GENERALINIO ADVOKATO
NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,
pateikta 2013 m. birželio 13 d.(1)
Byla C‑170/12
Peter Pinckney
prieš
KDG Mediatech AG
(Cour de cassation (Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Nepriimtinumas – Prejudicinių klausimų ir pagrindinės bylos aplinkybių arba objekto ryšio nebuvimas – Teismų jurisdikcija civilinės ir komercinės teisės srityse – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001–5 straipsnio 3 punktas – Specialioji jurisdikcija delikto ar kvazidelikto srityje – Vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, nustatymo kriterijai – Autorių turtinių teisių pažeidimas – Direktyva 2001/29/EB – 2–4 straipsniai – Kompaktinės plokštelės įrašymas – Siūlymas šią kompaktinę plokštelę įsigyti internete – Šios kompaktinės plokštelės turinio patalpinimas internete nematerialia forma“
I – Įžanga
1. Cour de cassation (Kasacinis teismas) (Prancūzija) pateikė Teisingumo Teismui du prejudicinius klausimus, susijusius su ieškiniu dėl atsakomybės tarp P. Pinckney, Prancūzijos rezidento, teigiančio, kad jis yra, be kita ko, muzikos kūrinių autorius, ir KDG Mediatech AG (toliau – Mediatech), Austrijoje įsteigtos bendrovės, paremtu tuo, jog minėta bendrovė tariamai pažeidė teises į minėtus kūrinius.
2. Šioje byloje Teisingumo Teismas galėtų nuspręsti, kokiomis sąlygomis valstybės narės teismai turėtų jurisdikciją ratione loci nagrinėti bylą, kilusią dėl pasinaudojant internetu padaryto tariamo autoriaus teisių pažeidimo, vadovaudamiesi 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo(2) 5 straipsnio 3 punktu.
3. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš tiesų siekia sužinoti, koks yra taikytinas sąsajos kriterijus, kai pažeidžiamos tarptautinės autoriaus turtinės teisės turinį nematerialia forma patalpinant internete arba internetu parduodant laikmeną, kurioje atgamintas minėtas turinys. Cour de cassation grindžia savo prašymą priimti prejudicinį sprendimą jo nagrinėjamos bylos ir Teisingumo Teismo sprendimuose L’Oréal ir kt.(3) bei eDate Advertising ir Martinez(4) pateiktų prielaidų skirtumais.
4. Vis dėlto, atsižvelgdamas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo faktinių aplinkybių apibūdinimą ir, mano manymu, būtiną taikyti P. Pinckney pareikšto ieškinio dėl atsakomybės teisinio pagrindo nustatymą, manau, kad prejudiciniai klausimai yra nereikšmingi norint išspręsti ginčą pagrindinėje byloje, todėl juos reikia pripažinti nepriimtinais. Taigi tam tikras pastabas dėl bylos esmės pateiksiu tik papildomai.
II – Teisinis pagrindas
A – Reglamentas (EB) Nr. 44/2001(5)
5. Reglamento Nr. 44/2001 12 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „jurisdikcija turėtų būti nustatoma ne tik pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą“.
6. Minėto reglamento 2 straipsnio 1 dalyje, esančioje II skyriaus 1 skirsnyje „Bendrosios nuostatos“, numatyta, kad „pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose“.
7. To paties reglamento 5 straipsnio 3 punkte, esančiame II skyriaus 2 skirsnyje „Speciali jurisdikcija“, nustatyta, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl „delikto arba kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti [teisme]“(6).
B – Direktyva 2001/29/EB
8. 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo(7) 2 straipsnyje „Atgaminimo teisė“ iš esmės nustatyta, kad valstybės narės, be kita ko, autoriams įtvirtina išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visus savo kūrinius arba jų dalį.
9. Minėtos direktyvos 3 straipsnio „Teisė viešai paskelbti kūrinius ir teisė kitus objektus padaryti viešai prieinamus“ 1 dalyje nurodyta, kad „valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamais tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku“. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos teisės nebus išnaudotos jokiu šiame straipsnyje nustatytu viešo paskelbimo ar padarymo viešai prieinamą veiksmu“.
10. Vadovaujantis tos pačios direktyvos 4 straipsnio „Platinimo teisė“ 1 dalimi, „valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį viešą jų kūrinių originalo ar jo kopijų platinimą parduodant ar kitais būdais“. Be to, minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „kūrinio originalo ar kopijų platinimo teisė nėra laikoma išnaudota Bendrijoje, išskyrus tuos atvejus, kai teisių turėtojas Bendrijoje pirmą kartą tą objektą parduoda ar kitaip perleidžia jo nuosavybę arba tai daroma jo sutikimu“.
III – Pagrindinė byla, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme
11. Atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir šalių pastabas, galima taip apibendrinti pagrindinės bylos faktines aplinkybes.
12. P. Pinckney, gyvenantis Tulūzoje (Prancūzija), tvirtina, kad yra dvylikos XX a. aštuntajame dešimtmetyje vinilinėje plokštelėje įrašytų dainų autorius, kompozitorius ir atlikėjas. Jis sužinojo, kad bendrovė Mediatech Austrijoje, kurioje yra įsteigta, šias dainas be jo leidimo įrašė į kompaktines plokšteles (toliau – CD). Minėtais CD vėliau prekiavo dvi Jungtinės Karalystės bendrovės įvairiuose interneto puslapiuose, prieinamuose ir iš P. Pinckney gyvenamosios vietos Tulūzoje.
