Byla T‑79/13

Alessandro Accorinti ir kt.

prieš

Europos Centrinį Banką (ECB)

„Deliktinė atsakomybė – Ekonominė ir pinigų politika – ECB – Nacionaliniai centriniai bankai – Graikijos valstybės skolos pertvarkymas – Vertybinių popierių pirkimo programa – Tik Eurosistemos centriniams bankams taikomas vertybinių popierių mainų susitarimas – Privataus sektoriaus įtraukimas – Bendrų veiksmų sąlygos – Kredito vertės padidinimas taikant išpirkimo schemą, skirtą vertybinių popierių, kaip garantijų, statusui sustiprinti – Privatūs kreditoriai – Pakankamai akivaizdus teisės normos, suteikiančios teisių privatiems asmenims, pažeidimas – Teisėti lūkesčiai – Vienodas požiūris – Atsakomybė dėl teisėto norminio akto – Neįprasta ir specifinė žala“

Santrauka – 2015 m. spalio 7 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas

1.      Teismo procesas – Ieškinys – Formos reikalavimai – Ginčo dalyko nustatymas – Pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka – Ieškinys, kuriuo siekiama Sąjungos institucijos tariamai padarytos žalos atlyginimo

(Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirma pastraipa ir 53 straipsnio pirma pastraipa; Bendrojo Teismo procedūros reglamento (1991) 44 straipsnio 1 dalies c punktas)

2.      Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Atskiras nuo ieškinio dėl panaikinimo ieškinys – Ribos –Prašymas atlyginti žalą ir prašymas dėl panaikinimo, kurie grindžiami tais pačiais pagrindais ir kurie pateikti kartu, per ieškinio pareiškimo terminą – Priimtinumas

(SESV 263 straipsnio šešta pastraipa, SESV 268 straipsnis ir SESV 340 straipsnio trečia pastraipa)

3.      Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Neteisėtumas – Žala – Priežastinis ryšys – Kumuliacinės sąlygos – Vienos iš sąlygų netenkinimas – Viso ieškinio atmetimas

(SESV 340 straipsnio antra pastraipa)

4.      Deliktinė atsakomybė – Sąlygos – Neteisėtumas – Pakankamai akivaizdus Sąjungos teisės pažeidimas– Reikalavimas, kad institucijos aiškiai ir šiurkščiai pažeistų savo diskrecijos ribas– Vertinimas tuo atveju, kai Europos Centrinis Bankas, vykdydamas kompetenciją pinigų politikos srityje, priima bendro pobūdžio teisės aktus

(SESV 127 straipsnis, 282 ir 340 straipsniai; Protokolo Nr. 4, pridėto prie ESS ir SESV, 18 straipsnis)

5.      Europos Sąjungos teisė – Principai – Teisėtų lūkesčių apsauga – Ribos – Priemonių pinigų politikos srityje priėmimas – Institucijų diskrecija – Priemonių pritaikymas prie besikeičiančios ekonominės situacijos – Negalėjimas remtis teisėtų lūkesčių apsauga

6.      Europos Sąjungos teisė – Principai – Teisėtų lūkesčių apsauga – Sąlygos – Europos Centrinio Banko narių pareiškimai dėl Graikijos valstybės skolos pertvarkymo – Banko kompetencijos priimti sprendimą dėl tokio pertvarkymo nebuvimas – Rūpestingo ir nuovokaus ūkio subjekto žinojimas apie Graikijos skolos priemonių rizikingą pobūdį – Teisėtų lūkesčių nesukėlimas

(SESV 120 straipsnis)

7.      Ekonominė ir pinigų politika – Pinigų politika – Įgyvendinimas – Graikijos valstybės skolos pertvarkymas taikant valstybės skolos priemonių išpirkimo schemą – Skolos priemonių mainų susitarimo sudarymas, naudingas tik Eurosistemos centriniams bankams – Tokias priemones turinčių privačių investuotojų neįtraukimas – Vienodo požiūrio principo pažeidimas – Nebuvimas – Europos Centrinio Banko kompetencijos nepaisymas – Nebuvimas

