančia. Vis dėlto ieškovė nesutinka su tuo, kad, kaip nusprendė Apeliacinė taryba, Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalis taikytina ir tuomet, kai teise, kuria remtasi grindžiant naują prašymą pripažinti registraciją negaliojančia, buvo pasinaudota pirmajame prašyme, ir tuomet, kai ja nepasinaudota.

36      EUIPO siūlo du Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalies aiškinimus, kurie lemia priešingas išvadas. Jos nuomone, aiškinant pažodžiui, šios nuostatos taikymas nepriklauso nuo to, ar buvo priimtas sprendimas dėl esmės dėl pradinio prašymo pripažinti registraciją negaliojančia, o aiškinant teleologiškai, jis nuo to priklauso. Antruoju atveju Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalis būtų taikoma tik kaip būtinas šio reglamento 56 straipsnio 3 dalies papildymas, atsižvelgiant į tai, ar pradinis prašymas pripažinti registraciją negaliojančia ir naujas prašymas pripažinti registraciją negaliojančia grindžiami ta pačia ankstesne teise ar teisėmis.

37      Pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip pabrėžia EUIPO, Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalis nebuvo išaiškinta jurisprudencijoje.

38      Toliau reikia konstatuoti, kad šalių ginčas iš esmės susijęs su dviem klausimais: pirma, ar, atsižvelgiant, be kita ko, į Reglamento Nr. 207/2009 56 straipsnio 3 dalį, turi būti priimtas sprendimas dėl esmės, susijęs su pradiniu prašymu pripažinti registraciją negaliojančia, ir, antra, kiek reikšminga yra tai, kad prašymai pripažinti registraciją negaliojančia grindžiami ta pačia ankstesne teise ar teisėmis.

39      Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalies aiškinimas ir jos sąsaja su šio reglamento 56 straipsnio 3 dalimi reiškia, kad, kaip tvirtina ieškovė ir EUIPO, reikia skirti prašymus pripažinti registraciją negaliojančia, grindžiamus Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 ar 2 dalyse minima ta pačia ankstesne teise ar teisėmis, nuo prašymų, grindžiamų skirtingomis ankstesnėmis teisėmis.

–       Dėl prašymų pripažinti registraciją negaliojančia, pagrįstų ta pačia ankstesne teise

40      Kaip priminta šio sprendimo 31 punkte, pagal Reglamento Nr. 207/2009 56 straipsnio 3 dalį prašymas panaikinti registraciją arba paskelbti ją negaliojančia yra nepriimtinas, jeigu, be kita ko, EUIPO iš esmės išnagrinėjo prašymą dėl to paties dalyko ir tokiu pat pagrindu ir jos sprendimas įgijo galutinio sprendimo galią.

41      Taigi Reglamento Nr. 207/2009 56 straipsnio 3 dalyje kalbama apie situaciją, kai naujas prašymas pripažinti registraciją negaliojančia grindžiamas ta pačia ankstesne teise ar teisėmis, kuriomis remiamasi grindžiant pradinį prašymą pripažinti registraciją negaliojančia.

42      Be to, reikia pažymėti: kadangi iš Reglamento Nr. 207/2009 56 straipsnio 3 dalies formuluotės matyti, jog toks nepriimtinumas reiškia, kad sprendimas dėl esmės buvo priimtas ir tapo galutinis, naujas prašymas pripažinti registraciją negaliojančia nėra nepriimtinas, jeigu, pavyzdžiui, pradinis prašymas pripažinti registraciją negaliojančia buvo pripažintas nepriimtinu arba atsiimtas prieš tai, kol sprendimas dėl šio prašymo tapo galutinis.

