BENDROJO TEISMO (pirmoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS
2018 m. gruodžio 13 d.(*)
(Tekstas ištaisytas 2019 m. kovo 21 d. nutartimi)
„Deliktinė atsakomybė – Bendra užsienio ir saugumo politika – Iranui taikomos ribojamosios priemonės – Lėšų įšaldymas – Ieškovės pavadinimo įtraukimas į asmenų ir subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašus ir palikimas juose – Neturtinė žala“
Byloje T‑559/15
Post Bank Iran, įsteigta Teherane (Iranas), atstovaujama advokato D. Luff,
ieškovė,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą B. Driessen ir M. Bishop,
atsakovę,
palaikomą
Europos Komisijos, atstovaujamos F. Ronkes Agerbeek ir R. Tricot,
įstojusios į bylą šalies,
dėl pagal SESV 268 straipsnį pateikto prašymo atlyginti žalą, kurią ieškovė tariamai patyrė priėmus 2010 m. spalio 25 d. Tarybos sprendimą 2010/644/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinama Bendroji pozicija 2007/140/BUSP (OL L 281, 2010, p. 81), 2010 m. spalio 25 d. Tarybos reglamentą (ES) Nr. 961/2010 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 423/2007 (OL L 281, 2010, p. 1), 2011 m. gruodžio 1 d. Tarybos sprendimą 2011/783/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui (OL L 319, 2011, p. 71), 2011 m. gruodžio 1 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 1245/2011, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 961/2010 (OL L 319, 2011, p. 11), ir 2012 m. kovo 23 d. Tarybos reglamentą (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinamas Reglamentas Nr. 961/2010 (OL L 88, 2012, p. 1), kuriais ieškovės pavadinimas įtrauktas į asmenų ir subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašus ir juose paliktas,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji išplėstinė kolegija),
kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová (pranešėja), teisėjai V. Valančius, P. Nihoul, J. Svenningsen ir U. Öberg,
posėdžio sekretorė N. Schall, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2018 m. kovo 20 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Ši byla susijusi su ribojamosiomis priemonėmis, nustatytomis siekiant paveikti Irano Islamo Respubliką, kad ji nutrauktų branduolinę veiklą, dėl kurios kyla branduolinių ginklų platinimo pavojus, ir branduolinių ginklų siuntimo į taikinį sistemų kūrimo veiklą (toliau – branduolinių ginklų platinimas).
2 Ieškovė Post Bank Iran yra pagal Irano teisę įsteigta bendrovė, vykdanti banko paslaugų teikimo pašto skyriuose veiklą.
3 2010 m. birželio 9 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė Rezoliuciją 1929 (2010), ja buvo išplėsta ribojamųjų priemonių, anksčiau nustatytų 2006 m. gruodžio 27 d. Rezoliucija 1737 (2006), 2007 m. kovo 24 d. Rezoliucija 1747 (2007) ir 2008 m. kovo 3 d. Rezoliucija 1803 (2008), taikymo sritis ir Irano Islamo Respublikai nustatytos papildomos ribojamosios priemonės.
4 2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimu 2010/413/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinama Bendroji pozicija 2007/140/BUSP (OL L 195, 2010, p. 39), ieškovės pavadinimas buvo įtrauktas į šio sprendimo II priede pateiktą sąrašą.
5 Dėl to ieškovės pavadinimas buvo įtrauktas ir į 2007 m. balandžio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui (OL L 103, 2007, p. 1) V priede pateiktą sąrašą.
6 Nuostata dėl ieškovės pavadinimo įtraukimo į šio sprendimo 5 punkte nurodytą sąrašą įsigaliojo 2010 m. liepos 26 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 668/2010, kuriuo įgyvendinama Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalis (OL L 195, 2010, p. 25), paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną, t. y. 2010 m. liepos 27 d. Pagal šią nuostatą buvo įšaldytos ieškovės lėšos ir ekonominiai ištekliai (toliau – ribojamosios priemonės).
7 Ieškovės pavadinimo įtraukimas į šio sprendimo 4 ir 5 punktuose nurodytus sąrašus buvo pagrįstas šiais motyvais:
„Anksčiau buv[usi] Irano vietos banku [ieškovė] tapo banku, kuris padeda vykdyti Irano tarptautinę prekybą. Veikia Bank Sepah (įtrauktas į sąrašą pagal [Saugumo Tarybos] rezoliuciją 1747) vardu, vykdo Bank Sepah sandorius ir dangsto Bank Sepah sąsajas su sandoriais, kad būtų išvengta sankcijų. 2009 m. [ieškovė] Bank Sepah vardu sudarė palankias sąlygas Irano gynybos pramonei plėtoti verslą su užjūrio naudos gavėjais. Padėjo plėtoti verslą su DPRK [Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos] fiktyvia bendrove Tranchon Commercial Bank, kuri, kaip yra žinoma, padėjo Iranui ir DPRK plėtoti su platinimu susijusią veiklą.“
8 2010 m. liepos 29 d. raštu Europos Sąjungos Taryba pranešė ieškovei apie jos pavadinimo įtraukimą į sąrašus, nurodytus šio sprendimo 4 ir 5 punktuose. Šių aktų kopijos buvo pridėtos prie šio rašto.
9 2010 m. rugsėjo 12 d. raštu ieškovė paprašė Tarybos, kad ši, atsižvelgdama į ieškovės jai pateiktą informaciją, persvarstytų ieškovės pavadinimo įtraukimą į nagrinėjamus sąrašus.
10 Persvarsčiusi ieškovės situaciją Taryba 2010 m. spalio 25 d. Sprendimu 2010/644/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413 (OL L 281, 2010, p. 81), įsigaliojusiu tą pačią dieną, paliko jos pavadinimą įtrauktą į Sprendimo 2010/413 II priede pateiktą sąrašą dėl šių motyvų:
„Anksčiau buvęs Irano vietos bankas [ieškovė] tapo banku, kuris padeda vykdyti Irano tarptautinę prekybą. Veikia „Bank Sepah“ (įtrauktas į sąrašą pagal [Saugumo Tarybos] rezoliuciją 1747) naudai, vykdo „Bank Sepah“ sandorius ir dangsto „Bank Sepah“ sąsajas su sandoriais, kad būtų išvengta sankcijų. 2009 m. [ieškovė], veikdam[a] „Bank Sepah“ naudai, padėjo Irano gynybos pramonei plėtoti verslą su užsienio naudos gavėjais. Padėjo plėtoti verslą su DPRK fiktyvia bendrove „Tranchon Commercial Bank“, kuri, kaip yra žinoma, padėjo Iranui ir DPRK plėtoti su platinimu susijusią veiklą.“
11 Priimant 2010 m. spalio 25 d. Tarybos reglamentą (ES) Nr. 961/2010 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinamas Reglamentas Nr. 423/2007 (OL L 281, 2010, p. 1), ieškovės pavadinimas nuo 2010 m. spalio 27 d. buvo įtrauktas į to reglamento VIII priede pateiktą sąrašą.
12 2010 m. spalio 28 d. raštu (jį ieškovė gavo 2010 m. spalio 29 d.) Taryba pranešė ieškovei, kad persvarsčiusi jos situaciją ir atsižvelgusi į 2010 m. rugsėjo 12 d. rašte išdėstytas pastabas nusprendė, jog ribojamosios priemonės ieškovei toliau turi būti taikomos.
13 2010 m. gruodžio 28 d. rašte ieškovė ginčijo Tarybos nurodytas faktines aplinkybes, kuriomis kaltinama ieškovė. Siekdama įgyvendinti savo teisę į gynybą, ji paprašė leisti susipažinti su bylos medžiaga.
14 2011 m. sausio 7 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės ieškinį, juo ji iš esmės prašė, be kita ko, panaikinti šio sprendimo 4 ir 5 punktuose nurodytus sąrašus, kiek jie su ja susiję. Šis ieškinys buvo įregistruotas ir jam suteiktas bylos numeris T‑13/11.
15 2011 m. vasario 22 d. raštu Taryba pateikė ieškovei su ja susijusius valstybių narių pateiktų pasiūlymų įtraukti į sąrašą išrašus, išdėstytus jos lydraščiuose Nr. 13413/10 EXT 5, Nr. 13414/10 EXT 5 ir Nr. 6723/11.
16 2011 m. liepos 29 d. raštu ieškovė dar kartą ginčijo Tarybos nurodytų faktinių aplinkybių, kuriomis kaltinama ieškovė, tikrumą.