(SESV 123 straipsnis, 127 straipsnio 1 ir 2 dalys ir 282 straipsnio pirma dalis; Protokolo Nr. 4, pridėto prie ESS ir SESV, 18 straipsnio 1 dalis; Europos Centrinio Banko sprendimas 2010/281)

8.      Ekonominė ir pinigų politika – Pinigų politika – Įgyvendinimas – Graikijos valstybės skolos pertvarkymas taikant valstybės skolos priemonių išpirkimo schemą – Kredito vertės padidinimas tik Eurosistemos nacionalinių centrinių bankų naudai, siekiant sustiprinti atitinkamų priemonių statusą – Tokias priemones turinčių privačių investuotojų negalėjimas pasinaudoti šio vertės padidinimo teikiama nauda – Vienodo požiūrio principo pažeidimas – Netaikymas – Europos Centrinio Banko kompetencijos nepaisymas – Nebuvimas

(SESV 123 straipsnis, 127 straipsnio 1 ir 2 dalys ir 282 straipsnio 1 dalis; Protokolo Nr. 4, pridėto prie ESS ir SESV, 18 straipsnio 1 dalis; Europos Centrinio Banko sprendimo 2012/153 1 straipsnis)

9.      Europos Sąjungos teisė – Principai – Kreditorių lygybės principas – Sąjungos teisėje neįtvirtintas principas

(SESV 127 straipsnis; Protokolo Nr. 4, pridėto prie ESS ir SESV, 18 straipsnis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniai; Tarybos reglamentas Nr. 1346/2000)

10.    Ieškinys dėl panaikinimo – Pagrindai – Piktnaudžiavimas įgaliojimais – Sąvoka

(SESV 263 straipsnis)

11.    Deliktinė atsakomybė – Atsakomybė už teisėtu aktu padarytą žalą – Kompetencijai priimti Sąjungos teisės aktus priskiriami veiksmai  – Neįtraukimas – Ribos – Žala, kilusi dėl Graikijos skolos priemonių vertės sumažėjimo Europos Centriniam Bankui įgyvendinant privačiame sektoriuje veikiantiems tokių priemonių turėtojams skirtą mainų pasiūlymą – Neįprastos ir specifinės žalos nebuvimas – Banko atsakomybė – Netaikymas

(SESV 340 straipsnio trečia pastraipa; Europos Centrinio Banko sprendimas 2012/153)

1.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 53, 57 punktus)

2.      Tik išimties tvarka ir siekiant užtikrinti, kad ieškinio dėl panaikinimo pareiškimo terminas nebūtų apeitas, prašymas atlyginti žalą pripažįstamas nepriimtinu tuo atveju, jei buvo pateiktas kartu su prašymu dėl panaikinimo; nepriimtinumas grindžiamas tuo, kad prašymu atlyginti žalą faktiškai siekiama, kad ieškovui skirtas individualus ir galutinis sprendimas būtų atšauktas ir kad tuo atveju, jeigu toks prašymas būtų patenkintas, būtų panaikinti teisiniai šio sprendimo padariniai. Be to, jeigu ieškinys dėl panaikinimo pareiškiamas per SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje numatytą terminą, nedelsiant galima atmesti teiginį, kad tokį terminą siekiama apeiti pareiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo.

Šiuo klausimu pabrėžtina, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo yra atskira teisių gynimo priemonė, kuri turi ypatingą paskirtį teisių gynimo priemonių sistemoje, ir jai keliamos įgyvendinimo sąlygos suformuluotos atsižvelgiant į jos specifinį tikslą. Ieškiniais dėl panaikinimo ir dėl neveikimo siekiama sankcionuoti už teisiškai privalomo akto neteisėtumą arba tokio akto nebuvimą, o ieškinio dėl žalos atlyginimo dalykas – prašymas atlyginti žalą, atsiradusią dėl Sąjungos institucijai ar organui priskirtino neteisėto akto ar veiksmų. Viena vertus, tokios ieškinio dėl žalos atlyginimo autonomijos negali paneigti vien aplinkybė, kad ieškovas nusprendžia pareikšti vienas po kito ieškinį dėl panaikinimo ir dėl žalos atlyginimo. Kita vertus, pripažinimas, kad ieškinys dėl panaikinimo nepriimtinas, automatiškai nelemia vėliau pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo nepriimtinumo remiantis vien tuo, kad šie ieškiniai grindžiami panašiais ar net tapačiais neteisėtumo pagrindais. Iš tiesų toks aiškinimas pažeistų patį teisių gynimo priemonių autonomijos principą, taigi, SESV 268 straipsnis, siejamas su SESV 340 straipsnio trečia pastraipa, prarastų savo veiksmingumą.

