GENERALINIO ADVOKATO
MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,
pateikta 2017 m. kovo 2 d.(1)
Byla C‑54/16
Vinyls Italia SpA, bankrutuojanti,
prieš
Mediterranea di Navigazione SpA
(Tribunale Ordinario di Venezia (Venecijos pirmosios instancijos teismas, Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose – Bankroto byla – Visiems kreditoriams žalingi aktai – Aplinkybės, kai aktą galima ginčyti – Reglamentas (EB) Nr. 593/2008 (Roma I) – Sutartinėms prievolėms taikytinos teisės pasirinkimas – Taikytinos teisės pasirinkimas reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalyje nurodytomis aplinkybėmis“
I. Įžanga
1. Šioje byloje pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą suteikia Teisingumo Teismui progą išplėtoti savo jurisprudenciją, susijusią su bankroto bylos iškėlimo įtaka galimybei nuginčyti visiems kreditoriams žalingus aktus. Sąjungos teisėje šiam klausimui skirtas 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų(2) 13 straipsnis. Kaip rodo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, šis klausimas vis dar kelia įvairių abejonių, nors pastaruoju metu Teisingumo Teismas dėl jo priėmė keletą sprendimų(3). Be to, Teisingumo Teismo pateiktas atsakymas veikiausiai turės įtaką naujojo 2015 m. gegužės 20 d. Reglamento Nr. 2015/848(4), kurio 16 straipsnyje išliko nepakitęs visiems kreditoriams žalingiems sandoriams taikytinos teisės reglamentavimas, taikymo praktikai.
2. Kartu Teisingumo Teismas galės išaiškinti aspektus, turinčius didelę reikšmę ne tik tarptautinėms bankroto byloms, bet ir bendriesiems tarptautinės privatinės teisės klausimams. Pirma, reikės išaiškinti frazę „teisės kolizijos atvejais“, kurią vartojant apibrėžta 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I)(5) materialinė taikymo sritis. Antra, prejudicinis sprendimas suteiks galimybę nuspręsti dėl taikytinos teisės pasirinkimo pasekmių išimtinai nacionalinėse situacijose, t. y. tokiose, kurios nesusijusios su daugiau negu vienos valstybės narės teise.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
3. Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 2 dalies m punkte nustatyta:
„2. Valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tokios bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą. Ji konkrečiai nustato:
<…>
m) taisykles, susijusias su atvejais, kai visiems kreditoriams nepalankūs teisės aktai [žalingi aktai] yra niekiniai, ginčytini arba negalima užtikrinti jų vykdymo [santykinai negaliojantys].
4. Šio reglamento 13 straipsnyje nustatyta:
„4 straipsnio 2 dalies m punktas netaikomas, jei asmuo, gavęs naudos iš visiems kreditoriams nepalankių teisės aktų [žalingų aktų], pateikia įrodymus, kad:
– minėtas teisės aktas priklauso [minėtam aktui taikoma] ne tos valstybės narės, kurioje iškelta byla, teisei [teisė], ir
– teisė nenumato [pagal minėtą teisę nenumatyta] jokių priemonių atitinkamu atveju užginčyti minėtą teisės aktą [minėtą aktą].“
5. Reglamento „Roma I“ 1 straipsnio „Materialinė taikymo sritis“ 1 dalyje nurodyta:
„Šis reglamentas teisės kolizijos atvejais taikomas sutartinėms prievolėms civilinėse ir komercinėse bylose.“
6. Tačiau Reglamento dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės 3 straipsnio „Pasirinkimo laisvė“ 1 ir 3 dalyse nustatyta:
„1. Sutarčiai taikoma šalių pasirinkta teisė. Pasirinkimas turi būti tiksliai išreikštas ar aiškiai parodytas sutarties sąlygomis arba bylos aplinkybėmis. Šalys gali pasirinkti visai sutarčiai ar tik jos daliai taikytiną teisę.
<…>
3. Tais atvejais, kai visi kiti situacijai svarbūs elementai pasirinkimo metu yra kitoje valstybėje nei ta, kurios teisė pasirinkta, šalių pasirinkimas neturi kliudyti taikyti tos kitos valstybės teisės nuostatų, nuo kurių negali būti nukrypstama sutartimi.“
B. Italijos teisė
7. Italijos teisės akto – legge fallimentare (Bankroto įstatymas) – 67 straipsnio 2 dalyje numatyta:
„Jei administratorius įrodo, kad kita šalis žinojo apie skolininko nemokumą, pripažįstami negaliojančiais grąžintinų skolų mokėjimai, atlygintiniai sandoriai ir sandoriai, suteikiantys pirmumo teisę į skolų grąžinimą, net atlikti trečiųjų asmenų, įvykdyti per tą patį laikotarpį, jei tai įvyko per šešis mėnesius iki bankroto paskelbimo.“
8. Codice di procedura civile (Italijos civilinio proceso kodeksas) 167 straipsnyje nurodyta:
„Atsiliepime į ieškinį atsakovas turi pateikti visas teisių gynimo priemones [visus prieštaravimus], pareikšdamas savo poziciją dėl ieškovo nurodytų aplinkybių, nurodyti savo asmens duomenis, mokesčių mokėtojo kodą, įrodinėjimo priemones, kuriomis ketina remtis, ir dokumentus, kuriuos prideda prie bylos medžiagos, ir pateikti savo reikalavimus.
Šalis turi pateikti priešpriešinius reikalavimus ir procesinio bei materialinio pobūdžio prieštaravimus, kurių teismas netikrina savo iniciatyva, antraip jie bus nepriimtini.“
C. Jungtinės Karalystės teisė
9. Anglijoje ir Velse taikomo Insolvency Act 1986 (1986 m. Bankroto įstatymas) 239 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta:
„2. Jei bendrovė per atitinkamą laikotarpį [nustatytą bankroto teisės aktuose] suteikė kitam asmeniui naudą [suteikė jam pranašumą], bankroto administratorius gali prašyti teismo taikyti šioje nuostatoje numatytas priemones.
3. Pagal toliau pateiktas šio straipsnio nuostatas teismas, kuriam pateiktas toks prašymas, savo nuožiūra taiko priemones, kuriomis galima atkurti situaciją, kokia būtų buvusi, jei bendrovė nebūtų suteikusi minėtos naudos [suteikusi pranašumo kitam asmeniui].“
III. Pagrindinė byla
10. Italijos teisės reglamentuojama bendrovė Vinyls Italia SpA (toliau – Vinyls Italia), turinti buveinę Venecijoje (Italija), vykdo veiklą chemijos pramonės sektoriuje.
11. Siekdama pervežti chemines medžiagas, 2008 m. kovo 11 d. Vinyls Italia su bendrove Mediterranea di Navigazione SpA (toliau – Mediterranea), kurios buveinė yra Ravenoje (Italija), sudarė jūrų tanklaivio, plaukiojančio su Italijos vėliava, nuomos sutartį.
12. Vykdydama sudarytą sutartį, Vinyls Italia atliko Mediterranea du mokėjimus, iš viso 447 740,27 EUR, praėjus atitinkamai 17 dienų ir 9 dienoms po sutartyje nustatytų įvykdymo terminų, t. y. 2009 m. vasario 24 d. ir 2009 m. kovo 24 d.
13. Praėjus keliems mėnesiams po to, kai buvo atlikti šie mokėjimai, Vinyls Italia buvo taikoma speciali administravimo procedūra, kuri vėliau perėjo į bankrotą.
14. Tada Vinyls Italia, remdamasi Italijos bankroto įstatymo 67 straipsnio 2 dalimi, pareiškė ieškinį Mediterranea siekdama, kad būtų pripažinti negaliojančiais atsakovei atlikti mokėjimai, ir pareikalavo priteisti jai grąžinti 447 740,27 EUR sumą su palūkanomis. Ieškinį pareiškusi bendrovė nurodė, kad šie mokėjimai atlikti tuo metu, kai, atsižvelgiant į viešai prieinamą informaciją, buvo žinoma, kad ji yra nemoki.
15. Mediterranea prašė taikyti Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį, teigdama, kad mokėjimai buvo atliekami vykdant jūrinio tanklaivio nuomos sutartį, o šalys šiai sutarčiai pasirinko taikyti Anglijos teisę. Kaip teigia atsakovė, pagal šią teisę, kuri yra taikytina vertinant iš sutarties kylančias teises ir pareigas (toliau – lex contractus arba sutarčiai taikytina teisė)(6), neleidžiama ginčyti jai atliktų mokėjimų. Siekdama įrodyti šią aplinkybę, bendrovė pateikė Anglijos teisininko parengtą dokumentą, kuriame buvo nurodyta, jog pagal Anglijos teisę šioje byloje neleidžiama ginčyti Vinyls Italia atliktų mokėjimų.
16. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atkreipia dėmesį į tai, kad bylai reikšmingos Italijos teisės nuostatos, pagal kurias atliktus mokėjimus būtų galima ginčyti, gali būti netaikytinos, jei atsakovas veiksmingai remsis Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje nustatyta nukrypti leidžiančia nuostata.
17. Minėto reglamento 4 straipsnio 2 dalies m punkte nurodyta, kad taisyklėms, susijusioms su atvejais, kai visiems kreditoriams žalingi aktai yra niekiniai, ginčytini arba santykinai negaliojantys, taikoma valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisė (toliau – lex fori concursus). Vis dėlto šio reglamento 13 straipsnyje leidžiama nukrypti nuo legis fori concursus taikymo, jei suinteresuotasis asmuo įrodo, kad aktui taikytina ne valstybės narės, kurioje iškelta bankroto byla, teisė ir kad šis aktas negali būti niekaip ginčijamas pagal šią teisę.
18. Tribunale Ordinariodi Venezia (Venecijos pirmosios instancijos teismas, Italija) nurodo, kad atsakove patraukta bendrovė prašė taikyti Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį suėjus Italijos teisėje nustatytam terminui pateikti procesinio pobūdžio prieštaravimus.
19. Nacionalinis teismas taip pat pažymi, kad pagal Anglijos teisę bendrai ir abstrakčiai neatmetama galimybė ginčyti aktus, atliktus prieš pat bankroto paskelbimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo vertinimu, iš atsakovės pateikto dokumento matyti, kad Anglijos teisėje numatyta galimybė pripažinti aktą negaliojančiu, jei šis aktas atliktas suteikiant „pranašumą“ vienam kreditoriui.
20. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat suabejojo pačia galimybe byloje taikyti reglamentą „Roma I“, kuris pagal jo 1 straipsnio 1 dalį „teisės kolizijos atvejais taikomas sutartinėms prievolėms <…>“.
