EUROPOS SĄJUNGOS TARNAUTOJŲ TEISMO (plenarinė sesija)
SPRENDIMAS
2006 m. spalio 26 d.(*)
„Laikinasis darbuotojas – Neterminuota darbo sutartis – Atleidimas iš darbo – Nekompetentingumas – Pareiga motyvuoti — Akivaizdi vertinimo klaida“
Byloje F‑1/05
Pia Landgren, buvusi Europos mokymo fondo laikinoji darbuotoja, gyvenanti Turine (Italija), atstovaujama advokato M.‑A. Lucas,
ieškovė,
prieš
Fondation européenne pour la formation (ETF), atstovaujamą jo direktorės M. Dunbar, padedamos advokato G. Vandersanden,
atsakovą,
dėl ieškinio, pateikto pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius,
TEISMAS (plenarinė sesija),
kurį sudaro pirmininkas P. Mahoney, teisėjai H. Kreppel ir S. Van Raepenbusch (pranešėjas), kolegijos pirmininkai I. Boruta, H. Kanninen, H. Tagaras ir S. Gervasoni,
posėdžio sekretorius S. Boni, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2006 m. liepos 12 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 Ieškiniu, kurį Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo faksu 2005 m. balandžio 28 d. (originalas pateiktas gegužės 2 d.), P. Landgren prašo panaikinti 2004 m. birželio 25 d. Europos mokymo fondo (ETF) (Fondation européenne pour la formalion) sprendimą, kuriuo nutraukiama jos, kaip laikinosios darbuotojos, neterminuota darbo sutartis (toliau – sprendimas atleisti iš darbo).
Teisinis pagrindas
2 Pagal Kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygų (toliau – Įdarbinimo sąlygos) 11 straipsnio pirmąją pastraipą Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Tarnybos nuostatai) 11–26 straipsnių nuostatos dėl pareigūnų teisių ir pareigų taikomos pagal analogiją.
3 Pagal Tarnybos nuostatų 25 straipsnio antrąją pastraipą:
„Apie bet kokį sprendimą, susijusį su konkrečiu asmeniu, kuriam taikomi šie Tarnybos nuostatai, tuojau pat raštu pranešama atitinkamam pareigūnui. Bet kokiame sprendime, kuris daro neigiamą poveikį pareigūnui, nurodomos tokį sprendimą pagrindžiančios priežastys.“
4 Be to, Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnis numato:
„Be tarnybos nutrūkimo dėl mirties, laikinųjų darbuotojų tarnyba baigiasi:
<…>
c) jeigu darbo sutartis sudaryta neapibrėžtos trukmės laikotarpiui:
i) pasibaigus sutartyje apibrėžtam įspėjimo laikotarpiui; įspėjimo laikotarpis negali būti trumpesnis kaip vienas mėnuo už kiekvienus visus tarnybos metus, bet ne trumpesnis kaip trys mėnesiai ir ne ilgesnis kaip 10 mėnesių. Tačiau įspėjimo laikotarpis negali prasidėti motinystės ar laikinojo nedarbingumo atostogų metu, jeigu tokios laikinojo nedarbingumo atostogos trunka ne ilgiau kaip tris mėnesius. Be to, jo skaičiavimas laikinai sustabdomas šių atostogų metu, taikant pirmiau nustatytus terminus;
<…>“
5 Pagal 1995 m. sausio 3 d. tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos laikinosios tarnybos sutarties, iš dalies pakeistos 2000 m. liepos 18 d. papildomu susitarimu, pratęsiančiu šią sutartį neapibrėžtam laikotarpiui, 5 straipsnio b punktą:
„Šią sutartį institucija ar darbuotojas gali nutraukti dėl bet kurios Įdarbinimo sąlygų 47–50 straipsniuose išvardytos priežasties, laikantis šiuose straipsniuose nustatytų sąlygų.
Pagal Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnio 2 dalies a punktą, darbuotojui nusprendus nutraukti darbo sutartį, darbuotojas apie tai turi įspėti bent prieš tris mėnesius. Nukrypstant nuo Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnio 2 dalies a punkto, fondui nusprendus nutraukti darbo sutartį, fondas darbuotoją turi įspėti bent prieš šešis mėnesius.“
(This contract may be terminated by the institution or by the staff member for any of the reasons specified in articles 47 to 50 of the CEOS, subject to the conditions laid down in those articles.
For the purposes of Article 47 § 2.a of the CEOS, should the employee decide to resign, the employee shall give a minimum of three months notice. In derogation from the Article 47 § 2.a of the CEOS, should the Foundation decide to terminate the contract, the Foundation shall give the employee a minimum of six months notice.)
Faktinės bylos aplinkybės
6 P. Landgren, gimusi 1947 m. birželio 21 d., 1995 m. sausio 3 d. buvo įdarbinta ETF kaip laikinoji C kategorijos darbuotoja trejų metų laikotarpiui skaičiuojant nuo 1995 m. sausio 1 dienos. Iš pradžių ji buvo paskirta į C 3 lygio 1 pakopą, vėliau, 1996 m. liepos 1 d., papildomu susitarimu prie jos įdarbinimo sutarties – į C 1 lygio 2 pakopą.
7 1997 m. spalio 24 d. jos sutartis dar kartą buvo pratęsta naujam trejų metų laikotarpiui, vėliau, 2000 m. liepos 18 d. – neterminuotam laikotarpiui.
8 Nuo 1995 m. sausio mėn. iki 2001 m. gruodžio mėn. P. Landgren tuo pačiu metu vykdė administratorės padėjėjos, atsakingos už personalo bylas, o būtent už įdarbinimo procedūras, komandiruotes ir atostogas, pareigas bei vieno ar kelių asmenų sekretorės pareigas.
9 1995 m. gegužės 10 d. jos bandomojo laikotarpio ataskaitoje nurodyta:
– „Gebėjimas atlikti pareigas“ – „gerai“, „Supratingumas, gebėjimas prisitaikyti, vertinti“ įvertinti – „nepakankamai“, nurodant, kad trūksta tikslumo, kruopštumo ir dėmesingumo;
– „Darbo našumas“ įvertintas – „gerai“, „Gebėjimas greitai atlikti darbą“ taip pat įvertintas – „nepakankamai“, nurodant, kad kelis kartus darbas buvo atliktas pavėluotai, būtent parengiant personalo sutartis;
– „Elgesys tarnyboje“ įvertintas „labai gerai“.
10 Pirmoji 1997 m. gegužės 13 d. 1995–1997 m. P. Landgren vertinimo ataskaita iš esmės yra teigiama. Vertinimo skalėje nuo 1 iki 6, nuo „puikiai“ iki „visiškai netinkamai“, ieškovės bendras įvertinimas yra „3“, kuris atitinka „patenkinamai“. Konkrečiau kalbant, „gerai“ ji buvo įvertinta „Sugebėjimų“ ir „Elgesio tarnyboje“ srityse ir „nepakankamai“ „Produktyvumo“ srityje. Šiuo atžvilgiu vėlgi nurodytas atidumo ir sugebėjimo greitai atlikti užduotis trūkumas. Pažymint, kad iš esmės įvertinimas yra teigiamas, jai nurodyta elgtis kruopščiau ir būti lojalesnei.
11 Antrojoje, 1998 m. birželio 17 d. parengtoje 1997–1998 m. vertinimo ataskaitoje ji buvo įvertinta aukštesniu bendro įvertinimo balu, tai yra „2“, kuris atitinka „gerai“. Bendrame komentare vertintojas pažymi, kad ieškovės darbas žymiai pagerėjo, tačiau prie „Produktyvumo“ nurodo, kad dar reikia tobulėti.