(žr. 60, 61 punktus)

3.      Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 64–66, 116 punktus)

4.      Dėl pirmosios sąlygos, kuri turi būti įvykdyta, kad pagal SESV 340 straipsnį kiltų Sąjungos atsakomybė ir kuri susijusi su neteisėtais veiksmais, kuriais kaltinama atitinkama institucija ar organas, pažymėtina, kad reikalaujama įrodyti pakankamai akivaizdų teisės normos, kuria siekiama suteikti tam tikrų teisių privatiems asmenims, pažeidimą. Lemiamas pažeidimo pripažinimo pakankamai akivaizdžiu kriterijus yra tai, ar atitinkama Sąjungos institucija arba organas aiškiai ir šiurkščiai pažeidė savo diskrecijos ribas. Jei šios institucijos ar organo diskrecija yra labai siaura arba ji iš viso jos neturi, pakankamai akivaizdaus pažeidimo buvimui įrodyti gali pakakti paprasto Sąjungos teisės pažeidimo.

Veiksmus, kuriais kaltinamas, Europos Centrinis Bankas atliko vykdydamas jam pavestas užduotis Sąjungos pinigų politikos nustatymo ir įgyvendinimo srityje pagal SESV 127, 282 straipsnius ir Protokolo dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statuto 18 straipsnį, be kita ko, kai jis turėjo imtis veiksmų kapitalo rinkose ir tvarkyti kredito operacijas. Šiomis nuostatomis Bankui suteikiama plati diskrecija, kuria naudodamasis jis atlieka sudėtingus ekonominio ir socialinio pobūdžio vertinimus ir susiduria su situacijomis, kurias reikia greitai įvertinti; tokius vertinimus jis turi atlikti Eurosistemos ar net visos Sąjungos lygmeniu. Todėl pakankamai akivaizdus teisės normų pažeidimas padaromas tuo atveju, kai akivaizdžiai ir iš esmės nesilaikoma diskrecijos, kurią Bankas turi vykdymas savo kompetenciją pinigų politikos srityje, ribų. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad įgyvendindamas tokią vertinimo teisę Bankas privalo, viena vertus, numatyti ir įvertinti sudėtingo ir neaiškaus pobūdžio ekonomines perspektyvas, kaip antai pasikeitimus kapitalo rinkose, pinigų atsargų ir infliacijos normos pokyčius, kurie turi įtakos tinkamam Eurosistemos ir mokėjimų bei kredito sistemų veikimui, ir, kita vertus, imtis politinio, ekonominio ir socialinio pobūdžio sprendimų, kurie reikalauja ieškoti SESV 127 straipsnio 1 dalyje nurodytų atskirų tikslų, iš kurių svarbiausias yra kainų stabilumo išlaikymas, pusiausvyros ir šiuos tikslus suderinti.

Be to, kiek tai susiję su institucijų teisėkūros veikla, įskaitant bendro pobūdžio teisės aktų priėmimą, kuris pavestas Bankui, siaurą Sąjungos atsakomybės už tokią teisėkūros veiklą sampratą paaiškina tai, kad, pirma, ieškinių dėl žalos atlyginimo perspektyva, galima kiekvieną kartą, kai bendrasis Sąjungos interesas reikalauja imtis teisėkūros priemonių, galinčių pažeisti privačių asmenų interesus, neturi užkirsti kelio teisės aktų leidybos funkcijos vykdymui net ir tose srityse, kuriose egzistuoja teisminė aktų teisėtumo kontrolė, ir, antra, esant tokiam teisėkūros kontekstui, kuriam būdinga plati diskrecija, būtina Sąjungos politikai įgyvendinti, Sąjungos atsakomybė gali kilti, tik jei atitinkama institucija akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidė savo įgaliojimų ribas.

