Teisingumo TeismO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. vasario 13 d.(*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisės aktų derinimas – Autorių teisės ir gretutinės teisės – Direktyva 2001/29/EB – Informacinė visuomenė – Autorių teisių ir gretutinių teisių tam tikrų aspektų suderinimas – 3 straipsnio 1 dalis – Viešas paskelbimas – Sąvoka – Internetinės nuorodos (galimos spragtelėti nuorodos), suteikiančios prieigą prie saugomų kūrinių“
Byloje C‑466/12
dėl Svea hovrätt (Švedija) 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2012 m. spalio 18 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Nils Svensson,
Sten Sjögren,
Madelaine Sahlman,
Pia Gadd
prieš
Retriever Sverige AB
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas L. Bay Larsen, teisėjai M. Safjan, J. Malenovský (pranešėjas), A. Prechal ir S. Rodin,
generalinė advokatė E. Sharpston,
posėdžio sekretorė C. Strömholm, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. lapkričio 7 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– N. Svensson, S. Sjögren ir M. Sahlman, atstovaujamų förbundsjurist O. Wilöf,
– P. Gadd, atstovaujamos abogado R. Gómez Cabaleiro ir advokat M. Wadsted,
– Retriever Sverige AB, atstovaujamos advokater J. Åberg, M. Bruder ir C. Rockström,
– Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos D. Colas, F. X. Bréchot ir B. Beaupère-Manokha,
– Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato S. Fiorentino,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos J. Beeko, padedamos baristerio N. Saunders,
– Europos Komisijos, atstovaujamos J. Samnadda ir J. Enegren,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230) 3 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant N. Svensson, S. Sjögren, M. Sahlman ir P. Gadd, vienos šalies, ir Retriever Sverige AB (toliau – Retriever Sverige), kitos šalies, ginčą dėl pirmiesiems tariamai priklausančios kompensacijos už žalą, kuri, jų manymu, jiems buvo padaryta dėl to, kad šios bendrovės interneto svetainėje buvo paskelbtos galimos spragtelėti internetinės nuorodos (hyperlinks) į spaudos straipsnius, kurių autorių teisės priklauso jiems.
Teisinis pagrindas
Tarptautinė teisė
PINO autorių teisių sutartis
3 Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija (PINO) 1996 m. gruodžio 20 d. Ženevoje priėmė PINO autorių teisių sutartį (toliau – PINO autorių teisių sutartis). Ši sutartis Europos bendrijos vardu buvo patvirtinta 2000 m. kovo 16 d. Tarybos sprendimu 2000/278/EB (OL L 89, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 33 t., p. 208).
4 PINO autorių teisių sutarties 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad susitariančiosios šalys įsipareigoja laikytis 1886 m. rugsėjo 9 d. Berne pasirašytos Konvencijos dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos (1971 m. liepos 24 d. Paryžiaus aktas) su pakeitimais, padarytais 1979 m. liepos 28 d. (toliau – Berno konvencija), 1–21 straipsnių.
Berno konvencija
5 Berno konvencijos 20 straipsnyje „Specialūs Sąjungos šalių susitarimai“ nustatyta:
„Sąjungos šalių vyriausybės turi teisę sudaryti specialius susitarimus, jei tokie susitarimai suteiktų autoriams platesnes nei šioje Konvencijoje nustatytos teises arba numatytų kitas nuostatas, neprieštaraujančias šiai Konvencijai. Galiojančių susitarimų nuostatos, kurios atitinka šias sąlygas, taikomos ir toliau.“
Sąjungos teisė
6 Direktyvos 2001/29 1, 4, 6, 7, 9 ir 19 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(1) Sutartis nustato vidaus rinkos sukūrimą ir sistemos, užtikrinančios, kad konkurencija vidaus rinkoje nebūtų iškraipoma, įteisinimą. Valstybių narių autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymų derinimas padeda siekti šių tikslų.