17 Persvarsčiusi ieškovės situaciją Taryba 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimu 2011/783/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413 (OL L 319, 2011, p. 71), ir 2011 m. gruodžio 1 d. Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 1245/2011, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 961/2010 (OL L 319, 2011, p. 11), atitinkamai nuo 2011 m. gruodžio 1 ir 2 d. paliko ieškovės pavadinimą įtrauktą į Sprendimo 2010/413, iš dalies pakeisto Sprendimu 2010/644, II priede ir Reglamento Nr. 961/2010 VIII priede pateiktus sąrašus.
18 2011 m. gruodžio 5 d. raštu Taryba pranešė ieškovei, kad ribojamosios priemonės jai toliau turi būti taikomos.
19 2012 m. sausio 13 d. raštu ieškovė dar kartą paprašė leisti susipažinti su bylos medžiaga.
20 2012 m. sausio 23 d. Tarybos sprendimas 2012/35/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413 (OL L 19, 2012, p. 22), įsigaliojo jo priėmimo dieną. Jo 1 straipsnio 7 punktu nuo šios datos buvo iš dalies pakeistas Sprendimo 2010/413 20 straipsnis ir jame visų pirma nustatytas naujas kriterijus, grindžiamas, be kita ko, finansine parama Irano vyriausybei.
21 2012 m. vasario 21 d. raštu Taryba perdavė ieškovei dokumentus, susijusius su „2011 m. gruodžio 1 d. <…> sprendimu palikti galioti ribojamąsias priemones [ieškovei]“.
22 Priimant 2012 m. kovo 23 d. Tarybos reglamentą (ES) Nr. 267/2012 dėl ribojamųjų priemonių Iranui, kuriuo panaikinamas Reglamentas Nr. 961/2010 (OL L 88, 2012, p. 1), to reglamento 23 straipsnio 2 dalies d punkte buvo nustatytas naujas kriterijus, grindžiamas, be kita ko, finansine parama Irano vyriausybei. Be to, ieškovės pavadinimas nuo 2012 m. kovo 24 d. buvo įtrauktas į Reglamento Nr. 267/2012 IX priede pateiktą sąrašą (toliau kartu su Sprendimo 2010/413, iš dalies pakeisto Sprendimu 2010/644, II priede ir Reglamento Nr. 961/2010 VIII priede pateiktais sąrašais – ginčijami sąrašai) dėl tų pačių motyvų, kaip nurodytieji šio sprendimo 10 punkte.
23 2012 m. birželio 4 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovė patikslino savo reikalavimus byloje T‑13/11 taip, kad iš esmės prašoma panaikinti visus ginčijamus sąrašus, kiek jie su ja susiję.
24 2013 m. rugsėjo 6 d. Sprendimu Post Bank Iran / Taryba (T‑13/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:402) Bendrasis Teismas, be kita ko, panaikino ginčijamus sąrašus, kiek jie susiję su ieškove, dėl to, kad nebuvo pagrįsti įrodymais. Apeliacinis skundas dėl to sprendimo nebuvo pateiktas, todėl šis sprendimas tapo galutinis ir įgijo res judicata galią.
25 2013 m. lapkričio 15 d. Sprendimu 2013/661/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2010/413 (OL L 306, 2013, p. 18), ir 2013 m. lapkričio 15 d. Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 1154/2013, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 267/2012 (OL L 306, 2013, p. 3), Taryba paliko galioti ieškovei nustatytas ribojamąsias priemones, remdamasi nauju kriterijumi, grindžiamu, be kita ko, finansine parama Irano vyriausybei. Šie aktai įsigaliojo 2013 m. lapkričio 16 d. – jų paskelbimo Oficialiajame leidinyje dieną.
26 2014 m. sausio 29 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės ieškinį dėl 2013 m. lapkričio 15 d. aktų, kuriais paliktos galioti jai nustatytos ribojamosios priemonės, panaikinimo. Šis ieškinys buvo įregistruotas ir jam suteiktas bylos numeris T‑68/14.
27 2016 m. gegužės 3 d. Sprendimu Post Bank Iran / Taryba (T‑68/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:263) Bendrasis Teismas atmetė ieškinį ir priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
28 2015 m. liepos 25 d. raštu ieškovė pateikė Tarybai išankstinį prašymą atlyginti žalą, tariamai patirtą dėl jai nustatytų ribojamųjų priemonių pagal Įgyvendinimo reglamentą Nr. 668/2010 ir Sprendimą 2010/413. Taryba į šį raštą neatsakė.
Procesas ir šalių reikalavimai
29 2015 m. rugsėjo 25 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovės ieškinį. Dėl bylų tarpusavio sąsajos byla buvo paskirta Bendrojo Teismo pirmajai kolegijai.
30 2016 m. vasario 2 d. Taryba pateikė atsiliepimą į ieškinį.
31 Aktu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2016 m. kovo 16 d.) Europos Komisija paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Tarybos reikalavimų.
32 2016 m. balandžio 12 d. ir gegužės 4 d. atitinkamai Taryba ir ieškovė pateikė savo pastabas dėl prašymo leisti įstoti į bylą.
33 2016 m. gegužės 18 d. Bendrojo Teismo pirmosios kolegijos pirmininko sprendimu, priimtu pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 144 straipsnio 4 dalį, Komisijai leista įstoti į šią bylą.
34 2016 m. gegužės 27 d. ieškovė pateikė dubliką.
35 2016 m. liepos 22 d. Taryba pateikė tripliką.
36 2016 m. liepos 19 d. Komisija pateikė įstojimo į bylą paaiškinimą. 2016 m. rugsėjo 7 d. ir spalio 13 d. atitinkamai Taryba ir ieškovė pateikė savo pastabas dėl šio paaiškinimo.
37 Teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas (pirmoji kolegija) taikė proceso organizavimo priemonę, kad išklausytų šalis dėl galimo bylos nagrinėjimo sustabdymo, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą byloje Safa Nicu Sepahan / Taryba (C‑45/15 P). Pagrindinės šalys pateikė savo pastabas šiuo klausimu per nustatytą terminą.
38 Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, taikant Procedūros reglamento 27 straipsnio 5 dalį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į pirmąją kolegiją, todėl byla paskirta šiai kolegijai.
39 Atsižvelgęs į pagrindinių šalių pastabas, Bendrojo Teismo pirmosios kolegijos pirmininkas 2016 m. spalio 10 d. sprendimu sustabdė šios bylos nagrinėjimą.
40 Paskelbus 2017 m. gegužės 30 d. Sprendimą Safa Nicu Sepahan / Taryba (C‑45/15 P, EU:C:2017:402), teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas (pirmoji kolegija) taikė proceso organizavimo priemonę, kad išklausytų šalis dėl to sprendimo pasekmių šiai bylai. Pagrindinės šalys pateikė savo pastabas šiuo klausimu per nustatytą terminą. Savo pastabose ieškovė, be kita ko, nurodė, kad atsiima reikalavimą atlyginti žalą, kiek jis susijęs su turtinės žalos atlyginimu.
41 Nė viena iš pagrindinių šalių per nustatytą terminą nepateikė prašymo surengti teismo posėdį pagal Procedūros reglamento 106 straipsnio 1 dalį.
42 2017 m. gruodžio 15 d., taikydamas Procedūros reglamento 28 straipsnį, pirmosios kolegijos siūlymu Bendrasis Teismas nusprendė perduoti bylą išplėstinės sudėties kolegijai.
43 Teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas nusprendė pradėti žodinę proceso dalį, gauti pagrindinių šalių pastabas dėl galimybės sujungti šią bylą su byla Iran Insurance / Taryba (T‑558/15), kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis, ir paprašė šalių atsakyti į tam tikrus klausimus. Šalys šiuos prašymus įvykdė per nustatytus terminus.
44 2018 m. vasario 9 d. sprendimu Bendrojo Teismo pirmosios kolegijos pirmininkas nusprendė sujungti šią bylą su byla T‑558/15, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis.
45 Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus per 2018 m. kovo 20 d. posėdį. Atsakydama ieškovė visų pirma nurodė 2013 m. rugsėjo 6 d. Sprendime Post Bank Iran / Taryba (T‑13/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:402) konstatuotą neteisėtumą, kuriuo ji remiasi grįsdama savo prašymą atlyginti žalą, ir tai buvo pažymėta teismo posėdžio protokole.
