DARBINIS VERTIMAS

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (antroji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2005 m. rugsėjo 21 d.(*)

,,Bendra užsienio ir saugumo politika – Ribojančios priemonės, taikomos tam tikriems asmenims ir organizacijoms, susijusiems su Osama bin Ladenu, Al-Quaida tinklu ir Talibanu – Bendrijos kompetencija – Lėšų įšaldymas – Pagrindinės teisės – Jus cogens – Teisminė kontrolė – Ieškinys dėl panaikinimo“

Byloje T‑306/01

Ahmed Ali Yusuf, gyvenantis Spånga (Švedija),

Al Barakaat International Foundation, įsteigta Spånga,

atstovaujami advokačių L. Silbersky ir T. Olsson,

ieškovai,

prieš

Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą M. Vitsentzatos, I. Rådestad, E. Karlsson ir M. Bishop,

ir

Europos Bendrijų Komisiją, atstovaujamą  A. Van Solinge, J. Enegren ir C. Brown, nurodžiusių adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

atsakovus,

palaikomus

Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, atstovaujamos iš pradžių M. J. Collins, vėliau  R. Caudwell, padedamos barrister S. Moore, nurodžiusių adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

įstojusios į bylą šalies,

iš pradžių dėl pateikto prašymo panaikinti, pirma, 2001 m. kovo 6 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 467/2001, uždraudžiantį tam tikrų prekių ir paslaugų eksportą į Afganistaną, sustiprinantį skrydžių uždraudimą ir pratęsiantį Afganistano Talibano lėšų ir kitų finansinių išteklių įšaldymą ir panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 337/2000 (OL L 67, p. 1), bei, antra, 2001 m. lapkričio 12 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 2199/2001, ketvirtą kartą keičiantį Reglamentą Nr. 467/2001 (OL L 277, p. 25), vėliau dėl prašymo panaikinti 2002 m. gegužės 27 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 881/2002, nustatantį tam tikras specialias ribojančias priemones, taikomas tam tikriems asmenims ir organizacijoms, susijusiems su Osama bin Ladenu, Al-Quaida tinklu ir Talibanu, ir panaikinantį Tarybos reglamentą (EB) Nr. 467/2001 (OL L 139, p. 9),

EUROPOS BENDRIJŲ
PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro pirmininkas N. J. Forwood, teisėjai J. Pirrung, P. Mengozzi, A. W. H. Meij ir M. Vilaras,

sekretorius H. Jung,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2003 m. spalio 14 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

 Teisinis pagrindas

1       Pagal Jungtinių Tautų Chartijos, 1945 m. birželio 26 d. pasirašytos San Franciske (Jungtinės Amerikos Valstijos), 24 straipsnio 1 dalį Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) narės ,,patiki Saugumo Tarybai pagrindinę atsakomybę už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą ir susitaria, kad, vykdydama savo pareigas, susijusias su šia atsakomybe, Saugumo Taryba veikia jų vardu“.

2       Pagal Jungtinių Tautų Chartijos 25 straipsnį ,,JTO narės, remdamosi šia Chartija, sutinka paklusti Saugumo Tarybos nutarimams ir juos vykdyti“.

3       Remiantis Jungtinių Tautų Chartijos 48 straipsnio 2 dalimi, Saugumo Tarybos sprendimus dėl tarptautinės taikos bei saugumo palaikymo ,,Jungtinių Tautų narės įgyvendina tiesiogiai, taip pat savo veiksmais per atitinkamas tarptautines institucijas, kurių narės jos yra“.

4       Pagal Jungtinių Tautų Chartijos 103 straipsnį ,,jeigu Jungtinių Tautų narių įsipareigojimai pagal šią Chartiją prieštarauja jų įsipareigojimams pagal kokį nors kitą tarptautinį susitarimą, jų įsipareigojimai pagal šią Chartiją turi pirmenybę“.

5       Pagal ES 11 straipsnio 1 dalį:

,,Sąjunga nustato ir įgyvendina visas užsienio ir saugumo politikos sritis apimančią bendrą užsienio ir saugumo politiką, kurios tikslai yra šie:

–       apsaugoti Sąjungos bendrąsias vertybes, svarbiausius interesus, savarankiškumą ir vientisumą laikantis Jungtinių Tautų Chartijos principų;

–       visokeriopai stiprinti Sąjungos saugumą;

–       išlaikyti taiką ir stiprinti tarptautinį saugumą vadovaujantis Jungtinių Tautų Chartijos principais <…>“

6       Pagal EB 301 straipsnį:

,,Tais atvejais, kai bendroji pozicija ar bendrasis veiksmų planas, patvirtinti pagal Europos Sąjungos sutarties nuostatas, susijusias su bendra užsienio ir saugumo politika, numato, kad Bendrija visiškai nutrauks arba iš dalies apribos ekonominius santykius su viena ar keletu trečiųjų šalių, Taryba imasi būtinų skubių priemonių. Taryba sprendžia kvalifikuota balsų dauguma, remdamasi Komisijos pasiūlymu.“

7       EB sutarties 60 straipsnio 1 dalis nurodo:

,,Jei 301 straipsnyje numatytais atvejais manoma, kad Bendrijai reikia imtis veiksmų, Taryba gali 301 straipsnyje nustatyta tvarka atitinkamų trečiųjų šalių atžvilgiu imtis reikalingų neatidėliotinų priemonių, taikomų kapitalo judėjimui ir mokėjimams.“

8       Pagal EB 307 straipsnio pirmą pastraipą:

,,Šios Sutarties nuostatos neturi turėti įtakos teisėms ir pareigoms, kylančioms iš susitarimų, sudarytų iki 1958 m. sausio 1 d. arba įstojančioms valstybėms – iki įstojimo datos, tarp vienos ar keleto valstybių narių ir vienos ar keleto trečiųjų šalių.“

9       Galiausiai EB 308 straipsnis nustato:

,,Jei pasirodytų, kad veikiant bendrajai rinkai vienam iš Bendrijos tikslų pasiekti reikia imtis Bendrijos veiksmų, kuriems ši Sutartis nenumato reikalingų įgaliojimų, Taryba, remdamasi Komisijos pasiūlymu ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, vieningu sprendimu imasi reikiamų priemonių.“

 Ginčo aplinkybės

10     1999 m. spalio 15 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba (toliau – Saugumo Taryba) priėmė Rezoliuciją 1267 (1999), kurioje, inter alia, ji pasmerkė tai, kad Afganistano teritorijoje teroristams vis dar teikiamas prieglobstis, vedami jų apmokymai, ir kad joje rengiami teroro aktai; dar kartą patvirtino savo įsitikinimą, kad tarptautinio terorizmo pažabojimas yra būtinas taikos ir tarptautinio saugumo užtikrinimui ir pasmerkė tai, kad Talibanas ir toliau teikia prieglobstį Osamai bin Ladenui (daugumoje Bendrijos institucijų priimtų dokumentų versijose prancūzų kalba rašoma Oussama ben Laden) ir jam bei su juo susijusiems asmenims leidžia vadovauti teroristų rengimo stovyklų tinklui iš Talibano kontroliuojamos teritorijos ir naudotis Afganistanu kaip tarptautinių teroristinių operacijų rengimo baze. Šios rezoliucijos 2 punkte Saugumo Taryba Talibano reikalauja nedelsiant išduoti Osamą bin Ladeną kompetentingoms valdžios institucijoms. Siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi šio įpareigojimo, Rezoliucijos 1267 (1999) 4 punkto b papunktyje nustatyta, kad visos valstybės turi ,,įšaldyti lėšas ir kitus finansinius išteklius, gaunamus iš Talibanui priklausančio arba, tiesiogiai ar netiesiogiai jo kontroliuojamo turto arba iš turto, priklausančio ar kontroliuojamo bet kurios Talibanui priklausančios ar jo kontroliuojamos įmonės, kuriuos nurodo pagal 6 punktą įsteigtas komitetas, ir prižiūrėti, kad jų piliečiai ar bet kurie jų teritorijoje esantys asmenys neperduotų Talibanui arba bet kuriai jam priklausančiai ar tiesiogiai ar netiesiogiai jo kontroliuojamai įmonei valdyti ir naudoti nagrinėjamų ar kitų lėšų ar finansinių išteklių, išskyrus kai kiekvienu atskiru atveju komitetas išduoda leidimą humanitariniais tikslais.“

11     Rezoliucijos 1267 (1999) 6 punkte Saugumo Taryba remdamasi savo laikino vidaus reglamento 28 straipsniu nusprendė įsteigti Saugumo Tarybos komitetą, sudarytą iš visų jos narių (toliau – Sankcijų komitetas), atsakingą už tai, kad valstybės įgyvendintų 4 punkte nustatytas priemones, už 4 punkte nurodytų lėšų ir kitų finansinių išteklių nustatymą, ir už prašymų leisti nukrypti nuo tame pačiame punkte numatytų priemonių nagrinėjimą.

12     Taryba, manydama, kad šios rezoliucijos įgyvendinimui būtina imtis Bendrijos veiksmų, 1999 m. lapkričio 15 d. priėmė Bendrąją poziciją 1999/727/BUSP, susijusią su ribojančiomis priemonėmis Talibano atžvilgiu (OL L 294, p. 1). Šios bendrosios pozicijos 2 straipsnis numato Talibanui užsienyje priklausančių lėšų ir kitų finansinių išteklių įšaldymą, laikantis Saugumo Tarybos rezoliucijos 1267 (1999) numatytų sąlygų.

13     2000 m. vasario 14 d. Taryba, remdamasi EB 60 ir 301 straipsniais priėmė Reglamentą (EB) Nr. 337/2000 dėl skrydžių uždraudimo ir lėšų bei kitų finansinių išteklių įšaldymo Afganistano Talibano atžvilgiu (OL L 43, p. 1).

14     2000 m. gruodžio 19 d. Saugumo Taryba priėmė Rezoliuciją 1333 (2000), inter alia, reikalaujančią, kad Talibanas vykdytų Rezoliuciją 1267 (1999), ir konkrečiai, kad tarptautiniams teroristams ir jų organizacijoms nebūtų teikiamas prieglobstis, o Osama bin Ladenas būtų išduotas kompetentingoms institucijoms, kad būtų patrauktas atsakomybėn. Saugumo Taryba nusprendė ypač sustiprinti skrydžių uždraudimą bei lėšų įšaldymą, nustatytą Rezoliucija 1267 (1999). Rezoliucijos 1333 (2000) 8 punkto c papunktis nustato, kad visos šalys privalo ,,nedelsdamos įšaldyti lėšas ir kitus finansinius išteklius, priklausančius Osamai bin Ladenui bei Sankcijų komiteto nustatytiems su juo susijusiems asmenims ar įmonėms, įskaitant organizaciją Al-Qaida, ir lėšas, gaunamas iš turto, priklausančio Osamai bin Ladenui ir su juo susijusiems asmenims ir įmonėms arba jų tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamo ir užtikrinti, kad nei nagrinėjamos, nei visos kitos lėšos ar finansiniai ištekliai nebūtų tiesiogiai ar netiesiogiai jų piliečių ar bet kurių jų teritorijoje esančių asmenų naudojami Osamo bin Ladeno, jo bendrininkų ar bet kurios jiems priklausančios ar tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamos įmonės, įskaitant organizaciją Al-Qaida, naudai.“

15     Toje pačioje nuostatoje Saugumo Taryba įpareigojo Sankcijų komitetą, remiantis valstybių ir regioninių organizacijų pateikta informacija, atnaujinti asmenų ir organizacijų, nurodyto komiteto pripažintų susijusiais su Osamu bin Ladenu, įskaitant Al-Qaida organizaciją, sąrašą.

16     Rezoliucijos 1333 (2000) 23 punkte Saugumo taryba nusprendė, kad priemonės, inter alia, nustatytos 8 punkte, bus taikomos 12 mėnesių laikotarpiu, o jam pasibaigus, ji nuspręstų, ar pratęsti jas ilgesniam laikotarpiui tomis pačiomis sąlygomis.

17     Taryba, nusprendusi, kad šios rezoliucijos įgyvendinimui būtina imtis Bendrijos veiksmų, 2001 m. vasario 26 d. priėmė Bendrąją poziciją SPRENDIMAS 2001/154/BUSP dėl papildomų ribojančių priemonių Talibanui, iš dalies pakeičiančią Bendrąją poziciją 96/746/BUSP (OL L 57, p. 1). Šios bendrosios pozicijos 4 straipsnis nustato:

,,Osamai bin Ladenui ir (Sankcijų komiteto) nustatytiems su juo susijusiems asmenims ar organizacijoms pasiklausančios lėšos ar kiti finansiniai ištekliai bus įšaldyti ir jokios lėšos ar kiti finansiniai ištekliai nebus prieinami Osamai bin Ladenui nei kitiems su juo susijusiems asmenims ar organizacijoms, (Sankcijų komiteto) nustatytiems remiantis Rezoliucijos 1333 (2000) nuostatomis.“

18     2001 m. kovo 6 d. Taryba EB 60 ir 301 straipsnių pagrindu priėmė Reglamentą (EB) Nr. 467/2001, uždraudžiantį tam tikrų prekių ir paslaugų eksportą į Afganistaną, sustiprinantį skrydžių uždraudimą ir pratęsiantį Afganistano Talibano lėšų ir kitų finansinių išteklių įšaldymą bei panaikinantį Reglamentą Nr. 337/2000 (OL L 67, p. 1).

19     Pagal šio reglamento 3 konstatuojamąją dalį Rezoliucijoje 1333 (2000) numatytos priemonės ,,patenka į Sutarties taikymo sritį ir todėl, ypač siekiant išvengti konkurencijos iškraipymo, būtina priimti Bendrijos teisės aktus, kad Bendrijos teritorijoje būtų įgyvendinti atitinkami Saugumo Tarybos sprendimai“.

20     Reglamento Nr. 467/2001 1 straipsnis apibrėžia ,,lėšas“ ir ,,lėšų įšaldymą“.

21     Pagal Reglamento Nr. 467/2001 2 straipsnį:

,,1. Visos I priede išvardintos bet kurių Sankcijų komiteto nustatytų fizinių arba juridinių asmenų, įmonių ar organizacijų nuosavybe esančios lėšos ir finansiniai ištekliai yra įšaldomi.

2.      Lėšos ar finansiniai ištekliai negali būti tiesiogiai ar netiesiogiai atiduoti naudotis I priede išvardytiems Sankcijų prieš Talibaną komiteto nustatytiems asmenims, įmonėms ar organizacijoms arba naudojami jų naudai.

3.      1 ir 2 dalys netaikomos lėšoms ir finansiniams ištekliams, kuriems taikomos Sankcijų prieš Talibaną komiteto nustatytos leidžiančios nukrypti nuostatos. Šios leidžiančios nukrypti nuostatos gali būti nustatytos tarpininkaujant II priede išvardintoms valstybių narių kompetentingoms institucijoms.“

22     Reglamento Nr. 467/2001 I priede pateiktas asmenų, įmonių ar organizacijų, kurių atžvilgiu pagal 2 straipsnį numatytas lėšų įšaldymas, sąrašas. Pagal Reglamento Nr. 467/2001 10 straipsnio 1 dalį Komisija, remdamasi Saugumo Tarybos ar Sankcijų komiteto sprendimais, turi teisę pakeisti ar papildyti nurodytą I priedą.

23     2001 m. kovo 8 d. Sankcijų komitetas paskelbė pirmą konsoliduotą organizacijų ir asmenų, kurių lėšos turėtų būti įšaldomos pagal Saugumo Tarybos rezoliucijas 1267 (1999) ir 1333 (2000) (žr. 2001 m. kovo 8 d. šio komiteto pranešimą spaudai AFG/131 SC/7028), sąrašą. Vėliau šis sąrašas kelis kartus buvo keičiamas ir pildomas. Komisija pagal Reglamento Nr. 467/2001 10 straipsnį priėmė eilę reglamentų, kuriais ji pakeitė ar papildė šio reglamento I priedą.

24     2001 m. lapkričio 19 d. Sankcijų komitetas paskelbė apie naują 2001 m. kovo 8 d. sąrašo papildymą, įtraukiant šią grupę ir tris asmenis:

,,Barakaat International Foundation, 4036 Spånga, Stokholmas, Švedija; Rinkebytorget 1, 04 Spånga, Švedija“;

–       ,,Aden, Abdirisak; Akaftingebacken 8, 16367 Spånga, Švedija; gimęs 1968 m. birželio 1 d.“;

–       ,,Ali, Abdi Abdulaziz, Drabantvagen 21, 17750 Spånga, Švedija; gimęs 1955 m. sausio 1 d.“;

–       ,,Ali, Yusaf Ahmed, Hallbybybacken 15, 70 Spånga, Švedija; gimęs 1974 m. lapkričio 20 d .“.

25     2001 m. lapkričio 12 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 2199/2001, ketvirtą kartą iš dalies keičiančiu Reglamentą Nr. 467/2001 (OL L 277, p. 25), į šio reglamento I priedą be kitų pavadinimų ir pavardžių įtrauktas aptariamos grupės pavadinimas ir trijų asmenų pavardės.

26     2002 m. sausio 16 d. Saugumo Taryba priėmė Rezoliuciją 1390 (2002), nustatančią priemones Osamo bin Ladeno, Al-Qaida organizacijos ir Talibano narių bei kitų su jais susijusių asmenų, grupių ar organizacijų atžvilgiu. Šios rezoliucijos 1 ir 2 punktuose iš esmės numatoma pratęsti Rezoliucijos 1267 (1999) 4 punkto b papunktyje ir Rezoliucijos 1333 (2000) 8 punkto c papunktyje nustatytas priemones, konkrečiai lėšų įšaldymą. Pagal Rezoliucijos 1390 (2002) 3 punktą praėjus dvylikai mėnesių nuo priemonių priėmimo Saugumo Taryba jas peržiūri ir nusprendžia jas pratęsti arba patobulinti.

27     Taryba, nusprendusi, kad šios rezoliucijos įgyvendinimui būtina imtis Bendrijos veiksmų, 2002 m. gegužės 27 d. priėmė Bendrąją poziciją 2002/402/BUSP dėl ribojančių priemonių prieš Osamą bin Ladeną, Al-Qaida organizacijos ir Talibano narius bei su jais susijusius kitus asmenis, grupes ir organizacijas, panaikinančią bendrąsias pozicijas 96/746/BUSP, 1999/727/BUSP, 2001/154/BUSP ir 2001/771/BUSP (OL L 139, p. 4). Šios bendrosios pozicijos 3 straipsnis konkrečiai numato pagal Saugumo Tarybos rezoliucijas 1267 (1999) ir 1333 (2000) Sankcijų komiteto parengtame sąraše nurodytų asmenų, grupių ir organizacijų lėšų bei kito finansinio turto ar ekonominių išteklių įšaldymą.

28     2002 m. gegužės 27 d. Taryba, remdamasi EB 60, 301 ir 308 straipsniais, priėmė Reglamentą (EB) Nr. 881/2002, nustatantį tam tikras specialias ribojančias priemones, taikomas tam tikriems asmenims ir subjektams, susijusiems su Osama bin Ladenu, Al-Qaida tinklu ir Talibanu, ir panaikinantį Tarybos reglamentą (EB) Nr. 467/2001 (JO L 139, p. 9).

29     Pagal šio reglamento 4 konstatuojamąją dalį Saugumo Tarybos rezoliucijoje 1390 (2002) numatytos priemonės ,,patenka į Sutarties taikymo sritį ir todėl, ypač siekiant išvengti konkurencijos iškraipymo, būtina priimti Bendrijos teisės aktus, kad Bendrijos teritorijoje būtų įgyvendinti atitinkami Saugumo Tarybos sprendimai“.

30     Reglamento Nr. 881/2002 1 straipsnis ,,lėšas“ ir ,,lėšų įšaldymą“ iš esmės apibrėžia taip pat kaip Reglamento Nr. 467/2001 1 straipsnis.

31     Pagal Reglamento Nr. 881/2002 2 straipsnį:

,,Visos lėšos ir ekonominiai ištekliai, priklausantys, valdomi ar laikomi fizinių ar juridinių asmenų, grupių ar organizacijų, nurodytų Sankcijų komiteto ir išvardytų I priede, yra įšaldomi.

2. Sankcijų komiteto nurodyti ir I priede išvardyti fiziniai ar juridiniai asmenys, grupės ar organizacijos, ar kas nors jų vardu, tiesiogiai ar netiesiogiai, negali naudotis jokiomis lėšomis.

3. Sankcijų komiteto nurodyti ir I priede išvardyti fiziniai ar juridiniai asmenys, grupės ar organizacijos, ar kas nors jų vardu, tiesiogiai ar netiesiogiai, negali naudotis jokiais ekonominiais ištekliais, kad šie asmenys, grupės ar organizacijos negalėtų įsigyti lėšų, prekių ar gauti paslaugų.“

32     Reglamento Nr. 881/2002 I priede pateiktas 2 straipsnyje minimų asmenų, grupių ir organizacijų, kurioms taikomas lėšų įšaldymas, sąrašas. Šis sąrašas apima grupės pavadinimą ir trijų asmenų pavardes:

–       ,,Fondation internationale Barakaat; 4036 Spånga, Stokholmas, Švedija; Rinkebytorget 1, 04, Spånga, Švedija“;

–       ,,Aden, Adirisak ; Skaftingebacken 8, 16367 Spånga, Švedija, gimęs 1986 m. birželio 1 d.“;

–       ,,Ali, Abdi Abdulaziz, Drabantvagen 21, 17750 Spånga, Švedija, gimęs 1955 m. sausio 1 d.“;

–       ,,Ali, Yusaf Ahmed, Hallbybybacken 15, 70 Spånga, Švedija, gimęs 1974 m. lapkričio 20 d.“.

33     2002 m. rugpjūčio 26 d. Sankcijų komitetas nusprendė Abdi Abdulaziz Ali ir Abdirisak Aden vardus išbraukti iš asmenų, grupių ir organizacijų, kurių lėšos ir kiti ekonominiai ištekliai įšaldomi, sąrašo.

34     Todėl 2002 m. spalio 4 d. Komisija priėmė Reglamentą (EB) Nr. 1580/2002, antrą kartą keičiantį Reglamentą Nr. 881/2002 (OL L 237, p. 3).

35     Pagal Reglamento Nr. 1580/2002 1 straipsnio 2 dalį iš Reglamento Nr. 881/2002 I priedo sąrašo be kitų asmenų išbraukiamu šie asmenys:

–       ,,Ali, Abdi Abdulaziz, Drabantvägen 21, 17750 Spånga, Švedija, gimęs 1955 m. sausio 1 d.“;

–       ,,Aden, Adirisak, Skäftingebacken 8, 16367 Spånga, Švedija, gimęs 1968 m. birželio 1 d.“.

36     2002 m. gruodžio 20 d. Saugumo Taryba priėmė Rezoliuciją 1452 (2002), kuria siekiama palengvinti įsipareigojimų laikymąsi kovojant su terorizmu. Šios rezoliucijos 1 punktas numato tam tikras leidžiančias nukrypti nuostatas ir išimtis, taikomas pagal Rezoliucijas 1267 (1999), 1333 (2000) ir 1390 (2002) nustatytam lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymui, kurias valstybės gali suteikti humanitariniais tikslais, pritarus Sankcijų komitetui.

37     2003 m. sausio 17 d. Saugumo Taryba priėmė Rezoliuciją 1455 (2003), kuria siekiama pagerinti Rezoliucijos 1267 (1999) 4 punkto b papunktyje, Rezoliucijos 1333 (2000) 8 punkto c papunktyje ir Rezoliucijos 1390 (2002) 1 ir 2 punktuose nustatytų priemonių įgyvendinimą. Remiantis Rezoliucijos 1455 (2003) 2 punktu šios priemonės toliau bus tobulinamos po dvylikos mėnesių ar prireikus anksčiau.

38     Taryba, manydama, kad Saugumo Tarybos rezoliucijos 1452 (2002) įgyvendinimui būtina imtis Bendrijos veiksmų, 2003 m. vasario 27 d. priėmė Bendrąją poziciją 2003/140/BUSP dėl Bendrąja pozicija 2002/402/BUSP nustatytų ribojančių priemonių taikymo išimčių (OL L 53, p. 62). Šios bendrosios pozicijos 1 straipsnis numato, kad įgyvendindama Bendrosios pozicijos 2002/402/BUSP 3 straipsnyje nurodytas priemones, Europos bendrija atsižvelgs į išimtis, kurias taikyti leidžia Saugumo Tarybos rezoliucija 1452 (2002).

39     2003 m. kovo 27 d. Taryba priėmė Reglamentą (EB) Nr. 561/2003, iš dalies keičiantį dėl lėšų ir kitų ekonominių išteklių įšaldymui taikomų išimčių, Reglamentą (EB) Nr. 881/2002 (OL L 82, p. 1). Šio reglamento 4 konstatuojamojoje dalyje Taryba nurodo, kad atsižvelgiant į Rezoliuciją 1452 (2002), reikia suderinti Bendrijos numatytas priemones.

