GENERALINIO ADVOKATO
YVES BOT IŠVADA,
pateikta 2013 m. gegužės 8 d.(1)
Sujungtos bylos C‑204/12–C‑208/12
Essent Belgium NV
prieš
Vlaamse Reguleringsinstantie voor de Elektriciteits‑ en Gasmarkt
(rechtbank van eerste aanleg te Brussel (Belgija) pateikti prašymai
priimti prejudicinį sprendimą)
„Laisvas prekių judėjimas – Kiekybiniam apribojimui lygiaverčio poveikio priemonės – Direktyva 2001/77/EB – Atsinaujinančios energijos rėmimo nacionalinės schemos – Elektros energijos tiekėjams nustatyta pareiga įsigyti žaliuosius sertifikatus – Draudimas atsižvelgti į kitose Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės valstybėse narėse išduotas kilmės garantijas“
1. Ar įvesta elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, rėmimo schema, pagal kurią nurodytame regione įsteigtiems žaliosios elektros energijos gamintojams suteikiami žalieji sertifikatai ir elektros energijos skirstytojams nustatyta pareiga kiekvienais metais pateikti kvotą atitinkantį žaliųjų sertifikatų skaičių, jiems draudžiant naudoti kitoje Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės (EEE) valstybėje narėje išduotas kilmės garantijas, suderinama su laisvu prekių judėjimu ir diskriminacijos draudimu?
2. Iš esmės toks pagrindinis klausimas pateiktas šiuose prašymuose priimti prejudicinį sprendimą, kurie taip pat susiję su 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje(2) ir su 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 96/92/EB(3), nuostatų aiškinimu.
3. Kadangi šios bylos patenka į dviejų labai galingų Europos kūrimo jėgų, t. y. laisvo prekių judėjimo ir aplinkos apsaugos, sąveikos ir galimos konfrontacijos erdvę, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Teisingumo Teismui teks įveikti sunkią ir rizikingą užduotį – suderinti šiuos du pagrindinėmis vertybėmis esančius tikslus ir ieškoti jų pusiausvyros.
4. Vis dėlto, mano nuomone, Teisingumo Teismui nereikės imtis šios užduoties, nes nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais, kiek juose draudžiama atsižvelgti į užsienyje išduotas kilmės garantijas, nesiekiama ir negali būti siekiama aplinkos apsaugos tikslo.
5. Šioje išvadoje teigsiu, kad nors Direktyvos 2001/77 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiami tokie, kaip pagrindinėse bylose nagrinėjamieji vidaus teisės aktai dėl atsinaujinančios energijos rėmimo, pagal kuriuos nurodyto regiono žaliosios elektros energijos gamintojams suteikiami žalieji sertifikatai ir elektros energijos skirstytojams nustatoma pareiga kiekvienais metais pateikti kvotą atitinkantį žaliųjų sertifikatų skaičių neatsižvelgiant į kitoje Sąjungos ar EEE valstybėje narėje išduotas kilmės garantijas, vis dėlto pagal EB 28 straipsnį ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo(4) 11 straipsnį draudžiami tokie teisės aktai, pagal kuriuos diskriminuojant sudaromos prekybos kliūtys tarp valstybių narių, jeigu jie nepateisinami su aplinkos apsauga susijusiais privalomais reikalavimais.
I – Taikytina teisė
A – Sąjungos teisė
1. Direktyva 2001/77
6. Direktyva 2001/77, remiantis jos pirma konstatuojamąja dalimi, priimta siekiant padėti aplinkos apsaugai ir tvariai plėtrai, didinti vietinį užimtumą, stiprinti socialinę sanglaudą, prisidėti gerinant tiekimo patikimumą ir sudaryti sąlygas greičiau pasiekti 1997 m. gruodžio 11 d. priimtame Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos Kioto protokole(5), kuris Europos bendrijos vardu patvirtintas Sprendimu 2002/358/EB(6), nustatytus orientacinius rodiklius, buvo nustatyti elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, nacionaliniai orientaciniai gamybos rodikliai, siekiant, kad 2010 m. bendra dalis sudarytų 22 %.
7. Direktyvos 2001/77 10, 11 ir 14–16 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(10) Ši direktyva nereikalauja, kad valstybės narės pripažintų kilmės garantijos pirkimą iš kitų valstybių narių ar atitinkamą elektros pirkimą, kaip įnašą vykdant nacionalinės kvotos prievolę. Tačiau siekiant palengvinti prekybą elektra, pagaminta iš atsinaujinančiosios energijos šaltinių, ir padidinti skaidrumą vartotojui pasirenkant elektrą, pagamintą iš neatsinaujinančių ar atsinaujinančių energijos šaltinių, tokios elektros kilmės garantija yra reikalinga. Pačios kilmės garantijos schemos nesuteikia teisės naudotis įvairiose valstybėse narėse nustatytais nacionaliniais rėmimo mechanizmais. Svarbu, kad tokios kilmės garantijos būtų taikomos visoms elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, formoms.
(11) Svarbu aiškiai skirti kilmės garantijas nuo mainomųjų žaliųjų sertifikatų.
<…>
(14) Valstybės narės taiko įvairius atsinaujinančių energijos šaltinių rėmimo mechanizmus nacionaliniu lygmeniu, įskaitant žaliuosius sertifikatus, investicinę pagalbą, atleidimą nuo mokesčių ar jų sumažinimą, mokesčių grąžinimo ir tiesioginio kainų rėmimo schemas. Siekiant šios direktyvos tikslų svarbu garantuoti šių mechanizmų tinkamą veikimą, kol bus parengta Bendrijos sistema, kad būtų palaikomas investuotojų pasitikėjimas.
(15) Dar per anksti spręsti dėl Bendrijos masto paramos schemų sistemos žvelgiant į ribotą nacionalinių schemų taikymo patirtį ir dabartinę palyginti nedidelę elektros, pagamintos iš atsinaujinančios energijos šaltinių, kainos rėmimo dalį Bendrijoje.
(16) Tačiau po pakankamo pereinamojo laikotarpio rėmimo schemas reikia derinti su vidaus elektros rinkos plėtra. <…>“
8. Pagal Direktyvos 2001/77 1 straipsnį jos „tikslas – remti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą gaminant elektros energiją vidaus rinkoje ir padėti pamatus jo būsimai Bendrijos sistemai.“
9. Pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį:
„Valstybės narės imasi atitinkamų priemonių skatinti didesnį elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, vartojimą laikydamosi šio straipsnio 2 dalyje nurodytų nacionalinių orientacinių rodiklių. Šios priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui.“
10. Minėtos direktyvos 4 straipsnyje „Rėmimo schemos“ buvo nurodyta:
„1. Nepažeisdama [EB] sutarties 87 ir 88 straipsnių, Komisija įvertina, kaip taikomi valstybėse narėse naudojami mechanizmai, pagal kuriuos elektros gamintojas, remdamasis valdžios institucijų išleistais teisės aktais, gauna tiesioginę ar netiesioginę paramą, ir kurie galėtų turėti poveikio varžant verslą, remiantis tuo, kad jie padeda siekti [EB] sutarties 6 ir 174 straipsniuose nustatytų tikslų.
2. Komisija ne vėliau kaip iki 2005 m. spalio 27 d. pateikia <…> pranešimą <…>. Prireikus kartu su pranešimu pateikiamas pasiūlymas dėl Bendrijos paramos schemų elektrai, pagamintai iš atsinaujinančių energijos šaltinių, sistemos.
Kiekvienas pasiūlymas dėl kokios nors sistemos turėtų:
<…>
b) atitikti vidaus elektros rinkos principus;
<…>“
11. Direktyvos 2001/77 5 straipsnyje „Elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, kilmės garantija“ buvo numatyta:
„1. Valstybės narės ne vėliau kaip iki 2003 m. spalio 27 d. užtikrina, kad elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, kilmė iš esmės galėtų būti garantuojama, kaip apibūdinta šioje direktyvoje, pagal objektyvius, skaidrius ir nediskriminacinius kriterijus, nustatytus kiekvienoje valstybėje narėje. Jos užtikrina, kad tokio pobūdžio kilmės garantija būtų išduodama atsiliepiant į prašymą.
<…>
3. Kilmės garantija:
– nurodo energijos šaltinį, iš kurio pagaminta elektra, gamybos datas ir vietą, o dėl hidroenergijos įrenginių – jų pajėgumą,
– padeda elektros energijos iš atsinaujinančių energijos šaltinių gamintojams parodyti, kad jų parduodama elektros energija yra pagaminta iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagal šią direktyvą.
4. Tokios kilmės garantijos, išduotos pagal šio straipsnio 2 dalį, turėtų būti valstybių narių savitarpiškai pripažįstamos išimtinai kaip šio straipsnio 3 dalyje nurodytų dalykų įrodymas. Kiekvienas atsisakymas pripažinti kilmės garantiją kaip įrodymą, ypač dėl sukčiavimo prevencijos motyvų, turi būti pagrįstas objektyviais, skaidriais ir nediskriminaciniais kriterijais. <…>.“
12. 2005 m. liepos 8 d. EEE jungtinio komiteto sprendimu Nr. 102/2005, iš dalies keičiančiu EEE susitarimo IV priedą (Energetika)(7), įsigaliojusiu 2006 m. rugsėjo 1 d., Direktyva 2001/77 buvo įtraukta į EEE susitarimą.