–       Dėl skirtingomis ankstesnėmis teisėmis grindžiamų prašymų pripažinti registraciją negaliojančia

43      Pagal šio sprendimo 30 punkte primintą Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalį asmeniui, prašančiam pripažinti registraciją negaliojančia, neleidžiama pateikti naujo prašymo remiantis ankstesne teise, nurodyta to paties reglamento 53 straipsnio 1 arba 2 dalyje, kuria jis galėjo remtis, grįsdamas savo pradinį prašymą pripažinti registraciją negaliojančia. Kaip pažodžiui aiškindama Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalį teigia EUIPO ir kaip teigia įstojusi į bylą šalis, toks naujas prašymas bus nepriimtinas, nesvarbu, pirma, ar, procedūra, susijusi su pradiniu prašymu pripažinti registraciją negaliojančia, yra užbaigta, ar nagrinėjama ir, antra, kaip nusprendė Apeliacinė taryba (ginčijamo sprendimo 33 punktas), ar dėl šio pradinio prašymo buvo priimtas sprendimas dėl esmės.

44      Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalyje nėra numatyta sąlygos, kad turi būti priimtas sprendimas dėl esmės ir, atsižvelgiant į šios nuostatos tikslą, tokia sąlyga negali būti nustatyta. Priešingu atveju kelių ankstesnių teisių savininko galimybės pateikti prašymus pripažinti registraciją negaliojančia būtų nepagrįstai išplėstos. Remdamasis tokiomis teisėmis jis galėtų vienas po kito pateikti kelis prašymus pripažinti to paties Europos Sąjungos prekių ženklo registraciją negaliojančia, o tai prieštarautų šios nuostatos ratio legis, t. y. neleisti prašymą pripažinti registraciją negaliojančia pateikusiam asmeniui pateikti skirtingų prašymų, grindžiamų įvairiomis Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytomis jo ankstesnėmis teisėmis, jeigu jomis buvo galima remtis pateikiant pradinį prašymą pripažinti registraciją negaliojančia. Todėl EUIPO pasiūlytam teleologiniam aiškinimui negalima pritarti.

45      Be to, iš Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalies ratio legis matyti, kad ši nuostata taikoma net ir tada, kai pradinis prašymas pripažinti registraciją negaliojančia buvo atsiimtas arba pripažintas nepriimtinu, nes pakanka pateikti tik pradinį prašymą.

46      Vis dėlto reikia atmesti įstojusios į bylą šalies palaikomą Apeliacinės tarybos aiškinimą, kad Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalis taikoma ne tik tuomet, kai šio reglamento 53 straipsnio 1 arba 2 dalyje nurodytos ankstesnės teisės savininkas pateikė pradinį prašymą pripažinti registraciją negaliojančia, grindžiamą kita ankstesne teise nei ta, kuria grindžiamas naujas prašymas pripažinti registraciją negaliojančia, bet ir tada, kai šie prašymai grindžiami ta pačia ankstesne teise. Šiuo klausimu Apeliacinė taryba mano, kad jei naujas prašymas pripažinti registraciją negaliojančia negali būti pateiktas remiantis ankstesnėmis teisėmis, kuriomis nebuvo grindžiamas pradinis prašymas pripažinti registraciją negaliojančia, juo labiau jis negali būti pateiktas remiantis teise, kuria buvo grindžiamas šis pradinis prašymas. Tokiam aiškinimui juo labiau negalima pritarti. Viena vertus, jis prieštarautų teisės aktų leidėjo valiai ir aiškiam Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalies, kurioje minimos tik skirtingos ankstesnės teisės, o ne ta pati teisė, tekstui. Kita vertus, dėl tokio aiškinimo šio reglamento 56 straipsnio 3 dalis taptų neveiksminga ar jis net prieštarautų jo tekstui. Iš tiesų pagal šį aiškinimą prašymas pripažinti registraciją negaliojančia, grindžiamas Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 arba 2 dalyje minima ta pačia ankstesne teise kaip ir pradinis prašymas pripažinti registraciją negaliojančia, būtų nepriimtinas, net jei dėl jo nebūtų priimtas galutinis sprendimas dėl esmės.