40     Pagal Reglamento Nr. 561/2003 1 straipsnį:

,,Reglamentas <...> Nr. 881/2002 papildomas šiuo straipsniu:

2a straipsnis

1.      2 straipsnis netaikomas lėšoms ir ekonominiams ištekliams, jeigu:

a)      bet kuri kompetentinga valstybės narės institucija, kaip išvardyta II priede, suinteresuoto fizinio arba juridinio asmens prašymu nustatė ir nusprendė, kad šios lėšos ir ekonominiai ištekliai yra:

i)      reikalingi padengti esmines išlaidas, įskaitant mokėjimą už maisto produktus, nuomą arba turto įkeitimą, vaistus ir medicininį gydymą, mokesčius, išankstines draudimo įmokas ir komunalines paslaugas;

ii)      skirti išskirtinai apmokėti pagrįstus profesinius mokesčius ir kompensuotinas sumas už patirtas išlaidas, susijusias su teisinių paslaugų teikimu;

iii)      skirti išskirtinai apmokėti mokesčius arba paslaugų mokesčius už kasdieninį įšaldytų lėšų arba ekonominių išteklių aptarnavimą ir laikymą; arba

iv)      reikalingi ypatingoms išlaidoms; ir

b) apie tokį sprendimą buvo pranešta Sankcijų komitetui; ir

c)      i)      jeigu sprendimas priimtas pagal (a) (i), (ii) arba (iii) papunkčius, Sankcijų komitetas per 48 valandas nuo pranešimo nepateikė prieštaravimo sprendimui; arba

ii)      jeigu sprendimas priimtas pagal (a) (iv) papunktį, Sankcijų komitetas pritarė sprendimui.

2.      Asmenys, norintys pasinaudoti šio straipsnio 1 dalyje numatytomis nuostatomis, turi pateikti prašymą, adresuotą atitinkamai kompetentingai valstybės narės institucijai, kaip išvardyta II priede.

II priede išvardytos kompetentingos institucijos turi nedelsiant pranešti prašymą pateikusiam asmeniui ir bet kokiems kitiems žinomai tiesiogiai susijusiems asmenims, institucijoms ar organizacijoms, ar prašymas buvo patenkintas.

Kompetentinga institucija taip pat praneša kitoms valstybėms narėms, ar prašymas dėl tokios išimties buvo patenkintas.

3.      Bendrijos viduje aptiktoms ir pervestoms lėšoms, skirtoms padengti išlaidas arba pripažintoms atitinkančiomis šio straipsnio reikalavimus, netaikomos tolesnės ribojančios priemonės pagal 2 straipsnį.

<…>“

41     2003 m. gegužės 19 d. Komisija priėmė Reglamentą (EB) Nr. 866/2003, aštuonioliktą kartą keičiantį Reglamentą Nr. 881/2002 (OL L 124, p. 19). Pagal šio reglamento 1 straipsnį ir priedo 1 dalį Reglamento Nr. 881/2002 I priedas keičiamas skyriuje ,,Fiziniai asmenys“ įrašant vietoje ,,Ali, Yusaf Ahmed, Hallbybybacken 15, 70 Spånga, Švedija, gimęs 1974 m. lapkričio 20 d.“ šį tekstą:

,,Ali Ahmed YUSAF (alias Ali Galoul), Krälingegränd 33, S-16362 Spånga, Švedija; gimęs 1974 m. lapkričio 20 d. Garbaharey, Somalyje; Švedijos pilietis; Švedijos pasas Nr. 1041635; nacionalinis identifikacijos numeris: 741120-1093.“

 Procedūra ir šalių reikalavimai

42     Ši byla pagal EB 230 straipsnį buvo pradėta Abdirisk Aden, Abdulaziz Ali ir Ahmed Yusuf bei Al Barakaat International Foundation (toliau – Al Barakaat) ieškiniu Tarybai ir Komisijai, užregistruotu Pirmosios instancijos teismo sekretoriate 2001 m. gruodžio 10 d. T‑306/01 numeriu, kuriame jie Pirmosios instancijos teismo prašo:

–       panaikinti Reglamentą Nr.  2199/2001;

–       panaikinti reglamentą Nr. 467/2001, o nepatenkinus šio prašymo, jį pripažinti netaikytinu pagal EB 241 straipsnį;

–       priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurios suma bus nurodyta vėliau.

43     Tame pačiame ieškinyje ieškovai pagal EB 243 straipsnį prašo atidėti Reglamento Nr. 2199/2001 vykdymą.

44     Atskiru dokumentu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui 2001 m. gruodžio 10 d. ieškovai pagal Pirmosios instancijos teismo darbo reglamento 76a straipsnį pateikė prašymą nagrinėti bylą pagreitinta tvarka. Išklausęs atsakoves Pirmosios instancijos teismas (pirmoji kolegija) 2002 m. sausio 22 d. sprendimu atmetė šį prašymą dėl teisės klausimų, kurie nagrinėjami šioje byloje, sudėtingo ir opaus pobūdžio.

45     2002 m. sausio 24 d. Pirmosios instancijos teismo sekretoriato laišku ieškovai buvo informuoti, kad prašymas atidėti Reglamento Nr. 2199/2001 vykdymą negali būti nagrinėjamas, nes nebuvo pateiktas atskiru dokumentu pagal Darbo reglamento nuostatas. Tačiau tame pačiame laiške buvo pažymėta, kad ir vėliau galima pateikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikantis pirmiau nurodyto reglamento nuostatų.

46     Savo atsiliepimuose į ieškinį pateiktuose Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui 2002 m. vasario 19 d., Taryba ir Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

–       atmesti ieškinį;

–       priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.

47     Dokumentu, pateiktu Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui 2002 m. kovo 8 d., ieškovai pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones sustabdant Reglamentų Nr. 467/2001 ir Nr. 2199/2001 vykdymą jų atžvilgiu iki bus priimtas sprendimas pagrindinėje byloje.

48     2002 m. kovo 22 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininkas išklausė šalis, dalyvaujant Švedijos Karalystei, atstovaujamai posėdyje.

49     2002 m. gegužės 7 d. nutartimi (Aden ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, T 306/01 R, Rink. p. II 2387) Pirmosios instancijos teismo pirmininkas atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes skubos sąlyga nebuvo patenkinta, atidėdamas bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

50     2002 m. birželio 27 d. laišku Pirmosios instancijos teismo sekretoriatas šalių paprašė pateikti savo pastabas dėl Reglamento Nr. 467/2001 panaikinimo ir jo pakeitimo Reglamentu Nr. 881/2002 pasekmių.

51     Ieškovai savo pastabose, pateiktose Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui 2002 m. liepos 29 d., nurodė, kad jie savo reikalavimus, ieškinio pagrindus ir argumentus keičia taip, kad dabar jais siekiama Reglamento Nr. 881/2002 (toliau – ginčijamas reglamentas), priimto atsižvelgiant į Saugumo Tarybos rezoliuciją 1390 (2002), kuri nustato sankcijas jų atžvilgiu, panaikinimu. Jie pastebėjo, kad pradinis ieškinys dėl Reglamento Nr. 467/2001 turi būti laikomas netekusiu objekto, nes šis reglamentas buvo panaikintas ginčijamu reglamentu.

52     Taryba savo pastabose, Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui pateiktose 2002 m. liepos 12 d., pripažįsta, kad ieškovai turi teisę išplėsti ar pritaikyti pradinius jų ieškinio reikalavimus taip, kad dabar jais siekiama ginčijamo reglamento panaikinimo

53     Komisija savo pastabose, Pirmosios instancijos teismui pateiktose 2002 m. liepos 10 d., atsižvelgusi į tai, kad Reglamento Nr. 2199/2001 teisinės pasekmės tebesitęsia ginčijamame reglamente, nurodo neprieštaraujanti, kad ieškovai pakeistų savo reikalavimus taip, kad jie būtų susiję su pastaruoju reglamentu.

54     Be to, Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo pripažinti pagal Pirmosios instancijos teismo darbo reglamento 113 straipsnį, kad nebeliko ieškinio, kuriuo ginčijamas Reglamentas Nr. 2199/2001, dalyko ir kad nėra reikalo priimti dėl jo sprendimą.

55     Kita vertus, Komisija, remdamasi Darbo reglamento 115 straipsnio 1 dalimi ir 116 straipsnio 6 dalimi, prašo suteikti jai įstojančios į bylą Tarybos pusėje šalies statusą. Tačiau ji nurodo paliekanti savo prašymą priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas, kurias ji patyrė tuo metu, kai ieškovai ginčijo Reglamentą Nr. 2199/2001.

56     2002 m. liepos 12 d. Pirmosios instancijos teismo pirmosios kolegijos pirmininko nutartimi Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei leista įstoti į bylą atsakovių pusėje.

57     2002 m. rugsėjo 11 d. Pirmosios instancijos teismo sekretoriato laišku ieškovams buvo pasiūlyta pateikti savo pastabas dėl galimų Reglamento Nr. 1580/2002 priėmimo pasekmių ieškinio nagrinėjimui.

58     Pasikeitus Pirmosios instancijos teismo kolegijų sudėčiai prasidėjus naujiems teisminiams metams, t. y. nuo 2002 m. spalio 1 d., teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į antrąją kolegiją, kuriai vėliau buvo paskirta ši byla.

59     Ieškovai savo pastabose dėl Reglamento Nr. 1580/2002 priėmimo pasekmių, pateiktose Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui 2002 m. lapkričio 11 d., nurodo, pirma, kad jų ieškinys nebėra pareikštas Komisijai ir antra, kad Abdirisak Aden ir Abdulaziz Ali daugiau nebeturi jokio ypatingo ir asmeninio intereso palaikyti jų ieškinį, išskyrus bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

60     2002 m. lapkričio 20 d. sprendimu Pirmosios instancijos teismo sekretorius atsisakė įtraukti į bylos medžiagą ieškovų tose pačiose pastabose pateiktus komentarus dėl Tarybos ir Komisijos triplikų, kadangi tokių komentarų Darbo reglamentas nenumato.

61     Jungtinė Karalystė savo įstojimo į bylą paaiškinime, Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui pateiktame 2003 m. vasario 27 d., Pirmosios instancijos teismo prašo atmesti ieškinį.

62     2003 m. birželio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sekretoriato laišku A. A. Yusuf buvo pasiūlyta pateikti pastabas dėl galimų Reglamento Nr. 866/2003 priėmimo pasekmių bylos nagrinėjimui.

63     Savo pastabose, pateiktose Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui 2003 m. liepos 7 d. A. A. Yusuf iš esmės nurodė, kad Reglamentu Nr. 866/2003 padaryti pakeitimai yra grynai redakcinio pobūdžio ir jie neturėtų daryti jokio poveikio bylos nagrinėjimui

64     Pirmosios instancijos teismas, išklausęs šalis, pagal Darbo reglamento 51 straipsnį nusprendė bylą perduoti penkių teisėjų kolegijai.

65     Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Pirmosios instancijos teismas (antroji išplėstinė kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir taikydamas proceso organizavimo priemones pagal savo Darbo reglamento 64 straipsnį pateikė raštu Tarybai ir Komisijai klausimą, į kurį jos atsakė per nustatytą terminą.

66     2003 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo antrosios išplėstinės kolegijos pirmininko nutartimi ši byla ir byla T‑315/01, Kadi prieš Tarybą ir Komisiją buvo sujungtos pagal Pirmosios instancijos teismo darbo reglamento 50 straipsnį, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis.

67     2003 m. spalio 8 d. laišku Komisija Pirmosios instancijos teismo paprašė įtraukti į bylos medžiagą ,,(Sankcijų komiteto) darbų vykdymą reglamentuojančias gaires“, kurias šis komitetas priėmė 2002 m. lapkričio 7 d. ir papildė 2003 m. balandžio 10 d. 2003 m. spalio 9 d. Pirmosios instancijos teismo antrosios išplėstinės kolegijos pirmininko sprendimu šis prašymas buvo patenkintas.

68     A. Aden ir A. Ali Pirmosios instancijos teismą informavus remiantis Darbo reglamento 99 straipsniu apie atsisakymą savo ieškinio ir apie tai, kad jie susitarė su atsakovėmis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, Pirmosios instancijos teismo antrosios išplėstinės kolegijos pirmininkas 2003 m. spalio 9 d. nutartimi nurodė išbraukti šių dviejų ieškovų pavardes iš bylos T‑306/01 registro ir priteisė bylinėjimosi išlaidas pagal šalių susitarimą.

69     Atskirais dokumentais, pateiktais Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui 2003 m. spalio 13 d. A. Yusuf ir Al Barakaat pateikė prašymą dėl teisinės pagalbos. Šie prašymai dvejomis 2004 m. gegužės 3 d. Pirmosios instancijos teismo antrosios išplėstinės kolegijos pirmininko nutartimis buvo atmesti.

70     2003 m. spalio 14 d. posėdyje buvo išklausyti šalių žodiniai pasisakymai ir atsakymai į Pirmosios instancijos teismo pateiktus klausimus.

 Dėl ginčijamo reglamento priėmimo procedūrinių pasekmių

71     Pagrindinės bylos šalys pripažįsta, kad ieškovai turi teisę savo reikalavimus ir ieškinio pagrindus pritaikyti taip, kad galėtų reikalauti panaikinti ginčijamą reglamentą, kuris panaikina ir pakeičia Reglamentą Nr. 467/2001, iš dalies pakeistą Reglamentu Nr. 2199/2001. 2002 m. liepos 29 d. Pirmosios instancijos teismo sekretoriatui pateiktose pastabose ieškovai nurodė pritaikę šiam tikslui savo ieškinio reikalavimus, pagrindus ir argumentus.

72     Šiuo klausimu reikia priminti, kad jeigu vykstant procesui sprendimas pakeičiamas kitu sprendimu, kurio dalykas tas pats, jis turėtų būti laikomas nauju faktu, leidžiančiu ieškovui pritaikyti savo reikalavimus ir ieškinio pagrindus. Iš tiesų, jeigu ieškovo būtų reikalaujama pareikšti naują ieškinį, būtų pažeistas geras teisingumo valdymas ir proceso ekonomiškumo principas. Be to, būtų neteisinga, jeigu nagrinėjama institucija, susidūrusi su sprendimo, dėl kurio pareikštas ieškinys Bendrijos teisme, kritika, galėtų papildyti ar pakeisti jį kitu ir pasinaudoti šiuo papildymu ar pakeitimu procese taip, kad kitai šaliai būtų užkirstas kelias išplėsti savo pradinius reikalavimus ir ieškinio pagrindus paskesniam sprendimui arba pateikti papildomus reikalavimus ar ieškinio pagrindus dėl jo (1982 m. kovo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Alpha Steel prieš Komisiją, 14/81, Rink. p. 749, 8 punktas; 1987 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Fabrique de fer de Charleroi ir Dillinger Hüttenwerke prieš Komisiją, 351/85 ir 360/85, Rink. p. 3639, 11 punktas ir 1988 m. liepos 14 d. Sprendimo Stahlwerke Peine-Salzgitter prieš Komisiją, 103/85, Rink. p. 4131, 11 ir 12 punktai; 2000 m. vasario 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CCRE prieš Komisiją, T‑46/98 ir T‑151/98, Rink. p. II 167, 33 punktas).

73     Ši teismų praktika taikytina, jeigu reglamentas, kuris tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su asmeniu, vykstant procesui pakeičiamas reglamentu, kurio dalykas yra toks pat.

74     Kadangi ši aplinkybė visais atžvilgiais atitinka nagrinėjamą atvejį, reikia patenkinti ieškovų prašymą pripažinti, kad jų ieškiniu siekiama panaikinti ginčijamą reglamentą tiek, kiek jis susijęs su jais, ir leisti šalims performuluoti savo reikalavimus, ieškinio pagrindus ir argumentus, atsižvelgiant į šį naują faktą.

75     Be to, ieškovai tvirtina, kad jų prašymas panaikinti Reglamentą Nr. 467/2001, panaikinus šį reglamentą ginčijamu reglamentu, turi būti laikomas netekusiu savo dalyko (žr. šio sprendimo 51 punktą). Šiomis aplinkybėmis nėra reikalo nuspręsti dėl šio prašymo, taip pat dėl prašymo panaikinti Reglamentą Nr. 2062/2001, kadangi jo dalykas taip pat išnyko.

76     Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad nėra reikalo nuspręsti dėl ieškinio dalies, susijusios su Komisija. Šios bylos aplinkybėmis tinkamo teisingumo vykdymo ir proceso ekonomiškumo principai, kuriais remiamasi šio sprendimo 72 punkte minėtoje teismų praktikoje, taip pat pateisina atsižvelgimą į performuluotus Komisijos reikalavimus, gynybos pagrindus ir argumentus, kaip pirmiau minėta 74 punkte, tačiau nėra būtina iš naujo formaliai leisti šiai institucijai įstoti į bylą Tarybos pusėje, remiantis Darbo reglamento 115 straipsnio 1 dalimi ir 116 straipsnio 6 dalimi.

77     Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia pripažinti, kad šis ieškinys pareikštas tik Tarybai, palaikomai Komisijos ir Jungtinės Karalystės ir kad vienintelis ieškinio dalykas yra prašymas panaikinti ginčijamą reglamentą, kiek jis susijęs su A. Yusuf ir Al Barakaat.

 Dėl esmės

78     Grįsdami savo reikalavimus, ieškovai savo ieškinyje nurodo tris panaikinimo pagrindus, susijusius su, pirma, Tarybos nekompetentingumu priimti ginčijamą reglamentą, antra, su EB 249 straipsnio pažeidimu ir trečia, su jų pagrindinių teisių pažeidimu.

1.     Dėl pirmo pagrindo, susijusio su Tarybos nekompetentingumu priimti ginčijamą reglamentą

79     Šį pagrindą sudaro trys dalys.

 Dėl pirmos dalies

 Šalių argumentai

80     Ieškinyje, kuriuo iš pradžių buvo ginčijamas Reglamentas Nr. 467/2001, ieškovai tvirtino, kad EB 60 ir 301 straipsniai, kuriais remiantis buvo priimtas šis reglamentas, Tarybai leidžia imtis priemonių tik trečiųjų valstybių atžvilgiu, o ne, kaip šioje byloje, valstybės narės piliečio, gyvenančio šioje valstybėje narėje, atžvilgiu.

81     Šiuo požiūriu ieškovai atmeta kaltinimą, kad jų atžvilgiu buvo taikomos sankcijos dėl to, kad jie susiję su Afganistano Talibano režimu. Jų atžvilgiu taikomos sankcijos, jų manymu, buvo pagrįstos ne jų sąsajomis su šiuo režimu, o Saugumo Tarybos siekiu kovoti su tarptautiniu terorizmu, kuris laikomas grėsme taikai ir tarptautiniam saugumui. Ieškovai pabrėžia, kad Saugumo Tarybos rezoliucijos 1333 (2000) 8 dalies c punkte numatytas sąrašas, į kurį jie buvo įtraukti 2001 m. lapkričio 9 d. Sankcijų komiteto sprendimu (žr. šio sprendimo 24 punktą), numato Osamą bin Ladeną ir su juo susijusius asmenis, grupes ir organizacijas, o ne Talibaną.

82     Kadangi Bendrijos institucijų nustatytos sankcijos visais atžvilgiais turėtų atitikti Saugumo Tarybos nustatytas sankcijas, ieškovai daro išvadą, kad Reglamentas Nr. 467/2001 taip pat buvo nukreiptas ne prieš trečiąsias šalis, o prieš asmenis, siekiant kovoti su tarptautiniu terorizmu. Tokios priemonės, jų manymu, nepatenka į Bendrijos kompetenciją, skirtingai nei prekybos embargo priemonės prieš Iraką, nagrinėjamos 1998 m. balandžio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendime Dorsch Consult prieš Tarybą ir Komisiją (T‑184/95, Rink. p. II 667).

83     Taip pat ieškovai mano, kad EB 60 ir 301 straipsnių aiškinimas, pagal kurį Bendrijos piliečiai prilyginami trečiosioms šalims, pažeidžia EB 5 ir 7 straipsniuose įtvirtintą teisėtumo principą bei principą, pagal kurį Bendrijos teisės aktai turi būti aiškūs, o jų taikymas iš anksto numatomas teisės subjektams (1987 m. gruodžio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimas Danija prieš Komisiją, 348/85, Rink. p. 5225).

84     Savo pastabose dėl Reglamento Nr. 467/2001 ir panaikinimo ir jo pakeitimo ginčijamu reglamentu, priimtu EB 60, 301 ir 308 straipsnių pagrindu, pasekmių ieškovai pabrėžia, kad vien tik EB 308 straipsnis ar kartu su EB 60 ir 301 straipsniais taip pat nesuteikia Tarybai daugiau įgaliojimų tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti sankcijas Sąjungos piliečių atžvilgiu. Iš tiesų tokie įgaliojimai neturėtų būti laikomi savaime suprantamais ar būtinais įgyvendinant vieną iš Bendrijos tikslų EB 308 straipsnio prasme. Konkrečiai, ieškovų turto įšaldymas niekaip nesusijęs su ginčijamo reglamento 4 konstatuojamojoje dalyje numatytu tikslu ,,išvengti konkurencijos iškraipymo“.

85     Savo atsiliepimuose į ieškinį ir įstojimo į bylą paaiškinime institucijos ir Jungtinė Karalystė viena vertus nurodė, kad EB 60 ir 301 straipsnių formuluotėse nėra nieko, kas neleistų nustatyti ekonominių sankcijų asmenų ar grupių, gyvenančių ar įsteigtų Bendrijoje, atžvilgiu, kadangi tokios priemonės numato visai ar iš dalies nutraukti ar apriboti ekonominius santykius su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis. Iš tiesų reikėtų pripažinti, kad valstybių narių piliečiai asmeniškai ar kolektyviai gali teikti lėšas ar išteklius trečiosioms šalims ar jų viduje esančioms grupėms, todėl šių piliečių ekonominių išteklių kontrolės priemonėmis būtų apriboti ar nutraukti ekonominiai santykiai su šiomis trečiosiomis šalimis. Be to, Bendrijos teismai numanomai pripažino šios praktikos teisėtumą (2000 m. rugpjūčio 2 d. Pirmosios instancijos teismo antrosios kolegijos pirmininko nutarties ,,Invest“ Import und Export ir Invest Commerce prieš Komisiją, T‑189/00 R, Rink. p. II 2993, 34 punktas, patvirtintas apeliacine tvarka 2000 m. lapkričio 13 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutarties ,,Invest“ Import und Export ir Invest Commerce prieš Komisiją, C‑317/00 P(R), Rink. p. I 9541, 26 ir 27 punktais).

86     Kita vertus, šios šalys neigė ieškovų argumentą, kad nebuvo ryšio tarp Reglamentu Nr. 467/2001 numatytų priemonių ir Afganistano, pabrėždamos tuo metu egzistavusius ryšius tarp Osamo bin Ladeno, Al-Qaida ir Talibano režimo.

87     Savo triplike bei pastabose dėl Reglamento Nr. 467/2001 panaikinimo ir jo pakeitimo ginčijamu reglamentu pasekmių, Taryba vis dėlto nurodė, kad pastarasis reglamentas būtų taikomas teroristams ir teroristinėms grupuotėms bendrai, nebenustatant ryšio su konkrečia šalimi ar teritorija. Tai turėtų atspindėti skirtumą tarp Saugumo Tarybos rezoliucijos 1333 (2000), kuri numatė Talibaną ir su juo susijusius asmenis ir grupes, ir Rezoliucijos 1390 (2002), kuri, išnykus ,,Afganistano Islamo Emyratams“ nebesieja numatytų sankcijų su šalimi ar tam tikra teritorija, o bendrai numato teroristines grupuotes ir individualius teroristus.

88     Pirmu atveju Taryba manė, kad Reglamentas Nr. 467/2001 tinkamai rėmėsi EB 60 ir 301 straipsniais, nes egzistavo akivaizdus ryšys su Afganistanu. Tokiam ryšiui nebeegzistuojant ginčijamo reglamento priėmimo metu, Taryba nusprendė, kad teisinį pagrindą reikia papildyti EB 308 straipsniu. Taryba tvirtino, kad dėl tokio naujo reglamento teisinio pagrindo pakeitimo pirmo ieškinio pagrindo pirma dalis neteko prasmės.

89     Taryba, kuriai Pirmosios instancijos teismas raštu pateiktame klausime nurodė, atsižvelgiant į 1996 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo nuomonę 2/94 (Rink. p. I-1759, 29 ir 30 punktai) pateikti savo poziciją dėl ieškovų argumento, išdėstyto šio sprendimo 84 punkte, ir konkrečiai, nurodyti, kokie yra EB sutartimi įtvirtinti Bendrijos tikslai, kurių siekiama ginčijamo reglamento numatytomis nuostatomis, atsakė, kad iš esmės šiomis nuostatomis siekiama ekonominės ir finansinės prievartos, kuri, jos manymu, atitinka EB sutarties tikslą.

90     Šiuo požiūriu Taryba tvirtina, kad Bendrijos tikslai nėra apibrėžti tik EB 3 straipsnyje, bet gali išplaukti iš labiau specifinių nuostatų.

91     Po Mastrichto sutartimi įtrauktų pakeitimų EB 60 ir 301 straipsniai apibrėžia Bendrijos užduotis ir veiksmus ekonominių ir finansinių sankcijų srityje ir sudaro kompetencijos perdavimo Bendrijai teisinį pagrindą, reikalingą jų įvykdymui. Ši kompetencija yra akivaizdžiai susijusi ir iš tiesų priklauso nuo teisės akto priėmimo remiantis ES sutarties nuostatomis, susijusiomis su Bendra užsienio ir saugumo politika (BUSP). Vienas iš BUSP tikslų pagal ES 11 straipsnio 1 dalies trečią įtrauką yra ,,išlaikyti taiką ir stiprinti tarptautinį saugumą vadovaujantis Jungtinių Tautų Chartijos principais“.

