TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2010 m. vasario 25 d.

Byla F‑91/08

Johanna Gerdina Pleijte

prieš

Europos Komisiją

„Viešoji tarnyba — Pareigūnai — Pareigų paaukštinimas — Atestacijos procedūra — 2007 m. procedūra — Ieškovės neįrašymas į per pirminę atranką atrinktų pareigūnų sąrašą — Atsižvelgimas į atostogų dėl asmeninių priežasčių laikotarpį nustatant profesinę patirtį — Pareigūnų tarnybos nuostatų 45a straipsnis — Pareigūnų tarnybos nuostatų 45a straipsnio BĮN“

Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo J. G. Pleijte iš esmės prašo panaikinti 2008 m. rugpjūčio 7 d. Paskyrimų tarnybos sprendimą atmesti skundą dėl sprendimo neįrašyti jos į per pirminę atranką vykdant atestacijos procedūrą, kuri numatyta Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų 45a straipsnyje, atrinktų pareigūnų sąrašą.

Sprendimas: Atmesti ieškinį. Ieškovė padengia savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Pareigūnai — Ieškinys — Asmens nenaudai priimtas aktas — Sąvoka — Sprendimas neįrašyti pareigūno į per pirminę atranką vykdant atestacijos procedūrą atrinktų pareigūnų sąrašą — Ne asmens nenaudai priimtas parengiamasis aktas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniai)

2.      Pareigūnai — Ieškinys — Dalykas — Nurodymas administracijai — Nepriimtinumas

(SESV 266 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnis)

3.      Pareigūnai — Vienodas požiūris — Pareigūnų, buvusių atostogose dėl asmeninių priežasčių – tėvystės, ir pareigūnų, pasinaudojusių vaiko priežiūros atostogomis po to, kai jos buvo įtvirtintos, skirtingas vertinimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 40 straipsnio 3 dalis ir 42a straipsnis)

4.      Pareigūnai — Atestacijos procedūra — Pirminė kandidatų atranka — Kriterijai — Institucijų diskrecija

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 45a straipsnis)

1.      Paskyrimų tarnybos sprendimas neįrašyti pareigūno vardo ir pavardės į per pirminę atranką vykdant atestacijos procedūrą atrinktų pareigūnų laikiną sąrašą yra parengiamasis aktas, kuris nėra priimtas asmens nenaudai, todėl jį galima užginčyti tik netiesiogiai, kai pareiškiamas ieškinys dėl akto, kuris gali būti panaikintas. Priešingai, sprendimas neįrašyti pareigūno į galutinį per pirminę atranką vykdant atestacijos procedūrą atrinktų pareigūnų sąrašą yra asmens nenaudai priimtas aktas, o ne parengiamasis aktas.

(žr. 27 ir 28 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 2003 m. balandžio 8 d. Nutarties Gómez‑Reino prieš Komisiją, C‑471/02 P(R), Rink. p. I‑3207, 62 punktas.

2.      Bendrijos teismas neturi teisės institucijai duoti nurodymų, neskaitant bendros SESV 266 straipsnyje nustatytos pareigos institucijai, kurios aktas buvo paskelbtas negaliojančiu, imtis būtinų priemonių įvykdyti jį panaikinantį sprendimą. Taigi reikalavimai, kuriais siekiama, kad Tarnautojų teismas nurodytų įrašyti pareigūno vardą ir pavardę į kandidatų, galinčių dalyvauti mokymo programoje, sąrašą ar kad nurodytų pakeisti administracinėje informacijoje įtvirtintą metodologiją, yra nepriimtini.

(žr. 29 punktą)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1991 m. birželio 27 d. Sprendimo Valverde Mordt prieš Teisingumo Teismą, T‑156/89, Rink. p. II‑407, 150 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Bui Van prieš Komisiją, F‑51/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑289 ir II‑A‑1‑1533, 17 punktas, pateiktas apeliacinis skundas Bendrajame Teisme, byla T‑491/08 P.

3.      Skirtingas pareigūnų, paprašiusių atostogų dėl asmeninių priežasčių pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus, galiojusius iki 2004 m. gegužės 1 d., ir pareigūnų, po 2004 m. gegužės 1 d. paprašiusių vaiko priežiūros atostogų, vertinimas atsiranda būtent dėl 42a straipsnio, susijusio su vaiko priežiūros atostogomis, įtvirtinimo Pareigūnų tarnybos nuostatuose ir jis negali būti diskriminacija, nes skirtingas vertinimas objektyviai paaiškinamas tuo, kad teisės aktų leidėjas nenumatė šio straipsnio galiojimo atgaline data.