13. P. Pinckney kreipėsi dėl Mediatech į Tribunal de grande instance de Toulouse (Tulūzos apygardos teismas) ir pareikalavo, kad jam būtų atlyginta žala, kurią teigė patyręs dėl savo, kaip autoriaus, teisių pažeidimo. 2008 m. vasario 14 d. nutartimi minėto teismo parengtinio tyrimo teisėjas (juge de la mise en état) nusprendė turintis jurisdikciją nagrinėti šį prašymą, nepaisydamas Mediatech pareikšto prieštaravimo dėl teritorinės jurisdikcijos.
14. Mediatech dėl šio sprendimo pateikus apeliacinį skundą, Cour d’appel de Toulouse (Tulūzos apeliacinis teismas) nusprendė, kad Prancūzijos teismai neturi jurisdikcijos, nes atsakovo gyvenamoji vieta buvo Austrijoje ir žalos atsiradimo vieta negalėjo būti Prancūzijoje.
15. P. Pinckney, remdamasis Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto pažeidimu, dėl minėto sprendimo pateikė kasacinį skundą. Tokiomis aplinkybėmis 2012 m. balandžio 5 d. Sprendimu Cour de cassation nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar [Reglamento Nr. 44/2001] 5 straipsnio 3 punktą reikia aiškinti taip, kad, patalpinus turinį į internetą ir taip tariamai pažeidus autoriaus turtines teises,
– asmuo, kuris mano, kad jo teisės buvo pažeistos, turi teisę pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo kiekvienos valstybės narės, iš kurios teritorijos yra arba buvo pasiekiamas internete patalpintas turinys, teismuose, ar gali prisiteisti atlyginimą tik už žalą, padarytą toje valstybėje narėje, į kurios teismus kreipėsi,
ar
– taip pat reikia, kad šis turinys būtų skirtas šios valstybės narės teritorijoje gyvenančiai visuomenei arba kad būtų kita sąsaja?
2. Ar atsakymas į pirmąjį klausimą būtų toks pats, jeigu tariamas autoriaus turtinių teisių pažeidimas padarytas ne dėl nematerialaus turinio pateikimo internete, o, kaip yra nagrinėjamu atveju, dėl siūlymo internete įsigyti materialią laikmeną, kurioje šis turinys atgaminamas?“
16. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarijoje buvo užregistruotas 2012 m. balandžio 11 dieną. Rašytines pastabas pateikė P. Pinckney, Prancūzijos, Graikijos, Austrijos ir Lenkijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Posėdis nebuvo surengtas.
IV – Vertinimas
A – Dėl priimtinumo
17. Išnagrinėsiu du šiai bylai reikšmingus nepriimtinumo motyvus, įvertindamas, pirma, iš pagrindinio gero bendradarbiavimo su nacionaliniais teismais principo kylantį išskirtinį sprendimų dėl nepriimtinumo pobūdį prašymų priimti prejudicinį sprendimą srityje ir, antra, šių teismų pareigą suteikti Teisingumo Teismui galimybę priimti sprendimą, kuriame prašomos išaiškinti Sąjungos teisės nuostatos vertinamos atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes ir poreikius.
18. Iš tiesų nusistovėjusioje teismų praktikoje įtvirtinta, kad nacionalinių teismų pateiktiems klausimams taikoma reikšmingumo prezumpcija(8) ir juos atmesti „galima tik tuomet, kai akivaizdu, jog prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas yra nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismas neturi faktinės arba teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus“(9). Šioje byloje, atrodo, yra būtent toks atvejis.
1. Nepakankamas bylos faktinių aplinkybių apibūdinimas
19. Pirmasis nepriimtinumo motyvas, kurio nepateikė nė viena proceso šalis, bet kurį galima išnagrinėti teismo iniciatyva(10), susijęs su situacijomis, kai Teisingumo Teismas negali atsakyti į pateiktus klausimus, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepakankamai apibūdino bylos faktines aplinkybes. Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą nėra jokių duomenų apie, be kita ko, Austrijos ir Jungtinės Karalystės bendroves siejančių santykių pobūdį, galimus kitus tuo pačiu metu minėtoms bendrovėms P. Pinckney pareikštus ieškinius, nagrinėjamų svetainių veiklą arba pirmajame klausime nurodyto saugomo turinio patalpinimo internete technologinį procesą.
20. Prašymo priimti prejudicinį sprendimą spragos apsunkina Teisingumo Teismo užduotį pateikti kuo naudingesnį atsakymą į klausimus, kurį padeda suprasti bylos faktinės aplinkybės. Vis dėlto manau, kad Teisingumo Teismas galėtų įvykdyti prašymą išaiškinti Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą, nes, kaip įtvirtinta teismo praktikoje, turi pakankamai informacijos, leidžiančios apibrėžti pateiktų klausimų apimtį(11), t. y. šiuo atveju, nustatyti reikšmingą sąsajos tašką autorių teisių pažeidimo atveju. Todėl dėl šio pagrindo negalima prašymo priimti prejudicinį sprendimą pripažinti nepriimtinu.
