Byla T‑496/11
Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė
prieš
Europos Centrinį Banką (ECB)
„Ekonominė ir pinigų politika – ECB – Ieškinys dėl panaikinimo – Eurosistemos priežiūros politikos pagrindai – Aktas, kurį galima ginčyti – Priimtinumas – Mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemų priežiūra – Reikalavimas būti Eurosistemos valstybėje narėje, taikomas pagrindinės sandorio šalies tarpuskaitos / kliringo sistemoms – ECB kompetencija“
Santrauka – 2015 m. kovo 4 d. Bendrojo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas
1. Ieškinys dėl panaikinimo – Aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį – Aktai, kuriais siekiama sukelti teisinių pasekmių – Europos centrinio banko paskelbti Priežiūros politikos pagrindai, kuriuose įtvirtintas sandorių dėl finansinių vertybinių popierių tarpuskaitą / kliringą atliekančių pagrindinių sandorio šalių buvimo vietos reikalavimas – Įtraukimas
(SESV 263 straipsnis)
2. Ieškinys dėl panaikinimo – Ieškinys dėl akto, kuriuo patvirtinamas per nustatytus terminus neapskųstas ankstesnis aktas – Nepriimtinumas – Patvirtinamojo pobūdžio akto sąvoka – Aktas, kuriuo iš dalies keičiama ankstesnio akto nuostata – Netaikymas
(SESV 263 straipsnis)
3. Ieškinys dėl panaikinimo – Valstybių narių ieškinys – Ieškinys dėl Europos centrinio banko akto – Priimtinumas, nepriklausantis nuo suinteresuotumo pareikšti ieškinį įrodymo – Tam tikrų ekonominės ir pinigų sąjungos aspektų netaikymas valstybei narei – Poveikio nebuvimas
(SESV 263 straipsnio antra ir ketvirta pastraipos; prie ES ir ESV sutarčių pridėti protokolai Nr. 4 ir Nr. 15)
4. Europos Centrinis Bankas – Europos centrinių bankų sistemos kompetencija – Sklandaus mokėjimo sistemų veikimo skatinimas – Priežiūros politikos pagrindų priėmimas vertybinių popierių tarpuskaitos / kliringo sistemų atžvilgiu – Netaikymas
(SESV 127 straipsnio 2 dalis; prie ES ir ESV sutarčių pridėto Protokolo Nr. 4 22 straipsnis)
5. Europos Sąjunga – Suteikta kompetencija – Numanomas suteikimas – Sąlygos – Numanoma Europos centrinio banko kompetencija reglamentuoti vertybinių popierių tarpuskaitos / kliringo sistemas – Nebuvimas
(ESS 13 straipsnio 2 dalis ir ESS 48 straipsnis; SESV 129 straipsnio 3 dalis; prie ES ir ESV sutarčių pridėto Protokolo Nr. 4 22 straipsnis)
1. Europos centrinio banko paskelbti Eurosistemos priežiūros politikos pagrindai, kuriuose įtvirtinta buvimo vietos politika, taikoma pagrindinėms sandorio šalims, įsteigtoms Eurosistemai nepriklausančiose valstybėse narėse, yra aktas, dėl kurio panaikinimo galima pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnį.
Norint nustatyti, ar aktas sukuria teisinių pasekmių, taigi, ir ar galima pareikšti ieškinį dėl jo panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį, reikia išnagrinėti jo tekstą ir aplinkybes, kuriomis jis buvo priimtas, jo turinį ir jo autoriaus ketinimus. Pirma, kalbant apie ginčijamo akto tekstą ir aplinkybes, kuriomis jis buvo priimtas, reikia pažymėti, kad šis nagrinėjimas leidžia įvertinti, kaip šį aktą pagrįstai galėjo suvokti suinteresuotosios šalys. Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, jog Priežiūros politikos pagrindų, kurie paskelbti ne tik Europos centrinio banko viduje, bet ir išorėje, ištraukoje, susijusioje su sandorių dėl finansinių vertybinių popierių tarpuskaitą / kliringą atliekančių pagrindinių sandorio šalių buvimo vieta, vartojama imperatyvi formuluotė; be to ši ištrauka suformuluota itin tiksliai, kad būtų lengva ją taikyti. Taip pat, jei euro zonai priklausančių valstybių narių reguliavimo institucijos nuspręstų, kad jos turi užtikrinti Priežiūros politikos pagrinduose nustatyto buvimo vietos reikalavimo laikymąsi, šiame dokumente nurodytų kriterijų neatitinkanti pagrindinė sandorio šalis gali netekti prieigos prie kitų operatorių, esančių vertybinių popierių sandorių vykdymo grandinėje.