<…>
(4) Suderinta teisinė autorių teisių ir gretutinių teisių sistema, padidindama teisinį aiškumą ir nustatydama aukštą intelektinės nuosavybės apsaugos lygį, skatins esmines investicijas į kūrybingumą ir novatoriškumą, įskaitant tinklų infrastruktūrą, ir savo ruožtu padės Europos pramonės augimui ir padidėjusiam konkurencingumui tiek turinio rengimo, tiek informacinės technologijos srityje, ir apskritai įvairiose pramonės ir kultūros srityse. <...>
<…>
(6) Nederinamas Bendrijos lygmeniu, nacionalinių teisės aktų kūrimas, kuris jau pradėtas daugelyje valstybių narių siekiant reaguoti į technologijų iššūkius, leistų atsirasti pastebimiems apsaugos skirtumams ir kartu intelektinę nuosavybę apimančių ar ja grindžiamų paslaugų ir produktų laisvo judėjimo apribojimams, dėl kurių suirtų vidaus rinka ir teisės aktų darna. Tokių teisės aktų skirtumų ir neaiškumų poveikis taptų dar didesnis toliau kuriant informacinę visuomenę, kurioje jau dabar labai padidėjo neapribotas tarpvalstybinis intelektinės nuosavybės naudojimas. Ši tendencija išliks ir turėtų vis labiau įsitvirtinti. Pastebimi teisinės apsaugos skirtumai ir neaiškumai gali trukdyti naujų produktų ir paslaugų, susijusių su autorių teisėmis ir gretutinėmis teisėmis, masto ekonomijai.
<…>
(7) Bendrijos autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos teisinė sistema dėl to taip pat turi būti pakeista ir papildyta tiek, kiek tai yra būtina vidaus rinkai sklandžiai veikti. Tuo tikslu tos nacionalinės autorių teisių ir gretutinių teisių nuostatos, kurios valstybėse narėse pastebim[a]i skiriasi arba kelia teisinį neaiškumą, trukdantį vidaus rinkai sklandžiai veikti ir informacinei visuomenei Europoje tinkamai plėtotis, turėtų būti suderintos, turėtų būti vengiama prieštaringo valstybių narių reagavimo į technologijos naujoves paliekant tik vidaus rinkos veikimui neigiamo poveikio neturinčius skirtumus.
<…>
(9) Kiekvienas autorių teisių ir gretutinių teisių derinimas turi būti grindžiamas aukšto lygio apsauga, nes tokios teisės yra labai svarbios intelektinei kūrybai. Jų apsauga padeda užtikrinti kūrybingumo palaikymą ir plėtojimą autorių, atlikėjų, prodiuserių, vartotojų, kultūros, pramonės ir apskritai visuomenės labui. <…>
<...>
(19) Neturtinių teisių turėtojai turėtų naudotis šiomis teisėmis pagal valstybių narių įstatymus ir Berno konvencijos <...> PINO autorių teisių sutarties ir PINO atlikimų ir fonogramų sutarties nuostatas. <...>“
7 Šios direktyvos 3 straipsnyje nustatyta:
„1. Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamais tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.
<…>
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos teisės nebus išnaudotos jokiu šiame straipsnyje nustatytu viešo paskelbimo ar padarymo viešai prieinamą veiksmu.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
8 Ieškovai pagrindinėje byloje, kurie visi žurnalistai, parengė spaudos straipsnius ir juos paskelbė pirma laikraštyje Göteborgs-Posten, paskui Göteborgs-Posten interneto svetainėje. Retriever Sverige administruoja interneto svetainę, kurioje jos klientams pagal poreikius pateikiami galimų spragtelėti internetinių nuorodų į kitose interneto svetainėse paskelbtus straipsnius sąrašai. Šalys sutaria, kad su šiais straipsniais buvo galima laisvai susipažinti laikraščio Göteborgs-Posten svetainėje. Anot ieškovų pagrindinėje byloje, spragtelėjęs vieną iš šių nuorodų klientas aiškiai nesupranta, kad yra perkeliamas į kitą svetainę, kurioje gali susipažinti su dominančiu kūriniu. Retriever Sverige savo ruožtu teigia, jog klientui aišku, kad spragtelėjęs vieną iš šių nuorodų jis patenka į kitą svetainę.
9 Ieškovai pagrindinėje byloje padavė bendrovę Retriever Sverige į Stockholms tingsrätt (Stokholmo apygardos teismas) prašydami priteisti kompensaciją už tai, kad ši bendrovė be jų leidimo naudojo tam tikrus kūrinius, suteikdama savo klientams prieigą prie jų.
10 2010 m. birželio 11 d. sprendimu Stockholms tingsrätt atmetė jų ieškinį. Tada ieškovai pagrindinėje byloje dėl šio sprendimo padavė apeliacinį skundą Svea hovrätt (Svea apeliacinis teismas).
11 Tame teisme ieškovai pagrindinėje byloje, be kita ko, teigė, kad Retriever Sverige pažeidė jų išimtinę teisę padaryti tam tikrus savo kūrinius prieinamus visuomenei, t. y. naudodamiesi šios bendrovės interneto svetainėje teikiamomis paslaugomis jos klientai gavo prieigą prie kūrinių.