46 Pakeitusi savo reikalavimus (žr. šio sprendimo 40 punktą), ieškovė Bendrojo Teismo iš esmės prašo:
– priteisti iš Tarybos 1 000 000 EUR neturtinės žalos, kurią ieškovė patyrė dėl jos pavadinimo neteisėto įtraukimo į ginčijamus sąrašus nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2013 m. lapkričio mėn. pagal Sprendimą 2010/644, Reglamentą Nr. 961/2010, Sprendimą 2011/783, Įgyvendinimo reglamentą Nr. 1245/2011 ir Reglamentą Nr. 267/2012, atlyginimą,
– priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
47 Taryba Bendrojo Teismo iš esmės prašo:
– atmesti ieškinio dalį dėl jurisdikcijos jį nagrinėti nebuvimo, o likusią ieškinio dalį – kaip akivaizdžiai nepagrįstą,
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
48 Komisija prašo atmesti visą ieškinį.
Dėl teisės
Dėl Bendrojo Teismo jurisdikcijos nagrinėti ieškinį
49 (Ištaisyta 2019 m. kovo 21 d. nutartimi) Triplike Taryba laikosi nuomonės, kad tiek, kiek ieškovė savo prašymą atlyginti žalą grindė neteisėtu jos pavadinimo įtraukimu į Sprendimo 2010/413, iš dalies pakeisto Sprendimu 2010/644, II priede pateiktą sąrašą, Bendrasis Teismas neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl šio ieškinio, nes pagal SESV 275 straipsnio antrą pastraipą Bendrajam Teismui nesuteikiama jurisdikcija priimti sprendimą dėl prašymo atlyginti žalą, grindžiamo bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) srities akto neteisėtumu.
50 Savo atsakymuose raštu į Bendrojo Teismo klausimus (šio sprendimo 43 punktas) ieškovė teigia, kad Tarybos nurodytas nepriimtinumo pagrindas yra nepriimtinas, nes pateiktas pavėluotai ir yra nepagrįstas tiek, kiek BUSP srities aktai nagrinėjamu atveju buvo įgyvendinti pagal SESV 215 straipsnį priimtais reglamentais.
51 Šiuo klausimu primintina, kad pateikiant tripliką nurodytas nepriimtinumo pagrindas, nors tai galėjo būti padaryta pateikiant atsiliepimą į ieškinį, turi būti laikomas pateiktu pavėluotai (šiuo klausimu žr. 2016 m. vasario 18 d. Sprendimo Jannatian / Taryba, T‑328/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:86, 29 punktą). Šis nepriimtinumo pagrindas, kurį Taryba galėjo nurodyti pateikdama atsiliepimą į ieškinį, yra pateiktas pavėluotai ir todėl nepriimtinas.
52 Vis dėlto pagal Procedūros reglamento 129 straipsnį Bendrasis Teismas gali bet kuriuo metu ex officio, išklausęs šalis, priimti sprendimą dėl imperatyvių nepriimtinumo pagrindų, tarp kurių, remiantis jurisprudencija, yra klausimas dėl Europos Sąjungos teismo jurisdikcijos nagrinėti ieškinius (šiuo klausimu žr. 1980 m. kovo 18 d. Sprendimo Ferriera Valsabbia ir kt. / Komisija, 154/78, 205/78, 206/78, 226/78–228/78, 263/78, 264/78, 31/79, 39/79, 83/79 ir 85/79, EU:C:1980:81, 7 punktą ir 1998 m. birželio 17 d. Sprendimo Svenska Journalistförbundet / Taryba, T‑174/95, EU:T:1998:127, 80 punktą).
53 Iš ESS 24 straipsnio 1 dalies antros pastraipos šešto sakinio ir SESV 275 straipsnio pirmos pastraipos matyti, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai iš principo nepriklauso pirminės teisės nuostatos dėl BUSP ir pagal šias nuostatas priimti teisės aktai. Tik išimtiniais atvejais Sąjungos teismai pagal SESV 275 straipsnio antrą pastraipą turi jurisdikciją BUSP srityje. Ši jurisdikcija apima, pirma, atitikties ESS 40 straipsniui kontrolę ir, antra, privačių asmenų ieškinius dėl panaikinimo, pagal SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytas sąlygas pareikštus dėl Tarybos nustatytų ribojamųjų priemonių BUSP srityje. Tačiau pagal SESV 275 straipsnio antrą pastraipą Europos Sąjungos Teisingumo Teismui nesuteikiama jokios jurisdikcijos nagrinėti ieškinius dėl žalos atlyginimo (2016 m. vasario 18 d. Sprendimo Jannatian / Taryba, T‑328/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:86, 30 punktas).
54 Vadinasi, ieškinys dėl žalos, tariamai patirtos priėmus aktą BUSP srityje, atlyginimo nepriklauso Bendrojo Teismo jurisdikcijai (2016 m. vasario 18 d. Sprendimo Jannatian / Taryba, T‑328/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:86, 31 punktas).
55 Vis dėlto Bendrasis Teismas visuomet pripažįsta savo jurisdikciją nagrinėti prašymus atlyginti žalą, kurią asmuo ar subjektas tariamai patyrė dėl to, kad pagal SESV 215 straipsnį jam nustatytos ribojamosios priemonės (šiuo klausimu žr. 2007 m. liepos 11 d. Sprendimo Sison / Taryba, T‑47/03, nepaskelbtas Rink., EU:T:2007:207, 232–251 punktus ir 2014 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Safa Nicu Sepahan / Taryba, T‑384/11, EU:T:2014:986, 45–149 punktus).
56 Nagrinėjamu atveju atitinkamai Sprendimu 2010/644 ir Sprendimu 2011/783 ieškovei nustatytos ribojamosios priemonės buvo įgyvendintos pagal SESV 215 straipsnį priimtais Reglamentu Nr. 961/2010, Įgyvendinimo reglamentu Nr. 1245/2011 ir Reglamentu Nr. 267/2012.
57 Vadinasi, nors Bendrasis Teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovės prašymo dėl žalos atlyginimo, kiek juo siekiama, kad būtų atlyginta žala, kurią ji tariamai patyrė dėl Sprendime 2010/644 ir Sprendime 2011/783 jai nustatytų ribojamųjų priemonių, jis turi jurisdikciją nagrinėti tą patį prašymą, kiek juo siekiama, kad būtų atlyginta žala, kurią ieškovė tariamai patyrė įgyvendinus šias priemones Reglamentu Nr. 961/2010, Įgyvendinimo reglamentu Nr. 1245/2011 ir Reglamentu Nr. 267/2012 (toliau – ginčijami aktai).
58 Taigi reikia nagrinėti šį ieškinį tik tiek, kiek juo prašoma atlyginti žalą, kurią ieškovė tariamai patyrė ginčijamais aktais įgyvendinus Sprendime 2010/644 ir Sprendime 2011/783 jai nustatytas ribojamąsias priemones.
Dėl ieškinio priimtinumo
59 Atskiru dokumentu nepateikdama prieštaravimo, Komisija teigia, kad, atsižvelgiant į šio ieškinio pareiškimo datą, t. y. 2015 m. rugsėjo 25 d., jis buvo pareikštas praleidus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje numatytą penkerių metų terminą, kiek tai susiję su iki 2010 m. spalio 25 d. atsiradusios žalos atlyginimu. Todėl, remiantis jurisprudencija, šį ieškinį reikia pripažinti iš dalies nepriimtinu. Komisijos teigimu, daliai ieškinio reikalavimų taikytina senatis gali būti nagrinėjama ex officio kaip viešosios tvarkos klausimas.
60 Tarybos nuomone, neatrodo, kad nagrinėjamu atveju kyla senaties klausimas, nes ieškovė prašo atlyginti žalą tik dėl jos pavadinimo įtraukimo į ginčijamus sąrašus po 2010 m. rugsėjo 25 d. Vis dėlto Taryba pažymi, kad jeigu būtų susiklosčiusi senaties situacija, ji galėtų būti nurodyta ex officio kaip viešosios tvarkos klausimas.
61 Ieškovė prašo atmesti šį nepriimtinumo pagrindą kaip nepriimtiną ir Bendrojo Teismo nenagrinėtiną ex officio, nes tai nėra imperatyvus nepriimtinumo pagrindas. Bet kuriuo atveju šis nepriimtinumo pagrindas yra nepagrįstas. Ieškovė priduria, kad šis senaties klausimas yra visiškai nebeaktualus jai atsiėmus prašymą atlyginti turtinę žalą.
