GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2012 m. gruodžio 13 d.(1)
Byla C‑439/11 P
Ziegler SA
prieš
Europos Komisiją
„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Karteliai – EB 81 straipsnio 1 dalis ir EEE 53 straipsnio 1 dalis – Komisijos gairių teisinis poveikis – Didelis poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai – Baudų apskaičiavimas – Veiksminga teisminė apsauga – Teisė į teisingą procesą – Objektyvus Komisijos nešališkumas – Vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principas – „Perkraustymo paslaugų kartelis“ – Belgijos tarptautinio perkraustymo paslaugų rinka“
I – Įžanga
1. Ši byla suteikia Teisingumo Teismui progą patikslinti savo praktiką, susijusią su Europos Komisijos, kaip ES konkurencijos institucijos, leidžiamų gairių teisiniu poveikiu. Dėmesio centre – 2004 m. „Gairės dėl poveikio valstybių tarpusavio prekybai sąvokos“(2) ir 2006 m. paskelbtos „Baudų apskaičiavimo gairės“(3).
2. Be to, iškeltos ir kelios su pagrindinėmis teisėmis susijusios problemos, dažnai minimos kalbant apie Komisijos skiriamas baudas dėl kartelių teisės pažeidimo. Viena vertus, jos susijusios su baudos apskaičiavimu, kita vertus – su Komisijos, kaip tyrimą atliekančios ir sprendimą priimančios institucijos, objektyvaus nešališkumo klausimu.
3. Šis teisės klausimas susijęs su „perkraustymo paslaugų karteliu“, kurį Europos Komisija prieš kelerius metus atskleidė Belgijos tarptautinio perkraustymo paslaugų rinkoje ir 2008 m. kovo 11 d. skyrė baudą (toliau taip pat – ginčijamas Komisijos sprendimas)(4). Be kitų devynių įmonių ar įmonių grupių, Komisija kaip dalyvavusią perkraustymo paslaugų kartelyje apkaltino ir bendrovę Ziegler SA (toliau – Ziegler arba apeliantė) ir skyrė jai baudą.
4. Bendrajam Teismui 2011 m. birželio 16 d.(5) sprendimu (toliau – Bendrojo Teismo sprendimas arba skundžiamas sprendimas) atmetus Ziegler dėl minėto Komisijos sprendimo pareikštą ieškinį, ji pateikė Teisingumo Teismui šį apeliacinį skundą. Įdomu yra tai, kad ir Komisija nesutinka su pagrindiniais motyvais, išdėstytais skundžiamame teismo sprendime, ir prašo Teisingumo Teismo palikti galioti minėtą sprendimą pagrindžiant jį kitais motyvais. Todėl nagrinėjamu atveju taip pat reikės išsiaiškinti, ar ir kokiu mastu apeliacinėje instancijoje galima keisti sprendimo motyvus (substitution de motifs).
5. Kitus teisės klausimus Teisingumo Teismui teks nagrinėti kituose, dar nepasibaigusiuose apeliaciniuose procesuose, susijusiuose su perkraustymo paslaugų karteliu(6).
II – Bylos aplinkybės
6. Ziegler – tai šeimos įmonė, kurios buveinė yra Briuselyje (Belgija); ši įmonė priklauso fiziniams asmenims, kurie visi yra steigėjų palikuonys, ir dviem kontroliuojančiosioms bendrovėms, kurios taip pat susijusios su Ziegler šeima(7). Didelę dalį Ziegler veiklos sudaro perkraustymo paslaugos, kurias iki 2003 m. gruodžio mėn. teikė vienas įmonės padalinys, o nuo 2003 m. gruodžio mėn. – atskira, Ziegler grupei priklausanti bendrovė, kurios pavadinimas Ziegler Relocation SA (buvusi Euro Time)(8).
7. Komisijos tyrimo duomenimis, Belgijos tarptautinio perkraustymo rinkoje 1984–2003 m. veikė kartelis, kuriame dalyvavo dešimt perkraustymo įmonių(9) skirtingais laikotarpiais(10) ir skirtingu mastu.
8. Ginčijamame sprendime Komisija konstatavo, kad minėtasis kartelis buvo visas kartelis, pasireiškęs kaip vienas tęstinis pažeidimas(11), grindžiamas iš viso trijų rūšių susitarimais(12):
– susitarimais dėl kainų, kuriais dalyvaujančios perkraustymo įmonės susitardavo dėl atlygio už klientams teikiamas paslaugas,
– susitarimais dėl finansinių kompensacijų už atmestus arba nepateiktus pasiūlymus sistemos (komisiniai mokesčiai); įmonės, gavusios tarptautinio perkraustymo užsakymą, konkurentai gaudavo tam tikra prasme finansinę kompensaciją, neatsižvelgiant į tai, ar patys būdavo pateikę konkursinį pasiūlymą, ar ne; minėti komisiniai mokesčiai, klientams nepastebint, būdavo įskaičiuojami į galutinę atitinkamos perkraustymo paslaugos kainą,
– susitarimais dėl rinkos pasidalijimo nustačius fiktyvių sąmatų sistemą (tariamos sąmatos); perkraustymo įmonė pateikdavo fiktyvią sąmatą klientui ar persikraustančiam asmeniui, nė neketindama perkraustyti; tuo tikslu atitinkama įmonė savo konkurentams pranešdavo kainą, draudimo mokestį ir sandėliavimo išlaidas, kurias šie turėdavo nustatyti už fiktyvią paslaugą.
9. Susitarimai dėl komisinių mokesčių ir tariamų sąmatų buvo taikomi visą laiką, kol veikė kartelis (nuo 1984 m. iki 2003 m.), tačiau nepavyko įrodyti, kad susitarimų dėl kainų būtų buvę laikomasi po 1990 m. gegužės mėnesio(13).
10. Iš nustatytų faktinių aplinkybių Komisija ginčijamame sprendime padarė išvadą, kad dalyvavusios įmonės pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį ir EEE 53 straipsnio 1 dalį, nes skirtingais laikotarpiais „tiesiogiai ir netiesiogiai nustatė kainas už tarptautinio perkraustymo paslaugas Belgijoje, pasidalijo šios rinkos dalį ir manipuliavo kvietimo teikti pasiūlymus procedūra“(14).
11. Ginčijamas sprendimas buvo įteiktas iš viso 31 juridiniam asmeniui, kuriems Komisija už pažeidimą, be to, iš dalies individualiai, iš dalies solidariai skyrė skirtingo dydžio(15) baudas. Apskaičiuodama baudų dydį Komisija ginčijamame sprendime naudojosi metodu, nustatytu 2006 m. baudų apskaičiavimo gairėse.
12. Ginčijamo sprendimo 1 straipsnio j punkte Komisija konstatavo, kad Ziegler nuo 1984 m. spalio 4 d. iki 2003 m. rugsėjo 8 d. dalyvavo visame kartelyje, t. y. tol, kol jis egzistavo. Už tai įmonei pagal ginčijamo Komisijos sprendimo 2 straipsnio l punktą buvo skirta 9,2 mln. eurų dydžio bauda; solidariosios atsakomybės nutarta netaikyti.
13. Kelios ginčijamo sprendimo adresatės apskundė jį ieškiniais dėl panaikinimo Bendrajam Teismui(16).
14. Ziegler 2008 m. birželio 3 d. pareikštą ieškinį Bendrasis Teismas atmetė skundžiamu 2011 m. birželio 16 d. sprendimu, nurodęs jai apmokėti bylinėjimosi išlaidas(17).
III – Procesas Teisingumo Teisme
15. 2011 m. rugpjūčio 25 d. Ziegler pateikė šį apeliacinį skundą. Jame ji Teisingumo Teismo prašo:
– pripažinti jos apeliacinį skundą priimtinu ir pagrįstu,
– panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą ir pačiam išspręsti šį teisminį ginčą,
– patenkinti pirmojoje instancijoje jos pateiktus reikalavimus, todėl panaikinti ginčijamą sprendimą arba alternatyviai – panaikinti šiame sprendime jai skirtą baudą, arba, nepatenkinus šių reikalavimų, gerokai ją sumažinti,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi abiejose instancijose išlaidas.
16. Komisija savo ruožtu prašo:
– apeliacinį skundą atmesti, pakeitus tam tikrus Bendrojo Teismo sprendimo motyvus,
– alternatyviai – atmesti ieškinį dėl panaikinimo ir
– priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.
17. Teisingumo Teisme apeliacinis skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka; 2012 m. spalio 24 d. surengtas teismo posėdis.
IV – Vertinimas
18. Apeliaciniame skunde Ziegler nurodo keturis pagrindus, kuriuose keliami įvairūs teisės klausimai, susiję su dideliu poveikiu valstybių narių tarpusavio prekybai, baudos dydžio apskaičiavimu ir reikalavimu Komisijai būti nešališkai.
A – Pirminiai klausimai
19. Prieš pradedant nagrinėti Ziegler nurodytų apeliacinio skundo pagrindų turinį reikia išsiaiškinti du klausimus, kurių pirmasis susijęs su dalies Komisijos argumentų priimtinumu, o kitas – su Ziegler argumentų tam tikrų aspektų priimtinumu.
1. Dėl Komisijos prašymo pakeisti tam tikrus sprendimo motyvus priimtinumo
20. Pirmajame ir antrajame apeliacinio skundo pagrinduose Komisija prašo Teisingumo Teismo pakeisti kai kuriuos Bendrojo Teismo pateiktus sprendimo motyvus kitais, paliekant galioti skundžiamą teismo sprendimą (prancūzų k. substitution de motifs). Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde Komisija visų pirma tvirtina, kad Bendrojo Teismo nustatytos pareigos pateikti rinkos apibrėžimą neegzistuoja. Antrajame apeliacinio skundo pagrinde ji, be kita ko, nesutinka su tuo, kad, priėmus 2006 m. baudų apskaičiavimo gaires, bendrai buvo sugriežtinti reikalavimai, keliami sprendimų skirti baudą motyvams.
21. Ziegler mano, kad šis prašymas nepriimtinas, nes Komisijos argumentai netikslūs, be to, ji neturi suinteresuotumo, kad būtų apgintos jos teisės.