13. Pagal 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančią bei vėliau panaikinančią Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB(8), nuo 2010 m. balandžio 1 d. panaikinti Direktyvos 2001/77 2 straipsnis, 3 straipsnio 2 dalis ir 4–8 straipsniai. Nuo 2012 m. sausio 1 d. šia direktyva visiškai panaikinta Direktyva 2001/77.
2. Direktyva 2003/54
14. Direktyva 2003/54 yra Sąjungos teisės aktų leidėjo priimto „antrojo energijos paketo“, kuriuo siekiama laipsniškai liberalizuoti elektros energijos ir dujų vidaus rinką, dalis.
15. Direktyvos 2003/54 26 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Viešųjų paslaugų reikalavimų laikymasis yra pagrindinis šios direktyvos reikalavimas, todėl šioje direktyvoje svarbu pateikti bendrus minimalius standartus, kurių turi laikytis visos valstybės narės, atsižvelgiant į vartotojų apsaugos, tiekimo saugumo, aplinkos apsaugos ir lygiaverčio konkurencijos laipsnio užtikrinimo visose valstybėse narėse tikslus. Svarbu, kad viešųjų paslaugų reikalavimus būtų galima aiškinti nacionaliniu pagrindu, atsižvelgiant į nacionalines aplinkybes ir laikantis Bendrijos teisės.“
16. Pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalis:
„1. Valstybės narės, remdamosi savo institucine struktūra ir laikydamosi subsidiarumo principo, užtikrina, kad, nepažeidžiant 2 dalies nuostatų, elektros energijos įmonės būtų eksploatuojamos laikantis šios direktyvos principų bei siekiant sukurti konkurencingą, saugią ir subalansuotą, atsižvelgiant į aplinkos apsaugą, elektros energijos rinką, bei nediskriminuoja šių įmonių, atsižvelgiant į jų teises ar įsipareigojimus.
2. Pilnai [visiškai] atsižvelgdamos į atitinkamas [EB] sutarties nuostatas, visų pirma į jos 86 straipsnį, valstybės narės, vadovaudamosi bendru ekonominiu interesu, elektros energijos įmonėms gali nustatyti viešųjų paslaugų teikimo įpareigojimus, susijusius su saugumu, įskaitant tiekimo saugumą, tiekimo reguliarumą, kokybę ir kainą, bei su aplinkos apsauga, įskaitant energijos efektyvumą ir klimato apsaugą. Tokie įpareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti, skaidrūs, nediskriminaciniai, juos turi būti galima patikrinti, jie turi užtikrinti ES [Europos Sąjungos] elektros energijos įmonėms vienodas galimybes teikti paslaugas nacionaliniams vartotojams. <…>“
17. 2005 m. gruodžio 2 d. EEE jungtinio komiteto sprendimu Nr. 146/2005, iš dalies keičiančiu EEE susitarimo IV priedą (Energija)(9), įsigaliojusiu 2007 m. birželio 1 d., Direktyva 2003/54 buvo įtraukta į EEE susitarimą.
B – Flandrijos regiono teisė
1. 2000 m. liepos 17 d. Dekretas dėl elektros rinkos organizavimo
18. 2000 m. liepos 17 d. Dekretu dėl elektros rinkos organizavimo (Vlaams decreet houdende de organisatie van de elektriciteitsmarkt)(10) visų pirma siekta perkelti direktyvas 2001/77 ir 2003/54. Elektros dekretas panaikintas 2009 m. gegužės 8 d. dekretu.
19. Elektros dekreto 17 straipsnio 2 dalyje [žaliasis] sertifikatas buvo apibrėžiamas kaip „perduodamas nematerialus turtas, patvirtinantis, kad [gamintojas] sertifikate nurodytais metais pagamino nurodomą kiekį (nurodoma kWh) [žaliosios] elektros energijos“.
20. Elektros dekreto 22 straipsnyje buvo nustatyta: „gamintojui pateikus įrodymą, kad [žalioji] elektros energija pagaminta Flandrijos regione <...>, reguliavimo institucija gamintojo prašymu išduoda žaliąjį sertifikatą 1 000 kWh daliai“.
21. Minėto dekreto 23 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad „tiekėjas, tiekiantis elektrą galutiniam vartotojui, prisijungusiam prie paskirstymo arba perdavimo tinklo, privalo kiekvienais metais iki kovo 31 d. pateikti reguliavimo institucijai 2 dalyje nustatytą skaičių [žaliųjų] sertifikatų“.
22. Pagal to paties dekreto 23bis straipsnį Flandrijos regione buvo leidžiama parduoti elektros energiją galutiniam vartotojui, „jei tiekėjas [Vlaamse Reguleringsinstantie voor de Elektriciteits‑ en Gasmarkt (Flandrijos elektros ir dujų rinkos reguliavimo institucija)](11) pateikė atitinkamą skaičių [žaliųjų] sertifikatų“.
23. Elektros dekreto 24 straipsnyje buvo numatyta, kad vlaamse regering (Flandrijos vyriausybė)(12) „priima įgyvendinimo nuostatas, įtvirtina [žaliųjų] sertifikatų išdavimo procedūrą ir nustato, į kuriuos sertifikatus galima atsižvelgti, siekiant įvykdyti 23 straipsnyje nurodytą prievolę“.
24. Elektros dekreto 25 straipsnyje buvo numatyta, kad, „nepažeidžiant 23 straipsnio, Flandrijos vyriausybė turi teisę, išklausiusi reguliavimo institucijos nuomonę ir atsižvelgusi į tokias pačias ar lygiavertes ne Flandrijos regione pagamintos [žaliosios] elektros energijos sertifikatų pateikimo garantijas, pripažinti tokius sertifikatus“.
25. Minėto dekreto 37 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad „administracinė bauda už 23 straipsnio 1 dalies pažeidimą <…> nuo 2005 m. kovo 31 d. <…> yra 125 EUR už kiekvieną trūkstamą sertifikatą“.
2. 2004 m. kovo 5 d. Flandrijos vyriausybės nutarimas
26. 2004 m. kovo 5 d. Flandrijos vyriausybės nutarimu įgyvendinamas Elektros dekreto 24 straipsnis.
27. Šio nutarimo pirminės versijos 15 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad „įsipareigojimui dėl [žaliųjų] sertifikatų įvykdyti VREG pripažįsta tik [žaliuosius] sertifikatus, kurie išduoti už elektros energiją, pagamintą Flandrijos regione“.
28. Conseil d’État (Valstybės Taryba) priėmus sprendimą, kuriame nurodyta sustabdyti 2004 m. kovo 5 d. Flandrijos vyriausybės nutarimo 15 straipsnio taikymą, byloje C‑204/12 taikytinu 2005 m. vasario 25 d. nutarimu šis straipsnis buvo pakeistas 1 dalyje panaikinus žodžius „Flandrijos regione“.
29. Be to, 2004 m. kovo 5 d. Flandrijos vyriausybės nutarimo redakcijoje su pakeitimais, padarytais bylose C‑205/12–C‑208/12 taikytinu 2005 m. liepos 8 d. nutarimu, buvo ir tokios nuostatos.
30. Šio nutarimo 1 straipsnio 2 dalies 14 punkte „kilmės garantija“ apibrėžta kaip „dokumentas, įrodantis, kad [galutiniam] vartotojui tiekiamas elektros energijos kiekis pagamintas iš atsinaujinančių energijos šaltinių“.
31. Minėto nutarimo III skirsnio „[Žaliųjų] sertifikatų registravimas“ 13 straipsnio 2 ir 3 dalys buvo suformuluotos taip:
„2. Kiekvieno [žaliojo] sertifikato atveju įrašomi bent jau tokie duomenys:
<...>
6) ar [žaliasis] sertifikatas tinkamas su sertifikatais susijusiai prievolei, kaip ji apibrėžta 15 straipsnyje, įvykdyti, ar netinkamas;
<...>
3. Pastabos, apie kurias kalbama 2 dalies 6 punkte, yra šios:
1) „tinkamas“, kai [žaliasis] sertifikatas atitinka 15 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus, <…>
2) „netinkamas“, kai [žaliasis] sertifikatas neatitinka 15 straipsnio 1 dalyje keliamų reikalavimų <…>“.
32. To paties nutarimo 15 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad „[žalieji] sertifikatai, kurie jau panaudoti kaip kilmės garantija pagal III poskirsnio nuostatas, gali būti naudojami ir vykdant su sertifikatais susijusią prievolę su sąlyga, kad pastaba, apie kurią kalbama 13 straipsnio 2 dalies 6 punkte, [būtų] „tinkamas“.