21. Tribunale Ordinariodi Venezia (Venecijos pirmosios instancijos teismas) taip pat yra neaiški taikytinos teisės pasirinkimo reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalyje numatytomis aplinkybėmis įtaka šalies galimybei veiksmingai remtis Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsniu.
IV. Prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme
22. Šiomis aplinkybėmis Tribunale Ordinariodi Venezia (Venecijos pirmosios instancijos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. „Ar „įrodymas“, kurį pagal Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį pateikia asmuo, gavęs naudos iš visiems kreditoriams žalingo akto, kad užginčytų tą aktą pagal lex fori concursus nuostatas, reiškia pareigą pareikšti procesinio pobūdžio prieštaravimą siaurąja prasme per bylą nagrinėjančio teismo teisėje nustatytus terminus, remiantis reglamente nustatyta išimties sąlyga ir įrodžius, kad įvykdytos dvi šioje nuostatoje numatytos sąlygos,
arba
ar taikomas Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis, jei suinteresuotoji šalis jį prašė taikyti vykstant procesui net praėjus bylą nagrinėjančio teismo proceso įstatyme nustatytiems terminams procesinio pobūdžio prieštaravimas pareikšti, taip pat ex officio, su sąlyga, kad suinteresuotoji šalis pateikė įrodymą, kad žalingą aktą reglamentuoja kitos valstybės narės lex causae, kuri nenumato jokių priemonių atitinkamu atveju užginčyti minėtą teisės aktą?
2. Ar nuorodą į Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje numatytą lex causae taisyklę, siekiant nustatyti, kad „teisė nenumato [pagal minėtą teisę nenumatyta] jokių priemonių atitinkamu atveju užginčyti minėtą teisės aktą [minėtą aktą]“, reikia aiškinti taip, kad įrodinėjimo pareigą turinti šalis turi įrodyti, kad šiuo konkrečiu atveju lex causae bendrai ir abstrakčiai nenumatyta jokia priemonė užginčyti aktą, kaip šiuo atveju žalingu laikomą skolos pagal sutartį sumokėjimą, o gal ją reikia aiškinti taip, kad įrodinėjimo pareigą turinti šalis turi įrodyti, jog jei lex causae leidžia užginčyti tokį aktą, sąlygos, kurios turi būti įvykdytos norint pareikšti tokį ieškinį šiuo atveju, kurios skiriasi nuo lex fori concursus, nėra įvykdytos teismo nagrinėjamoje byloje?
3. Ar Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje, atsižvelgiant į jo priėmimo pagrindą, t. y. apsaugoti šalių teisėtus lūkesčius, susijusius su akto pastovumu pagal lex causae, numatyta nukrypti leidžianti tvarka gali būti taikoma ir tada, kai sutarties šalių registruotos buveinės yra vienoje ir toje pačioje valstybėje narėje, kurios teisė dėl to numatoma kaip lex fori concursus vienos iš jų bankroto atveju, o šalys, sutarties sąlygoje kaip taikytiną teisę pasirinkusios kitos valstybės narės teisę, panaikina galimybę atšaukti šiai sutarčiai vykdyti atliktus aktus taikant imperatyvias lex fori concursus normas, priimtas siekiant laikytis kreditorių lygybės principo, ir taip pažeidžiami visų kreditorių interesai bankroto atveju?
4. Ar reglamento „Roma I“ 1 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad „teisės kolizijos atvejai“ šio reglamento taikymo tikslais apima ir valstybėje narėje bendrovių, kurių registruotos buveinės yra toje pačioje valstybėje narėje, sudarytos jūrų laivo nuomos sutarties, kurioje yra sąlyga, jog taikoma kitos valstybės narės teisė, atvejį?
5. Jei į ketvirtąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalį kartu su Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsniu reikia aiškinti taip, kad šalių pasirinkimas sutarčiai taikyti kitos valstybės narės nei ta, kurioje yra „visi kiti situacijai svarbūs elementai“, teisę neturi įtakos imperatyvių pastarosios valstybės narės teisės normų, kurios taikomos kaip lex fori concursus, taikymui, siekiant užginčyti iki bankroto pažeidžiant visų kreditorių interesus atliktus aktus, taigi jos turi viršenybę prieš Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje numatytą išimties sąlygą?“
23. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui pateiktas 2016 m. sausio 29 d.
24. Rašytines pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys, Italijos vyriausybė, Graikijos vyriausybė ir Europos Komisija. Šalys, Italijos vyriausybė ir Komisija taip pat dalyvavo 2016 m. gruodžio 1 d. posėdyje.
V. Analizė
A. Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
25. Pirmąjį prejudicinį klausimą prašymą prejudicinį sprendimą pateikęs teismas suformulavo dviem variantais, ir jis apima du klausimus, kurie yra alternatyvūs vienas kito atžvilgiu.
26. Iš pirmojo klausimo pirmos dalies galima spręsti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar asmuo, gavęs naudos iš visiems kreditoriams žalingo akto, siekdamas, kad būtų taikomas Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis, turi pateikti atitinkamą prieštaravimą ir remtis šia nuostata. Vis dėlto šis klausimas grindžiamas prielaida, kad šis asmuo prašo taikyti Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį. Manyčiau, taip reikėtų suprasti tolesnėje klausimo dalyje esančią frazę „remiantis reglamente nustatyta išimties sąlyga“.
27. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar asmuo, gavęs naudos iš visiems kreditoriams žalingo akto, siekdamas, kad šis aktas nebūtų nuginčytas remiantis legis fori concursus, per valstybės, kurios teismai turi jurisdikciją nagrinėti konkrečią bylą, proceso teisėje nustatytą terminą turi remtis Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsniu.
28. Toliau pateiktas alternatyvus klausimas susijęs su dviem aspektais. Pirmasis iš jų susijęs su atsakymu į klausimą, ar šalis gali prašyti taikyti Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį neatsižvelgdama į legem fori processualis numatytus laiko apribojimus. Taigi pirmasis iš klausimų ir alternatyviame klausime numatyta galimybė yra susiję su tuo pačiu aspektu.
29. Antrasis iš šių klausimų susijęs su pareiga taikyti šio reglamento 13 straipsnį ex officio.
30. Pripažinus, kad teismui tenka pareiga taikyti Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį savo iniciatyva, nereikėtų atsakyti į klausimą, ar šalis privalo remtis šia nuostata laikydamasi jurisdikciją turinčio teismo valstybės procesinėje teisėje nustatyto termino. Todėl, skirtingai nuo nacionalinio teismo šioje prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalyje siūlomo eiliškumo, pirmiausia norėčiau išanalizuoti aspektą, susijusį su pareiga taikyti Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį ex officio.
31. Tik pripažinus, kad Sąjungos teisėje tokia pareiga nacionaliniam teismui nenustatyta, reikėtų apsvarstyti, ar suinteresuotoji šalis turi remtis Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsniu per jurisdikciją turinčio teismo procesinėje teisėje nustatytą terminą.
32. Taigi, siekiant pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, reikėtų atsakyti į klausimą, ar Sąjungos teisėje nacionaliniam teismui nustatyta pareiga taikyti Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį savo iniciatyva siekiant, kad visiems kreditoriams žalingas aktas nebūtų ginčijamas remiantis legis fori concursus, jei šalis įrodo pagal šią nuostatą reikalaujamas aplinkybes.
33. Atsakius į šį klausimą neigiamai, reikės apsvarstyti kitą aspektą, t. y. ar jurisdikciją turinčio teismo valstybės teisėje nustatyta, ar suinteresuotasis asmuo, įrodydamas Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje nurodytas aplinkybes, turi remtis šia nuostata, kad šis aktas nebūtų nuginčytas remiantis legis fori concursus, o jei taip, tai kaip jis turi tai padaryti.
1. Pirminės pastabos dėl Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje nustatytos nukrypti leidžiančios nuostatos
34. Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnį bankroto bylai ir jos pasekmėms taikoma bankroto bylos iškėlimo valstybės narės teisė (lex fori concursus). Ši teisė reglamentuoja visas sąlygas, susijusias su bankroto bylos iškėlimu, taip pat jos eigos ir užbaigimo principus. Remiantis šio reglamento 4 straipsnio 2 dalies m punktu, šioje teisėje nustatomos, be kita ko, taisyklės, susijusios su atvejais, kai visiems kreditoriams žalingi aktai yra niekiniai, ginčytini arba santykinai negaliojantys.
35. Vis dėlto Reglamento Nr. 1346/200 4 straipsnyje įtvirtintam principui taikomi tam tikri apribojimai, kuriuos lemia, kaip nurodyta šio reglamento 24 konstatuojamojoje dalyje, siekis apsaugoti rinkos dalyvių teisėtus lūkesčius ir užtikrinti teisinį saugumą. Šiuo tikslu reglamento 5–15 straipsniuose numatytos išimtys, pagal kurias leidžiama netaikyti bylos iškėlimo valstybės teisės.
36. Reglamentas Nr. 1346/2000, kuriuo iš esmės palaikomas legis fori concursus vientisumas, grindžiamas „riboto universalumo“ principu. Tai reiškia, kad klausimų, susijusių su bankroto byla, visumai, išskyrus tik tam tikras išimtis, turi būti taikoma legi fori concursus.
37. Iš šių išimčių svarbų vaidmenį atlieka Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis, pagal kurį, įvykdžius nustatytas sąlygas, bylos iškėlimo valstybės teisė netaikoma vertinant reglamento 4 straipsnio 2 dalies m punkte nurodytus klausimus, t. y. visiems kreditoriams žalingų aktų negaliojimo, ginčijamumo ar santykinio negaliojimo klausimus. Šioje nuostatoje įtvirtinta specialioji nukrypti leidžianti nuostata, pagal kurią leidžiama nukrypti nuo legis fori concursus taikymo tiek, kiek pagal šią teisę leidžiama ginčyti aktą, atliktą su ateityje bankrutuosiančiu asmeniu. Naudos iš tokio akto gavęs asmuo vis dėlto turi įrodyti, kad šiam aktui taikoma kitos valstybės narės nei bylos iškėlimo valstybė teisė ir kad šis aktas niekaip negali būti nuginčytas remiantis šia teise.
38. Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsniu siekiama apsaugoti naudos iš visiems kreditoriams žalingo akto gavusio subjekto pagrįstus lūkesčius. Atrodo, jog ši nuostata grindžiama prielaida, kad šis asmuo turi teisę veikti pasitikėdamas akto pastovumu, vertinant šį aktą pagal jam taikytiną teisę, ir negali patirti netikėtumo dėl legis fori concursus taikymo iškėlus bankroto bylą.
2. Dėl pareigos taikyti Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį „ex officio“
39. Atsakant į pirmąjį prejudicinį klausimą reikėtų išsiaiškinti, ar, jei šalis įrodo abi Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje reikalaujamas aplinkybes, nacionalinis teismas privalo taikyti šią nuostatą savo iniciatyva ir netaikyti bankroto bylos iškėlimo valstybės teisės (legis fori concursus) tiek, kiek pagal šią teisę leidžiama ginčyti visiems kreditoriams žalingą aktą.
40. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejones šiuo klausimu gali paaiškinti Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio tekstas, kuriame, viena vertus, šaliai nustatoma pareiga „įrodyti“ dvi šioje nuostatoje nurodytas aplinkybes, o kita vertus, nustatyta, kad jas įrodžius „netaikomas“ 4 straipsnio 2 dalies m punktas. Kategoriška teisės aktų leidėjo vartojama formuluotė gali leisti daryti išvadą, kad teismas turi pareigą veikti savo iniciatyva, jei suinteresuotoji šalis pateikia įrodymų, leidžiančių teigti, kad yra įvykdytos abi to reglamento 13 straipsnio sąlygos.
41. Vis dėlto nemanau, kad ši pozicija pagrįsta.
42. Aiškinant Reglamentą Nr. 1346/2000 labai naudinga pasiremti M. Virgós ir E. Schmit pranešime(7) pateiktomis pastabomis, ir, nors šis pranešimas susijęs su Konvencija dėl bankroto bylų, jis visuotinai pripažįstamas vertingu šaltiniu, kuriame pateikiamos reglamento nuostatų aiškinimo gairės(8).
43. Minėtame pranešime nurodyta, kad konvencijos nuostatoje, kuria pagrįstas Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis, nustatytas mechanizmas grindžiamas veto principu. Pranešimo autoriai pažymėjo, kad šalis turi ne tik siekti išvengti bankroto bylos iškėlimo valstybės teisės taikymo, bet ir turi to „reikalauti“ („Article 13 represents a defence against the application of the law of the State of the opening, which must be pursued by the interested party, who must claim it“ – § 136).
44. Panašaus pobūdžio argumentus Teisingumo Teismas pateikė Sprendime Nike European Operations Netherlands, kuriame jis atkreipė dėmesį į tai, kad pareiga įrodyti Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje nurodytas aplinkybes tenka šaliai, kuri „remiasi šiuo straipsniu“(9).
45. Mano įsitikinimu, Sąjungos teisėje Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje nustatytos išimties taikymas siejamas su tos šalies, kuri gavo naudos iš kreditoriams žalingo veiksmo, procesiniu aktyvumu.
46. Taip pat norėčiau pažymėti, jog nagrinėjama prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalis grindžiama prielaida, kad šalis įrodė Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje reikalaujamas aplinkybes, tačiau kartu neprašė taikyti šios nuostatos.
47. Abejoju, ar galima aiškiai atriboti du šalies procesinio aktyvumo pasireiškimo atvejus, atitinkamai grindžiamus įrodymų, leidžiančių patvirtinti reikšmingas Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio taikymo aplinkybes, pateikimu ir reikalavimu taikyti šioje nuostatoje įtvirtintą išimtį.
48. Šie aspektai yra glaudžiai susiję tarpusavyje. Jei šalis pateikia įrodymą nagrinėjant bylą, ji siekia konkrečių procesinių pasekmių. Čia nenorėčiau išsamiai analizuoti aspektų, susijusių su įvairiais sprendimais skirtingų valstybių narių proceso teisėje. Vis dėlto man atrodo, kad šalies prašymu atliekamo įrodinėjimo tikslas – iš esmės leisti nustatyti bylos nagrinėjimui reikšmingą aplinkybę. Todėl nesu tikras, ar šalies prašymu galima įrodinėti aplinkybes siekiant nustatyti, ar yra įvykdytos Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje nurodytos sąlygos, ir kartu teigti, kad šalis neprašo taikyti šios nuostatos.
49. Bet kuriuo atveju nacionalinis teismas turės įvertinti, ar pagal konkrečios valstybės narės proceso teisės nuostatas šalis, pateikianti įrodymų, kuriais siekiama įrodyti Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje reikalaujamas aplinkybes, kartu prašo taikyti šią nuostatą.
3. Dėl nuostatų, kuriomis reglamentuojama, kaip šalis turėtų remtis Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje nustatyta išimtimi
50. Kaip jau nurodžiau pirmiau, Reglamente Nr. 1346/2000 13 straipsnyje nustatytos išimties taikymas siejamas su asmens, gavusio naudos iš visiems kreditoriams žalingo akto, procesiniu aktyvumu. Vis dėlto šiame reglamente nesureguliuota, kaip suinteresuotoji šalis gali remtis šia nuostata. Jame taip pat nėra taisyklių dėl terminų, per kuriuos galima prašyti taikyti šio reglamento 13 straipsnį.
51. Remiantis prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija darytina išvada, jog tam, kad būtų taikomas Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis, Italijos teisėje reikalaujama, kad suinteresuotoji šalis prieš pasibaigiant nustatytam terminui pateiktų atitinkamą procesinio pobūdžio prieštaravimą.
52. Taigi pirmuoju prejudiciniu klausimu, kiek jis nesusijęs su pareiga taikyti Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį ex officio, nacionalinis teismas siekia išsiaiškinti, ar valstybė narė turi teisę apibrėžti, kaip reikia remtis Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsniu siekiant išvengti visiems kreditoriams žalingo akto ginčijimo pagal legis fori concursus.
a) Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje nustatytos išimties ir valstybių narių procesinės autonomijos santykis
53. Sprendime Nike European Operations Netherlands Teisingumo Teismas konstatavo, kad Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsniu nereglamentuojamos, be kita ko, konkrečios įrodymų pateikimo sąlygos, kompetentingame nacionaliniame teisme priimtini įrodymai ar principai, taikomi vertinant jam pateiktų įrodymų įrodomąją galią. Valstybės narės turi teisę juos nustatyti pagal procesinės autonomijos principą. Tačiau šios taisyklės neturi būti mažiau palankios nei tos, kurios reglamentuoja panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų netampa praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas)(10).
54. Norėčiau pabrėžti, kad nors Sprendime Nike European Operations Netherlands Teisingumo Teismas daugiausia dėmesio skyrė taisyklėms, susijusioms su įrodinėjimo proceso eiga, valstybės narės – atsižvelgiant į tai, kad pačiame Reglamente Nr. 1346/2000 nėra taikytinų taisyklių, – įgyvendindamos procesinę autonomiją, priima sprendimą dėl procesinių klausimų, susijusių su šio reglamento 13 straipsnio taikymu, visumos.
55. Kaip jau minėjau šios išvados 48 punkte, šios dvi procesinio aktyvumo formos (prašymas leisti pateikti įrodymų siekiant įrodyti Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje nurodytas aplinkybes ir rėmimasis šia nuostata) yra glaudžiai susijusios tarpusavyje. Todėl joms turi būti taikomos iš tos pačios teisės sistemos kylančios taisyklės.
56. Papildydamas tai, ką nurodžiau pirmiau, taip pat norėčiau pažymėti, kad valstybės, kuriai šioje byloje priklauso jurisdikcija, proceso teisėje gali būti numatyti įrodymų pateikimo terminai. Reglamente nereglamentuojami nei prieštaravimų, su kuriais yra susijęs prašymas priimti prejudicinį sprendimą, pateikimo terminai, nei terminai, per kuriuos šalis privalo pateikti visus įrodymus. Įrodymų rinkimo principas yra taip glaudžiai susijęs su tinkamo bylos nagrinėjimo eigos užtikrinimu, kad sunku jį atsieti nuo konkrečioje valstybėje galiojančių proceso nuostatų visumos. Todėl šie terminai turi būti reglamentuojami valstybės, kurios teismai turi jurisdikciją nagrinėti konkrečią bylą, proceso teisės (lex fori processualis).
57. Suėjus įrodymų pateikimo terminams šalis praranda galimybę įrodyti šio reglamento 13 straipsnyje nurodytas aplinkybes ir kartu negalės remtis iš šios nuostatos kylančia apsauga. Panašią funkciją bent nagrinėjamomis aplinkybėmis gali atlikti nuostatos, kuriose įtvirtinti procesinio pobūdžio prieštaravimų, su kuriais susijęs šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, pateikimo terminai. Taigi neabejoju, kad procesinio pobūdžio prieštaravimų pateikimo terminų klausimas taip pat turėtų būti reglamentuojamas tos valstybės, kurios teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą, teisės.
b) Nuostatų, kuriose įtvirtinti procesinio pobūdžio prieštaravimų pateikimo terminai, priskyrimas „legis fori processualis“
58. Manau, būtina atriboti legis fori processualis ir legis causae taikymą siekiant išsiaiškinti, pagal kurią iš šių teisių šioje byloje nustatoma, kaip suinteresuotoji šalis turi prašyti taikyti Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje nustatytą išimtį.
59. Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį asmuo, gavęs naudos iš kreditoriams žalingo akto, gali veikti pasitikėdamas šiam aktui taikytina teise, tačiau tik tiek, kiek jis galėjo tikėtis, kad šios teisės nuostatomis bus remiamasi ir kad jose bus apibrėžtos šio asmens teisės ir pareigos, nesusijusios su bankroto byla. Remiantis reglamento „Roma I“ normomis nurodyta sutartinei prievolei taikytina teisė pagal jo 12 straipsnio 1 dalies d punktą nustato, be kita ko, „ieškinių senatį ir apribojimą [teisių praradimą dėl terminų pasibaigimo]“, tačiau tik kalbant apie „įvairius prievolių pasibaigimo būdus“. Ji netinka procesinio pobūdžio prieštaravimų pateikimo terminams nustatyti. Net jei dėl atitinkamos procesinės teisės panaudojimo (pavyzdžiui, pateikiant prieštaravimą) atsiranda materialinių teisinių pasekmių, vis vien pagal principą lex fori processualis šių teisių įgyvendinimo būdą reglamentuoja proceso teisė tos valstybės, kurioje yra bylą nagrinėjančio teismo buveinė. Tai tiesiogiai patvirtina reglamento „Roma I“ 18 straipsnio 2 dalis, į kurią atsižvelgiant sutartį arba aktą galima įrodinėti įvairiomis įrodinėjimo priemonėmis pagal teismo valstybės teisę arba kurią nors teisę, kuria reglamentuojamas formalus galiojimas (11 straipsnis), tačiau su sąlyga, kad tai galima įrodinėti šiomis priemonėmis bylą nagrinėjančiame teisme.
60. Tačiau Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 2 dalies m punkte nurodytų su negaliojimu, ginčijamumu ar santykiniu negaliojimu susijusių „taisyklių“ sąvoka neapima nuostatų, kuriomis laiko atžvilgiu apribojama galimybė remtis šio reglamento 13 straipsniu. Šios nuostatos neįeina į sistemą, susijusią su aktų ginčijimo mechanizmu, o tik toks teisinis reglamentavimas gali patekti į legis causae taikymo sritį, kaip jau nurodžiau savo išvadoje byloje Lutz(11) Jos nesusijusios su teisinės apsaugos priemonėmis, taikomomis siekiant nuginčyti aktą.