12 Gindamasi Retriever Sverige teigia, kad pateikiant internetinių nuorodų į kūrinius, kurie visuomenei pateikiami kitose interneto svetainėse, sąrašus negali būti pažeistos jų savininkų autoriaus teisės. Retriever Sverige taip pat tvirtina, kad nėra perdavusi jokio saugomo kūrinio, nes ji tik nurodydavo savo klientams interneto svetaines, kuriose yra juos dominantys kūriniai.
13 Šiomis aplinkybėmis Svea hovrätt nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar tai, kad kitas asmuo, nei tam tikro kūrinio autoriaus teisių turėtojas, savo interneto svetainėje pateikia nuorodą į kūrinį, kurią galima spragtelti, yra viešas paskelbimas, kaip tai suprantama pagal [Direktyvos 2001/29] 3 straipsnio 1 dalį?
2. Ar nagrinėjant 1 klausimą turi įtakos tai, kad kūrinys, į kurį nukreipia nuoroda, yra interneto svetainėje, į kurią gali patekti kiekvienas asmuo be apribojimų, arba, atvirkščiai, kad patekimas į tokią svetainę yra kokiu nors būdu apribotas?
3. Ar nagrinėjant 1 klausimą reikia skirti atvejus, kai vartotojui spragtelėjus nuorodą kūrinys yra parodomas kitoje interneto svetainėje ir kai vartotojui spragtelėjus nuorodą kūrinys yra parodomas taip, kad susidaro įspūdis, jog jis yra toje pačioje [interneto] svetainėje?
4. Ar valstybė narė gali suteikti platesnę autorių išimtinės teisės apsaugą numatydama, kad viešas paskelbimas apima daugiau veiksmų, nei nurodyta [Direktyvos 2001/29] 3 straipsnio 1 dalyje?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmųjų trijų klausimų
14 Pirmaisiais trimis klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pateikimas interneto svetainėje galimų spragtelėti nuorodų į saugomus kūrinius, esančius kitoje interneto svetainėje, kai pastarojoje svetainėje su šiais kūriniais galima laisvai susipažinti, yra toje nuostatoje minimas viešas paskelbimas.
15 Šiuo atžvilgiu iš Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalies matyti, kad autorių teisių turėtojas turi duoti leidimą paskelbti viešai kiekvieną kūrinį.
16 Taigi remiantis šia nuostata galima daryti išvadą, kad viešo paskelbimo sąvoka apima du kumuliacinius elementus, t. y. kūrinio „skelbimą“ ir šio kūrinio skelbimą „viešai“ (šiuo klausimu žr. 2013 m. kovo 7 d. Sprendimo ITV Broadcasting ir kt., C‑607/11, 21 ir 31 punktus).
17 Pirmasis iš šių elementų, t. y. „skelbimo“ egzistavimas, turi būti aiškinamas plačiai (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 4 d. Sprendimo Football Association Premier League ir kt., C‑403/08 ir C‑429/08, Rink. p. I‑9083, 193 punktą) tam, kad, kaip matyti ir iš Direktyvos 2001/29 4 ir 9 konstatuojamųjų dalių, būtų užtikrintas aukštas autorių teisių turėtojų apsaugos lygis.
18 Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad pateikus interneto svetainėje galimas spragtelėti nuorodas į saugomus kūrinius, su kuriais be jokių apribojimų galima susipažinti kitoje interneto svetainėje, pirmosios svetainės naudotojams suteikiama galimybė gauti tiesioginę prieigą prie minėtų kūrinių.
19 Kaip matyti iš Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalies, kad kūrinys būtų laikomas „paskelbtu“, pakanka, be kita ko, jog jis būtų pateiktas visuomenei tokiu būdu, jog ją sudarantys asmenys turėtų galimybę su juo susipažinti, o tai, ar jie šia galimybe pasinaudojo, lemiamos reikšmės neturi (pagal analogiją žr. 2006 m. gruodžio 7 d. Sprendimo SGAE, C‑306/05, Rink. p. I‑11519, 43 punktą).
20 Tai reiškia, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, galimų spragtelėti nuorodų į saugomus kūrinius pateikimas turi būti laikomas kūrinio „padarymu prieinamu“, taigi ir „paskelbimu“, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą.