33. 2004 m. kovo 5 d. nutarimo, iš dalies pakeisto 2005 m. liepos 8 d. nutarimu, III poskirsnio „[Žaliųjų] sertifikatų naudojimas kaip kilmės garantijos“ 15bis ir 15quater straipsniuose buvo nustatyta:
„15bis straipsnio 1 dalis – [Žalieji] sertifikatai naudojami kaip kilmės garantijos, jeigu jie pateikiami parduodant [galutiniam] vartotojui elektros energiją kaip pagamintą iš atsinaujinančių energijos šaltinių <…>
<...>
15quater straipsnio 1 dalis – Kitame regione ar kitoje šalyje išduota kilmės garantija gali būti įvežta [į Flandrijos regioną, siekiant ją] panaudoti kaip kilmės garantiją su sąlyga, kad [jos] savininkas [įrodo VREG, jog įvykdytos tokios sąlygos]:
<…>
2 dalis – Jei įvežama kitame regione ar kitoje šalyje išduota kilmės garantija, [jos] duomenys <…> įtraukiami į centrinę duomenų bazę kaip [žaliasis] sertifikatas ir nurodomos tokios pastabos:
1) „netinkamas“, kaip tai suprantama pagal 13 straipsnio 2 dalies 6 punktą,
<...>
Kitame regione ar kitoje šalyje išduoti [žalieji] sertifikatai gali būti įtraukti su pastaba „tinkamas“, jei Flandrijos vyriausybė pagal [Elektros dekreto] 25 straipsnį nusprendžia pripažinti tokius sertifikatus.
Sertifikatai įtraukiami [po to, kai kito regiono ar kitos šalies kompetentinga institucija perduoda VREG reikalingus kilmės garantijos duomenis] ir kilmės garantija kitame regione ar kitoje šalyje nebegali būti naudojama.
<...>.“
II – Ginčas pagrindinėse bylose ir prejudiciniai klausimai
34. Nuo 2003 m. iki 2009 m. elektros energijos tiekėja Essent Belgium NV(13) turėjo Elektros dekreto 23 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą kiekvienais metais iki kovo 31 d. Flandrijos elektros energijos ir dujų rinkos reguliavimo institucijai, t. y. VREG, pateikti tam tikrą skaičių žaliųjų sertifikatų.
35. Kad įvykdytų 2005–2009 m. įsipareigojimus, Essent pateikė VREG Flandrijos regione ir Valonijos bei Briuselio sostinės regionuose įsteigtiems gamintojams išduotus žaliuosius sertifikatus, be to, Nyderlanduose ir Norvegijoje įsteigtų gamintojų 2005 m. kilmės garantijas, Danijoje ir Norvegijoje įsteigtų gamintojų 2006 m. kilmės garantijas ir Norvegijoje įsteigtų gamintojų 2007–2009 m. kilmės garantijas(14).
36. Nusprendusi, kad atsižvelgiant į tai, jog Flandrijos vyriausybė nesiėmė jokių priemonių Elektros dekreto 25 straipsniui įgyvendinti, gali būti pripažinti tik Flandrijos regione pagamintą elektros energiją patvirtinantys žalieji sertifikatai, remdamasi šio dekreto 37 straipsnio 2 dalimi VREG skyrė Essent baudas, kurių dydis atitinkamai siekė 542 125 EUR už 2005 m., 234 750 EUR – už 2006 m., 166 125 EUR – už 2007 m., 281 250 EUR – už 2008 m. ir 302 375 EUR – už 2009 m.
37. Kadangi dėl šių sprendimų Essent pareiškė ieškinį rechtbank van eerste aanleg te Brussel (Belgija), šis teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar nacionalinė schema, kaip antai numatyta [Elektros dekrete], įgyvendintame [2004 m. kovo 5 d. Flandrijos vyriausybės nutarimu], iš dalies pakeistu [2005 m. vasario 25 d. nutarimu] ir [2005 m. liepos 8 d. nutarimu], pagal kurią:
– elektros energijos tiekėjai, tiekiantys elektrą galutiniams vartotojams, prisijungusiems prie paskirstymo arba perdavimo tinklo, privalo kiekvienais metais pateikti reguliavimo institucijai tam tikrą skaičių žaliųjų sertifikatų ([Elektros dekreto] 23 straipsnis),
– tiekėjams, tiekiantiems elektrą galutiniams vartotojams, prisijungusiems prie paskirstymo arba perdavimo tinklo, [VREG] skiriama administracinė bauda, jei šie tiekėjai pateikia nepakankamai žaliųjų sertifikatų, kad įvykdytų jiems nustatytą su šiais sertifikatais susijusią kvotos prievolę ([Elektros dekreto] 37 straipsnio 2 dalis),
– aiškiai nustatyta, kad kitose šalyse išduotos kilmės garantijos gali būti pripažįstamos esant tam tikroms sąlygoms, kad būtų įvykdyta kvotos prievolė ([2004 m. kovo 5 d. Flandrijos vyriausybės nutarimo, iš dalies pakeisto 2005 m. liepos 8 d. nutarimu,] 15quater straipsnio 2 dalis) [šios įtraukos nėra byloje C‑204/12 pateiktame klausime],
– nesant Flandrijos vyriausybės priimtų įgyvendinimo priemonių, pagal kurias būtų pripažintas šių sertifikatų pateikimo tapatumas ar lygiavertiškumas ([Elektros] dekreto 25 straipsnis ir: [i) kiek tai susiję su byla C‑204/12], – [2004 m. kovo 5 d. Flandrijos vyriausybės] nutarimo, [iš dalies pakeisto 2005 m. vasario 25 d. nutarimu], 15 straipsnio 1 dalis; [ii) kiek tai susiję su bylomis C‑205/12–C‑208/12], – [2004 m. kovo 5 d. Flandrijos vyriausybės nutarimo, iš dalies pakeisto 2005 m. liepos 8 d. nutarimu], 15quater straipsnio 2 dalis), [VREG] negali arba nenori atsižvelgti į Norvegijoje [ir Nyderlanduose] (byloje C‑204/12 pateiktame klausime esantis patikslinimas) [bei Danijoje] (byloje C‑205/12 pateiktame klausime esantis patikslinimas) [ir Danijoje arba Švedijoje] (byloje C‑206/12 pateiktame klausime esantis patikslinimas) išduotas kilmės garantijas, konkrečiu atveju neįvertinusi tapatumo arba lygiavertiškumo,
– per visą laikotarpį, kol galiojo [Elektros] dekretas, vertinant, ar vykdoma kvotos prievolė, faktiškai buvo atsižvelgiama tik į sertifikatus, išduotus Flandrijos regione pagamintai žaliajai elektros energijai, o elektros energijos tiekėjai, tiekiantys elektrą galutiniams vartotojams, prisijungusiems prie paskirstymo arba perdavimo tinklo, neturėjo jokios galimybės įrodyti, kad pateiktos [kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse (šis patikslinimas yra tik byloje C‑204/12 pateiktame klausime)] išduotos kilmės garantijos tenkina sąlygą, kad turi egzistuoti tokios pačios ar lygiavertės tokių sertifikatų išdavimo garantijos,
suderinama su EB 28 straipsniu ir EEE susitarimo 11 straipsniu ir (arba) EB 30 straipsniu ir EEE susitarimo 13 straipsniu (bylose C‑207/12 ir C‑208/12 klausimas susijęs tik su EEE susitarimo 11 ir 13 straipsniais)?
2. Ar [pirmajame klausime] nurodyta nacionalinė schema suderinama su Direktyvos [2001/77] 5 straipsniu (bylose C‑207/12 ir C‑208/12 šis antrasis klausimas pateiktas tik tiek, kiek ši nuostata svarbi EEE)?
3. Ar [pirmajame klausime] nurodyta nacionalinė schema suderinama su vienodo požiūrio ir diskriminacijos draudimo principais, kurie, be kita ko, įtvirtinti SESV 18 straipsnyje (bylose C‑204/12–C‑206/12), EEE susitarimo 4 straipsnyje (bylose C‑207/12 ir C‑208/12) ir Direktyvos [2003/54] 3 straipsnyje (bylose C‑207/12 ir C‑208/12 klausimas susijęs su minėtu 3 straipsniu tik tiek, kiek ši nuostata svarbi EEE)?“
III – Vertinimas
A – Pirminės pastabos
1. Prašymų priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas
38. VREG, Vlaamse Gewest (Flandrijos regionas) ir Vlaamse Gemeenschap (Flandrijos bendruomenė)(15) ginčija Teisingumo Teismui pateiktų vertinti prašymų priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą dėl to, kad, pirma, šis teismas neturi kompetencijos aiškinti nacionalinės teisės ar priimti sprendimo dėl jos atitikties Sąjungos teisei ir, antra, dėl to, kad šie prašymai nesvarbūs ginčui pagrindinėse bylose išspręsti, kadangi jie grindžiami klaidingu vidaus teisės aiškinimu, kadangi prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kilmės garantijas klaidingai prilygino žaliesiems sertifikatams, nors Elektros dekreto 25 straipsnyje kilmės garantijos nereglamentuojamos.
39. Nemanau, kad šie du argumentai įtikinami atsižvelgiant į Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų jurisdikcijos padalijimui pagal SESV 267 straipsnyje nustatytą bendradarbiavimo mechanizmą taikomas taisykles.