61. Atsižvelgdamas į atliktą analizę neabejoju, kad pagal procesinės autonomijos principą valstybės narės nustato, kaip suinteresuotoji šalis turi remtis Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsniu siekdama išvengti kreditoriams žalingo akto nuginčijimo.
62. Nacionalinis teismas turi įvertinti, ar procesinė nuostata, kurioje nustatyti procesinio pobūdžio prieštaravimų pateikimo terminai, atitinka lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus. Iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos nematyti, kad šie principai yra pažeisti.
63. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta pirmiau, siūlau Teisingumo Teismui pateikti nacionaliniam teismui tokį atsakymą į pirmąjį prejudicinį klausimą:
Siekiant taikyti Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje nustatytą išimtį reikalaujama šalies, gavusios naudos iš visiems kreditoriams žalingo akto, procesinio aktyvumo.
Vis dėlto pagal valstybių narių procesinės autonomijos principą būtent valstybės narės, kurios teismai turi jurisdikciją konkrečioje byloje, teisė nustato, kaip suinteresuotoji šalis – įrodydama reglamento 13 straipsnyje nurodytas aplinkybes – turi remtis šia nuostata siekdama išvengti visiems kreditoriams žalingo akto nuginčijimo pagal legis fori concursus.
B. Dėl antrojo prejudicinio klausimo
64. Antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio antroje įtraukoje nustatyto reikalavimo įvykdymas siejamas su būtinybe įrodyti, kad aktas negali būti ginčijamas bendrai ir abstrakčiai, o gal reikalaujama įrodyti, kad, nors aktas iš esmės ir gali būti ginčijamas, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, jo negalima veiksmingai nuginčyti.
65. Atsakant į šitaip suformuluotą klausimą reikėtų priminti, kad Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje leidžiama netaikyti bylos iškėlimo valstybės teisės ir taikyti tam aktui taikytiną teisę tiek, kiek „teisė nenumato [pagal minėtą teisę nenumatyta] jokių priemonių atitinkamu atveju užginčyti minėtą teisės aktą [minėtą aktą]“.
66. Atrodo, kad esminę reikšmę atsakymui į antrąjį prejudicinį klausimą turi frazės „atitinkamu atveju“ išaiškinimas.
67. Minėto Virgós ir Schmit pranešimo autoriai nurodė, kad frazę „atitinkamu atveju“ („in the relevant case“) reikia suprasti kaip reikalavimą įrodyti, kad konkretaus atvejo aplinkybėmis aktas negali būti užginčytas jokiomis priemonėmis. Todėl nekalbama apie vien abstraktų rėmimąsi galimybių užginčyti konkretų aktą nebuvimu remiantis legis causae nuostata (§ 137).
68. Taikant šias pastabas Sąjungos teisei reikėtų pažymėti, kad žodžiai „atitinkamu atveju“ yra reglamento versijose italų kalba („nelala fattispecie“) ir anglų kalba („in the relevant case“). Vis dėlto Teisingumo Teismo jurisprudencijoje jau atkreiptas dėmesys į tai, kad tam tikros reglamento kalbinės versijos šiuo požiūriu šiek tiek skiriasi, o kartais net atrodo, kad reglamento 13 straipsnyje nėra nei žodžių „atitinkamu atveju“, nei analogiškos frazės(12). Vis dėlto, kadangi Sąjungos teisės nuostatą būtina aiškinti vienodai, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į teisės akto, kurio dalis ji yra, kontekstą ir tikslą(13).
69. Teisingumo Teismas, vadovaudamasis šiomis aiškinimo gairėmis, Sprendime Nike European Operations Netherlands išaiškino, kad Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio taikymas, atsižvelgiant į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, susijęs su sąlyga, jog atitinkamas aktas negali būti ginčijamas remiantis lex causae“(14).
70. Papildomai norėčiau priminti, kad Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje nustatyta išimtimi siekiama apsaugoti teisėtus lūkesčius, susijusius su akto pastovumu.
71. Ši pozicija grindžiama įsitikinimu, kad asmuo, gavęs naudos iš visiems kreditoriams žalingo akto, gali remtis šiam aktui taikytina teise tiek, kiek ja reglamentuojama galimybė užginčyti šį aktą ir šio ginčijimo sąlygos. Jau minėtoje išvadoje byloje Lutz atkreipiau dėmesį į tai, kad termino suėjimas yra viena iš aplinkybių, turinčių įtaką galimybei užginčyti aktą remiantis legis causae(15). Kartais galimybė užginčyti konkretų aktą gali išnykti jau suėjus nustatytiems terminams. Tik tada naudos iš šio akto gavęs asmuo įsitikins jo pastovumu. Mano nuomone, Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsniu taip pat apsaugomi lūkesčiai dėl akto galiojimo, atsiradę susiklosčius tokioms aplinkybėms.
72. Tačiau galimybė užginčyti konkretų aktą, vertinama atskirai nuo konkretaus atvejo aplinkybių, nepasitarnautų teisėtų lūkesčių apsaugai. Juk šalis ne bankroto byloje turėtų tikėtis, kad šios aplinkybės gali turėti įtakos galimybei užginčyti aktą, o po bylos iškėlimo į šias aplinkybes nebūtų atsižvelgiama.
73. Reikalavimas įrodyti, kad aktas negali būti užginčytas remiantis jam taikytina teise, be legis causae nuostatų dėl bankroto, taip pat taikomas visoms bendrosioms šios teisės nuostatoms ir principams(16). Konkrečiose teisės sistemose numatytos įvairios priemonės, kurių gana daug, susijusios su aktų negaliojimu ar neveiksmingumu. Galima daryti prielaidą, kad bent teoriškai galima užginčyti daugumą kreditoriams žalingų aktų. Todėl kyla klausimas, ar reikalavimas bendrai ir abstrakčiai įrodyti, kad aktas apskritai negali būti užginčytas, nėra susijęs su pernelyg didelių pareigų nustatymu šaliai, o dėl to ji netektų galimybės veiksmingai remtis Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje nustatyta išimtimi.
74. Atsižvelgdamas į pirmiau pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į antrąjį prejudicinį klausimą:
Siekiant veiksmingai remtis Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje nustatyta išimtimi, asmeniui, gavusiam naudos iš visiems kreditoriams žalingo akto, – jei pagal lex causae leidžiama užginčyti šio pobūdžio aktą – pakanka įrodyti, kad aktas, nors jį iš esmės galima užginčyti, negali būti niekaip veiksmingai užginčytas remiantis legis causae atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo aplinkybes.
C. Dėl ketvirtojo prejudicinio klausimo
75. Atsižvelgdamas į tai, kad trečiasis ir penktasis prejudiciniai klausimai susiję su teisės pasirinkimo pasekmėmis reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalyje nurodytomis aplinkybėmis, esu įsitikinęs, kad pirmiausia reikėtų išanalizuoti ketvirtąjį prejudicinį klausimą, kuriuo siekiama nustatyti, ar pats reglamentas apskritai taikomas šioje byloje.
76. Ketvirtuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia, kad jam būtų pateiktos gairės, kuriomis remiantis būtų galima apibrėžti reglamento „Roma I“ materialinę taikymo sritį. Kartu jis daro prielaidą, kad reglamentas taikomas šioje byloje ratione temporis. Manau, dėl šio klausimo reikėtų pateikti kelias pirmines pastabas.
1. Reglamento „Roma I“ taikymas „ratione temporis“
77. Reglamento „Roma I“ taikymo sritis ratione temporis nustatyta jo 28 straipsnyje, pagal kurį šis reglamentas taikomas „sutartims, sudarytoms po 2009 m. gruodžio 17 d.“
78. Tačiau mokėjimai, su kuriais susijusi pagrindinė byla, buvo atlikti vykdant 2008 m. kovo 11 d. sudarytą sutartį, kurios galiojimo terminas (tai Mediterranea nurodo savo rašytinėse pastabose) vėliau buvo pratęstas 2009 m. gruodžio 9 d. papildoma sutartimi. Iš to darytina išvada, kad reglamentas „Roma I“ netaikomas pagrindinėje byloje. Abiem atvejais kalbama apie įvykius, susiklosčiusius anksčiau nei 2009 m. gruodžio 17 d.
79. Pirmiau pateiktos išvados nekeičia tai, kad pagrindinė byla susijusi su įsipareigojimais, kurie buvo įvykdyti praėjus keliolikai mėnesių nuo sutarties sudarymo dienos. Mokestinės prievolės taip pat buvo įvykdytos dar iki 2009 m. gruodžio 17 d., praėjus atitinkamai 17 dienų ir 9 dienoms nuo tos dienos, kai suėjo prievolės įvykdymo terminai, nustatyti atitinkamai 2009 m. vasario 24 d. ir 2009 m. kovo 24 d.
80. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad net jei įsipareigojimas būtų įvykdytas 2009 m. gruodžio 17 d. ar vėliau, reglamento „Roma I“ vis vien nebūtų galima taikyti.
81. Reglamento taikymo sritį lemia sutarties sudarymo momentas, o ne laiko momentas, kai įvykdomi iš šios sutarties kylantys įsipareigojimai. Iki šiol Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje pažymėdavo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas atmetė galimybę taikyti reglamentą „Roma I“ nedelsiant, dėl kurios jis būtų taikomas būsimoms iki 2009 m. gruodžio 17 d. sudarytų sutarčių pasekmėms(17).
82. Remdamasis šiais argumentais, darau išvadą, kad reglamento „Roma I“ nuostatos netaikomos šiai bylai.
2. Teisingumo Teismo jurisdikcija aiškinti Romos konvencijos 1 straipsnio 1 dalį ir 3 straipsnio 3 dalį
83. Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nuspręstų, kad reglamentas „Roma I“ šioje byloje netaikomas, reikėtų remtis kolizinių normų sistema, nustatyta 1980 m. birželio 19 d. pasirašytoje Romos konvencijoje dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės(18); ji vėliau buvo pakeista šiuo reglamentu.
84. Vis dėlto Romos konvencija nėra Sąjungos teisės aktas. Pagal šios konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio a punktą ir 2 straipsnio a ir b punktus Teisingumo Teismas išlaiko jurisdikciją ją aiškinti, tačiau tik remdamasis kai kurių valstybių narių teismų prašymais. Tarp jų nėra bylas kaip pirmoji instancija nagrinėjančių teismų. Tačiau iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą turinio matyti, kad Tribunale Ordinariodi Venezia (Venecijos pirmosios instancijos teismas) nagrinėja bylą kaip pirmoji instancija.