2. Pateiktų klausimų nereikšmingumas pagrindinei bylai išspręsti.
21. Antrasis nepriimtinumo motyvas, kurį pateikė Austrijos vyriausybė ir Komisija, yra susijęs su Teisingumo Teismo sprendimo nauda pagrindinės bylos sprendimui, atsižvelgiant į tai, kad nėra tiesioginio ryšio tarp pateiktų klausimų ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamos bylos.
22. Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad į prejudicinius klausimus atsakyti nereikia, jei prašomas Sąjungos teisės aiškinimas neprisidėtų išaiškinant pagrindinės bylos sprendimą visų pirma dėl to, kad ginčo objektas skiriasi nuo pateiktų klausimų objekto(12).
23. Laikantis šio požiūrio, nagrinėjama byla ypatinga tuo, kad minėto priimtinumo aspekto negalima įvertinti tiesiogiai, bet prieš tai būtina išnagrinėti Europos Sąjungos autorių teisių apsaugos sistemą. Iš tiesų, kai nacionalinis teismas nagrinėja ieškinį dėl autorių teisių pažeidimo pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą, jis pirmiausia turi kvalifikuoti tariamus veiksmus pagal Direktyvoje 2001/29 įtvirtintas savarankiškas sąvokas(13), kad galėtų nustatyti, ar viena iš tariamos atsakomybės sąlygų yra susijusi su nacionalinio teismo valstybės narės teritorija, ir, jei taikoma, patvirtintų savo jurisdikciją(14).
24. Todėl, kitaip nei Komisija, manau, kad įvairias šioje byloje reikšmingas išimtines autorių teises reikia nagrinėti atskirai, nepaisant prejudiciniuose klausimuose vartotos bendros formuluotės, kurioje neskirstant nurodoma į „autoriaus turtines teises“. Atlikus tokį vertinimą, bus aiškiau matyti, kad tarp pateiktų klausimų ir pagrindinės bylos nėra ryšio.
a) Tariamų pažeidimų kvalifikavimas, atsižvelgiant į Direktyvoje 2001/29 įtvirtintas išimtines autorių teises
25. Pirma, mano manymu, nekyla jokių abejonių, kad tariamai Mediatech atliktas nagrinėjamų kūrinių tariamas kopijavimas į CD yra susijęs su išimtine atgaminimo teise, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnį. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad atgaminimo teisės pažeidimai paprastai yra išimtinai susiję su teritorine dimensija. Kalbant apie CD įrašymą, šioje byloje tokia teritorija yra Austrija. Net jei neteisėto atgaminimo autorius pats arba per tarpininką ar bendrininką paskelbtų arba platintų nagrinėjamą turinį ir užsienyje, iš to kylantis eksteritorialumas būtų vėlesnių paskelbimo arba platinimo veiksmų, bet ne paties atgaminimo veiksmo, pasekmė.
26. Antra, manau, kad Jungtinės Karalystės bendrovių tariamai įvykdytas minėtų CD siūlymas internete patenka į Direktyvos 2001/29 4 straipsnyje numatytos išimtinės platinimo teisės taikymo sritį. Iš tiesų tokiu siūlymu internete siekiama perleisti materialios laikmenos, kurioje yra autorių teisių saugomas turinys, nuosavybę(15). Nemanau, kad tokiam apibūdinimui galėtų turėti įtakos tai, ar minėtas siūlymas įvyko parduotuvėje, ar internete.
27. Taigi, trečia, sunkiausia yra nustatyti, kaip siekiama sužinoti pirmuoju prejudiciniu klausimu, su kokiomis išimtinėmis teisėmis yra susijęs autorių teisių saugomo turinio patalpinimas nematerialia forma. Šiuo atveju nagrinėjamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo neįvardytas technologinis procesas galėtų būti srautinis siuntimas (streaming), parsisiunčiant pagrindinėje tarnybinėje stotyje saugomas bylas, arba lygiarangis bylų dalijimasis (peer to peer).
28. Manau, kad Direktyvos 2001/29 23 konstatuojamojoje dalyje atsispindi teisės aktų leidėjo siekis, kad visi minėti procesai patektų į „viešo paskelbimo“, kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, kurioje, be kita ko, nurodomas „bet [koks] savo kūrinių [viešas skelbimas] laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamais tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku“(16), taikymo sritį. Be to, Sprendime ITV Broadcasting ir kt.(17) Teisingumo Teismas neseniai nusprendė, kad „viešo skelbimo“ sąvoka apima kūrinių, įrauktų į antžeminės televizijos transliaciją, retransliavimą, kurį atlieka kita nei pradinis transliuotojas organizacija interneto srautu, prieinamu šios organizacijos abonentams, kurie gali gauti šio retransliavimo turinį prisijungę prie jos tarnybinės stoties (live streaming).
29. Dainų patalpinimą internete nematerialia forma tam tikrais atvejais gali apimti ir išimtinė atgaminimo teisė, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnį, kuriame minimas atgaminimas „laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma“(18). Be kita ko, Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad ši sąvoka taikytina net laikinam ir daliniam atgaminimui, kompiuterio atmintyje išsaugant saugomo kūrinio ištrauką(19). Jei dainų patalpinimas internete, kurį nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, būtų pripažintas atgaminimu, manau, kad jis būtų įvykdytas patalpinimo (upload) vietoje(20).