(žr. 67–69 punktus)

5.      Teisę remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu turi visi teisės subjektai, kuriems Sąjungos institucija sudarė sąlygas turėti pagrįstų lūkesčių. Tačiau tam, kad būtų galima pasinaudoti teise remtis šiuo principu, reikia, kad būtų įvykdytos trys kumuliacinės sąlygos. Pirma, suinteresuotasis asmuo iš Sąjungos valdžios institucijų patvirtintų ir patikimų šaltinių turi būti gavęs tikslias, besąlygines ir tarpusavyje derančias garantijas. Antra, šios garantijos turi būti tokios, kad asmeniui, kuriam jos skirtos, atsirastų teisėtų lūkesčių. Trečia, duotos garantijos turi atitikti taikytinas teisės normas. Be to, pažymėtina, kad bet kuris ūkio subjektas, kuriam institucija suteikė pagrįstų lūkesčių, gali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu kaip pagrindiniu Sąjungos teisės principu, tačiau jei rūpestingas ir nuovokus ūkio subjektas galėjo numatyti jo interesus paveiksiančios Sąjungos priemonės priėmimą, jis negali remtis šiuo principu priėmus priemonę. Taip pat ūkio subjektai negali pagrįstai tikėtis išlaikyti esamos padėties, kuri gali pasikeisti nacionalinėms institucijoms įgyvendinant savo diskreciją, ypač tokioje srityje, kokia yra pinigų politika, kuria siekiama nuolatinio prisitaikymo prie besikeičiančios ekonominės situacijos.

(žr. 75, 76 punktus)

6.      Tiksliomis, besąlyginėmis ir tarpusavyje derančiomis garantijomis iš patvirtintų ir patikimų šaltinių, dėl kurių Graikijos skolos priemonių turintiems privatiems kreditoriams galėjo atsirasti teisėtų lūkesčių, negalima laikyti 2010 m. ir 2011 m. kai kurių Europos Centrinio Banko narių padarytų viešų pareiškimų, kuriais siekta atmesti galimą Graikijos valstybės skolos pertvarkymą. Atsižvelgiant visų pirma į jų bendrą pobūdį, antra, į Banko kompetencijos priimti sprendimą dėl galimo valstybės narės, atsidūrusios selektyvaus nemokumo situacijoje, skolos pertvarkymo, ir, trečia, į netikrumą to laiko finansų rinkose, ypač kiek tai susiję su Graikijos Respublikos finansinės situacijos pasikeitimu ateityje, tokie pareiškimai negali būti laikomi tiksliomis ir besąlyginėmis garantijomis iš patvirtintų ir patikimų šaltinių, juo labiau kad ši valstybė narė nepriėmė sprendimo dėl tokio pertvarkymo.