62 Dėl šio Komisijos pateikto nepriimtinumo pagrindo pažymėtina, kad Tarybos reikalavimas atmesti šį ieškinį visiškai nepagrįstas daliai ieškinio reikalavimų taikytina senatimi. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ketvirtą pastraipą ir 53 straipsnio pirmą pastraipą, taip pat Procedūros reglamento 142 straipsnio 1 dalį prašyme leisti įstoti į bylą nurodomi paaiškinimai gali būti pateikiami tik vienos iš pagrindinių šalių visiems reikalavimams ar jų daliai palaikyti. Be to, pagal Procedūros reglamento 142 straipsnio 3 dalį įstojusi į bylą šalis pripažįsta ginčą byloje tokį, koks jis yra jos įstojimo į bylą metu.
63 Vadinasi, įstojusi į bylą šalis neturi teisės savarankiškai nurodyti nepriimtinumo pagrindo, taigi Bendrasis Teismas neprivalo nagrinėti pagrindų, kuriais remiasi tik ši šalis ir kurie nėra imperatyvūs (šiuo klausimu žr. 1993 m. kovo 24 d. Sprendimo CIRFS ir kt. / Komisija, C‑313/90, EU:C:1993:111, 22 punktą ir 2007 m. liepos 3 d. Sprendimo Au Lys de France / Komisija, T‑458/04, nepaskelbtas Rink., EU:T:2007:195, 32 punktą).
64 Be to, jau buvo nuspręsta, kad ieškiniui dėl Sąjungos deliktinės atsakomybės pagal SESV 340 straipsnį taikomi bendrieji pagrindiniai valstybių narių teisės principai ir kad iš lyginamosios valstybių narių teisės sistemų analizės matyti, jog pagal bendrąją taisyklę, išskyrus kelias išimtis, teismas negali ex officio iškelti ieškinio pagrindo, grindžiamo reikalavimų senatimi, todėl nereikia ex officio nagrinėti aptariamų reikalavimų galimos senaties klausimo (1989 m. gegužės 30 d. Sprendimo Roquette frères / Komisija, 20/88, EU:C:1989:221, 12 ir 13 punktai ir 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Evropaïki Dynamiki / Komisija, C‑469/11 P, EU:C:2012:705, 51 punktas).
65 Taigi Komisijos nurodytą nepriimtinumo pagrindą reikia atmesti kaip nepriimtiną.
Dėl dubliko priede pateiktų įrodymų priimtinumo
66 Triplike Taryba, palaikoma Komisijos, prašo atmesti dubliko R.1–R.15 prieduose pateiktus įrodymus kaip pateiktus pavėluotai, todėl nepriimtinus. Anot jos, remiantis jurisprudencija, šie įrodymai galėjo ir turėjo būti pateikti ieškinio pareiškimo etape.
67 Savo atsakymuose raštu į Bendrojo Teismo klausimus (žr. šio sprendimo 43 punktą) Taryba ir Komisija pripažįsta, kad, pakeitus ieškinio reikalavimus (žr. šio sprendimo 40 punktą), nebereikia priimti sprendimo dėl dubliko R.2–R.15 prieduose pateiktų įrodymų, susijusių tik su ieškovės tariamai patirta turtine žala, priimtinumo.
68 Ieškovė taip pat pripažįsta, kad, pakeitus jos reikalavimus (žr. šio sprendimo 40 punktą), nepriimtinumo pagrindas išlieka reikšmingas tik dėl dubliko R.1 priedo. Ji prašo atmesti nepriimtinumo pagrindą dėl to, kad dubliko R.1 priede yra papildomų įrodymų apie ieškinyje jau nurodytas faktines aplinkybes, būtinų Tarybos atsiliepime į ieškinį pateiktiems argumentams atmesti. Taryba galėjo visapusiškai pasinaudoti savo teise į gynybą, atsižvelgdama į šiuos įrodymus triplike. Komisija taip pat turėjo galimybę tikrinti ir vertinti tuos įrodymus.
69 Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš ieškovės pakeistų reikalavimų, šiuo ieškiniu prašoma atlyginti neturtinę žalą, kurią ji tariamai patyrė Tarybai priėmus ginčijamus aktus. Taigi šiuo ieškiniu ieškovė siekia nustatyti Sąjungos deliktinę atsakomybę.
70 Pagal suformuotą jurisprudenciją ieškinyje dėl deliktinės atsakomybės ieškovė turi pateikti Sąjungos teismui tariamai patirtos žalos realumo ir dydžio įrodymų (žr. 2016 m. sausio 28 d. Sprendimo Zafeiropoulos / Cedefop, T‑537/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:36, 91 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2016 m. balandžio 26 d. Sprendimo Strack / Komisija, T‑221/08, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:242, 308 punktą).
71 Tiesa, Sąjungos teismas pripažino, kad tam tikrais atvejais, visų pirma, kai nurodytą žalą sunku apskaičiuoti, nebūtina ieškinyje tiksliai nurodyti žalos dydžio ar prašomo atlyginimo sumos (žr. 2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Inalca ir Cremonini / Komisija, C‑460/09 P, EU:C:2013:111, 104 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
72 Ieškinys šioje byloje buvo pareikštas 2015 m. rugsėjo 25 d. Jame ieškovė apskaičiavo tariamai patirtą neturtinę žalą, remdamasi prie to paties ieškinio pridėtais įrodymais.
73 Pirmiausia reikia priminti, kad pagal nuo 2015 m. liepos 1 d. įsigaliojusio, taigi ir šiam ieškiniui taikytino, Procedūros reglamento 76 straipsnio f punktą kiekviename ieškinyje turi būti nurodyti, jeigu reikia, įrodymai ir pasiūlymai pateikti įrodymų.
74 Be to, Procedūros reglamento 85 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai ir pasiūlymai pateikti įrodymų pateikiami pirmą kartą pasikeičiant pareiškimais. To paties straipsnio 2 dalyje priduriama, kad dublike ir triplike šalys gali papildomai pateikti įrodymų ar pasiūlymų pateikti įrodymų, kad pagrįstų savo argumentus, su sąlyga, kad vėlavimas juos pateikti yra pagrįstas. Tokiu atveju pagal Procedūros reglamento 85 straipsnio 4 dalį Bendrasis Teismas priima sprendimą dėl įrodymų ar pasiūlymų pateikti įrodymų, pateiktų po to, kai kitoms šalims buvo suteikta galimybė pareikšti dėl jų savo nuomonę, priimtinumo.
75 Procedūros reglamento 85 straipsnio 1 dalyje numatyta teisės praradimo taisyklė netaikoma pateikiant paneigiančius įrodymus ir papildant įrodymus po to, kai kita šalis pateikė paneigiančius įrodymus (žr. 2017 m. birželio 22 d. Sprendimo Biogena Naturprodukte / EUIPO (ZUM wohl), T‑236/16, EU:T:2017:416, 17 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
76 Iš jurisprudencijos, susijusios su Procedūros reglamento 85 straipsnio 1 dalyje numatytos teisės praradimo taisyklės taikymu, matyti, kad šalys turi nurodyti priežastis, dėl kurių uždelsė pateikti įrodymų ar pasiūlymų pateikti naujų įrodymų (2008 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Angé Serrano ir kt. / Parlamentas, T‑47/05, EU:T:2008:384, 54 punktas), o Sąjungos teismas turi įgaliojimus tikrinti priežasties, dėl kurios uždelsta pateikti šių įrodymų ar pasiūlymų pateikti įrodymų, pagrįstumą ir, atsižvelgiant į konkretų atvejį, tų įrodymų turinį, taip pat jis turi įgaliojimus juos atmesti, jei toks pavėluotas pateikimas nėra pakankamai įrodytas ar pagrįstas (2005 m. balandžio 14 d. Sprendimo Gaki‑Kakouri / Teisingumo Teismas, C‑243/04 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2005:238, 33 punktas ir 2008 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Angé Serrano ir kt. / Parlamentas, T‑47/05, EU:T:2008:384, 56 punktas).
77 Jau buvo nuspręsta, kad pavėluotas šalies įrodymų arba pasiūlymų pateikti įrodymų pateikimas gali būti pateisinamas tuo, kad ta šalis negalėjo anksčiau turėti šių įrodymų, arba tuo, kad, kitai šaliai įrodymus pateikus pavėluotai, bylos medžiagos papildymas pateisinamas siekiant užtikrinti rungimosi principo laikymąsi (2005 m. balandžio 14 d. Sprendimo Gaki‑Kakouri / Teisingumo Teismas, C‑243/04 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2005:238, 32 punktas ir 2008 m. rugsėjo 18 d. Sprendimo Angé Serrano ir kt. / Parlamentas, T‑47/05, EU:T:2008:384, 55 punktas).