92     Taigi pripažintina, kad ekonominė ir finansinė prievarta, taikoma dėl politinių priežasčių ir a fortiori įgyvendinant privalomą Saugumo Tarybos sprendimą, yra aiškus ir teisėtas EB sutarties tikslas, nors ir šalutinis bei netiesiogiai susijęs su pagrindiniais šios sutarties tikslais, konkrečiai su laisvu kapitalo judėjimu (EB 3 straipsnio 1 dalies c punktas) ir su neiškraipytos konkurencijos sistemos sukūrimu (EB 3 straipsnio 1 dalies g punktas), bei susijęs su ES sutartimi.

93     Šioje byloje kaip ginčijamo reglamento teisinis pagrindas buvo įtrauktas EB 308 straipsnis, siekiant papildyti EB 60 ir 301 straipsniais paremtą pagrindą, kad būtų galima priimti priemones ne tik trečiųjų valstybių, bet ir asmenų ir nevyriausybinių organizacijų, nebūtinai susijusių su šių valstybių vyriausybėmis ar režimais, atžvilgiu, kai EB sutartis nenumato šiam tikslui reikalingų įgaliojimų.

94     Taip veikdama Bendrija galėjo prisitaikyti prie tarptautinės praktikos, kurioje nuo šiol taikomos ,,protingos sankcijos“, nukreiptos prieš konkrečius asmenis, keliančius pavojų tarptautiniam saugumui, o ne prieš nekaltas visuomenes.

95     Taryba mano, kad sąlygos, kuriomis ji nagrinėjamu atveju pasirėmė EB 308 straipsniu, nesiskiria nuo tų, kuriomis šia nuostata buvo remiamasi praeityje siekiant bendroje rinkoje įgyvendinti vieną iš EB sutarties tikslų, kai ši Sutartis nenumatė šiam tikslui pasiekti reikalingų įgaliojimų. Šiuo požiūriu ji remiasi:

–       įvairiomis direktyvomis socialinės politikos srityje, kuriomis, remiantis EB sutarties 235 straipsniu (dabar EB 308 straipsnis), o kartais ir EB sutarties 100 straipsniu (dabar EB 94 straipsnis), vienodo darbuotojų vyrų ir moterų darbo užmokesčio principas, numatytas EB sutarties 119 straipsnyje (EB sutarties 117 – 120 straipsniai buvo pakeisti EB 136 – 143 straipsniais), buvo išplėstas iki bendrojo vienodo požiūrio principo visose srityse, kuriose gali būti diskriminuojama, ir pradėtas taikyti savarankiškai dirbantiems asmenims, įskaitant žemės ūkio sektorių, konkrečiai, 1976 m. vasario 9 d. Tarybos direktyva 76/207/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo taikymo įsidarbinimo, profesinio mokymo, pareigų paaukštinimo ir darbo sąlygų atžvilgiu (OL L 39, p. 40); 1978 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyva 79/7/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo nuoseklaus įgyvendinimo socialinės apsaugos srityje (OL 1979, L 6, p. 24); 1986 m. liepos 24 d. Tarybos direktyva dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris principo įgyvendinimo profesinėse socialinės apsaugos sistemose (OL L 225, p. 40) ir 1986 m. gruodžio 11 d. Tarybos direktyva 86/613/EEB dėl vienodo požiūrio į vyrus ir moteris, kurie verčiasi savarankiška darbo veikla, įskaitant žemės ūkyje, principo taikymo ir dėl savarankiškai dirbančių moterų apsaugos nėštumo ir motinystės metu (OL L 359, p. 56);

–       įvairiais teisės aktais laisvo asmenų judėjimo srityje, kuriais, remiantis EB sutarties 235 ir EB sutarties 51 straipsniais (po pakeitimų EB 42 straipsnis), pagal darbo sutartį dirbantiems ir Bendrijoje judantiems asmenims pripažintos teisės buvo išplėstos savarankiškai dirbantiems asmenims, jų šeimos nariams ir studentams, ir konkrečiai 1981 m. gegužės 12 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1390/81, išplečiančiu Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, taikymą savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams (OL L 143, p. 1);

–       EB sutarties 213 straipsnio (dabar EB 284 straipsnis) ir EB sutarties 235 straipsnio pagrindu 1997 m. birželio 2 d. priimtu Tarybos reglamentu (EB) Nr.  1035/97 dėl Europos rasizmo ir ksenofobijos kontrolės centro įsteigimo (OL L 151, p. 1).

96     Pats Teisingumo Teismas pripažino šios praktikos teisėtumą (1989 m. gruodžio 5 d. Sprendimas Delbar, C‑114/88, Rink. p. 4067).

97     Dar daugiau, Bendrijos įstatymų leidėjas sankcijų srityje praeityje jau rėmėsi EB sutarties 235 straipsniu. Šiuo požiūriu Taryba nurodo, kad iki EB 301 ir 60 straipsnių įtraukimo į EB sutartį įvairūs Tarybos reglamentai, nustatantys ekonomines sankcijas, rėmėsi EB sutarties 113 straipsniu (po pakeitimų EB 133 straipsnis) (pvz., žr. 1982 m. kovo 15 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 596/82, keičiantį tam tikrų Sovietų Sąjungos kilmės produktų importo tvarką (OL L 72, p. 15); 1982 m. balandžio 16 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 877/82, sustabdantį visų Argentinos kilmės produktų importą (OL L 102, p. 1) ir 1986 m. spalio 27 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 3302/86 dėl aukso gaminių iš Pietų Afrikos Respublikos importo sustabdymo (OL L 305, p. 11). Kadangi šios priemonės nepateko į bendros prekybos politikos taikymo sritį arba buvo susijusios su fiziniais ar juridiniais asmenimis, įsisteigusiais Bendrijoje, jų pagrindu taip pat buvo EB sutarties 235 straipsnis. Būtent taip buvo 1992 m. gruodžio 7 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 3541/92, draudžiančio tenkinti Irako reikalavimus dėl sutarčių ir sandorių, kurių vykdymui turėjo įtakos Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija Nr. 661 (1990) ir kitos susijusios rezoliucijos (OL L 361, p. 1), kurio 2 straipsnis nurodo, kad ,,draudžiama tenkinti arba imtis kokių nors veiksmų, kad būtų patenkintas reikalavimas, kurį pateikia bet kuris asmuo ar organas, tiesiogiai arba netiesiogiai veikiantys vieno ar kelių asmenų arba organų Irake vardu arba jų naudai“, atveju.

98     Komisija, atsakydama į tą patį raštu pateiktą Pirmosios instancijos teismo klausimą, tvirtina, kad Saugumo Tarybos nustatytų sankcijų įgyvendinimas, susijęs su bendra prekybos politika ar vidaus rinka, galėjo visapusiškai ar iš dalies patekti į EB sutarties taikymo sritį.

99     Šioje byloje Komisija mano, kad remiantis ginčijamo reglamento 4 konstatuojamąja dalimi nagrinėjamos priemonės buvo reikalingos užtikrinti kapitalo judėjimo ribojimų, įgyvendinamų pagal nagrinėjamas Saugumo Tarybos rezoliucijas, vieningą taikymą ir aiškinimą, siekiant apsaugoti laisvą kapitalo judėjimą Bendrijoje ir išvengti konkurencijos iškraipymų.

100   Be to, Komisija mano, kad tarptautinio saugumo užtikrinimas Sąjungos viduje ir už jos ribų turėtų patekti į bendrąją EB sutarties nuostatų sistemą. Šiuo požiūriu Komisija remiasi, pirma, ES 3 ir 11 straipsniais ir, antra, EB sutarties preambule, kurioje susitariančiosios šalys patvirtino ,,pagal Jungtinių Tautų Chartijos principus <...> Europą ir užjūrio šalis siejantį solidarumą <...>“ ir pasiskelbė nusprendusios ,,<...> stiprinti taiką ir laisvę“. Todėl Komisija daro išvadą, kad ,,bendras Bendrijos tikslas yra išsaugoti taiką ir saugumą“, kurio konkrečiai siekia EB 60 ir 301 straipsniai, kurie taip pat konkrečiai nustato Bendrijos kompetenciją vidaus ir išorės kapitalo judėjimo reglamentavimo srityje.

101   Kadangi EB sutarties III antraštinės dalies 4 skyrius, susijęs su kapitalo judėjimu, nesuteikia jokių ypatingų įgaliojimų Bendrijai, šioje byloje EB 308 straipsniu buvo remiamasi kaip papildomu teisiniu pagrindu siekiant užtikrinti, kad Bendrija galėtų nustatyti nagrinėjamus ribojimus, konkrečiai asmenims, vadovaudamasi Tarybos priimta bendrąja pozicija.

102   Posėdyje Jungtinė Karalystė Bendrijos tikslą, kurio siekiant priimtas ginčijamas reglamentas, apibrėžė kaip Saugumo Tarybos valstybėms narėms nustatytų pareigų dėl kapitalo judėjimo apribojimo vienodą taikymą Bendrijos viduje.

103   Jungtinė Karalystė pabrėžia, kad kapitalo judėjimo vidaus rinkos sukūrimas yra vienas iš EB 3 straipsnyje numatytų Bendrijos tikslų. Jungtinė Karalystė mano, kad vieningas bet kokių laisvo kapitalo judėjimo rinkoje apribojimų taikymas yra esminis vidaus rinkos sukūrimo aspektas.

104   Jeigu, priešingai, įgyvendinant nagrinėjamas Saugumo Tarybos rezoliucijas priemonės nebūtų priimtos Bendrijos lygiu, Jungtinės Karalystės nuomone, įšaldant turtą galėjo atsirasti skirtumai tarp valstybių narių. Jeigu valstybės narės šias rezoliucijas įgyvendintų individualiai, neišvengiamai atsirastų skirtumai aiškinant jiems tenkančių įsipareigojimų apimtį, kurie lemtų skirtumus laisvo kapitalo judėjimo tarp valstybių narių srityje, o tuomet galėtų atsirasti konkurencijos iškraipymo rizika.

105   Be to, Jungtinė Karalystė tvirtina, kad priemonės, numatančios asmenų lėšų įšaldymą, siekiant nutraukti ekonominius santykius su tarptautinėmis teroristinėmis organizacijomis, o ne su trečiosiomis šalimis, neturėtų būti laikomos išplečiančiomis ,,Bendrijos kompetenciją už bendrosios visų Sutarties nuostatų sistemos ribų“ pagal šio sprendimo 89 punkte nurodytą nuomonę 2/94. Vadovaujantis Sutartimi, Bendrija kompetentinga priimti kapitalo judėjimą reglamentuojančias priemones, imdamasi priemonių prieš asmenis. Todėl nors priemonės reglamentuojančios asmenų kapitalo judėjimą, siekiant nutraukti ekonominius santykius su tarptautinėmis teroristinėmis organizacijomis, patenka į sritį, kurioje EB sutartis nesuteikia specialių įgaliojimų institucijoms ir nors šios priemonės reikalauja remtis EB 308 straipsniu, jos neturėtų būti laikomos nepatenkančiomis į Sutarties bendrąją sistemą.

106   Jungtinė Karalystė mano, kad rėmimasis EB 308 straipsniu šios bylos aplinkybėmis nesiskiria nuo šios nuostatos naudojimo kitose situacijose, konkrečiai socialinės politikos srityje, kuomet šiuo straipsniu buvo pasinaudota siekiant kitų Bendrijos tikslų, kai Sutartyje nebuvo konkretaus teisinio pagrindo (žr. šio sprendimo 95 punktą).

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

107   Reglamentas Nr. 467/2001 ir ginčijamas reglamentas buvo priimti remiantis iš dalies skirtingais teisiniais pagrindais: pirmasis – remiantis EB 60 ir 301 straipsniais, o antrasis – EB 60, 301 ir 308 straipsniais. Nors pradiniai ieškovų argumentai, susiję su Reglamento Nr. 467/2001 teisinio pagrindo nebuvimu, jį panaikinus ginčijamu reglamentu, neteko savo objekto, Pirmosios instancijos teismas mano esant tinkama nurodyti motyvus, kodėl bet kuriuo atveju ieškovų argumentus jis vertina kaip nepagrįstus, kadangi šie motyvai yra viena iš jo argumentavimo, taikomo vertinant ginčijamo reglamento teisinį pagrindą, prielaidų.

–       Dėl Reglamento Nr. 467/200 teisinio pagrindo

108   Reglamentas Nr. 467/2001 buvo priimtas remiantis EB 60 ir 301 straipsniais, t. y. nuostatomis, kurios Tarybai suteikia teisę imtis būtinų skubių priemonių kapitalo judėjimo ir mokėjimų srityje, kai bendra pozicija ar bendras veiksmas, kurių buvo imtasi pagal su BUSP susijusias ES sutarties nuostatas, numato Bendrijos veiksmą siekiant visiškai ar iš dalies nutraukti ar apriboti ekonominius santykius su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis.

109   Be to, kaip matyti iš jo preambulės, Reglamentas Nr. 467/2001 vadovavo Bendrijos veiksmui, numatytam Bendrąja pozicija 2001/154, kuri buvo priimta BUSP srityje ir kuri parodė Sąjungos ir jos valstybių narių norą pasinaudoti Bendrijos instrumentu įgyvendinant Bendrijoje tam tikrus Saugumo Tarybos sankcijų, nustatytų Afganistano Talibano atžvilgiu, aspektus.

110   Tačiau ieškovai nurodo, pirma, kad šioje byloje nagrinėjamos priemonės taikomos asmenų, esančių valstybės narės piliečiais, atžvilgiu, kai tuo tarpu EB 60 ir 301 straipsniai Tarybai leidžia imtis priemonių tik trečiųjų valstybių atžvilgiu; antra, nagrinėjamos priemonės nenumato ekonominių santykių su trečiosiomis šalimis nutraukimo ar apribojimo, o tik kovą su tarptautiniu terorizmu ir, konkrečiai, prieš Osamą bin Ladeną ir, trečia, minėtos priemonės bet kuriuo atveju yra neproporcingos EB 60 ir 301 straipsniuose numatytų tikslų atžvilgiu.

111   Nė vienas iš šių argumentų nėra priimtinas..

112   Visų pirma dėl priemonių, kurių Taryba turi teisę imtis pagal EB 60 ir 301 straipsnius, pobūdžio Pirmosios instancijos teismas mano, kad jokia šių nuostatų formuluotė nedraudžia priimti ribojančias priemones, tiesiogiai taikomas Bendrijoje ar už jos ribų esantiems asmenims ar organizacijoms, jeigu tokiomis priemonėmis iš tikrųjų siekiama visiškai nutraukti ar apriboti ekonominius santykius su viena ar keliomis trečiosiomis valstybėmis.

113   Kaip teisingai pastebėjo Taryba, šioje byloje nagrinėjamos priemonės gali būti vadinamos ,,protingomis sankcijomis“ (smart sanctions), kurios JTO praktikoje atsirado 90-aisiais metais. Tokios sankcijos klasikines bendro prekybos embargo priemones, taikomas valstybei, pakeičia tikslesnėmis ir labiau atrankinėmis priemonėmis, pavyzdžiui ekonominėmis ar finansinėmis sankcijomis, draudimais keliauti, ginklų ar tam tikrų produktų embargu, kad būtų sumažintos atitinkamos šalies civilių gyventojų patiriamos kančios ir kartu nustatomos tikros sankcijos konkrečiam režimui ir jų vadovams.

114   Bendrijos institucijų praktika taip pat pasikeitė šia linkme, Tarybai palaipsniui priėjus išvadą, kad EB 60 ir 301 straipsniai jai leidžia imtis ribojančių priemonių organizacijų ar asmenų, fiziškai kontroliuojančių dalį trečiosios šalies teritorijos, atžvilgiu (žr. pavyzdžiui, 1998 m. liepos 28 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1705/98 dėl tam tikrų ekonominių santykių su Angola nutraukimo siekiant paskatinti ,,União Nacional para a Independência Total de Angola“ (UNITA) įgyvendinti savo įsipareigojimus taikos procese ir panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 2229/97 (OL L 215, p. 1), ir grupių ar asmenų, faktiškai kontroliuojančių trečiosios šalies vyriausybę, bei su jais susijusių bei teikiančių jiems ekonominę paramą asmenų ir organizacijų atžvilgiu (žr. pavyzdžiui 1999 m. birželio 15 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1294/1999, susijusį su kapitalo įšaldymu ir investicijų, susijusių su Jugoslavijos Federacine Respublika (JFR), draudimu ir panaikinantį Reglamentus (EB) Nr. 1295/98 ir (EB) Nr. 1607/98 (OL L 153, p. 63) bei 2000 m. lapkričio 10 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2488/2000 tęsiantį su p. Milosevic ir jo bendrininkais susijusių lėšų įšaldymą ir panaikinantį Reglamentus (EB) Nr. 1294/1999 ir 607/2000 bei Reglamento (EB) Nr. 926/98 2 straipsnį (OL L 287, p. 19). Ši raida visapusiškai suderinama su priemonėmis, numatytomis EB 60 ir 301 straipsniuose.

115   Iš tiesų be to, kad ekonominės ar finansinės sankcijos teisėtai gali būti taikomos konkrečiai trečiosios šalies vadovų, o ne pačios šios šalies atžvilgiu, jos taip pat tam tikrais atvejais gali numatyti su šiais vadovais susijusius ar pastarųjų tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamus asmenis ar grupes. Kaip teisingai pastebėjo Komisija, EB 60 ir 301 straipsniai nesuteiktų veiksmingo pagrindo daryti spaudimą vadovams, darantiems įtaką trečiosios šalies politikai, jeigu Bendrija negalėtų jų pagrindu priimti priemonės asmenų, kurie nors ir negyvena aptariamoje trečiojoje šalyje, tačiau yra pakankamai susiję su režimu, kuriam taikomos sankcijos, atžvilgiu. Be to, kaip pabrėžia Taryba, neturi įtakos tai, kad tam tikri iš minėtų asmenų yra valstybės narės piliečiai, nes siekiant veiksmingumo laisvo kapitalo judėjimo srityje, finansinės sankcijos negali apsiriboti atitinkamos trečiosios šalies piliečiais.

116   Šis aiškinimas, kuris neprieštarauja EB 60 ir 301 straipsnių formuluotei, yra pateisinamas efektyvumo ir humanitariniais tikslais.

117   Antra, kalbant apie Reglamentu Nr. 467/2001 siekiamą tikslą, Taryba tvirtina, kad atsižvelgiant į Saugumo Tarybos rezoliucijas 1267 (1999) ir 1333 (2000), Bendrąją poziciją 2001/154 bei šio reglamento 1 ir 2 konstatuojamąsias dalis ir patį jo pavadinimą nagrinėjamos priemonės iš esmės nukreiptos prieš Talibano režimą, kuris tuo metu veiksmingai kontroliavo 80 % Afganistano teritorijos ir kuris buvo pasivadinęs ,,Afganistano Islamo Emyratai“, ir papildomai prieš asmenis ir grupes, kurios, sudarydamos ekonominius ar finansinius sandorius, padėjo minėtam režimui teikti tarptautiniams teroristams ir jų organizacijoms prieglobstį ir vykdyti jų apmokymus, veikdamos kaip šio režimo agentai ar būdamos tampriai su juo susijusios.

118   Dėl ieškovų kaltinimo, kad Reglamentas Nr. 467/2001 numato Osamą bin Ladeną, o ne Talibano režimą, Taryba priduria, kad Osama bin Ladenas iš tiesų buvo Talibano režimo vadas ir ,,pilkasis kardinolas“ ir kad jis turėjo realią įtaką Afganistane. Jo pasaulietiniai ir religiniai vardai ,,Sheikh“ (vadas) ir ,,Emir“ (princas, lyderis, vadas) ir užimama vieta greta kitų religinių Talibano pareigūnų beveik nepalieka abejonių šiuo atžvilgiu. Be to, net ir prieš 2001 m. rugsėjo 11 d. Osama bin Ladenas prisiekė ištikimybe (Bay’a), įtvirtindamas savo formalų religinį ryšį su Talibano dvasininkijos vadais. Todėl šią situaciją galima palyginti su S. Milosevic ir Jugoslavijos vyriausybės narių situacija, kai Taryba taikė ekonomines ir finansines sankcijas Jugoslavijos Federacinės Respublikos atžvilgiu (žr. šio sprendimo 114 punktą). Dėl Al-Qaida Taryba pabrėžia, kad buvo viešai žinoma, kad jai priklausė daug karinių apmokymų stovyklų Afganistane ir kad tūkstančiai jos narių, įžengus tarptautinei koalicijai, kovėsi Talibano pusėje 2001 m. spalio mėn. – 2002 m. sausio mėn. laikotarpiu.

119   Nereikia nagrinėti šių argumentų, kurių atžvilgiu tarptautinėje bendrijoje egzistuoja platus pritarimas, kurį parodo, inter alia, įvairios vienbalsiai Saugumo Tarybos priimtos rezoliucijos ir kurių niekaip nepaneigė ir net neginčijo ieškovai, pagrįstumo.

120   Konkrečiai, šioje byloje nagrinėjamų sankcijų pagrindinis tikslas, kaip matyti iš Rezoliucijos 1267 (1999) 4 dalies b punkto, buvo neleisti Talibano režimui gauti bet kokios kilmės finansinę paramą. Sankcijos nepasiektų savo tikslo, jeigu nebūtų taikomos asmenims, kurie buvo laikomi remiančiais šį režimą. Dėl ankstesnio Talibano režimo ir Osama bin Ladeno ryšio Saugumo Taryba mano, kad pastarasis nagrinėjamu laikotarpiu gavo tokią svarbią pagalbą iš šio režimo, kad galėtų būti laikomas jo dalimi. Saugumo Tarybos rezoliucijos 1333 (2000) dešimtojoje konstatuojamojoje dalyje Saugumo Taryba pasmerkė tai, kad Talibanas ir toliau teikia prieglobstį Osamai bin Ladenui ir jam bei su juo susijusiems asmenims leidžia vadovauti teroristų rengimo stovyklų tinklui iš Talibano kontroliuojamos teritorijos ir naudotis Afganistanu kaip tarptautinių teroristinių operacijų rengimo baze. Be to, Rezoliucijos 1333 (2000) septintojoje konstatuojamojoje dalyje Saugumo Taryba dar kartą patvirtino savo įsitikinimą, kad tarptautinio terorizmo pažabojimas yra būtinas taikos ir tarptautinio saugumo užtikrinimui.

121   Priešingai nei tvirtina ieškovai, nagrinėjamos priemonės tiksliai numatė nutraukti ar apriboti ekonominius santykius su trečiosiomis šalimis tarptautinei bendrijai kovojant su tarptautiniu terorizmu ir, konkrečiai, prieš Osamą bin Ladeną ir Al-Qaida tinklą.

122   Trečia, nagrinėjamų priemonių proporcingumas turi būti įvertintas, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 467/2001 tikslą. Kaip pirmiau buvo išdėstyta, ,,protingų“ sankcijų nustatymas konkrečiai numato daryti spaudimą atitinkamos šalies vadovų atžvilgiu, keik įmanoma apribojant nagrinėjamų priemonių poveikį šios šalies gyventojams, pavyzdžiui apribojant jų asmeninę taikymo sritį tam tikrų konkrečiai įvardytų asmenų atžvilgiu. Šioje byloje Reglamentas Nr. 467/2001 siekė padidinti daromą spaudimą Talibano režimui, konkrečiai įšaldant Osamo bin Ladeno bei su juo susijusių Sankcijų komiteto nustatytų asmenų ir grupių lėšas ir kitus finansinius išteklius. Tokios priemonės atitinka proporcingumo principą, kuris reikalauja, kad sankcijos neviršytų to, kas tinkama ir būtina įgyvendinant tikslą, kurio siekiama jas nustatančiais Bendrijos teisės aktais.

123   Tai, kad nagrinėjamos priemonės taip pat numatė sandorius, neturinčius jokio užsienio elemento, neturi reikšmės. Jeigu šių priemonių teisėtas tikslas buvo likviduoti Talibano ir tarptautinio terorizmo, veikiančio iš Afganistano teritorijos, finansavimo šaltinį, jos būtinai turėjo numatyti tiek tarptautinius, tiek grynai vidinius sandorius, kadangi pastarieji taip pat galėjo prisidėti prie tokio finansavimo, atsižvelgiant konkrečiai į laisvą asmenų ir kapitalo judėjimą ir į tarptautinių finansinių srautų neskaidrumą.

124   Iš to, kas pasakyta, priešingai nei mano ieškovai, išplaukia, kad Taryba buvo kompetentinga priimti Reglamentą Nr. 467/2001 remdamasi EB 60 ir 301 straipsniais. 

–       Dėl ginčijamo reglamento teisinio pagrindo

125   Skirtingai nei Reglamentas Nr. 467/2001, ginčijamo reglamento teisinis pagrindas nėra tik EB 60 ir 301 straipsniai, bet ir EB 308 straipsnis. Taip jis atspindi tarptautinės situacijos pokyčius, kuriuos palaipsniui atitiko Saugumo Tarybos nustatytos ir Bendrijos įgyvendinamos sankcijos.

126   Saugumo Tarybos rezoliucija 1333 (2000), priimta imantis veiksmų prieš tarptautinį terorizmą, kurio sustabdymas laikomas esminiu palaikant taiką ir tarptautinį saugumą (žr. rezoliucijos septintą konstatuojamąją dalį), konkrečiai numatė Talibano režimą, kuris tuo metu kontroliavo didžiausią Afganistano teritorijos dalį ir teikė prieglobstį bei paramą Osamai bin Ladenui bei su juo susijusiems asmenims bei organizacijoms.