–       Išvada dėl Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalies ir 56 straipsnio 3 dalies sąsajos

47      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad tuo atveju, kai grindžiant naują prašymą pripažinti registraciją negaliojančia remiamasi Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 arba 2 dalyse nurodyta ta pačia ankstesne teise, taikoma to paties reglamento 56 straipsnio 3 dalis. Naujas prašymas pripažinti registraciją negaliojančia yra nepriimtinas, jeigu jo dalykas, pagrindas ir šalys yra tie patys kaip ir pradinio prašymo, dėl kurio priimtas galutinis sprendimas dėl esmės.

48      Vis dėlto, kai Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 arba 2 dalyse nurodyta ankstesne teise remiamasi grindžiant naują prašymą pripažinti registraciją negaliojančia, nors ja buvo galima remtis kaip pradinio prašymo pripažinti registraciją negaliojančia pagrindu, tačiau ja nebuvo remtasi, taikoma Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalis. Tokiu atveju naujas prašymas pripažinti registraciją negaliojančia yra nepriimtinas.

49      Iš to matyti, kad Apeliacinė taryba padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalis yra taikytina tiek tuo atveju, kai grindžiant naują prašymą pripažinti registraciją negaliojančia remiamasi skirtinga ankstesne teise, tiek tuo atveju, kai remiamasi ta pačia ankstesne teise (ginčijamo sprendimo 23 ir 24 punktai).

50      Dėl šios teisės klaidos ginčijamas sprendimas gali būti panaikintas tik jeigu pirmasis ir antrasis prašymai buvo grindžiami ta pačia ankstesne teise ar teisėmis, nurodytomis Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 arba 2 dalyse.

 Dėl Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalies taikymo šioje byloje

51      Reikia pažymėti, kad šalys neginčija, jog juridiniai asmenys, pateikę pirmąjį ir antrąjį prašymus, yra tapatūs, todėl, kaip mano Apeliacinė taryba, šio sprendimo 33 punkte nurodyta Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalies pirmoji sąlyga šiuo atveju buvo įvykdyta.

52      Dėl šio sprendimo 34 punkte nurodytos Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalies antrosios sąlygos Apeliacinė taryba pažymėjo, kad šiuo atveju, pirma, byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad antrajame prašyme ieškovės nurodyti ir prekyboje naudoti du žymenys buvo įgyti po pirmojo prašymo pateikimo, ir, antra, dėl to ieškovė nepateikė jokio argumento. Ji padarė išvadą, kad Anuliavimo skyrius teisingai nusprendė, jog šiuo atveju taikytina Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalis, net nesant sprendimo dėl esmės, susijusio su pirmuoju prašymu.

53      Ieškovė ir įstojusi į bylą šalis nesutaria dėl to, kad šiuo atveju tenkinama šio sprendimo 34 punkte nurodyta antroji sąlyga. Ieškovė tvirtina, kad pirmasis prašymas teisiškai neegzistuoja, o EUIPO ir įstojusi į bylą šalis su tuo nesutinka. Be to, ji tvirtina, kad ankstesne teise, kuria remtasi grindžiant antrąjį prašymą, jau buvo remtasi grindžiant pirmąjį prašymą, tačiau įstojusi į bylą šalis tai ginčija, nes atsakyme į ieškinį EUIPO nepareiškė aiškios nuomonės šiuo klausimu.

–       Dėl pirmojo prašymo

54      Pirmiausia reikia manyti, kad, kaip nurodo EUIPO ir įstojusi į bylą šalis, ieškovė klaidingai tvirtina, kad pirmasis prašymas teisiškai neegzistuoja. Dėl jos teiginio, kad pagal 2018 m. kovo 5 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2018/625, kuriuo papildomas Reglamentas 2017/1001 ir panaikinamas Deleguotasis reglamentas (ES) 2017/1430 (OL L 104, 2018, p. 1), 15 straipsnį pirmasis prašymas turi būti laikomas nepateiktu, reikia konstatuoti, kad pateikiant šį prašymą šis straipsnis nebuvo taikomas. Bet kuriuo atveju pagal tuo metu taikytinos nuostatos 2 dalį, t. y. 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, 1995, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189), 39 taisyklę, prašymas pripažinti registraciją negaliojančia laikomas nepaduotu tada, kai nebuvo sumokėtas nustatytas mokestis, o ne tada, kai jis yra atsiimamas; taip pat yra ir pagal Deleguotojo reglamento 2018/625 15 straipsnio 1 dalį. Be to, kaip nurodo EUIPO, Anuliavimo skyrius sprendimą dėl pirmojo prašymo priėmė 2006 m. balandžio 26 d., t. y. po to, kai ieškovė atsiėmė savo prašymą.