12 Trečiojoje, 1999–2000 m., vertinimo ataskaitoje, parengtoje 2000 m. sausio 17 d., dar kartą priskiriamas bendras įvertinimo balas „2“ ir nenurodoma jokių trūkumų, visose srityse taip pat gavus įvertinimą „gerai“. Vis dėlto ieškovei buvo nurodyta geriau planuoti savo darbo laiką („time management“). Tačiau buvo pabrėžta, kad ji išmano kaip ETF reglamentuojamas ir kaip jis funkcionuoja.
13 Ketvirtojoje, 2000‑2001 m. vertinimo ataskaitoje, parengtoje 2001 m. kovo 29 d., ieškovei priskiriamas bendras žemesnis įvertinimo balas „3“. Nurodant ieškovės gebėjimą bendrauti, jos taktą, mandagumą, jos išsamias žinias apie ETF, jos lankstumą ir lojalumą vadovams, ataskaitoje nurodytas trūkumas informacinių technologijų srityje, „Analizės ir vertinimo“ srityje, jai nurodyta nedaryti pernelyg skubotų išvadų, būtent, kai ji nežino visos bylos medžiagos, nors pripažįstama, kad ji pateikia gerų pasiūlymų. Galiausiai jai pasiūlyta lankyti susirinkimų protokolavimo kursus.
14 Nuo 2002 m. sausio mėn. iki 2003 m. sausio mėn. ieškovė buvo įdarbinta ETF administracijoje, kurioje ji atliko sekretorės ir administratorės padėjėjos pareigas, konkrečiai atsakingos už administracijos narių komandiruotes ir atostogas.
15 2002 m. liepos 9 d. ETF direktorės pavaduotojas M. Hillenkamp parengė tarpinę ataskaitą, kurioje jis padarė išvadą, kad P. Landgren nepakankamai atitinka jos pareigoms keliamus reikalavimus. Ši išvada pagrįsta trūkumais, nustatytais rengiant komandiruotes ir darbotvarkes, dėl organizuotumo ir nuoseklumo stokos, ribotų sugebėjimų naudoti informacines sistemas ir nepakankamų žinių apie ETF užduotis ir struktūrą. Vis dėlto šioje ataskaitoje pabrėžiamas P. Landgren tinkamas elgesys ir pastangos įgyvendinant šias įvairias užduotis.
16 2002 m. pabaigoje du direktorės pavaduotojai Hillenkamp ir Pescia kaip „Reporting officers“ (vertintojai) parengė P. Landgren 2002 m. vertinimo ataskaitos projektą pagal naują darbo našumo vertinimo sistemą, kuri įsigaliojo tų pačių metų sausio mėnesį.
17 Hillenkamp patvirtino savo 2002 m. liepos 9 d. vertinimą, nurodydamas patikimumo trūkumą ir didelius trūkumus beveik visais vykdomų funkcijų aspektais, nors jis pabrėžė ieškovės pastangas vykdant užduotis. Jis patvirtino, kad prarado pasitikėjimą jos darbų kokybe, ir padarė išvadą, kad ieškovė negali daugiau vykdyti savo pareigų.
18 Pescia vertinimas nebuvo toks griežtas, nes, jo manymu, daugeliu atvejų P. Landgren savo konkrečias užduotis atliko patenkinamai, o kai kurias iš jų gerai. Vis dėlto bendrame vertinime jis nurodė, kad darbai atliekami pavėluotai, kad daromos klaidos dėl atidumo stokos, o tai iš dalies, jo manymu, paaiškina per didelis darbų krūvis.
19 P. Landgren savo šios vertinimo ataskaitos komentaruose, ginčydama tam tikrą Hillenkamp kritiką arba pasiteisindama, pripažino, kad jos užimamos pareigos buvo jai per sunkios. Ji taip pat atkreipė administracijos dėmesį į tai, kad šie trūkumai gali būti paaiškinami dėl jos sveikatos būklės atsiradusiu laikinu atminties pablogėjimu bei neigiamomis galimo darbo praradimo pasekmėmis, atsižvelgiant į jos finansinę bei šeiminę padėtį ir amžių. Ji pageidavo, kad būtų apsvarstyta galimybė priskirti jai kitas, paprastesnes, funkcijas toje pačioje administracijoje arba kituose padaliniuose.
20 Ši vertinimo ataskaita nebuvo galutinai priimta nei įtraukta į ieškovės asmens bylą.
21 2003 m. vasario 1 d. neterminuotam laikotarpiui ieškovė buvo perkelta į ETF „Rytų Europos ir centrinės Azijos“ departamentą (toliau – RECA) ne visos darbo dienos darbui į departamento direktorės Stefani, departamento direktorės pavaduotojos Taurelli sekretorės ir ETF koordinatorės pareigas. Prašymas dėl ne visos dienos darbo, kuriam pritarė direktorė, turėjo apimti laikotarpį nuo 2003 m. vasario 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. ir buvo pagrįstas „darbuotojo, sulaukusio 55 metų, pasirengimu išeiti į pensiją“.
22 2004 m. kovo 18 d. ieškovės 2003 m. vertinimo ataskaita yra palanki. Šioje ataskaitoje yra tokia pastraipa:
„Pia įgyvendino pagrindinius jai 2003 m. nustatytus tikslus. Atitinkamų pagrindinių kriterijų vertinimams parodo, kad ji per nustatytus terminus realiai ir veiksmingai įvykdė savo užduotis.
Pia parodė gebėjimą susikoncentruoti atliekant savo darbą, netgi jei tuo pačiu metu reikėjo spręsti kelis klausimus. Ji įdėjo daug pastangų, kad pagerintų savo atmintį.
Pia pagerino savo žinias informacinių technologijų srityje.
Pia su savo vadovais ir kolegomis darbe palaiko draugiškus ir pagarbius santykius.“
(Pia has achieved her key objectives set for 2003. An assessment of the related key indicators shows that she has been able to perform her tasks effectively and efficiently with respect of deadlines.
Pia has shown capacity to concentrate on her work even while having to deal with several issues at the same time. She has made a substantial effort to improve her memory.
Pia has improved her IT skills.
Pia maintains good, friendly but respectful relations with peers and fellow colleagues.)
23 Pastarąją ataskaitą parengė Taurelli, laikinai ėjusi departamento direktorės pareigas, dėl ligos nuo 2003 m. lapkričio mėn. iki 2004 m. kovo mėn. nesant Stefani, ir ją pasirašė direktorius de Rooij. Nors Stefani nepasirašė ataskaitos, vis dėlto ataskaitoje šalia Taurelli ji nurodyta kaip „ataskaitą parengusi pareigūnė“ (Reporting Office). Akivaizdu, kad departamento direktorė nepritarė Taurelli vertinimui ir apie ieškovės darbą turėjo blogesnę nuomonę.
24 Vėliau ieškovė manė, kad būtina per susitikimą su Stefani prašyti suteikti galimybę dirbti ne visą darbo dieną. Iš tiesų, ieškovės manymu, net jei leidimas dirbti ne visą darbo dieną jai buvo suteiktas laikotarpiui nuo 2003 m. vasario 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d., toks leidimas galiojo tik iki 2004 m. vasario 1 d., nes pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusios Tarnybos nuostatų redakcijos IV a priedo 1 straipsnį toks leidimas išduodamas tik vieneriems metams. Po minėto susitikimo, įvykusio 2004 m. gegužės 10 d., departamento direktorė informavo P. Landgren, kad ji aptars šį prašymą su direktoriumi de Rooij.