85. Vis dėlto toliau šioje išvadoje pateiksiu savo poziciją dėl reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalies aiškinimo atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio taikymą.
86. Nacionalinis teismas turi galutinai įvertinti, ar šios bylos faktinės aplinkybės suteikia pagrindą taikyti reglamentą „Roma I“. Vis dėlto pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinio teismo pateiktiems klausimams taikoma reikšmingumo prielaida.
87. Sąjungos teisės išaiškinimas taip pat gali būti naudingas nacionaliniam teismui. Reikėtų atkreipti dėmesį į Romos konvencijos ir reglamento „Roma I“, kuriuo valstybių narių atžvilgiu pakeičiamos konvencijos taisyklės, nuostatų sutaptį.
3. Reglamento „Roma I“ taikymo sritis „ratione materiae“, kylanti iš šio reglamento 1 straipsnio 1 dalies
88. Ketvirtuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori išsiaiškinti, ar konkrečioje valstybėje narėje tarp buveinę šioje valstybėje turinčių bendrovių sudaryta jūrinio tanklaivio nuomos sutartis, kurioje įtvirtinta kitos valstybės narės teisės pasirinkimo sąlyga, patenka į reglamento „Roma I“ materialinę taikymo sritį.
89. Norėčiau pažymėti, kad Mediterranea, pateikdama tiek rašytines pastabas dėl penktojo prejudicinio klausimo, tiek žodines pastabas per posėdį, atkreipė dėmesį ne tik į teisės pasirinkimo, bet ir į kitas aplinkybes, kurios, kaip vertina ši bendrovė, rodo sutarties sąsają su daugiau nei vienos valstybės narės teise. Visų pirma buvo nurodyta galimybė naudotis laivu už Italijos teritorinių vandenų ribų. Į dalį jų prašyme priimti prejudicinį sprendimą taip pat atsižvelgė jį pateikęs teismas, nurodydamas, kad sutartis buvo surašyta anglų kalba ir kad joje buvo nustatyta arbitražinė išlyga, pagal kurią ginčų sprendimas pavedamas LMAA (London Maritime Arbitrators Association).
90. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepaminėjo šios aplinkybės formuluodamas trečiąjį, ketvirtąjį ir penktąjį prejudicinius klausimus. Trečiajame klausime jis tiesiog nurodė abejones dėl galimybės taikyti Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį ieškiniams, susijusiems su buveinę toje pačioje valstybėje narėje turinčių šalių sudaryta sutartimi, į kurią šalys įtraukė kitos valstybės narės teisės pasirinkimo sąlygą. Ketvirtajame ir penktajame klausime jis papildė šias aplinkybes, patikslinęs, kad sutartis sudaryta valstybėje narėje, kurioje abi šalys turi savo buveinę.
91. Todėl, atsakant į ketvirtąjį prejudicinį klausimą ir nekeičiant jo esmės, reikėtų išsiaiškinti, ar sutartis, kuri sudaryta valstybėje narėje, kurioje jos šalys turi buveinę, ir kuriai pasirinkta taikyti kitos valstybės narės teisę, patenka į reglamento „Roma I“ taikymo sritį.
a) Įvadinės pastabos
92. Prieš pateikdamas tolesnius argumentus norėčiau paaiškinti, kad keli šios išvados punktai skirti labai teorinei ir abstrakčiai analizei. Vis dėlto manau, kad man, kaip generaliniam advokatui, reikėtų pateikti savo poziciją klausimu, kuriuo jau seniai nesutariama tarptautinės privatinės teisės doktrinoje. Suprantu, kad, kaip bus matyti iš toliau padarytų išvadų, pritarimas vienai iš toliau nurodytų pozicijų reikštų galutinį atsakymą į šioje byloje iškeltus trečiąjį ir penktąjį prejudicinius klausimus. Vis dėlto kitose bylose šis klausimas gali būti reikšmingas Sąjungos teisės aiškinimui. Kartu esu įsitikinęs, kad pateikus išsamesnius argumentus Teisingumo Teismas turės galimybę nuodugniai įvertinti klausimą, kuris yra šios bylos dalykas.
93. Ketvirtuoju prejudiciniu klausimu siekiama išsiaiškinti, ar faktinės aplinkybės, kurioms nebūdingas veiksnys, kuris kolizijų teisės moksle apibrėžiamas kaip „užsienio elementas“, ir kurios todėl nerodo ryšio su dviejų ar daugiau valstybių teise, patenka į reglamento „Roma I“ taikymo sritį.
94. Šiuo klausimu kolizijų teisės srityje diskutuojama bene ilgiausiai ir plačiausiai(19). Suvienodinus Sąjungos kolizinių normų sistemą šioje srityje iškilusios abejonės neišnyko.
95. Kartais teigiama, kad tarptautinės privatinės teisės normos taikomos tik santykiams, turintiems ryšį su daugiau negu vienos valstybės teise(20). Kartais šis požiūris papildomas teiginiu, kad nepakanka bet kokio ryšio su kitos valstybės teise. Veikiau reikalaujama, kad būtų kolizinės teisės požiūriu svarbių aplinkybių, t. y. tokių, kurios galėtų nulemti normų koliziją palaikant teisinius santykius(21).
96. Priešinga pozicija grindžiama įsitikinimu, kad tarptautinės privatinės teisės normos apima visus santykius, taip pat ir tuos, kurie yra išimtinai nacionalinio pobūdžio(22). Pastaruoju atveju patikima kolizinių normų sistema neišvengiamai nulems valstybės, su kuria visi šie santykiai yra susiję, teisės taikytinumą.
b) Užsienio elemento vaidmuo nustatant materialinę reglamento „Roma I“ taikymo sritį
97. Mėginant nustatyti materialinę reglamento „Roma I“ taikymo sritį pirmiausia reikėtų pasiremti jo 1 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią šis reglamentas teisės kolizijos atvejais taikomas sutartinėms prievolėms.
98. Reglamento „Roma I“ 1 straipsnio 1 dalies formuluotė primena Romos konvencijos 1 straipsnio 1 dalį, kurioje buvo nustatyta jos taikymo sritis ratione materiae. Pagal šią nuostatą konvencija buvo taikoma sutartinėms prievolėms esant bet kuriai situacijai, susijusiai su skirtingų valstybių teise („les situations comportant un conflit de lois“).
99. Pranešime dėl Romos konvencijos, kurį parengė M. Giuliano ir P. Lagarde(23), buvo išaiškinta šios nuostatos reikšmė, nurodant, kad konvencija taikoma tik bylose, kurios yra susijusios su teisės kolizija. Tai yra situacijos, kuriose yra vienas ar daugiau užsienio elementų, nebūdingų konkrečios valstybės vidaus visuomeninei santvarkai („Il s’agit des situations qui comportent un ou plusieurs éléments d'extranéité par rapport à la vie sociale interne d'un pays“).
100. Remiantis reglamento „Roma I“ 1 straipsnio 1 dalies formuluote, kurią patvirtina Giuliano ir Lagarde pranešime pateikta pozicija, galima daryti išvadą, kad šis reglamentas netaikomas išimtinai nacionalinėms faktinėms aplinkybėms.
101. Tačiau galima teigti ir priešingai, kad reglamentas taip pat gali būti taikomas išimtinai nacionalinėse bylose, nes su šiomis situacijomis susijusi reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalis.
102. Šį požiūrį patvirtina reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 daliai analogiškos nuostatos, esančios giminingame Reglamente dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“)(24), aiškinimas.
103. Reglamento „Roma II“ 1 straipsnio 1 dalyje, panašiai kaip ir reglamento „Roma I“ 1 straipsnio 1 dalyje, nurodyta, kad šis teisės aktas „įstatymų kolizijos atvejais taikomas nesutartinėms prievolėms <…>“(25).
104. Pagal reglamento „Roma II“ 14 straipsnio 2 dalį, kuri atitinka reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalį, „jei visi situacijai svarbūs elementai tuo metu, kai įvyko žalą sukėlęs įvykis, buvo ne toje šalyje, kurios teisė buvo pasirinkta, šalių pasirinkimas netrukdo taikyti tos kitos šalies teisės nuostatas, nuo kurių negali būti nukrypta susitarimu“(26). Todėl, atsižvelgiant į reglamento „Roma II“ 14 straipsnio 2 dalį, teisės pasirinkimas nėra aplinkybė, kuri lemtų prievolės ryšį su skirtingų valstybių teise(27). Skirtingai nuo pasirinkimo, su kuriuo susijusi reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalis, šiuo atveju pasirinkimas nelaikomas „kitu“ faktinių aplinkybių elementu. Mano įsitikinimu, reglamentas „Roma II“, visų pirma jo 14 straipsnio 2 dalis, taip pat yra susijęs ir su išimtinai nacionalinėmis faktinėmis aplinkybėmis, kurios neperžengia vienos valstybės teisinės erdvės ribų.
105. Tačiau reglamento „Roma I“ taikymo sritis turi atitikti Reglamento dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės taikymo sritį, nes tai lemia abiejų reglamentų 7 konstatuojamosiose dalyse įtvirtintas suderinamumo principas(28).
106. Esu linkęs pritarti pozicijai, kad kolizinės normos taikomos net ir tuo atveju, kai konkrečios faktinės aplinkybės yra išimtinai nacionalinio pobūdžio(29).
107. Taip pat manau, kad mėginimų apibrėžti reglamento „Roma I“ taikymo sritį remiantis konkrečių faktinių aplinkybių „tarptautiškumo“ kriterijumi, taigi vadovaujantis pirmąja samprata, kurios laikėsi Giuliano ir Lagarde pranešimo autoriai, nenaudai liudija šios sąvokos neapibrėžtumas, nes dėl jo gali kilti neįveikiamų sunkumų.
108. Tai, iš kur šių sunkumų kyla, norėčiau pavaizduoti tokiu pavyzdžiu: ar reglamentas „Roma I“ taikomas tokioje situacijoje, kai nuomotojas reikalauja, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį pagal nuomos sutartį, sudarytą valstybėje, kurioje yra įprastinė šios sutarties šalių buvimo vieta, tačiau nuomininkas yra kitos valstybės narės pilietis. Taip pat tarkime, kad šios šalys nepasirinko sudarytai sutarčiai taikytinos teisės.
109. Kyla klausimas, ar tokiu atveju, atsižvelgiant į tai, kad byloje yra užsienio elementas, susijęs su vienos iš sutarties šalių pilietybe, atsiranda būtinybė taikyti reglamentą „Roma I“ siekiant nustatyti, kokia teisė taikytina nagrinėjant ginčą dėl nuomos mokesčio sumokėjimo.