22. Kalbant apie pirmąjį Ziegler prieštaravimą, pakanka pasakyti, kad iš atsiliepimo į apeliacinį skundą pakankamai aišku, kokius skundžiamo sprendimo motyvų elementus Komisija norėtų pakeisti ir kokius motyvus ji laiko tinkamesniais nei Bendrojo Teismo pateikti motyvai. Kitaip, nei mano Ziegler, konkrečiai suformuluotų pasiūlymų Komisija pateikti neprivalo.
23. Kalbant apie antrąjį prieštaravimą, pastebėtina, kad Teisingumo Teismas iš tiesų anksčiau jau yra pripažinęs tam tikrus Komisijos prašymus pakeisti sprendimo motyvus nepriimtinais dėl trūkstamo suinteresuotumo, kad būtų apgintos jos teisės(18). Vadovaujantis suinteresuotumo, kad būtų apgintos teisės, reikalavimu, šiuo atžvilgiu taikomu ir privilegijuotiems, ir neprivilegijuotiems apeliantams(19), šalis, pateikusi apeliacinį skundą, jį patenkinus turi galėti gauti iš to naudos(20).
24. Tačiau ši teismo praktika, susijusi su prašymų pakeisti sprendimo motyvus nepriimtinumu, taikoma tik tais atvejais, kai Komisija pati yra pateikusi arba apeliacinį skundą, arba priešpriešinį apeliacinį skundą(21), arba kai ji prašo Teisingumo Teismo pataisyti tariamas teisės klaidas, Bendrojo Teismo neva padarytas motyvuojant savo sprendimą, nors jos išvis nėra apeliacinio proceso dalykas(22).
25. Kitaip yra nagrinėjamu atveju: Komisija (priešpriešinio) apeliacinio skundo nėra pateikusi, jos raštu ir žodžiu Teisingumo Teismui išsakyti argumentai (išskyrus vieną išimtį, apie kurią dar bus kalbama(23)) susiję su Ziegler pateikto apeliacinio skundo dalyku. Veikiau Komisija iš esmės apsiriboja tik tuo, kad gina Bendrojo Teismo sprendimą tiek, kiek Ziegler teigia jame esant teisės klaidų. Neišeidama už apeliacinio skundo dalyko ribų, Komisija pasiūlė pakeisti sprendimo motyvus, paliekant galioti rezoliucinę jo dalį.
26. Tokiomis aplinkybėmis pagal nusistovėjusią teismo praktiką(24) per apeliacinę procedūrą leidžiama pakeisti sprendimo motyvus: Teisingumo Teismas tai gali daryti savo iniciatyva arba vieno iš proceso dalyvių „prašymu“ ar „siūlymu“. Teisingumo Teismas negali būti įpareigotas atsižvelgti tik į tuos argumentus, kuriuos apeliantė pateikė savo reikalavimams pagrįsti, antraip kartais jam galėtų tekti pagrįsti savo sprendimą klaidingais teisiniais argumentais(25). Pakeisdamas teisiškai netinkamus skundžiamo sprendimo motyvus, Teisingumo Teismas, vadovaudamasis proceso ekonomiškumo principu, gali užtikrinti, kad aiškinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės (SESV 19 straipsnio 1 dalies antras sakinys).
27. Kitaip vertinti reikėtų tik Komisijos samprotavimus dėl 40 mln. eurų ribos. Skundžiamo teismo sprendimo vietos, kurioje Bendrasis Teismas nagrinėja šią temą(26), Ziegler per apeliacinį procesą niekur nekritikuoja(27). Todėl ir Komisija negali siūlyti pakeisti sprendimo motyvų, pateiktų toje sprendimo vietoje.
28. Išskyrus šią išimtį, kiti Komisijos prašymai pakeisti sprendimo motyvus yra priimtini. Nuomonę dėl jų motyvuotumo išsakysiu tinkamoje vietoje, kai nagrinėsiu atitinkamus Ziegler apeliacinio skundo pagrindus.
29. Jei paaiškėtų, kad atskiras skundžiamo teismo sprendimo motyvų vietas iš tiesų reikia pakeisti, tai, priešingai, nei mano Komisija, reikštų ne tai, kad apeliacinis skundas yra nepriimtinas, o tai, kad jis nepagrįstas(28), nes tokiu atveju Ziegler pateikta skundžiamo sprendimo kritika būtų tuščia, t. y. neveiksminga (prancūzų k.: inopérant)(29).
2. Dėl Komisijos kaltinimo, kad Ziegler per administracinę procedūrą neabejojo, jog prekybai buvo padarytas didelis poveikis
30. Komisija keliose savo rašytinių pastabų vietose pabrėžia, kad Ziegler per administracinę procedūrą nesuabejojo, jog valstybių narių tarpusavio prekybai buvo padarytas didelis poveikis, o šį argumentą pateikė tik per teismo procesą.
31. Žinoma, tokie veiksmai, deja, neprisideda prie to, kad procesas būtų ekonomiškas. Tačiau teisiniu požiūriu jokių priekaištų reikšti negalima. Juk nėra jokios Sąjungos teisės normos, kuria vadovaujantis būtų prarandama teisė reikšti argumentus, nepareikštus per administracinę procedūrą pagal kartelių teisę(30). Todėl Ziegler argumentas, susijęs su dideliu poveikiu prekybai, yra leistinas.
B – Apeliacinio skundo turinio vertinimas
32. Ginčijamą sprendimą Komisija priėmė dar prieš įsigaliojant Lisabonos sutarčiai. Todėl atliekant jo teisinį vertinimą turi būti taikomos Nicos sutarties redakcijos Europos sutarčių nuostatos: EB 81 straipsnio 1 dalyje suformuluotas kartelių draudimas ir pareiga motyvuoti pagal EB 253 straipsnį. Tačiau toliau pateikti samprotavimai tinka ir kalbant apie SESV 101 straipsnio 1 dalį bei SESV 296 straipsnio antrą pastraipą.
1. Dėl didelio poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai (pirmasis apeliacinio skundo pagrindas)
33. Pirmasis Ziegler apeliacinio skundo pagrindas susijęs su skundžiamo sprendimo 64–74 punktais, kuriuose Bendrasis Teismas nagrinėjo klausimą, ar perkraustymo paslaugų kartelis galėjo paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą.
34. Pagal EB 81 straipsnio 1 dalį įmonėms draudžiama sudaryti antikonkurencinius susitarimus, tik jeigu jie „gali paveikti prekybą tarp valstybių narių“. Ši vadinamoji tarpvalstybinė išlyga padeda atskirti nacionalinės konkurencijos teisės ir Sąjungos konkurencijos teisės taikymo sritis(31).
35. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką faktiniai arba galimi susitarimo padariniai valstybių narių tarpusavio prekybai neturi būti „maži“ („nereikšmingi“)(32), t. y. bet koks poveikis prekybai turi būti „didelis“(33).
36. 2004 m. gairėse Komisija, vadovaudamasi Sąjungos teismų praktika, nustatė tam tikrus kriterijus, pagal kuriuos galima įvertinti, ar įmonių susitarimas gali daryti didelį poveikį prekybai tarp valstybių narių. Prie šių kriterijų priklauso ir 5 proc. rinkos dalies, kurią susitarimo šalys kartu turi su šiuo susitarimu susijusiose rinkose, riba(34) (toliau taip pat – „5 proc. kriterijus“).
37. Kaip tik aiškindamas ir taikydamas šį 5 proc. kriterijų Bendrasis Teismas, Ziegler manymu, padarė įvairių teisės klaidų.
a) Dėl būtinybės remiantis 5 proc. kriterijumi prieš tai apibrėžti atitinkamą rinką (apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirma dalis)
38. Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantė pirmiausia kaltina Bendrąjį Teismą, kad neteisingai „atleido“ Komisiją nuo reikalavimo apibrėžti rinką taikant 5 proc. kriterijų.
39. Šis kaltinimas susijęs su skundžiamo sprendimo 66–72 punktuose Bendrojo Teismo išdėstytais argumentais. Juose Bendrasis Teismas pirmiausia nurodo, kad, norint apskaičiuoti rinkos dalį, logiškai iš pradžių reikia apibrėžti šią rinką ir kad Komisija 2004 m. gairių 55 punkte, kalbėdama apie 5 proc. kriterijų, įsipareigojo tai padaryti(35). Paskui Bendrasis Teismas konstatuoja, kad Komisija šios pareigos neįvykdė, nes neapibrėžė rinkos(36). Tiesa, Bendrojo Teismo manymu, Komisija šios bylos aplinkybėmis „vis dėlto teisiškai įrodė“(37), kad 5 proc. riba buvo viršyta. Prie šios išvados Bendrasis Teismas priėjo vadovaudamasis pirmiausia tuo, kad Komisija „pateikė pakankamai išsamų nagrinėjamo sektoriaus aprašymą, įskaitant pasiūlą, paklausą ir geografinę apimtį“(38). Todėl Komisija esą galėjusi „išimties tvarka“ remtis 5 proc. kriterijumi net ir neatlikusi aiškaus rinkos apibrėžimo pagal 2004 m. gaires(39).
40. Ziegler tvirtina, kad Bendrojo Teismo sprendimas šiuo atžvilgiu nepakankamai motyvuotas; bet kuriuo atveju sprendimo motyvai esą prieštaringi ir netinkamo turinio.
41. Toliau iš pradžių išnagrinėsiu kaltinimą dėl motyvavimo stokos (žr. i skirsnį), paskui – teisinius reikalavimus, keliamus rinkos apibrėžimui taikant 5 proc. kriterijų (žr. ii skirsnį), ir trumpai – Ziegler tvirtinimą, kad rinkos apibrėžimo turinys turėjo trūkumų (žr. iii skirsnį).
i) Dėl kaltinimo dėl sprendimo motyvavimo stokos ir motyvų prieštaringumo
42. Visų pirma Ziegler kaltina Bendrąjį Teismą, kad niekaip nemotyvavo savo sprendimo „atleisti“ Komisiją nuo reikalavimo apibrėžti rinką taikant 5 proc. kriterijų. Bet kuriuo atveju sprendimo motyvai esą prieštaringi.
43. Kitaip, nei mano Komisija, šis kaltinimas turi savarankišką reikšmę ir skiriasi nuo apeliantės kaltinimų, susijusių su rinkos apibrėžimu. Juk neatsižvelgiant į tai, ar Bendrojo Teismo iškeltų reikalavimų turinys tinkamas, ar jis rinkos apibrėžimui iškėlė pernelyg didelius reikalavimus, formaliai savo sprendimą jis turi nustatyta tvarka pagrįsti: turi pateikti motyvus, kurie, jo manymu, turėjo lemiamą reikšmę priimant sprendimą pirmojoje instancijoje.