21 Kiek tai susiję su antruoju minėtu elementu, t. y. su tuo, kad saugomas kūrinys iš tikrųjų turi būti „viešai“ paskelbtas, iš Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalies matyti, jog minėtoje nuostatoje vartojamas žodis „viešas“ apima neapibrėžtą potencialių kūrinio gavėjų skaičių, o tai reiškia ir pakankamai didelį žmonių skaičių (minėtų sprendimų SGAE 37, 38 punktai ir ITV Broadcasting ir kt. 32 punktas).
22 Paskelbimas, kaip antai tas, kurį atliko interneto svetainės administratorius pateikdamas galimas spragtelėti nuorodas, apima visus potencialius svetainės, kurią šis asmuo administruoja, vartotojus, t. y. neapibrėžtą ir pakankamai didelį adresatų skaičių.
23 Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad šis administratorius viešai skelbia kūrinius.
24 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, kaip matyti iš nusistovėjusios teismo praktikos, kad būtų taikoma sąvoka „viešas skelbimas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, dar reikia, kad paskelbimas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuris susijęs su tais pačiais kūriniais, kaip ir pradinis paskelbimas, ir kuris atliktas internete, kaip ir pradinis paskelbimas, taigi – tomis pačiomis techninėmis priemonėmis, būtų skirtas naujai visuomenės daliai, t. y. tai, į kurią neatsižvelgė autorių teisių turėtojai, kai leido pradinį viešą paskelbimą (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo SGAE 40 ir 42 punktus, 2010 m. kovo 18 d. Nutarties Organismos Sillogikis Diacheirisis Dimiourgon Theatrikon kai Optikoakoustikon Ergon, C‑136/09, 38 punktą ir minėto Sprendimo ITV Broadcasting ir kt. 39 punktą).
25 Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad tam tikrų kūrinių paskelbimu pateikiant galimą spragtelėti nuorodą, kaip antai nagrinėjamuoju pagrindinėje byloje, šie kūriniai nėra perduodami naujai visuomenės daliai.
26 Visuomenės dalį, kuriai buvo skirtas pradinis paskelbimas, sudarė visi potencialūs tam tikros interneto svetainės lankytojai, nes, turint mintyje tai, kad šioje svetainėje nebuvo taikomi jokie apribojimai susipažinti su kūriniais, visi interneto vartotojai galėjo laisvai su jais susipažinti.
27 Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad tuo atveju, kai visi kitos interneto svetainės vartotojai, kuriems atitinkami kūriniai buvo paskelbti pateikiant nuorodą, kurią galima spragtelėti, gali tiesiogiai susipažinti su šiais kūriniais svetainėje, kurioje jie iš pradžių buvo paskelbti, nedalyvaujant šios kitos svetainės administratoriui, svetainės, kurią administruoja minėtas administratorius, vartotojai turi būti laikomi potencialiais pradinio paskelbimo adresatais, taigi – priklausančiais visuomenės daliai, į kurią atsižvelgė autorių teisių turėtojai, kai leido pradinį paskelbimą.
28 Todėl, nesant naujos visuomenės dalies, autorių teisių turėtojų leidimo nereikia norint viešai paskelbti, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje.
29 Ši išvada nebūtų paneigta, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuotų, nors tokios išvados negalima aiškiai daryti remiantis bylos dokumentais, kad tuomet, kai interneto vartotojai spragteli atitinkamą nuorodą, susidaro įspūdis, kad kūrinys iškeliamas iš svetainės, kurioje pateikta ši nuoroda, nors iš tikrųjų šis kūrinys yra kitoje svetainėje.
30 Ši papildoma aplinkybė neturi jokios įtakos išvadai, kad pateikiant interneto svetainėje nuorodą, kurią galima spragtelėti, į saugomą kūrinį, esantį ir laisvai prieinamą kitoje interneto svetainėje, minėtas kūrinys padaromas prieinamas pirmosios svetainės vartotojams, todėl tai yra viešas paskelbimas. Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kad netenkinama naujos visuomenės dalies sąlyga, autorių teisių turėtojų leidimo viešai paskelbti bet kuriuo atveju nereikia.
31 Kita vertus, jeigu nuoroda, kurią galima spragtelėti, leidžia svetainės, kurioje yra ši nuoroda, vartotojams apeiti ribojamąsias priemones, taikomas svetainėje, kurioje yra saugomas kūrinys, siekiant apriboti visuomenės galimybę susipažinti ir suteikiant ją tik pastarosios svetainės abonentams, ir tai yra priemonė, be kurios minėti vartotojai neturėtų prieigos prie skelbiamų kūrinių, visus šiuos vartotojus reikia laikyti nauja visuomenės dalimi, į kurią autorių teisių turėtojai neatsižvelgė, kai iš pradžių leido paskelbti kūrinius, todėl tokiam viešam paskelbimui reikia autorių teisių turėtojų leidimo. Be kita ko, taip yra tuo atveju, kai kūrinys nebeprieinamas visuomenei svetainėje, kurioje jis buvo iš pradžių paskelbtas, arba kai jis nuo šiol šioje svetainėje skelbiamas tik ribotai visuomenės daliai, tačiau su juo galima susipažinti kitoje interneto svetainėje neturint autorių teisių turėtojų leidimo.