25 2004 m. gegužės 17 d. ieškovė susitiko su de Rooij, kuris jai pasiūlė pasirinkti arba „išėjimą į pensiją anksčiau“, arba atleidimą iš darbo. De Rooij taip pat nurodė, kad atleidimo iš darbo atveju ieškovė gautų bedarbio pašalpą pagal Įdarbinimo sąlygų 28 a straipsnį, kol ji sulauks minimalaus pensinio amžiaus, tai yra 60 metų.
26 2004 m. birželio 15 d. ieškovė dar kartą susitiko su de Rooij, šį kartą dalyvaujant ETF paskirtam tarpininkui. Per šį susitikimą de Rooij ieškovei paaiškino, kad ji yra „malonus žmogus, tačiau neproduktyvi sekretorė“ ir kad dėl šios priežasties jis prašo jos atsistatydinti.
27 Per trečią susitikimą 2004 m. birželio 25 d., dalyvaujant kitiems ETF atsakingiems asmenims, de Rooij ieškovei perdavė raštą dėl laikinosios tarnybos sutarties nutraukimo nuo 2005 m. sausio 1 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad, nustatydamas atleidimo iš darbo dieną, ETF direktorius atsižvelgė į tai, kad šią dieną suinteresuotoji bus laikoma išdirbusia dešimt metų, o tai suteikia jai teisę į pensiją.
28 Sprendime atleisti numatyta:
„Gerbiamoji Pia,
Pagal Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnį ir jūsų darbo sutarties bei jos papildomo susitarimo sąlygas, turiu jums pranešti, kad jūsų laikinosios tarnybos ETF sutartis nutraukiama. Kadangi jūsų sutarties pakeitime numatytas šešių mėnesių įspėjimo laikotarpis, paskutinė jūsų darbo diena bus 2004 m. gruodžio 31 -oji.
Labai dėkoju už jūsų indėlį ETF ir linkiu jums sėkmės tolesnėje karjeroje.“
(Dear Pia,
In accordance with article 47 of the Conditions of Employment of Other Servants and in accordance with the terms and conditions of your contract and its amending clauses, I am very sorry to inform you that your employment as temporary agent within the ETF will be terminated. The amending clause of your contract foresees a period of notice of six months, therefore your last working day will be 31 December 2004.
Thank you very much for your contribution to the ETF and let me wish you a lot of success in your future career).
29 Po šio sprendimo ieškovė nuo 2004 m. liepos 1 d. buvo paskirta į „Administracijos ir aptarnavimo“ padalinį. Jos prašymu jai buvo leista nuo šios dienos vėl dirbti visą darbo dieną.
30 Ieškovė, kuri 2004 m. spalio mėn. buvo operuota, tris mėnesius buvo laikino nedarbingumo atostogose. Todėl jai skirtas įspėjimas buvo sustabdytas trims mėnesiams.
31 2004 m. rugsėjo 27 d. ieškovė pagal Tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį pateikė skundą dėl sprendimo atleisti ją iš darbo.
32 2005 m. sausio 19 d. Sprendimu, kuris buvo gautas sausio 21 d., Tarnyba, įgaliota sudaryti tarnybos sutartis (toliau – TĮSTS), atmetė šį skundą tvirtindama, kad atleidimas iš darbo buvo pagrįstas nepatenkinamais ir nepakankamais ieškovės sugebėjimais atlikti darbą ir kad TĮSTS aiškiai klaidingai nesinaudojo plačia diskrecija, kurią ji turi vertindama tarnybos interesą. Priešingai, atlikdama rūpinimosi pareigą ji atsižvelgė į ieškovės interesą nustatant atleidimo iš darbo dieną.
Procesas ir šalių reikalavimai
33 Šis ieškinys iš pradžių Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje buvo įregistruotas numeriu T‑180/05.
34 2005 m. gruodžio 15 d. Pirmosios instancijos teismo nutartimi pagal 2004 m. lapkričio 2 d. Tarybos sprendimo 2004/752/EB, Euratom, įsteigiančio Europos Sąjungos tarnautojų teismą (OL L 333, p. 7), 3 straipsnio 3 dalį nagrinėjama byla buvo perduota pastarajam teismui. Ieškinys Tarnautojų teismo kanceliarijoje buvo įregistruotas F‑1/05 numeriu.
35 Ieškovė Tarnautojų teismo prašo:
– panaikinti sprendimą atleisti iš darbo,
– panaikinti, jei reikia, 2005 m. sausio 19 d. Sprendimą dėl jos 2004 m. rugsėjo 27 d. skundo atmetimo,
– priteisti iš ETF dėl sprendimo atleisti iš darbo padarytą materialinę žalą, atitinkančią darbo užmokestį ir pensiją, kurią ji būtų gavusi, jeigu ji būtų toliau, kol sulauks 65 m., dirbusi ETF, atskaičius atleidimo iš darbo išmoką ir bedarbio pašalpą bei išmokas, kurias ji gavo ar gaus dėl atleidimo iš darbo,
– priteisti iš ETF dėl sprendimo atleisti iš darbo patirtą nematerialinę žalą, kurios dydį nustatys Tarnautojų teismas,
– priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
36 ETF Tarnautojų teismo prašo:
– atmesti ieškinį dėl panaikinimo kaip nepagrįstą,
– atmesti prašymą atlyginti tariamai patirtą materialinę ir nematerialinę žalą kaip nepriimtiną ar, nepatenkinus šio reikalavimo, kaip nepagrįstą,
– priimti tinkamą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų.
Dėl teisės
37 Ieškovė, grįsdama savo ieškinį, nurodo keturis pagrindus, atitinkamai susijusius su tuo, kad:
– ETF neįrodė, jog sprendimas atleisti iš darbo yra teisiškai pagrįstas,
– sprendimo atleisti iš darbo motyvas yra neteisėtas ir prieštarauja tarnybos interesui, nes šis motyvas, tai yra Stefani atsisakymas palikti ieškovę savo tarnyboje po 2004 m. gruodžio 31 d., yra pagrįstas šiuo klausimu priimtu sprendimu iki jos paskyrimo į RECA departamentą, nežinant ieškovei,
– sprendimo atleisti iš darbo motyvas yra neteisėtas ir šališkas tiek, kiek Stefani atsisakymas palikti ieškovę savo tarnyboje po 2004 m. gruodžio 31 d. yra pagrįstas ankstesniais neigiamais jos darbo vertinimais,
– buvo pažeista pareiga motyvuoti, teisė į gynybą ir padaryta akivaizdi vertinimo klaida tiek, kiek Stefani atsisakymas palikti ieškovę savo tarnyboje po 2004 m. gruodžio 31 d. ar po sprendimo atleisti iš darbo yra pagrįstas pastarosios nekompetentingumu.
Dėl pirmojo ir ketvirtojo ieškinio pagrindų
38 Reikia kartu išnagrinėti pirmąjį ir ketvirtąjį ieškinio pagrindus.
Šalių argumentai
39 Grįsdama savo pirmąjį ieškinio pagrindą ieškovė tvirtina, kad sprendimas atleisti iš darbo turi būti teisiškai pagrįstas, priimtas atsižvelgiant į tarnybos interesą ir nešališkas (šiuo klausimu žr. 1962 m. kovo 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo De Bruyn prieš Parlamentą, 25/60, Rink. p. 39, p. 58–60). Administracija turi tai įrodyti, ypač kai sprendimas atleisti iš darbo tariamai prieštarauja tam tikriems bylos medžiagos dokumentams, pavyzdžiui, šioje byloje paskutinė palanki 2004 m. ieškovės vertinimo ataskaita.