127   Kaip jau buvo pirmiau išdėstyta, šis aiškiai nustatytas ryšys su trečiosios valstybės teritorija ir ją valdančiu režimu Tarybai leido Reglamentą Nr. 467/2001 pagrįsti EB 60 ir 301 straipsniais.

128   Tačiau Saugumo Tarybos rezoliucija 1390 (2002) buvo priimta 2002 m. sausio 16 d., po to, kai 2001 m. spalio mėn. įžengus karinėms tarptautinės koalicijos pajėgoms į Afganistaną, sužlugo šis režimas. Todėl, nors ši rezoliucija aiškiai įvardina Talibaną, tačiau ji nėra nukreipta prieš žlugusį režimą, o tiesiogiai prieš Osamą bin Ladeną, Al-Qaida tinklą ir su jais susijusius asmenis bei organizacijas.

129   Taryba savo tripliko 4 ir 5 punktuose aiškiai patvirtino, kaip jau buvo minėta 2002 m. kovo 6 d. Komisijos pateikto Tarybos reglamento pasiūlymo, kuris sudaro ginčijamo reglamento pagrindą (galutinis dokumentas COM (2002) 117), motyvų 2 punkte, kad nėra jokio ryšio tarp pagal šią rezoliuciją nustatytų sankcijų ir trečiosios valstybės teritorijos ar ją valdančio režimo.

130   Nesant tokio ryšio, Taryba ir Komisija nusprendė, kad vien tik EB 60 ir 301 straipsniai nėra pakankama teisinė bazė priimti ginčijamą reglamentą. Šiems motyvams pritartina.

131   Iš tiesų EB 60 straipsnio 1 dalis nurodo, kad Taryba gali 301 straipsnyje nustatyta tvarka ,,atitinkamų trečiųjų šalių atžvilgiu“ imtis reikalingų neatidėliotinų priemonių, taikomų kapitalo judėjimui ir mokėjimams. EB 301 straipsnis aiškiai numato galimybę imtis Bendrijos veiksmų, siekiant nutraukti arba iš dalies apriboti ekonominius santykius ,,su viena ar keletu trečiųjų šalių“.

132   Be to, nors šios nuostatos leidžia taikyti ,,protingas sankcijas“ su trečiajai šaliai vadovaujančiais asmenimis susijusiems bei jų tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamiems asmenims ir organizacijoms (žr. šio sprendimo 115 ir 116 punktus), negalima daryti išvados, kad tokie asmenys ar organizacijos gali išlikti sankcijų adresatais žlugus nagrinėjamai šaliai vadovaujančiam režimui. Tokiomis aplinkybėmis iš tiesų nebėra pakankamo ryšio tarp šių asmenų ar organizacijų ir trečiosios valstybės.

133   Iš to išplaukia, kad bet kuriuo atveju vien tik EB 60 ir 301 straipsniai nėra pakankama ginčijamo reglamento teisinė bazė.

134   Be to, priešingai Komisijos pozicijai, išdėstytai jos pateiktame Tarybos reglamento pasiūlyme, kuris sudaro ginčijamo reglamento pagrindą (žr. šio sprendimo 129 punktą), Taryba nusprendė, kad vien tik 308 CE taip pat nėra tinkama teisinė bazė norint priimti pirmiau nurodytą reglamentą. Šiems motyvams taip pat pritartina.

135   Šiuo klausimu reikia priminti, kad remiantis Teisingumo Teismo praktika (1987 m. kovo 26 d. Sprendimo Komisija prieš Tarybą, 45/86, Rink. p. 1493, 13 punktas) iš paties EB 308 straipsnio teksto išplaukia, kad rėmimasis šiuo straipsniu kaip teisės akto teisine baze yra pateisinamas tik tuomet, kai jokia kita Sutarties nuostata nenumato Bendrijos institucijų reikiamų įgaliojimų priimti šį aktą. Tokioje situacijoje EB 308 straipsnis institucijoms leidžia veikti, norint pasiekti vieną iš Bendrijos tikslų, neatsižvelgiant į tai, kad nėra tam reikalingus įgaliojimus numatančios nuostatos.

136   Dėl pirmos EB 308 straipsnio taikymo sąlygos akivaizdu, kad jokia EB sutarties nuostata nenumato priemonių, panašių į ginčijamame reglamente numatytas, skirtų kovai su tarptautiniu terorizmu ir, konkrečiau, nustatančių ekonomines ir finansines sankcijas, pavyzdžiui lėšų įšaldymą, asmenims ir organizacijoms, įtariamiems prisidėjus jį finansuojant, nenustatant jokio ryšio su trečiosios valstybės teritorija ar ją valdančiu režimu. Taigi šioje byloje ši pirmoji sąlyga yra tenkinama.

137   Dėl antros EB 308straipsnio taikymo sąlygos, remiantis šio sprendimo 135 punkte minėta teismų praktika, jos įvykdymui šioje byloje reikia, kad kova su tarptautiniu terorizmu ir konkrečiau, ekonominių ir finansinių sankcijų, pavyzdžiui lėšų įšaldymo, taikymas asmenims ir organizacijoms, įtariamiems prisidėjus jį finansuojant, galėtų būti susietas su vienu iš Bendrijai Sutartimi priskirtų tikslų.

138   Ginčijamo reglamento preambulė šiuo klausimu yra trumpa ir aiški. Be to, Taryba šio reglamento 4 konstatuojamojoje dalyje patvirtino, kad rezoliucija 1390 (2002) ir bendrąja pozicija 2002/402 reikalaujamas priemones ,,apima Sutartis“ ir kad reikėjo priimti Bendrijos teisės aktą ,,siekiant išvengti konkurencijos iškraipymo“.

139   Dėl principinio teiginio, kad nagrinėjamas priemones ,,apima Sutartis“, reikia nedvejojant pripažinti priešingai, kad joks EB 2 ir 3 straipsniuose numatytas Sutarties tikslas negalėtų būti pasiektas nagrinėjamomis priemonėmis.

140   Konkrečiai, skirtingai nuo priemonių tam tikrų Bendrijoje įsisteigusių fizinių ir juridinių asmenų atžvilgiu, numatytų Reglamente Nr. 3541/92, kurį nurodė Taryba, pagrįsdama savo argumentą (žr. šio sprendimo 97 punktą), ginčijamu reglamentu numatytos priemonės negalėtų remtis bendros prekybos politikos kūrimo tikslu (EB 3 straipsnio 1 dalies b punktas), kuriuo remiantis Bendrijai buvo pripažinta kompetencija nustatyti prekybos embargo priemones pagal EB 133 straipsnį, nes Bendrijos ir trečiųjų šalių prekybiniai santykiai šioje byloje nenagrinėjami.

141   Dėl tikslo sukurti sistemą, užtikrinančią, kad konkurencija vidaus rinkoje nebūtų iškraipoma (EB 3 straipsnio 1 dalies g punktas), argumentas dėl galimo konkurencijos iškraipymo, kuriam, remiantis ginčijamo reglamento preambule, šiuo reglamentu siekiama užkirsti kelią, nėra įtikinamas.

142   EB sutarties konkurencijos taisyklės taikomos įmonėms ir valstybėms narėms, kurios pažeidžia lygią konkurenciją tarp įmonių (žr. dėl EB 87 straipsnio 1974 m. liepos 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, 173/73, Rink. p. 709, 26 punktą, o dėl EB 81 straipsnio – 1984 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hydrotherm, 170/83, Rink. p. 2999, 11 punktą).

143   Tačiau, šioje byloje, pirma, nėra tvirtinama, kad ginčijamu reglamentu numatyti asmenys ar organizacijos yra tokios įmonės EB sutarties konkurencijos taisyklių prasme.

144   Antra, nėra jokio paaiškinimo, kuriuo remiantis būtų galima suprasti, kaip konkurenciją tarp įmonių galėtų paveikti Saugumo Tarybos rezoliucijos 1390 (2002) numatytų specialių apribojimų tam tikrų asmenų ar organizacijų atžvilgiu įgyvendinimas Bendrijos ar Valstybių narių lygiu.

145   Minėtų argumentų nepaneigia Komisijos ir Jungtinės Karalystės rašytiniuose atsakymuose įrodytas ryšys tarp EB 3 straipsnio 1 dalies g punkte numatyto tikslo ir tikslo įkurti vidaus rinką panaikinant laisvo kapitalo judėjimo tarp valstybių narių kliūtis (EB 3 straipsnio 1 dalies c punktas) (žr. konkrečiai šio sprendimo 99 ir 102–104 punktus).

146   Šiuo požiūriu reikia pažymėti, kad Bendrija neturi jokios aiškiai išreikštos kompetencijos nustatyti apribojimus kapitalo judėjimo ir mokėjimų srityje. Tačiau EB 58 straipsnis pripažįsta, kad valstybės narės gali imtis tokį poveikį turinčių priemonių, kai jos yra pateisinamos šiame straipsnyje numatytų tikslų siekimu, o būtent viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo sumetimais (žr. analogiškai su EB 30 straipsniu 1991 m. spalio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Richardt, C‑367/89, Rink. p. I 4621, 19 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Kadangi visuomenės saugumas apima tiek valstybės vidaus, tiek išorės saugumą, valstybės narės iš esmės turi teisę pagal EB 58 straipsnio 1 dalies b punktą imtis panašių į ginčijamu reglamentu numatytas priemonių. Jeigu šios priemonės atitiks EB 58 straipsnio 3 dalį ir neviršys to, kas būtina numatytam tikslui pasiekti, jos atitiks EB sutartimi įtvirtintą laisvą kapitalo ir mokėjimų judėjimą bei laisvą konkurenciją.

147   Reikia pridurti, kad jeigu paprasčiausias nacionalinės teisės aktų skirtumų atsiradimo rizikos bei dėl to galinčių kilti laisvo kapitalo judėjimo kliūčių ar konkurencijos iškraipymo abstrakčios rizikos konstatavimas būtų pakankamas pateisinti EB 308 straipsnio kartu su 3 straipsnio 1 dalies c ir g punktais pasirinkimą reglamento teisiniu pagrindu, ne tik EB sutarties VI antraštinės dalies 3 skyriaus nuostatos, susijusios su teisės aktų derinimu, bet ir teisinio pagrindo pasirinkimo teisminė kontrolė netektų savo veiksmingumo. Bendrijos teismas negalėtų atlikti savo funkcijos pagal EB 220 straipsnį, t. y. užtikrinti, kad aiškinant ir taikant šią Sutartį būtų laikomasi teisės (žr. šiuo klausimu dėl EB sutarties 100 A straipsnio, po pakeitimų – EB 95 straipsnio, 2000 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija prieš Parlamentą ir Tarybą, C‑376/98, Rink. p. I-7419 84, 85 ir 106 – 108 punktus ir minėtą teismų praktiką).

148   Bet kuriuo atveju Pirmosios instancijos teismui pateikti vertinimai neleidžia manyti, kad ginčijamas reglamentas veiksmingai padeda apsisaugoti nuo laisvo kapitalo judėjimo kliūčių ar žymių konkurencijos iškraipymų atsiradimo rizikos.

149   Pirmosios instancijos teismas konkrečiai mano, kad, priešingai nei tvirtina Komisija ir Jungtinė Karalystė, jeigu nagrinėjamas Saugumo Tarybos rezoliucijas įgyvendintų valstybės narės, o ne Bendrija, tai nesukeltų tikėtinos ir rimtos skirtumų tarp valstybių narių taikant lėšų įšaldymą rizikos. Pirma, iš tiesų šiose rezoliucijose pateikti aiškūs, tikslūs ir detalūs apibrėžimai ir instrukcijos, kurie praktiškai nepalieka jokios galimybės interpretuoti. Antra, priemonių, kurias rezoliucijos skatina įgyvendinti, svarba nėra tokia, kad reikėtų bijoti tokios rizikos.

150   Šiomis aplinkybėmis šioje byloje nagrinėjamos priemonės negali remtis EB 3 straipsnio 1 dalies c ir g punktuose numatytu tikslu.

151   Be to, įvairūs Tarybos nurodyti EB 308 straipsnio kaip papildomo teisinio pagrindo taikymo pavyzdžiai (žr. šio sprendimo 95 ir 97 punktus) nėra tinkami šioje byloje. Pirma, remiantis šiais pavyzdžiais negalima tvirtinti, kad EB 308 straipsnio taikymo sąlygos, ypač sąlyga, susijusi su Bendrijos tikslo įgyvendinimu, nebuvo įvykdytos šios bylos atveju. Antra, šiuose pavyzdžiuose nagrinėjami teisės aktai Teisingumo Teisme nebuvo ginčijami šiuo požiūriu, konkrečiai šio sprendimo 96 punkte nurodytame sprendime Delbar. Bet kuriuo atveju remiantis nusistovėjusia teismų praktika paprasčiausia Tarybos praktika negali nukrypti nuo Sutarties taisyklių ir todėl negali sukurti precedento, įpareigojančio Bendrijos institucijas teisingo teisinio pagrindo pasirinkimo atžvilgiu (1988 m. vasario 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Tarybą, 68/86, Rink. p. 855, 24 punktas ir 1994 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo nuomonės 1/94, Rink. p. I 5267, 52 punktas).

152   Iš viso to, kas pasakyta išplaukia, kad kova su tarptautiniu terorizmu, konkrečiau, ekonominių ir finansinių sankcijų, pavyzdžiui, lėšų įšaldymo, nustatymas asmenų ir organizacijų, įtariamų prisidėjus jį finansuojant, atžvilgiu, negali būti siejamas nė su vienu iš Bendrijai EB 2 ir 3 straipsniais aiškiai priskirtų tikslų.

153   Be EB 2 ir 3 straipsniuose aiškiai numatytų Sutarties tikslų Komisija raštu taip pat nurodė bendresnio pobūdžio Bendrijos tikslą, kuris galėtų pateisinti šioje byloje remimąsi EB 308 straipsniu kaip teisiniu pagrindu. Komisija, remdamasi EB sutarties preambule, daro išvadą, kad ,,bendras Bendrijai nustatytas tikslas yra išsaugoti taiką ir saugumą“ tarptautiniu mastu (žr. šio sprendimo 100 punktą). Šis argumentas negali būti palaikomas.

154   Priešingai nei tvirtina Komisija, iš tiesų iš jokios EB sutarties preambulės nuostatos negalima daryti išvados, kad ja siekiama platesnio tikslo ginti taiką ir saugumą tarptautiniu mastu. Nors šia Sutartimi neginčijamai pirmiausiai siekiama užbaigti praeities konfliktus tarp Europos gyventojų, kuriant tarp jų ,,dar glaudesnę sąjungą“, tai neturi jokio ryšio su bendros saugumo ir užsienio politikos įgyvendinimu. Ji išimtinai patenka į ES sutarties, kuria, kaip pabrėžiama jos preambulėje, siekiama pažymėti ,,naują Europos integracijos proceso, pradėto įsteigus Europos Bendrijas, etapą“, tikslus.

155   Nors galima tvirtinti, kad šis Sąjungos tikslas turi skatinti Bendrijos veiksmus jos kompetencijos srityse, pavyzdžiui, bendroje prekybos politikoje, tačiau, priešingai, jo nepakanka norint pagrįsti priemonių priėmimą pagal EB 308 straipsnį, ypač tose srityse, kuriose Bendrijos kompetencija yra ribota arba išsamiai išvardyta Sutartyje.

156   Galiausiai EB 308 straipsnį nebūtų galima aiškinti kaip bendrąja prasme leidžiantį institucijoms pasiremti šia nuostata, įgyvendinant kokį nors ES sutarties tikslą. Konkrečiai, Pirmosios instancijos teismas mano, kad Sąjungos ir Bendrijos koegzistavimas kaip susijungusių tačiau skirtingų teisinių sistemų bei konstitucinė ramsčių struktūra, kurios norėjo galiojančių sutarčių rengėjai, nei institucijoms, nei valstybėms narėms neleidžia pasiremti EB 308 straipsnio ,,lankstumo išlyga“ tam, kad kompensuoti Bendrijos kompetencijos, būtinos vieno iš Sąjungos tikslų įgyvendinimui, nebuvimą. Kitaip šia nuostata galima būtų pasinaudoti kaip paskutine galimybe visoms BUSP bei Policijos ir teismų bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose (TVR) priemonėms ir Bendrija bet kada galėtų veikti siekdama šių politikos sričių tikslų. Tačiau toks rezultatas paverstu daugelį ES sutarties nuostatų netaikytinomis ir neatitiktų įprastų BUSP priemonių (bendros strategijos, bendri veiksmai, bendrosios pozicijos) ir TVR priemonių (bendrosios pozicijos, sprendimai, pamatiniai sprendimai) įgyvendinimo.

157   Todėl darytina išvada, kad kaip ir EB 60 ir 301 straipsniai atskirai, taip ir EB 308 straipsnis pats savaime nėra pakankama teisinė bazė ginčijamam reglamentui.

158   Vis dėlto Taryba ginčijamo reglamento konstatuojamojoje dalyje bei rašytinėse pastabose tvirtina, kad EB 308 straipsnis kartu su EB 60 ir 301 straipsniu jai suteikia įgaliojimus priimti Bendrijos reglamentą dėl Sąjungos ir valstybių narių pagal BUSP kovojant su tarptautinio terorizmo finansavimu, kuris taiko ekonomines ir finansines sankcijas asmenims, nenustatant jokio ryšio su trečiosios valstybės teritorija ar ją valdančiu režimu. Šie motyvai priimtini.

159   Šiomis aplinkybėmis iš tikrųjų reikia atsižvelgti į Mastrichto sutartimi specialiai įtvirtintą sąsają tarp Bendrijos veiksmų imantis ekonominių sankcijų pagal EB 60 ir 301 straipsnius ir ES sutarties tikslų išorinių santykių srityje.

160   Reikia pripažinti, kad EB 60 ir 301 straipsniai yra specifinės EB sutarties nuostatos, nes jie aiškiai numato, kad Bendrijos veiksmas gali pasirodyti būtinas įgyvendinant ne vieną iš EB sutartimi nustatytų Bendrijos tikslų, o vieną iš ES 2 straipsniu konkrečiai Sąjungai priskirtų tikslų, būtent įgyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką.

161   Taigi pagal EB 60 ir 301 straipsnius Bendrijos veiksmas iš tikrųjų yra Sąjungos veiksmas, įgyvendinamas remiantis Bendrijos ramsčiu Tarybai priimant bendrąją poziciją ar imantis bendro veiksmo BUSP srityje.

162   Šiuo požiūriu reikia priminti, kad pagal ES 3 straipsnį Sąjunga naudojasi viena bendra institucijų struktūra, užtikrinančia veiklos, atliekamos siekiant jos tikslų ir kartu paisant acquis communautaire bei ją papildant, nuoseklumą ir tęstinumą. Sąjunga visų pirma užtikrina visos savo užsienio veiklos nuoseklumą išorės santykių, saugumo, ekonominės ir vystymosi rėmimo politikos sričių atžvilgiu. Už tokio nuoseklumo užtikrinimą yra atsakingos bei šiuo tikslu bendradarbiauja Taryba ir Komisija. Abi jos pagal savo atitinkamus įgaliojimus užtikrina šių politikos sričių įgyvendinimą.

163   Kaip EB sutartimi numatyti įgaliojimai gali būti nepakankami, kad institucijos galėtų bendroje rinkoje įgyvendinti vieną iš Bendrijos tikslų, taip ir įgaliojimai imtis EB 60 ir 301 straipsniuose nustatytų ekonominių ir finansinių sankcijų, būtent nutraukti ar apriboti ekonominius santykius su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis, konkrečiai kapitalo judėjimo ir mokėjimų srityje, gali būti nepakankami, kad institucijos galėtų įgyvendinti ES sutartyje įtvirtintą BUSP tikslą, dėl kurio šios nuostatos buvo specialiai įtrauktos į EB sutartį.

164   Reikia pripažinti, kad konkrečiomis EB 60 ir 301 straipsniuose numatytomis aplinkybėmis rėmimasis EB 308 straipsniu kaip papildomu teisiniu pagrindu pateisinamas ES 3 straipsnyje nustatytu vientisumo reikalavimu, kai šios nuostatos nesuteikia Bendrijos institucijoms reikiamos kompetencijos ekonominių ir finansinių sankcijų srityje įgyvendinant Sąjungos ir valstybių narių siekiamą BUSP tikslą.

165   Be to, BUSP srityje priimta bendroji pozicija ar bendras veiksmas gali reikalauti Bendrijos imtis ekonominių ir finansinių sankcijų, viršijančių EB 60 ir 301 straipsniuose aiškiai numatytas sankcijas, t.y. ekonominių santykių su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis laisvo kapitalo ir mokėjimų srityje nutraukimą ar apribojimą.

166   Tokiomis aplinkybėmis, rėmimasis kartu EB 60, 301 ir 308 straipsniais ekonominių ir finansinių sankcijų srityje leidžia įgyvendinti Sąjungos ir valstybių narių siekiamą BUSP tikslą, kurį išreiškia bendra pozicija ar bendrams veiksmas, nors Bendrija ir neturi aiškių įgaliojimų imtis ekonominių ir finansinių sankcijų asmenų ar organizacijų, pakankamai nesusijusių su atitinkama trečiąja valstybe, atžvilgiu.

167   Šiuo atveju kova su tarptautiniu terorizmu ir jo finansavimu neginčijamai patenka į Sąjungos tikslus BUSP srityje, nustatytus ES 11 straipsnyje, net jei ji konkrečiai nenukreipta į trečiąsias valstybes ar jas valdančius režimus.

168   Be to, akivaizdu, kad Taryba kovos su terorizmu srityje vienbalsiai priėmė Bendrąją poziciją 2002/402, kuri numato Bendrijos ekonominių ir finansinių sankcijų taikymą asmenims ir organizacijoms, įtariamiems prisidėjus finansuojant tarptautinį terorizmą, nenustatant jokio ryšio su trečiosios valstybės teritorija ar ją valdančiu režimu.

169   Šiomis aplinkybėmis rėmimasis EB 308 straipsniu, siekiant papildyti EB 60 ir 301 straipsniais Bendrijai suteiktus įgaliojimus imtis ekonominių ir finansinių sankcijų, yra pateisinamas atsižvelgiant į tai, kad šiandieniniame pasaulyje valstybės negali būti laikomos vieninteliu grėsmės taikai ir tarptautiniam saugumui šaltiniu. Kaip ir tarptautinei bendrijai, Sąjungai ir jos Bendrijos ramsčiui neturėtų būti trukdoma prisitaikyti prie šių naujų grėsmių, nustatant ekonomines ir finansines sankcijas ne tik trečiosioms šalims, bet ir asmenims, grupėms ar susijusioms organizacijoms, plėtojantiems tarptautinę teroristinę veiklą ar kitaip keliantiems grėsmę taikai ir tarptautiniam saugumui.

170   Todėl institucijos ir Jungtinė Karalystė teisingai mano, kad Taryba buvo kompetentinga priimti ginčijamą reglamentą, kuriuo Bendrijoje įgyvendinamos ekonominės ir finansinės sankcijos, numatytos Bendroje pozicijoje 2002/402, remdamasi kartu EB 60, 301 ir 308 straipsniais.

171   Todėl pirmo pagrindo pirma dalis atmestina.

 Dėl antros dalies

 Šalių argumentai

172   Pirmo pagrindo antroje dalyje ieškovai tvirtina, kad Komisijai suteikta teisė, iš pradžių pagal Reglamento Nr. 467/2001 10 straipsnio 1 dalį, vėliau pagal ginčijamo reglamento 7 straipsnio 1 dalį, yra žymiai platesnė nei įprasta kompetencija vykdyti Tarybos reglamentą, ir todėl ji pažeidžia EB 202 straipsnį. Jų manymu, iš tiesų Komisijos sprendimas įtraukti asmenį į ginčijamo reglamento I priedą faktiškai keičia jo 2 straipsnį.

173   Taryba ir Komisija mano, kad šiuo atveju vykdymo kompetencijos suteikimas Komisijai atitinka EB 202 straipsnį.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

174   Panaikinus Reglamentą Nr. 467/2001 ir jį pakeitus ginčijamu reglamentu, pirmo pagrindo antra dalis neteko prasmės. Nors tiesa, kad iš pradžių ieškovai Komisijos reglamentu Nr. 2199/2001, priimtu Tarybai suteikus jai tokią teisę pagal Reglamento Nr. 467/2001 10 straipsnio 1 dalį, buvo įtraukti į Reglamento Nr. 467/2001 I priedą, tačiau nuo to momento jie įtraukti į ginčijamo reglamento I priedą pagal patį šį reglamentą, kurį priėmė Taryba nedalyvaujant Komisijai.

175   Reglamentu Nr. 866/2003 padaryti pakeitimai (šio sprendimo 41 punktas) yra tik redakcinio pobūdžio, kaip tai pripažino A. Yusuf (šio sprendimo 63 punktas), ir jie laikytini paprasčiausiu vykdymo kompetencijos, kurios suteikimas Komisijai atitinka EB 202 straipsnį, įgyvendinimu.

176   Todėl pirmo pagrindo antra dalis turi būti atmesta.

 Dėl trečios dalies

 Šalių argumentai

177   Pirmo pagrindo trečioje dalyje ieškovai tvirtina, kad Taryba buvo nekompetentinga ne Bendrijos institucijai – šiuo atveju Sankcijų komitetui – perduoti teisę priimti sprendimą valstybių narių ir jų piliečių civilinių ir ekonominių teisių srityje.