44. Bendrojo Teismo pareiga motyvuoti savo sprendimus kyla iš Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnio, siejamo su 53 straipsnio pirma pastraipa. Vadovaujantis nusistovėjusia teismo praktika, sprendime turi būti pateikiami aiškūs ir nedviprasmiški Bendrojo Teismo motyvai, kad suinteresuotieji asmenys galėtų susipažinti su priimto akto pagrindimu, o Teisingumo Teismas – vykdyti teisminę priežiūrą(40). Taip pat teismo sprendimo motyvai negali būti prieštaringi(41).
45. Iš pirmo žvilgsnio iš tiesų atrodo, kad Bendrasis Teismas nagrinėjamu atveju elgėsi gana prieštaringai. Viena vertus, Bendrasis Teismas ginčijamame Komisijos sprendime pasigedo rinkos apibrėžimo, kurį būtina atlikti taikant 5 proc. kriterijų(42), kita vertus, jis konstatavo, jog Komisija, padariusi išvadą, kad atitinkamos paslaugos buvo „tarptautinio perkraustymo paslaugos Belgijoje“, „pateikė pakankamai išsamų nagrinėjamo sektoriaus aprašymą, įskaitant pasiūlą, paklausą ir geografinę apimtį“(43). Be to, Bendrasis Teismas manė, kad, taikant 5 proc. kriterijų, privalu apibrėžti rinką, tačiau tuo pat metu laikė, kad Komisija nagrinėjamu atveju galėjo remtis šiuo 5 proc. kriterijumi „aiškiai neapibrėždama rinkos“(44).
46. Tačiau pažvelgus atidžiau matyti, kad Bendrasis Teismas tiesiog netinkamai suformulavo mintį. Juk iš bendro nagrinėjamo sprendimo konteksto aišku, kad ginčijamame sprendime Komisija rinkos aprašymą pateikia („tarptautinio perkraustymo paslaugos Belgijoje“) ir kad Bendrasis Teismas šį aprašymą laiko pakankamu, kad jį būtų galima prilyginti rinkos apibrėžimui ir juo remiantis leisti taikyti 5 proc. kriterijų. Taigi skaitant nepriekabiai, Bendrojo Teismo samprotavimai šiuo klausimu nėra prieštaringi, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo kitaip.
47. Taip pat iš Bendrojo Teismo svarstymų pakankamai aišku, kodėl jis „išimties tvarka“ neatmetė Komisijos išvadų dėl 5 proc. kriterijaus. Bendrasis Teismas galiausiai vadovavosi tuo, kad ginčijamame sprendime pateiktame nagrinėjamo sektoriaus aprašyme yra visa informacija, reikalinga norint taikyti 5 proc. kriterijų, todėl jį buvo galima prilyginti rinkos apibrėžimui, kurį Bendrasis Teismas laikė reikalingu.
48. Taigi kaltinimą dėl sprendimo motyvavimo stokos ir motyvų prieštaringumo reikia atmesti.
ii) Dėl rinkos apibrėžimui keliamų teisinių reikalavimų
49. Be to, apeliantė tvirtina, kad, kitaip, nei manė Bendrasis Teismas, ginčijamame sprendime atitinkamos paslaugos ir rinka nėra tiksliai apibrėžtos, nes paprastas „sektoriaus“ aprašymas („tarptautinio perkraustymo paslaugos Belgijoje“) nėra tas pats kaip aiškus atitinkamos rinkos apibrėžimas.
50. Šiuo atžvilgiu pirmiausia pastebėtina, kad pagal EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytą tarpvalstybinę išlygą nėra privaloma kaskart apibrėžti rinkos. Juk įrodyti, kad valstybių narių tarpusavio prekybai daromas didelis poveikis, galima ir neapibrėžiant rinkos, pavyzdžiui, tuomet, kai yra pagrindo manyti, kad įmonės tam tikrais veiksmais siekia gerokai sutrukdyti eksportą į kitas valstybes nares arba importą iš kitų valstybių narių(45).
51. Tačiau jei konkurencijos institucija ar teismas, siekdami įrodyti, kad prekybai buvo padarytas didelis poveikis, kaip jis suprantamas pagal tarpvalstybinę išlygą, remiasi konkrečiai 5 proc. kriterijumi, apibrėžti rinką būtina. Juk prieš tai neapibrėžus atitinkamos rinkos neįmanoma nustatyti rinkos dalių. Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas yra teisus, kai tvirtina, kad, „norint apskaičiuoti rinkos dalį, logiškai iš pradžių reikia apibrėžti šią rinką“(46).
52. Tačiau, kaip teisingai pažymi Komisija, taikant 5 proc. kriterijų nebūtina atitinkamą rinką apibrėžti taip pat detaliai, kaip tai daroma vertinant įmonių elgesį konkurencijos sąlygomis. Veikiau, atsižvelgiant į tikslus, kurių siekiama šiuo rinkos apibrėžimu, jam keliami teisiniai reikalavimai gali būti skirtingo griežtumo. Paprastai rinkos apibrėžimas turi būti tuo tikslesnis, kuo sudėtingesnis yra ekonominis kontekstas ir kuo išsamesnių analizių reikia siekiant jį įvertinti, pavyzdžiui, norint nustatyti, ar įmonė užėmė dominuojančią padėtį rinkoje arba ar ji ja piktnaudžiavo (EB 82 straipsnis, dabar – SESV 102 straipsnis), arba tam tikrose susijungimų bylose norint prognozuoti, kaip ateityje vystysis rinka.
53. Taigi apeliantė klysta manydama, kad rinkos apibrėžimo sąvoka visada turi būti suprantama vienodai ir kad Komisija nagrinėjamu atveju, norėdama taikyti 5 proc. kriterijų, privalėjo aprašyti rinką taip pat detaliai, kaip tai įprasta kitais atvejais.
54. Mano manymu, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidų, kai konstatavo, kad Komisija, darydama nuorodą į „Belgijos tarptautinio perkraustymo paslaugų sektorių“, apimantį visas perkraustymo iš ir į Belgiją paslaugas, neatsižvelgiant į tai, ar jas užsako privatūs asmenys, ar įmonės, ar viešosios institucijos(47), bylos aplinkybes apibrėžė pakankamai tiksliai, kad galėtų taikyti 5 proc. kriterijų(48).
55. Taip pat ir 2004 m. gairėse, kitaip, nei mano Ziegler, nėra nustatyta griežtesnių rinkos apibrėžimo reikalavimų, kurie turėtų būti taikomi nagrinėjamu atveju.
56. Tiesa, 2004 m. gairės, kitaip, nei mano Komisija, yra daugiau nei vien ligtolinės teismų praktikos, susijusios su poveikiu valstybių narių tarpusavio prekybai, kodifikavimas. Juk šiose gairėse Komisija išdėsto „metodus taikyti poveikio prekybai koncepciją“(49) ir praneša, kad tam tikromis aplinkybėmis nepradės įmonių veiksmų tyrimo ir neskirs joms baudų(50). Paskelbusi šias gaires, Komisija prisiėmė įsipareigojimus, kurių privalo laikytis naudodamasi savo diskrecija atlikti ekonominius vertinimus, susijusius su poveikiu valstybių narių tarpusavio prekybai(51). Taigi tirdama, ar įmonių elgesys pagal EB 81 ir 82 straipsnius (SESV 101 ir 102 straipsniai) gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, ji be svarios priežasties negali taikyti kitų metodų, nei išdėstyti 2004 m. gairėse.
57. Tiesa, kalbant apie turinį, pažymėtina, jog 2004 m. gairėse tėra trumpai pasakyta, kad norint taikyti 5 proc. kriterijų „reikia apibrėžti“ atitinkamą rinką(52). 2004 m. gairėse nėra nė žodžio apie tai, kaip detaliai ši rinka turi būti apibrėžta.
58. Taip pat ir 2004 m. gairėse daroma nuoroda į Pranešimą dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo(53), kitaip, nei mano Ziegler, nieko nereiškia. Juk minėtame pranešime taip pat neatmetama galimybė, kad atitinkamos rinkos gali būti apibrėžtos daugiau ar mažiau tiksliai, atsižvelgiant į spręstiną konkurencijos problemą. Pranešime dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo netgi pripažįstama, kad rinkos apibrėžimas glaudžiai susijęs su siekiamais tikslais(54) ir gali lemti skirtingus rezultatus „atsižvelgiant į tiriamo konkurencijos klausimo pobūdį“(55). Tai reiškia, kad rinka turi būti apibrėžiama pragmatiškai, atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes.
59. Beje, jei Komisija tokiu palyginti paprastu atveju, kaip nagrinėjamasis, siekdama taikyti 5 proc. kriterijų ir todėl apibrėždama rinką būtų priversta patirti daugiau sąnaudų, nei tikrai būtina, tai prieštarautų veiksmingos ir išteklius tausojančios administracinės procedūros principams.
60. Taigi apibendrinant konstatuotina, kad Ziegler argumentus dėl rinkai apibrėžti keliamų teisinių reikalavimų reikia atmesti.
iii) Dėl tvirtinimo, kad rinkos apibrėžimo turinys turėjo trūkumų
61. Apeliantė galiausiai tvirtina, kad Bendrojo Teismo pripažintas atitinkamų paslaugų ir rinkos („tarptautinio perkraustymo paslaugos Belgijoje“) aprašymas turinio atžvilgiu buvo netikslus: esą Komisija netiksliai apibrėžė ir atitinkamą rinką, ir atitinkamą geografinę rinką.
62. Šis Ziegler kaltinimas susijęs būtent su skundžiamo sprendimo 71 punktu, kuriame Bendrasis Teismas aiškina, jog „Komisija padarė pagrįstą išvadą, kad atitinkamos paslaugos yra tarptautinio perkraustymo paslaugos Belgijoje“ ir kad taip aprašytą rinką „Komisija teisingai laikė atitinkama rinka“.
63. Minėtos teismo sprendimo vietos kritiką apeliantė visų pirma grindžia samprotavimais apie tai, ar tarptautinio perkraustymo iš Belgijos arba į Belgiją paslaugos ir tarptautiniai perkraustymai gali vieni kitus pakeisti pasiūlos ir paklausos požiūriu.