Iš tiesų, nors Bankas buvo siejamas su pasikeitusios Graikijos Respublikos finansinės situacijos stebėjimu „trejeto sistemoje“, į kurią įėjo ši valstybė, Tarptautinis valiutos fondas ir Komisija, jis neturėjo kompetencijos nuspręsti dėl tokios priemonės, kuri iš principo ar išimties tvarka priskiriama prie atitinkamos valstybės narės suverenios valdžios ir biudžeto valdymo institucijos, visų pirma prie teisės aktų leidžiamosios valdžios įgaliojimų ir tam tikra dalimi prie valstybių narių atliekamo ekonominės politikos koordinavimo pagal SESV 120 ir paskesnius straipsnius. Tokiomis aplinkybėmis vienas po kito Banko pirmininko pareigas ėjusių asmenų viešai kelis kartus išreikštas nusistatymas prieš tokį pertvarkymą, kai finansų rinkų subjektams kilo vis daugiau abejonių, turi būti suprantamas kaip turintis išskirtinai politinę ir ekonominę reikšmę. Konkrečiai kalbant, tokius pareiškimus padarę asmenys norėjo minėtus subjektus įspėti, viena vertus, apie dar didesnį to laiko ekonominės situacijos pablogėjimą ar net galimą Graikijos Respublikos, kurios galbūt negalimos išpirkti obligacijos galėjo būti nebepriimamos atliekant Eurosistemos kredito operacijas, nemokumą ir, kita vertus, apie pavojų, kuris dėl tokių pasikeitimų galėjo kilti finansų sistemos stabilumui ir visos Eurosistemos veikimui. Be to, toks vienas po kito Banko pirmininko pareigas ėjusių asmenų neigiamas požiūris buvo išreikštas kartu patikslinant, kad tuo atveju, jeigu valstybė vis dėlto taptų nemoki ir atitinkamos valstybės narės nuspręstų pertvarkyti valstybės skolą, Bankas reikalautų, kad toks pertvarkymas vyktų pateikus garantijas, kurių pakaktų tam, kad būtų apsaugotas jo vientisumas ir išlaikytas finansų rinkų stabilumas bei pasitikėjimas tokiomis rinkomis. Iš to matyti, kad taip Bankas taip pat nesustiprino teisėtų lūkesčių, kad jis ir toliau išlaikys neigiamą poziciją, jeigu atitinkamos valstybės narės priims sprendimą neatlikti tokio pertvarkymo, ar kad juo labiau užkirs kelią tokiam sprendimui, atsižvelgiant į jo galimus teisinius įgaliojimus šiuo klausimu, kurių jis neturi.

Be to, investuotojo atliekamas valstybės skolos priemonių pirkimas pagal apibrėžimą yra sandoris, dėl kurio kyla tam tikra finansinė rizika, nes jis priklauso nuo atsitiktinumų, susijusių su kapitalo rinkų pokyčiais. Atsižvelgdami į ekonominę Graikijos Respublikos situaciją ir į su ja susijusius to laikotarpiu svyravimus investuotojai, kurie Graikijos valstybės skolos priemonių įsigijo, kai finansų krizė Graikijos Respublikoje buvo pasiekusi aukščiausią tašką, negali teigti, kad veikė kaip rūpestingi ir nuovokūs ūkio subjektai ir galėjo remtis egzistuojančiais teisėtais lūkesčiais. Atvirkščiai, atsižvelgę į minėtus viešus Banko pareiškimus, šie investuotojai turėjo suprasti ekonominę situaciją, kuri buvo labai nestabili ir lėmė jų turimų Graikijos skolos priemonių vertės svyravimus ir nemenką Graikijos Respublikos nors ir selektyvaus pobūdžio nemokumo riziką. Be to, su tokiais viešais pareiškimais susipažinęs rūpestingas ir nuovokus investuotojas negalėjo atmesti Graikijos valstybės skolos pertvarkymo rizikos, atsižvelgiant į šiuo klausimu išsiskyrusią euro zonos valstybių narių ir kitų įtrauktų institucijų, kaip antai Komisijos, TVF ir Banko nuomonę.

(žr. 78, 79, 81, 82 punktus)

7.      Pagal vienodo požiūrio principą reikalaujama panašių situacijų nevertinti skirtingai, o skirtingų – vienodai, nebent toks požiūris būtų objektyviai pagrįstas. Skirtingų situacijų panašumą reikia vertinti atsižvelgiant į visus joms būdingus veiksnius. Šiuos veiksnius ir jų panašumą reikia nustatyti ir įvertinti atsižvelgiant visų pirma į Sąjungos akto, kuriame įtvirtintas atitinkamas skirtumas, objektą ir tikslą. Be to, reikia atsižvelgti į srities, kuriai nagrinėjamas aktas priklauso, principus ir tikslus.