Antra, kalbant apie Priežiūros politikos pagrindų turinį, pažymėtina, jog reikalavimo, kad pagrindinės sandorio šalys, kurių veikla viršija juose nustatytas ribas, būtų euro zonoje, nustatymas prilygsta naujos taisyklės įtraukimui į teisės sistemą, nes jokioje iki šio dokumento priėmimo egzistavusioje teisės normoje tokio reikalavimo nėra. Trečia, kalbant apie tai, kokių tikslų siekdamas Europos Centrinis Bankas priėmė Priežiūros politikos pagrindus, reikia pažymėti, kad šiame dokumente reikalaujama laikytis pagrindinių sandorio šalių, kurių veikla viršija jame nustatytas ribas, buvimo vietos reikalavimo, todėl jo tekste nesant priešingų įrodymų reikia pripažinti, kad šis dokumentas – galutinė Banko pozicija.
(žr. 31, 32, 34, 37, 39, 45, 48, 50, 51, 53, 54 punktus)
2. Ieškinys dėl sprendimo, kuriuo tik patvirtinamas per nustatytus terminus neapskųstas ankstesnis sprendimas, panaikinimo yra nepriimtinas. Sprendimas laikomas tik patvirtinančiu ankstesnį sprendimą, jei jame, palyginti su ankstesniu aktu, nėra nė vieno naujo fakto ir iki jo priėmimo asmens, kuriam skirtas šis ankstesnis aktas, situacija nebuvo nagrinėjama iš naujo. Tačiau pakeitus reglamento nuostatą, galima vėl pareikšti ieškinį ne tik dėl šios vienintelės nuostatos, bet ir dėl visų nuostatų, kurios, nors ir nebuvo pakeistos, kartu su šia nuostata sudaro visumą.
Kalbant apie ieškinį dėl Europos centrinio banko paskelbtų Priežiūros politikos pagrindų, kuriuose įtvirtinta buvimo vietos politika, taikoma pagrindinėms sandorio šalims, įsteigtoms Eurosistemai nepriklausančiose valstybėse narėse, reikia pažymėti, jog aplinkybė, kad Bankas ankstesniuose aktuose galbūt paskelbė buvimo vietos politikos principą, kuris galėjo būti taikomas pagrindinėms sandorio šalims, nereiškia, kad Priežiūros politikos pagrindus reikia pripažinti patvirtinančiu aktu, nes nagrinėjama buvimo vietos politika šiame dokumente išdėstyta kita forma.
(žr. 59–62 punktus)
3. Kaip valstybė narė Jungtinė Karalystė turi suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl Europos centrinio banko aktų, remdamasi SESV 263 straipsnio antra pastraipa, ir jai netaikomos SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje išdėstytos sąlygos. Taigi, nors pagal ESV sutarties Protokolą (Nr. 15) kai kurios ESV sutarties ir Protokolo dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto nuostatos netaikomos Jungtinei Karalystei, ji turi teisę pareikšti ieškinį, siekdama, kad Sąjungos teismas patikrintų, ar minėtas Bankas neviršijo savo įgaliojimų.
(žr. 73, 75 punktus)
4. Europos centrinis bankas neturi kompetencijos, būtinos vertybinių popierių tarpuskaitos / kliringo sistemų veiklai reglamentuoti, todėl Priežiūros politikos pagrindus, kiek juose nustatytas buvimo euro zonoje reikalavimas, taikomas pagrindinėms sandorio šalims, dalyvaujančioms vykdant finansinių vertybinių popierių tarpuskaitą / kliringą, reikia panaikinti kaip priimtus neturint kompetencijos.