55      Toliau reikia konstatuoti, kad pirmasis prašymas buvo pripažintas priimtinu. Nors 2006 m. kovo 17 d. pranešime Anuliavimo skyrius nurodė, kad šis prašymas turi būti ištaisytas, kad būtų priimtinas, 2006 m. balandžio 26 d. sprendime, kai pripažino, kad procedūra yra užbaigta ieškovei atsiėmus prašymą, priešingai, nei teigia ieškovė, jis pripažino prašymą pripažinti registraciją negaliojančia priimtinu.

56      Taigi, net jei negalima teigti, kad dėl pirmojo prašymo buvo priimtas galutinis sprendimas dėl esmės, ko, beje, netvirtina nė viena šalis, pirmasis prašymas negali būti laikomas teisiškai neegzistuojančiu.

–       Dėl teisių, kuriomis remiamasi grindžiant pirmąjį ir antrąjį prašymus

57      Reikia konstatuoti, kad Bendrajam Teismui pateiktuose rašytiniuose dokumentuose ieškovė ir įstojusi į bylą šalis nesutaria dėl ankstesnės teisės ar teisių, kuriomis remiamasi grindžiant pirmąjį ir antrąjį prašymus, tapatumo. Ieškovė teigia, kad šie abu prašymai buvo grindžiami ta pačia ankstesne teise, t. y. žymeniu Grand Hotel Palladium. Tačiau įstojusi į bylą šalis nesutinka su tuo, kad pateikiant pirmąjį prašymą buvo remiamasi neregistruotu komerciniu pavadinimu Grand Hotel Palladium, ir tvirtina, kad jis buvo grindžiamas trimis nacionaliniais prekių ženklais ir prekybiniu pavadinimu Residencial Palladium, SA. Galiausiai atsakyme į ieškinį EUIPO aiškiai nepareiškė nuomonės šiuo klausimu.

58      Ginčijamame sprendime Apeliacinė taryba nurodė, kad pirmasis prašymas grindžiamas dviem ankstesniais nacionaliniais prekių ženklais ir dviem prekyboje naudojamais žymenimis, kurie nėra tik vietinės reikšmės (ginčijamo sprendimo 2 ir 3 punktai), ir kad antrasis prašymas grindžiamas dviem prekyboje naudojamais žymenimis, kurie nėra tik vietinės reikšmės (ginčijamo sprendimo 8 punktas). Vis dėlto ji neapibūdino teisių, kuriomis remiamasi grindžiant kiekvieną iš dviejų prašymų, ir, pavyzdžiui, nenurodė jų pobūdžio ir juos sudarančių žodinių elementų, ypač kiek tai susiję su prekyboje naudojamais žymenimis.

59      Be to, kiek tai susiję su pirmuoju prašymu, iš EUIPO administracinės bylos dėl šios procedūros matyti, kad ieškovė nurodė šį pirmąjį prašymą grindusi žymeniu, naudojamu prekyboje, kurio reikšmė yra ne tik vietinė, ir trimis ankstesniais nacionaliniais prekių ženklais. Ji patikslino, kad šie prekių ženklai yra Ispanijoje įregistruoti prekių ženklai Nr. 94047 ir Nr. 2503994, taip pat Italijos prekių ženklas Nr. 597136. Dėl žymens, kuriuo remiamasi, ji pažymėjo langelį „bendrovės pavadinimas“ ir nurodė „žodinis prekių ženklas Residencial Palladium“, vėliau paaiškinimų dalyje nurodė, kad bendrovės veikla yra viešbučio Grand Hotel Palladium valdymas, ir galiausiai kitame puslapyje paaiškino, kad bendrovės pavadinimas nėra tik vietinės reikšmės ir kad jos viešbutis Grand Hotel Palladium yra labai gerai žinomas.