Šiuo klausimu pabrėžtina, kad privačių investuotojų, kurie Graikijos skolos priemonių nusipirko turėdami tik turtinį privatų suinteresuotumą, nesvarbu, koks yra tikslus jų sprendimų dėl investicijų motyvas, situacija skiriasi nuo Eurosistemos centrinių bankų, kurie taip pat įsigijo tokių priemonių įgyvendindami savo pagrindinius uždavinius, pagal SESV 127 straipsnio 1 ir 2 dalis, siejamas su SESV 282 straipsnio 1 dalimi ir Protokolo dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statuto 18 straipsnio 1 dalies pirmą įtrauką, siekdami palaikyti kainų stabilumą ir tinkamą pinigų politikos valdymą ir laikydamiesi Sprendimo 2010/281, nustatančio vertybinių popierių rinkų programą, nuostatomis nurodytų ribų. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamos situacijos nepanašios, mainų susitarimo dėl Europos Centrinio Banko ir Eurosistemos nacionalinių centrinių bankų turimų Graikijos skolos priemonių keitimo siekiant išvengti, kad pastarieji dalyvautų pertvarkant Graikijos valstybės skolą, sudarymas ir įgyvendinimas nereiškia, kad buvo pažeistas vienodo požiūrio principas.

Be to, privačių investuotojų ir Eurosistemos centrinių bankų situacija nėra tokia pati, atsižvelgiant į dėl jų turimų skolos priemonių vertės sumažinimo kylančias pasekmes Europos ekonomikai. Atsižvelgiant į minėtų centrinių bankų įsigytų ir turimų Graikijos skolos priemonių bendrą vertę, eventualus šių bankų dalyvavimas pertvarkant euro zonai priklausančios valstybės narės skolą, nesvarbu, ar toks dalyvavimas buvo teisėtas pagal SESV 123 straipsnį, galėjo turėti poveikį visos Eurosistemos finansiniam vientisumui ir, be kita ko, jų galimybei imtis veiksmų kapitalo rinkose ir refinansuoti kredito įstaigas pagal Protokolo dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statuto 18 straipsnio 1 dalies pirmą ir antrą įtraukas. Šiuo klausimu reikia patikslinti, kad valstybės skolos priemonės kartu yra užtikrinimo priemonės, kurias minėti centriniai bankai paprastai turi priimti siekdami atlikti kredito operacijos Eurosistemoje ir išlaikyti nacionalinių kredito įstaigų priėjimą prie grynųjų pinigų. Iš to matyti, kad reikia atmesti ir kaltinimą, jog pasirėmę su pinigų politika susijusiomis funkcijomis Bankas ir Eurosistemos nacionaliniai centriniai bankai užsitikrino „privilegijuoto“ kreditoriaus statusą, taip padarydami žalą privačiam sektoriui.

Taip pat pažymėtina, kad tariamo „privilegijuoto kreditoriaus“ statuso suteikimas Eurosistemos centriniams bankams sudarius ir įgyvendinus minėtą mainų susitarimą siekiant išvengti Graikijos valstybės skolos pertvarkymo negali būti laikomas piktnaudžiavimu arba Banko kompetencijos ribų peržengimu. Atvirkščiai, šios priemonės patenka į jo kompetencijos vykdymo sritį ir priskiriamos prie jo pagrindinių funkcijų, nes jomis konkrečiai siekiama išlaikyti tokių centrinių bankų diskreciją ir užtikrinti tinkamos Eurosistemos veiklos tęstinumą. Šiuo atžvilgiu reikia paminėti, kad mainų susitarimo sudarymu buvo siekiama išvengti Eurosistemos centrinių bankų dalyvavimo Graikijos valstybės skolos pertvarkymo procese, tačiau dėl to buvo prarasta dalis atitinkamuose jų portfeliuose esančių Graikijos skolos priemonių vertės. Vis dėlto toks besąlyginis minėtų centrinių bankų dalyvavimas pertvarkymo procese kaip tik galėjo būti laikomas įsikišimu, kurio pasekmės sutampa su pasekmėmis, kylančiomis šiems centriniams bankams tiesiogiai įsigijus valstybės vertybinių popierių, o tai draudžiama pagal SESV 123 straipsnį.