178   Jungtinė Karalystė atsakė, kad šiuo atveju nėra jokio kompetencijos Jungtinių Tautų institucijoms perdavimo. Priešingai, institucijos veikė išimtinai siekdamos užtikrinti, kad Bendrijos valstybės narės laikytųsi savo įsipareigojimų pagal Jungtinių Tautų Chartiją, kurie turi pirmenybę bet kurio kito įsipareigojimo atžvilgiu remiantis šios Chartijos 103 straipsniu.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

179   Šiuo atveju Sankcijų komitetas priėmė sprendimus ieškovų atžvilgiu pagal Saugumo Tarybos įgaliojimą, remiantis jos pačios turima informacija. Be to, nagrinėjamos Saugumo Tarybos rezoliucijos buvo priimtos naudojantis ne Bendrijos perduotais įgaliojimais, o pačios Saugumo Tarybos įgaliojimais pagal Jungtinių Tautų Chartiją. Tai, kad Bendrijos institucijos priėmus Bendrąją poziciją 2002/402 nusprendė turinčios įgyvendinti šiuos sprendimus ir rezoliucijas, vykdydamos savo pačių įgaliojimus, šiuo atveju neturi reikšmės.

180   Atrodo, kad pirmo pagrindo trečia dalis grindžiama klaidinga prielaida, ir todėl turi būti atmesta.

2.     Dėl antro pagrindo, susijusio su EB 249 straipsnio pažeidimu

 Šalių argumentai

181   Ieškovai mano, kad kadangi ginčijamas reglamentas tiesiogiai daro žalą asmenų teisėms ir numato individualių sankcijų taikymą, jis nėra bendro pobūdžio ir todėl pažeidžia EB 249 straipsnį. Šia nuostata numatyta su bendru pobūdžiu susijusi sąlyga iš tiesų prieštarauja tam, kad specifiniai atvejai būtų reglamentuojami reglamentu, kaip buvo padaryta nagrinėjamoje byloje. Ši sąlyga išplaukia iš bendrojo lygybės prieš įstatymą principo ir yra sine qua non sąlyga, kad tarp Bendrijos teisės ir valstybių narių konstitucinės teisės ar bendrų principų, susijusių su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, nekiltų konfliktas. Veikimo būdas, nustatant teisės normą sąrašo pagalba, taip pat pažeidžia teisėtumo ir teisinio tikrumo principus.

182   Dublike ieškovai pabrėžia, kad ginčijamame reglamente numatyti asmenys ir grupės nepriklauso abstrakčiai nustatytam asmenų ratui, o pagal pavardes ir pavadinimus tiksliai atitinka asmenis, esančius Sankcijų komiteto sąraše. Taip pat nėra objektyviai apibrėžtos situacijos, aprašytos bendrai nustatytomis sąlygomis, kuri galėtų paaiškinti, kodėl ieškovų pavardės nurodytos būtent ginčijamo reglamento I priede. Šiomis aplinkybėmis ginčijamas aktas neturėtų būti nagrinėjamas kaip reglamentas, o kaip individualių sprendimų grupė 1971 m. gegužės 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo International Fruit ir kt. prieš Komisiją (41/70 – 44/70, Rink. p. 411) prasme.

183   Institucijos ir Jungtinė Karalystė tvirtina, kad ginčijamas reglamentas yra bendro pobūdžio.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

184   Pagal EB 249 straipsnio antrą pastraipą reglamentas yra taikomas visuotinai, jis yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse, o sprendimas yra privalomas tik tiems, kam jis skirtas.

185   Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, reglamento ir sprendimo atskyrimo kriterijus yra tai, ar nagrinėjamas teisės aktas yra taikomas visuotinai, ar ne. Esminiai sprendimo bruožai susiję su jo adresatų rato apribojimu, o reglamentas, kuris yra iš esmės normatyvinio pobūdžio, taikytinas objektyviai numatytoms situacijoms ir sukelia teisines pasekmes bendrai ir abstrakčiai numatytų asmenų atžvilgiu. Be to, teisės akto priskyrimo reglamentui nepaneigia galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti teisės subjektų, kurių atžvilgiu konkrečiu laiku jis taikomas, skaičių ar netgi tapatybę, kai yra akivaizdu, kad jis taip taikomas teisės aktu apibrėžtoje objektyvioje teisinėje ar faktinėje situacijoje ir atsižvelgiant į juo siekiamą tikslą (1962 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Fédération nationale de la boucherie en gros ir kt. prieš Tarybą, 19/62 à 22/62, Rink. p. 943, 2 punktas; 1968 m. liepos 11 d. Sprendimas Zuckerfabrik Watenstedt prieš Tarybą, 6/68, Rink. p. 595, 604; 1982 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Roquette Frères prieš Tarybą, 242/81, Rink. p. 3213, 6 ir 7 punktai; 1993 m. birželio 29 d. Sprendimo Gibraltar prieš Tarybą, C‑298/89, Rink. p. I‑3605, 17 punktas ir 2001 m. gegužės 31 d. Sprendimo Sadam Zuccherifici ir kt. prieš Tarybą, C‑41/99 P, Rink. p. I‑4239, 24 punktas; 1996 m. balandžio 24 d. Teisingumo Teismo nutarties CNPAAP prieš Tarybą, C‑87/95 P, Rink. p. I‑2003, 33 punktas; 2003 m. gegužės 6 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties DOW AgroSciences prieš Parlamentą ir Tarybą, T‑45/02, Rink. p. II‑1973, 31 punktas).

186   Šiuo atveju ginčijamas reglamentas neginčijamai yra visuotinai taikomas aktas, nes jis visiems draudžia suteikti lėšas ar ekonominius išteklius tam tikriems asmenims. Tai, kad asmenų pavardės išvardintos šio reglamento I priede taip, kad jie atrodo tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję EB 230 straipsnio ketvirtos pastraipos prasme, niekaip nepaveikia šio draudimo, kuris taikomas erga omnes, bendro pobūdžio, kaip konkrečiai matyti iš 11 straipsnio, ginčijamas reglamentas taikomas:

–       Bendrijos teritorijoje, įskaitant oro erdvę,

–       bet kuriame lėktuve ar laive, priklausančiame valstybės narės jurisdikcijai,

–       bet kuriam valstybės narės piliečiui, neatsižvelgiant į jo buvimo vietą,

–       bet kuriam fiziniam asmeniui, įmonei ar organizacijai, įsteigtai ar veikiančiai pagal valstybės narės teisės aktus,

–       bet kuriam fiziniam asmeniui, įmonei ar organizacijai, turinčiai prekybinių ryšių Bendrijoje.

187   Iš tiesų ieškovų argumentuose teisės akto adresatas supainiojamas su šio teisės akto objektu. EB 249 straipsnis numato tik adresatą, nustatydamas, kad reglamentas yra taikomas visuotinai, o sprendimas privalomas tik tiems, kam jis skirtas. Priešingai, objektas nėra tinkamas kriterijus priskiriant teisės aktą reglamentui ar sprendimui.

188   Teisės aktas, kuriuo įšaldomos bendrai ir abstrakčiai numatytų teroristinių aktų organizatorių lėšos, būtų sprendimas, jeigu jis būtų skirtas vienam ar keliems konkrečiai įvardintiems asmenims. Priešingai, teisės aktas, kuriuo įšaldomos lėšos vieno ar kelių konkrečiai įvardintų asmenų atžvilgiu, yra reglamentas, jeigu jis bendrai ir abstrakčiai taikomas visiems asmenims, kurie fiziškai gali turėti nurodytas lėšas. Būtent taip yra šiuo atveju.

189   Todėl antras pagrindas turi būti atmestas.

3.     Dėl trečio pagrindo, susijusio su ieškovų pagrindinių teisių pažeidimu

 Šalių argumentai

190   Ieškovai, kurie remiasi tiek ES 6 straipsnio 2 dalimi, tiek Teisingumo Teismo praktika (1969 m. lapkričio 12 d. Sprendimas Stauder, 29/69, Rink. p. 419; 1970 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Internationale Handelsgesellschaft, 11/70, Rink. p. 1125 ir 1974 m. gegužės 14 d. Sprendimo Nold prieš Komisiją, 4/73, Rink. p. 491, 13 punktas), tvirtina, kad ginčijamas reglamentas, nustatydamas jų atžvilgiu griežtas tiek civilinio tiek baudžiamojo pobūdžio sankcijas, iš anksto jų neišklausius ar neleidus jiems gintis ir netaikant šiam teisės aktui jokios teisminės kontrolės, pažeidžia jų pagrindines teises, konkrečiai, teisę disponuoti jų turimu turtu ir jų teisę į gynybą, kurios yra įtvirtintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTPLK) 6 straipsnyje.

191   Konkrečiai kalbant apie tariamą teisės į gynybą pažeidimą, ieškovai pabrėžia, kad jie nebuvo informuoti apie tai, kodėl jų atžvilgiu buvo nustatytos sankcijos, jie nebuvo supažindinti su prieš juos pateiktais įrodymais ir aplinkybėmis, ir kad jie neturėjo galimybės pasiaiškinti (1974 m. spalio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Transocean Marine Paint prieš Komisiją, 17/74, Rink. p. 1063; 1983 m. birželio 7 d. Sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją, 100/80 – 103/80, Rink. p. 1825, 14 punktas; 1986 m. liepos 10 d. Sprendimas Belgija prieš Komisiją, 40/85, Rink. p. 2321, ir 1991 m. birželio 27 d. Sprendimas Al-Jubail Fertilizer et Saudi Arabian Fertilizer prieš Tarybą, C‑49/88, Rink. p. I‑3187). Jų įtraukimas į ginčijamo reglamento I priedą išimtinai grindžiamas tuo, kad jie buvo įtraukti į Sankcijų komiteto nustatytą sąrašą, remiantis valstybių ir tarptautinių bei regioninių organizacijų pateikta informacija. Nei Taryba, nei Komisija nenagrinėjo priežasčių, kodėl šis komitetas įtraukė juos į šį sąrašą. Informacijos, kurią gavo šis komitetas, šaltinis yra visiškai neaiškus, o priežastys, dėl kurių tam tikri asmenys iš anksto jų neišklausius buvo įtraukti į šį sąrašą, nėra nurodytos. Visa ieškovų įtraukimo į ginčijamo reglamento I priedo sąrašą procedūra buvo konfidenciali (1999 m. liepos 8 d. sprendimas Hercules Chemicals prieš Komisiją, C‑51/92 P, Rink. p. I‑4235).

192   Konkrečiai kalbant apie tariamą teisės į teisminę kontrolę pažeidimą, ieškovai nurodo, kad 2001 m. lapkričio 27 d. Sprendime Komisija prieš Austriją (C‑424/99, Rink. p. I 9285, 45 punktas) Teisingumo Teismas nusprendė, kad remiantis nusistovėjusia teismų praktika tokios kontrolės reikalavimas yra bendrasis Bendrijos teisės principas, kylantis iš visoms valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų, kuris taip pat yra įtvirtintas EŽTK 6 ir 13 straipsniuose. Ši teisė suponuoja galimybę pareikšti veiksmingą ieškinį nepriklausomame ir nešališkame teisme.

193   Tačiau nei Komisija nei Taryba neatitinka šių sąlygų.

194   Jų taip pat neatitinka Saugumo Taryba ir jos Sankcijų komitetas, kurie yra politinės institucijos, į kurias kreiptis leidžiama tik valstybėms. Nagrinėjamoje byloje Sankcijų komitetas Švedijos vyriausybei nurodė, kad nebuvo galima iš esmės išnagrinėti ieškovų prašymo dėl jų išbraukimo iš komiteto nustatyto sąrašo. Tačiau šis prašymas kaip sprendimo pasiūlymas buvo nusiųstas penkiolikai Sankcijų komiteto narių. Tik trys šio komiteto narės, tai yra Jungtinės Valstijos, Jungtinė Karalystė ir Rusija prieštaravo šiam prašymui. Tačiau dėl vienbalsiškumo taisyklės, kurios laikomasi Sankcijų komiteto veikloje, ieškovų pavardės buvo paliktos nagrinėjamame sąraše.

195   Dėl Pirmosios instancijos teismo kontrolės šioje byloje ieškovai teigia, kad ieškinys dėl panaikinimo, kuriuo ginčijamas tik reglamento teisėtumas, neleidžia iš esmės išnagrinėti sankcijų teisėtumo pagrindinių teisių, dėl kurių pažeidimų kreiptasi, atžvilgiu. Be to, atsižvelgiant į naudotą teisėkūros techniką, susidedančią iš asmenų ir organizacijų, kuriems skirtos sankcijos, sąrašų sudarymo, toks nagrinėjimas iš esmės netenka prasmės nes jis apsiriboja klausimu, ar šiuose sąrašuose esančios pavardės atitinka pavardes, esančias Sankcijų komiteto sąrašuose.

196   Tačiau ieškovai nurodo tam tikras ginčijamame reglamente esančias klaidas ar neatitikimus. Pavyzdžiui, šio reglamento I priedo skyriuje ,,Juridiniai asmenys, grupės ir organizacijos“ nurodyta įmonė ,,Barakaat International, Hallbybacken 15, 70 Spånga, Švedija“ yra ta pati įmonė ieškovė Al Barakaat, numatyta tame pačiame skyriuje. Ieškovai aiškina, kad Al Barakaat pakeitė savo buveinės adresą. Todėl nurodytas adresas yra klaidingas.

197   Taip pat ginčijamo reglamento I priedo tame pačiame skyriuje nurodyta įmonė ,,Somali Network AB, Hallbybacken 15, 70 Spånga, Švedija“, kuri iš pradžių priklausė pradiniams trims ieškovams A. Aden, A. Ali ir A. Yusuf ir kuri užsiėmė telefono kortelių prekyba, nutraukė savo veiklą 2000 m. pabaigoje, 2001 m. vasarą buvo perleista, o 2001 m. spalio 4 d. jos pavadinimas buvo pakeistas į ,,Trä & Inredningsmontage i Kärrtorp“. Nauji akcininkai neturėjo jokių ryšių su ieškovais ir užsiėmė veikla pastatų srityje. Tačiau 2001 m. lapkričio 9 d. Sankcijų komitetui įtraukus šią įmonę į sąrašą, akivaizdu, kad yra spragų jo turimuose dokumentuose, ir kad nebuvo vykdoma atskirų atvejų kontrolė.

198   Ieškovai priduria, kad Al Barakaat savo iniciatyva pateikė savo finansines ataskaitas Švedijos policijos tarnybai, atsakingai už kovą su terorizmu SÄPO. Išnagrinėjusi dokumentus, SÄPO juos gražino ieškovams nurodžiusi, kad jie yra tvarkingi, o tai parodo, kad sankcijos prieš Al Barakaat yra nepagrįstos.

199   Kaip įrodinėjimo priemonę pirmas ieškovas A. Yusuf siūlo Pirmosios instancijos teismui išklausyti jo parodymų. Taip pat jis prašo apklausti Jeremy Greenstock, kuris tuo metu, kai buvo nustatytos sankcijos ieškovo atžvilgiu, užėmė Sankcijų komiteto prezidento pareigas.

200   Savo dublike ieškovai ginčija argumentą, kad Taryba privalėjo įgyvendinti Saugumo Tarybos nustatytas sankcijas, nes jos yra privalomos Bendrijos valstybėms narėms pagal Jungtinių Tautų Chartiją.

201   Ieškovų manymu, nėra jokio absoliutaus įsipareigojimo pagal Jungtinių Tautų Chartijos 25 straipsnį, o šios chartijos 103 straipsnio nuostata yra privaloma tik tarptautinėje viešojoje teisėje ir nesuponuoja, kad Jungtinių Tautų narės turi pažeisti savo pačių vidaus teisę.

202   Saugumo Tarybos rezoliucijos nėra tiesiogiai taikomos JTO valstybėse narėse, tačiau turi būti perkeltos į jų vidaus teisę, suderinus su jų konstitucinėmis nuostatomis ir bendrais teisės principais. Jeigu toks perkėlimas prieštarauja šioms nuostatoms, jos turi būti pirma pakeistos, kad perkėlimas būtų įmanomas.

203   Švedijoje Lagrådet (Įstatymų leidybos taryba) nurodžius, kad bet kurį sprendimą dėl turto įšaldymo turi priimti prokuratūra ir jo atžvilgiu turi būti įmanoma vykdyti teisminė kontrolė, vyriausybė atsiėmė įstatymo projektą, skirtą įgyvendinti 2001 m. rugsėjo 28 d. Saugumo Tarybos rezoliuciją 1373 (2001), kuri numato asmenų ir grupių, įvykdžiusių ar ketinančių įvykdyti terorizmo aktus, palengvinančių jų vykdymą ar juose dalyvaujančių, lėšų įšaldymą.

204   Be to, iš Jungtinių Tautų Chartijos 24 straipsnio 2 dalies išplaukia, kad Saugumo Taryba visuomet turi veikti laikydamasi Jungtinių Tautų tikslų ir principų. JTO narių įsipareigojimų sąlyga pagal 25 straipsnį yra ta, kad Saugumo Tarybos kompetencija priimti privalomus sprendimus turi remtis kitomis šios Chartijos nuostatomis. Kadangi Jungtinių Tautų Chartija skirta išimtinai valstybėms ir nesukuria nei teisių, nei pareigų fiziniams asmenims, gali kilti klausimas, ar JTO valstybėms narėms yra privalomi Saugumo Tarybos sprendimai, nustatantys sankcijas Osamai bin Ladenui ir su juo susijusiems asmenims. Taip pat galima paklausti, ar šie sprendimai neprieštarauja Jungtinių Tautų tikslui skatinti pagarbą visoms žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms, remiantis Jungtinių Tautų Chartijos 1 straipsnio 3 dalimi.

205   Pirmiausia, Taryba mano, kad aplinkybės, kuriomis buvo priimtas ginčijamas reglamentas pašalina bet kokią jos neteisėto elgesio galimybę.

206   Šiuo požiūriu Taryba ir Komisija, kurios konkrečiai remiasi Jungtinių Tautų Chartijos 24 straipsnio 1 dalimi, 25, 41, 48 ir 103 straipsniais, pirmiausia tvirtina, kad, kaip ir JTO valstybės narės, Bendrija pagal tarptautinę teisę privalo savo kompetencijos srityse įgyvendinti Saugumo Tarybos rezoliucijas, ypač priimtas Jungtinių Tautų Chartijos VII skyriaus pagrindu; antra, šioje srityje Bendrijos institucijų kompetencija yra ribota ir šios institucijos neturi jokios autonominės diskrecijos ar vertinimo laisvės; trečia, todėl jos negali nei pakeisti šių rezoliucijų turinio nei imtis priemonių, galinčių sąlygoti jų turinio pakeitimą ir, ketvirta, bet koks tarptautinis susitarimas ar nacionalinės teisės norma, galintys sukliudyti jas įgyvendinti, neturėtų būti taikomi.

207   Taryba ir Komisija nurodo, kad Saugumo Taryba, veikdama JTO narių vardu, iš esmės atsakinga už taikos ir tarptautinio saugumo palaikymą. Jos pabrėžia, kad Saugumo Tarybos priimtos rezoliucijos pagal šios Chartijos VII skyrių be jokių išlygų visuotinai ir privalomai taikomos Jungtinių Tautų narėms, kurios turi pripažinti jų pirmenybę visų kitų tarptautinių įsipareigojimų atžvilgiu. Jungtinių Tautų Chartijos 103 straipsnis leidžia netaikyti bet kurios kitos sutartinės ar paprotinės tarptautinės teisės nuostatos, kad būtų įgyvendintos Saugumo Tarybos rezoliucijos, taip sukurdamas ,,teisėtumo poveikį“.

208   Šių institucijų teigimu, nacionalinė teisė taip pat neturėtų kliudyti vykdyti priemones, priimtas pagal Jungtinių Tautų Chartiją. Jeigu JTO narė galėtų pakeisti Saugumo Tarybos rezoliucijų turinį, nebūtų galima garantuoti vienodo jų taikymo, kuris yra būtinas užtikrinant jų veiksmingumą.

209   Komisija priduria, kad remiantis 1969 m. gegužės 23 d. Vienoje pasirašytos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 27 straipsniu valstybė negali pasiremti savo vidaus teisės nuostata norėdama pateisinti sutarties nevykdymą. Jeigu nacionalinės teisės norma prieštarauja tarptautinės teisės įpareigojimui, atitinkama valstybė šią normą turi aiškinti atsižvelgdama į sutartį arba pakeisti nacionalinės teisės aktus taip, kad jie atitiktų tarptautinės teisės įpareigojimą.

210   Nors pati Bendrija nėra JTO narė, ji savo kompetencijos srityse turi veikti taip, kad įgyvendintų jos valstybėms narėms dėl jų priklausymo Jungtinėms Tautoms tenkančius įsipareigojimus. Šiuo požiūriu Komisija nurodo, kad Bendrijos įgaliojimai turi būti vykdomi laikantis tarptautinės teisės (1992 m. lapkričio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Poulsen et Diva Navigation, C‑286/90, Rink. p. I 6019, 9 punktas ir 1998 m. birželio 16 d. Sprendimo Racke, C‑162/96, Rink. p. I 3655, 45 punktas). Taryba ir Komisija taip pat remiasi šio sprendimo 82 punkte minėtu sprendimu Dorsch Consult prieš Tarybą ir Komisiją. Nors šis sprendimas buvo susijęs su prekybos embargo įvedimu, t. y. bendros prekybos politikos priemone, kuri pagal EB 133 straipsnį patenka į išimtinę Bendrijos kompetenciją, Taryba ir Komisija mano, kad tas pats principas taikytinas kapitalo judėjimo ir mokėjimų apribojimams, nustatytiems pagal EB 60 ir 301 straipsnius, atsižvelgiant į Bendrijos kompetencijos raidą sankcijų trečiųjų šalių atžvilgiu srityje.

211   Taryba apibendrina šį pasiūlymą tvirtindama, kad kai Bendrija veikia siekdama vykdyti valstybių narių dėl jų priklausymo JTO turimus įsipareigojimus, ar tai būtų todėl, kad pastarosios jai perdavė reikiamus įgaliojimus ar todėl, kad jos mano, kad Bendrijos įsikišimas tinkamas politiškai, praktiniais sumetimais reikia preziumuoti, kad Bendrija yra tokioje pačioje padėtyje kaip ir JTO narės, atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Chartijos 48 straipsnio 2 dalį

212   Todėl Tarybos manymu, kai Bendrija imasi priemonių, kurios atitinka valstybių narių siekį vykdyti savo įsipareigojimus pagal Jungtinių Tautų Chartiją, ji naudojasi Chartijos apsauga, ir konkrečiai, ,,teisėtumo poveikiu“.

213   Be to, Taryba pabrėžia, kad kai Bendrija veikia šioje srityje, jos kompetenciją riboja sprendimai, priimti bendros užsienio ir saugumo politikos srityje, kurie įgyvendina Saugumo Tarybos rezoliucijas, konkrečiai priimtas pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių, kurios turi būti perkeltos į Bendrijos teisės sistemą.

214   Šiuo atveju ginčijamas reglamentas buvo priimtas siekiant įgyvendinti Saugumo Tarybos rezoliucijas 1267 (1999), 1333 (2000) ir 1390 (2002) Bendrijos teisinėje sistemoje, automatiškai perkeliant visą pagal taikytinas procedūras Sankcijų komiteto nustatytą asmenų ar organizacijų sąrašą, neturint jokios autonominės diskrecijos, kaip tai aiškiai matyti tiek iš ginčijamo reglamento preambulės, tiek iš 7 straipsnio 1 dalies.

215   Tarybos ir Komisijos manymu, tokios aplinkybės a priori pašalina bet kokią institucijų neteisėto elgesio galimybę. Bendrijai nusprendus veikti pagal Bendrąją poziciją 2002/402, ji, nepažeisdama savo ir jos valstybių narių tarptautinių įsipareigojimų ir bendradarbiavimo tarp valstybių narių ir Bendrijos pareigos, nustatytos EB 10 straipsnyje, neturėjo galimybės išbraukti tam tikrus asmenis iš sąrašo ar juos iš anksto informuoti ar, to nepadarius, numatyti gynybos būdus, leidžiančius patikrinti, ar nagrinėjamos priemonės yra pateisinamos.

216   Tarybos manymu taip pat būtų buvę, net jeigu ginčijamas reglamentas turėtų būti laikomas pažeidžiančiu ieškovų pagrindines teises. Taryba iš tiesų mano, kad ,,teisėtumo poveikis“ pasireiškia ir pagrindinių teisių atžvilgiu, kurios, kaip numato atitinkamos tarptautinės teisinės normos, esant skubiam reikalui laikinai gali būti sustabdytos.

217   Dublike ieškovams suabejojus nagrinėjamų Saugumo Tarybos rezoliucijų atitikimu Jungtinių Tautų Chartijos 1 straipsnio 3 dalį, Taryba atsakė, kad reikia manyti, kad Saugumo Taryba naudodamasi specialiais įgaliojimais, kurie jai pripažinti šios Chartijos VII skyriumi, palygino pagrindines sankcijų aukų teises su terorizmo aukų teisėmis ir konkrečiai, su jų teise į gyvenimą.