110. Remiantis reglamentu „Roma I“, pirmiausia reikėtų nustatyti, kuri iš jo normų yra tinkama siekiant nustatyti šalių sudarytai sutarčiai taikytiną teisę. Tačiau pačiame reglamente „Roma I“ nėra nuostatos, kuri būtų aiškiai susijusi su kilnojamųjų daiktų nuoma.
111. Todėl reikės išaiškinti konkrečiose reglamento nuostatose vartojamas sąvokas, siekiant nustatyti jų taikymo sąlygas. Įstatymų kolizijų teisės moksle šio pobūdžio aiškinimas vadinamas „kvalifikavimu“ („qualification“, „Qualifikation“, „characterisation“)(30).
112. Remdamasis tokiu kvalifikavimu, nacionalinis teismas tikriausiai nuspręstų, kad nuomos sutartį reikėtų laikyti „paslaugų teikimo sutartimi“, kuriai skirtas reglamento „Roma I“ 4 straipsnio 1 dalies b punktas. Tik šiuo etapu paaiškėtų, kad vykstant ginčui dėl nuomos mokesčio sumokėjimo nuomininko pilietybės klausimas neturi reikšmės, nes, nesant teisės pasirinkimo, paslaugų teikimo sutarčiai taikoma valstybės, kurioje yra įprastinė paslaugų teikėjo (nuomotojo) buvimo vieta, teisė. Vis dėlto norėčiau pažymėti, kad pilietybės klausimas galėtų turėti esminę reikšmę tuo atveju, jei ginčas būtų susijęs su nuomininko neveiksnumu(31).
113. Mano nuomone, pirmiau nurodytos abejonės pagrindžia išvadą, kad mėginimai atskirti išimtinai nacionalinio pobūdžio sutartines prievoles ir sutartines prievoles, turinčias ryšį su kelių valstybių teise, yra nepagrįsti. Šie kriterijai galėtų būti taikomi tik konkretiems klausimams, susijusiems su sutartinės prievolės atsiradimu, įvykdymu ar išnykimu.
114. Todėl manau, kad konkretaus ginčo, kuris gali kilti dėl sudarytos sutarties, „tarptautiškumas“ negali lemti reglamento taikymo pačiai sutarčiai. Dėl to reikėtų kiekvieną kartą vertinti, ar, neatsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, turint galvoje kitus galinčius kilti ginčus, egzistuoja tokie faktinių aplinkybių elementai, kurie galėtų suteikti pagrindą kitos valstybės teisės taikytinumui. Taigi prieš priimant patį sprendimą dėl reglamento taikymo reikėtų išsamiai išanalizuoti jo nuostatas ir taikyti tam tikras aiškinimo technikas. Dėl to galėtų kilti įvairių abejonių, kurių reikšmingumo lygis gerokai pranoktų patį taikytinos teisės nustatymo pagal reglamento „Roma I“ nuostatas reikšmingumą.
115. Atsižvelgdamas į pateiktus argumentus laikausi nuomonės, kad reglamentas „Roma I“ taip pat taikomas ir išimtinai nacionalinėse situacijose, neturinčiose ryšio su daugiau nei vienos valstybės teise. Todėl pats kitos valstybės narės teisės pasirinkimas, apie kurį kalbama ketvirtajame prejudiciniame klausime, neturi įtakos tam, ar konkrečios faktinės aplinkybės patenka į reglamento „Roma I“ taikymo sritį ratione materiae. Todėl nebūtina priimti sprendimo dėl to, ar teisės pasirinkimas lemia sutartinės prievolės ryšį su skirtingų valstybių teise, nes tai nėra reglamento taikymo sąlyga.
116. Todėl siūlau Teisingumo Teismui teigiamai atsakyti į ketvirtąjį prejudicinį klausimą ir išaiškinti, kad:
Reglamento „Roma I“ 1 straipsnio 1 dalį kartu su šio reglamento 3 straipsnio 3 dalimi reikia aiškinti taip, kad jūrinio tanklaivio nuomos sutartis, kurią konkrečioje valstybėje narėje sudarė buveinę toje pačioje valstybėje narėje turinčios bendrovės, patenka į reglamento „Roma I“ materialinę taikymo sritį, neatsižvelgiant į tai, ar šioje sutartyje yra nustatyta kitos valstybės narės teisės pasirinkimo sąlyga.
117. Vis dėlto, jei Teisingumo Teismas nepritartų pirmiau pateiktai pozicijai, tuomet šioje byloje tą patį atsakymą lemtų pozicija, grindžiama įsitikinimu, kad, nors pats reglamentas „Roma I“ netaikomas išimtinai nacionalinėms faktinėms aplinkybėms, sutartyje numačius teisės pasirinkimo sąlygą, atsiras toks stiprus ryšys su kita teisės sistema, kad jis suteiks pagrindą taikyti reglamento „Roma I“ nuostatas.
D. Dėl trečiojo ir penktojo prejudicinių klausimų
118. Trečiuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti, ar Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis gali būti taikomas, jei sutarties šalys turi buveinę toje pačioje valstybėje narėje ir pagal sutartyje numatytą sąlygą pasirinkta kitos valstybės narės teisė. Šioje prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalyje jį pateikęs teismas dar tiesiogiai nenurodo reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalies. Vis dėlto manau, kad trečiojo prejudicinio klausimo punctum saliens yra susijęs su padaryto teisės pasirinkimo pasekmėmis šioje nuostatoje nurodytomis aplinkybėmis.
119. Penktuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar taikytinos teisės pasirinkimas reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalyje nurodytoje situacijoje atima iš suinteresuotosios šalies galimybę veiksmingai remtis Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje nustatyta išimtimi.
120. Trečiasis ir penktasis prejudiciniai klausimai iš esmės susiję su tuo pačiu aspektu, kurį galima suprasti kaip klausimą, kokią įtaką teisės pasirinkimas, padarytas reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalyje numatytomis aplinkybėmis, turi galimybei remtis Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsniu. Todėl manau, kad abu šiuos klausimus reikia analizuoti kartu.
121. Pirmiausia pateiksiu savo poziciją dėl reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalies ir Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio tarpusavio santykio. Tada aptarsiu taikytinos teisės pasirinkimo sąlygos įtraukimo į sutartį pasekmes reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalyje numatytomis aplinkybėmis.
1. Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio ir reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalies tarpusavio santykis
a) Ar reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalyje reglamentuotos teisės pasirinkimo pasekmės siekiant taikyti Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį?
122. Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio pirmoje įtraukoje iš suinteresuotosios šalies reikalaujama įrodyti, kad visiems kreditoriams žalingam aktui taikoma ne tos valstybės narės, kurioje iškelta byla, teisė.
123. Reglamento Nr. 1346/2000 23 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šiame reglamente turi būti nustatytos bendros kolizinės taisyklės, savo taikymo srityje pakeisiančios nacionalinės tarptautinės privatinės teisės taisykles. Tačiau šiame reglamente nėra kolizinių normų, kuriomis remiantis būtų galima nustatyti, kokia teisė taikytina ginčijamam aktui, su kuriuo susijęs šio reglamento 13 straipsnis. Todėl manau, kad šiam aktui taikytiną teisę lemia kolizinės normos, kuriomis remiantis reikėtų nustatyti legem causae ne bankroto byloje. Reglamentas Nr. 1346/2000 priimtas tokiu metu, kai sutartinėms prievolėms taikytina teisė valstybių narių atžvilgiu buvo nustatoma remiantis Romos konvencija. Atsižvelgdamas į pastabas dėl ketvirtojo prejudicinio klausimo, toliau šioje išvadoje vis dėlto remsiuosi reglamento „Roma I“ nuostatomis. Darau prielaidą, kad, taikant Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį, šioje byloje ginčijamam aktui taikytiną teisę lemia reglamento „Roma I“ nuostatos, įskaitant jo 3 straipsnį, kuriame leidžiama pasirinkti sutartinėms prievolėms taikytiną teisę.
124. Tam tikrą abejonę šiuo požiūriu kelia Virgós ir Schmit pranešime nurodyta išlyga, kad konvencijoje esančio Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio atitikmens tikslas buvo apsaugoti kreditorių ir trečiųjų asmenų, kurie elgėsi laikydamiesi paprastai taikytinos nacionalinės teisės („normally applicable national law“), teisėtus lūkesčius. Tai gali rodyti, kad taikant Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnį (tiek, kiek šioje nuostatoje reikalaujama įrodyti, kad aktui taikoma „ne tos valstybės narės, kurioje iškelta byla, teisė“) reikšmę turi tik teisė, nustatyta remiantis kolizinėmis normomis, grindžiamomis objektyviomis sąsajomis, neatsižvelgiant į šalių pasirinktą teisę.
125. Tokią poziciją gali patvirtinti išvada, padaryta remiantis reglamento 24 konstatuojamąja dalimi, kurioje nurodyta, kad reglamentu, taip pat ir jo 13 straipsnyje numatytomis išimtimis siekiama apsaugoti ne tik teisėtus lūkesčius, bet ir „tikrumą dėl kitose valstybėse narėse sudarytų sandorių, nei ta valstybė narė, kurioje iškelta byla“. Ši formuluotė gali lemti išvadą, kad Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsniui turi reikšmę tik faktinių aplinkybių elementai, nes būtent jie, remiantis reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalyje pateikta sąvokų sistema, „lokalizuoja“ konkretų aktą kitoje valstybėje (kitose valstybėse) nei bylos iškėlimo valstybė.
126. Tačiau ši pozicija neatrodo įtikinama. Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje išreikštas teisėtų lūkesčių apsaugos principas. Vargu ar galima teigti, kad apsaugos nenusipelno šalys, kurios elgiasi laikydamosi teisės, pasirinktos laikantis autonomijos, kuri joms pripažįstama pagal tarptautinę privatinę teisę. Įstatymų kolizijos teisėje teisės pasirinkimas yra lygiavertis taikytinos teisės nustatymo metodas. Šalių autonomijos principas užima svarbią vietą Sąjungos tarptautinės privatinės teisės normų sistemoje(32).
127. Todėl esu įsitikinęs, kad, taikant Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnio pirmą įtrauką, šalių, kurių abiejų buveinė yra bankroto bylos iškėlimo valstybėje, padaryto teisės pasirinkimo pasekmes ir toliau lemia reglamento „Roma I“ nuostatos, tarp jų – jo 3 straipsnis.
b) Ar pasirinkdamos sutartinei prievolei taikytiną teisę šalys gali numatyti, kurios valstybės teisė po bankroto bylos iškėlimo bus „lege fori concursus“?
128. Norėčiau pažymėti, kad trečiasis prejudicinis klausimas, kaip Komisija pažymi rašytinėse pastabose, grindžiamas prielaida, kad sutarties šalys, kurių abiejų buveinė yra toje pačioje valstybėje narėje, jau pasirinkdamos teisę gali numatyti, kurios valstybės teisė bus lege fori concursus vienai iš jų iškėlus bankroto bylą.