(žr. 87, 88, 92, 93, 108, 114 punktus)

8.      Nevienodo Europos Centrinio Banko požiūrio privačių investuotojų nenaudai negali reikšti aplinkybė, kad Sprendimo 2012/153 dėl Graikijos Respublikos išleistų arba visapusiškai garantuotų antrinę rinką turinčių skolos priemonių tinkamumo Graikijos Respublikos skolos mainų pasiūlymo kontekste 1 straipsnyje Bankas numatė Graikijos Respublikos pareigą padidinti kredito vertę nacionalinių centrinių bankų naudai pagal pirkimo programą, skirtą sustiprinti Graikijos skolos priemonių statusą. Iš tiesų kadangi ši pareiga buvo skirta tik padėti užtikrinti centrinių bankų galimybės pripažinti Graikijos skolos priemones kaip tinkamas užtikrinimo priemones vykdant Eurosistemos kredito operacijas, kaip tai suprantama pagal Protokolo dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statuto 18 straipsnio 1 dalies antrą įtrauką, išlaikymą, ji užtikrino Eurosistemos centrinių bankų diskrecijos išlaikymą pagal SESV 127 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, siejamas su SESV 282 straipsnio 1 dalies ir Protokolo dėl minėto statuto 18 straipsnio 1 dalies pirma ir antra įtraukomis, vadinasi, buvo susijusi su situacija, nepanašia į privačių investuotojų. Kadangi pastarieji asmenys Graikijos skolos priemonių buvo įsigiję ir jų turėjo išimtinai privačiais tikslais, jų situacija skyrėsi nuo Eurosistemos centrinių bankų, kurių įgaliojimai ir pareigos nustatyti minėtomis teisės nuostatomis, situacijos. Iš to matyti, kad remdamiesi vienodo požiūrio principu tokie privatūs investuotojai negalėjo reikalauti, kad jiems analogiškai būtų taikoma Graikijos valstybės vykdomo jų turimų skolos priemonių išpirkimo programa.

Taigi, tokia priemonė negali būti laikoma piktnaudžiavimu arba Banko kompetencijos ribų peržengimu; atvirkščiai, ji patenka į jo kompetencijos vykdymo sritį ir priskiriama prie jo pagrindinių funkcijų, nes ja konkrečiai buvo siekiama išlaikyti tokių centrinių bankų diskreciją ir užtikrinti tinkamos Eurosistemos veiklos tęstinumą.

(žr. 94, 108 punktus)

9.      Vadinamoji par condicio creditorum arba pari passu sąlyga, pagal kurią kreditoriai turi būti vienodai vertinami atliekant mokėjimą, Sąjungos teisėje neegzistuoja. Šiuo klausimu Reglamente Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų konstatuota, kad šiuo klausimu nacionalinėse teisės sistemose egzistuoja didelių skirtumų, įskaitant preferencinį kreditorių vertinimą, ir jame tik nustatytos vienodos įstatymų kolizijos atvejais taikytinos taisyklės, be kita ko, siekiant koordinuoti lėšų paskirstymą, kad būtų maksimaliai išlaikytas vienodas požiūris į kreditorius.

Be to, jeigu taisyklė, pagal kurią reikalaujama laikytis pari passu, reikštų, kad kreditorius reikia vertinti vienodai, neatsižvelgiant į skirtingas jų situacijas, viena vertus, privačių investuotojų ir, kita vertus, Eurosistemos centrinių bankų, įgyvendinančių savo funkcijas pagal SESV 127 straipsnį ir Protokolo dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statuto 18 straipsnį, ją pripažinus Sąjungos teisės sistemoje galėtų būti pažeistas vienodo požiūrio principas, įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniuose. Todėl tik įtraukus tokią taisyklę į sutarties sąlygas, įskaitant sąlygas, susijusias su valstybės skolos priemonių išleidimu ir pardavimu ir reglamentuojančias emitento ir skolininko bei obligacijos turėtojo ir kreditoriaus santykius, pari passu sąlyga atitinkamu atveju taptų teisiškai privaloma.

(žr. 98–101 punktus)

10.    Žr. sprendimo tekstą.