64. Tačiau atrodo, kad apeliantė nesupranta, jog klausimas, koks yra pasiūlos ir paklausos santykis tam tikroje rinkoje ir ar minėtosios perkraustymo paslaugos gali vienos kitas pakeisti, yra ne teisės, o faktų klausimas, kurio Teisingumo Teismas per apeliacinį procesą svarstyti negali (išskyrus iškraipymo atvejį; tačiau šiuo atveju niekas netvirtina, kad faktai buvo iškraipyti)(56).
65. Todėl Ziegler reiškiamą Bendrojo Teismo su rinkos apibrėžimu susijusių samprotavimų, dėl kurių vyksta šis ginčas, kritiką reikia atmesti kaip nepriimtiną.
66. Taigi apibendrinant konstatuotina, kad apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmai daliai pritarti negalima.
b) Dėl įrodymų, kad 5 proc. riba nagrinėjamu atveju buvo viršyta (apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antra dalis)
67. Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antroje dalyje Ziegler alternatyviai tvirtina, kad Bendrasis Teismas, konstatavęs, jog kartelio dalyvių bendra rinkos dalis nagrinėjamu atveju „gerokai viršija 5 proc. ribą“, pažeidė pareigą motyvuoti savo sprendimą ir rungtyniško proceso principą.
68. Konkrečiai kalbant, apeliantė kritikuoja skundžiamo sprendimo 71 punkto du paskutinius sakinius, kuriuose Bendrasis Teismas aiškina, jog „tam, kad nebūtų viršyta 5 proc. riba, rinkos dydis turėtų būti mažiausiai 435 mln. EUR“, ir priduria: „Vienintelė galimybė apskaičiuoti tokį atitinkamos rinkos dydį būtų rinką apibrėžti daug plačiau nei tarptautinio perkraustymo paslaugų Belgijoje rinką, kurią, beje, Komisija teisingai laikė atitinkama rinka“.
69. Ziegler yra nepriimtinas Bendrojo Teismo teiginys, kad tik daug platesnė rinka nei „tarptautinio perkraustymo paslaugos Belgijoje“ gali siekti 435 mln. eurų. Ziegler manymu, ši Bendrojo Teismo išvada niekuo nepagrįsta, be to, jos nuomone, Bendrasis Teismas pirmojoje instancijoje nesuteikė jai galimybių užginčyti prielaidų, kuriomis jis rėmėsi.
70. Abu kaltinimai yra nepagrįsti.
71. Savaime suprantamų dalykų papildomai aiškintis nereikia. Taip yra ir su teismo sprendimo vieta, dėl kurios vyksta ginčas: akivaizdu, kad remtis mažesnėmis kartelio dalyvių rinkos dalimis galima tik tuomet, jei – pagal nustatytus atitinkamų įmonių sudarytus sandorius – remiamasi gerokai didesne rinkos apimtimi. Todėl Bendrasis Teismas motyvuojamojoje sprendimo dalyje neprivalėjo papildomai pagrįsti apskaičiavimų, pagal kuriuos tam, kad kartelio dalyvių rinkos dalys nuo dviženklių skaičių (kaip konstatavo Bendrasis Teismas, beveik 30 proc.(57)) taptų mažesnės nei 5 proc., atitinkama rinka turėjo siekti 435 mln. eurų.
72. Kalbant apie skaičius, kuriais rėmėsi Bendrasis Teismas atlikdamas skaičiavimus, pastebėtina, kad, priešingai, nei tvirtina Ziegler, su proceso dalyviais jie buvo aptarti. Šie skaičiai pateikti rašytiniame Komisijos atsakyme į Bendrojo Teismo klausimus, užduotus per procesą pirmojoje instancijoje(58), ir Ziegler turėjo visas galimybes bet kada pareikšti savo poziciją dėl šio atsakymo. Be to, iš skundžiamo sprendimo matyti, kad Bendrasis Teismas pirmojoje instancijoje per posėdį netgi tiesiai uždavė Ziegler atitinkamą klausimą(59).
73. Šiuo atžvilgiu apeliantė neteisingai prieštarauja, kad Komisijos skaičiai nepatikimi. Tiesa, Bendrasis Teismas kitoje skundžiamo sprendimo vietoje nustatė, kad Komisija vertindama padarė klaidą, turėjusią įtakos apskaičiuojant rinkos apimtį(60). Tačiau remiantis tuo negalima daryti bendro pobūdžio išvados, kad Komisijos skaičiai apskritai netinkami.
74. Bet kuriuo atveju tai, ar Komisijos nustatyti duomenys yra teisingi ir tinkami, yra faktų nustatymo ir įrodymų vertinimo klausimas, kurio (išskyrus iškraipymo atvejį) Teisingumo Teismas, kaip apeliacinė instancija, nepersvarsto(61). Kadangi Ziegler nėra pareiškusi, kad faktai ar įrodymai buvo iškraipyti, jai tenka pripažinti Bendrojo Teismo skundžiamame sprendime nustatytus faktus ir atliktą įrodymų vertinimą.
75. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ir apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antros dalies patenkinti negalima.
c) Dėl klausimo, ar to, kad 5 proc. riba buvo viršyta, pakanka norint laikyti, kad prekybai buvo padarytas didelis poveikis (apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečia dalis)
76. Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečioje dalyje, kuri taip pat reiškiama tam atvejui, jei nebūtų patenkinti pirma pareikšti reikalavimai, Ziegler konkrečiai kritikuoja skundžiamo sprendimo 73 punktą:
„Galiausiai, kaip teisingai pažymėjo Komisija, pagal 2004 m. gairių 53 punkte įtvirtintą teigiamą [pozityviąją] prezumpciją tam, kad būtų įrodyta, jog valstybių narių tarpusavio prekybai padarytas didelis poveikis, pakanka, kad būtų įvykdyta viena iš dviejų alternatyvių sąlygų.“
77. Apeliantė įsitikinusi, kad Bendrasis Teismas šioje sprendimo vietoje padarė teisės klaidą, nes prie išvados, kad valstybių narių tarpusavio prekybai buvo padarytas didelis poveikis, priėjo remdamasis vien tuo, kad bendra kartelio dalyvių rinkos dalis viršijo 5 proc. ribą. Tai, Ziegler manymu, nesuderinama nei su teismų praktika, nei su 2004 m. gairių 53 punktu.
78. Tiesa, kad poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai klausimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas reikšmingas konkretaus atvejo aplinkybes. Juk pagal nusistovėjusią teismo praktiką įmonių susitarimas gali paveikti Sąjungos vidaus prekybą, jei, remiantis objektyvių teisinių ir faktinių aplinkybių visuma, galima pakankamai užtikrintai numatyti, kad jis gali tiesiogiai arba netiesiogiai, iš tikrųjų arba potencialiai paveikti prekybą tarp valstybių narių tokiu būdu, kuris trukdytų pasiekti vieningos tarpvalstybinės rinkos tikslus(62).
79. Apskritai poveikis Sąjungos vidaus prekybai konstatuotinas, kai kartu veikia keletas veiksnių, kurie, nagrinėjami atskirai, nebūtinai yra lemiami(63). Žinoma, tai nereiškia, kad konkrečiu atveju iš reikšmingų teisinių ir faktinių aplinkybių visumos negali išsikristalizuoti vienas vienintelis lemiamas veiksnys – akivaizdus užimamos rinkos dalies 5 proc. ribos viršijimas, kurio vieno pakanka daryti labai tikėtinai prielaidai, kad valstybių narių tarpusavio prekybai buvo padarytas didelis poveikis(64).
80. Tačiau nagrinėjamu atveju nebūtina atsakyti į klausimą, ar, konkrečiai kalbant, 5 proc. kriterijaus įvykdymas pats vienas gali pateisinti prielaidą, kad buvo kilęs didelio poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai pavojus. Kaip teisingai pastebi Komisija, perkraustymo paslaugų kartelis turėjo dar du požymius, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas, neatsižvelgęs į tai, kad viršyta užimamos rinkos dalies 5 proc. riba, galėjo daryti prielaidą, kad prekybai padarytas didelis poveikis.
81. Viena vertus, kaip konstatavo Bendrasis Teismas, perkraustymo paslaugų kartelis buvo susijęs su visomis tarptautinio perkraustymo iš ir į Belgiją paslaugomis, t. y. su visais perkraustymais, vykdomais iš Belgijos arba į ją. Tai reiškia, kad kartelis veikė visoje valstybės narės teritorijoje. Toks kartelis vien dėl savo pobūdžio sustiprina rinkų atskyrimą nacionaliniu lygmeniu, nes trukdo Sutartimis siekiamai ekonominei integracijai(65).
82. Kita vertus, perkraustymo paslaugų kartelis, kuriame dalyvavo stambios perkraustymo paslaugas teikiančios bendrovės, kurių buveinės buvo Belgijoje ir už Belgijos ribų(66), buvo konkrečiai susijęs su tarptautiniais perkraustymais iš ir į Belgiją, taigi dėl savo pobūdžio turėjo daryti didelę įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai(67).
83. Šie du papildomi momentai Bendrajam Teismui buvo puikiai žinomi, kai jis nagrinėjo 5 proc. kriterijų(68). Taigi būtų neteisinga kaltinti Bendrąjį Teismą tuo, kad didelio poveikio prekybai prielaidą jis grindė tik viršyta 5 proc. riba, nors, skaitant 73 punktą, dėl kurio vyksta ginčas, paviršutiniškai ir be konteksto, ir gali susidaryti toks įspūdis.
84. Taigi apibendrinant konstatuotina, jog negalima kaltinti Bendrojo Teismo, kad ignoravo teisinius reikalavimus, nustatytus EB 81 straipsnio 1 dalyje numatytoje tarpvalstybinėje išlygoje.
85. Kitokios išvados neleidžia daryti ir 2004 m. gairių 53 punktas, kuriame Komisija, siekdama naudotis turima diskrecija, prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus(69). Pagal šią nuostatą didelio poveikio Sąjungos vidaus prekybai prezumpciją 5 proc. ribos viršijimu galima grįsti tik tuomet, jei nagrinėjamas susitarimas ir dėl savo pobūdžio gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Tačiau ši papildoma sąlyga taikant pagrindinį ribojimą atveju, kaip antai tiriamas kartelis, kuris, kaip konstatavo Bendrasis Teismas, dar buvo susijęs ir su tarptautinio, t. y. tarpvalstybinio, perkraustymo paslaugomis, neabejotinai yra įvykdyta.