60      Maža to, kiek tai susiję su antruoju prašymu, iš EUIPO administracinės bylos dėl šios procedūros matyti, kad grįsdama šį prašymą ieškovė rėmėsi prekyboje naudojamu žymeniu, kurio reikšmė yra ne tik vietinė. Ji pažymėjo langelius „komercinis pavadinimas“ ir „įmonės pavadinimas“, nurodydama žymenį Grand Hotel Palladium, tada savo paaiškinimuose nurodė, kad naudoja komercinį pavadinimą Grand Hotel Palladium.

61      Iš to, kas išdėstyta, matyti, pirma, kad iš ginčijamo sprendimo negalima pakankamai aiškiai ir tiksliai nustatyti ankstesnių teisių, kuriomis remiamasi grindžiant pirmąjį ir antrąjį prašymus, antra, negalima nustatyti, kad Apeliacinės tarybos teiginiai apie tai atitinka procedūros EUIPO administracinėje byloje esančią informaciją, ir, trečia, iš Apeliacinės tarybos teiginių negalima nei suprasti, nei daryti išvados, ar antrasis prašymas buvo grindžiamas ta pačia ankstesne teise ar teisėmis, kuriomis buvo grindžiamas pirmasis prašymas. Toks patikslinimas būtinas siekiant nustatyti, ar Apeliacinės tarybos teisės klaida sukelia pasekmių nagrinėjamu atveju (žr. šio sprendimo 50 punktą).

62      Atsižvelgiant į šio sprendimo 61 punkte nurodytus šiuos ginčijamo sprendimo motyvų trūkumus ir netikslumus, reikia pažymėti, kad teisė į gerą administravimą, be kita ko, pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalį apima administracijos pareigą motyvuoti savo sprendimus. Ši pareiga, kuri išplaukia ir iš Reglamento 2017/1001 94 straipsnio, turi dvejopą tikslą: pirma, leisti suinteresuotiesiems asmenims sužinoti priemonės priėmimo priežastis tam, kad galėtų ginti savo teises, ir, antra, leisti Sąjungos teismui vykdyti atitinkamo sprendimo teisėtumo kontrolę (šiuo klausimu žr. 2012 m. gegužės 10 d. Sprendimo Rubinstein ir L’Oréal / VRDT, C‑100/11 P, EU:C:2012:285, 111 punktą ir 2016 m. kovo 17 d. Sprendimo Naazneen Investments / OHMI, C‑252/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2016:178, 29 punktą).

63      Šios pareigos apimtis sutampa su pareigos, išplaukiančios iš SESV 296 straipsnio antros dalies, pagal kurią reikalaujama, kad motyvai aiškiai ir nedviprasmiškai atspindėtų teisės akto autoriaus pagrindimą, nors nebūtina, kad tokie motyvai apimtų visus svarbius fakto ir teisės aspektus, apimtimi; vis dėlto vertinant, ar teisės akto motyvavimas tenkina minėtus reikalavimus, turi būti atsižvelgta ne tik į jo formuluotę, bet ir į kontekstą bei į atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą (šiuo klausimu žr. 2004 m. spalio 21 d. Sprendimo KWS Saat / VRDT, C‑447/02 P, EU:C:2004:649, 63–65 punktus ir 2016 m. balandžio 14 d. Nutarties KS Sports / EUIPO, C‑480/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2016:266, 32 punktą).

64      Motyvavimo nebuvimas ar stoka reiškia esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimą, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, ir yra su viešąja tvarka susijęs pagrindas, kuriuo Sąjungos teismas privalo remtis savo iniciatyva (1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, EU:C:1998:154, 67 punktas).