(žr. 106 punktą)

11.    Kiek tai susiję su Europos Centrinio Banko deliktine atsakomybe pagal SESV 340 straipsnio trečią pastraipą, kylančią dėl teisėto akto, kuris priimamas įgyvendinant Sąjungos kompetenciją priimti teisės aktus, pabrėžtina, kad dabartiniu Sąjungos teisės raidos etapu valstybių narių teisės sistemų lyginamasis nagrinėjimas neleidžia pripažinti, kad egzistuoja Sąjungos deliktinė atsakomybė dėl jos teisėtai vykdomos teisės aktų leidybos sričiai priskiriamos veiklos. Todėl, kiek tai susiję su Banko, įgyvendinant savo kompetenciją priimti teisės aktus, priimtais visuotinai taikomais aktais, kaip antai jo Sprendimas 2012/153 dėl Graikijos Respublikos išleistų arba visapusiškai garantuotų antrinę rinką turinčių skolos priemonių tinkamumo Graikijos Respublikos skolos mainų pasiūlymo kontekste, arba su jo atsisakymu priimti tokius teisės aktus, vien dėl šios priežasties prašymas atlyginti žalą turi būti atmestas.

Be to, jeigu tokios atsakomybės principas būtų pripažintas, Banko atsakomybė galėtų kilti, jeigu būtų padaryta neįprasta ir specifinė žala. Žala yra neįprasta, jei peržengiamos ekonominės rizikos, būdingos nagrinėjamo ekonominio sektoriaus veiklai, ribos, ir turi būti laikoma specifine, jeigu atitinkamas aktas konkrečiai ūkio subjektų kategorijai padaro neproporcingą žalą, palyginti su kitais ūkio subjektais. Tačiau taip nėra tuo atveju, kai žala padaroma sumažinus Graikijos skolos priemonių vertę įgyvendinant minėtą Graikijos skolos mainų pasiūlymą įtraukus privačius investuotojus ir vykdant Graikijos teisėje numatytą procedūrą, pagal kurią priemonių mainuose turi dalyvauti visi atitinkami privatūs investuotojai. Tokia žala neperžengia ekonominės rizikos, būdingos komercinei veiklai finansų sektoriuje, visų pirma sandoriams dėl valstybės išleistų antrinę rinką turinčių skolos priemonių, ribų, ypač kai tokia valstybė turi sumažintą reitingą. Atvirkščiai, nepaisant bendrojo principo, pagal kurį kiekvienam kreditoriui tenka skolininko, įskaitant valstybę, nemokumo rizika, tokie sandoriai sudaromi itin nestabiliose rinkose, dažnai susiduriančiose su nekontroliuojamais pokyčiais ir rizika, kiek tai susiję su tokių vertybinių popierių vertės sumažėjimu ir padidėjimu, ir dėl to gali būti imamasi spekuliacijų siekiant gauti didelį pelną per labai trumpą laikotarpį. Taigi, net darant prielaidą, kad ne visi ūkio subjektai, kurie prašo atlyginti minėtą žalą, dalyvavo spekuliaciniuose sandoriuose, vis dėlto jie turėjo suprasti tokius pokyčius ir riziką, kad įsigytų vertybinių popierių vertė gali smarkiai kristi. Tai juo labiau patvirtina aplinkybė, kad dar prieš prasidedant 2009 m. finansų krizei Graikijoje, ši valstybė narė emitentė jau buvo labai įsiskolinusi ir turėjo didelį deficitą. Taigi, patirtos žalos negalima laikyti neįprasta.

Tokia žala negali būti laikoma ir specifine žala, nes atitinkami ūkio subjektai, kaip ir visi kiti privatūs investuotojai, žinoma, išskyrus Eurosistemos centrinius bankus, turėjo dalyvauti laisva valia grindžiamuose skolos priemonių mainuose, kuriuose dalyvavo privatūs investuotojai, ir jiems buvo taikoma nacionaline teise grindžiama diskonto sistema. Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į didelį įtrauktų investuotojų skaičių, kurie minėtos nacionalinės teisės nuostatose nurodyti bendrai ir objektyviai, be kita ko, pagal nagrinėjamų vertybinių popierių serijos numerius, prašantys atlyginti žalą ūkio subjektai negali būti laikomi priklausančiais ypatingai ūkio subjektų kategorijai, kuriems padaryta neproporcinga žala, palyginti su kitais ūkio subjektais.

(žr. 119–122 punktus)