78 Nagrinėjamu atveju ieškovė, grįsdama prašymą atlyginti tariamą neturtinę žalą, dubliko R.1 priede pateikė tam tikrų įrodymų, tačiau nenurodė tikslių vėlavimą pateikti šiuos įrodymus pateisinančių priežasčių.
79 Tiek, kiek savo atsakymuose į Bendrojo Teismo klausimus (žr. šio sprendimo 43 punktą) ieškovė rėmėsi tuo, kad dubliko R.1 priede yra papildomų įrodymų apie ieškinyje jau nurodytas faktines aplinkybes, toks pateisinimas turi būti atmestas kaip nereikšmingas, nes vien tai, kad faktinės aplinkybės jau buvo nurodytos, negali pateisinti pavėluoto naujų įrodymų pateikimo.
80 Tiek, kiek tuose pačiuose atsakymuose ieškovė teigė, kad dubliko R.1 priede yra įrodymų, būtinų Tarybos atsiliepime į ieškinį pateiktiems argumentams paneigti, pažymėtina, kad šiame priede esančius įrodymus ieškovė pateikė vien tam, kad, remiantis šio sprendimo 70 punkte nurodyta jurisprudencija, būtų nustatytas ieškinyje apskaičiuotos tariamai patirtos neturtinės žalos realumas ir dydis, o ne tam, kad būtų paneigti minėto atsiliepimo į ieškinį priede Tarybos pateikti įrodymai. Tai, kad šiame atsiliepime į ieškinį Taryba teigė, kad ieškovė pakankamai neįrodė tariamai patirtos žalos realumo ir jos dydžio, negali būti laikoma paneigiančiu įrodymu, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 75 punkte nurodytą jurisprudenciją, ir neleidžia dubliko R.1 priede esančių įrodymų laikyti įrodymų papildymu po to, kai buvo pateikti paneigiantys įrodymai, ir todėl manyti, kad pavėluotas šių įrodymų pateikimas pateisinamas būtinybe atsakyti į Tarybos argumentus ir užtikrinti rungimosi principo laikymąsi.
81 Vadinasi, dubliko R.1 priede pateiktus įrodymus reikia atmesti kaip nepriimtinus, taigi į juos nebus neatsižvelgta nagrinėjant ieškinį iš esmės.
Dėl esmės
82 SESV 340 straipsnio antroje pastraipoje išdėstyta: „Deliktinės atsakomybės atveju Sąjunga pagal bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus atlygina bet kokią žalą, kurią, eidami savo pareigas, padaro jos institucijos ar jų tarnautojai.“ Pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos deliktinė atsakomybė dėl neteisėtų jos institucijų veiksmų, kaip tai suprantama pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą, kyla, kai tenkinamos visos sąlygos, t. y. veiksmai, kuriais kaltinamos institucijos, turi būti neteisėti, žala turi būti reali ir turi egzistuoti priežastinis ryšys tarp nurodytų veiksmų ir žalos (žr. 2008 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo FIAMM ir kt. / Taryba ir Komisija, C‑120/06 P ir C‑121/06 P, EU:C:2008:476, 106 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2007 m. liepos 11 d. Sprendimo Schneider Electric / Komisija, T‑351/03, EU:T:2007:212, 113 punktą ir 2014 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Safa Nicu Sepahan / Taryba, T‑384/11, EU:T:2014:986, 47 punktą).
83 Grįsdama šį ieškinį ieškovė remiasi tuo, kad minėtos trys sąlygos nagrinėjamu atveju yra tenkinamos.
84 Taryba, palaikoma Komisijos, prašo atmesti šį ieškinį kaip nepagrįstą, nes ieškovė neįvykdė jai tenkančios pareigos pateikti įrodymų, kad visos Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygos nagrinėjamu atveju yra tenkinamos.
85 Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad šio sprendimo 82 punkte išvardytos Sąjungos deliktinės atsakomybės, kaip ji suprantama pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą, atsiradimo sąlygos yra kumuliacinės (2010 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Fahas / Taryba, T‑49/07, EU:T:2010:499, 92 ir 93 punktai ir 2012 m. vasario 17 d. Nutarties Dagher / Taryba, T‑218/11, nepaskelbta Rink., EU:T:2012:82, 34 punktas). Vadinasi, jei bent viena iš šių sąlygų neįvykdyta, visą ieškinį reikia atmesti (2011 m. spalio 26 d. Sprendimo Dufour / ECB, T‑436/09, EU:T:2011:634, 193 punktas).
86 Taigi nagrinėjamu atveju reikia patikrinti, ar ieškovė įvykdė jai tenkančią pareigą pateikti įrodymų, kad veiksmai, kuriais ji kaltina Tarybą, t. y. ginčijamų aktų priėmimas, yra neteisėti, jos tariamai patirta neturtinė žala yra reali ir egzistuoja priežastinis ryšys tarp šio priėmimo ir jos nurodytos žalos.
Dėl nurodyto neteisėtumo
87 Ieškovė pažymi, kad institucijos veiksmų neteisėtumo sąlyga yra įvykdyta, nes priimdama ginčijamus aktus Taryba padarė pakankamai aiškų teisės normos, kuria suteikiama teisių privatiems asmenims, pažeidimą, dėl kurio, remiantis jurisprudencija, gali kilti Sąjungos deliktinė atsakomybė.
88 Šiuo klausimu ieškovė teigia, kad jos pavadinimo įtraukimas į ginčijamus sąrašus ir palikimas juose pagal ginčijamus aktus yra akivaizdžiai neteisėtas, kaip Bendrasis Teismas nusprendė 2013 m. rugsėjo 6 d. Sprendime Post Bank Iran / Taryba (T‑13/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:402). Be to, nagrinėjamu atveju pažeistomis teisės nuostatomis siekiama visų pirma apsaugoti atitinkamų asmenų ir subjektų, kuriems jomis suteikta teisių, individualius interesus (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2014 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Safa Nicu Sepahan / Taryba, T‑384/11, EU:T:2014:986, 57 ir 58 punktus).
89 Anot ieškovės, pakankamai aiškus šių nuostatų pažeidimas yra tai, kad Taryba įtraukia į sąrašus arba palieka juose asmens pavadinimą, neturėdama informacijos ar įrodymų, kurių teisiniu požiūriu užtektų siekiant įrodyti nustatytų ribojamųjų priemonių pagrįstumą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2014 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Safa Nicu Sepahan / Taryba, T‑384/11, EU:T:2014:986, 59, 63 ir 68 punktus). Nagrinėjamu atveju Taryba priėmė ginčijamus aktus, ir pagal juos nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2013 m. lapkričio mėn. ieškovei buvo nustatytos ribojamosios priemonės, nepateikiant jokių veiksmų, kuriais ji kaltinama, įrodymų.
90 Galiausiai ieškovė mano, jog Taryba negali teigti, kad nuostatos, kurias ji pažeidė, yra nekonkrečios, dviprasmiškos ar neaiškios, nes priimant ginčijamus aktus buvo akivaizdu, kad Taryba turėjo pateikti jos nustatytas ribojamąsias priemones pagrindžiančius įrodymus.
91 Taryba, palaikoma Komisijos, nekvestionuoja ginčijamų aktų neteisėtumo, tačiau mano, kad dėl jo negali kilti Sąjungos deliktinė atsakomybė, nes jis nėra pakankamai aiškus teisės normos, kuria suteikiama teisių privatiems asmenims, pažeidimas. Toks pažeidimas galėtų būti nustatytas tik tuo atveju, jei, remiantis jurisprudencija, būtų įrodyta, kad Taryba smarkiai ir akivaizdžiai peržengė jai suteiktos diskrecijos ribas, o nagrinėjamu atveju taip nebuvo.
92 2013 m. rugsėjo 6 d. Sprendime Post Bank Iran / Taryba (T‑13/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:402) Bendrasis Teismas konstatavo, kad ginčijami aktai yra neteisėti.