86. Taigi negalima tvirtinti, kad 2004 m. gairių 53 punktas buvo pažeistas.
87. Apibendrinant konstatuotina, kad ir apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečia dalis yra nepagrįsta, todėl visą pirmąjį pagrindą reikia atmesti.
2. Dėl baudos dydžio motyvavimo (antrasis apeliacinio skundo pagrindas)
88. Antrajame apeliacinio skundo pagrinde Ziegler kritikuoja skundžiamo sprendimo 88–94 punktus. Apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą, kad ginčijamame sprendime pateiktam baudos dydžio motyvavimui pritaikė pernelyg mažus reikalavimus ir taip ignoravo, viena vertus, Sąjungos teisės aktams motyvuoti keliamus reikalavimus ir, kita vertus, pagrindinę teisę į teisingą procesą (žr. a skirsnį). Alternatyviai apeliantė nurodo, kad Bendrasis Teismas pažeidė „vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principą“ ir netinkamai motyvavo savo sprendimą (žr. b skirsnį).
89. Šie kaltinimai susiję su nauja praktika, kurią Komisija įvedė 2006 m. baudų apskaičiavimo gairėmis, bazinį baudos už kartelių teisės pažeidimus dydį ir, pavyzdžiui, naudojamą atgrasymo koeficientą skaičiuoti remiantis kiekvienos susijusios įmonės tam tikra procentine apyvartos dalimi(70). Atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą, šis procentinis skaičius, pagal kurį nustatomas bazinis baudos dydis, gali siekti nuo 0 proc. iki 30 proc. apyvartos(71), o apskaičiuojant atgrasymo koeficientą – nuo 15 proc. iki 25 proc. apyvartos(72).
90. Bendrojo Teismo manymu, dėl tokios baudos dydžio skaičiavimo tvarkos keliami didesni reikalavimai ir sprendimų skirti baudą motyvavimui. Bendrasis Teismas teigia, kad Komisija iš esmės negali pasitenkinti vien tuo, kad priskiria pažeidimą prie tam tikrų sunkumo kategorijų (kaip antai nagrinėjamu atveju kvalifikuodama jį kaip „labai sunkų“), išsamiau nepaaiškindama, kaip konkrečiai nustatė apyvartos procentinę dalį, pagal kurią galiausiai apskaičiuojamas bazinis baudos dydis ir atgrasymo koeficientas(73).
91. Tiesa, Bendrasis Teismas nagrinėjamu atveju laikė, kad pakanka, jog Komisija, išsamiau nepaaiškinusi, baudą apskaičiavo remdamasi 17 proc. dydžio apyvartos dalimi ir šį pasirinkimą pagrindė tik „labai sunkiu“ pažeidimo pobūdžiu(74). Tokio motyvavimo, Bendrojo Teismo nuomone, pakanka, „kai Komisija taiko už didžiausius apribojimus numatytai žemutinės skalės ribai labai artimą procentinę išraišką, kuri, be to, labai palanki ieškovei. Iš tikrųjų tokiu atveju gairėse nustatytą motyvavimą viršijantis papildomas motyvavimas nereikalingas. Tačiau jei Komisija būtų norėjusi taikyti didesnę procentinę išraišką, ji būtų turėjusi pateikti išsamesnių motyvų“(75).
92. Šie samprotavimai paskatino Ziegler apkaltinti Bendrąjį Teismą, kad jis teoriškai pripažino didesnius reikalavimus, keliamus baudos dydžio apskaičiavimo motyvavimui, tačiau konkrečiu atveju neprivertus Komisijos juos taikyti, o tiesiog „atleidus“ ją nuo pareigos motyvuoti savo sprendimą.
a) Dėl kaltinimo neleistinai „atleidus“ nuo pareigos motyvuoti (apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirma dalis)
93. Pagrindinis priekaištas, Ziegler reiškiamas antrajame apeliacinio skundo pagrinde, yra tas, kad Bendrasis Teismas neva ignoravo teisinius reikalavimus, keliamus dėl baudos dydžio motyvavimo Komisijos iškeltose kartelių bylose: pirma, iš pirminėje teisėje įtvirtintos pareigos motyvuoti Sąjungos teisės aktus, taikomos kartu su 2006 m. baudų apskaičiavimo gairėmis, išplaukiančius reikalavimus ir, antra, reikalavimus, kylančius iš pagrindinės teisės į teisingą procesą.
i) EB 253 straipsnyje (dabar – SESV 296 straipsnio antra pastraipa) įtvirtintas reikalavimas motyvuoti
94. Kalbėdama apie reikalavimą motyvuoti Sąjungos teisės aktus, Ziegler remiasi SESV 296 straipsniu. Tačiau šioje byloje dar turėtų būti taikomas EB 253 straipsnis(76), kuriame, tiesą sakant, Sąjungos teisės aktų motyvavimui keliami (kiek tai aktualu nagrinėjamu atveju) tie patys teisiniai reikalavimai kaip ir SESV 296 straipsnio antroje pastraipoje.
95. Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, pagal EB 253 straipsnį reikalaujamas motyvavimas turi būti pritaikytas prie atitinkamo teisės akto pobūdžio ir aiškiai bei nedviprasmiškai atspindėti tą teisės aktą priėmusios Sąjungos institucijos argumentus, kad suinteresuotosios šalys galėtų susipažinti su priimtos priemonės pagrindimu, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę(77).
96. Kaip yra pabrėžęs Teisingumo Teismas, pareiga motyvuoti Sąjungos teisės aktus ypač svarbi tiek, kiek ji susijusi su baudų už kartelių teisės pažeidimus dydžio nustatymu. Komisija privalo, be kita ko, paaiškinti, kokį svorį suteikė ir kaip vertino elementus, į kuriuos atsižvelgė(78).
97. Tačiau, kitaip, nei, regis, mano Ziegler, tai jokiu būdu nereiškia, kad kiekvieną sprendimą skirti baudą Komisija privalo vienodai išsamiai motyvuoti. Reikalavimai motyvuoti baudos apskaičiavimą, kurių Bendrasis Teismas nagrinėjamu atveju neva leido Komisijai nesilaikyti, nebuvo iš esmės ir bendrai sugriežtinti ir 2006 m. baudų apskaičiavimo gairėse.
98. Veikiau kartelių bylose ir toliau tebegalioja nuostata, kad motyvų, kuriuos Komisija turi nurodyti savo sprendime, pobūdis ir apimtis tebepriklauso tik nuo konkretaus atvejo aplinkybių, visų pirma nuo akto turinio, nurodytų motyvų pobūdžio ir asmenų, kuriems aktas skirtas, ar kitų asmenų, kurie tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję, suinteresuotumo gauti paaiškinimus(79).
99. Be to, teismo praktika rodo, kad Komisijos sprendimas, priimamas vadovaujantis nusistovėjusia sprendimų praktika, gali būti motyvuojamas reziumuotai, t. y. darant nuorodą į tokią praktiką(80). Tas pats taikoma, jeigu sprendimas priimamas suinteresuotiems asmenims gerai žinomomis aplinkybėmis(81). Nurodant motyvus, nereikalaujama tiksliai nurodyti visų faktiškai ir teisiškai svarbių aspektų, nes tai, ar akto motyvavimas tenkina EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į jo kontekstą bei atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą(82).
100. Remiantis šiais kriterijais, akivaizdu, kad Bendrasis Teismas nagrinėjamu atveju teisingai nusprendė, kad ginčijamame sprendime Komisija pakankamai motyvavo ir bazinio baudos dydžio, ir atgrasymo koeficiento apskaičiavimą.
101. Ginčijamas sprendimas visiškai atitinka kartelių bylose taikomą naująją Komisijos administracinę praktiką, aiškiai pristatytą 2006 m. baudų apskaičiavimo gairėse. Šiose gairėse jau yra pateikta daug paaiškinimų, kurių Komisijai visiškai nereikėjo kartoti ginčijamame sprendime. Be kita ko, gairėse nustatyta, kad už „horizontalius kainų nustatymo, rinkos pasidalijimo ir gamybos ribojimo susitarimus <…>, kurie paprastai būna slapti“ (t. y. pagrindinius ribojimus) „turėtų būti griežtai baudžiama“; pagal gaires bazinė bauda už juos „paprastai bus didelė“ – nuo 0 proc. iki 30 proc. apyvartos, o atgrasymo koeficientas – nuo 15 proc. iki 25 proc. apyvartos(83).
102. Būdamas „labai sunkus pažeidimas“, kuriuo kartelio dalyviai darė įtaką kainoms ir dalijosi užsakymais, perkraustymo paslaugų kartelis, be jokių abejonių, įėjo į šią kategoriją, todėl pagal 2006 m. baudų apskaičiavimo gaires už tai turėjo būti skirta bauda, kurios bazinis dydis turėjo būti didelis – nuo 0 proc. iki 30 proc. apyvartos – ir dar labiau sustiprintas nuo 15 proc. iki 25 proc. siekiančiu atgrasymo koeficientu.
103. Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad Komisijos nustatytas 17 proc. apyvartos siekiantis bazinis baudos dydis yra didelis – 0–30 proc. skalės viršutinėje dalyje, ir jo papildomai pagrįsti nereikia. Nebent būtų galima kelti klausimą, ar 17 proc. apyvartos dalis iš tiesų yra pakankamai „didelė“, kaip to reikalaujama 2006 m. baudų apskaičiavimo gairėse(84), ar ji turėtų būti dar didesnė. Tačiau šiuo atžvilgiu nematyti, kad Ziegler būtų suinteresuota reikalauti išsamesnių paaiškinimų, nes palyginti nedidelis procentinis skaičius jai yra palankesnis nei didesnis(85). Tas pats pasakytina ir apie Komisijos pritaikytą 17 proc. apyvartos siekiantį atgrasymo koeficientą, nes ir šis koeficientas įeina į numatytą 15–25 proc. apyvartos skalę(86) ir nėra ypač didelis.