40 Ieškovė mano, kad tikrosios atleidimo iš darbo priežasties šiuo atveju turi būti ieškoma de Rooij įsipareigojime Stefani atžvilgiu nepalikti ieškovės savo tarnyboje ilgiau nei iki 2004 m. gruodžio 31 d., t. y. datos, nuo kurios pastaroji gali pasinaudoti teise į pensiją. Toks įsipareigojimas buvo akivaizdžiai šališkas, nes nebuvo susijęs su ateityje ieškovės atliksimų pareigų kokybe.
41 Atsakyme dėl skundo atmetimo atsakovo argumentas, kuriuo siekiama įrodyti, kad Stefani nepatvirtino teigiamo paskutinės ieškovės vertinimo ataskaitos pobūdžio ir norėjo ją pakeisti, yra visiškai nepagrįstas, nes, pirma, pati Stefani 2003 m. liepos 24 d. susitikime dėl tarpinio vertinimo ieškovei nurodė, kad tiek jos elgesys tarnyboje, tiek jos užduočių atlikimas ją visiškai patenkina, ir antra, kad Stefani dėl vasaros atostogų ir nebuvimo dėl ligos nuo 2003 m. lapkričio mėn. iki 2004 m. kovo mėn. negalėjo objektyviai įvertinti ieškovės darbo. Bet kuriuo atveju, jeigu sprendimas atleisti iš darbo remiasi nepalankia Stefani nuomone ieškovės atžvilgiu, ji apie tai nebuvo informuota iki šio sprendimo priėmimo, pažeidžiant jos teisę į gynybą.
42 Netgi jei sprendime atmesti skundą nurodyta, kad bendrai P. Landgren darbas buvo nepatenkinamas ir tai yra vienintelis jos atleidimo iš darbo motyvas, šiuo klausimu jis buvo pagrįstas tik praeityje ieškovės atlikto darbo neigiamu kai kurių jos vadovų vertinimu ir tuo, kad jos vadovų nustatytas darbo krūvis ir keliami reikalavimai buvo įprasti atsižvelgiant į jos C 1 lygį ir į tai, kad ETF dirba nedaug darbuotojų. Tačiau atsakovas neįrodė, jog ieškovės darbas Stefani tarnyboje nebuvo patenkinamas arba nepanaikino abejonių dėl ankstesnių jos kompetentingumo vertinimų.
43 Dar daugiau, vertinimo ataskaitų, apimančių laikotarpį nuo 1995 m. iki 2002 m. pabaigos, nepakanka pateisinti atleidimą iš darbo, nes iš esmės šios ataskaitos buvo patenkinamos, tai yra teigiamos ar labai teigiamos, net jei kai kuriose iš jų nurodyti tam tikri trūkumai, ir kad 2002 m. ataskaita galutinai nebuvo priimta.
44 Kalbant apie sprendimo atleisti iš darbo ir 2004 m. kovo 18 d. vertinimo ataskaitos prieštaravimą, ETF neįrodė, bent jau sprendime atmesti skundą, kad šis sprendimas teisiškai pagrįstas.
45 Tuo atveju, jei sprendimas atleisti iš darbo buvo pagrįstas ne Stefani atsisakymu leisti toliau dirbti savo tarnyboje po 2004 m. gruodžio 31 d., o tariamu bendru ieškovės nekompetentingumu, įskaitant ir RECA departamente, ketvirtajam savo ieškinio pagrindui pagrįsti ji nurodo, jog šis sprendimas buvo priimtas pažeidžiant teisę į gynybą ir remiantis akivaizdžiai klaidingais vertinimais.
46 Iš tikrųjų ši neigiama nuomonė buvo pagrįsta vertinimais, su kuriais ieškovė nebuvo supažindinta (pavyzdžiui, Tempus departamento direktoriaus atsisakymas pakviesti ją į pokalbį, jai pateikus savo kandidatūrą į laisvas darbo vietą šiame departamente) arba kurie nebuvo galutinai priimti (pavyzdžiui, 2002 m. vertinimo ataskaita).
47 Be to, ankstesnėse ataskaitose pateikti neigiami vertinimai turėjo didesnę reikšmę nei Taurelli labai teigiamas vertinimas paskutinėje ataskaitoje, sprendime atleisti arba prieš tai įvykusiuose susitikimuose direktoriui neišdėsčius priežasčių, kodėl neigiami aspektai nusvėrė teigiamus. Be to, ankstesni neigiami ieškovės vertinimai buvo grindžiami dideliu jai tenkančiu darbo krūviu ir vadovų reikalavimais.
48 Priežastys, dėl kurių Stefani nepritarė vertinimams, pateiktiems 2004 m. ataskaitoje, ieškovei nebuvo nurodytos nei 2004 m. gegužės 17 d. ir birželio 15 d. ar 25 d. susitikimuose, nei išdėstytos sprendime atleisti ar atsakyme, kuriuo atmetamas skundas. Jeigu nepalanki Stefani nuomonė paskatino priimti sprendimą atleisti iš darbo, buvo pažeista ieškovės teisė į gynybą, o šis sprendimas buvo nepakankamai motyvuotas šiuo klausimu, net visiškai nemotyvuotas.
49 Galiausiai ieškovė nurodo rūpinimosi pareigos pažeidimą, nes sprendime atleisti iš darbo į jos nuopelnus ir į jos teisėtus lūkesčius akivaizdžiai atsižvelgta nepakankamai. Iš tiesų atleidimas iš darbo dvejais metais anksčiau nei sulaukus minimalaus pensinio amžiaus, be materialinės žalos, jai padarė didelę nematerialinę žalą, sunkias užduotis. Netgi jei jos darbas kartais susilaukdavo kritikos, tai pateisinama dvigubu jos darbo, kurį ji atliko vadovaujant dviem direktorės pavaduotojoms, krūviu bei sveikatos problemomis.
50 Atsakovas nurodo, kad bendrąja prasme tiek Įdarbinimo sąlygose, tiek ieškovės darbo sutartyje nėra jokio teisinio pagrindo, nustatančio pareigą motyvuoti sprendimą atleisti (šiuo klausimu žr. 1977 m. spalio 18 d. Teisingumo Tesimo sprendimą Schertzer prieš Parlamentą, 25/68, Rink. p. 1729, ir 1992 m. sausio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Speybrouck prieš Parlamentą, T‑45/90, Rink. p. II‑33). Įdarbinimo sąlygų 47–50 straipsniuose nėra jokios nuorodos į Įdarbinimo sąlygų 11 straipsnį nei juo labiau pagal analogiją į Tarnybos nuostatų 25 straipsnį, kuris nustato pareigą motyvuoti sprendimus, darančius neigiamą poveikį.
51 Tokiomis aplinkybėmis ieškovė šioje byloje buvo atleista iš darbo, kaip matyti iš 2004 m. birželio 15 d. ir 25 d. susitikimų su de Rooij, motyvuojant tuo, kad dėl jos darbo vertinimo kaip nepakankamo ir nepatenkinamo nebebuvo galima ja pasitikėti. Taigi atsakovas ginčija bet kokio sprendimo, priimto 2002 m. pabaigoje, prieš paskiriant ieškovę į RECA departamentą, egzistavimą, kuriuo remiantis būtų galima suprasti, kad pastarosios darbas pasibaigs 2004 m. gruodžio 31 dieną.