65      Šiomis aplinkybėmis, remdamasis šio sprendimo 62–64 punktuose nurodyta jurisprudencija, Bendrasis Teismas nusprendė savo iniciatyva išnagrinėti, ar Apeliacinė taryba laikėsi pareigos motyvuoti, ir, taikydamas Bendrojo Teismo procedūros reglamento 89 straipsnyje numatytą proceso organizavimo priemonę, paprašė šalių raštu pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu. Konkrečiai kalbant, ieškovės ir EUIPO buvo paprašyta tiksliai nurodyti ankstesnę teisę ar teises, kuriomis buvo grindžiami pirmasis ir antrasis prašymai (įstojusi į bylą šalis savo nuomonę šiuo klausimu pateikė atsakyme į ieškinį). Be to, šalių buvo paprašyta pateikti pastabas dėl galimo Bendrojo Teismo nagrinėjimo savo iniciatyva Apeliacinės tarybos padarytą Reglamento 2017/1001 94 straipsnyje numatytos pareigos motyvuoti pažeidimą. Jų buvo paprašyta nurodyti, ar jos mano, kad iš ginčijamo sprendimo galima, pirma, identifikuoti ankstesnes teises, kuriomis remiamasi grindžiant pirmąjį ir antrąjį prašymus, ir, antra, nustatyti, ar teise arba teisėmis, kuriomis remtasi grindžiant antrąjį prašymą, buvo remtasi grindžiant pirmąjį prašymą.

66      Reikia konstatuoti, kad ieškovė neatsakė į Bendrojo Teismo klausimus per nustatytą terminą.

67      Atsakydama į pirmąjį Bendrojo Teismo klausimą EUIPO pažymi, kad visos ieškovės nurodytos teisės buvo įgytos prieš pateikiant pirmąjį prašymą. Ji nurodė, kad šis prašymas buvo grindžiamas trimis nacionaliniais prekių ženklais: Ispanijos prekių ženklais Nr. 94047 ir 2503994, įregistruotais atitinkamai 2001 m. gegužės 16 d. ir 2003 m. gegužės 1 d., bei 1993 m. gegužės 4 d. įregistruotu Italijos prekių ženklu Nr. 597136 ir įmonės Residencial Palladium pavadinimu. Be to, ji nurodo, kad antrasis prašymas grindžiamas „neregistruotu komerciniu pavadinimu ir įmonės pavadinimu“ Grand Hotel Palladium. Taigi, reikia konstatuoti, kad EUIPO nurodytos teisės iš esmės atitinka teises, kurias atsakyme į ieškinį nurodė įstojusios į bylą šalies teisinė pirmtakė.

68      Dėl antrojo Bendrojo Teismo klausimo iš karto reikia pažymėti, kad nors EUIPO pripažįsta klaidingai ginčijamame sprendime nurodžiusi teises, kuriomis remiamasi pirmajame prašyme, ir tai, kad teisė, kuria remiamasi antrajame prašyme, galėjo būti aiškiau nurodyta ginčijamame sprendime, bendrai remdamosi implicitiniu ginčijamo sprendimo motyvavimu EUIPO ir įstojusi į bylą šalis mano, kad šis sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir iš jo galima nustatyti, ar teisė arba teisės grindžiant antrąjį prašymą buvo nurodytos grindžiant pirmąjį prašymą. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad EUIPO ir įstojusi į bylą šalis šiuo aspektu ginčijamą sprendimą aiškina diametraliai priešingai. EUIPO mano, kad iš ginčijamo sprendimo galima nustatyti, jog teise, kuria grindžiamas antrasis prašymas, nebuvo remiamasi grindžiant pirmąjį prašymą. Tačiau įstojusi į bylą šalis mano, kad iš ginčijamo sprendimo matyti, jog teisės, kuriomis remiamasi grindžiant antrąjį prašymą, jau buvo nurodytos grindžiant pirmąjį prašymą.