Protokolo dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto 22 straipsnyje numatyta, kad Bankas gali priimti reglamentus, kad būtų užtikrintas tarpuskaitos / kliringo ir mokėjimo sistemų veiksmingumas ir patikimumas Sąjungoje ir su kitomis šalimis; šis įgaliojimas yra viena iš priemonių, kuriomis gali naudotis Bankas, vykdydamas pagal SESV 127 straipsnio 2 dalį Eurosistemai pavestą uždavinį skatinti sklandų mokėjimo sistemų veikimą. Tačiau mokėjimo sistema pagal minėto SESV 127 straipsnio 2 dalį susijusi su lėšų pervedimo sritimi. Taigi tokia apibrėžtis gali apimti tarpuskaitos / kliringo operacijų „grynųjų pinigų“ dalį, tačiau visai kitaip traktuotina pagrindinės sandorio šalies tarpuskaitos / kliringo operacijų „vertybinių popierių“ dalis, nes šie vertybiniai popieriai gali būti vertinami kaip sandorio objektas, dėl kurio pervedamos lėšos, tačiau jie patys negali būti mokėjimas. Tokią pačią išvadą reikia daryti ir dėl Statuto 22 straipsnyje vartojamo žodžių junginio „kliringo ir mokėjimo sistemos“.
Vadinasi, minėtame 22 straipsnyje numatytą galimybę Europos centriniam bankui priimti reglamentus reikia suprasti kaip taikomą tik mokėjimo tarpuskaitos / kliringo sistemoms. Todėl, kadangi Statuto 22 straipsnyje vertybinių popierių tarpuskaita nėra aiškiai nurodyta, reikia daryti išvadą, kad žodžių junginys „kliringo ir mokėjimo sistema“ skirtas pabrėžti, kad Bankas turi kompetenciją priimti reglamentus, norėdamas užtikrinti mokėjimo sistemų, įskaitant tas, kurios apima tarpuskaitos / kliringo etapą, veiksmingumą ir saugumą, o ne kad jis turi savarankišką kompetenciją reglamentuoti tarpuskaitos / kliringo sistemų visumą.
(žr. 88, 89, 97–101, 110 punktus)
5. Kai Sutarties straipsnis suteikia institucijai konkrečią užduotį, reikia pripažinti, kad jis kartu suteikia ir numanomus įgaliojimus, reikalingus šiai užduočiai įgyvendinti, nes priešingu atveju tokia Sutarties nuostata nebūtų veiksminga, Tačiau numanomos reglamentavimo kompetencijos egzistavimą, kuriuo nukrypstama nuo ESS 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto kompetencijos paskirstymo principo, reikia aiškinti siaurai. Tokia numanoma kompetencija teismų praktikoje pripažįstama tik išimtinais atvejais; kad būtų pripažinta, ji turi būti būtina siekiant užtikrinti Sutarties ar aptariamo bazinio reglamento nuostatų veiksmingumą.
Šiuo atveju tiesa, kad mokėjimo sistemos ir vertybinių popierių tarpuskaitos / kliringo sistemos labai glaudžiai susijusios ir kad vertybinių popierių tarpuskaitos / kliringo infrastruktūras veikiantys trikdžiai gali atsikartoti mokėjimo sistemose ir taip pakenkti sklandžiam jų veikimui, tačiau aplinkybės, kad esama tokių ryšių, neužtenka, kad būtų pripažinta, jog Europos centrinis bankas turi numanomą kompetenciją reglamentuoti vertybinių popierių tarpuskaitos / kliringo sistemas, nes pagal ESV sutartį tokią kompetenciją galima Bankui suteikti aiškiai. SESV 129 straipsnio 3 dalyje numatytas supaprastintas dalinio keitimo mechanizmas, leidžiantis nukrypti nuo ESS 48 straipsnio, keičiant kai kurias Europos centrinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto nuostatas, įskaitant jo 22 straipsnį.
(žr. 104–108 punktus)