Be to, teisės aktų leidėjas turi nuspęsti dėl socialinių teisių, kurias turi Europos pareigūnai, apimties. Taigi tai, kad sukuriamos naujos palankesnės teisės pareigūnams ateičiai, negali reikšti to, jog šios teisės suteikiamos atgaline data pareigūnams, kurie praeityje galėjo atitikti sąlygas, kurias nuo šiol reikalaujama atitikti siekiant pasinaudoti šiomis teisėmis. Kai Taryba įtvirtino vaiko priežiūros atostogas, ji nenumatė, kad atostogos dėl asmeninių priežasčių, pasiimtos dėl tėvystės atgaline data, prilyginamos vaiko priežiūros atostogoms. Taigi tuo, kad Pareigūnų tarnybos nuostuose nėra nuostatų, kuriose būtų numatyta, jog atostogos dėl asmeninių priežasčių, iki 2004 m. gegužės 1 d. pasiimtos dėl tėvystės, prilyginamos tėvystės atostogoms, nepažeidžiamas vienodo požiūrio principas.

Galiausiai, kadangi aiškinant normą reikia neperžengti jos turinio ribų, ypač kai ji yra visiškai nedviprasmiška, Pareigūnų tarnybos nuostatų 40 straipsnio 3 dalies negalima aiškinti taip, kad pagal ją privaloma pareigūnus, buvusius atostogose dėl asmeninių priežasčių – tėvystės, vertinti taip pat kaip ir pareigūnus, pasinaudojusius vaiko priežiūros atostogomis.

(žr. 37, 40 ir 42 punktus)

4.      Skirtingu požiūriu, pateisintu objektyviais ir pagrįstais kriterijais, proporcingais šiuo skirtumu siekiamam tikslui, nepažeidžiamas vienodo požiūrio principas. Tarp objektyvių ir pagrįstų kriterijų, kuriais galima pateisinti skirtingą pareigūnų vertinimą, yra tarnybos interesas. Spręsdama dėl priemonių, kurių reikia imtis dėl tarnybos interesų, administracija turi tokią didelę diskreciją, kad Bendrijos teismas, kontroliuodamas, ar laikytasi nediskriminavimo principo, turi tik tikrinti, ar atitinkama institucija skirtingai vertinio savavališkai arba akivaizdžiai priešingai tarnybos interesui.

Šiuo požiūriu nėra neproporcinga administracijai atsižvelgti tik į profesinę patirtį, įgytą per dešimt metų iki atestacijos procedūros, tam, kad įvertintų kandidatų įgytos profesinės patirties svarbą siekiant tarnybos interesų, nes ši svarba mažėja vystantis technologijoms ir profesijoms. Nesant įrodymų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kad tokiu apribojimu laiko atžvilgiu faktiškai skirtingai vertinama savavališkai arba akivaizdžiai priešingai tarnybos interesui, šis apribojimas nėra diskriminacija.

Be to, administracija turi didelę diskreciją nuspręsti dėl kandidatų atrankos tvarkos. Nuspręsdama apriboti profesinę patirtį, į kurią atsižvelgiama, dešimčia paskutinių metų, administracija vis dėlto gali atrinkti geriausius kandidatus, nes šis laikotarpis gali būti tinkamas palyginimo kriterijus.

(žr. 57–59 ir 61 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2004 m. kovo 16 d. Sprendimo Afari prieš ECB, T‑11/03, Rink. VT p. I‑A‑65 ir II‑267, 65 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2006 m. spalio 19 d. Sprendimo De Smedt prieš Komisiją, F‑59/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑109 ir II‑A‑1‑409, 76 punktas; 2007 m. sausio 23 d. Sprendimo Chassagne prieš Komisiją, F‑43/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑27 ir II‑A‑1‑139, 91 punktas; 2007 m. birželio 19 d. Sprendimo Davis ir kt. prieš Tarybą, F‑54/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑165 ir II‑A‑1‑911, 65 punktas ir jame nurodyta teismo praktika; 2008 m. gegužės 8 d. Sprendimo Suvikas prieš Tarybą, F‑6/07, Rink. VT p. I‑A‑1‑151 ir II‑A‑1‑819, 87 punktas.