69      Konkrečiau kalbant, pirma, EUIPO dėl pirmojo prašymo pripažįsta, kad Apeliacinė taryba klaidingai nurodė, jog jis grindžiamas, be kita ko, dviem prekyboje naudojamais žymenimis.

70      Dėl antrojo prašymo EUIPO pripažįsta, kad Apeliacinė taryba galėjo pareikšti aiškesnę nuomonę dėl nurodytų ankstesnių teisių, tačiau teigia, kad vienintelis klausimas, kurį ieškovė pateikė Apeliacinei tarybai, buvo tas, ar Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalis taikytina antrajam prašymui, nepriėmus sprendimo dėl esmės dėl pirmojo prašymo. Reikia konstatuoti, kad šis EUIPO teiginys yra klaidingas. Iš tikrųjų ginčijamo sprendimo 14 punkte Apeliacinė taryba nurodė, kad, ieškovės nuomone, pirmasis prašymas jau buvo grindžiamas žymeniu Grand Hotel Palladium, o ginčijamo sprendimo 16 punkte – kad įstojusios į bylą šalies teisinė pirmtakė ginčija šį ieškovės argumentą.

71      Be to, reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 23 punkte Apeliacinė taryba nusprendė, jog pagal Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalį prašymas pripažinti registraciją negaliojančia yra nepriimtinas, be kita ko, tuo atveju, kai jis „grindžiamas ta pačia ankstesne teise arba kita teise nei ta, kuria grindžiamas [pradinis] prašymas pripažinti registraciją negaliojančia, jei ja buvo galima teisėtai remtis“. Ginčijamo sprendimo 24 punkte ji pridūrė, kad „jei naujas prašymas pripažinti registraciją negaliojančia negali būti pateiktas remiantis kitomis ankstesnėmis teisėmis, kurios nėra pirmojo prašymo pagrindas, jis juo labiau negali būti pateiktas remiantis ta pačia teise, kuri jau buvo pirmojoje procedūroje“. Iš to matyti, kad Apeliacinė taryba manė, jog nebūtina priimti sprendimo dėl to, ar ankstesnė teisės ar teisės, kuriomis remtasi grindžiant antrąjį prašymą, taip pat buvo pirmojo prašymo pagrindas, o ne tai, kad šioje byloje šis klausimas nebuvo nagrinėjamas.

72      Dėl EUIPO nurodytų ginčijamo sprendimo 10, 13 ir 19 punktų pažymėtina, kad juose nėra nurodyta jokio žymens, kuriuo grindžiamas vienas iš dviejų prašymų pripažinti registraciją negaliojančia. Be to, iš šių 10 ir 19 punktų matyti, kad juose iš esmės kalbama apie Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 4 dalies tekstą, ir iš jų nėra aišku, ar grindžiant antrąjį prašymą buvo remiamasi teise ar teisėmis, kuriomis buvo grindžiamas pirmasis prašymas, ypač atsižvelgiant į tai, kad ginčijamame sprendime šios teisės nėra tiksliai nurodytos, ir į to sprendimo 23 ir 24 punktuose pateiktus Apeliacinės tarybos svarstymus.

73      Galiausiai EUIPO tvirtina: kadangi Apeliacinė taryba patvirtino visą Anuliavimo skyriaus sprendimą, šis sprendimas ir jo motyvai yra konteksto, kuriam esant buvo priimtas ginčijamas sprendimas, dalis. Iš to ji daro išvadą, kad pagal tą sprendimą ir tą kontekstą galima nustatyti ankstesnes teises, kuriomis remiamasi grindžiant pirmąjį ir antrąjį prašymus, ir tai, kad teise ar teisėmis, kuriomis remiamasi grindžiant antrąjį prašymą, nebuvo remtasi pirmajame prašyme. Vis dėlto atsižvelgiant į pirma pateiktą teiginį, kad teisės, kuriomis remiamasi grindžiant abu prašymus, nurodytos netiksliai, šalių nesutarimu dėl to, kad žymeniu, kuriuo remiamasi grindžiant antrąjį prašymą, buvo remtasi pateikiant pirmąjį prašymą, ir Apeliacinės tarybos vertinimą, kad iš esmės nėra svarbu išspręsti šį nesutarimą (žr. šio sprendimo 69–72 punktus), negalima teigti, kad Anuliavimo skyriaus sprendimo motyvavimas gali kompensuoti nepakankamą ginčijamo sprendimo motyvavimą ir jo netikslumus.