52 Atsakovo manymu, darbuotojo atleidimas iš darbo dėl nekompetentingumo ir nepatenkinamo jo darbo atitinka bendrąjį interesą.
53 Ieškovės nekompetentingumo pripažinimas objektyviai matyti iš įvairių stažo ir vertinimo ataskaitų, apimančių laikotarpį nuo 1995 m. iki 2002 m., dėl kurių suinteresuotasis asmuo galėjo jų rengimo stadijoje pateikti savo pastabas. Prie savo tripliko atsakovas pateikė 2006 m. vasario mėn. ir kovo mėn. parengtus de Rooij, Hillenkamp, buvusio personalo ir administracijos direktoriaus Panzica, Stefani ir ETF sekretorės Perrine liudijimus.
54 Vertintojų pateikti aiškūs ir pasikartojantys kaltinimai susiję su ieškovei priskirtų užduočių pobūdžiu ir lygiu. Šios užduotys (būtent administracijos darbotvarkės ir kelionių organizavimas, prašymai dėl komandiruočių, viešbučio kambarių rezervavimas ir dokumentų parengimas susirinkimams) ne tik nereikalavo daug pastangų, bet, atsižvelgiant į paprastai C 1 lygio sekretorės pareigoms keliamus reikalavimus, jų nebuvo daug. Taigi tiek užduočių kokybė, tiek kiekis buvo mažesni, nei vidutiniškai reikalaujama šio lygio sekretorės darbe. Todėl šioje byloje nėra jokios akivaizdžios vertinimo klaidos.
55 2003 m. vertinimo ataskaita, tai yra vienintelė ieškovei palanki ataskaita, negali pakeisti bendro neigiamo vertinimo, nes ji atspindi tik ribotu nagrinėjamų metų laikotarpiu „laikinai einančio“ departamento direktorės pareigas asmens nuomonę, o ne departamento direktorės, kuri ją rengiant buvo laikino nedarbingumo atostogose.
56 Atsakovas priduria, kad Taurelli, nukrypdama nuo neigiamos Stefani nuomonės, siekė paskatinti ieškovę, nepaisant jos darbo trūkumų, kad neatimtų iš jos motyvacijos dirbti.
57 Kai Stefani vėl grįžo į darbą po laikino nedarbingumo ir po kasmetinių atostogų, nagrinėjama vertinimo ataskaita buvo galutinė ir nebegalėjo būti pakeista.
58 Be to, de Rooij labai aiškiai per 2004 m. birželio 15 d. ir 25 d. susitikimus informavo ieškovę apie tai, kuo ji buvo kaltinama. Atsakovo manymu, ieškovė negalėjo ignoruoti nuo 1995 m. jos atžvilgiu reiškiamos kritikos. Šiomis aplinkybėmis ieškovei turėjus galimybę pateikti savo pastabas, ETF neturėtų būti kaltinama jokiu teisės į gynybą pažeidimu.
59 Galiausiai, jeigu ieškovė iš tiesų turėjo sveikatos problemų, tai niekuomet nebuvo panaudota prieš ją nei naudojama pateisinant atleidimą iš darbo. Bet kuriuo atveju nurodyti profesionalumo trūkumai egzistavo anksčiau, nei pablogėjo jos sveikatos būklė.
Pirmosios instancijos teismo vertinimas
60 Pirmiausia reikia atsakyti į atsakovo pateiktą argumentą, kad nei Įdarbinimo sąlygose, nei ieškovės darbo sutartyje nėra jokio teisinio pagrindo, nustatančio pareigą motyvuoti sprendimą atleisti.
61 Šiuo klausimu reikia priminti, kad, pagal nusistovėjusią teismų praktiką (1981 m. lapkričio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Michel prieš Parlamentą, 195/80, Rink. p. 2861, 22 punktas; 1991 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pérez-Mínguez Casariego prieš Komisiją, T‑1/90, Rink. p. II‑143, 73 punktas; 1997 m. kovo 18 d. Sprendimo Picciolo ir Caló prieš Regionų komitetą, T‑178/95 ir T‑179/95, Rink.VT p. I‑A‑51 ir II‑155, 33 punktas; 2001 m. liepos 20 d. Sprendimo Brumter prieš Komisiją, T‑351/99, Rink.VT p. I‑A‑165 ir II‑757, 28 punktas; 2004 m. kovo 16 d. Sprendimo Afari prieš ECB, T‑11/03, Rink.VT p. I‑A‑65 ir 267, 37 punktas; 2004 m. liepos 6 d. Sprendimo Huygens prieš Komisiją, T‑281/01, Rink.VT p. I‑A‑203 ir II‑903, 105 punktas ir 2006 m. spalio 3 d. Sprendimo Nijs prieš Audito Rūmus, T‑171/05, dar nepaskelbto Rinkinyje, 36 punktas), pareiga motyvuoti yra esminis Bendrijos teisės principas, nuo kurio gali būti nukrypstama tik dėl imperatyvių reikalavimų. Juo siekiama, pirma, suteikti galimybę suinteresuotajam asmeniui patikrinti jam neigiamą poveikį darančio akto pagrįstumą ir įvertinti galimybę pareikšti ieškinį ir, antra, kad būtų galima atlikti teisminę kontrolę.
62 Šis EB 253 straipsnyje įtvirtintas principas, kuris perimtas Tarnybos nuostatų 25 straipsnio antrojoje pastraipoje, yra pareigūnų teisių ir pareigų, į kurias daro nuorodą Įdarbinimo sąlygų 11 straipsnis, dalis. Teisingumo Teismas šiuo klausimu savo 1960 m. liepos 15 d. Sprendime Von Lachmüller ir kt. prieš Komisiją (43/59, 45/59 ir 48/59, Rink. p. 933, 956) ir 1960 m. gruodžio 16 d. Sprendime Fiddelaar prieš Komisiją (44/59, Rink. p. 1077, 1099) nusprendė, kad kompetentinga institucija turi tiksliai nurodyti motyvus, dėl kurių vienašališkai nutraukiama institucijos ir darbuotojo sudaryta darbo sutartis, kuriuos būtų galima užginčyti.
63 Tiesa, kad minėtame sprendime Schertzer prieš Parlamentą (38–40 punktai) Teisingumo Teismas dėl laikinojo darbuotojo sutarties nutraukimo, atsižvelgdamas į bylos aplinkybėms taikomos Įdarbinimo sąlygų redakcijos 47 straipsnį, padarė kitokią išvadą. Teisingumo Teismo manymu, laikinojo darbuotojo neterminuotas darbas pasibaigia pasibaigus pagal Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnio 2 dalį sutartyje numatytam įspėjimo laikotarpiui. Taigi šios sutarties vienašalis nutraukimas, aiškiai numatytas šioje pastarojoje nuostatoje, kuris yra kompetentingos institucijos vertinimo diskrecija ir apie kurį darbuotojas žino nuo paties jo įdarbinimo momento, yra pateisinamas darbo sutartimi ir todėl neturi būti motyvuotas. Būtent šiuo klausimu laikinojo darbuotojo situacija iš esmės skiriasi nuo pareigūno, pagal analogiją netaikant Tarnybos nuostatų 25 straipsnio, nepaisant bendros Įdarbinimo sąlygų 11 straipsnio nuorodos į Tarnybos nuostatų 11–26 straipsnius.