104. Žinoma, apskaičiuojant bazinį baudos už kartelių teisės pažeidimus dydį dėl konkretaus atvejo ypatumų galima remtis ir mažesne apyvartos dalimi, nei nurodyta 2006 m. baudų apskaičiavimo gairėse; tai visų pirma rodo gairėse vartojama formuluotė „paprastai“(87). Tačiau, kitaip, nei mano Ziegler, remiantis tuo negalima daryti išvados, kad sprendimams skirti baudą keliami reikalavimai motyvuoti buvo apskritai sugriežtinti. Veikiau Komisija sprendimų skirti baudą motyvuose turi išnagrinėti konkretaus atvejo ypatumus, tik jei tokie ypatumai jai iš tiesų yra žinomi. O jei įmonei savo ruožtu yra žinomos aplinkybės, kuriomis galima būtų pateisinti tai, kad, apskaičiuojant baudą, turi būti remiamasi mažesne apyvartos dalimi, nei nurodyta gairėse, ji privalo atkreipti į tai Komisijos dėmesį. Tačiau Ziegler, kiek žinoma, nepareiškė, kad, apskaičiuojant bazinį baudos dydį ar atgrasymo koeficientą, ji rėmėsi tokiomis aplinkybėmis.
105. Galiausiai sprendimams skirti baudą keliami teisiniai reikalavimai turi būti tuo didesni, kuo sudėtingesnė byla ir kuo didesnė apyvartos dalis, kuria remiasi Komisija, apskaičiuodama bazinį baudos dydį ir atgrasymo koeficientą(88). Tai, kad paaiškinimai, kuriuos turi pateikti Komisija, turi būti tuo išsamesni, kuo labiau skirta sankcija viršija gairėse nustatytus minimalius reikalavimus, atitinka pareigos motyvuoti prasmę ir tikslą. Juk atitinkamai auga ir įmonių, kurioms skiriamos baudos, suinteresuotumas sužinoti ypač griežto Komisijos požiūrio motyvus. Tačiau taip nėra nagrinėjamoje byloje: ji nėra ypač sudėtinga, o Komisija joje apskaičiuodama baudą rėmėsi palyginti nedidele apyvartos dalimi.
106. Taigi apibendrinant konstatuotina, kad Bendrasis Teismas teisingai pritaikė teisinius reikalavimus, keliamus siekiant įvertinti ginčijamo sprendimo motyvus. Todėl kaltinimas pažeidus pareigą motyvuoti yra nepagrįstas.
ii) Pagrindinė teisė į teisingą procesą
107. Ziegler tvirtina, kad esą buvo pažeisti ne tik bendrieji reikalavimai motyvuoti, bet ir pagrindinė teisė į teisingą procesą; ji remiasi EŽTK(89) 6 straipsniu ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu.
108. Šiuo atžvilgiu pirmiausia pastebėtina, kad neginčijama, jog šio teisės pažeidimo pirmojoje instancijoje Ziegler neminėjo. Kitaip, nei mano Ziegler, tai yra ne tiesiog jos pirmojoje instancijoje reikštos ginčijamo sprendimo motyvų kritikos papildymas ar tęsinys, bet nepriimtinas naujas pagrindas, grindžiamas visiškai kitų teisės normų pažeidimu. Tai, kad šiuo metu Europos Žmogaus Teisių Teismas galbūt yra priėmęs kelis naujus sprendimus, susijusius su EŽTK 6 straipsniu, dar nereiškia, kad dėl to pasikeitė faktinės ar teisinės aplinkybės, galinčios pateisinti naujo pagrindo pareiškimą. Ir tikrai jokiu būdu tokio naujo pagrindo turinys negali būti nagrinėjamas Teisingumo Teisme kaip apeliacinėje instancijoje(90) (1991 m. birželio 19 d. Teisingumo Teismo procedūros reglamento 42 straipsnio 2 dalis, siejama su 118 straipsniu(91)).
109. Be to, net laikant Ziegler argumentus dėl pagrindinės teisės į teisingą procesą priimtinais, jie būtų nepagrįsti.
110. Tiesa, kad pareiga motyvuoti Sąjungos teisės aktus ir pagrindinė teisė į teisingą procesą neabejotinai susijusios. Juk tik tuo atveju, jei suinteresuotam asmeniui nustatyta tvarka pranešama apie akto motyvus, jis gali nuspręsti, ar yra prasmės kreiptis į teismą teisminės gynybos, o kompetentingi teismai – tinkamai įvertinti, ar aktas teisėtas.
111. Kaip jau minėta(92), ginčijamo sprendimo tinkamam motyvavimui keliami reikalavimai nagrinėjamu atveju buvo įvykdyti. Juk turint galvoje 2006 m. baudų apskaičiavimo gaires, baudos dydžio apskaičiavimo motyvai buvo aiškūs, juos nesunkiai buvo galima peržiūrėti teisingame procese.
112. Visiškai jokio pagrindo neturi ir apeliantės kaltinimas, kad Bendrasis Teismas, pritaręs ginčijamo sprendimo motyvams, netinkamai naudojosi turima neribota jurisdikcija. Ziegler nepaaiškino, kaip Bendrasis Teismas galėjo išsamiau išnagrinėti ginčijamą sprendimą. Visų pirma ji nepateikė jokių duomenų, kurie rodytų, kad baudos apskaičiavimo motyvai, Komisijos pateikti nagrinėjamu atveju, yra tokie, kad teismui neįmanoma ar labai sunku išsamiai peržiūrėti ginčijamą Komisijos sprendimą faktiniu ir teisiniu aspektais.
113. Taigi apibendrinant konstatuotina, kad Ziegler argumentus dėl pagrindinės teisės į teisingą procesą reikia atmesti kaip nepriimtinus ir bet kuriuo atveju kaip nepagrįstus.
b) Dėl alternatyviai reiškiamo kaltinimo pažeidus vienodo požiūrio principą ir teismo pareigą motyvuoti savo sprendimus (apeliacinio skundo antrojo pagrindo antra dalis)
114. Alternatyviai apeliantė tvirtina, kad Komisija skundžiamame sprendime nuo pareigos motyvuoti buvo „atleista“ pažeidžiant vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principą, be to, šis atleidimas buvo nepakankamai motyvuotas.
i) Dėl vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principo
115. Vienodo požiūrio principas (kartais vadinamas „vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principu“(93)) – tai bendrasis Europos teisės principas, įtvirtintas Pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniuose(94). Teisingumo Teismas daug kartų yra pripažinęs jo reikšmę skiriant baudas kartelių bylose(95).
116. Apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas šį principą pažeidė nepagrįstai prilygindamas atvejus, kaip antai nagrinėjamas, kuriais bauda buvo apskaičiuota remiantis 17 proc. dydžio apyvartos dalimi, tiems atvejams, kuriais galima remtis 15 proc. dydžio apyvartos dalimi.
117. Šie Ziegler samprotavimai labai migloti ir, atrodo, grindžiami vien hipotetiniu palyginimu su visiškai teoriniais ir konkrečiai neįvardytais atvejais, kuriais Komisija, apskaičiuodama baudą, esą gali remtis ne 17 proc. dydžio apyvartos dalimi, kaip antai nagrinėjamu atveju, o 15 proc. dydžio apyvartos dalimi.
118. Kadangi apeliantės samprotavimai labai netikslūs, labai abejoju, ar šiuos jos argumentus apskritai galima laikyti priimtinais(96).
119. Tačiau bet kuriuo atveju šie argumentai yra nepagrįsti.
120. Baudos apskaičiavimas nėra mechaninis veiksmas, kuriuo kiekvieno kartelio atveju galima iš anksto tiksliai nustatyti, kokia procentine apyvartos dalimi reikia remtis apskaičiuojant bazinį baudos dydį ir atgrasymo koeficientą. Be to, tokia galimybė tiksliai prognozuoti sankciją (net iki skaičių po kablelio) būtų neproporcinga, nes leistų kartelio dalyviams iš anksto apskaičiuoti neteisėtų veiksmų „kainą“ ir pasvarstyti, kas jiems bus naudingiau: ar pažeisti įstatymus, ar jų laikytis.
121. Todėl Komisija, kaip konkurencijos institucija, skirdama kartelyje dalyvavusioms įmonėms baudas, privalo turėti tam tikrą diskreciją nustatyti apyvartos dalį, kuria remdamasi apskaičiuoja baudą(97). Tai, kad nagrinėjamoje byloje tai yra 17 proc., o kitoje kartelio byloje galbūt 15 proc. apyvartos, yra visiškai natūralu ir negali būti kvestionuojama remiantis vienodo požiūrio principu, jei Komisija vadovaujasi baudų apskaičiavimo gairėmis, kuriomis ji, naudodamasi jai suteikta diskrecija, pati prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus(98).
122. Tačiau Sąjungos teismai turi neribotą jurisdikciją peržiūrėti Komisijos sprendimus skirti baudą, kuriuose ji naudojasi šia diskrecija nustatydama apyvartos dalį, kuria remiasi apskaičiuodama baudą (SESV 261 straipsnis, siejamas su Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsniu)(99). Taigi Ziegler minėtu hipotetiniu atveju teismas, jei manytų, kad 15 proc. dydžio apyvartos dalis yra tinkamesnė ar teisingesnė, galėtų savo nuožiūra pakeisti ja Komisijos pasirinktą 17 proc. dydžio dalį ir atitinkamai sumažinti skirtą baudą.
123. Tokiomis aplinkybėmis reikia atmesti Ziegler argumentus, grindžiamus vienodo požiūrio principu.
ii) Dėl reikalavimų, keliamų skundžiamo sprendimo motyvams
124. Ziegler taip pat tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė savo pareigą motyvuoti sprendimą pirmojoje instancijoje. Tai jis padarė neva leidęs Komisijai nagrinėjamu atveju nustatyti 17 proc. apyvartos dydžio atgrasymo koeficientą remiantis vien tuo, kad pažeidimas buvo „labai sunkus“. Esą taip Bendrasis Teismas, išsamiau nemotyvavęs, nukrypo nuo 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 25 punkto, kuriame numatyta, kad turi būti vertinami „keli veiksniai“.
125. Bendrojo Teismo pareiga motyvuoti savo sprendimus kyla iš Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnio, siejamo su 53 straipsnio pirma pastraipa. Kaip jau minėta, iš sprendimo motyvų turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai matyti Bendrojo Teismo argumentai, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti teismo sprendimo priežastis, o Teisingumo Teismas – vykdyti teisminę kontrolę(100).
126. Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas paaiškino, kodėl nustatytą 17 proc. apyvartos dydžio atgrasymo koeficientą laikė teisėtu: jis padarė nuorodą į savo paties pirma pateiktus samprotavimus apie bazinio baudos dydžio apskaičiavimą ir motyvavo šią nuorodą tuo, kad, viena vertus, apskaičiuojant abu koeficientus, „žemutinė skalės riba yra tokia pati“, kita vertus, ir Komisija, apskaičiuodama abu koeficientus, mini tas pačias priežastis, darydama nuorodą į vieną iš ginčijamo sprendimo konstatuojamųjų dalių(101).