218   Be to, Taryba ir Komisija mano, kad ieškovų samprotavimai apie Švedijos įstatymų leidybos procesą įgyvendinant Saugumo Tarybos rezoliuciją 1373 (2001), kuris radikaliai skyrėsi nuo Rezoliucijos 1390 (2002) įgyvendinimo, nesusiję su šia byla. Įgyvendinant Rezoliuciją 1373 (2001) Bendrija ir jos valstybės narės iš tiesų turėjo didelę veiksmų laisvę.

219   Bet kuriuo atveju, Taryba ir Komisija mano, kad Pirmosios instancijos teismo kompetencija šioje byloje turėtų apsiriboti klausimo, ar institucijos, vykdydamos įsipareigojimus pagal Saugumo Tarybos rezoliuciją 1390 (2002), padarė akivaizdžią klaidą, nagrinėjimu. Bet kuri kita veikla, viršijanti šią kompetenciją, kuri prilygtų netiesioginei ir atrankinei Saugumo Tarybos palaikant tarptautinę taiką ir saugumą nustatytų privalomų priemonių teisminei kontrolei, galėtų sugriauti vieną iš tarptautinės sistemos, nustatytos 1945 m., pamatų, smarkiai sutrikdytų Bendrijos ir valstybių narių tarptautinius santykius, būtų ginčytina pagal EB 10 straipsnį ir būtų nesuderinama su Bendrijos įsipareigojimu laikytis tarptautinės teisės, kurios dalis yra Saugumo Tarybos rezoliucijos, priimtos pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių. Institucijos ir Jungtinė Karalystė mano, kad tokio pobūdžio priemonės per tarpininkę, t. y. valstybės, kurios piliečiai yra ar kurios teritorijoje gyvena ieškovai, vyriausybę, galėtų būti ginčijamos tik pačioje Saugumo Taryboje, o ne nacionaliniame ar Bendrijos lygmenyje (šio sprendimo 85 punkte nurodytos nutarties ,,Invest“Import und Export et Invest Commerce prieš Komisiją 40 punktas).

220   Jeigu Pirmosios instancijos teismas nuspręstų visapusiškai išnagrinėti įvairių argumentų, kuriais remiasi ieškovai, pagrįstumą, Taryba ir Komisija tvirtina, kad ginčijamas reglamentas nekenkia pagrindinėms teisėms ir laisvėms, kurių pažeidimu yra remiamasi.

221   Pirma, ginčijamu reglamentu įgyvendinamos priemonės nekenkia ieškovų teisei naudotis nuosavybe, nes ši teisė nėra absoliučiai apsaugota ir jos atžvilgiu gali būti nustatyti apribojimai, pateisinami bendro intereso tikslais.

222   Antra, ginčijamas reglamentas taip pat nepažeidžia teisių į gynybą.

223   Trečia, kalbant apie teisę pareikšti veiksmingą ieškinį, institucijos ir Jungtinė Karalystė nurodo, kad ieškovai galėjo supažindinti su savo nuomone Saugumo Tarybą ir kad jie galėjo pareikšti ieškinį Pirmosios instancijos teisme pagal EB 230 straipsnį, kuriame jie galėjo remtis Bendrijos institucijų nekompetentingumu priimant ginčijamą reglamentą bei jų teisės į nuosavybę pažeidimo neteisėtumu.

224   Tarybos manymu šalys ginčijasi net ne dėl teisės pareikšti veiksmingą ieškinį, o dėl teisminės kontrolės, kuri būtų pateisinama ar tinkama šioje byloje, apimties.

225   Šiuo požiūriu, Taryba pripažįsta, kad kai Bendrija savo pačios iniciatyva nusprendžia imtis vienpusių ekonominės ir finansinės prievartos priemonių, teisminė kontrolė turi būti išplečiama, kad būtų galima išnagrinėti prieš nubaustus asmenis pateiktus įrodymus. Tačiau, Tarybos ir Jungtinės Karalystės teigimu, kai Bendrija veikia neturėdama jokios diskrecijos, remdamasi institucijos, kuriai tarptautinė bendrija suteikė pakankamas galias, siekiant palaikyti taiką ir tarptautinį saugumą, priimtu sprendimu, visapusiška teisminė kontrolė galėtų sugriauti JTO sistemą, kuri buvo nustatyta 1945 m., smarkiai sutrikdytų Bendrijos ir valstybių narių tarptautinius santykius ir pažeistų Bendrijos įsipareigojimą laikytis tarptautinės teisės. Taryba mano, kad šioje byloje Bendrijos teismo teisminė kontrolė negalėtų viršyti tos, kuri pripažinta valstybėse narėse perkeliant į vidaus teisės sistemą tarptautinės bendrijos institucijų priimtus sprendimus, siekiant palaikyti taiką ir tarptautinį saugumą. Šiuo požiūriu Taryba pastebi, kad daugelis valstybių narių Saugumo Tarybos rezoliucijas taikančius teisės aktus prilygina ,,vyriausybės teisės aktams“, kurių kontrolė nepriklauso teismo kompetencijai. Kitose valstybėse narėse ši teisminė kontrolė yra labai ribota.

 Pirmosios instancijos teismo vertinimas

 Pradinės pastabos

226   Pirmosios instancijos teismas dėl pagrindo, susijusio su tariamu ieškovų pagrindinių teisių pažeidimu, turėtų pasisakyti tiek, kiek jis patenka į jo teisminę kontrolę ir kiek jis, jei pasitvirtintų, galėtų sąlygoti ginčijamo reglamento panaikinimą.

227   Tačiau, šioje byloje institucijos ir Jungtinė Karalystė iš esmės mano, kad nė viena iš šių dviejų sąlygų nėra įvykdoma dėl Bendrijos ir jos valstybių narių įsipareigojimų pagal Jungtinių Tautų Chartiją pirmenybės prieš bet kokį kitą tarptautinės, Bendrijos ar nacionalinės teisės įsipareigojimą. Dėl šios priežasties būtina pirmiausia išnagrinėti šių šalių argumentus prieš bet kokį ieškovo argumentų aptarimą.

228   Šiuo požiūriu Pirmosios instancijos teismas mano, kad pirmiausia reikia išnagrinėti iš Jungtinių Tautų kylančios tarptautinės teisės sistemos ir nacionalinės ar Bendrijos teisės sistemos sąsają bei kiek Bendrijos ir jos valstybių narių kompetencija ribojama Saugumo Tarybos rezoliucijomis, priimtomis remiantis Jungtinių Tautų Chartijos VII skyriumi.

229   Šis nagrinėjimas iš tiesų apsprendžia Pirmosios instancijos teismo vykdytinos tokias rezoliucijas įgyvendinančių Bendrijos teisės aktų teisėtumo kontrolės pagrindinių teisių atžvilgiu apimties vertinimą, kuris bus atliktas vėliau.

230   Galiausiai, trečia, Pirmosios instancijos teismas pasisakys dėl tariamų ieškovų pagrindinių teisių pažeidimų tiek, kiek jis pripažins, kad jie patenka į jo teisminę kontrolę ir gali sąlygoti ginčijamo reglamento panaikinimą.

 Dėl iš Jungtinių Tautų kylančios tarptautinės teisės sistemos ir nacionalinės ar Bendrijos teisės sistemos sąryšio

231   Tarptautinės teisės požiūriu reikia pripažinti, kad JTO valstybių narių įsipareigojimai pagal Jungtinių Tautų Chartiją neginčijamai yra svarbesni nei bet kurie kiti nacionalinės ar tarptautinės sutartinės teisės įsipareigojimai, įskaitant valstybių Europos Tarybos narių įsipareigojimus pagal EŽTK ir Bendrijos narių įsipareigojimus pagal EB sutartį.

232   Pirma, kai dėl Jungtinių Tautų Chartijos ir JTO valstybių narių nacionalinės teisės santykio, ši pirmenybės taisyklė išplaukia iš tarptautinės paprotinės teisės principų. Pagal Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės, kuri kodifikuoja šiuos principus (ir kurios 5 straipsnis nustato, kad ji taikoma ,,visoms sutartims, kuriomis įsteigiamos tarptautinės organizacijos, ir visoms sutartims, sudarytoms tarptautinėje organizacijoje“), 27 straipsnį šalis negali pasitelkti savo vidaus teisės nuostatų, kad pasiteisintų dėl sutarties nesilaikymo.

233   Antra, kalbant apie Jungtinių Tautų Chartijos ir tarptautinės sutartinės teisės santykį, šiai pirmenybės taisyklei aiškiai skirtas minėtos Chartijos 103 straipsnis, kuris numato, kad ,,jeigu Jungtinių Tautų narių įsipareigojimai pagal šią Chartiją prieštarauja jų įsipareigojimams pagal kokį nors kitą tarptautinį susitarimą, jų įsipareigojimai pagal šią Chartiją turi pirmenybę“. Laikantis Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 30 straipsnio ir priešingai įprastinėms taisyklėms, taikomoms vėliau tuo pačiu klausimu sudarytoms sutartims, ši taisyklė taikoma tiek ankstesnių, tiek vėlesnių nei Jungtinių Tautų Chartija sutarčių atžvilgiu. Tarptautinis Teisingumo Teismas mano, kad bet kuriam regioniniam, dvišaliam ir daugiašaliam susitarimui, kurį gali pasirašyti šalys, visuomet taikomos Jungtinių Tautų Chartijos 103 straipsnio nuostatos (1984 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Activités militaires et paramilitaires au Nicaragua et contre celui-ci (Nikaragva prieš Jungtines Amerikos Valstijas), Rink. 1984, p. 392, 107 punktas).

234   Ši pirmenybė taikoma Saugumo Tarybos rezoliucijose esantiems nutarimams pagal Jungtinių Tautų Chartijos 25 straipsnį pagal kurį JTO narės sutinka paklusti Saugumo Tarybos nutarimams ir juos vykdyti. Tarptautinio Teisingumo Teismo manymu, remiantis Chartijos 103 straipsniu šalių įsipareigojimai pagal šią Chartiją turi pirmenybę prieš bet kokį kitą tarptautinį susitarimą (1992 m. balandžio 14 d. Nutarties (laikinosios apsaugos priemonės) dėl 1971 m. Monrealio konvencijos aiškinimo ir taikymo dėl Lockerbie oro įvykio (Libijos Arabų Džamahirija prieš Jungtines Amerikos Valstijas), Rink. 1992, p. 16, 42 punktas ir 1992 m. balandžio 14 d. Nutarties (laikinosios apsaugos priemonės) dėl 1971 m. Monrealio konvencijos aiškinimo ir taikymo dėl Lockerbie oro įvykio (Libijos Arabų Džamahirija prieš Jungtinę Karalystę), Rink. 1992, p. 113, 39 punktas).

235   Konkrečiai kalbant apie Bendrijos valstybių narių įsipareigojimų pagal Jungtinių Tautų Chartiją ir jų įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę santykį, reikia pridurti, kad pagal EB 307 straipsnio pirmą pastraipą ,,Šios Sutarties nuostatos neturi paveikti teisių ir pareigų, kylančių iš susitarimų, sudarytų iki 1958 m. sausio 1 d. arba stojančioms valstybėms – iki įstojimo dienos, tarp vienos ar keleto valstybių narių ir vienos ar keleto trečiųjų šalių“.

236   Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika šia nuostata laikantis tarptautinės teisės principų siekiama nustatyti, kad EB sutarties taikymas nedaro poveikio atitinkamos valstybės narės įsipareigojimams nepažeisti trečiosios šalies teisių pagal ankstesnę sutartį ir vykdyti atitinkamus savo įsipareigojimus (1995 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Evans Medical ir Macfarlan Smith, C‑324/93, Rink. p. I 563, 27 punktas; taip pat žr. 1962 m. vasario 27 d. Teisingumo Teismo sprendimą Komisija prieš Italiją, 10/61, Rink. p. 1; 1993 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimą Levy, C‑158/91, Rink. p. I 4287, ir 1997 m. vasario 14 d. Sprendimo Centro-Com, C‑124/95, Rink. p. I 81, 56 punktą).

237   Penkios iš šešių Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartį, pasirašytą 1957 m. kovo 25 d. Romoje, pasirašiusios šalys 1958 m. sausio 1 d. jau buvo JTO narės. Nors Vokietijos Federacinė Respublika formaliai JTO nare tapo tik 1973 m. rugsėjo 18 d., jos įsipareigojimas laikytis Jungtinių Tautų Chartijos prisiimtas anksčiau nei 1958 m. sausio 1 d., kas konkrečiai matyti iš 1954 m. rugsėjo 28 d. – spalio 3 d. Londone vykusios konferencijos (vadinamos „devynių valstybių“ konferencija) baigiamojo akto ir iš 1954 m. spalio 23 d. Paryžiaus susitarimų. Be to, visos šalys, kurios vėliau įstojo į Bendriją, prieš tau jau buvo JTO narėmis.

238   Dar daugiau, Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties 224 straipsnis (dabar EB 297 straipsnis) buvo specialiai įtrauktas į šią Sutartį, kad būtų laikomasi pirmiau aprašytos pirmenybės taisyklės. Pagal šią nuostatą ,,valstybės narės konsultuojasi viena su kita siekdamos prireikus veikti drauge, kad bendrosios rinkos veikimui nedarytų poveikio priemonės, kurių valstybei narei gali tekti imtis <...> siekiant vykdyti įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė taikai ir tarptautiniam saugumui palaikyti“.

239   Taigi Saugumo Tarybos rezoliucijos, priimtos remiantis Jungtinių Tautų Chartijos VII skyriumi, yra privalomos visoms Bendrijos valstybėms narėms, kurios turi imtis visų priemonių užtikrinant jų įgyvendinimą (Generalinio advokato F.G. Jacobs išvados 1996 m. liepos 30 d. Teisingumo Teismo sprendimui Bosphorus, C‑84/95, Rink. p. I-3953, I- 3956, 2 punktas ir jo išvados 1997 m. vasario 27 d. Teisingumo Teismo sprendimui Ebony Maritime et Loten Navigation, C‑177/95, Rink. p. I-1111, I-1115, 27 punktas).

240   Iš to, kas pasakyta, taip pat matyti, kad valstybės narės, tiek taikydamos bendras tarptautinės teisės taisykles, tiek konkrečias Sutarties nuostatas, turi galimybę ar netgi privalo netaikyti bet kurios Bendrijos teisės nuostatos, ar tai būtų pirminės teisės nuostata ar šios teisės bendras principas, kuri trukdo tinkamai vykdyti jų įsipareigojimus pagal Jungtinių Tautų Chartiją.

241   Šio sprendimo 236 punkte minėtame sprendime Centro-Com Teisingumo Teismas konkrečiai nurodė, kad EB 113 straipsniui prieštaraujančios nacionalinės priemonės galėtų būti pateisinamos atsižvelgiant į EB sutarties 234 straipsnį (po pakeitimo EB 307 straipsnis), jeigu jos reikalingos atitinkamai valstybei narei užtikrinant jos įsipareigojimų pagal Jungtinių Tautų Chartiją ir Saugumo Tarybos rezoliuciją vykdymą.

242   Tačiau iš teismų praktikos išplaukia (žr. šio sprendimo 82 punkte minėto sprendimo Dorsch Consult prieš Tarybą ir Komisiją 74 punktą), kad skirtingai nei jos valstybės narės, pati Bendrija nėra tiesiogiai saistoma Jungtinių Tautų Chartijos, ir todėl ji pagal viešosios tarptautinės teisės bendrą įpareigojimą neprivalo remdamasi minėtos Chartijos 25 straipsniu paklusti Saugumo Tarybos rezoliucijoms ir jas taikyti. Taip yra todėl, kad Bendrija nėra nei JTO narė, nei Saugumo Tarybos rezoliucijų adresatė, nei savo valstybių narių teisių ir pareigų perėmėja viešosios tarptautinės teisės prasme.

243   Tokiomis aplinkybėmis Bendrija turėtų būti laikoma saistoma Jungtinių Tautų Chartijos įpareigojimų taip pat, kaip ir jos valstybės narės, pagal jos Steigimo sutartį.

244   Šiuo požiūriu akivaizdu, kad Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties sudarymo metu valstybės narės buvo įsipareigojusios pagal Jungtinių Tautų Chartiją.

245   Sudarydamos tarpusavyje sutartį jos negalėjo perduoti Bendrijai daugiau galių nei jos pačios turėjo bei taip panaikinti pagal minėtą Chartiją egzistuojančius įsipareigojimus trečiųjų šalių atžvilgiu (žr. analogiškai 1972 m. gruodžio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo International Fruit Company ir kt., 21/72–24/72, Rink. p. 1219, toliau – sprendimas International Fruit, 11 punktą).

246   Priešingai, jų noras laikytis įsipareigojimų pagal šią Chartiją išplaukia iš pačios Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarties nuostatų ir konkrečiai buvo išreikštas jos 224 straipsnyje ir 234 straipsnio pirmoje pastraipoje (žr. analogiškai sprendimo International Fruit 12 ir 13 punktus ir generalinio advokato H. Mayras išvadą šioje byloje, Rink. p. 1231–1237).

247   Nors pastaroji nuostata tik nurodo valstybių narių įsipareigojimus, ji preziumuoja Bendrijos institucijų pareigą nekliudyti valstybių narių įsipareigojimų pagal nurodytą Chartiją vykdymui (1980 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Burgoa, 812/79, Rink. p. 2787, 9 punktas).

248   Taip pat reikia pabrėžti, kad kadangi reikiama kompetencija įgyvendinant valstybių narių įsipareigojimus pagal Jungtinių Tautų Chartiją buvo perduota Bendrijai, valstybės narės pagal viešąją tarptautinę teisę įsipareigojo, kad pati Bendrija juos įgyvendins.

249   Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, pirma, kad pagal Jungtinių Tautų Chartijos 48 straipsnio 2 dalį Jungtinių Tautų narės Saugumo Tarybos nutarimus įgyvendina ,,tiesiogiai, taip pat savo veiksmais per atitinkamas tarptautines institucijas, kurių narės jos yra“ ir, antra, kad pagal teismų praktiką (šio sprendimo 210 punkte minėto sprendimo Poulsen ir Diva Navigation 9 punktas ir sprendimo Racke 45 punktas; taip pat žr. 1974 m. gruodžio 4 d. Teisingumo Teismo sprendimo Van Duyn, 41/74, Rink. p. 1337, 22 punktą) Bendrijos kompetencija turi būti įgyvendinama laikantis tarptautinės teisės, ir todėl Bendrijos teisė turi būti aiškinama ir jos taikymo sritis apibrėžiama atsižvelgiant į atitinkamas tarptautinės teisės taisykles

250   Valstybės narės, perduodamos šią kompetenciją Bendrijai, pabrėžė savo norą ją susaistyti įsipareigojimais, joms nustatytais pagal Jungtinių Tautų Chartiją (žr. analogiškai sprendimo International Fruit 15 punktą).

251   Įsigaliojus Europos ekonominės bendrijos steigimo sutarčiai, kompetencijos perdavimas tarp valstybių narių ir Bendrijos buvo įvairiais būdais konkretizuotas įgyvendinant jų įsipareigojimus pagal Jungtinių Tautų Chartiją (žr. analogiškai sprendimo International Fruit, 16 punktą).

252   Būtent taip Europos Sąjungos sutartimi buvo įtrauktas EB sutarties 228 A straipsnis (dabar EB 301 straipsnis), kad būtų nustatytas konkretus pagrindas ekonominėms sankcijoms, kurias Bendrija, būdama vienintelė kompetentinga bendros prekybos srityje, galėtų nustatyti trečiųjų šalių atžvilgiu dėl jos valstybių narių nurodytų politinių priežasčių BUSP srityje, dažniausiai taikant Saugumo Tarybos rezoliuciją, įpareigojančią jas nustatyti tokias sankcijas.

253   Taigi atrodo, kad visais atvejais, kai pagal EB sutartį Bendrija perima buvusią valstybių narių kompetenciją taikant Jungtinių Tautų Chartiją, šios Chartijos nuostatos saisto Bendriją (žr. analogiškai dėl to, ar Bendrija yra saistoma 1947 m. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT), sprendimo International Fruit 18 punktą; dėl pripažinimo, kad Bendrija turi ribotą kompetenciją, įgyvendindama prekybos embargo priemonę, nustatytą Saugumo Tarybos rezoliucijos, žr. šio sprendimo 82 punkte minėto sprendimo Dorsch Consult prieš Tarybą ir Komisiją 74 punktą).

254   Remiantis šiais argumentais, galima daryti išvadą, kad, pirma, Bendrija negali pažeisti jos valstybių narių įsipareigojimų pagal Jungtinių Tautų Chartiją nei trukdyti jų įgyvendinimui ir, antra, remiantis Sutartimi, kuria ji buvo įsteigta, Bendrija, vykdydama savo kompetencijas, turi priimti visas reikalingas nuostatas, kad jos valstybės narės galėtų vykdyti šiuos įsipareigojimus.

255   Šioje byloje, Taryba Bendrojoje pozicijoje 2002/402, kuri buvo priimta pagal ES sutarties V skyriaus nuostatas, nusprendė, kad Bendrijos veiksmai tiek, kiek leidžia EB sutartimi suteikti įgaliojimai, buvo būtini, siekiant įgyvendinti tam tikras ribojančias priemones Osamo bin Ladeno, Al-Qaida organizacijos ir Talibano narių bei kitų su jais susijusių asmenų, grupių ar organizacijų atžvilgiu, remiantis Saugumo Tarybos rezoliucijomis 1267 (1999), 1333 (2000) ir 1390 (2002).

256   Bendrija įgyvendino šias priemones priimdama ginčijamą reglamentą. Kaip jau buvo nuspręsta šio sprendimo 170 punkte, ji buvo kompetentinga priimti šį teisės aktą remdamasi EB 60, 301 ir 308 straipsniais.

257   Taigi reikia pripažinti institucijų argumentų, apibendrintų šio sprendimo 206 punkte, pagrįstumą, išskyrus tai, kad nagrinėjamas Saugumo Tarybos rezoliucijas Bendrija savo kompetencijoje turėjo vykdyti ne pagal bendrąją tarptautinę teisę, kaip tvirtino šalys, o pagal pačią EB sutartį.

258   Priešingai, ieškovų argumentai, grindžiami, pirma, Bendrijos teisinės sistemos nepriklausomumu nuo Jungtinių Tautų ir, antra, būtinumu Saugumo Tarybos rezoliucijas perkelti į valstybių narių vidaus teisę, remiantis konstitucinėmis nuostatomis ir pagrindiniais šios teisės principais, atmestini.

259   Ieškovų argumento, kad nagrinėjamos Saugumo tarybos rezoliucijos neatitinka pačios Jungtinių Tautų Chartijos nuostatų, negalima atskirti nuo jų argumentų dėl Pirmosios instancijos teismo vykdytinos šias rezoliucijas įgyvendinančių Bendrijos teisės aktų kontrolės bei dėl suinteresuotų asmenų pagrindinių teisių tariamo pažeidimo. Taigi jis bus nagrinėjamas kartu su šiais kitais argumentais.

 Dėl Pirmosios instancijos teismo vykdytinos teisėtumo kontrolės apimties

260   Pirmiausia reikia priminti, kad Europos Bendrija yra teisės bendrija ta prasme, kad nei jos valstybės narės, nei jos institucijos neišvengia jų teisės aktų atitikimo pamatinei konstitucinei chartijai, tai yra Sutarčiai, kontrolės bei todėl, kad Sutartis nustatė visą ieškinių ir procedūrų sistemą tam, kad Teisingumo Teismui būtų priskirta institucijų tesės aktų teisėtumo kontrolė (1986 m. balandžio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Les Verts prieš Parlamentą, 294/83, Rink. p. 1339, 23 punktas; 1987 m. spalio 22 d. Sprendimo Foto-Frost, 314/85, Rink. p. 4199, 16 punktas ir 1993 m. kovo 23 d. Sprendimo Weber prieš Parlamentą, C‑314/91, Rink. p. I 1093, 8 punktas; 2001 m. spalio 2 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Martinez ir kt. prieš Parlamentą, T‑222/99, T‑327/99 ir T‑329/99, Rink. p. II 2823, 48 punktas; taip pat žr. 1991 m. gruodžio 14 d. Teisingumo Teismo nuomonės 1/91, Rink. p. I 6079, 21 punktą).

261   Kaip Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė (1986 m. gegužės 15 d. sprendimo Johnston, 222/84, Rink. p. 1651, 18 punktas; taip pat žr. 1992 m. gruodžio 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Oleifici Borelli prieš Komisiją, C‑97/91, Rink. p. I 6313, 14 punktą; 2001 m. sausio 11 d. Sprendimo Kofisa Italia, C‑1/99, Rink. p. I 207, 46 punktą; šio sprendimo 192 punkte nurodyto sprendimo Komisija prieš Italiją 45 punktą ir 2002 m. liepos 25 d. Sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C‑50/00 P, Rink. p. I 6677, 39 punktą), ,,teisminė kontrolė <...> išreiškia vieną iš bendrų teisės principų, kuriuo grindžiamos bendros valstybių narių konstitucinės tradicijos (… ir kuris) taip pat įtvirtintas EŽTK 6 ir 13 straipsniuose“.

262   Šiuo atveju šis principas išplaukia iš EB 230 straipsnio ketvirta pastraipa ieškovams suteikiamos teisės prašyti Pirmosios instancijos teismo patikrinti ginčijamo reglamento teisėtumą tiek, kiek jis tiesiogiai ir konkrečiai su jais susijęs, ir savo ieškinyje pasiremti bet kuriuo pagrindu dėl kompetencijos trūkumo, esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo, EB sutarties ar kokios nors su jos taikymu susijusios teisės normos pažeidimo arba piktnaudžiavimo įgaliojimais.