40. Visų pirma, remiantis nusistovėjusia teismo praktika, tik nacionaliniai teismai, į kuriuos buvo kreiptasi dėl bylos nagrinėjimo ir kuriems tenka atsakomybė nuspręsti, koks turi būti priimtas teismo sprendimas, atsižvelgdami į kiekvienos bylos aplinkybes, gali nuspręsti dėl prejudicinio sprendimo būtinumo, kad galėtų priimti savo sprendimą, taip pat dėl Teisingumo Teismui pateikiamų prejudicinių klausimų tinkamumo. Todėl kai pateikti klausimai yra susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu, Teisingumo Teismas iš esmės privalo priimti sprendimą. Nacionalinio teismo pateiktų prejudicinių klausimų svarbos prezumpcija gali būti nuginčijama tik išimtiniais atvejais, būtent jei akivaizdu, kad prašomas šiuose klausimuose nurodytų Sąjungos teisės normų išaiškinimas nesusijęs su pagrindinės bylos faktais arba dalyku(16).
41. Antra, Teisingumo Teismas nusprendė, kad tai, jog pagal pateiktų prejudicinių klausimų formuluotes Teisingumo Teismo prašoma pareikšti nuomonę dėl vidaus teisės nuostatos atitikties Sąjungos teisei, Teisingumo Teismui nekliudo pateikti naudingo atsakymo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui su Sąjungos teisės išaiškinimu, leidžiančiu jam pačiam priimti sprendimą dėl vidaus teisės atitikties Sąjungos teisei(17).
42. Trečia, primintina, kad Teisingumo Teismas neturi pareigos aiškinti nacionalinės teisės(18). Iš tikrųjų, laikydamasis jurisdikcijos tarp Sąjungos ir nacionalinių teismų padalijimo principo, Teisingumo Teismas turi remtis tokiomis teisinėmis prejudicinio klausimo aplinkybėmis, kurios nurodytos sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą.
43. Tačiau šiuo atveju prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neprašo išaiškinti vidaus teisės, o turi abejonių dėl regioninės paramos elektros energijos gamybai iš atsinaujinančių energijos šaltinių schemos atitikties tam tikroms Europos Sąjungos pirminės ir antrinės teisės nuostatoms dėl to, kad pagal šią schemą neleidžiama atsižvelgti į užsienyje išduotas kilmės garantijas. Sprendime dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą aiškiai nurodytos prašomos išaiškinti Sąjungos teisės nuostatos ir paaiškinta, koks ryšys sieja šį išaiškinimą ir atitinkamas vidaus teisės nuostatas. Be to, jame tiksliai nurodytos taikytinos nacionalinės teisės nuostatos ir 2005 m. padarytų teisės aktų pakeitimų poveikis. Beje, reikia pažymėti, kad tame sprendime aprašyti ginčo pagrindinėse bylose dalykas ir pateiktų klausimų teisinės ir faktinės aplinkybės suinteresuotoms šalims leido tinkamai pateikti savo pastabas, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo Statuto 23 straipsnio antrą pastraipą.
44. Todėl reikia pripažinti, kad šie prašymai priimti prejudicinį sprendimą yra priimtini.
2. EEE susitarimo ir jo IV priedo (Energetika) taikymas
45. Dėl EEE susitarimo tik primenu, kad, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, Teisingumo Teismas turi prižiūrėti, kad šio susitarimo nuostatos, kurios iš esmės identiškos ESV sutarties nuostatoms, būtų vienodai aiškinamos valstybėse narėse(19).
B – Atsakymas į klausimus
46. Pateikdamas klausimus, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2001/77 5 straipsnis arba tam tikrais atvejais EB 28 ir 30 straipsniai bei EEE susitarimo 11 ir 13 straipsniai, arba nediskriminavimo principas, be kita ko, įtvirtintas EB 12 straipsnyje, EEE susitarimo 4 straipsnyje ir Direktyvos 2003/54 3 straipsnyje, aiškintini taip, kad pagal juos draudžiami tokie, kaip pagrindinėse bylose nagrinėjamieji nacionalinės teisės aktai dėl atsinaujinančios energijos rėmimo, pagal kuriuos neatsižvelgiama į kitoje Sąjungos ar EEE valstybėje narėje išduotas kilmės garantijas.
1. Direktyvos 2001/77 aiškinimas
47. Susiduria du priešingi Direktyvos 2001/77 nuostatų aiškinimai.
48. Pirma, VREG ir kt. bei Komisija visiškai neigia Flandrijos aktų ir minėtos direktyvos nesuderinamumą, remdamiesi tuo, kad šia direktyva įvesta kilmės garantijų pripažinimo sistema laisvam [žaliosios] elektros energijos judėjimui užtikrinti skiriasi nuo žaliųjų sertifikatų, įvestų pagal nacionalines rėmimo schemas, pripažinimo sistemos.
49. Anot Komisijos, iš Direktyvos 2001/77 10 ir 11 konstatuojamųjų dalių matyti, kad pagal šios direktyvos 5 straipsnį nustatyta kilmės garantijų sistema, siekiant palengvinti prekybą elektra ir padidinti skaidrumą vartotojui leidžiant nustatyti, kad elektros energija, pagaminta iš atsinaujinančių energijos šaltinių, turi būti atskirta nuo žaliųjų sertifikatų sistemos, įvestos pagal tam tikras nacionalines rėmimo schemas, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 4 straipsnį. Šiais žaliaisiais sertifikatais, kuriems netaikoma suderinta schema, siekiama subsidijuoti žaliosios elektros energijos gamybą skiriant elektros energijos gamintojams papildomas pajamas tokios gamybos perviršinėms sąnaudoms padengti. Priešingai nei kilmės garantijos, žalieji sertifikatai yra perleidžiami vertybiniai popieriai, kuriais gali būti prekiaujama antrinėje rinkoje, kurioje gamintojai konkuruoja. Matyti, kad kilmės garantijos nesuteikia teisės pasinaudoti tokiomis nacionalinėmis rėmimo schemomis ir kad valstybės narės neprivalo kitose valstybėse narėse išduotų kilmės garantijų pripažinti įnašu vykdant nacionalinę kvotos prievolę.
50. Toliau plėtodami argumentus, kurie taip pat grindžiami kilmės garantijų ir žaliųjų sertifikatų atskyrimu, VREG ir kt. atmeta galimybę taikyti Direktyvos 2011/07 5 straipsnį, susijusį su kilmės garantijomis, ir siūlo taikyti šios direktyvos 4 straipsnį, susijusį su rėmimo schemomis. VREG ir kt. teigia, kad kilmės garantijomis, kurios skirtos žalios elektros energijos prekybai skatinti ir skaidrumui didinti, siekiama kitokio tikslo nei žaliais sertifikatais, kurie yra priemonės, padedančios vykdyti nacionalinės kvotos prievolę tiekti elektros energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Vis dėlto konstatavusi, kad prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prejudicinį klausimą aiškiai apribojo vidaus teisės aktų atitikties Direktyvos 2001/77 5 straipsniui nagrinėjimu, VREG šiuo klausimu pažymi, kad Flandrijos regione egzistuojanti kilmės garantijų sistema atitinka minėtoje nuostatoje keliamus reikalavimus.
51. Savo ruožtu Essent ir Nyderlandų vyriausybė laikosi priešingos nuomonės dėl to, kad pagal ginčijamą schemą neatsižvelgiama į kitose valstybėse narėse išduotas kilmės garantijas, nors toks neatsižvelgimas, remiantis Direktyvos 2001/77 5 straipsnio 4 dalimi, galimas tik jei pagrįstas objektyviais, skaidriais ir nediskriminaciniais kriterijais.
52. Vadinasi, jų nuomone, Flandrijos teisės aktai neatitinka kilmės garantijų abipusio pripažinimo principo.
53. Neturiu jokių abejonių dėl šio klausimo, į kurį atsakymo, remiantis Teisingumo Teismo aiškinimo metodais, reikia ieškoti iš eilės nagrinėjant Direktyvos 2001/77 tekstą, bendrą struktūrą ir tikslus.
54. Šios direktyvos 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kilmės garantijomis, kuriose nurodomi energijos šaltinis, iš kurio pagaminta elektra, pagaminimo data ir vieta, siekiama elektros energijos gamintojams leisti įrodyti, kad jų parduodama elektros energija yra pagaminta iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Direktyvos 5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas kilmės garantijų abipusio pripažinimo principas, tačiau šio pripažinimo taikymo sritis ribojama numatant, kad kilmės garantijos turi būti pripažįstamos „išimtinai kaip <…> įrodymas“. Prieveiksmio „išimtinai“ vartojimas rodo Sąjungos teisės aktų leidėjo norą abipusio pripažinimo poveikį apriboti tik įrodymu, kad pagaminta elektros energija yra žalioji.
55. Be to, Direktyvos 2011/77 10 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad valstybės narės neprivalo pripažinti kilmės garantijos pirkimo iš kitų valstybių narių ar atitinkamo elektros pirkimo kaip įnašo vykdant nacionalinės kvotos prievolę ir kad pačios kilmės garantijos schemos nesuteikia teisės naudotis nacionaliniais rėmimo mechanizmais.