30. Tai reiškia, kad pagrindinėje byloje reikšmingos trys Direktyvoje 2001/29 įtvirtintos bendrosios išimtinės autorių teisės, nes skiriasi veiksmų prieš kiekvieną įtariamą pažeidėją pagrindai ir veiksmų, kuriais jie gali būti apkaltinti, vietos nustatomos, nelygu kuri teisė nagrinėjama.
b) Pasekmės prejudicinių klausimų reikšmingumui
31. Austrijos vyriausybė ginčija viso prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą teigdama, kad nėra ryšio tarp pateiktų klausimų ir pagrindinės bylos, o Komisija labiausiai yra už priimtinumą iš dalies, nes atskiria P. Pinckney atgaminimo teisės pažeidimo klausimą, kurį reikėtų išnagrinėti, nuo jo platinimo teisės pažeidimo, kurį reikėtų pripažinti nepriimtinu.
32. Dėl tariamo atgaminimo teisės pažeidimo, kurį nurodo P. Pinckney, jau esu paaiškinęs, kad CD siūlymo įsigyti internete arba turinio patalpinimo internete nematerialia forma veiksmai, kurie sudaro visą Teisingumo Teismui pateiktų klausimų objektą, susiję atitinkamai su platinimo teise ir paskelbimo teise(21). Todėl manau, kad nereikia nagrinėti vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, nustatymo kriterijų atgaminimo teisės pažeidimo atveju, nes to neprašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, net jei ši teisė greičiausia yra vienintelė išimtinė teisė, kurią galėjo pažeisti Mediatech.
33. Dėl tariamo platinimo ir paskelbimo teisių pažeidimo manau, kad, atsižvelgiant į Teisingumo Teismui pateiktą informaciją, nagrinėjamoje byloje prašomas Sąjungos teisės aiškinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos aplinkybėmis ir objektu.
34. Iš tikrųjų pirmasis prejudicinis klausimas grindžiamas prielaida, kad turinys nematerialia forma buvo patalpintas internete, kaip tai pažymi Austrijos vyriausybė. Vis dėlto iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktos faktinių aplinkybių santraukos ir a contrario antrojo klausimo teksto(22) matyti, kad tokia situacija neatitinka faktinių aplinkybių, dėl kurių kilo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamas ginčas. Todėl, vadovaujantis daugelį kartų minėta teismo praktika, į pirmąjį klausimą atsakyti nereikia(23).
35. Atsakymas, kurį Teisingumo Teismas galėtų pateikti į antrąjį prejudicinį klausimą, taip pat nebūtų naudingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, nes jis nagrinėja ne ieškinį dėl CD platinimo interneto svetainėje, bet ieškinį dėl kūrinių atgaminimo įrašant CD Austrijoje.
36. Iš tiesų neginčijama, kad CD siūlymas internete, kuris yra antrojo prejudicinio klausimo dalykas, įvyko Jungtinės Karalystės bendrovių, kurios nėra pagrindinės bylos šalys, iniciatyva(24). Iš tikrųjų Teisingumo Teismo turimoje bylos medžiagoje nėra jokios informacijos, kuria remiantis būtų galima nustatyti, ar vienintelė atsakovė pagrindinėje byloje Mediatech tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavo vykdant šiuos platinimo ir paskelbimo internete veiksmus, ir kiek.
37. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismo atsakymas į pateiktus klausimus būtų naudingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui tik jei tariamu klastojimu įtariamas asmuo pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą galėtų būti teisiamas ne savo gyvenamosios vietos valstybės narės teisme, nes byloje trečiojo asmens, kuris nėra atsakovas, kitu klastojimu padaryta žala atsirado šioje valstybėje narėje ir atsakovo veiksmas buvo sąlyga, dėl kurios minėti tretieji asmenys galėjo padaryti vėlesnius veiksmus.
38. Tačiau Teisingumo Teismas neseniai nusprendė, kad tokios trečiojo asmens, kuris nėra atsakovas, tariamu neteisėtu veiksmu pagrįstos jurisdikcijos negalima nustatyti pagal šio trečiojo asmens padaryto žalą lėmusio veiksmo vietą, siekiant nagrinėti bylą, pareikštą tariamam žalą padariusiam asmeniui, kuris pats šioje byloje nedalyvavo(25). Manau, kad tokia išvestinė jurisdikcija trečiųjų asmenų, kurie nėra atsakovai, tariamų veiksmų padarytos žalos atsiradimo vietoje negalima ir pagrindinės bylos aplinkybėmis, nes dėl P. Pinckney atgaminimo teisės pažeidimo atsiradusios žalos vieta, mano manymu, turi būti nustatoma kitaip nei dėl jo platinimo arba paskelbimo teisių atsiradusios žalos vieta.
39. Kadangi materialių laikmenų arba turinio nematerialia forma, kuriose atkuriami saugomi kūriniai, tarptautinio platinimo internetu atveju vietos, kur įvyko žalą sukėlęs įvykis, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą, nustatymo klausimas yra reikšmingas tik minėtų veiksmų padarymu įtariamiems asmenims pareiškus ieškinį, manau, abu prejudiciniai klausimai nėra objektyviai būtini siekiant išnagrinėti pagrindinę bylą(26).