32 Tokiomis aplinkybėmis į tris pirmus pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad toje nuostatoje numatytu viešu paskelbimu nelaikomas pateikimas interneto svetainėje galimų spragtelėti nuorodų į kūrinius, laisvai prieinamus kitoje interneto svetainėje.
Dėl ketvirtojo klausimo
33 Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybė narė negali suteikti platesnės autorių teisių turėtojų apsaugos numatydama, kad viešo paskelbimo sąvoka apima daugiau veiksmų, nei nurodyta toje nuostatoje.
34 Šiuo atžvilgiu, be kita ko, iš Direktyvos 2001/29 1, 6 ir 7 konstatuojamųjų dalių matyti, kad šia direktyva siekiama, be kita ko, pašalinti su autorių teisių apsauga susijusius teisės aktų skirtumus ir teisinį netikrumą. Pripažinimas, kad valstybė narė gali suteikti platesnę autorių teisių turėtojų apsaugą numatydama, jog viešo paskelbimo sąvoka apima daugiau veiksmų, nei nurodyta Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalyje, lemtų teisės aktų skirtumus, taigi – teisinį netikrumą tretiesiems asmenims.
35 Todėl Direktyva 2001/29 siekiamam tikslui būtų neišvengiamai pakenkta, jei viešo paskelbimo sąvoką įvairios valstybės narės galėtų aiškinti kaip apimančią daugiau veiksmų, nei nurodyta šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje.
36 Žinoma, minėtos direktyvos 7 konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad šia direktyva nesiekiama panaikinti vidaus rinkos veikimui nekenkiančių skirtumų ar neleisti jiems atsirasti. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad jei būtų pripažinta valstybių narių teisė numatyti, jog viešo paskelbimo sąvoka apima daugiau veiksmų, nei nurodyta tos direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje, neabejotinai būtų pakenkta vidaus rinkos veikimui.
37 Tai reiškia, kad Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybės narės gali suteikti platesnę autorių teisių turėtojų apsaugą numatydamos, kad viešo paskelbimo sąvoka apima daugiau veiksmų, nei nurodyta toje nuostatoje.
38 Tokiai išvadai neturi įtakos aplinkybė, kurią ieškovės pagrindinėje byloje nurodo savo rašytinėse pastabose, t. y. tai, kad Berno konvencijos 20 straipsnyje numatyta, jog susitariančios šalys gali tarpusavyje sudaryti „specialius susitarimus“ siekdamos savo autorių teisių turėtojams suteikti platesnes teises, nei numatyta toje konvencijoje.
39 Šiuo atžvilgiu pakanka priminti, kad kai konvencijoje valstybei narei leidžiama priimti Sąjungos teisei prieštaraujančią priemonę, tačiau ji neįpareigojama to padaryti, valstybė narė turi susilaikyti nuo tokios priemonės priėmimo (2012 m. vasario 9 d. Sprendimo Luksan, C‑277/10, 62 punktas).
40 Kadangi Direktyva 2001/29 siekiamam tikslui neišvengiamai būtų pakenkta, jei viešo paskelbimo sąvoka būtų suprantama kaip apimanti daugiau veiksmų, nei nurodyta šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje, valstybė narė turi nesinaudoti teise, kuri jai suteikta Berno konvencijos 20 straipsnyje.
41 Todėl į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybė narė negali suteikti platesnės autorių teisių turėtojų apsaugos numatydama, kad viešo paskelbimo sąvoka apima daugiau veiksmų, nei nurodyta toje nuostatoje.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
42 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
1. 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad toje nuostatoje numatytu viešu paskelbimu nelaikomas pateikimas interneto svetainėje galimų spragtelėti nuorodų į kūrinius, laisvai prieinamus kitoje interneto svetainėje.
2. Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybė narė negali suteikti platesnės autorių teisių turėtojų apsaugos numatydama, kad viešo paskelbimo sąvoka apima daugiau veiksmų, nei nurodyta toje nuostatoje.
Parašai.