93 Vis dėlto primintina, kad pagal Bendrojo Teismo suformuotą jurisprudenciją konstatuoti teisės akto neteisėtumo, kad ir kaip būtų galima apgailestauti dėl šio neteisėtumo, nepakanka, kad būtų pripažinta, jog įvykdyta Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlyga, susijusi su veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, neteisėtumu (2014 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Safa Nicu Sepahan / Taryba, T‑384/11, EU:T:2014:986, 50 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Dole Fresh Fruit International / Taryba ir Komisija, T‑56/00, EU:T:2003:58, 72–75 punktus ir 2011 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Sison / Taryba, T‑341/07, EU:T:2011:687, 31 punktą). Taigi galimas vieno ar kelių Tarybos aktų, dėl kurių atsirado ieškovės nurodyta žala, panaikinimas net ir tuo atveju, kai jie panaikinami Bendrojo Teismo sprendimu, paskelbtu prieš pareiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo, nėra nepaneigiamas įrodymas, kad ši institucija padarė pakankamai aiškų pažeidimą, leidžiantį ipso jure konstatuoti Sąjungos deliktinę atsakomybę (2017 m. gruodžio 13 d. Sprendimo HTTS / Taryba, T‑692/15, dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2017:890, 48 punktas).
94 Kadangi sąlyga siejama su Sąjungos institucijų neteisėtų veiksmų buvimu, reikia, kad būtų padarytas pakankamai aiškus teisės normos, kuria suteikiama teisių privatiems asmenims, pažeidimas (žr. 2017 m. gegužės 30 d. Sprendimo Safa Nicu Sepahan / Taryba, C‑45/15 P, EU:C:2017:402, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
95 Reikalavimu, kad teisės normos, kuria suteikiama teisių privatiems asmenims, pažeidimas būtų pakankamai aiškus, nesvarbu, koks yra neteisėto veiksmo, dėl kurio kyla ginčas, pobūdis, siekiama išvengti situacijos, kai dėl pavojaus, kad reikės atlyginti atitinkamų asmenų tariamai patirtą žalą, institucija negalės visapusiškai atlikti savo funkcijų, skirtų bendrajam interesui užtikrinti, tiek vykdydama teisėkūros veiklą arba priimdama ekonominės politikos sprendimus, tiek įgyvendindama savo administracinę kompetenciją, ir kartu neužkrauti privatiems asmenims akivaizdaus ir nepateisinamo pareigų nevykdymo padarinių naštos (žr. 2011 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Sison / Taryba, T‑341/07, EU:T:2011:687, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2014 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Safa Nicu Sepahan / Taryba, T‑384/11, EU:T:2014:986, 51 punktą).
96 Nustačius teisės normas, kurios nagrinėjamu atveju, kaip nurodo ieškovė, yra pažeistos, reikia išnagrinėti, ar, pirma, šiomis normomis suteikiama teisių privatiems asmenims ir, antra, Taryba padarė pakankamai aiškų šių normų pažeidimą.
– Dėl teisės normų, kurios, kaip nurodoma, yra pažeistos
97 Per posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo žodžiu pateiktus klausimus ieškovė patikslino, kad, kiek tai susiję su teisės normomis, kurios, kaip konstatuota 2013 m. rugsėjo 6 d. Sprendime Post Bank Iran / Taryba (T‑13/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:402), buvo pažeistos, ji daro nuorodą tik į to sprendimo 133 ir 134 punktuose padarytą išvadą, pagal kurią ginčijami aktai yra nepagrįsti tiek, kiek juose taikytas kriterijus, susijęs su į sąrašus įtrauktam asmeniui ar subjektui suteikta „pagalba“ apeinant ribojamąsias priemones arba jas pažeidžiant, nes šie aktai nėra patvirtinti įrodymais ir iš esmės pažeidžia Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punktą, Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio 2 dalies b punktą ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies b punktą.
– Dėl klausimo, ar teisės normomis, kurios, kaip nurodoma, yra pažeistos, suteikiama teisių privatiems asmenims
98 Iš jurisprudencijos matyti, kad nuostatomis, kuriose išsamiai išvardytos galimo ribojamųjų priemonių nustatymo sąlygos, iš esmės siekiama apsaugoti asmenų ir subjektų, kurie gali būti susiję su šiomis priemonėmis, individualius interesus ir apriboti atvejus, kai tokios priemonės jiems teisėtai gali būti taikomos (šiuo klausimu žr. 2014 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Safa Nicu Sepahan / Taryba, T‑384/11, EU:T:2014:986, 57 punktą; šiuo klausimu pagal analogiją taip pat žr. 2011 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Sison / Taryba, T‑341/07, EU:T:2011:687, 51 punktą).
99 Taigi tomis pačiomis nuostatomis užtikrinama asmenų ir subjektų, kurie gali būti susiję su ribojamosiomis priemonėmis, individualių interesų apsauga, todėl jos vertintinos kaip teisės normos, kuriomis suteikiama teisių privatiems asmenims. Jeigu nagrinėjamos materialinės sąlygos netenkinamos, atitinkamas asmuo ar subjektas iš tiesų turi teisę į tai, kad jam nebūtų nustatytos ribojamosios priemonės. Tokia teisė neišvengiamai reiškia, kad asmuo ar subjektas, kuriam ribojamosios priemonės nustatytos nagrinėjamose nuostatose nenumatytomis sąlygomis, gali reikalauti atlyginti šiomis priemonėmis padarytą žalą, jeigu paaiškėja, kad jas nustatydama Taryba padarė pakankamai aiškų taikomų materialinių normų pažeidimą (šiuo klausimu žr. 2014 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Safa Nicu Sepahan / Taryba, T‑384/11, EU:T:2014:986, 58 punktą; šiuo klausimu pagal analogiją taip pat žr. 2011 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Sison / Taryba, T‑341/07, EU:T:2011:687, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
100 Vadinasi, normos, kurios nagrinėjamu atveju, kaip nurodo ieškovė, yra pažeistos, yra teisės normos, kuriomis suteikiama teisių privatiems asmenims, tarp jų ieškovei, kaip asmeniui, kuriam taikomi ginčijami aktai.
– Dėl klausimo, ar nurodytas Tarybos padarytas teisės normų pažeidimas yra pakankamai aiškus
101 Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę patikslinti, kad teisės normos, kuria suteikiama teisių privatiems asmenims, pažeidimas gali būti laikomas pakankamai aiškiu, jei atitinkama institucija akivaizdžiai ir smarkiai peržengia jai suteiktos diskrecijos ribas, o aplinkybės, į kurias šiuo aspektu reikia atsižvelgti, yra, be kita ko, pažeistos normos aiškumo ir tikslumo laipsnis, taip pat diskrecijos, kurią Sąjungos institucijai suteikia pažeista norma, apimtis (žr. 2017 m. gegužės 30 d. Sprendimo Safa Nicu Sepahan / Taryba, C‑45/15 P, EU:C:2017:402, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
102 Pagal jurisprudenciją tuo atveju, kai ši institucija turi tik labai nedidelę diskreciją arba išvis jos neturi, paprasčiausio Sąjungos teisės pažeidimo gali užtekti, kad būtų nustatyta, jog padarytas pakankamai aiškus pažeidimas (žr. 2007 m. liepos 11 d. Sprendimo Sison / Taryba, T‑47/03, nepaskelbtas Rink., EU:T:2007:207, 235 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
103 Galiausiai iš jurisprudencijos matyti, kad bet kuriuo atveju Sąjungos teisės pažeidimas yra tikrai aiškus, jeigu jis išlieka, nepaisant priimto sprendimo, kuriuo konstatuojamas inkriminuojamas pažeidimas, prejudicinio sprendimo arba Sąjungos teismo suformuotos jurisprudencijos šiuo klausimu, iš kurių aišku, kad aptariami veiksmai yra pažeidimas (žr. 2017 m. gegužės 30 d. Sprendimo Safa Nicu Sepahan / Taryba, C‑45/15 P, EU:C:2017:402, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
104 Tuo metu, kai Taryba priėmė ginčijamus aktus, t. y. nuo 2010 m. spalio 25 d. iki 2012 m. kovo 23 d., iš jurisprudencijos jau buvo aiškiai ir konkrečiai matyti, kad Taryba kilus ginčui turi pateikti informacijos ir įrodymų, patvirtinančių, kad yra įvykdytos „pagalbos“ apeinant ribojamąsias priemones arba jas pažeidžiant kriterijaus, įtvirtinto Sprendimo 2010/413 20 straipsnio 1 dalies b punkte, Reglamento Nr. 961/2010 16 straipsnio 2 dalies b punkte ir Reglamento Nr. 267/2012 23 straipsnio 2 dalies b punkte, taikymo sąlygos. Teisingumo Teismas taip pat jau turėjo galimybę, remdamasis iki ginčijamų aktų priėmimo suformuota jurisprudencija, konstatuoti, kad Tarybai tenkanti pareiga kilus ginčui pateikti informacijos ar įrodymų, pagrindžiančių asmeniui ar subjektui nustatytas ribojamąsias priemones, yra įtvirtinta suformuotoje jurisprudencijoje (žr. 2017 m. gegužės 30 d. Sprendimo Safa Nicu Sepahan / Taryba, C‑45/15 P, EU:C:2017:402, 35–40 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
105 Be to, Tarybos pareiga patikrinti priimamas asmeniui ar subjektui taikomas ribojamąsias priemones ir nustatyti jų pagrįstumą kyla iš būtinybės gerbti pagrindines atitinkamo asmens ar subjekto teises, visų pirma jo teisę į veiksmingą teisminę gynybą, todėl šiuo klausimu ji neturi diskrecijos (2016 m. vasario 18 d. Sprendimo Jannatian / Taryba, T‑328/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:86, 52 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2014 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Safa Nicu Sepahan / Taryba, T‑384/11, EU:T:2014:986, 59–61 punktus). Taigi nagrinėjamu atveju Taryba, įgyvendindama šią pareigą, neturėjo jokios diskrecijos.