40. Todėl siūlau Teisingumo Teismui pripažinti, kad Cour de cassation pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas.
B – Papildomi pastebėjimai dėl esmės
41. Kadangi siūlau Teisingumo Teismui visą prašymą priimti prejudicinį sprendimą atmesti kaip nepriimtiną, tik papildomai išnagrinėsiu „vietos, kur įvyko žalą sukėlęs įvykis“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą, sąvoką.
42. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad po to, kai buvo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas turėjo galimybę pareikšti nuomonę dėl šiame procese nagrinėjamų panašių klausimų kitose intelektinės nuosavybės srityse, t. y. dėl prekių ženklų teisės(27) ir, be kita ko, sui generis teisės į duomenų bazes(28). Nors teismo praktikos gairės šioje srityje dabar neabejotinai yra aiškesnės, patikslinimai, kuriuos galėtų pateikti Teisingumo Teismas dėl autorių teisių pažeidimo internete vietos nustatymo, siekiant nustatyti jurisdikciją turintį teismą, yra ne mažiau pageidautini(29).
43. Atsižvelgęs į tam tikras Teisingumo Teismui pateiktas prieštaringas pastabas(30) manau, kad reikėtų priminti šiai sričiai būdingo teritorialumo principo apimtį prieš vadovaujantis juo nustatant konkrečias pasekmes jurisdikcijai tokiu sudėtingu su internetu susijusiu tarptautinio autorių teisių pažeidimo atveju, kokį nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
1. Dėl autorių teisės teritorialumo principo apimties
44. Autorių teisių teritorialumo principas yra 27 skirtingų nacionalinių sistemų, skirtų vienu metu saugoti tą patį kūrinį Sąjungoje, sąveikos pagrindas(31).
45. Šį visos intelektinės nuosavybės teisės veikimą užtikrinantį principą sudaro trys elementai: jurisdikcija, taikytina teisė ir materialinė teisė. Kaip matyti iš minėto sprendimo Football Dataco ir kt., šioje srityje minėti aspektai yra glaudžiai susiję(32).
46. Dėl jurisdikcijos visų pirma manau, kad teritorialumo principas reiškia, jog valstybės narės teismai gali nagrinėti autorių teisių pažeidimus tik tada ir tiek, kiek jie susiję su jų buvimo vietos teritorija. Vis dėlto šio teritorijos ir jurisdikcijos ryšio galima nepaisyti, kai minėtas teismas turi jurisdikciją nagrinėti visą bylą, nepaisant ginčo elementų buvimo vietos, pavyzdžiui, kai jurisdikcija pagrįsta Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsniu(33).
47. Dėl įstatymų kolizijos 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma II)(34) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsirandančioms dėl intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo ir nesančioms „vieningo [Bendrijos] pobūdžio“ nesutartinėms prievolėms išimtinai ir be išlygų „taikoma šalies, kurioje reikalaujama apsaugos, teisė“(35). Ši subjektyvia sąsaja pagrįsta taisyklė, pirmą kartą suteikianti galimybę ieškovui pasirinkti taikytiną teisę, reiškia, kad asmuo, manantis, jog buvo pažeista viena iš jo autoriaus teisių, turi būti apsaugotas pagal nacionalinę teisę, nes autorių teisės saugomos tik pagal šią teisę(36). Šiuo klausimu minėta kolizinė norma yra daugiau ne teritorialumo principo pasekmė, bet viena jo egzistavimo išraiškų.
48. Taigi teritorialumo samprata visiškai taikytina materialinės teisės srityje. Šiuo požiūriu ji reiškia, kad autorių teisių į kūrinį apsauga priklauso nuo nacionalinės teisės aktų, kalbant ir apie jos pripažinimą, kuriam taikytinos atitinkamuose teisės aktuose įtvirtintos sąlygos, ir apie apimtį, kuri yra apribota atitinkama teritorija(37). Kitaip tariant, autorių teisių egzistavimui ir poveikiui taikytinos teisės sistemos ribos(38). Būtent šiame vertinimo etape reikia nustatyti valstybės narės autorių teisės, kurios apsauga siekiama pasinaudoti, numatytos apsaugos teritorinę taikymo sritį(39).
49. Mano manymu neginčijama, kad pagal dabar galiojančią Sąjungos teisę(40) intelektinės nuosavybės apsaugos sistemoje, būtent autorių teisėje, vyrauja minėtas teritorialumo principas. Vis dėlto nesenoje Teisingumo Teismo praktikoje buvo sušvelnintos kai kurios neigiamos autorių teisės teritorialumo pasekmės, siekiant ją priderinti prie tarptautinio saugomų kūrinių paplitimo, įskaitant jurisdikcijos kriterijus(41) ir įvairių intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo pripažinimo sąlygas pagal materialinę teisę(42).
50. Todėl, kol šiuo klausimu nepriimti teisės aktai(43), manau, kad dėl naudojantis internetu padarytų autorių teisės pažeidimų reikėtų ne iš esmės keisti tradiciškai teritorinį požiūrį į šią teisių rūšį, bet verčiau naujai apibrėžti, kaip pasireiškia ryšys tarp virtualaus veiksmo ir atitinkamos teritorijos(44).