263   Tačiau nagrinėjamoje byloje kyla klausimas, ar egzistuoja bendrosios tarptautinės teisės ar pačia EB sutartimi nustatytos Pirmosios instancijos teismo vykdytinos šio reglamento teisminės kontrolės struktūrinės ribos.

264   Reikia priminti, kad ginčijamas reglamentas, priimtas atsižvelgiant į Bendrąją poziciją 2002/402, Bendrijos lygmenyje įgyvendina valstybių narių kaip JTO narių įsipareigojimą įgyvendinti, prireikus Bendrijos teisės aktu, Osamo bin Ladeno, Al-Qaida organizacijos ir Talibano narių bei kitų su jais susijusių asmenų, grupių ar organizacijų atžvilgiu nustatytas sankcijas, kurios buvo patvirtintos ir vėliau sugriežtintos keliomis Saugumo Tarybos rezoliucijomis, priimtomis pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių. Šio reglamento konstatuojamosios dalys aiškiai daro nuorodas į Rezoliucijas 1267 (1999), 1333 (2000) ir 1390 (2002).

265   Šiomis aplinkybėmis institucijos, kaip jos teisingai tvirtina, veikė remdamosi ribota kompetencija, neturėdamos jokios autonominės vertinimo laisvės. Konkrečiai jos negalėjo nei tiesiogiai pakeisti nagrinėjamų rezoliucijų turinio, nei nustatyti mechanizmo, galinčio sąlygoti tokius pakeitimus.

266   Todėl bet kokia ginčijamo reglamento vidinio teisėtumo kontrolė, konkrečiai Bendrijos teisės nuostatų ar bendrų principų, susijusių su pagrindinių teisių apsauga, atžvilgiu, reikštų, kad Pirmosios instancijos teismas papildomai nagrinės minėtų rezoliucijų teisėtumą. Pagal šią prielaidą ieškovų nurodyto neteisėtumo priežasčių reikėtų ieškoti ne ginčijamo reglamento priėmime, bet Saugumo Tarybos, kuri nustatė sankcijas, rezoliucijose (žr. analogiškai šio sprendimo 82 punkte nurodyto sprendimo Dorsch Consult prieš Tarybą ir Komisiją 74 punktą).

267   Konkrečiai, jeigu Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ieškovų reikalavimais, turėtų panaikinti ginčijamą reglamentą, nors jį priimti reikalavo tarptautinė teisė, kadangi šis teisės aktas pažeidžia pagrindines ieškovų teises, kurias gina Bendrijos teisinė sistema, toks panaikinimas netiesiogiai reikštų, kad pačios nagrinėjamos Saugumo Tarybos rezoliucijos pažeidžia minėtas pagrindines teises. Kitais žodžiais, ieškovai Pirmosios instancijos teismo prašo netiesiogiai pripažinti, kad nagrinėjama tarptautinės teisės norma pažeidžia pagrindines asmens teises, kurias saugo Bendrijos teisinė sistema.

268   Institucijos ir Jungtinė Karalystė Pirmosios instancijos teismo prašo iš principo nepripažinti bet kokios kompetencijos netiesiogiai vykdyti tokią šių rezoliucijų kontrolę, nes jos, kaip tarptautinės teisės normos, saistančios valstybes nares ir Bendriją, įpareigoja jį kaip ir visas Bendrijos institucijas. Iš esmės šios šalys mano, kad Pirmosios instancijos teismo kontrolė turėtų apsiriboti, pirma, patikrinimu, ar buvo laikytasi formos, procedūros ir kompetencijos taisyklių, kurios šiuo atveju privalomos institucijoms, ir antra, patikrinimu, ar nagrinėjamos Bendrijos priemonės yra adekvačios ir proporcingos įgyvendinamų Saugumo Tarybos rezoliucijų atžvilgiu.

269   Reikia pripažinti, kad toks kompetencijos apribojimas yra nagrinėjant iš Jungtinių Tautų kylančios tarptautinės teisinės sistemos ir Bendrijos teisinės sistemos ryšį nurodytų principų pasekmė.

270   Kaip jau buvo nurodyta, nagrinėjamas rezoliucijas Saugumo Taryba priėmė pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių. Tokiomis aplinkybėmis išimtinė kompetencija nustatyti, kas gali kelti grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui, bei priemones, reikiamas juos palaikyti ar atkurti, priklauso Saugumo Tarybai, ir negali būti priskiriama nacionalinės ar Bendrijos valdžios institucijoms ir teismams, išskyrus vieninteliu prigimtinės teisės į individualią ar kolektyvinę savigyną atveju, numatytu šios Chartijos 51 straipsnyje.

271   Kai Saugumo Taryba, veikdama pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių, per savo Sankcijų komitetą nusprendžia, kad tam tikrų asmenų ar organizacijų lėšos turi būti įšaldytos, jos sprendimas, remiantis Chartijos 48 straipsniu, yra privalomas visoms Jungtinių Tautų narėms.

272   Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta šio sprendimo 243–254 punktuose, Pirmosios instancijos teismo kompetencijos papildomai kontroliuoti tokio sprendimo teisėtumą taikant Bendrijos teisinėje sistemoje pripažintų pagrindinių teisių apsaugos standartus pripažinimas nėra pateisinamas nei pagal tarptautinę, nei pagal Bendrijos teisę.

273   Pirma, tokia kompetencija būtų nesuderinama su valstybių narių įsipareigojimais pagal Jungtinių Tautų Chartiją, ypač jos 25, 48 ir 103 straipsnius, bei pagal Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 27 straipsnį.

274   Antra, tokia kompetencija prieštarautų EB sutarties nuostatoms, konkrečiai EB 5, 10, 297 straipsniams ir EB 307 straipsnio pirmai pastraipai, bei ES sutarties nuostatoms, konkrečiai ES 5 straipsniui, pagal kurį Bendrijos Teismas savo įgaliojimus vykdo laikydamasis EB sutarties ir ES sutarties nuostatose numatytų sąlygų ir tikslų. Dar daugiau, ji būtų nesuderinama su principu, pagal kurį Bendrijos, įskaitant ir Pirmosios instancijos teismą, kompetenciją turi būti vykdoma laikantis tarptautinės teisės (šio sprendimo 210 punkte minėtų sprendimo Poulsen ir Diva Navigation 9 punktas ir sprendimo Racke 45 punktas).

275   Reikia pridurti, kad konkrečiai atsižvelgiant į EB 307 straipsnį ir į Jungtinių Tautų Chartijos 103 straipsnį argumentas dėl pagrindinių teisių, kurios yra saugomos Bendrijos teisinės sistemos, pažeidimų arba dėl šios teisinės sistemos principų pažeidimų nepaveiks Saugumo Tarybos rezoliucijos galiojimo ar jos poveikio Bendrijos teritorijoje (žr. analogiškai šio sprendimo 190 punkte minėto Teisingumo Teismo Sprendimo Internationale Handelsgesellschaft 3 punktą; 1986 m. spalio 8 d. Sprendimo Keller, 234/85, Rink. p. 2897, 7 punktą ir 1989 m. spalio 17 d. Sprendimo Dow Chemical Ibérica ir kt. prieš Komisiją, 97/87–99/87, Rink. p. 3165, 38 punktą).

276   Taigi reikia pripažinti, kad nagrinėjamos Saugumo Tarybos rezoliucijos iš principo nepatenka į Pirmosios instancijos teismo teisminę kontrolę ir kad jam neleidžiama, net ir papildomai, nagrinėti jų teisėtumo Bendrijos teisės atžvilgiu. Tačiau Pirmosios instancijos teismas privalo visais įmanomais būdais aiškinti ir taikyti šią teisę taip, kad ji atitiktų valstybių narių įsipareigojimus pagal Jungtinių Tautų Chartiją.

277   Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas turi teisę papildomai kontroliuoti nagrinėjamų Saugumo Tarybos rezoliucijų teisėtumą jus cogens normų, suprantamų kaip tarptautinė viešoji tvarka, kuri privaloma visiems tarptautinės teisės subjektams, įskaitant JTO įstaigas, ir nuo kurios neįmanoma nukrypti, atžvilgiu.

278   Šiuo požiūriu reikia pažymėti, kad Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės, kuri kodifikuoja tarptautinę paprotinę teisę (ir kurios 5 straipsnis nustato, kad ji taikoma ,,visoms sutartims, kuriomis įsteigiamos tarptautinės organizacijos, ir visoms sutartims, sudarytoms tarptautinėje organizacijoje“), savo 53 straipsnyje numato, kad sutartys yra niekinės, jei jos prieštarauja privalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės normoms (jus cogens), kurios apibrėžiamos kaip ,,normos, kurias tarptautinė valstybių bendrija yra visa apimtimi priėmusi ir pripažinusi kaip normas, nuo kurių draudžiama nukrypti ir kurios gali būti keičiamos tik priimant kitą tokio pat pobūdžio bendrąją tarptautinės teisės normą“. Taip pat Vienos konvencijos 64 straipsnis nustato, kad ,,jei atsiranda nauja privalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės norma, kiekviena egzistuojanti sutartis, kuri prieštarauja šiai normai, tampa nebegaliojančia ir yra nutraukiama“.

279   Galiausiai pati Jungtinių Tautų Chartija numato imperatyvių tarptautinės teisės principų, ir konkrečiai žmogaus pagrindinių teisių apsaugos, egzistavimą. Chartijos preambulėje Jungtinių Tautų Tautos paskelbė pasiryžusios ,,įtvirtinti <...savo> tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, jo asmenybės orumu bei verte“. Be to, iš Chartijos pirmo skyriaus ,,Tikslai ir principai“ matyti, kad Jungtinių Tautų tikslas – skatinti pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms.

280   Šie principai taikomi tiek JTO narėms, tiek jos institucijoms. Pagal Jungtinių Tautų Chartijos 24 straipsnio 2 dalį Saugumo Taryba, vykdydama pareigas, susijusias su pagrindine atsakomybe už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą, ,,remiasi Jungtinių Tautų tikslais ir principais“. Todėl galimybe nustatyti sankcijas, kurią Saugumo Taryba turi vykdydama šias pareigas, turi būti naudojamasi laikantis tarptautinės teisės ir, konkrečiai, Jungtinių Tautų tikslų ir principų.

281   Taigi tarptautinė teisė leidžia manyti, kad Saugumo Tarybos rezoliucijų privalomas pobūdis yra ribojamas: jos turi laikytis privalomų pagrindinių jus cogens nuostatų. Priešingu atveju, nors ir neįmanomu, rezoliucijos nesaistytų nei JTO valstybių narių, nei Bendrijos.

282   Papildoma Pirmosios instancijos teismo teisminė kontrolė nagrinėjant ieškinį dėl Bendrijos teisės akto, priimto neturint jokios veiksmų laisvės, įgyvendinant Saugumo Tarybos rezoliuciją, panaikinimo prireikus gali būti išplečiama siekiant patikrinti kaip laikomasi jus cogens normoms priklausančių viršenybę turinčių tarptautinės teisės normų ir, konkrečiai, imperatyvių normų, skirtų visuotinei žmogaus teisių, nuo kurių kaip nuo ,,nepažeidžiamų paprotinės tarptautinės teisės principų“ nei valstybės narės, nei JTO instancijos negali nukrypti, apsaugai (1996 m. liepos 8 d. Tarptautinio teisingumo teismo patariamosios nuomonės dėl Grasinimų panaudoti branduolinį ginklą ar jo naudojimo teisėtumo, Rink. 1996, p. 226, 79 punktas; taip pat šia prasme žr. šio sprendimo 239 punkte minėtos generalinio advokato F. G. Jacobs išvados byloje Bosphorus 65 punktą).

283   Atsižvelgiant į šias bendras pastabas reikia išnagrinėti ieškinio pagrindus, susijusius su ieškovo pagrindinių teisių pažeidimu. 

–       Dėl tariamo ieškovų pagrindinių teisių pažeidimo

284   Ieškovų argumentai dėl tariamo jų pagrindinių teisių pažeidimo gali būti išskaidomi į tris dalis: teisės disponuoti jų nuosavybe pažeidimas, teisės į gynybą pažeidimas ir jų teisės pareikšti veiksmingą ieškinį pažeidimas.

–       Dėl tariamos ieškovų teisės disponuoti jų turtu pažeidimo

285   Ieškovai remiasi teisės naudotis jų nuosavybę, kuri garantuojama Bendrijos teisės sistemoje, pažeidimu.

286   Tačiau kadangi tariami pažeidimai išimtinai padaryti taikant ieškovų lėšų įšaldymą, nustatytą Saugumo Tarybos per jos Sankcijų komitetą ir įgyvendintą Bendrijoje ginčijamu reglamentu, neturint jokios veiksmų laisvės, iš esmės remiantis pirmiau nurodytais principais ieškovų skundus reikia nagrinėti tik taikant visuotinės pagrindinių žmogaus teisių apsaugos standartus, priklausančios jus cogens normoms, standartus.

287   Kadangi ieškovų lėšų įšaldymo apimtis tam tikrais laikotarpiais skyrėsi (žr. atitinkamai Reglamento Nr. 467/2001 2 straipsnį, pradinės redakcijos Reglamento Nr. 881/2002 2 straipsnį ir galiausiai ginčijamo reglamento 2a straipsnį, įtrauktą Reglamento Nr. 561/2003 1 straipsniu), todėl reikia patikslinti, kad nagrinėjant šį ieškinį dėl panaikinimo, Pirmosios instancijos teismo teisminė kontrolė turi apsiriboti tik galiojančiais teisės aktais. Nagrinėdamas bylas dėl panaikinimo Bendrijos teismas paprastai atsižvelgia į įvykius, kurie daro poveikį ginčo objektui proceso metu, pavyzdžiui į ginčijamo akto panaikinimą, jo galiojimo pratesimą, pakeitimą kitu teisės aktu ar jo nuostatų dalinį pakeitimą (žr. šio sprendimo 72 punkte minėtus sprendimus Alpha Steel prieš Komisiją, Fabrique de fer de Charleroi ir Dillinger Hüttenwerke prieš Komisiją bei CCRE prieš Komisiją, žr. 1993 m. kovo 8 d. Teisingumo Teismo nutarties Lezzi Pietro prieš Komisiją, C‑123/92, Rink. p. I 809, 8–11 punktus). Visos šalys posėdyje pritarė šiam požiūriui.

288   Taigi reikia išnagrinėti, ar lėšų įšaldymas, numatytas ginčijamu reglamentu, iš dalies pakeistu Reglamentu Nr. 561/2003 ir netiesiogiai Saugumo Tarybos rezoliucijomis, kurias šie reglamentai įgyvendina, pažeidžia pagrindines ieškovo teises.

289   Pirmosios instancijos teismas mano, kad taip nėra atsižvelgiant į visuotinės pagrindinių žmogaus teisių apsaugos standartus, priklausančius jus cogens normoms, nesant reikalo nustatyti skirtumą tarp įmonės Al Barakaat, kaip juridinio asmens, ir A. Yusuf, kaip fizinio asmens, situacijų.

290   Šiuo požiūriu iš karto reikia pabrėžti, kad ginčijamo reglamento redakcija po pakeitimų, padarytų Reglamentu Nr. 561/2003, priimtu po Saugumo Tarybos rezoliucijos 1452 (2002), tarp kitų leidžiančių nukrypti nuostatų ir išlygų numato, kad suinteresuotų asmenų prašymu ir akivaizdžiai neprieštaraujant Sankcijų komitetui kompetentingos nacionalinės institucijos neįšaldo lėšų, reikalingų padengti esmines išlaidas, įskaitant mokėjimą už maisto produktus, nuomą, gydymo išlaidas, mokesčius ar komunalines paslaugas (žr. šio sprendimo 40 punktą). Be to, lėšos reikalingos bet kokioms kitoms ,,ypatingoms išlaidoms“ gali būti nebeįšaldomos, gavus Sankcijų komiteto leidimą.

291   Akivaizdžios galimybės taikyti išlygas ar leidžiančias nukrypti nuostatas į Sankcijų komiteto sąrašą įtrauktiems asmenims, kuriems nustatytas lėšų įšaldymas, aiškiai parodo, kad šios priemonės tikslas ir paskirtis nesusiję su nehumanišku ar žeminančiu elgesiu su šiais asmenimis.

292   Be to, reikia priminti, kad Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, kurią 1948 m. gruodžio 10 d. priėmė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, 17 straipsnio 1 dalis nurodo, kad ,,kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuosavybę tiek vienas, tiek kartu su kitais“, o šios Visuotinės deklaracijos 17 straipsnio 2 dalis patikslina, kad ,,iš nieko negali būti savavališkai atimta jo nuosavybė“.

293   Kadangi teisė į nuosavybę turi būti laikoma bendrosios tarptautinės teisės imperatyvių normų dalimi, tiktai savavališkas šios teisės atėmimas bet kuriuo atveju prieštarautų jus cogens normoms.

294   Tačiau reikia pripažinti, kad ši teisė iš ieškovų savavališkai nebuvo atimta.

295   Iš tiesų, pirma, jų lėšų įšaldymas yra sankcijų, Saugumo Tarybos nustatytų Osamo bin Ladeno, Al-Qaida organizacijos ir Talibano narių bei kitų su jais susijusių asmenų, grupių ar organizacijų atžvilgiu, išraiška.

296   Šiuo požiūriu reikia pabrėžti kovos su tarptautiniu terorizmu svarbą ir Jungtinių Tautų apsaugos nuo teroristinių organizacijų išpuolių teisėtumą.

297   Saugumo Taryba Rezoliucijos 1390 (2002) preambulėje kategoriškai pasmerkė 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykdytus teroristinius išpuolius, paskelbdama pasiryžusi užkirsti kelią bet kokiems tokio pobūdžio aktams; nurodė, kad Osama bin Ladenas ir Al-Qaida organizacija ir toliau remia tarptautinį terorizmą; pasmerkė Al-Qaida organizaciją ir susijusias teroristines grupuotes dėl jų įvykdytų nusikalstamų teroristinių aktų, kuriais buvo siekiama nužudyti daugelį nekaltų civilių ir sunaikinti turtą bei dar sykį patvirtino, kad tarptautinio terorizmo aktai kelia grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui.

298   Atsižvelgiant į šias aplinkybes didelę svarbą įgauna sankcijomis siekiamas tikslas, kuris pagal 2001 m. rugsėjo 28 d. Saugumo Tarybos rezoliuciją 1373 (2001), kurią nurodo ginčijamo reglamento 3 konstatuojamoji dalis, yra kovoti visomis priemonėmis, remiantis Jungtinių Tautų Chartija, prieš teroristiniais aktais keliamą grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui. Taigi nagrinėjamos priemonės siekia tarptautinei bendrijai pamatinio bendro intereso tikslo.

299   Antra, lėšų įšaldymas yra apsaugos priemonė, kuri, skirtingai nei konfiskavimas, nepažeidžia pačios suinteresuotų asmenų teisės į finansinių aktyvų nuosavybę, o tik apriboja naudojimąsi jais.

300   Trečia, nagrinėjamos Saugumo Tarybos rezoliucijos numato periodišką sankcijų peržiūrėjimo tvarką (žr. šio sprendimo 16, 26, 37 ir 313 punktus).

301   Ketvirta, kaip bus paaiškinta vėliau, nagrinėjami teisės aktai įtvirtina procedūrą, leidžiančią suinteresuotiems asmenims bet kuriuo momentu, tarpininkaujant jų pilietybės ar gyvenamosios vietos valstybei narei, Sankcijų komiteto prašyti peržiūrėti jų atvejį.

302   Atsižvelgiant į šias aplinkybes asmenų ar organizacijų, remiantis Jungtinių Tautų valstybių narių perduota ir Saugumo Tarybos patikrinta informacija įtariamų susijus su Osama bin Ladenu, Al-Qaida organizacija ir Talibanu bei dalyvavus finansuojant, planuojant, rengiant ar vykdant teroro aktus, lėšų įšaldymas nėra savavališkas, netinkamas ar neproporcingas suinteresuotų asmenų pagrindinių teisių pažeidimas.

303   Iš to, kas pasakyta, matyti, kad argumentai, kuriais remiasi ieškovai grįsdami tariamą jų teisės valdyti jų nuosavybę pažeidimą turi būti atmesti. 

–       Dėl tariamo teisės į gynybą pažeidimo

304   Ieškovų argumentai dėl tariamo jų teisės į gynybą pažeidimo iš esmės susiję su tuo, kad iki nustatant jų atžvilgiu sankcijas, jie nebuvo išklausyti ir negalėjo niekaip kitaip apsiginti. Šiomis aplinkybėmis ieškovai nurodo, kad jie nebuvo informuoti nei apie sankcijų priežastis nei apie jų pateisinimą.

305   Šiuo požiūriu reikia atskirti tariamą ieškovų teisę būti išklausytiems Sankcijų komiteto iki jų įtraukimo į asmenų, kurių lėšos taikant nagrinėjamas Saugumo Tarybos rezoliucijas turi būti įšaldomos, sąrašą ir tariamą teisę būti išklausytiems Bendrijos institucijų iki priimant ginčijamą reglamentą.

306   Pirma, dėl tariamos ieškovų teisės būti išklausytiems Sankcijų komiteto iki jų įtraukimo į asmenų, kurių lėšos taikant nagrinėjamas Saugumo Tarybos rezoliucijas turi būti įšaldomos, sąrašą reikia pripažinti, kad tokia teisė nėra numatyta nagrinėjamose rezoliucijose.

307   Be to, jokia imperatyvi tarptautinės viešosios teisės norma nereikalauja išankstinio suinteresuotų asmenų išklausymo šios bylos aplinkybėmis, kuriomis Saugumo Taryba, veikdama pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių, per savo Sankcijų komitetą nusprendžia įšaldyti tam tikrų asmenų ar grupių, įtariamų prisidėjus finansuojant tarptautinį terorizmą, lėšas.

308   Galiausiai akivaizdu, kad ieškovų apklausa iki jų įtraukimo į minėtą sąrašą galėtų pakenkti sankcijų veiksmingumui ir būtų nesuderinama su siekiamu bendro intereso tikslu. Lėšų įšaldymo priemonė vien savo pobūdžiu turi būti netikėto poveikio ir taikoma nedelsiant. Taigi apie tokios priemonės taikymą neturėtų būti iš anksto pranešama.

309   Tačiau pažymėtina, kad nors jos nenumato teisės būti išklausytam asmeniškai, nagrinėjamos Saugumo Tarybos rezoliucijos ir vėliau Bendrijoje priimti jas įgyvendinantys reglamentai nustato atskirų atvejų peržiūrėjimo mechanizmą, numatant, kad suinteresuoti asmenys tarpininkaujant jų nacionalines valdžios institucijoms gali kreiptis į Sankcijų komitetą, kad jie būtų išbraukti iš asmenų, kuriems taikomos sankcijos, sąrašo arba kad jų lėšų įšaldymas būtų panaikintas (konkrečiai žiūrėti šio sprendimo 11, 21, 36 ir 38–40 punktus).

310   Sankcijų komitetas yra Saugumo Tarybai priklausanti institucija, kurią sudaro Saugumo Tarybos valstybių narių atstovai. Jis tapo svarbia nuolatine institucija, atsakinga už nuolatinę sankcijų taikymo priežiūrą ir už tai, kad tarptautinė bendrija vienodai aiškintų ir taikytų rezoliucijas (šio sprendimo 239 punkte minėtos generalinio advokato F.G. Jacobs išvados byloje Bosphorus 46 punktas).

311   Dėl konkretaus atvejo peržiūrėjimo, kad atitinkamas asmuo būtų išbrauktas iš asmenų, kuriems taikomos sankcijos, sąrašo ,,(Sankcijų komiteto) darbų vykdymą reglamentuojančių gairių“, priimtų 2002 m. lapkričio 7 d. ir papildytų 2003 m. balandžio 10 d. (žr. šio sprendimo 67 punktą) 7 punktas numato:

,, a) Nepažeidžiant galiojančių procedūrų, pareiškėjas (asmuo (asmenys), grupės ar organizacijos, įtrauktos į atnaujinamą komiteto sąrašą) gali pateikti prašymą jų gyvenamosios vietos ir/ar pilietybės valstybės vyriausybei dėl jo atvejo peržiūrėjimo. Pareiškėjas turi pagrįsti savo prašymą išbraukti jį iš sąrašo, pateikti reikiamą informaciją ir paprašyti paremti šį prašymą.

b)      Vyriausybė, kuriai pateiktas prašymas (,,prašoma vyriausybė“), turi išnagrinėti visą susijusią informaciją, vėliau dvišaliai susisiekti su vyriausybe (-ėmis), kuri (-ios) pasiūlė įtraukti į sąrašą (nustatančioji

(-čiosios) vyriausybė (-ės) dėl papildomos informacijos pateikimo ir konsultacijų dėl prašymo išbraukti iš sąrašo.

c)      Vyriausybė (-ės), kuri (-ios) iš pradžių paprašė įtraukti į sąrašą, taip pat gali paprašyti pareiškėjo gyvenamosios vietos ar pilietybės valstybės papildomos informacijos. Vykstant šioms dvišalėms konsultacijoms vyriausybė, kuriai pateiktas prašymas ir nustatančioji (-čios) vyriausybė (-ės) prireikus gali pasikonsultuoti su komiteto pirmininku.

d)      Jeigu išnagrinėjusi papildomą informaciją prašoma vyriausybė norėtų tęsti prašymo išbraukti iš sąrašo nagrinėjimą, ji turėtų įtikinti nustatančiąją (-čiąsias) vyriausybę (-es) kartu ar atskirai pateikti komitetui prašymą išbraukti. Prašoma vyriausybė gali komitetui pateikti prašymą išbraukti net ir be nustatančiosios (-čiųjų) vyriausybės (-ių) lydinčio prašymo, pasinaudojusi tylaus pritarimo procedūra.

e)      Komitetas savo sprendimus priima vienbalsiai. Jeigu konkrečiu klausimu komitetas nesurenka visų balsų, pirmininkas papildomai konsultuojasi, kad būtų pasiektas sutarimas. Jeigu ir po šių konsultacijų nėra konsensuso, klausimas gali būti perduotas nagrinėti Saugumo Tarybai. Atsižvelgiant į specifinį informacijos pobūdį, pirmininkas gali paskatinti dvišalį pasikeitimą informacija tarp suinteresuotų valstybių narių, kad klausimas būtų patikslintas iki sprendimo priėmimo.“

312   Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad Saugumo Taryba, priimdama šias gaires, visais įmanomais būdais siekė atsižvelgti į asmenų, įtrauktų į Sankcijų komiteto sąrašą, pagrindines teises, ir konkrečiai į teisę į gynybą.