64 Šį aiškinimą patvirtino nusistovėjusi teismų praktika (1992 m. birželio 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo V prieš Parlamentą, C‑18/91 P, Rink. p. I‑3997, 39 punktas; minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Speybrouck prieš Parlamentą 90 punktas; 1994 m. kovo 17 d. Sprendimo Hoyer prieš Komisiją, T‑51/91, Rink.VT p. I‑A‑103 ir II‑341, 27 punktas; 1994 m. kovo 17 d. Sprendimo Smets prieš Komisiją, T‑52/91, Rink.VT p. I‑A‑107 ir II‑353, 24 punktas; 2002 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Hoyer prieš Komisiją, T‑70/00, Rink.VT p. I‑A‑247 ir II‑1231, 55 punktas; 2004 m. liepos 7 d. Sprendimo Schmitt prieš AER, T‑175/03, Rink.VT p. I‑A‑211 ir II‑939, 57 ir 58 punktai; 2006 m. vasario 23 d. Sprendimo Kazantzoglou prieš AER, T‑471/04, dar nepaskelbto Rinkinyje, 43 ir 44 punktai ir 2006 m. birželio 6 d. Sprendimo Girardot prieš Komisiją, T‑10/02, dar nepaskelbto Rinkinyje, 72 punktas).
65 Vis dėlto, atsižvelgiant į teisės pokyčius darbuotojo apsaugos nuo atleidimo iš darbo srityje ir piktnaudžiavimą paeiliui sudarant terminuotas darbo sutartis, taip pat į Bendrijos teismų praktiką dėl reikalavimo formaliai motyvuoti neigiamą poveikį galinčius turėti aktus, kuris, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 61 punkte, laikomas esminiu Bendrijos teisės principu, reikia išnagrinėti, ar vienašalis laikinojo darbuotojo neterminuotos sutarties nutraukimas gali būti nemotyvuotas.
66 Visų pirma, kaip matyti iš Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (OL L 175, p. 43), įgyvendinamo 1999 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvos 1999/70/EB, antros konstatuojamosios dalies ir bendrosios dalies 6 punkto, neterminuotos sutartys yra „bendriausia darbdavių ir darbuotojų darbo santykių forma“, užtikrinanti darbo stabilumą, o terminuotos darbo sutartys darbdavių ir darbuotojų interesus gali atitikti tik tam tikromis aplinkybėmis. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nurodė, kad darbo stabilumas yra svarbiausias darbuotojų apsaugos elementas (2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Mangold, C‑144/04, Rink. p. I‑9981, 64 punktas; taip pat žr. 2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adeneler ir kt., C‑212/04, dar nepaskelbto Rinkinyje, 62 punktą).
67 Tai, kad ginčijama sutartis buvo sudaryta su tarptautinės viešosios teisės subjektu, nepaneigia šio teiginio tinkamumo nagrinėjamoje byloje. Minėto sprendimo Adeneler ir kt. 54 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyva 1999/70 ir bendrasis susitarimas yra taikomi ir terminuotoms darbo sutartims, sudarytoms su administracija ir kitais viešojo sektoriaus subjektais (taip pat žr. 2006 m. rugsėjo 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Marrosu ir Sardino, C‑53/04, dar nepaskelbto Rinkinyje, 39 punktą ir sprendimo Vassallo, C‑180/04, dar nepaskelbto Rinkinyje, 32 punktą).
68 Be to, jeigu darbdaviui būtų leidžiama nutraukti neterminuotus darbo santykius, nenurodant motyvų, laikantis vienintelio įspėjimo laikotarpio reikalavimo, būtų pažeidžiamas pats neterminuotų darbo sutarčių, garantuojančių tam tikrą darbo saugumą, pobūdis ir būtų panaikintas skirtumas tarp šios kategorijos sutarčių ir terminuotų darbo sutarčių. Jei tiesa tai, kad neterminuotoms darbo sutartims būdingas stabilumas nėra panašus į pareigūnams suteikiamą tokią garantiją Tarnybos nuostatuose (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Speybrouck prieš Parlamentą 90 punktą), nes laikinieji darbuotojai neturi galimybės sudaryti neterminuotos darbo sutarties, vis dėlto neterminuotų darbo sutarčių kategorijos specifiškumas darbo saugumo atžvilgiu ją iš esmės atskiria nuo terminuotų darbo sutarčių kategorijos.
69 Antra, reikia atsižvelgti į egzistuojančius tarptautinius standartus, nustatančius minimalias sąlygas, būtinas teisinėje valstybėje, siekiant išvengti piktnaudžiavimo atleidžiant darbuotojus iš darbo. Pagal 1982 m. birželio 22 d. priimtos Tarptautinės darbo organizacijos (toliau – TDO) konvencijos Nr. 158 dėl darbo santykių nutraukimo darbdavio iniciatyva 4 straipsnį, „darbuotojas neturi būti atleistas iš darbo, jeigu nėra teisėto atleidimo pagrindo, susijusio su darbuotojo gebėjimais ar elgesiu, pagrįsto įmonės, įstaigos ar tarnybos funkcionavimo būtinybe“. Taip pat ir Europos Tarybos 1996 m. gegužės 3 d. pasirašytos pataisytos Europos socialinės chartijos (Nr. 163) 24 straipsnio a punktas, kuris, pagal jos aiškinamąjį raštą, „įkvėptas TDO konvencijos Nr. 158“, užtikrina, kad „visi darbuotojai turi teisę į tai, kad jų darbo sutartis nebūtų nutraukta be svarbių priežasčių, nesusijusių su jų sugebėjimais ar elgesiu arba pagrįstų įmonės, įstaigos ar tarnybos veiklos reikalavimais“.
70 Pats 24 straipsnio a punktas buvo įkvėpimo šaltinis rengiant 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (OL C 364, 2000, p. 1) 30 straipsnį. Pagal šį straipsnį, „kiekvienas darbuotojas turi teisę į apsaugą pagal Bendrijos teisę ir nacionalinės teisės aktus bei praktiką nepagrįsto atleidimo iš darbo atveju“. Šios chartijos 41 straipsnio 2 dalies trečia įtrauka taip pat bendrai prie teisės į gerą administravimą numato „administracijos pareigą motyvuoti savo sprendimus“.
71 Be to, kaip matyti iš Chartijos preambulės, pagrindinis jos tikslas, kad būtų dar kartą įtvirtinamos „pagrindinės teisės, kylančios iš visoms valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir tarptautinių įsipareigojimų, Europos Sąjungos sutarties ir Bendrijos sutarčių, <...> (EŽTK), Bendrijos ir Europos Tarybos priimtų socialinių chartijų ir <...> Teisingumo Teismo ir Europos žmogaus teisių teismo praktikos“ (šiuo klausimu žr. 2006 m. birželio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Parlamentas prieš Tarybą, C‑540/03, dar nepaskelbto Rinkinyje, 38 punktą).
72 Dar daugiau, Parlamentas, Taryba ir Komisija, iškilmingai paskelbdami Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, būtinai siekė jai pripažinti ypatingą svarbą, į kurią šioje byloje reikia atsižvelgti aiškinant Tarnybos nuostatų ir Įdarbinimo sąlygų nuostatas.
73 Šiuo atžvilgiu reikia pastebėti, kad joks privalomas reikalavimas neleidžia laikiniesiems darbuotojams nesuteikti pagal Įdarbinimo sąlygas apsaugos nuo nepagrįsto atleidimo iš darbo, ypač jei jie įdarbinti pagal neterminuotą darbo sutartį arba, jei yra sudarę terminuotą sutartį, atleidžiami iš darbo dar jai nepasibaigus.