56. Tai reiškia, kad Direktyvoje 2001/77 nenustatytas įpareigojimas atsižvelgti į užsienio gamintojų kilmės garantijas pagal tokią, kaip pagrindinėse bylose nagrinėjamąją nacionalinę rėmimo schemą, grindžiamą žaliųjų sertifikatų išdavimu.
57. Šį pažodinį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2001/77 bendros struktūros analizė. Iš tikrųjų neginčijama, kad joje aiškiai atskirta kilmės garantijų sistema ir atsinaujinančios energijos rėmimo nacionaliniai mechanizmai, – šioje direktyvoje šiai sistemai ir mechanizmams skirti du atskiri straipsniai. Direktyvos 2001/77 4 straipsnyje tik numatyta, kad Komisija vertina, kaip taikomi valstybėse narėse naudojami rėmimo mechanizmai, ir aiškiai paminėta, kad šie mechanizmai gali varžyti verslą, nes jie padeda siekti EB sutarties 6 ir 174 straipsniuose nustatytų tikslų, o šios direktyvos 5 straipsnyje apibrėžiamos ir reglamentuojamos kilmės garantijos, kurios suprantamos kaip skirtos palengvinti prekybą žaliąja elektros energija, kad būtų užtikrintas abipusis tokios energijos pripažinimas. Vadinasi, kilmės garantijos ir žalieji sertifikatai, kaip jie suprantami pagal Direktyvą 2001/77, yra dvi atskiros ir skirtingos teisinės priemonės.
58. Galiausiai siūlomą aiškinimą patvirtina ir Direktyvos 2001/77 tikslai, kaip tai visų pirma matyti iš jos konstatuojamųjų dalių. Ja nesiekiama visiškai suderinti teisės aktų elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, sektoriuje. Joje tik nustatyti orientaciniai vartojimo rodikliai, bet valstybėms narėms leidžiama laisvai pasirinkti šiam tikslui pasiekti priimamų priemonių pobūdį ir turinį, todėl valstybės turi didelę diskreciją. Remiantis Direktyvos 2011/77 14–16 konstatuojamosiomis dalimis, joje nustatyta pereinamojo laikotarpio schema, kai valstybės narės gali taikyti įvairius rėmimo mechanizmus, o tarp jų – ir žaliuosius sertifikatus, dėl kurių manoma, kad „dar per anksti“ spręsti Bendrijos mastu. Tačiau valstybes nares įpareigojus pripažinti kilmės garantijas taikant rėmimo schemas būtų apribota jų veikimo laisvė šioje srityje, o akivaizdu, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas to nesiekė.
59. Taigi visi argumentai patvirtina, kad Direktyva 2001/77, kurioje kilmės garantijos ir žalieji sertifikatai laikomi atskiromis ir skirtingomis teisinėmis priemonėmis, savaime neįpareigojama kilmės garantijas prilyginti žaliesiems sertifikatams taikant elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos šaltinių nacionalines rėmimo schemas.
60. Todėl svarbu išnagrinėti, ar pagal EB 28 ir 30 straipsnius ir EEE susitarimo 11 straipsnį draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, kaip nagrinėjamieji pagrindinėse bylose.
2. Su laisvu prekių judėjimu susijusių nuostatų aiškinimas
61. Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, kuris remiasi 2001 m. kovo 13 d. Sprendimu PreussenElektra(20), nuomone, Flandrijos regione įsteigtų elektros energijos tiekėjų pareiga pirkti Flandrijos žaliuosius sertifikatus iš pirmo žvilgsnio nagrinėtina kaip kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė. Be to, rechtbank van eerste aanleg te Brussel, remdamasis Komisijos 2001 m. liepos 25 d. laišku, atsiųstu Belgijos Karalystei, kai buvo pranešta apie ginčijamus teisės aktus pagal nuostatas, susijusias su valstybės pagalba, pažymi, kad tada Flandrijos valdžios institucijos aiškiai įsipareigojo „tam, kad nebūtų pažeistos vidaus rinką reglamentuojančios taisyklės, <…> elektros energijos importuotojams suteikti galimybę įrodyti, kad jie importavo žaliąją elektros energiją“.
62. Anot VREG ir kt., prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas darė klaidingą prielaidą, kad kilmės garantijos yra prekės, kaip tai suprantama pagal EB 28 straipsnį, nors šios garantijos negalėjo būti taip vertinamos atsižvelgiant į tai, kad jos yra pagalbinio ir nematerialaus pobūdžio. Vien pati elektros energija gali būti pripažįstama preke, tačiau klausimas, ar Flandrijos teisės aktai yra laisvo žaliosios elektros energijos judėjimo kliūtis, nėra prejudicinio klausimo dalykas. Bet kuriuo atveju ginčijama schema nesudaro kliūties, nes užsienyje pagaminta žalioji elektros energija gali būti laisvai importuojama į Flandrijos regioną. Kitose Sąjungos ar EEE valstybėse narėse išduoti žalieji sertifikatai nenagrinėjami pagrindinėse bylose ir nėra prekės.
63. Galiausiai, net jei būtų galima teigti, kad yra laisvo prekių judėjimo kliūtis, VREG ir kt. mano, kad ji būtų pateisinama su aplinkos apsauga susijusiais privalomais reikalavimais ir kad Flandrijos teisės aktai yra nediskriminacinė, tinkama ir proporcinga priemonė.
64. Visų pirma Komisija teigia, kad nors, remiantis Teisingumo Teismo praktika, elektros energija turi būti pripažinta preke, kaip tai suprantama pagal EB 28 straipsnį ir EEE susitarimo 11 straipsnį, taip nėra kilmės garantijų atveju, nes jos yra pagalbinės, palyginti su elektros energija, kurios prekybą jos palengvina. Be to, Komisija mano, kad tokie, kaip pagrindinėse bylose nagrinėjamieji teisės aktai, kuriuose derinama žaliųjų sertifikatų sistema ir privalomų kvotų sistema, negali būti prilyginami schemai, nagrinėtai byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas PreussenElektra, nes elektros energijos tiekėjai išlieka laisvi įsigyti žaliosios elektros energijos, pagamintos kitose Sąjungos ar EEE valstybėse narėse, ir neatmeta galimybės, kad nagrinėjami teisės aktai bent jau potencialiai gali riboti laisvą prekių judėjimą.
65. Vis dėlto, Komisijos nuomone, ši kliūtis pateisinama aplinkos apsaugos tikslu. Šiuo klausimu ji teigia, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamais teisės aktais padedama mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, skatinamas regioninis požiūris į taršą, remiantis principu, pagal kurį žala aplinkai pirmiausia turi būti atitaisoma ten, kur yra žalos šaltinis, ir jie atitinka Direktyvoje 2001/77 įtvirtintą valstybių narių pareigą nustatyti nacionalinius orientacinius elektros, pagamintos iš atsinaujinančių šaltinių, vartojimo rodiklius, o taip Sąjunga siekia, kad visos valstybės narės suderintai ir proporcingai dalyvautų įgyvendinant Europos tikslus šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mažinimo srityje.
66. Pabrėžusi tai, kad atsinaujinančios energijos šaltinių viešo rėmimo schemos nesuderintos, Komisija priduria, jog atsižvelgiant į valstybių narių klimato ir geografinius skirtumus reikia stengtis, kad tarša nebūtų koncentruojama tuose regionuose, kuriuose dėl gamtinių išteklių stokos sunkiau gaminti žaliąją elektros energiją, ir siekti, kad nacionalinė tikslinė pagalba ir šiuose regionuose galėtų skatinti žaliosios energijos gamybą vietoje. Anot Komisijos, suteikta galimybė teikti viešą paramą visiems užsienio gamintojams nukreiptų srautus į tas nacionalines schemas, pagal kurias sudaromos palankiausios sąlygos, o tai pakenktų visoms valstybėms narėms tenkančios pareigos siekti nacionalinių tikslų vykdymui.
67. Essent pažymi, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką elektros energija turi būti laikoma preke(21), ir teigia, kad nagrinėjami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant kiekybinių importo apribojimų ir lygiaverčio poveikio priemonių draudimą. Vien geografine kilme grindžiamas atsisakymas atsižvelgti į kitose Sąjungos ir EEE valstybėse narėse išduotas kilmės garantijas, neįvertinus jų lygiavertiškumo Flandrijos regione išduotiems žaliesiems sertifikatams, yra žaliosios elektros energijos importo kliūtis.
68. Ieškovė pagrindinėse bylose mano, kad tokia priemonė negali būti pateisinama aplinkos apsaugos tikslu, nes šiuo atžvilgiu užsienyje išduotomis kilmės garantijomis siekiama tokio pat tikslo kaip ir žaliaisiais sertifikatais, t. y. didinti žaliosios energijos gamybą ir vartojimą vidaus rinkoje. Be to, ji teigia, kad tikslas skatinti vietos gamybą negali būti laikomas pateisinimu, nes toks tikslas nenustatytas Elektros dekrete, ir tai netgi prieštarautų minėto dekreto aiškinamajame rašte nurodytam tikslui skatinti atsinaujinančių energijos šaltinių plėtojimą taip, kad tai būtų „suderinama su rinka“. Maža to, vietos gamybos skatinimas reikštų diskriminaciją dėl kilmės Flandrijos gamintojų naudai.