313   Svarba, kurią Saugumo Taryba priskiria šių teisių apsaugai, aiškiai matyti iš jos 2004 m. sausio 30 d. Rezoliucijos 1526 (2004), kuri numato, pirma, pagerinti Rezoliucijos 1267 (1999) 4 punkto b papunktyje, Rezoliucijos 1333 (2000) 8 punkto c papunktyje ir Rezoliucijos 1390 (2002) 1 ir 2 punktuose nustatytų priemonių įgyvendinimą ir, antra, sustiprinti Sankcijų komiteto įgaliojimus. Remiantis Rezoliucijos 1526 (2004) 18 punktu, Saugumo Taryba ,,skatina visas valstybes kiek įmanoma informuoti asmenis ir organizacijas, įtrauktus į (Sankcijų komiteto) sąrašą apie (jų atžvilgiu) priimtas priemones, apie (Sankcijų komiteto) gaires ir Rezoliuciją 1452 (2002)“. Remiantis Rezoliucijos 1526 (2004) 3 punktu šios priemonės bus vėl pagerintos po 18 mėnesių arba, prireikus, anksčiau.

314   Iš tiesų pirmiau aprašyta procedūra patiems suinteresuotiems asmenims tiesiogiai nesuteikia teisės būti išklausytiems Sankcijų komiteto, kuris yra vienintelė kompetentinga institucija, valstybės prašymu galinti priimti sprendimą dėl jų atvejo peržiūrėjimo. Iš esmės tai priklauso nuo to, kokią diplomatinę apsaugą valstybė teikia jos piliečiams.

315   Toks teisės tiesiogiai ir asmeniškai būti išklausytam kompetentingos institucijos ribojimas nelaikytinas nepriimtinu tarptautinės viešosios tvarkos privalomų normų atžvilgiu. Priešingai, ginčijant sprendimų įšaldyti asmenų ar organizacijų įtariamų prisidėjus finansuojant tarptautinį terorizmą lėšas, priimtų Saugumo Tarybos per jos Sankcijų komitetą pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių, remiantis valstybių ir regioninių organizacijų pateikta informacija, pagrįstumą, normalu, kad suinteresuotų asmenų teisė būti išklausytiems reglamentuojama įvairaus lygio administracinėje procedūroje, kurioje svarbiausias vaidmuo tenka ginčijamo reglamento II priede numatytoms nacionalinėms valdžios institucijoms.

316   Pati Bendrijos teisė pripažįsta tokio procedūrinio reglamentavimo teisėtumą taikant ekonomines sankcijas asmenų atžvilgiu (žr. analogiškai šio sprendimo 85 punkte minėtą ,,Invest“Import und Export ir Invest Commerce prieš Komisiją, T‑189/00 R, Rink. p. II 2993).

317   Reikia pridurti, kaip teisingai pastebėjo Jungtinė Karalystė posėdyje, kad suinteresuoti asmenys remdamiesi vidaus teise arba tiesiogiai ginčijamu reglamentu bei atitinkamomis Saugumo Tarybos rezoliucijomis, kurias jis įgyvendina, gali pareikšti ieškinį dėl galimo kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos neteisėto atsisakymo perduoti jų bylą Sankcijų komitetui peržiūrai (žr. analogiškai 2003 m. gegužės 15 d. Pirmosios instancijos teismo pirmininko nutarties Sison prieš Tarybą, T‑47/03 R, Rink. p. II 2047, 39 punktą)

318   Be kita ko šioje byloje ieškovai buvo tinkamai išklausyti Sankcijų komiteto per tarpininką – Švedijos vyriausybę – ir jų apklausa buvo veiksminga, nes du pradiniai ieškovai A. Aden ir A. Ali buvo išbraukti iš asmenų, kurių lėšos įšaldomos, sąrašo, o taip pat iš ginčijamo reglamento I priedo sąrašo (žr. šio sprendimo 33–35 punktus). Šiuo požiūriu reikia pacituoti 2002 m. Sankcijų komiteto ataskaitos 11 punktą:

,,2002 m. vasario 11 d. vienuoliktame susirinkime Sankcijų komitetas, išnagrinėjęs dvi Švedijos verbalines notas, kuriose ji paprašė tris Švedijos piliečius ir vieną įmonę išbraukti iš sąrašo, nusprendė nuodugniai išnagrinėti šį prašymą. Pakviestai dalyvauti susirinkime Švedijai atstovavo jos užsienio reikalų ministerijos teisės skyriaus generalinis direktorius. Komiteto nariai pripažino, kad svarbu surasti pusiausvyrą tarp greitos ir veiksmingos kovos su terorizmu ir asmenų pagrindinių teisių apsaugos tarptautiniu ir nacionaliniu lygiu. Pasibaigus susirinkimui, pirmininkas spaudai ir suinteresuotoms valstybėms narėms suorganizavo informacinį posėdį, kuris pritraukė plačią auditoriją, o tai leidžia manyti, kad Švedijos iškeltas klausimas yra svarbus ir kitoms šalims“.

319   Taigi bet kuriuo atveju ieškovai negali veiksmingai pasisakyti dėl faktų, kuriais remiantis jų lėšos buvo įšaldytos, tikrumo ir tinkamumo bei dėl prieš juos pateiktų įrodymų. Kadangi šiuos faktus ir įrodymus valstybė, kuri su jais supažindino Sankcijų komitetą, pripažino konfidencialiais ar slaptais, akivaizdu, kad apie juos nebuvo informuoti ne tik ieškovai, bet ir JTO valstybės narės, kurioms buvo skirtos nagrinėjamos Saugumo Tarybos rezoliucijos.

320   Visgi šios bylos aplinkybėmis, nagrinėjant apsaugos priemonę, ribojančią ieškovų disponavimą jų turtu, Pirmosios instancijos teismas mano, kad pagarba pagrindinėms suinteresuotų asmenų teisėms neįpareigoja jų informuoti apie prieš juos pateiktus faktus ir įrodymus, nes Saugumo Taryba ar jos Sankcijų komitetas mano, kad tai prieštarautų tarptautinės bendrijos saugumo interesams.

321   Taigi argumentai, kuriais remiasi ieškovai, grįsdami tariamą jų teisės būti išklausytiems Sankcijų komiteto iki jų įtraukimo į asmenų, kurių lėšos turi būti įšaldytos taikant nagrinėjamas Saugumo Tarybos rezoliucijas, sąrašą pažeidimą, turi būti atmesti.

322   Antra, kalbant apie tariamą ieškovų teisę būti išklausytiems iki priimant ginčijamą reglamentą, ši teisė iš jų negali būti atimta remiantis vieninteliu pagrindu, kurį nurodė Taryba ir Jungtinė Karalystė, kad nei EŽTK, nei Bendrijos teisės bendrieji principai nesuteikia asmenims jokios teisės būti išklausytiems iki priimant normatyvinio pobūdžio teisės aktą.

323   Iš tiesų teismų praktika, susijusi su teise būti išklausytam, neturėtų būti išplėsta Bendrijos teisėkūros procesui, kurio metu priimami norminio pobūdžio aktai, susiję su ekonomine politika ir taikomi visiems atitinkamiems subjektams (1996 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Atlanta ir kt. prieš EB, T‑521/93, Rink. p. II‑1707, 70 punktas, patvirtintas apeliacine tvarka 1999 m. spalio 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Atlanta prieš Europos Bendriją, C‑104/97 P, Rink. p. I‑6983, 31–38 punktai).

324   Tačiau šiuo atveju ginčijamas reglamentas nėra išimtinai norminio pobūdžio. Nors jis taikomas visiems atitinkamiems ūkio subjektams (žr. šio sprendimo 186 punktą), jis tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su ieškovais, kuriuos jis išvardina kaip sankcijų adresatus. Taigi pirmesniame punkte cituota teismų praktika šiuo atveju netinka.

325   Reikia priminti, kad remiantis nusistovėjusia teismų praktika pagarba teisei į gynybą bet kurioje procedūroje prieš asmenį, kuri gali baigtis jam nepalankaus akto priėmimu, yra pagrindinis Bendrijos teisės principas ir turi būti užtikrintas, net ir nesant jokio reglamentavimo aptariamoje procedūroje. Šis principas reikalauja, kad bet kuris asmuo, kuriam gali būti skirta sankcija, turi turėti galimybę pasisakyti dėl prieš jį pateiktų įrodymų, kuriais grindžiama sankcija (1994 m. birželio 29 d. Teisingumo teismo sprendimo Fiskano prieš Komisiją, C‑135/92, Rink. p. I‑2885, 39 ir 40 punktai; 1996 m. spalio 24 d. Sprendimo Komisija prieš Lisrestal ir kt., C‑32/95 P, Rink. p. I‑5373, 21 punktas ir 2000 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Mediocurso prieš Komisiją, C‑462/98 P, Rink. p. I‑7183, 36 punktas).

326   Tačiau Taryba ir Komisija teisingai nurodo, kad ši teismų praktika buvo vystoma konkurencijos, antidempingo ir valstybės pagalbos, o taip pat drausmės teisės ar finansinės paramos sumažinimo srityse, kuriose Bendrijos institucijos gali atlikti detalesnį tyrimą ir tardymą bei turi plačią diskrecijos teisę.

327   Remiantis teismų praktika pagarba Bendrijos teisinės sistemos suteiktoms garantijoms ir konkrečiai suinteresuoto asmens teisei būti išklausytam yra susijusi su valdžios institucijos, kuri parengė nagrinėjamą teisės aktą, vertinimo laisve (1991 m. lapkričio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Technische Universität München, C‑269/90, Rink. p. I‑5469, 14 punktas).

328   Tačiau, šiuo atveju, kaip matyti iš pirmiau pateiktų pradinių pastabų dėl iš Jungtinių Tautų kylančios tarptautinės teisinės sistemos ir Bendrijos teisinės sistemos sąsajų, Bendrijos institucijos privalėjo į Bendrijos teisinę sistemą perkelti Saugumo tarybos rezoliucijas ir Sankcijų komiteto sprendimus, kurie joms nenumato jokios teisės konkrečiame jų įgyvendinimo etape numatyti kokį nors individualių atvejų nagrinėjimo ar peržiūrėjimo Bendrijos mechanizmą, kadangi tiek nagrinėjamų priemonių esmė, tiek peržiūrėjimo mechanizmai (žr. šio sprendimo 309 ir tolesnius punktus) visapusiškai priklauso Saugumo Tarybos ir jos Sankcijų komiteto kompetencijai. Todėl Bendrijos institucijos neturi jokios tyrimo teisės, jokios galimybės patikrinti faktus, į kuriuos atsižvelgė Saugumo Taryba ir Sankcijų komitetas, jokios faktų vertinimo laisvės ir jokios veikimo laisvės nustatant sankcijas ieškovų atžvilgiu. Bendrijos teisės principas, susijęs su teise būti išklausytam, neturėtų būti taikomas tokiomis aplinkybėmis, kai apklausus suinteresuotą asmenį bet kuriuo atveju institucija negalėtų peržiūrėti savo pozicijos.

329   Taigi Bendrijos institucijos neturėjo išklausyti ieškovų iki priimant ginčijamą reglamentą.

330   Taigi argumentai, kuriais remiasi ieškovai, grįsdami tariamą jų teisės būti išklausytiems Bendrijų institucijų iki priimant ginčijamą reglamentą, turi būti atmesti.

331   Iš to, kas pasakyta, matyti, kad argumentai, kuriais remiasi ieškovai, grįsdami tariamą jų teisės būti išklausytiems pažeidimą, turi būti atmesti. 

–       Dėl tariamo teisės kreiptis į teismą pažeidimo

332   Nagrinėjant ieškovų argumentus dėl tariamo jų teisės kreiptis į teismą pažeidimo, reikia atsižvelgti į bendras pastabas, išdėstytas preliminariai nagrinėjant Pirmosios instancijos teismo vykdytiną Bendrijos teisės aktų, įgyvendinančių pagal Jungtinių Tautų chartijos VII skyrių priimtas Saugumo Tarybos rezoliucijas, teisėtumo kontrolę pagrindinių teisių atžvilgiu.

333   Šiuo atveju ieškovai Pirmosios instancijos teisme galėjo pareikšti ieškinį dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnį.

334   Nagrinėdamas tokį ieškinį, Pirmosios instancijos teismas visapusiškai nagrinėja ginčijamo reglamento teisėtumą Bendrijos institucijų veiksmams taikomų kompetencijos ir išorinio teisėtumo taisyklių bei esminių procedūrinių reikalavimų atžvilgiu.

335   Pirmosios instancijos teismas taip pat vykdo ginčijamo reglamento teisėtumo kontrolę Saugumo Tarybos rezoliucijų, kurias šis reglamentas turi įgyvendinti, atžvilgiu, konkrečiai formalaus ir materialaus atitikimo, vidinio suderinamumo bei proporcingumo aspektu.

336   Atlikdamas šią kontrolę, Pirmosios instancijos teismas konstatuoja, kad tariamos klaidos identifikuojant ieškovus ir kitas dvi įmones, padarytos ginčijamu reglamentu (žr. šio sprendimo 196 ir 197 punktus), neturi įtakos šio ginčo sprendimui, nes nebuvo ginčijama, kad ieškovai yra atitinkamai vienas iš fizinių asmenų ir viena iš įmonių, 2001 m. lapkričio 9 d. įtrauktų į Sankcijų komiteto sąrašą (žr. šio sprendimo 24 punktą). Tas pats pasakytina dėl aplinkybės, kad Švedijos policijos tarnybos po patikrinimo nenustatė pažeidimų antro ieškovo finansiniuose dokumentuose (žr. šio sprendimo 198 punktą).

337   Nagrinėdamas šį ieškinį dėl panaikinimo, Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino esąs kompetentingas kontroliuoti ginčijamo reglamento ir, netiesiogiai, nagrinėjamų Saugumo Tarybos rezoliucijų teisėtumą jus cogens normoms priklausančių viršenybę turinčių tarptautinės teisės normų, konkrečiai, privalomų normų, numatančių visuotinę žmogaus teisių apsaugą, atžvilgiu.

338   Tačiau, kaip jau buvo pažymėta šio sprendimo 276 punkte, Pirmosios instancijos teismas neturi teisės netiesiogiai kontroliuoti pačių nagrinėjamų Saugumo Tarybos rezoliucijų atitikties pagrindinėms asmens teisėms, kurias saugo Bendrijos teisinė sistema.

339   Taip pat Pirmosios instancijos teismas neturi teisės tikrinti, ar Saugumo Taryba nėra padariusi akivaizdžios klaidos, vertindama faktus ir įrodymus, kuriais ji pagrindė priimtas priemones, bei netiesiogiai kontroliuoti, išskyrus tam tikras šio sprendimo 337 punkte apibrėžtas ribas, šių priemonių tinkamumo bei proporcingumo. Tokia kontrolė negalėtų būti vykdoma nesisavinant Saugumo Tarybos prerogatyvų pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių nustatyti grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui bei atitinkamas kovos su ja arba jos šalinimo priemones. Galiausiai, klausimas, ar asmuo ar organizacija kelia grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui bei klausimas, kokių priemonių reikia imtis atitinkamų asmenų atžvilgiu, kad būtų pasipriešinta šiai grėsmei, suponuoja politinius ir vertinimo sprendimus, kurie iš principo priklauso tik institucijos, kuriai tarptautinė bendrija patikėjo pagrindinę atsakomybę už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą, kompetencijai.

340   Todėl reikia pripažinti, kad dėl šio sprendimo 339 punkte nurodytų priežasčių, Saugumo Tarybai nepripažinus tikslinga įsteigti nepriklausomą tarptautinį teismą, kompetentingą nagrinėti ieškinius dėl Sankcijų komiteto priimtų individualių sprendimų, ieškovai negali pasinaudoti jokiu teisminės gynybos būdu.

341   Visgi reikia pripažinti, kad tokia ieškovų teisminės gynybos spraga pati savaime neprieštarauja jus cogens normoms.

342   Šiuo požiūriu Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad teisė kreiptis į teismą, pripažinta tiek Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 straipsnyje, tiek 1966 m. gruodžio 16 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimto Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnyje, nėra absoliuti. Viena vertus, nuo šios teisės gali būti nukrypstama susidarius nepaprastajai padėčiai, dėl kurios iškyla grėsmė tautos išlikimui, kaip su tam tikromis sąlygomis numato pirmiau nurodyto pakto 4 straipsnio 1 dalis. Kita vertus, net ir be šių išimtinių aplinkybių pripažintini kai kurie būdingi šios teisės ribojimai, pavyzdžiui, ribojimai, kuriuos tautų bendrija bendrai pripažįsta kaip išplaukiančius iš valstybių imuniteto doktrinos (žr. šiuo klausimu 2001 m. liepos 12 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimo Prince Hans-Adam II de Liechtenstein prieš Vokietiją, Recueil des arrêts et décisions, 2001-VIII, 52, 55, 59 ir 68 punktus ir 2001 m. lapkričio 21 d. Sprendimo McElhinney prieš Airiją, Recueil des arrêts et décisions, 2001-XI, 34–37 punktus) ir tarptautinių organizacijų imuniteto doktrinos (žr. šiuo klausimu 1999 m. vasario 18 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendimo Waite et Kennedy prieš Vokietiją, Recueil des arrêts et décisions, 1999 I, 63 ir 68–73 punktus).

343   Šiuo atveju, Pirmosios instancijos teismas mano, kad ieškovų teisės kreiptis į teismą apribojimas, išplaukiantis iš imuniteto nuo teismų jurisdikcijos, kuriuo Jungtinių Tautų valstybių narių vidaus teisėje iš principo naudojasi Saugumo Tarybos rezoliucijos, priimtos pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių, remiantis atitinkamais tarptautinės teisės principais (konkrečiai Chartijos 25 ir 103 straipsniais), yra neatskiriamas nuo šios teisės, užtikrinamos jus cogens normomis.

344   Toks apribojimas pateisinamas tiek Saugumo Tarybos sprendimų pagal Jungtinių Tautų Chartijos VII skyrių pobūdžiu, tiek siekiamu teisėtu tikslu. Nagrinėjamoje byloje ieškovų interesas, kad Pirmosios instancijos teismas išnagrinėtų jų ieškinį iš esmės, nėra pakankamas, kad suteikti jam pirmenybę prieš esminį bendrąjį interesą palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą iškilus Saugumo Tarybos pagal Jungtinių Tautų Chartijos nuostatas aiškiai nustatytai grėsmei. Šiuo požiūriu ypatinga reikšmė turi būti teikiama aplinkybei, kad nenumačius neribotos ar neapibrėžtos trukmės priemonių visos vėliau Saugumo Tarybos priimtos rezoliucijos numatė šių priemonių tolesnio taikymo tikslingumo peržiūrėjimo mechanizmą praėjus 12 ar 18 ar daugiau mėnesių (žr. šio sprendimo 16, 26, 37 ir 313 punktus).

345   Galiausiai, Pirmosios instancijos teismas mano, kad nesant tarptautinio teismo, kompetentingo kontroliuoti Saugumo Tarybos teisės aktų teisėtumą, Sankcijų komiteto įsteigimas ir teisės aktuose numatyta galimybė į jį kreiptis bet kuriuo momentu dėl bet kurio atskiro atvejo peržiūrėjimo, pasinaudojant formaliu mechanizmu, įtraukiančiu ,,prašomą vyriausybę“ ir ,,nustatančiąją vyriausybę“ (žr. šio sprendimo 310 ir 311 punktus), yra kitas protingas būdas tinkamai ginti pagrindines ieškovų teises, kurios pripažįstamos jus cogens normų.

346   Iš to, kas pasakyta, matyti, kad argumentai, kuriais remiasi ieškovai, grįsdami tariamą jų teisės kreiptis į teismą pažeidimą, turi būti atmesti.

347   Kadangi nė vienas ieškovų nurodytas pagrindas ar argumentas nebuvo pripažintas priimtinu ir Pirmosios instancijos teismui manant, kad šiuo atveju bylos medžiagoje ir posėdyje šalių pateiktoje medžiagoje yra užtektinai informacijos, ieškinys turi būti atmestas, nesant reikalo tenkinti prašymą dėl pirmojo ieškovo ir Jeremy Geenstock, buvusio Sankcijų komiteto pirmininko, apklausos (žr. šio sprendimo 199 punktą)

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

348   Pagal Pirmosios instancijos teismo darbo reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Pagal 87 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą įstojusios į bylą valstybės narės ir institucijos turi pačios padengti savo bylinėjimosi išlaidas. Pagal 87 straipsnio 6 dalį, jeigu byloje sprendimas nėra priimamas, Pirmosios instancijos teismas išlaidų klausimą sprendžia savo nuožiūra.

349   349   Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes ir į šalių reikalavimus, šios nuostatos būtų teisingai taikomos, nurodant, kad ieškovai be savo bylinėjimosi išlaidų turi padengti Tarybos bylinėjimosi išlaidas bei Komisijos nurodytas bylinėjimosi išlaidas, patirtas iki 2002 m. liepos 10 d., įskaitant išlaidas, patirtas procedūroje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Jungtinė Karalystė ir Komisija, pastaroji – už laikotarpį po 2002 m. liepos 10 d., pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (antroji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1)      Nutraukti bylą dėl prašymų panaikinti 2001 m. kovo 6 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 467/2001, uždraudžiantį tam tikrų prekių ir paslaugų eksportą į Afganistaną, sustiprinantį skrydžių uždraudimą ir pratęsiantį Afganistano Talibano lėšų ir kitų finansinių išteklių įšaldymą ir panaikinantį Reglamentą (EB) Nr. 337/2000, bei 2001 m. lapkričio 12 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 2199/2001, ketvirtą kartą keičiantį Reglamentą Nr. 467/2001.

2)      Atmesti ieškinio dalį, susijusią su 2002 m. gegužės 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 881/2002, nustatančiu tam tikras specialias ribojančias priemones, taikomas tam tikriems asmenims ir organizacijoms, susijusiems su Osama bin Ladenu, Al-Quaida tinklu ir Talibanu, ir panaikinančiu Tarybos reglamentą (EB) Nr. 467/2001.

3)      Ieškovai be savo bylinėjimosi išlaidų turi padengti Tarybos bylinėjimosi išlaidas bei Komisijos nurodytas bylinėjimosi išlaidas, patirtas iki 2002 m. liepos 10 d., įskaitant patirtas procedūroje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

4)      Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė ir Komisija, pastaroji – už laikotarpį po 2002 m. liepos 10 d., pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Forwood Pirrung Mengozzi

Meij        Vilaras

Paskelbta ... ... viešame posėdyje Liuksemburge.

Sekretorius        Pirmininkas

H. Jung        J. Pirrung

Turinys

Teisinis pagrindas

Ginčo aplinkybės

Procedūra ir šalių reikalavimai

Dėl ginčijamo reglamento priėmimo procedūrinių pasekmių

Dėl esmės

1.  Dėl pirmo pagrindo, susijusio su Tarybos nekompetentingumu priimti ginčijamą reglamentą

Dėl pirmos dalies

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

–  Dėl Reglamento Nr. 467/200 teisinio pagrindo

–  Dėl ginčijamo reglamento teisinio pagrindo

Dėl antros dalies

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl trečios dalies

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

2.  Dėl antro pagrindo, susijusio su EB 249 straipsnio pažeidimu

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

3.  Dėl trečio pagrindo, susijusio su ieškovų pagrindinių teisių pažeidimu

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Pradinės pastabos

Dėl iš Jungtinių Tautų kylančios tarptautinės teisės sistemos ir nacionalinės ar Bendrijos teisės sistemos sąryšio

Dėl teisėtumo kontrolės, kurią turi vykdyti Pirmosios instancijos teismas, apimties

–  Dėl tariamo ieškovų pagrindinių teisių pažeidimo

–  Dėl tariamos ieškovų teisės disponuoti jų turtu pažeidimo

–  Dėl tariamo teisės į gynybą pažeidimo

–  Dėl tariamo teisės į veiksmingą teisminį ieškinį pažeidimo

Dėl bylinėjimosi išlaidų

* Proceso kalba: švedų.