106 Vadinasi, neįvykdydama pareigos pagrįsti ginčijamus aktus Taryba nagrinėjamu atveju padarė pakankamai aiškų teisės normos, kuria suteikiama teisių privačiam asmeniui, t. y. ieškovei, pažeidimą.
107 Todėl veiksmų, kuriais kaltinama Taryba, t. y. kad buvo priimti ginčijami aktai, neteisėtumo sąlyga yra įvykdyta, kiek tai susiję su ieškovės nurodytomis teisės normomis, kurių pažeidimas konstatuotas 2013 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Post Bank Iran / Taryba (T‑13/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:402) 133 ir 134 punktuose.
Dėl nurodytos žalos ir priežastinio ryšio tarp veiksmų, kuriais kaltinama, neteisėtumo ir šios žalos buvimo
108 Ieškovė teigia, kad įrodė neturtinės žalos, kurią ji patyrė dėl ginčijamų aktų, realumą ir tikrumą. Ji pažymi, kad ginčijamais aktais, kiek jais pakenkta jos reputacijai, jai buvo padaryta didelė neturtinė žala, kuri, kaip nurodyta jos 2015 m. liepos 25 d. rašte Tarybai, ex æquo ir bono įvertinta 1 mln. EUR suma. Ji šiuo klausimu teigia, kad panašioje situacijoje Sąjungos teismas jau yra nustatęs atlygintiną neturtinę žalą, padarytą pakenkiant bendrovės reputacijai (2014 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Safa Nicu Sepahan / Taryba, T‑384/11, EU:T:2014:986, 80 ir 83 punktai).
109 Priešingai, nei teigia Taryba, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimu, būtent 2011 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimu Uj prieš Vengriją (CE:ECHR:2011:0719JUD002395410), ieškovė mano, kad yra reikšmingos bendrovių neturtinės savybės ir bendrovės gali patirti neturtinę žalą, pavyzdžiui, pakenkus jų reputacijai ir galimybei vykdyti komercinę veiklą. Tarybos nuoroda į šį EŽTT sprendimą yra netinkama, nes jame reputacijos apsauga nagrinėta tik atsižvelgiant į galimus saviraiškos laisvės apribojimus. Išlaikyti gerą reputaciją itin svarbu bankų rinkoje, kurioje veikia ieškovė, nes ši rinka yra pagrįsta ūkio subjektų pasitikėjimo santykiais. Ieškovė pažymi, kad prieš priimant ginčijamus aktus ji turėjo gerą reputaciją tarptautiniu lygmeniu, ir tai patvirtina aplinkybė, jog ji vykdė tarptautinę bankų veiklą. Be to, ji daug investavo į šių tarptautinių paslaugų reklamą Irane, siekdama parodyti, kad yra tarptautinės finansinės veiklos vykdytoja. Ginčijami aktai, kuriuose jos pavadinimas susietas su rimta grėsme tarptautinei taikai ir saugumui ir dėl kurių ji buvo priversta nutraukti savo veiklą Sąjungoje, turėjo neigiamą poveikį jos reputacijai. Atnaujinti santykius su šio sektoriaus verslo partneriais, kaip antai Society for Worldwide Interbank Financial Telecommunication (SWIFT), ir su savo buvusiais klientais tarptautinėje finansų rinkoje būtų brangu. Bet kuriuo atveju verslo srityje, kai tik ūkio subjektas priverstinai nutraukia savo veiklą, žala jo reputacijai ir patikimumui yra akivaizdi ir neišvengiama. Siekiant atkurti savo reputaciją, reikėtų vykdyti pasaulinę reklamos kampaniją, kurios numatomos išlaidos yra 45 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių (USD) (maždaug 38,7 mln. EUR). Kadangi ieškovė dar tiksliai neįvertino savo reputacijos atkūrimo išlaidų, Bendrasis Teismas, taikydamas pasirengimo nagrinėti bylą priemonę, galėtų paskirti nepriklausomą ekspertą šiam vertinimui atlikti. Galiausiai ieškovė mano, jog nėra būtina įrodyti, kad ji patyrė, be kita ko, reklamos išlaidų savo reputacijai atkurti. Jai pakaktų nurodyti, kad yra padaryta žala jos reputacijai, kuriai atkurti būtinos didelės išlaidos.
110 Taryba, palaikoma Komisijos, mano, kad sąlyga, susijusi su žalos padarymu, nagrinėjamu atveju nėra įvykdyta. Ginčijami aktai nėra ieškovei paskirtos baudžiamosios sankcijos ir jais nesiekta jai padaryti žalos. Jais buvo siekiama tik atgrasyti nuo branduolinių ginklų platinimo. Taigi ieškovė nebuvo pasmerkta kaip organizacija, savaime kelianti grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui, be to, šiuo klausimu ji nepateikė jokių įrodymų. Ji tik buvo nurodyta kaip asmuo, padėjęs plėtoti verslą, susijusį su branduolinių ginklų platinimu, o to pakako, kad būtų pateisintas jos pavadinimo įtraukimas į ginčijamus sąrašus. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad patyrė neturtinę žalą dėl minėtų aktų priėmimo, kaip to reikalaujama pagal jurisprudenciją. Nėra jokių įrodymų, kad ji turėjo gerą reputaciją tarptautiniu lygmeniu, negavo pajamų dėl žalos šiai reputacijai ir patyrė reklamos kampanijos ir kitų išlaidų tokiai reputacijai atkurti. Ieškinio priede pateiktas spaudos straipsnis dėl numatomų pasaulinės reklamos kampanijos išlaidų neturi reikšmės, nes yra susijęs su bendrove, kuri neturi sąsajų su ieškove, veikia kitoje srityje ir kitame žemyne, nei veiklą vykdo ieškovė, ir neturi ryšio su Sąjungos nustatytomis ribojamosiomis priemonėmis. Dublike pateikti ieškovės teiginiai neįrodo, kad padaryta žala jos reputacijai, visų pirma už Irano ribų, taigi ir su tuo susijusi neturtinė žala. Be to, ieškovė nepateikė jokių paaiškinimų ar įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginius, kad atnaujinti santykius su SWIFT būtų brangu. Bet kuriuo atveju, kaip EŽTT konstatavo 2011 m. liepos 19 d. sprendimo Uj prieš Vengriją (CE:ECHR:2011:0719JUD002395410) 22 punkte, yra skirtumas tarp žalos bendrovės komercinei reputacijai ir žalos asmens reputacijai, atsižvelgiant į jo socialinį statusą, nes pirmoji žala nėra neturtinė. Pats Bendrasis Teismas rėmėsi šia jurisprudencija byloje dėl ribojamųjų priemonių (2015 m. vasario 12 d. Sprendimo Akhras / Taryba, T‑579/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:97, 152 punktas). Ieškovė siekia apeiti jai tenkančią pareigą įrodyti tariamai padarytą žalą ir ją apskaičiuoti ir prašo Bendrojo Teismo, kad jis, taikydamas pasirengimo nagrinėti bylą priemonę, paskirtų ekspertą. Jeigu Bendrasis Teismas nuspręstų, kad kyla Sąjungos deliktinė atsakomybė, jis, remdamasis jurisprudencija, turėtų pripažinti, kad ginčijamų aktų panaikinimas yra tinkamas ieškovės patirtos neturtinės žalos atlyginimas. Bet kuriuo atveju ieškovės prašoma 1 mln. EUR suma jos tariamai patirtai neturtinei žalai atlyginti būtų pernelyg didelė, atsižvelgiant į jurisprudenciją, ir nepagrįsta.