2. Dėl teismų, turinčių jurisdikciją nagrinėti tariamą naudojantis internetu padarytą įvairių išimtinių autorių teisių pažeidimą
a) Dėl vertinimo sistemos
51. Kartu skaitant Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnį ir 5 straipsnio 3 punktą matyti, kad ieškinių dėl deliktinės atsakomybės srityje ieškovas turi galimybę kreiptis arba į atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismą, arba į „[vietoje], kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ arba „jis gali įvykti“, jurisdikciją turinčius teismus.
52. Vadovaujantis nusistovėjusia teismo praktika, antrąjį jurisdikcijos pagrindą sudaro dvi dalys, t. y. pirma, „žalos atsiradimo vieta“ ir, antra, „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, todėl atsakovui ieškinys ieškovo nuožiūra gali būti pareikštas vienos iš šių dviejų vietų teisme“(45). Reikia pagrindinės bylos situacijoje vieną po kito įvertinti abu minėtus sąsajos taškus.
b) Dėl atgaminimo teisės pažeidimo vietos nustatymo
53. Anksčiau esu minėjęs, kad autoriaus atgaminimo teisės pažeidimas paprastai neturi jokio tarptautinio pobūdžio, nes žalą lėmusio veiksmo ir žalos atsiradimo vietos sutampa. Iš tiesų visa dėl atgaminimo teisės pažeidimo atsiradusi žala padaroma tik atliekant atgaminimo veiksmą, todėl pasireiškia toje pačioje vietoje kaip ir minėtas veiksmas(46).
54. Tai reiškia, kad CD įrašymo Austrijoje arba tariamo dainų patalpinimo internete Jungtinėje Karalystėje, įrašant jų kopiją į prie interneto prijungtą tarnybinę stotį(47), teisines pasekmes ir dėl to atsiradusią žalą vertinti iš esmės turi tik atitinkamai Austrijos arba Jungtinės Karalystės teismai.
c) Dėl platinimo ir paskelbimo teisių pažeidimo vietos nustatymo
55. Platinimo ir paskelbimo teisių pažeidimo atveju, priešingai, gali atsirasti tarptautinis elementas, dėl kurio įvairūs tariamos atsakomybės elementai pakeičia vietą, todėl skiriasi įvairūs sąsajos taškai, kuriuos reikia nustatyti norint taikyti Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą. Iš tiesų dėl platinimo ir paskelbimo teisių pažeidimo atsirandančią žalą galėtų patirti nukentėjusieji arba visuomenės nariai, galintys būti kitoje vietoje, nei buvo padarytas minėtas veiksmas.
56. Tačiau nemanau, kad tarptautinio autorių teisių pažeidimo naudojantis internetu atveju „vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“, nustatymui turėtų būti taikomi iš esmės kitokie principai, nelygu kuri iš autorių teisių buvo pažeista(48). Taigi, kitaip nei proceso Teisingumo Teisme šalys, manau, kad jei abu pateikti klausimai būtų pripažinti priimtinais, į juos reikėtų atsakyti vienodai.
i) Vieta, kur įvyko žalą sukėlęs įvykis
57. Dėl vietos, kur įvyko žalą sukėlęs įvykis, pagal kurią nustatoma teismo, į kurį kreiptasi, jurisdikcija dėl visos patirtos žalos, manau(49), kad autorių teisių srityje reikia taikyti tą patį požiūrį, kurį Teisingumo Teismas pasirinko su prekių ženklų teise susijusiame minėtame Sprendime Wintersteiger(50), pagal kurį jurisdikcija suteikiama tariamų pažeidėjų įsisteigimo vietos teismams, nes šioje vietoje buvo priimtas sprendimas platinimo veiksmo atveju siūlyti CD internete ir paskelbimo veiksmo atveju patalpinti (upload) dainas internete.
58. Pritaikius minėtą kriterijų šioje byloje, abiem atvejais būtų pripažinta nagrinėjamų bendrovių įsisteigimo vietos – Jungtinės Karalystės – teismų jurisdikcija, todėl tai yra tik ribotai naudinga ieškovui, palyginti su bendra jurisdikcijos taisykle pagal Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalį.
ii) Žalos atsiradimo vieta
59. Atsižvelgiant į piratinių muzikos kūrinių platinimo internetu paplitimą, daugiausia sunkumų kyla nustatant dėl paskelbimo arba platinimo internetu veiksmų padarytos žalos atsiradimo vietą. Daugybė šiame procese Teisingumo Teismui pateiktų siūlymų dėl šio klausimo aiškinimo(51) atspindi valstybių narių teismuose taikomus skirtingus sprendimus(52) ir įvairius doktrinoje šioje srityje pateikiamus pasiūlymus(53).
60. Vis dėlto manau, kad minėtų sunkumų sprendimo principai nuo šiol gana aiškiai atsispindi nesenoje Teisingumo Teismo praktikoje.