69. Kad atsakyčiau į pateiktą klausimą, nagrinėjimą suskaidysiu į tris etapus, siekdamas išsiaiškinti, pirma, ar taikytinos su laisvu prekių judėjimu susijusios nuostatos, paskui, antra, ar nagrinėjamiems teisės aktams taikytinas draudimas sudaryti kliūtis, ir, trečia, kokie galimi pateisinimai.
a) Su laisvu prekių judėjimu susijusių nuostatų taikymas
70. Pirmiausia primintina, kad nors Direktyva 2001/77 nederinamos atsinaujinančios energijos rėmimo schemos, valstybės narės turi paisyti sutartyse įtvirtintų pagrindinių laisvių, tarp kurių nurodytas ir laisvas prekių judėjimas.
71. Šiai laisvei taikyti reikia, kad nacionalinės teisės aktas darytų poveikį prekės judėjimui, kaip tai suprantama pagal EB sutartį. Prieš aiškinantis, ar taip yra pagrindinėse bylose, man atrodo, kad būtina trumpai apžvelgti pagal Flandrijos teisės aktus įvestos žaliųjų sertifikatų sistemos veikimą.
72. Visų pirma primenu, kad atsinaujinančios energijos skatinimo politikoje gali būti naudojamos skirtingos priemonės, kaip antai garantuojamų pirkimo kainų sistemos, aukcionų mechanizmai ar su žaliaisiais sertifikatais susijusios priemonės. Keliose valstybėse narėse įvestoms minėtoms priemonėms taikomos skirtingos veikimo taisyklės(22).
73. Konkrečiau kalbant apie pagrindinėse bylose nagrinėjamus Flandrijos teisės aktus, 2001 m. sausio 1 d. įvesta žaliųjų sertifikatų sistema grindžiama dvigubu mechanizmu, pagal kurį elektros energijos gamintojams, naudojantiems atsinaujinančius energijos šaltinius, suteikiami žalieji sertifikatai ir kartu elektros energijos skirstytojams nustatoma kvotų prievolė.
74. Viena vertus, žalieji sertifikatai elektros energijos gamintojams suteikiami už nustatytą kiekį elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių ar pagamintos aukštos kokybės termofikacinėse jėgainėse. Kadangi šie sertifikatai gali būti parduodami, toks mechanizmas didina žaliosios elektros energijos gamybos vertę, nes gamintojams leidžiama gauti atlygį ne tik parduodant elektros energiją tinkle, bet ir rinkoje parduodant sertifikatus.
75. Kita vertus, elektros energijos skirstytojams nustatyta pareiga nupirkti tam tikrą kvotą žaliųjų sertifikatų, apskaičiuojamą atsižvelgiant į visą vartotojams parduodamos elektros energijos kiekį. Negalintys įvykdyti reikalaujamos žaliųjų sertifikatų kvotos skirstytojai kiekvienais metais turi mokėti administracinę baudą, kuri laipsniškai didėja ir de facto lygi didžiausiai nustatytai kainai, be to, reikia pažymėti, kad iš baudų gautos lėšos pervedamos į žaliosios energijos vystymo projektams remti skirtą fondą.
76. Akivaizdu, kad ši sistema, kurios, kaip nurodoma, tikslas – skatinti elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių energijos šaltinių Flandrijos regione, gali daryti poveikį užsienyje pagamintos žaliosios elektros energijos importui. Manau, jog šiuo atžvilgiu nebūtina įrodyti, kad kilmės garantijos ar žalieji sertifikatai savaime yra prekės, kaip tai suprantama pagal EB 28 straipsnį. Pakanka konstatuoti, kad iš Teisingumo Teismo praktikos, kurioje pateiktas platus sąvokos „prekė“ apibrėžimas(23), neabejotinai matyti, jog elektros energija turi būti laikoma preke(24), todėl, remiantis minėtu straipsniu, iš esmės jos judėjimui negali būti trukdoma.
77. Toliau reikia nagrinėti galimą apribojimą.
b) Laisvo prekių judėjimo apribojimo egzistavimas
78. Pirmiausia reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką bet kokie valstybių narių komercinės teisės aktai, galintys tiesiogiai ar netiesiogiai, iš tikrųjų ar potencialiai apriboti Sąjungos vidaus prekybą, laikytini kiekybiniam apribojimui lygiaverčio poveikio priemone, kaip tai suprantama pagal EB 28 straipsnį(25). Todėl reikia išsiaiškinti, kokį poveikį tokie, kaip pagrindinėse bylose nagrinėjamieji nacionalinės teisės aktai gali daryti laisvam elektros energijos judėjimui.
79. Neginčiju, kad tokia schema elektros energijos skirstytojams netrukdo importuoti žaliąją elektros energiją iš kitų Sąjungos ar EEE valstybių narių. Vis dėlto ši schema, nors ir netiesiogiai, gali riboti žaliosios elektros energijos judėjimą.
80. Iš tikrųjų, pirma, dėl šios sistemos Flandrijos regione įsteigti elektros energijos gamintojai atsiduria ekonomiškai palankesnėje padėtyje, palyginti su kitais žaliosios elektros energijos gamintojais, nes pardavę žaliuosius sertifikatus jie gali gauti papildomų pajamų, be tų, kurias gauna už parduotą elektros energiją.
81. Antra, ši sistema elektros energijos skirstytojus atgraso nuo žaliosios elektros energijos, kurios kilmė nustatyta kilmės garantijose, importo, nes į šios elektros energijos importą negalima atsižvelgti, kad būtų įvykdytos nustatytos kvotos, todėl pirkdami šią elektros energiją, kurios kaina jau gali būti didesnė nei iš įprastų energijos išteklių pagamintos elektros energijos kaina, skirstytojai turi kartu įsigyti ir Flandrijos žaliuosius sertifikatus.
82. Vadinasi, ginčijami nacionalinės teisės aktai, kuriais sudaromos palankesnės sąlygos prekybai Flandrijos regione pagaminta žaliąja elektros energija ir tokiu pat mastu ribojamos galimybės importuoti žaliąją elektros energiją, turi būti laikomi kiekybiniam importo apribojimui lygiaverčio poveikio priemone.
83. Maža to, šia priemone daromas diskriminacinis poveikis, nes ja dėl žaliųjų sertifikatų pardavimo elektros energijos gamybai Flandrijoje suteikiamas privalumas, palyginti su žaliosios elektros energijos gamyba kitose Sąjungos ar EEE valstybėse narėse.
84. Jei VREG ir kt. argumentai turi būti aiškinami taip, kad jais ginčijamas iš kitų valstybių narių importuotos žaliosios elektros energijos, kurios kilmė patvirtinta kilmės garantija, ir Flandrijos regione pagamintos žaliosios elektros energijos, kurios kilmė užtikrinama žaliuoju sertifikatu, panašumas, tai reikia pabrėžti, kad VREG ir kt. neteigia, jog Flandrijos žalieji sertifikatai suteikia papildomą garantiją įrodant pagamintos žaliosios elektros energijos kilmę. Pagal Flandrijos teisės aktus, kuriuose žaliasis sertifikatas apibrėžiamas kaip dokumentas, patvirtinantis, kad gamintojas per nurodytus metus pagamino nurodytą kiekį ekologiškos elektros energijos(26), leidžiama sertifikatus naudoti kaip kilmės garantiją. Kaip VREG ir kt. pripažino per teismo posėdį, vienintelis žaliųjų sertifikatų ir kilmės garantijų skirtumas yra tai, kad žalieji sertifikatai išduodami gamintojams, kurie gamina Flandrijos regione. Kitaip tariant, elektros energija, kurios kilmė patvirtinama žaliuoju sertifikatu, nėra „žalesnė“ nei elektros energija, kurios kilmė patvirtinama kilmės garantija, o vienintelis jų skirtumas susijęs su geografine kilme.
85. Telieka išsiaiškinti, ar šis diskriminacinis ribojimas pateisinamas, ar ne.
c) Laisvo prekių judėjimo ribojimo pateisinimas
i) Principas
86. Teisingumo Teismas jau ne kartą turėjo progą patvirtinti, kad aplinkos apsauga yra su bendruoju interesu susijęs tikslas, pateisinantis Sutartyse įtvirtintų laisvių ribojimą. Teismas šioje srityje netgi suformavo specifinę praktiką, kurioje didelis dėmesys rodomas aplinkos apsaugai.