74 Siekiant užtikrinti pakankamą apsaugą šia prasme, reikia leisti, pirma, suinteresuotiesiems asmenims įsitikinti, ar buvo atsižvelgta į jų teisėtus interesus, ar jie nebuvo pažeisti, bei įvertinti galimybę kreiptis į teismą ir, antra, pastarajam vykdyti savo kontrolę, kuo remiantis galima pripažinti, kad kompetentinga institucija turi pareigą motyvuoti.
75 Taip pat reikia pridurti, kad tokios kompetentingai institucijai tenkančios pareigos motyvuoti pažeidimas nereiškia, kad pastaroji neturi plačios diskrecijos atleidimo iš darbo srityje ir todėl Bendrijos teismo kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar nėra akivaizdžios vertinimo klaidos ar piktnaudžiavimo įgaliojimais (1999 m. vasario 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Carrasco Benítez prieš EMEA, T‑79/98, Rink.VT p. I‑A‑29 ir II‑127, 55 punktas; 2000 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Dejaiffe prieš VRDT, T‑223/99, Rink.VT p. I‑A‑277 ir II‑1267, 53 punktas; 2003 m. vasario 6 d. Sprendimo Pyres prieš Komisiją, T‑7/01, Rink.VT p. I‑A‑37 ir II‑239, 50 ir 51 punktai).
76 Be to, reikia konstatuoti, kad Įdarbinimo sąlygų 47 straipsnio formuluotė neprieštarauja ankstesniems teiginiams, nes šio straipsnio c punkto i papunktyje numatomas įspėjimas ir jo trukmė, nenagrinėjant klausimo dėl atleidimo iš darbo pagrindimo.
77 Šiomis aplinkybėmis šioje byloje reikia patikrinti, pirma, ar sprendimas atleisti iš darbo atitinka pareigą motyvuoti kaip pagrindinį procedūrinį reikalavimą ir, antra, sprendžiant dėl akto motyvų pagrįstumo, įvertinti, ar ETF veikė tinkamai ir savo diskrecijos nenaudojo aiškiai klaidingai.
78 Kalbant, pirma, apie formalią pareigą motyvuoti, iš teismų praktikos matyti, kad jos apimtis turi būti vertinama atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent į akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir asmens, kuriam aktas skirtas, interesą gauti paaiškinimus (2000 m. kovo 9 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vincente Nuñez prieš Komisiją, T‑10/99, Rink.VT p. I‑A‑47 ir II‑203, 41 punktas ir 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Morello prieš Komisiją, T‑338/00 ir 376/00, Rink.VT p. I‑A‑301 ir II‑1457, 46 punktas). Siekiant įvertinti, ar motyvai pakankami, taip pat svarbu atsižvelgti į ginčijamojo akto priėmimo kontekstą (1999 m. balandžio 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Thinus prieš Komisiją, T‑283/97, Rink.VT p. I‑A‑69 ir II‑353, 77 punktas ir minėto sprendimo Morello prieš Komisiją 47 punktas).
79 Darbuotojo, įdarbinto pagal neterminuotą darbo sutartį, atleidimo atveju ypatinga svarba teikiama tam, kad tokį atleidimą pagrindžiantys motyvai būtų aiškiai išdėstyti raštu, pageidautina, pačiame atitinkamo sprendimo tekste. Iš tiesų tik šis aktas, kurio teisėtumas vertinamas jo priėmimo dieną, materializuoja institucijos sprendimą. Vis dėlto gali būti laikoma, kad pareiga nurodyti atleidimo iš darbo motyvus yra įvykdyta, jeigu suinteresuotasis asmuo buvo tinkamai informuotas apie motyvus per susitikimus su jo vadovais ir jeigu TĮSTS sprendimas buvo priimtas netrukus po šių susitikimų. Prireikus TĮSTS gali papildyti šiuos motyvus atsakydama į suinteresuotojo asmens skundą.
80 Iš šios bylos medžiagos matyti, kad ieškovė per 2004 m. birželio 15 d. ir 25 d. susitikimus su de Rooij buvo informuota apie priežastis, susijusias su jos nekompetentingumu, dėl kurių buvo numatyta nutraukti jos laikinosios tarnybos sutartį. TĮSTS, atsakydama į ieškovės skundą, pateikė papildomus paaiškinimus, kurie leido jai įvertinti sprendimo atleisti iš darbo pagrįstumą ir suteikė galimybę pateikti savo ieškinį Pirmosios instancijos teisme.
81 Iš to matyti, kad kaltinimas, pagrįstas pareigos motyvuoti pažeidimu, turi būti atmestas.
82 Antra, kalbant apie motyvų, kuriais pateisintas sprendimas atleisti iš darbo, pagrįstumą, reikia išnagrinėti ETF tarnybos intereso vertinimą, apsiribojant patikrinimu, ar nepadaryta akivaizdžios vertinimo klaidos, kaip tai nurodyta šio sprendimo 75 punkte.
83 Iš nusistovėjusios teismų praktikos taip pat matyti, kad kompetentinga institucija, spręsdama dėl tarnautojo situacijos, turi atsižvelgti į visus veiksnius, kurie galėtų turėti lemiamos įtakos jos sprendimui, ir ypač į atitinkamo tarnautojo interesą. Tai matyti iš administracijos rūpinimosi pareigos, atspindinčios abipusių teisių ir pareigų, kurias Tarnybos nuostatai ir pagal analogiją Įdarbinimo sąlygos nustatė viešosios valdžios institucijos ir jos darbuotojų santykiuose, balansą (minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pyres prieš Komisiją, 51 punktas ir 2005 m. kovo 1 d. Sprendimo Mausolf prieš Europol, T‑258/03, Rink.VT p. II‑189, 49 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 1994 m. birželio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Klinke prieš Teisingumo Teismą, C‑298/93 P, Rink. p. I‑3009, 38 punktą; 1996 m. balandžio 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kyrpitsis prieš CESE, T‑13/95, Rink.VT p. I‑A‑167 ir II‑503, 52 punktą ir minėto sprendimo Dejaiffe prieš VRDT 53 punktą).
84 Šiuo atveju, siekdamas pagrįsti atleidimą iš darbo, ETF tik nurodė „bendrą“ ieškovės nekompetentingumą, kuris buvo patvirtintas keliomis neigiamomis vertinimo ataskaitomis ar kritika pastarosios darbo atžvilgiu. 2003 m. vertinimo ataskaita buvo vienintelė ieškovei palanki ataskaita, kurios, atsakovo manymu, nepakanka bendram vertinimui pakeisti.
85 Šiuo atžvilgiu, jeigu dėl tokių trūkumų, kaip antai dėmesio, tikslumo ir gebėjimo greitai atlikti savo darbus stokos, buvo dažnai priekaištaujama ieškovei per visą jos karjerą, iš įvairių stažo ar vertinimo ataskaitų matyti, kad ieškovės nuopelnų vertinimas, priešingai nei tvirtina atsakovas, iš esmės buvo patenkinamas arba geras (1997 m. – 2000 m. laikotarpiu ir 2003 m.).