61. Kalbant apie materialinę teisę, Teisingumo Teismas daugelį kartų išsakė nuomonę dėl įvairių naudojantis internetu padarytų intelektinės nuosavybės teisių pažeidimų vietos nustatymo kriterijų, siekdamas apibrėžti teisės, kurią prašoma apsaugoti, teritorinį taikymą pagal ryšio tarp tariamo intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo ir atitinkamos teritorijos realumą. Šiuose sprendimuose Teisingumo Teismas nuolat teikė pirmumą kriterijui, paremtam nagrinėjamos svetainės veiklos skyrimu atitinkamai Sąjungos arba valstybės narės auditorijai(54). Neseniai jis patikslino šio kriterijaus apimtį nurodęs, kad svetainės veikla turi atspindėti jos „[autoriaus ketinimą] priskirti šioje teritorijoje esančius asmenis prie tikslinės auditorijos“(55). Reikia pažymėti, kad ši priskyrimo sąlyga taikytina, nepaisant to, ar tariamam pažeidimui naudojama materiali laikmena, ar turinys nematerialia forma(56).
62. Kalbant apie jurisdikciją, Teisingumo Teismas dar neturėjo progos tiesiogiai pareikšti nuomonės dėl žalos atsiradimo vietos nustatymo kriterijų, pagal kuriuos parenkamas jurisdikciją turinti teismas, kai nagrinėjamas tariamas intelektinės nuosavybės teisės pažeidimas, nesusijęs su įrašymu naudojantis internetu(57). Tačiau akivaizdu, kad materialinės teisės srityje Teisingumo Teismo taikytų sprendimų negalima automatiškai perkelti į jurisdikciją nustatančias taisykles.
63. Vis dėlto šie sprendimai gali būti naudingi grindžiant Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punkto aiškinimą, kai atsiras konkretus poreikis jį atlikti. Mano manymu, minėtame Sprendime Football Dataco ir kt. matyti bandymai siekti Teisingumo Teismo praktikos nuoseklumo, iš kurių išplaukia jurisdikciją turinčiam teismui parinkti skirtų vietos nustatymo kriterijų suvienodinimas su kriterijais, nustatytais siekiant apibrėžti sui generis teisės į duomenų bazes apsaugos nacionalinės sistemos teritorinį taikymą. Iš tiesų, paklaustas apie duomenų siuntimo veiksmo vietos nustatymą, generalinio advokato P. Cruz Villalón teigimu, atskirai nuo jurisdikcijos klausimo, Teisingumo Teismas priminė atitinkamas Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas ir nurodė, kad „klausimas dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų siuntimo veiksmų, kurie, Football Dataco ir kt. teigimu, padarė žalos didelėms investicijoms į duomenų bazės Football Live sukūrimą, vietos nustatymo gali turėti įtakos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisdikcijai“ (58).
64. Šiuo atveju dėl tariamo tam tikrų išimtinių autorių teisių pažeidimo pasinaudojant internetu manau, kad minėtuose sprendimuose Teisingumo Teismo apibrėžtą vietos nustatymo metodą materialinės teisės klausimams būtų galima pritaikyti ir kai žalos atsiradimo vieta nustatoma siekiant taikyti Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą. Tokį vertinimą, mano manymu, patvirtina pats dėl platinimo ir paskelbimo teisių, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 2001/29, pažeidimo atsirandančios žalos pobūdis. Manau, kad šią žalą vertinant kaip negautą pelną dėl neteisėto kūrinių platinimo, būtų teisinga teikti pirmenybę jurisdikcijai, kuri būtų parinkta atlikus atitinkamos interneto svetainės veiklos skyrimo konkrečiai tikslinei auditorijai vertinimą, t. y. taikyti teorinėje doktrinoje „koncentravimu“ vadinamą požiūrį(59). Taip nustatytas teismas turėtų ribotą jurisdikciją, apimančią tik tikslinę teritoriją(60), kurią sąmoningai pasirinko tariamas pažeidėjas(61).
65. Taip pat siūlau Teisingumo Teismui patvirtinti šią kryptį ir išplėsti jos taikymą autorių teisėms, nes jau esu pažymėjęs, jog iš teritorialumo principo išplaukia ypatingas ryšys tarp taikytinų nacionalinės teisės aktų teritorinio taikymo srities ir jurisdikcijos, nors šie du klausimai lieka atskiri ir vienas su kitu nesutapatinami(62).
66. Tokio sąsajos taško įgyvendinimui Teisingumo Teismas galėtų remtis Sprendime Pammer ir Hotel Alpenhof(63) įtvirtintų kriterijų nebaigtiniu sąrašu, tačiau reikia įvertinti tai, kad, mano manymu, nacionaliniai teismai minėtus kriterijus taiko gana lanksčiai, be kita ko atsižvelgdami į nagrinėjamos veiklos pobūdį.
67. Reikia pateikti dar vieną patikslinimą dėl būtinybės, kad Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktu paremta jurisdikcija apimtų su interneto naudojimu susijusią žalą. Paprastai pagal minėto reglamento 5 straipsnyje įtvirtintas jurisdikcijos taisykles nustatomas konkretus specializuotas teismas, o ne valstybės narės teismų visuma(64). Vis dėlto atsižvelgdamas į tai, kad taikytinas sąsajos taškas yra interneto svetainės veiklos paskirtis, manau, jog minėto reglamento veiklos 5 straipsnio 3 punktą reikia aiškinti kaip suteikiantį jurisdikciją visiems valstybės narės, kurios auditorija priskiriama tikslinei, teismams(65), jei, vadovaujantis nacionalinėmis proceso taisyklėmis, jie turi jurisdikciją ratione materiae nagrinėti ginčus dėl autorių teisių. Be to, tokia jurisdikcija gali atsirasti tik jeigu ji neprieštarauja specialiosioms nacionalinėms nuostatoms, pagal kurias ginčai dėl įvairiose vietose atsiradusios žalos priskiriami tam tikriems, pavyzdžiui, valstybės sostinėje esantiems, teismams.
