EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO PIRMININKO NUTARTIS

2012 m. kovo 20 d.

Byla F‑2/12 R

Emil Hristov

prieš

Europos Komisiją
ir
Europos vaistų agentūrą

„Viešoji tarnyba – Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Prašymas sustabdyti vykdymą – Skuba – Nebuvimas“

Dalykas: Pagal SESV 278 straipsnį, AE 157 straipsnį ir SESV 279 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikštas ieškinys, kuriuo E. Hristov prašo sustabdyti 2011 m. spalio 6 d. Europos vaistų agentūros (EMA) valdybos sprendimo dėl EMA vykdomojo direktoriaus skyrimo vykdymą.

Sprendimas: Atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atidėti bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

Santrauka

1.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Laikinosios apsaugos priemonės – Taikymo sąlygos – „Fumus boni juris“ – Skuba – Kumuliacinis pobūdis – Visų nagrinėjamų interesų palyginimas – Nagrinėjimo eiliškumas ir tikrinimo būdas – Laikinąsias apsaugos priemones taikančio teisėjo diskrecija

(SESV 278  ir 279 straipsniai; Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalis ir 103 straipsnio 1 dalis)

2.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – Vykdymo sustabdymas – Laikinosios apsaugos priemonės – Taikymo sąlygos – Skuba – Rimta ir nepataisoma žala – Įrodinėjimo pareiga – Ieškovo suinteresuotumas taikyti laikinąją apsaugos priemonę

(SESV 278 ir 279 straipsniai; Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalis)

1.      Tarnautojų teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad laikinųjų apsaugos priemonių prašymuose, be kita ko, turi būti nurodytos aplinkybės, dėl kurių reikalingas skubus sprendimas, ir faktiniai bei teisiniai pagrindai, prima facie patvirtinantys prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalingumą.

Sąlygos, susijusios su skuba ir prašymo pagrįstumu (fumus boni juris), yra kumuliacinės, todėl jei bent viena iš jų netenkinama, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas. Be to, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi palyginti atitinkamus interesus.

Atlikdamas šį bendrą nagrinėjimą, laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas turi didelę diskreciją ir, atsižvelgdamas į konkretaus atvejo ypatybes, turi laisvę nustatyti būdą, kuriuo šios skirtingos sąlygos turi būti patikrintos, taip pat šio nagrinėjimo eiliškumą, nes teisės nuostatomis jam nenustatoma analizės tvarka vertinant būtinybę priimti tarpinį sprendimą.

(žr. 11–13 punktus)

Nuoroda:

Tarnautojų teismo praktika: 2008 m. liepos 3 d. Nutarties Plasa prieš Komisiją, F‑52/08 R, 21 ir 22 punktai ir juose nurodyta teismo praktika; 2011 m. vasario 15 d. Nutarties de Pretis Cagnodo ir Trampuz de Pretis Cagnodo prieš Komisiją, F‑104/10 R, 16 punktas.

2.      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūros tikslas yra užtikrinti ne žalos atlyginimą, o visišką sprendimo dėl esmės veiksmingumą. Kad būtų pasiektas šis tikslas, reikia, kad prašomos taikyti priemonės būtų skubios, t. y. būtinos, kad ieškovas išvengtų rimtos ir nepataisomos žalos, be to, jos turi būti nustatytos ir turėti poveikį iki priimant sprendimą pagrindinėje byloje. Taip pat laikinųjų apsaugos priemonių prašanti šalis turi pateikti įrodymų, kad negalėtų sulaukti pagrindinės bylos baigties nepatyrusi tokios žalos.

Nagrinėdamas su skuba susijusią sąlygą laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas į nurodytą rimtą ir nepataisomą žalą gali atsižvelgti tik tiek, kiek gali būti pažeisti laikinosios apsaugos priemonės prašančios šalies interesai.

(žr. 15 ir 18 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 1999 m. kovo 25 d. Nutarties Willeme prieš Komisiją, C‑65/99 P(R), 62 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1999 m. rugsėjo 10 d. Nutarties Elkaïm ir Mazuel prieš Komisiją, T‑173/99 R, 25 punktas; 2002 m. gruodžio 19 d. Nutarties Esch-Leonhardt ir kt. prieš ECB, T‑320/02 R, 27 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2010 m. liepos 14 d. Nutarties Bermejo Garde prieš EESRK, F‑41/10 R, 28 punktas ir jame nurodyta teismo praktika.