87. Remiantis tradiciniu požiūriu, kurio Teisingumo Teismas paprastai laikosi, kai kalba apie galimybę pateisinti Sąjungos prekybos ribojimą, privalomais bendrojo intereso pagrindais galima pateisinti tik tokias priemones, kurios vienodai taikomos prekėms ar paslaugų teikimui, neatsižvelgiant į jų kilmę. O jei priemonė yra diskriminacinė, ji gali būti pateisinama tik remiantis aiškiai nukrypti leidžiančia nuostata(27). Tačiau Sąjungos teisėje neseniai reglamentuojama aplinkos apsauga nenurodyta tarp EB 30 straipsnyje išvardytų bendrojo intereso pagrindų, kurių sąrašas išsamus, bet ji yra Teisingumo Teismo pripažintas privalomas bendrojo intereso pagrindas. Todėl iš esmės šiuo tikslu gali būti pateisinamos tik nediskriminacinės priemonės.
88. Vis dėlto Teisingumo Teismo praktikoje įvyko pokyčių, kuriais išplėsta galimybė remtis EB 30 straipsnyje nenurodytais tikslais, siekiant pateisinti laisvo prekių judėjimo nacionalinius ribojimus(28). Ši teismų praktikos raida vyko dviem pagrindiniais etapais.
89. Pirmasis etapas – byla, vadinama „Valonijos atliekos“(29). Joje nagrinėti Belgijos teisės aktai, pagal kuriuos Valonijoje buvo draudžiama tvarkyti atliekas iš kitos valstybės narės ar kito nei Valonijos regiono. Toje byloje atliekas pripažinęs prekėmis ir priminęs, kad privalomais pagrindais galima pateisinti tik tas priemones, kurios vienodai taikomos nacionaliniams ir importuotiems gaminiams, Teisingumo Teismas nusprendė, kad atsižvelgiant į „atliekų ypatybes“(30), t. y. kad, remiantis principu, pagal kurį žala aplinkai turi būti atitaisoma ten, kur yra jos šaltinis, atliekos turi būti pašalinamos kaip galima arčiau jų atsiradimo vietos, „ginčijamos priemonės negali būti laikomos diskriminacinėmis“(31).
90. Antrasis etapas – 1998 m. liepos 14 d. Sprendimas Aher‑Waggon(32) ir minėtas Sprendimas PreussenElektra. Pastarasis sprendimas susijęs su elektros energijos tiekėjams nustatyta pareiga pirkti elektros energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos šaltinių, už minimalią kainą. Nors neatrodė, kad ši priemonė vienodai taikoma, nes dėl jos palankesnėje padėtyje aiškiai atsidūrė nacionaliniai žaliosios elektros energijos gamintojai, iš kurių ūkio subjektai buvo įpareigoti pirkti, Teisingumo Teismas, nenagrinėjęs klausimo, ar priemonė tiesiogiai diskriminuoja, nusprendė, kad ji pateisinama su aplinka susijusiu tikslu, nes padeda mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, ja siekiamu žmonių ir gyvūnų bei augalų sveikatos ir gyvybės apsaugos tikslu ir ypatingomis elektros energijos savybėmis.
91. Taigi dėl siekiamo su aplinka susijusio tikslo gali būti neutralizuotas nacionalinės priemonės diskriminacinis pobūdis (jei nustatyta, kad ji tokia yra) arba paprasčiausia gali būti nesiaiškinama, ar priemonė yra diskriminacinė.
92. Nors galime pasidžiaugti tokia raida, kai rūpinimasis aplinka įtraukiamas į vidaus rinkos sritį, vis dėlto telieka apgailestauti, kad taisyklės, pagal kurią diskriminacinė priemonė gali būti pateisinama tik aiškiai nukrypti leidžiančiomis nuostatomis, išimtis nėra aiškiai nustatyta Teisingumo Teismo praktikoje, o veikiau netiesiogiai išplaukia iš konkrečių atvejų vertinimų, kuriems taikoma skirtinga logika. Mano nuomone, šiai situacijai būtina suteikti aiškumo oficialiai pripažinus galimybę remtis aplinkos apsauga laisvą prekių judėjimą ribojančioms priemonėms, net jeigu jos diskriminacinės, pateisinti. Manau, kad toks aiškus įtvirtinimas suteiktų privalumų, kuriuos galima suskirstyti į tris grupes.
93. Pirma, man atrodo, kad šio pripažinimo reikia teisiniam saugumui, nes jis pašalintų galinčias išlikti abejones dėl galimybės remtis aplinkos apsauga kaip privalomu bendrojo intereso pagrindu diskriminacinei priemonei pateisinti.
94. Antra, tai, kad netikrinamas priemonių, kurios sudaro kliūtis, diskriminacinis pobūdis, man atrodo, yra didelis trūkumas, nes neleidžiama keisti teisminės kontrolės, kuri šioms priemonėms taikoma, siekiant nustatyti, ar jos tinkamos siekiamam tikslui pasiekti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti, intensyvumo. Todėl manau, kad diskriminacinėms priemonėms, ypač toms, kurios pažeidžia tokį esminį principą, koks yra tiesioginės diskriminacijos dėl priklausymo vienai ar kitai valstybei draudimas, turi būti taikomas griežtesnis proporcingumo reikalavimas.
95. Trečia, toks aiškus pripažinimas yra ypač puiki proga aplinkos apsaugai paskirti svarbią vietą Sąjungos teisinėje sistemoje ir taip tęsti raidą, pradėtą 1985 m. vasario 7 d. Sprendimu ADBHU(33), kuriame aplinkos apsauga pripažinta „vienu iš pagrindinių Bendrijos tikslų“. Dabar tvarus vystymasis minimas tarp ESS 3 straipsnyje nurodytų Sąjungos tikslų(34), o šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „[Sąjunga] siekia Europos, kurioje vystymasis būtų tvarus, pagrįstas <…> aukšto lygio aplinkos apsauga ir aplinkos kokybės gerinimu“. Be to, SESV 191 straipsnyje, kurį atitinka EB 174 straipsnis, ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 37 straipsnyje aukšto lygio aplinkos apsaugos siekis įtvirtintas kaip Sąjungos tikslas. Be to, pagal SESV 11 straipsnį, kurį atitinka EB 6 straipsnis, „nustatant ir įgyvendinant Sąjungos politikos ir veiklos kryptis, ypač siekiant skatinti tvarią plėtrą, turi būti atsižvelgiama į aplinkos apsaugos reikalavimus“.
96. Mano nuomone, aplinkos apsaugai aiškiai suteikus privalomo bendrojo intereso pagrindo statusą, kuriuo galima remtis judėjimo laisves ribojančioms priemonėms, net jeigu jos diskriminacinės, pateisinti, būtų prisidedama prie to, kad aplinkos apsaugai būtų užtikrintas pirmumas kitų argumentų atžvilgiu.
97. Man atrodo, kad tokio sprendimo teorinis pagrindimas glūdi integracijos principe, pagal kurį reikalaujama, kad į aplinkos apsaugos tikslą, kurio aiškų ir kartu esminį pobūdį pabrėžė Teisingumo Teismas(35), būtų atsižvelgiama nustatant ir įgyvendinant Sąjungos politikos ir veiklos kryptis. Nors pagal šį principą nenustatyta, kad aplinkos apsaugai turi būti sistemingai teikiamas pirmumas, pagal jį reikalaujama, kad su aplinka susijęs tikslas būtų sistemingai palyginamas su kitais Sąjungos pagrindiniais tikslais(36).
98. Taigi reikia išsiaiškinti, ar Flandrijos teisės aktai, kurie, mano nuomone, yra laisvo prekių judėjimo diskriminacinis ribojimas, gali būti pateisinami su aplinkos apsauga susijusiais privalomais reikalavimais.
ii) Ginčijamų nacionalinės teisės aktų taikymas
99. Nagrinėsiu paeiliui kiekvieną iš nurodytų pateisinimų.
100. Pradėsiu nuo pateisinimų, susijusių su minėtu Sprendimu PreussenElektra. Šiame sprendime Teisingumo Teismas rėmėsi laipsnišku elektros energijos rinkos liberalizavimu, dėl kurio „lieka kliūčių, trukdančių elektros energijos prekybai tarp valstybių narių“(37), ir elektros energijos pobūdžiu, kuris yra toks, kad, „ją priėmus į perdavimo ar paskirstymo sistemą, sunku nustatyti jos, ir visų pirma energijos šaltinį, iš kurio ji pagaminta“(38). Teisingumo Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad Vokietijos teisės aktais prisidedama mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą.
101. Mano nuomone, su elektros energijos vidaus rinka ir atsinaujinančios energijos skatinimu susijusių teisinių aplinkybių raida nebeleidžia taikyti dviejų pirmųjų pateisinimų.
102. Visų pirma pažymiu, kad minėtas Sprendimas PreussenElektra priimtas tada, kai dar nebuvo priimta Direktyva 2003/54, kuri žymi papildomą elektros energijos rinkos liberalizavimo etapą, siekiant kovoti būtent prieš rinkų atskyrimą.
103. Antra, konstatuoju, kad su negalėjimu nustatyti elektros energijos kilmės susijusiu pateisinimu šiuo metu negali būti teisėtai remiamasi, nes pagal Direktyvą 2001/77 įvestomis kilmės garantijomis siekta būtent leisti užtikrinti, kad elektros energija pagaminta iš atsinaujinančių šaltinių(39).