127. Taigi iš skundžiamo sprendimo akivaizdžiai ir vienareikšmiškai matyti Bendrojo Teismo samprotavimai šiuo klausimu. Gali būti, kad Ziegler laikosi kitokios nuomonės nei Bendrasis Teismas. Tačiau vien dėl to negali būti pripažinta skundžiamo sprendimo motyvacijos stoka(102).
128. Todėl kaltinimas nepakankamai motyvavus skundžiamą sprendimą yra nepagrįstas.
129. Dar reikėtų pastebėti, kad Ziegler teisiniai samprotavimai, susiję su 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 22 ir 25 punktais, neįtikina ir turinio atžvilgiu. Minėtuose punktuose Komisija, tvirtindama, kad, siekdama nustatyti atgrasymo koeficientą, „atsižvelgia“ į „kelis veiksnius“, tik bendrai apibūdina įprastą administracinę praktiką; tai nebūtinai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju Komisija privalo remtis šiais veiksniais ir visus juos išsamiai pagrįsti savo sprendime. Reikšmingi veiksniai ir jų skaičius veikiau priklauso nuo konkretaus atvejo. Kiek matyti, nagrinėjamu atveju Ziegler nepateikė jokių konkrečių argumentų, kurie liudytų, kad, nustatant bazinį baudos dydį ir atgrasymo koeficientą, reikėjo atsižvelgti ir į kitus, Komisijos ignoruotus veiksnius.
130. Taigi galiausiai antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra iš dalies nepriimtinas ir iš dalies nepagrįstas.
3. Dėl Komisijos „objektyvaus nešališkumo“ (trečiasis apeliacinio skundo pagrindas)
131. Pateikiant trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą skundžiami Bendrojo Teismo spendimo 103–107 punktai, kuriuose jis nagrinėja Komisijos nešališkumo, kuriuo Ziegler suabejojo, klausimą. Ziegler tvirtina, kad Bendrasis Teismas šioje vietoje netinkamai motyvavo savo sprendimą ir pažeidė pagrindinę teisę į teisingą procesą ir pagrindinę teisę į gerą administravimą.
132. Šis kaltinimas pateikiamas dėl to, kad Komisija laiko save viena iš nukentėjusiųjų dėl perkraustymo paslaugų kartelio. Ziegler manymu, tokiomis aplinkybėmis Komisija neturėjo teisės pati priimti sprendimo dėl perkraustymo paslaugų kartelio, nes tokiu atveju ji vienu metu buvo ir nukentėjusioji, ir teisėja.
133. Taigi apeliantė mano, kad ypatingomis nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis Komisija galėjo būti šališka. Tačiau dėl visos Sąjungoje egzistuojančia kartelių teisės įgyvendinimo sistemos, įskaitant Komisijos, kaip konkurencijos institucijos, vaidmenį, Ziegler neabejoja.
a) Dėl tariamos skundžiamo sprendimo motyvavimo stokos (apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirma dalis)
134. Visų pirma Ziegler kaltina Bendrąjį Teismą, kad neatsakė į jos pirmojoje instancijoje pateiktą kaltinimą dėl Komisijos objektyvaus nešališkumo. Apeliantės manymu, Bendrasis Teismas savo sprendime išnagrinėjo tik subjektyvaus nešališkumo, bet ne objektyvaus nešališkumo reikalavimą. Todėl, jos tvirtinimu, skundžiamas sprendimas nepakankamai motyvuotas.
135. Neginčijama, kad apeliantė, pareiškusi, jog Bendrasis Teismas neišnagrinėjo vieno jos pirmojoje instancijoje pateikto ieškinio pagrindo, kaltina jį pažeidus pareigą motyvuoti pirmosios instancijos sprendimus (Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnis, siejamas su 53 straipsnio pirma pastraipa)(103). Apeliacine tvarka Teisingumo Teismo vykdoma kontrole visų pirma siekiama patikrinti, ar, vertinant teisės požiūriu, pirmąja instancija bylą išnagrinėjęs teismas pakankamai atsakė į visus ieškovo argumentus(104).
136. Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 103–107 punktuose – nors ir trumpai – išnagrinėjo Ziegler pirmojoje instancijoje pateiktus argumentus dėl tariamo Komisijos šališkumo ir paaiškino, kodėl atmetė atitinkamą Ziegler ieškinio pagrindą.
137. Reikia pripažinti, kad Bendrasis Teismas iki galo neatskyrė objektyvaus ir subjektyvaus nešališkumo. Dėl to telieka apgailestauti. Tačiau skundžiamame sprendime pateiktų samprotavimų turinio teisingumo klausimas, t. y. klausimas, ar objektyviam ir subjektyviam nešališkumui turi būti keliami tokie patys reikalavimai, susijęs ne su Bendrojo Teismo pareiga motyvuoti savo sprendimus, o su materialine teise(105). Vien dėl to, kad Bendrasis Teismas dėl bylos esmės padarė kitą išvadą nei apeliantė, negalima pripažinti, jog skundžiamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas(106).
138. Todėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo pirma dalis yra nepagrįsta.
b) Dėl pagrindinių teisių į teisingą procesą ir gerą administravimą (apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antra dalis)
139. Ziegler taip pat tvirtina, kad buvo pažeistos jos pagrindinės teisės į teisingą procesą ir gerą administravimą. Jos manymu, šios teisės buvo pažeistos todėl, kad Komisija nagrinėjamu atveju buvo „teisėja savo pačios byloje“. Apeliantė remiasi EŽTK 6 straipsniu bei Pagrindinių teisių chartijos 47 ir 41 straipsniais.
140. Komisija nėra teismas, kaip jis suprantamas EŽTK 6 straipsnyje ir Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje(107). Tačiau, būdama Europos Sąjungos konkurencijos institucija, ji turi paisyti teisės į gerą administravimą, kuri kaip viena iš pagrindinių Sąjungos teisių įtvirtinta Chartijos 41 straipsnyje(108). Jame nustatyta, kad kiekvienas asmuo, be kita ko, turi teisę į tai, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai.
141. Šis nešališkumo reikalavimas apima du aspektus: subjektyvų nešališkumą, kai nė vienas atitinkamos institucijos tarnautojas neturi parodyti jokio tendencingumo ar išankstinio nusistatymo, ir objektyvų nešališkumą, kai turi būti pateiktos pakankamos garantijos, kad šiuo atžvilgiu bus užkirstas kelias bet kokioms pagrįstoms abejonėms dėl atitinkamos institucijos nešališkumo(109).
142. Apeliacinio skundo pagrinde minimas tik antrasis aspektas – objektyvaus nešališkumo reikalavimas. Ziegler tvirtina, kad Komisija, nagrinėdama šią bylą, negalėjo būti objektyviai nešališka, nes pati buvo viena pagrindinių nukentėjusiųjų dėl perkraustymo paslaugų kartelio ir jos tarnautojai neva „prašė tariamų sąmatų“(110) (sic!). Tai Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime esą ignoravo.
143. Per šį apeliacinį procesą nebūtina atsakyti į klausimą, ar Bendrasis Teismas objektyvaus nešališkumo reikalavimo pažeidimo atveju turėtų panaikinti ginčijamą sprendimą dėl kompetencijos neturėjimo (taip mano Ziegler), ar dėl teisės į gerą administravimą pažeidimo. Bet kuriuo atveju nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, rodančių, kad Bendrasis Teismas galėjo nepastebėti Komisijos objektyvaus nešališkumo stokos.
144. Visų pirma negalima tvirtinti, kad Komisija yra objektyviai šališka vien dėl to, kad persekioja ir baudžia kartelį, pridariusį Europos Sąjungai finansinių nuostolių(111). Šiuo atžvilgiu Komisijos padėtis yra tokia pati kaip ir valstybės institucijos, kurios, pavyzdžiui, persekioja vengiančius mokėti mokesčius ar juos slepiančius asmenis, ar savivaldos institucijos, kurios imasi veiksmų prieš asmenis, neteisingai statančius automobilius. Ziegler tvirtina, kad Komisija, priešingai nei minėtos valstybės ar savivaldos institucijos, kaip Sąjungos institucija ir besikraustančių tarnautojų darbdavė, yra daug labiau suinteresuota, tačiau šio argumento niekaip nepagrindžia(112).
145. Galiausiai, kalbant apie objektyvų nešališkumą, lemiamą reikšmę turi tai, ar atitinkama institucija ėmėsi būtinų priemonių, kad teisės subjektams nekiltų įspūdžio, kad ji veikia tendencingai. Tam visų pirma būtina užtikrinti, kad už pažeidimą nepersekiotų ir nebaustų ta pati tarnyba, kuri patyrė šio nusižengimo padarinius.
146. Nei iš bylos medžiagos, nei iš šalių argumentų, išsakytų Teisingumo Teisme, nematyti, kad Komisija nagrinėjamu atveju nebūtų ėmusis visų būtinų priemonių. Perkraustymo paslaugas perka ir už konkurencijos teisės pažeidimus persekioja dvi skirtingos ir visiškai nesusijusios Komisijos tarnybos. Žinoma, ir viena, ir kita tarnyba pavaldžios visų Komisijos narių kolegijai(113), tačiau už jas atsakingi skirtingi komisarai(114).
147. Taigi ir šiuo atžvilgiu Europos institucijų organizacinė struktūra iš esmės nesiskiria nuo savivaldos institucijos, kurios visos tarnybos – ir atsakingos už savivaldybės biudžetą, ir atsakingos už neteisingai statančiųjų automobilius persekiojimą – yra pavaldžios vienai politinei aukščiausiajai struktūrai – merui ar savivaldybės tarybai. Tas pats pasakytina ir apie valstybės institucijas, atsakingas už vengiančiųjų mokėti mokesčius ar juos slepiančiųjų persekiojimą ir baudimą: juk jos, šiuo atžvilgiu net veikdamos nepriklausomai, galiausiai yra tos pačios valstybinės organizacinės struktūros dalis kaip ir institucijos, atsakingos už valstybės biudžeto valdymą. Vien dėl to negalima reikšti abejonių dėl jų objektyvaus nešališkumo(115).