74      Antra, įstojusios į bylą šalies nuomone, dėl pirmojo prašymo Apeliacinė taryba pažymėjo, kad nurodytos teisės yra, be kita ko, du žymenys, naudojami prekyboje. Iš to prašymo matyti, kad ieškovė šiuos du žymenis identifikavo kaip Residencial Palladium ir Grand Hotel Palladium. Dėl antrojo prašymo įstojusi į bylą šalis mano, kad ankstesnės teisės yra aiškiai nurodytos ginčijamame sprendime, iš kurio matyti, kad ieškovė rėmėsi komerciniu pavadinimu Grand Hotel Palladium ir bendrovės pavadinimu Residencial Palladium.

75      Reikia konstatuoti, pirma, kad įstojusi į bylą šalis pabrėžia, jog teisės, kuriomis remiamasi grindžiant kiekvieną prašymą pripažinti registraciją negaliojančia, nėra aiškiai ir tiksliai nurodytos ginčijamame sprendime, ir, antra, kad tai, kaip ji suvokia teises, kuriomis remiamasi, skiriasi nuo EUIPO suvokimo, išdėstyto jos atsakyme į Bendrojo Teismo klausimus.

76      Be to, įstojusi į bylą šalis, priešingai, nei teigia EUIPO, mano, kad iš ginčijamo sprendimo matyti, jog Apeliacinė taryba nusprendė, kad teisės, kuriomis remiamasi antrajame prašyme, buvo nurodytos grindžiant pirmąjį prašymą.

77      Taigi reikia konstatuoti, kad dėl šio sprendimo 61 punkte nurodytų ginčijamo sprendimo motyvavimo trūkumų, kuriuos patvirtina skirtingas EUIPO ir įstojusios į bylą šalies ginčijamo sprendimo aiškinimas, kiek tai susiję su Apeliacinės tarybos samprotavimais dėl teisių, kuriomis remiamasi grindžiant kiekvieną prašymą pripažinti registraciją negaliojančia, iš ginčijamo sprendimo pakankamai aiškiai ir tiksliai nematyti, kokios yra tos teisės ir ar Apeliacinė taryba manė, kad teise ar teisėmis, kuriomis remiamasi grindžiant antrąjį prašymą, buvo remtasi pirmajame prašyme.

78      Vadinasi, reikia patenkinti pirmąjį ieškovės reikalavimą ir panaikinti ginčijamą sprendimą tiek, kiek Apeliacinė taryba pažeidė jai pagal Reglamento 2017/1001 94 straipsnį tenkančią pareigą motyvuoti, nes aiškiai ir tiksliai nenurodė ankstesnių teisių, kuriomis remiamasi grindžiant pirmąjį ir antrąjį prašymus, todėl tai neleidžia Sąjungos teismui įvertinti Apeliacinės tarybos padarytos teisės klaidos padarinių ginčijamo sprendimo teisėtumui. Likusią ieškinio dalį reikia atmesti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

79      Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi EUIPO pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas pagal ieškovės reikalavimus.

80      Be to, kadangi įstojusi į bylą šalis pralaimėjo bylą, ji padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2020 m. vasario 12 d. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) ketvirtosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 231/2019-4).

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      EUIPO padengia savo ir ResidencialPalladium, SL patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4.      PalladiumGestión, SL padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Spielmann

Spineanu-Matei

Mastroianni

Paskelbta 2021 m. rugsėjo 15 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: ispanų.