68. Pažymėtina, kad, mano manymu, nereikia taikyti prieigos kriterijaus, pagal kurį žala gali atsirasti visose vietose, iš kurių galima pasiekti atitinkamą svetainę. Iš tiesų toks sąsajos taškas skatintų palankesnio teisinio reglamentavimo ieškojimą (forum shopping) ir prieštarautų Teisingumo Teismo praktikai, kurioje, aiškinant Reglamento Nr. 44/2001 nuostatas, visuomet stengtasi išvengti šios rizikos. Taip pat reikia pastebėti, kad P. Pinckney siūlomas vietos, kurioje prašoma apsaugos, kriterijus lemtų tokį patį ginčo išskaidymą kaip ir taikant prieigos kriterijų dėl automatinio autorių teisės apsaugos pobūdžio visose valstybėse narėse. Dėl priežasčių, susijusių su teritorialumo principu ir minėto reglamento taikymo nuspėjamumu bei tinkamu teisingumo vykdymu, nesutinku su tokiu jurisdikciją turinčių teismų skaičiaus didinimu(66).
69. P. Pinckney pateikia alternatyvų pasiūlymą išplėsti minėtame Sprendime eDate Advertising ir Martinez įtvirtintą vietos, kur yra nukentėjusiojo interesų centras, kriterijaus taikymą internete padarytiems autorių turtinių teisių pažeidimams, nes tai padėtų sutelkti ginčo sprendimą, suteikiant tokios vietos teismui jurisdikciją dėl visos patirtos žalos. Manau, kad šis pasirinkimas prisidėtų prie forum actoris jurisdikcijos plėtros. Dėl minėto aiškinimo Reglamento Nr. 44/2001 2 straipsnis gali tapti neveiksmingas, taip pat būtų iškraipyta teisės aktų leidėjo valia, kurią atspindi glaudaus ryšio tarp bylos ir šio reglamento 5 straipsnio 3 punkte įtvirtintos specialios jurisdikcijos reikalavimas.
70. Iš tiesų dėl asmens reputacijos ar privataus gyvenimo pažeidimo patirta moralinė žala paprastai yra didžiausia toje vietoje, kur yra šio asmens interesų centras, ir šią aplinkybę natūraliai atspindi kolizinės normos. Kita vertus, „šis vertinimas <...> negali būti taikomas siekiant nustatyti jurisdikciją intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo atveju“(67). Dėl vienos iš minėtų išimtinių autorių teisių pažeidimo patirtai materialinei žalai būdingas ne būtinas ryšys ne su vieta, kur yra autoriaus interesų centras, bet su tikslinės auditorijos vieta(68).
71. Dėl išdėstytų priežasčių papildomai, jei Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pripažintų priimtinu, siūlau į abu prejudicinius klausimus kartu atsakyti taip: Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą reikia aiškinti taip, kad, kilus ginčui dėl tariamo išimtinės platinimo teisės pažeidimo siūlant internete materialias laikmenas, kuriose atgaminamas autorių teisėmis saugomas turinys, arba dėl tariamo išimtinės paskelbimo teisės pažeidimo patalpinant internete turinį nematerialia forma, nukentėjusiuoju pripažintas asmuo gali kreiptis į asmenų, kurie siūlė kompaktines plokšteles (CD) internete arba patalpino turinį internete, įsisteigimo vietos teismą ir reikalauti atlyginti visą žalą arba į valstybės narės, kuriai skirta atitinkamos interneto svetainės veikla, teismus ir reikalauti atlyginti jos teritorijoje patirtą žalą.
V – Išvada
72. Dėl išdėstytų priežasčių siūlau Teisingumo Teismui pripažinti Cour de cassation pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinu.
73. Papildomai, jei Teisingumo Teismas nuspręstų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pripažinti priimtinu, siūlau į abu Cour de cassation pateiktus prejudicinius klausimus kartu atsakyti taip:
2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 5 straipsnio 3 punktą reikia aiškinti taip, kad, kilus ginčui dėl tariamo išimtinės platinimo teisės pažeidimo siūlant internete materialias laikmenas, kuriose atgaminamas autorių teisėmis saugomas turinys, arba dėl tariamo išimtinės paskelbimo teisės pažeidimo patalpinant internete turinį nematerialia forma, nukentėjusiuoju pripažintas asmuo gali kreiptis į asmenų, kurie siūlė kompaktines plokšteles (CD) internete arba patalpino turinį internete, įsisteigimo vietos teismą ir reikalauti atlyginti visą patirtą žalą arba į valstybės narės, kuriai skirta atitinkamos interneto svetainės veikla, teismus ir reikalauti atlyginti jos teritorijoje patirtą žalą.