148. Galiausiai reikia atmesti ir Ziegler argumentą, kad Komisijos tarnautojai „prašė tariamų sąmatų“. Juk, viena vertus, Teisingumo Teismui nepateikta jokių duomenų, rodančių, kad Komisijos tarnautojai, prašydami iš perkraustymo paslaugas teikiančių įmonių sąmatų, būtų žinoję ar bent jau įtarę, kad tai tariamos sąmatos. Net per posėdį gavusi atitinkamą klausimą, Ziegler tepateikė labai bendro pobūdžio niekuo nepagrįstus teiginius. Kita vertus, per teismo procesą nepaaiškėjo jokių aplinkybių, liudijančių, kad tie patys Komisijos tarnautojai, kurie vertino šias sąmatas, būtų buvę įgalioti persekioti ir bausti perkraustymo paslaugų kartelį.
149. Sutartyse įtvirtintų konkurencijos taisyklių veiksmingam įgyvendinimui – vienam iš svarbiausių Komisijos uždavinių – kiltų rimta grėsmė, jei ši institucija savaime iš karto netektų kompetencijos persekioti ir bausti už nusižengimus, bent kiek pažeidžiančius finansinius Sąjungos ar jos tarnautojų interesus. Kaip rodo nagrinėjamas atvejis, šios problemos – kitaip, nei mano Ziegler – neišspręstų ir vienos ar kelių nacionalinių konkurencijos institucijų įtraukimas vietoj Komisijos, nes nacionalinės institucijos taip pat gali būti nukentėjusios nuo atitinkamų kartelių(116).
150. Taigi apibendrinant konstatuotina, jog negalima Bendrojo Teismo kaltinti, kad ignoravo reikalavimus, nagrinėjamu atveju kylančius iš teisingo proceso ir gero administravimo principų.
151. Tai patvirtina ir faktas, kad Komisijai, kaip administracinei institucijai, keliami reikalavimai nėra tokie griežti kaip nepriklausomam teismui, kaip jis suprantamas pagal Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, keliami reikalavimai. Veikiau Komisijos veiksmus, įskaitant jos sprendimus skirti baudą kartelių bylose, vykdydami nepriklausomą teisminę kontrolę gali peržiūrėti Sąjungos teismai(117). Taigi Komisija tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis, priešingai nei, regis, mano Ziegler(118), nėra tuo pat metu kaltintoja ir teisėja.
c) Tarpinė išvada
152. Taigi apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antra dalis taip pat yra nepagrįsta. Todėl reikia atmesti visą šį apeliacinio skundo pagrindą.
4. Dėl vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principo (ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas)
153. Ketvirtajame ir paskutiniame apeliacinio skundo pagrinde Ziegler ginčija skundžiamo sprendimo 165–172 punktus. Juose Bendrasis Teismas nagrinėja klausimą, ar Komisija, priėmusi ginčijamą sprendimą, dėl Ziegler ekonominių sunkumų turėjo sumažinti šiai įmonei skirtą baudą ir ar šiuo atžvilgiu ji Ziegler diskriminavo, kai skyrė jai didesnę baudą nei Interdean NV – kitai perkraustymo paslaugų kartelyje dalyvavusiai įmonei.
154. Apeliantė kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis, peržiūrėdamas ginčijamą sprendimą, pažeidė „bendrąjį vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principą“. Bendrojo Teismo neva ignoruotas nevienodas požiūris esą pasireiškė tuo, kad, remiantis 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 37 punktu, per administracinę procedūrą Interdean skirta bauda buvo sumažinta 70 proc., o Ziegler situacija netgi nebuvo įvertinta vadovaujantis minėta 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių nuostata, nors Ziegler, kaip pati teigia, irgi turėjo ekonominių sunkumų.
155. Kaip jau minėta(119), vienodo požiūrio principas yra Pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniuose įtvirtintas bendrasis Sąjungos teisės principas, turintis nemažą reikšmę skiriant baudas kartelių bylose. Šiuo principu reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas(120).
156. Skirtingų situacijų panašumą reikia vertinti atsižvelgiant į visus joms būdingus elementus. Šiuos elementus ir jų panašumą reikia nustatyti ir įvertinti atsižvelgiant visų pirma į Sąjungos akto, kuriame įtvirtintas atitinkamas skirtumas, objektą bei tikslą(121). Be to, reikia atsižvelgti į srities, kuriai nagrinėjamas aktas priklauso, principus ir tikslus(122).
157. Nagrinėjamu atveju Ziegler tvirtina, kad Bendrasis Teismas jos situaciją konkrečiai nepajėgumo aspektu turėjo prilyginti Interdean situacijai ir atsižvelgti į tai taikydamas 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 37 punktą.
158. Todėl reikia įvertinti, ar vien ribotas pajėgumas sumokėti baudą (darant prielaidą, kad įmonė iš tiesų tik ribotai pajėgi ją sumokėti) gali būti pagrindas laikyti dviejų įmonių situacijas panašiomis atsižvelgiant į 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 37 punkto objektą ir tikslus.
159. Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 37 punktą Komisija, atsižvelgusi į tam tikrus konkretaus atvejo „ypatumus“, gali skaičiuoti baudą naudodamasi kitu metodu nei gairėse nustatytas bendras metodas. Taigi, taikydama 37 punktą, pagal bendrą metodą apskaičiuotą baudą ji gali ir padidinti, ir sumažinti.
160. Tačiau baudos sumažinimas 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 37 straipsnyje, kitaip nei 35 straipsnyje, visų pirma siejamas ne su ypatingoje finansinėje ir socialinėje padėtyje atsidūrusios įmonės nepajėgumu ar ribotu pajėgumu sumokėti baudą. Veikiau šios dvi minėtos 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių nuostatos siejamos su skirtingomis sąlygomis, jomis siekiama skirtingų tikslų. Juk jei abi jos būtų aiškinamos ir taikomos taip, tarsi būtų iš esmės vienodo turinio, 37 punkto, kaip pagrindo išimties tvarka sumažinti baudą, nebereikėtų, nes jau yra 35 punktas.
161. Taigi, net jei tuo metu, kai Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, Ziegler buvo nepajėgi ar ribotai pajėgi (kaip tai suprantama 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 35 straipsnyje) sumokėti baudą, vien ši aplinkybė, taikant gairių 37 straipsnį, nebūtų galėjusi būti pagrindas laikyti šios įmonės padėtį panašia į Interdean padėtį.
162. Tiesa, ribotas įmonės pajėgumas sumokėti baudą gali turėti tam tikrą reikšmę ir taikant 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 37 straipsnį, t. y. vertinant atitinkamo atvejo ypatumus (šiuo atveju – finansinius ypatumus). Bet baudos sumažinimo vadovaujantis 37 straipsniu kartelė tokiu atveju turi būti iškelta daug aukščiau, nei taikant 35 straipsnį. Kitaip tariant, daryti prielaidą, kad egzistuoja 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 37 straipsnyje minimi finansiniai ypatumai, galima tik tuomet, jei atitinkama įmonė yra tikrai nepajėgi sumokėti baudos.
163. Priešingu atveju tektų nuogąstauti, kad griežtos baudos sumažinimo dėl riboto pajėgumo ją sumokėti sąlygos, nustatytos 35 straipsnyje, galėtų būti apeitos remiantis daug bendresnėmis 37 straipsnio formuluotėmis, ir kiltų rimtas pavojus, kad 35 straipsnyje numatytas baudos sumažinimas(123) netektų savo absoliučiai išimtinio pobūdžio, jei būtų taikomas remiantis 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 37 straipsniu.
164. Taigi Bendrasis Teismas, nagrinėdamas 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 37 straipsnio taikymą, teisingai palygino, kokį poveikį naudojant bendrą metodą apskaičiuotos baudos turėjo Ziegler ir Interdean pajėgumui, nustatytam pagal jų atitinkamą metinę apyvartą(124). Juk, kitaip, nei, regis, mano apeliantė, ne kiekvienas įmonės pajėgumų sumažėjimas gali būti priežastis daugiau ar mažiau sumažinti baudą vadovaujantis gairių 37 straipsniu. Veikiau daryti prielaidą, kad egzistuoja gairių 37 straipsnyje minimi finansiniai ypatumai, galima tik tuomet, jei įmonė iš tiesų nepajėgi sumokėti baudos, ir šis nepajėgumas akivaizdžiai pranoksta ribotą pajėgumą, kaip jis suprantamas 35 straipsnyje.
165. Nagrinėjamu atveju neginčytina, kad Ziegler – kitaip nei Interdean – nei per administracinę procedūrą, nei per procesą pirmosios instancijos teisme nepateikė jokių argumentų, kurie bent minimaliai rodytų, kad, be jos pajėgumui iškilusios grėsmės (2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 35 straipsnis), egzistuoja ir finansiniai ypatumai, galintys pateisinti baudos sumažinimą (gairių 37 straipsnis). Įrodyti, kad tokie ypatumai egzistuoja, turi šalis, kuri tvirtina, kad jie yra. Niekas netrukdė Ziegler pateikti atitinkamų duomenų, juolab kad reikalingą informaciją pirmiausia turėjo turėti pati įmonė.
166. Kadangi Ziegler nepateikė jokių tinkamų duomenų, kurie rodytų, kad egzistuoja 2006 m. baudų apskaičiavimo gairių 37 straipsnyje minimi ypatumai, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai manė, kad Ziegler ir Interdean padėtis nebuvo panaši ir kad nebuvo pagrindo laikyti, jog pažeistas vienodo požiūrio principas.
167. Taigi apibendrinant galima konstatuoti, kad ir ketvirtasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas.
C – Tarpinė išvada
168. Kadangi visi Ziegler pateikti apeliacinio skundo pagrindai buvo atmesti, reikia atmesti ir visą apeliacinį skundą.
V – Bylinėjimosi išlaidos
169. Jei, kaip siūlau šioje byloje, apeliacinis skundas būtų atmestas, Teisingumo Teismas turėtų priimti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų (2012 m. rugsėjo 25 d. Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalis), remdamasis Procedūros reglamento 137–146 straipsniais, siejamais su 184 straipsnio 1 dalimi(125).
170. Iš Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalies, siejamos su 184 straipsnio 1 dalimi, aišku, kad pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, o Ziegler bylą pralaimėjo, pastaroji turi jas padengti.
VI – Išvada
171. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui:
1. Atmesti apeliacinį skundą.
2. Priteisti iš Ziegler SA bylinėjimosi išlaidas.