111 Komisija priduria, kad ieškovės nurodytos neturtinės žalos rūšis, t. y. išlaidos reklamos kampanijai savo geram vardui atkurti, yra painiojama su turtine žala, kurios realumą ir konkretumą turi įrodyti ieškovė.
112 Dėl žalos realumo sąlygos pažymėtina, kad pagal jurisprudenciją (šiuo klausimu žr. 1982 m. sausio 27 d. Sprendimo De Franceschi / Taryba ir Komisija, 51/81, EU:C:1982:20, 9 punktą; 1984 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Birra Wührer ir kt. / Taryba ir Komisija, 256/80, 257/80, 265/80, 267/80, 5/81, 51/81 ir 282/82, EU:C:1984:341, 9 punktą ir 1996 m. sausio 16 d. Sprendimo Candiotte / Taryba, T‑108/94, EU:T:1996:5, 54 punktą) Sąjungos deliktinė atsakomybė kyla tik jeigu ieškovas faktiškai patyrė realią ir tikrą žalą. Ieškovas turi įrodyti, kad ši sąlyga yra įvykdyta (žr. 2006 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Agraz ir kt. / Komisija, C‑243/05 P, EU:C:2006:708, 27 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), t. y. pateikti patikimų įrodymų tiek dėl žalos egzistavimo, tiek dėl jos dydžio (žr. 1997 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Blackspur DIY ir kt. / Taryba ir Komisija, C‑362/95 P, EU:C:1997:401, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
113 Konkrečiau kalbant, kiekviename prašyme atlyginti žalą, nesvarbu, ar juo prašoma atlyginti turtinę, neturtinę, simbolinę ar realią žalą, turi būti nurodytas tariamos žalos pobūdis atsižvelgiant į veiksmus, kuriais kaltinama, ir visa ši žala bent apytiksliai įvertinta (žr. 2015 m. vasario 26 d. Sprendimo Sabbagh / Taryba, T‑652/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2015:112, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
114 Ieškovė, prašydama atlyginti žalą, kurią ji laiko „neturtine“, nurodo, kad, susiejus jos pavadinimą su rimta grėsme tarptautinei taikai ir saugumui, jos reputacijai buvo padaryta žala, kurios realumą rodo tai, kad ginčijamų aktų priėmimas turėjo poveikį trečiųjų asmenų elgesiui su ja, ir kurios dydis gali būti apskaičiuotas atsižvelgiant į investicijų į reklamą, kurias ji turėtų atlikti, kad būtų atkurtas šis geras vardas, išlaidas.
115 Taigi ieškovės prašoma atlyginti neturtinė žala yra nematerialinė žala jos geram vardui ar reputacijai.
116 Iš jurisprudencijos, suformuotos remiantis SESV 268 straipsniu, siejamu su SESV 340 straipsnio antra pastraipa, matyti, kad neturtinė žala iš principo gali būti atlyginta juridiniam asmeniui (šiuo klausimu žr. 1999 m. sausio 28 d. Sprendimo BAI / Komisija, T‑230/95, EU:T:1999:11, 37 punktą ir 2008 m. spalio 15 d. Sprendimo Camar / Komisija, T‑457/04 ir T‑223/05, nepaskelbtas Rink., EU:T:2008:439, 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją) ir tokia žala gali pasireikšti kaip žala to asmens geram vardui ar reputacijai (šiuo klausimu žr. 1999 m. liepos 9 d. Sprendimo New Europe Consulting ir Brown / Komisija, T‑231/97, EU:T:1999:146, 53 ir 69 punktus; 2011 m. lapkričio 8 d. Sprendimo Idromacchine ir kt. / Komisija, T‑88/09, EU:T:2011:641, 70–76 punktus ir 2014 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Safa Nicu Sepahan / Taryba, T‑384/11, EU:T:2014:986, 80–85 punktus).
117 Tiek, kiek Taryba siekia remtis EŽTT jurisprudencija, reikia priminti, kad EŽTT, atsižvelgdamas į savo paties jurisprudenciją ir šią praktiką, neatmeta galimybės, kad net komercinė bendrovė galėtų patirti žalą, kuri nėra turtinė žala ir dėl kurios reikalaujama piniginės kompensacijos, o tokia kompensacija priklauso nuo konkretaus nagrinėjamo atvejo aplinkybių (2000 m. balandžio 6 d. EŽTT sprendimo Comingersoll S.A. prieš Portugaliją, CE:ECHR:2000:0406JUD003538297, 32 ir 35 punktai). Šią tokios bendrovės žalą gali sudaryti daugiau ar mažiau „objektyvūs“ ir „subjektyvūs“ elementai, tarp jų gali būti įmonės reputacija, kuriai kilusių pasekmių neįmanoma tiksliai įvertinti (2000 m. balandžio 6 d. EŽTT sprendimo Comingersoll S.A. prieš Portugaliją, CE:ECHR:2000:0406JUD003538297, 35 punktas). Kaip matyti iš 2016 m. vasario 2 d. EŽTT sprendimo Magyar Tartalomszolgáltatók Egyesülete ir index.hu Zrt prieš Vengriją (CE:ECHR:2016:0202JUD002294713, 84 punktas), šios EŽTT jurisprudencijos nepaneigia Tarybos nurodytas 2011 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimas Uj prieš Vengriją (CE:ECHR:2011:0719JUD002395410), kuriame tik patikslinta, kad bendrovės patirta nematerialinė žala yra komercinio, o ne neturtinio pobūdžio.
118 Todėl reikia atmesti tiek Komisijos argumentus, kad ieškovės tariamai patirta neturtinė žala yra turtinė žala, tiek Tarybos argumentus, kad ieškovei, kaip komercinei bendrovei, negali būti atlyginta neturtinė žala kaip žala jos reputacijai.
119 Dėl tariamai patirtos neturtinės žalos realumo reikia priminti, kad, kiek tai susiję konkrečiai su tokia žala, jeigu įrodymų ar pasiūlymų pateikti įrodymų pateikimas nebūtinai laikytinas tokios žalos pripažinimo sąlyga, ieškovė turi bent įrodyti, kad veiksmai, kuriais kaltinama atitinkama institucija, galėjo sukelti tokią žalą (žr. 2014 m. spalio 16 d. Sprendimo Evropaïki Dynamiki / Komisija, T‑297/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:888, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; šiuo klausimu taip pat žr. 1999 m. sausio 28 d. Sprendimo BAI / Komisija, T‑230/95, EU:T:1999:11, 39 punktą).
120 Be to, nors 2013 m. gegužės 28 d. Sprendime Abdulrahim / Taryba ir Komisija (C‑239/12 P, EU:C:2013:331) Teisingumo Teismas nusprendė, kad neteisėtų ribojamųjų priemonių panaikinimas galėtų būti patirtos neturtinės žalos atlyginimas, tai nereiškia, jog tokio atlyginimo visais atvejais užtenka, kad būtų užtikrintas visiškas tokios žalos atlyginimas; bet koks sprendimas šiuo klausimu turi būti priimtas remiantis nagrinėjamu atveju susiklosčiusių aplinkybių vertinimu (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 30 d. Sprendimo Safa Nicu Sepahan / Taryba, C‑45/15 P, EU:C:2017:402, 49 punktą).
121 Vis dėlto nagrinėjamu atveju vieninteliai priimtini ieškovės pateikti įrodymai neleidžia konstatuoti, kad veiksmų, kuriais kaltinama Taryba, neteisėtumo pripažinimo ir ginčijamų aktų panaikinimo savaime nepakaktų neturtinei žalai, tariamai patirtai ginčijamais aktais pakenkus jos reputacijai, atlyginti.
122 Taigi, nesant reikalo nagrinėti sąlygos, susijusios su priežastinio ryšio buvimu, reikia atmesti ieškovės pateiktą prašymą atlyginti neturtinę žalą, todėl atmestinas ir visas ieškinys.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
123 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, iš jos priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal Tarybos reikalavimus.
124 Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį į bylą įstojusios institucijos padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (pirmoji išplėstinė kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Post Bank Iran padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos priteisiamos Europos Sąjungos Tarybos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
3. Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Pelikánová | Valančius | Nihoul |
Paskelbtas 2018 m. gruodžio 13 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.