129. Vis dėlto manau, kad šis požiūris grindžiamas tam tikru supaprastinimu. Atlikdamos aktą, šalys iš esmės dar nežino, ar kuriai nors iš jų bus iškelta bankroto byla, o jei bus – kuriai iš jų.
130. Juo labiau šiuo etapu šalys gali nežinoti, kuri teisė bus taikytina galimai bankroto bylai.
131. Bankroto bylai ir jos pasekmėms taikytina bankroto bylos iškėlimo valstybės narės teisė (Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 1 dalis). Jurisdikciją iškelti bankroto bylą turi valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai (to reglamento 3 straipsnio 1 dalis).
132. Tai, kurios valstybės narės teisė galutinai bus taikytina vertinant visus klausimus, susijusius su bankroto byla, nustatoma pagal Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnyje įtvirtintas jurisdikcijos taisykles. Konkrečios valstybės narės teismų jurisdikciją lemiančios aplinkybės gali pasikeisti jau atlikus aktą su ateityje bankrutuosiančiu asmeniu.
133. Taigi, jei, prieš pateikdamas prašymą iškelti bankroto bylą, ateityje bankrutuosiantis asmuo perkels buveinę į kitą valstybę narę, tai iš esmės jurisdikciją nagrinėti bylas, susijusias su bankroto byla, turės šios valstybės teismai. Prašymo iškelti bankroto bylą pateikimo momentas reiškia tinkamą momentą tikrinti, ar yra jurisdikciją pagrindžianti sąsaja su Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsniu(33).
134. Todėl teisės pasirinkimo pasekmių nereikia apriboti darant prielaidą, kad, numatydamos, jog atitinkama teisė bus taikoma kaip legis fori concursus, šalys siekia išvengti šios teisės taikymo, nes rinkdamosi teisę jos dar nežino, ar kuriai nors šaliai bus iškelta bankroto byla, jei taip, kuriai iš šalių ji bus iškelta ar juo labiau kokia teisė bus taikoma šiai bylai.
c) Ar pasirinkdamos teisę šalys siekia apeiti teisę kolizijų teisės požiūriu („fraude à la loi“)?
135. Taip pat nemanau, kad visais atvejais vienintelis teisės pasirinkimo tikslas yra išvengti konkrečios teisės nuostatų taikymo, į ką Komisija atkreipė dėmesį savo rašytinėse pastabose ir kas, atrodo, suponuojama trečiuoju prejudiciniu klausimu.
136. Įstatymų kolizijos doktrinoje vartojama teisės vengimo sąvoka („fraude à la loi“, „Gesetzesumgehung“, „evasion of law“)(34). Šia sąvoka apibrėžiamas teisinio santykio šalies (šalių) elgesys, kuriuo siekiama išvengti įprastai taikytinos teisės taikymo pasekmių, siekiant, kad vietoj jos būtų taikoma kita teisė. Kartais teigiama, kad siekiant apsaugoti viešąjį interesą ir sandorių saugumą tokiems veiksmams reikėtų užkirsti kelią ir taikytinos teisės paieškos etapu neatsižvelgti į aplinkybes, atsiradusias dėl šalių veiksmų (be kita ko, susiklosčiusias dėl to, kad šalys pasirinko taikytiną teisę).
137. Šiais laikais, atsižvelgiant į išaugusią šalių autonomijos reikšmę įstatymų kolizijos teisėje, šios sampratos reikšmingumu derėtų suabejoti, visų pirma kalbant apie situacijas, kuriose leidžiama pasirinkti taikytiną teisę(35).
138. Pagal reglamentą „Roma I“, remiantis jo 2 straipsniu, taikoma vadinamojo neriboto pasirinkimo koncepcija, reiškianti, kad šalys jas siejantiems santykiams gali taikyti pasirinktą teisę, kuri nebūtinai turi būti kaip nors susijusi su konkrečios bylos faktinėmis aplinkybėmis. Šis sprendimas atitinka šiuolaikinėje įstatymų kolizijos teisėje vyraujančią tendenciją(36). Tuo remiantis darytina išvada, kad rūpintis tuo, ar teisė pasirinkta tinkamai, paliekama pačioms šį pasirinkimą padariusioms šalims(37).
139. Kadangi šalys gali pasirinkti jas siejančiai sutarčiai taikytiną teisę ir šis pasirinkimas neribojamas, sunku pripažinti, kad pats siekis sutartiniam santykiui nustatyti pasirinktos valstybės teisę yra veiksmas, kuriam reikia užkirsti kelią.
140. Plati šalių autonomija ribojama įvairiomis reglamente „Roma I“ numatytomis priemonėmis, pavyzdžiui, viršesnėmis privalomomis nuostatomis (9 straipsnis), viešosios tvarkos išlyga (21 straipsnis), reglamentavimu, skirtu trečiųjų asmenų apsaugai (3 straipsnio 2 dalies antras sakinys) ir silpnesniosios prievolinių santykių šalies apsaugai (6 straipsnio 2 dalis ir 8 straipsnio 1 dalis), taip pat nuostata, pagal kurią konkrečios pasekmės siejamos su taikytinos teisės pasirinkimu, jei visi situacijai svarbūs elementai, išskyrus patį pasirinkimą, yra vienoje valstybėje (3 straipsnio 3 dalis). Būtent pastaruoju atveju galima įžvelgti „fraude à la loi“ doktriną. Be pirmiau nurodytų aspektų, reglamente vis dėlto nėra bendros normos, kuria būtų siekiama neleisti apeiti teisės. Be to, nemanau, kad šią funkciją turėtų atlikti Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis, kalbant apie taikytinos teisės pasirinkimą sutarčiai, kurią sudarė buveinę toje pačioje valstybėje turinčios šalys. Visgi šio pasirinkimo pasekmes lemia reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalis.
2. Teisės pasirinkimas reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalyje nurodytomis aplinkybėmis
a) Reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalies taikymo sritis
141. Esminis penktuoju ir – bent netiesiogiai – trečiuoju prejudiciniu klausimu keliamas aspektas susijęs su teisės pasirinkimo pasekmėmis sutartinei prievolei, kuri visa yra susijusi su vienos valstybės teise.
142. Reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalyje, kurią nacionalinis teismas nurodo prašyme priimti prejudicinį sprendimą, numatyta: „Tais atvejais, kai visi kiti situacijai svarbūs elementai [teisės] pasirinkimo metu yra kitoje valstybėje nei ta, kurios teisė pasirinkta, šalių pasirinkimas neturi kliudyti taikyti tos kitos valstybės teisės nuostatų, nuo kurių negali būti nukrypstama sutartimi.“
143. Reikėtų pažymėti, jog penktasis prejudicinis klausimas grindžiamas prielaida, kad pagal šios bylos faktines aplinkybes „visi situacijai svarbūs elementai“, išskyrus patį pasirinkimą, yra bankroto bylos iškėlimo valstybėje.
144. Bet kuriuo atveju nacionalinis teismas turi įvertinti, ar šioje byloje pasirinkimas padarytas reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalyje nurodytomis aplinkybėmis.
145. Visų pirma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galės nuspręsti, ar vien sąlygos, pagal kurią jūriniu laivu leidžiama naudotis kitos valstybės nei ta, kurios teritorijoje sudaryta sutartis ir kurioje šios sutarties šalys turi savo buveinę, teritoriniuose vandenyse, įtraukimo į sutartį pakanka, kad būtų pripažinta, jog prievolė susijusi su skirtingų valstybių teise. Mediterranea atkreipė dėmesį į šią aplinkybę savo pastabose.
146. Tik tarp kitko norėčiau pažymėti, kad tokiai pozicijai prieštarauja reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalies formuluotė, pagal kurią reikšmingais pripažįstami taikytinos teisės pasirinkimo metu egzistavę faktinių aplinkybių elementai.
147. Be to, nemanau, kad vien sutarties nuostata, pagal kurią numatyta galimybė naudotis daiktu už vienos valstybės narės ribų, leistų susieti bylą su skirtingų valstybių teise ir taip netaikyti reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalies. Daugumoje vykdant ekonominę veiklą sudaromų sutarčių tokios išlygos nėra. Tai nereiškia, kad daiktu galima naudotis tik vienos valstybės narės teisinėje erdvėje. Vis dėlto manau, kad potencialios galimybės naudoti daiktą, kuriuo leista naudotis kitos valstybės teritorijos ribose, nepakanka, kad konkrečios faktinės aplinkybės taptų tarptautinės, ir dėl to teisės pasirinkimo pasekmių nebūtų galima apriboti remiantis reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalimi. Manau, kad taip būtų pernelyg apribotas šios nuostatos, kurios tikslas – neleisti išvengti įprastai taikytinos teisės pasekmių išimtinai nacionalinėse situacijose, vaidmuo.
148. Dar sunkiau preziumuoti, kad vien nuostatos, kuria numatyta galimybė naudotis daiktu kitos teisinės erdvės ribose, įtraukimas į sutartį užkerta kelią taikyti reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalį. Toks sprendimas leistų apeiti šio reglamento 3 straipsnio 3 dalį tiesiog numatant sutartyje atitinkamas formuluotes. Manau, panašiai reikėtų vertinti atvejus, kai šalys kitos valstybės kalba surašo sutarties turinį, taip pat kitos valstybės teismų nurodymą kaip turinčių jurisdikciją nagrinėti iš šios sutarties galinčius kilti ginčus.
149. Manau, reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalies taikymo tikslais vertinant, ar „visi kiti situacijai svarbūs elementai [teisės] pasirinkimo metu yra kitoje valstybėje nei ta, kurios teisė pasirinkta“, reikėtų atsižvelgti ne į visas aplinkybes, o tik į tas, kurios yra svarbios įstatymų kolizijų teisės požiūriu.
b) Taikytinos teisės pasirinkimo reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalyje nurodytomis aplinkybėmis pasekmės
150. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ir doktrinoje dar nėra bendros pozicijos dėl teisės pasirinkimo reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalyje nurodytomis aplinkybėmis pasekmių.
151. Įstatymų kolizijų doktrinoje galima išskirti dvi sampratas, susijusias su teisės pasirinkimo pasekmėmis išimtinai nacionalinėmis faktinėmis aplinkybėmis, kurių šalininkai skirtingai nustato šalių autonomijos ribas tarptautinėje privatinėje teisėje.
– Teisės pasirinkimas remiantis įstatymų kolizijos normomis
152. Kartais išreiškiamas požiūris, kad išimtinai nacionalinėse situacijose dėl teisės pasirinkimo kyla pasekmių kolizijų teisės požiūriu. Tai reiškia, kad dėl tokio pasirinkimo sutartinei prievolei taikoma pasirinkta teisė.