86 Iš tiesų neigiami vertinimai buvo pateikti dviejų asmenų, būtent:
– direktorės pavaduotojo Hillenkamp, kurio sekretore ieškovė buvo nuo 2002 m. sausio mėn. iki 2003 m. sausio mėn. ir kuris tarpinėje 2002 m. liepos 9 d. vertinimo ataskaitoje nurodė, kad ji pakankamai gerai neįvykdo jos pareigoms keliamų reikalavimų, taip pat 2002 m. vertinimo ataskaitos projekte jis konstatavo pasitikėjimo trūkumą ir didelius trūkumus visais jos vykdomų funkcijų aspektais,
– departamento direktorės Stefani, kurios sekretore ieškovė buvo nuo 2003 m. vasario 1 d. iki 2004 m. birželio 30 dienos.
87 Vis dėlto, viena vertus, kalbant apie 2002 m. vertinimo ataskaitos projektą, šis dokumentas ne tik nebuvo galutinai priimtas, bet ir kito direktorės pavaduotojo, Pescia, kurio sekretore ieškovė taip pat dirbo tuo pačiu laikotarpiu, vertinimas nebuvo toks griežtas, pastarasis suinteresuotosios darbą vertino patenkinamai arba gerai, nors jis ir pripažino kai kuriuos jos darbo trūkumus, iš dalies pateisinamus dideliu darbo krūviu.
88 Kita vertus, 2003 m. vertinimo ataskaita, kurią 2004 m. kovo 18 d. parengė Taurelli, kuriai ieškovė taip pat dirbo, ir 2004 m. kovo 31 d. patvirtino de Rooij, apytiksliai prieš du mėnesius iki susitikimų, kuriuose pastarasis pranešė ieškovei apie savo ketinimą nutraukti jos darbo sutartį, buvo ypač jai palanki. Iš jos matyti, kad pastaroji „įgyvendino pagrindinius jai 2003 m. iškeltus tikslus <…>, per nustatytus terminus ji realiai ir veiksmingai įvykdė savo užduotis <…>, parodė gebėjimą susikoncentruoti atliekant savo darbą, tuo pačiu metu spręsdama kelis klausimus <…>, įdėjo daug pastangų, kad pagerintų savo atmintį <…>, pagerino savo žinias informacinių technologijų srityje <…> su vadovais ir kolegomis darbe palaiko draugiškus ir pagarbius santykius (has achieved her key objectives set for 2003 […] has been able to perform her tasks effectively and efficiently with respect of deadlines […] has shown capacity to concentrate on her work even while having to deal with several issues at the same time […] has made a substantial effort to improve her memory […] has improved her IT skills […] maintains good, friendly but respectful relations with peers and fellow colleagues).
89 Pirmosios instancijos teismas neturėtų vienašalėms deklaracijomis, pridėtomis prie atsakovo tripliko, kurios buvo parengtos po šio ieškinio pateikimo ir kuriomis siekiama papildyti ieškovės vertinimo ataskaitas, t. y. parodyti, kad jos buvo bendrai klaidingai vertinamos, suteikti tokios pat reikšmės kaip pačioms ataskaitoms, kurios buvo parengtos po rungtyniškumo principu pagrįstos procedūros konkrečiai siekiant objektyviai įvertinti atitinkamo darbuotojo nuopelnus.
90 Dar daugiau, iš bylos medžiagos nematyti, kad ieškovės profesiniai sugebėjimai būtų labai pablogėję nuo jos paskutinės, 2004 m. kovo mėn. Taurelli parengtos, vertinimo ataskaitos, sveikinančios ją veiksmingai atlikus užduotis laikantis terminų, iki sprendimo atleisti iš darbo, priimto praėjus mažiau nei trims mėnesiams. Šis paskutinis sprendimas dar labiau ginčytinas, nes jis buvo priimtas praėjus nedaug laiko po minėtos vertinimo ataskaitos priėmimo.
91 Iš to matyti, nesant reikalo nagrinėti kaltinimų, pagrįstų teisės į gynybą ir rūpinimosi pareigos pažeidimu, nei kitų ieškovės nurodytų ieškinio pagrindų, kad sprendime atleisti iš darbo padaryta akivaizdi vertinimo klaida ir todėl jis turi būti panaikintas.
92 Panaikinus aktą teisme jis atgaline data pašalinamas iš teisinės sistemos (1988 m. balandžio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimo Asteris ir kt. prieš Komisiją, 97/86, 99/86, 193/86 ir 215/86, Rink. p. 2181, 30 punktas ir 2004 m. kovo 31 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Girardot prieš Komisiją, T‑10/02, Rink.VT p. I‑A‑109 ir II‑483, 84 punktas). Kadangi panaikintas aktas jau buvo įgyvendintas, jo pasekmių panaikinimas reikalauja atstatyti teisinę situaciją, kurioje ieškovė buvo iki jo priėmimo (1971 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Tarybą, 22/70, Rink. p. 263, 60 punktas ir minėto 2004 m. kovo 31 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Girardot prieš Komisiją 84 punktas).
93 Vis dėlto šioje byloje, nesant reikalo nagrinėti, ar darbuotojas turi teisę būti grąžintas į darbą neteisėto atleidimo iš darbo atveju, reikia konstatuoti, kad vykstant posėdžiui ieškovė pripažino, jog jos sveikatos būklė smarkiai pablogėjo ir kad ji fiziškai nepajėgi vėl dirbti ETF. Šiomis aplinkybėmis, siekdamas atsižvelgiant į ieškovės interesą užtikrinti sprendimo panaikinti veiksmingą poveikį, Pirmosios instancijos teismas naudojasi visapusiška jurisdikcija, jam priskirta piniginio pobūdžio ginčuose, atsakovui nurodydamas surasti tinkamą sprendimą reikiamai apsaugant P. Landgren teises (šiuo klausimu žr. 1993 m. liepos 6 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Albani ir kt., C‑242/90 P, Rink. p. I‑3839, 13 punktą ir minėto 2004 m. kovo 31 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Girardot prieš Komisiją 89 punktą).
94 Taigi pirmiausia šalims siūloma bendru susitarimu nustatyti teisingą piniginės kompensacijos dėl neteisėto ieškovės atleidimo iš darbo dydį ir vėliau nurodyti Pirmosios instancijos teismui nustatytą sumą, arba, nepavykus susitarti, jam per tris mėnesius nuo šio sprendimo paskelbimo pateikti šiuo klausimu savo reikalavimus su apskaičiuotomis sumomis.
95 Nustatant šią kompensaciją, reikia atsižvelgti į tai, kad P. Landgren po atleidimo iš darbo gavo bedarbio išmoką, ir į jos amžių, kurio sulaukus, atsižvelgus į jos sveikatos būklę, ji galėtų gauti senatvės pensiją.
Remdamasis šiais motyvais,
TARNAUTOJŲ TEISMAS (plenarinė sesija)
nusprendžia:
1. Panaikinti 2004 m. birželio 25 d. Europos mokymo fondo sprendimą nutraukti neterminuotą darbo sutartį su laikinąja darbuotoja P. Landgren.
2. Įpareigoti šalis per tris mėnesius nuo šio sprendimo paskelbimo dienos nurodyti Pirmosios instancijos teismui bendru susitarimu nustatytos piniginės kompensacijos dėl 2004 m. birželio 25 d. priimto neteisėto sprendimo dydį arba, nepavykus susitarti, pateikti savo reikalavimus su apskaičiuotomis sumomis.
3. Atidėti klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjimą.
Mahoney | Kreppel | Van Raepenbusch |
Boruta | Kanninen Tagaras | Gervasoni |
Paskelbta 2006 m. spalio 26 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Šio sprendimo ir jame cituotų bei Rinkinyje dar nepaskelbtų Bendrijos teismų sprendimų tekstai yra Teisingumo Teismo tinklalapyje: www.curia.europa.eu