104. Ne labiau įtikinamas man atrodo ir pateisinimas, susijęs su tuo, kad prisidedama prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mažinimo, nes kitoje Sąjungos ar EEE valstybėje narėje iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagaminta elektros energija prisidedama prie išmetamų dujų kiekio mažinimo Flandrijos regione tokia pačia proporcine dalimi kaip ir elektros energija, kuri gaminama iš atsinaujinančių energijos šaltinių šiame regione(40).
105. Komisija nurodo ir būtinybę laikytis principo, pagal kurį žala aplinkai pirmiausia turi būti atitaisoma ten, kur yra jos šaltinis. Vis dėlto nemanau, kad šiuo principu, pagal kurį, siekiant žalos aplinkai prevencijos, reikalaujama šalinti teršalus ten, kur jie susidaro, naudojant mažiau kenksmingus procesus ir gaminius, ir kuris dėl šios priežasties pateisina atliekų tvarkymą vietoje(41), galima teisėtai remtis elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių kitose valstybėse narėse, diskriminavimui pagrįsti.
106. Tikslas užtikrinti energijos tiekimo patikimumą taip pat nepateisina, kodėl skirstytojai negali pateikti užsienyje išduotų kilmės garantijų. Akivaizdu, kad tiekimo patikimumo išorinis aspektas, t. y. palyginti su elektros energija, pagaminta iš įprastų energijos šaltinių trečiosiose šalyse, neginčijamas. Nenustatyta ir tai, kad kyla grėsmė vidaus tiekimo patikimumui, juo labiau kad patikimumas gali būti gerinamas, be kita ko, plėtojant tinklų jungimą, kuris skatina tiekimo įvairovę ir leidžia kompensuoti dėl atsinaujinančios energijos atsirandančius apribojimus, atsižvelgiant į tikslą užtikrinti nepertraukiamą elektros energijos tiekimą(42).
107. Man neatrodo įtikinamas ir argumentas, susijęs su tuo, kad jei valstybės parama taptų prieinama visiems užsienio žaliosios energijos gamintojams, būtų pakenkta Direktyvoje 2001/77 apibrėžtų nacionalinių tikslų įgyvendinimui.
108. Komunikate Tarybai ir Europos Parlamentui dėl atsinaujinančios energijos dalies Europos Sąjungoje(43) Komisija, pažymėjusi, kad nors nacionaliniai tikslai buvo nustatyti atsižvelgiant į elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, suvartojimą, elektros energijos suvartojimas apibrėžtas kaip nacionalinis produktas, kuris didėja dėl importo ir mažėja dėl eksporto, nurodė, kad valstybė narė importą iš kitos valstybės narės gali įtraukti kaip įnašą, jei eksportuojanti valstybė aiškiai sutinka ir nėra dvigubos apskaitos.
109. Taigi Komisija pripažino galimybę atsižvelgti į importuotą žaliąją elektros energiją, kai tikrinama, ar valstybė narė, į kurią importuojama, pasiekė tikslą. Šiomis aplinkybėmis neaišku, kaip žaliosios elektros energijos importas iš užsienio galėtų sutrukdyti įgyvendinti nacionalinius tikslus.
110. Nors svarbus siekis išvengti nevienodo elektros energijos, gaminamos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, gamybos įrenginių paskirstymo valstybėse, vis dėlto manau, kad aplinkos apsauga priskiriama prie bendros Sąjungos politikos. Beje, aplinkos apsauga nėra vien nacionalinio vertinimo dalykas, į ją žvelgiama Europos lygiu, ypač kovos prieš klimato kaitą klausimu(44). Todėl reikia atsižvelgti ir į galimus Sąjungos žaliosios elektros energijos prekybos teikiamus privalumus. Nors sunku įvertinti tokios prekybos realų poveikį, galima manyti, kad tokia prekyba galėtų prisidėti prie atsinaujinančios energijos kainos mažėjimo ir leistų racionaliau išdėstyti gamybos vietas.
111. Kiti du esminiai argumentai patvirtina mano įsitikinimą, kad ginčijami teisės aktai negali būti pateisinami aplinkos apsauga.
112. Visų pirma kilmės garantijų ir žaliųjų sertifikatų atskyrimas, kurio aiškumą ir svarbą VREG ir kt. stengėsi įrodyti, iš tikrųjų yra labai painus tiek Flandrijos teisės aktuose, tiek ir praktiškai(45). Iš tikrųjų žaliasis sertifikatas turi kilmės garantijos vertę, nes jis gali būti naudojamas parduodant elektros energiją galutiniams vartotojams. Be to, kaip per teismo posėdį pripažino pačios VREG ir kt., kilmės garantija, kaip ir žaliasis sertifikatas, gali būti parduodama atskirai nuo elektros energijos. Taigi, remiantis samprata, kuri gerokai nutolusi nuo Direktyvos 2001/77 pirminės logikos, žaliasis sertifikatas ir kilmės garantija tinkamai suprantami kaip dvi tos pačios priemonės dalys. Paradoksalu, bet sertifikatas, nesvarbu, ar jis pervadintas į kilmės garantiją, ar ne, gali būti laisvai išvežamas ir įvežamas, todėl – ir būti integruotas į pagalbos atsinaujinančiai energijai užsienio sistemas, nors užsienio priemonių įvežimas, priešingai, yra draudžiamas.
113. Beje, reikia pažymėti, kad VREG stebėta praktika yra kritikuotina, nes iš tikrųjų ja dėl vienintelės nagrinėjamos regioninės sistemos reikmių kilmės garantija paverčiama žaliuoju sertifikatu, kadangi šioje sistemoje ji registruojama kaip žaliasis sertifikatas, kad prireikus galėtų būti panaudotas kaip toks ir tik remiantis šioje sistemoje priimtu sprendimu. Be to, šių žaliųjų sertifikatų, kurie gali būti naudojami, kaina, yra tokia, kokia buvo kilmės garantijų kaina, kurios dydis, kaip tai buvo išaiškinta per teismo posėdį, tokiomis pačiomis aplinkybėmis gerokai mažesnė nei „paprasto“ žaliojo sertifikato kaina. Iš to matyti, kad taip nustatant kainą išvengiama to būdo, pagal kurį paprastai turi būti nustatoma kaina, t. y. palyginus pasiūlą ir paklausą žaliųjų sertifikatų antrinėje rinkoje, kurios įprastą veikimą tokia praktika trikdo. Komisija rašytiniuose dokumentuose nurodė ir per teismo posėdį patvirtino, kad žaliųjų sertifikatų sistema veikia aštuoniose valstybėse narėse. Taigi tai rodo nagrinėjamos sistemos daromo trikdymo mastą.
114. Antra, iš Komisijos 2001 m. liepos 25 d. Belgijos Karalystei atsiųsto laiško, nepaisant to, kad per teismo posėdį nustebino Komisijos pateiktas šio laiško aiškinimas, akivaizdžiai matyti, kad dabar galiojantys Flandrijos teisės aktai neatitinka įsipareigojimų, kuriuos Flandrijos vyriausybė prisiėmė, kai apie šiuos teisės aktus pranešė pagal valstybės pagalbą reglamentuojančias Sutarčių nuostatas. Aš taip pat negaliu pritarti tokiam prisiimto įsipareigojimo neįvykdymui, kuris negali būti pateisinamas aplinkos apsauga.
115. Dėl šių priežasčių manau, kad nors Direktyvos 2001/77 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiami tokie, kaip pagrindinėse bylose nagrinėjamieji vidaus teisės aktai dėl atsinaujinančios energijos rėmimo, pagal kuriuos neatsižvelgiama į kitoje Sąjungos ar EEE valstybėje narėje išduotas kilmės garantijas, pagal EB 28 straipsnį ir EEE susitarimo 11 straipsnį draudžiami tokie teisės aktai, pagal kuriuos diskriminuojant sudaromos prekybos tarp valstybių narių kliūtys, jeigu jie nepateisinami su aplinkos apsauga susijusiais privalomais reikalavimais(46).
IV – Išvada
116. Atsižvelgdamas į visa tai, kas pasakyta, siūlau rechtbank van eerste aanleg te Brussel (Belgija) atsakyti taip:
2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje 5 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiami tokie, kaip pagrindinėse bylose nagrinėjamieji, vidaus teisės aktai dėl atsinaujinančios energijos rėmimo, pagal kuriuos nurodytame regione įsteigtiems žaliosios energijos gamintojams suteikiami žalieji sertifikatai ir elektros energijos skirstytojams nustatyta pareiga kiekvienais metais pateikti kvotą atitinkantį žaliųjų sertifikatų skaičių, neatsižvelgiant į kitoje Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės valstybėje narėje išduotas kilmės garantijas. Tačiau pagal EB 28 straipsnį ir 1992 m. gegužės 2 d. Europos ekonominės erdvės susitarimo 11 straipsnį draudžiami tokie teisės aktai, pagal kuriuos diskriminuojant sudaromos prekybos tarp Europos Sąjungos ar Europos ekonominės erdvės valstybių narių kliūtys, jeigu jie nepateisinami su aplinkos apsauga susijusiais privalomais reikalavimais.