153. Tačiau teisės pasirinkimui taikomi tam tikri apribojimai, kuriais siekiama užkirsti kelią mėginimams išvengti įprastai taikytinos teisės sukeliamų pasekmių. Tada, be pasirinktos teisės, taikomos valstybės narės, su kuria yra išimtinai susijęs konkretus santykis, imperatyvios nuostatos(38).
– Nuoroda į materialinį teisinį reglamentavimą
154. Kitas požiūris grindžiamas įsitikinimu, kad išimtinai nacionalinėse situacijose „pasirinkimas“ nesukelia pasekmių kolizijų teisės požiūriu ir atlieka materialinio teisinio reglamentavimo nuorodos funkciją(39) („incorporation au contrat de règles de droit matériel“, „materiellrechtliche Verweisung“, „incorporation of foreign law“)(40). Nuoroda į materialinį teisinį reglamentavimą reiškia, kad šalys pasinaudoja sutarčių laisve, kurios ribas nustato konkrečiam prievoliniam santykiui taikytina teisė(41). Nurodydamos kitą teisės sistemą, šalys formuoja jas siejančių teisinių santykių turinį pagal šioje teisės sistemoje priimtus sprendimus tiek, kiek tai leidžiama pagal dispozityviąsias taikytinos teisės nuostatas. Ir toliau taikomos imperatyvios legis causae nuostatos, dėl kurių, kaip nurodyta reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalyje, netaikymo šalys negali susitarti.
– Teisės pasirinkimo reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalyje nurodytomis aplinkybėmis pasekmės
155. Pritariu antrosios iš pirmiau nurodytų pozicijų šalininkams, kurie su reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalyje nurodytomis aplinkybėmis padarytu pasirinkimu sieja tik nuorodos į materialinį teisinį reglamentavimą pasekmes.
156. Pačiame reglamente nėra aiškios nuorodos, kuri leistų pritarti kuriai nors vienai iš pateiktų pozicijų.
157. Vis dėlto reglamento „Roma I“ 13 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad šis reglamentas „nedraudžia šalims nuorodos pagalba į sutartį įtraukti nevalstybinę teisės sistemą arba tarptautinę konvenciją(42).
158. Manau, kalbant apie reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalį taip pat galima teigti, kad teisės „pasirinkimas“ sukelia tik nuorodos į materialinį teisinį reglamentavimą pasekmių. Juk reglamento 13 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas šias pasekmes sieja su teisės pasirinkimo sąlyga, kuri peržengia šalims įstatymų kolizijos srityje suteikiamos autonomijos ribas.
159. Ši pozicija, nors ji argumentuojama įvairiai, vyrauja tarptautinės privatinės teisės doktrinoje(43).
– Teisės pasirinkimo reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalyje nurodytomis aplinkybėmis pasekmės ir galimybė remtis Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsniu
160. Nepaisant to, ar su išimtinai nacionalinei situacijai taikytinos teisės pasirinkimu siejamos pasekmės kolizijų teisės požiūriu, ar šis pasirinkimas laikomas nuoroda į materialinį teisinį reglamentavimą, ir toliau taikomos įprastai taikytinos imperatyvios valstybės teisės (lex fori concursus) nuostatos.
161. Vis dėlto nemanau, kad vienos ar kitos pozicijos palaikymas neturi esminės praktinės reikšmės. Nuorodos į materialinį teisinį reglamentavimą samprata turi savo pranašumų visų pirma tuo atveju, kai atsiranda būtinybė įvertinti, ar yra įvykdytos sąlygos, kurių reikalaujama Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje numatytoje leidžiančioje nukrypti nuostatoje.
162. Šalis, kuri remiasi šio reglamento 13 straipsniu, turi įrodyti, kad visiems kreditoriams žalingam aktui taikoma kitos valstybės nei ta, kurioje iškelta bankroto byla, teisė.
163. Pritarus nuorodos į materialinį teisinį reglamentavimą koncepcijai, šalis netenka galimybės remtis Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje nustatyta išimtimi. Kadangi pasirinkimas nesukelia pasekmių kolizijų teisės požiūriu, suinteresuotoji šalis negali įrodyti, kad ginčijamam aktui taikytina kitos valstybės narės teisė nei lex fori concursus.
164. Tačiau laikantis sampratos, pagal kurią su teisės pasirinkimu siejamos pasekmės kolizijų teisės požiūriu, suinteresuotoji šalis galėtų šio reglamento 13 straipsnyje nurodytą aplinkybę įrodyti esant išimtinai nacionalinėms faktinėms aplinkybėms. Tam nekliudytų faktas, kad būtų taikomos įprastai taikytinos nuostatos, „nuo kurių negali būti nukrypstama sutartimi“.
165. Juk tarp šių nuostatų, „nuo kurių negali būti nukrypstama sutartimi“, nėra bankroto teisės nuostatų. Pasirinkus sutartinei prievolei taikytiną teisę pasirinkta teisė taikoma tik tiems klausimams, kurie patenka į sutartinių santykių reguliavimo sritį. Ją reikėtų nustatyti pagal reglamento „Roma I“ 12 straipsnyje nurodytas gaires. Žinoma, šioje nuostatoje nėra išsamiai išvardyti klausimai, patenkantys į sutartinio reglamentavimo sritį, tačiau joje patvirtinamas įstatymų kolizijų teisėje įtvirtintas požiūris, kad sutartiniu reguliavimu nustatomas sutarties turinys ir iš jo kylančios pasekmės, ir, išskyrus kai kurias paties reglamento nuostatose, įskaitant jo 11 straipsnį ir 1 straipsnio 2 dalies a ir f punktus, nurodytas išimtis, jos galiojimo sąlygos. Todėl sutartinei prievolei taikytina teisė yra reikšminga vertinant šalių teises ir pareigas. Tačiau, manau, ši teisė neapima tiek daug, kad į jos taikymo sritį įeitų konkrečios bankroto teisės priemonės.
166. Taigi Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje nurodyta leidžianti nukrypti nuostata yra grindžiama supaprastinimu. Ja pasitikėjimas visiems kreditoriams žalingam aktui taikytina teise saugomas plačiau nei taikant legis causae.
167. Tad 13 straipsnyje reikalaujamas įrodymas, kad aktas negali būti ginčijamas „jokiomis priemonėmis“ pagal jam taikytiną teisę, taip pat susijęs su klausimais, kurie nepatenka į sutartinio reguliavimo sritį. Juo siekiama įrodyti, kad nėra galimybės ginčyti aktų remiantis bendrosiomis nuostatomis, teikiant tradicinius ieškinius pagal civilinę ir komercinę teisę, kuriai ne bankroto byloje taikoma legi contractus, kaip ir remiantis konkrečiomis bankroto teisės priemonėmis, nepatenkančiomis į sutartinio reguliavimo sritį.
168. Šis mechanizmas grindžiamas pasekmėmis, pagal Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 1 dalį kylančiomis dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal šią nuostatą visiems klausimams, susijusiems su bankroto byla, taikoma vienos valstybės teisė, nors akto atlikimo su ateityje bankrutuosiančiu asmeniu metu gali būti nežinoma, kurios valstybės teisė bus lege fori concursus iškėlus bankroto bylą(44).
169. Pirmiau pateikti svarstymai yra papildomas argumentas, kuriuo patvirtinama pozicija, pagal kurią pasirenkant taikytiną teisę reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalyje numatytomis aplinkybėmis turima omenyje tik nuoroda į materialinį teisinį reglamentavimą.
170. Atsižvelgdamas į pirmiau atliktą analizę, siūlau Teisingumo Teismui į trečiąjį ir penktąjį prejudicinius klausimus atsakyti taip:
Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis gali būti taikomas, jei sutarties šalių buveinė yra toje pačioje valstybėje narėje ir jei jos pasirenka šiai sutarčiai taikytiną teisę. Tačiau šio pasirinkimo pasekmes lemia reglamento „Roma I“ 3 straipsnis.
Sutarties šalių pasirinkimas taikyti kitos valstybės narės nei bankroto bylos iškėlimo valstybė, kurioje yra „visi situacijai svarbūs elementai“, teisę, atsižvelgiant į reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalį, nereiškia, kad sutarčiai taikoma šalių pasirinkta teisė, ir neleidžia įrodyti Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje nurodytos aplinkybės, kad sutarčiai taikytina ne tos valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisė.
VI. Išvada
171. Atsižvelgdamas į pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Tribunale Ordinario di Venezia (Venecijos pirmosios instancijos teismas, Italija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:
1. Siekiant taikyti 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 13 straipsnyje nustatytą išimtį reikalaujama šalies, gavusios naudos iš visiems kreditoriams žalingo akto, procesinio aktyvumo.
Vis dėlto pagal valstybių narių procesinės autonomijos principą būtent valstybės narės, kurios teismai turi jurisdikciją konkrečioje byloje, teisė nustato, kaip suinteresuotoji šalis, įrodydama reglamento 13 straipsnyje nurodytas aplinkybes, turi remtis šia nuostata siekdama išvengti visiems kreditoriams žalingo akto nuginčijimo pagal legis fori concursus.
2. Siekiant veiksmingai remtis Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje nustatyta išimtimi, asmeniui, gavusiam naudos iš visiems kreditoriams žalingo akto, – jei pagal lex causae leidžiama užginčyti šio pobūdžio aktą – pakanka įrodyti, kad aktas, nors jį iš esmės galima užginčyti, negali būti niekaip veiksmingai užginčytas remiantis legis causae atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo aplinkybes.
3. 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) 1 straipsnio 1 dalį kartu su šio reglamento 3 straipsnio 3 dalimi reikia aiškinti taip, kad jūrinio tanklaivio nuomos sutartis, kurią konkrečioje valstybėje narėje sudarė buveinę toje pačioje valstybėje narėje turinčios bendrovės, patenka į reglamento „Roma I“ materialinę taikymo sritį, neatsižvelgiant į tai, ar šioje sutartyje nustatyta kitos valstybės narės teisės pasirinkimo sąlyga.
4. Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnis gali būti taikomas, jei sutarties šalių buveinė yra toje pačioje valstybėje narėje ir jei jos pasirenka šiai sutarčiai taikytiną teisę. Tačiau šio pasirinkimo pasekmes lemia reglamento „Roma I“ 3 straipsnis.
Sutarties šalių pasirinkimas taikyti kitos valstybės narės nei bankroto bylos iškėlimo valstybė, kurioje yra „visi situacijai svarbūs elementai“, teisę, atsižvelgiant į reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalį, nereiškia, kad sutarčiai taikoma šalių pasirinkta teisė, ir kartu neleidžia įrodyti Reglamento Nr. 1346/2000 13 straipsnyje nurodytos aplinkybės, kad sutarčiai taikytina ne tos valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisė.