EUROPOS SĄJUNGOS
TARNAUTOJŲ TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. rugsėjo 25 d.(*)
„Viešoji tarnyba – Darbo užmokestis – EIVT darbuotojai, paskirti dirbti trečiosiose šalyse – Paskyrimų tarnybos sprendimas, kuriuo iš dalies pakeistas trečiųjų šalių, kur gyvenimo sąlygos lygiavertės Sąjungoje įprastoms gyvenimo sąlygoms, sąrašas – Visuotinai taikomas aktas – Ieškinio priimtinumas – Metinis gyvenimo sąlygų išmokos vertinimas – Panaikinimas“
Byloje F‑100/13
dėl pagal SESV 270 straipsnį, taikomą EAEB sutarčiai pagal jos 106a straipsnį, pareikšto ieškinio
Bruno Julien-Malvy, Europos išorės veiksmų tarnybos pareigūnas, gyvenantis Tokijuje (Japonija), ir kiti ieškovai, kurių vardai ir pavardės nurodyti priede, atstovaujami advokatų T. Bontinck ir A. Guillerme,
ieškovai,
prieš
Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT), atstovaujamą S. Marquardt ir M. Silva,
atsakovę,
TARNAUTOJŲ TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas S. Van Raepenbusch (pranešėjas), teisėjai E. Perillo ir J. Svenningsen,
posėdžio sekretorius P. Cullen, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. gegužės 12 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 Ieškiniu (jį Tarnautojų teismo kanceliarija gavo 2013 m. spalio 4 d.) B. Julien-Malvy ir kiti ieškovai, kurių vardai ir pavardės nurodytos priede, prašo Tarnautojų teismo panaikinti 2012 m. gruodžio 19 d. Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) sprendimą nuo 2014 m. sausio 1 d. nebeskirti gyvenimo sąlygų išmokos (toliau – GSI) darbuotojams, paskirtiems dirbti Argentinoje, Honkonge, Čilėje, Japonijoje, Malaizijoje, Singapūre ir Taivane, todėl nurodyti sumokėti sumas, kurias jie mano turintys gauti kaip GSI.
Teisinis pagrindas
2 2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimo 2010/427/ES, kuriuo nustatoma Europos išorės veiksmų tarnybos struktūra ir veikimas (OL L 201, p. 30), 1 straipsnyje numatyta, kad EIVT „yra funkciniu požiūriu savarankiška Europos Sąjungos įstaiga, atskira nuo [Europos Sąjungos] Tarybos generalinio sekretoriato ir [Europos] Komisijos, turinti savo užduotims atlikti ir savo tikslams pasiekti reikiamą teisinį subjektiškumą“. Remiantis šio sprendimo 6 straipsniu, EIVT personalui taikomos Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) redakcija, taikytina byloje ir galiojusi iki 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) Nr. 1023/2013, kuriuo iš dalies keičiami Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai ir kitų Europos Sąjungos tarnautojų įdarbinimo sąlygos (OL L 287, p. 15), įsigaliojimo, ir Europos Sąjungos kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygos.
3 Pareigūnų tarnybos nuostatų 1b straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad „[j]ei šiuose Tarnybos nuostatuose nenumatyta kitaip, <...> [EIVT] <...> šiuose Tarnybos nuostatuose laikom[a] Sąjungos institucij[a]“.
4 Pareigūnų tarnybos nuostatų 110 straipsnio 1 dalyje pažymėta, kad „[š]ių Tarnybos nuostatų įgyvendinimo bendrąsias nuostatas priima kiekviena institucija, pasitarusi su savo Personalo komitetu ir Tarnybos nuostatų komitetu“. Pagal to paties straipsnio 3 dalį „personalas informuojamas apie“ 1 dalyje nurodytas bendrąsias įgyvendinimo nuostatas (toliau – BĮN).
5 X priedo, kuriame įtvirtintos specialios ir išimtinės nuostatos, taikomos trečiojoje šalyje dirbantiems pareigūnams, 1 skyriaus „Bendrosios nuostatos“ 1 straipsnyje nustatyta:
„Šis priedas nustato trečiojoje šalyje tarnaujantiems Europos Sąjungos pareigūnams taikomas specialias ir išimtines nuostatas.
Darbui tokioje šalyje gali būti samdomi tik Sąjungos valstybių narių piliečiai; paskyrimų tarnyba negali remtis Tarnybos nuostatų 28 straipsnio a punkte numatyta išimtimi.
Bendrosios įgyvendinimo nuostatos priimamos pagal Tarnybos nuostatų 110 straipsnį.“
6 Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad:
„[GSI] nustatoma pagal pareigūno tarnybos vietovę [remiantis] tam tikru bazinės sumos procentu. <...>
Kai pareigūnas dirba šalyje, kurioje gyvenimo sąlygos gali būti laikomos panašiomis į gyvenimo sąlygas Sąjungoje, tokia išmoka nemokama.
Kitose darbo vietose [GSI] nustatoma taip.
Nustatant [GSI], atsižvelgiama į:
– sveikatos priežiūros ir ligoninių aplinką [gydymo sąlygas],
– saugumą,
– klimatą,
šiuos tris parametrus indeksuojant koeficientu 1:
– izoliacijos laipsnį,
– kitas vietines [vietos] sąlygas,
šiuos du parametrus indeksuojant koeficientu 0,5.
Kiekvieno parametro vertė yra tokia:
0 : kai sąlygos yra normalios, bet nebūtinai lygiavertės Sąjungoje įprastoms sąlygoms,
2 : kai sąlygos, palyginus su įprastomis Sąjungoje, yra sunkios,
4 : kai sąlygos, palyginus su įprastomis Sąjungoje, yra labai sunkios.
<…>
Gavusi Personalo komiteto nuomonę, paskyrimų tarnyba kasmet persvarsto ir prireikus patikslina kiekvienai tarnybos vietovei nustatytą [GSI].
<…>“
7 2013 m. gruodžio 17 d. Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai sprendimo dėl GSI ir papildomos išmokos, numatytų Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnio redakcijoje įsigaliojus Reglamentui Nr. 1023/2013 (toliau – vidaus gairės), 1 straipsnyje nustatyta:
„Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnio 1 dalyje nurodytus parametrus vertina [paskyrimų tarnyba], kuri gali remtis, be kita ko, informacija, gauta iš patikimų tarptautinio pobūdžio viešų arba privačių šaltinių, iš valstybių narių, taip pat iš Sąjungos delegacijų bei Sąjungos institucijų ir įstaigų tarnybų.“
8 Vidaus gairių 2 straipsnyje numatyta:
„EIVT ir Komisijos personalo komitetams pateikus nuomonę, [paskyrimų tarnyba] nustato [GSI] procentinį dydį skirtingoms paskyrimo vietoms. <...>
Jokia šio pobūdžio išmoka nėra mokama, jei asmuo paskiriamas į šalį, kurioje gyvenimo sąlygos gali būti laikomos lygiavertėmis Sąjungoje įprastoms sąlygoms <…>.
Sąlygų lygiavertiškumą nustato [paskyrimų tarnyba] remdamasi atitinkamų trečiųjų šalių išsivystymo lygio ir jų lyginamojo įverčio pagal [Jungtinių Tautų Organizacijos] (gyvenimo sąlygų išmoka), [Jungtinių Tautų vystymo programos] (žmogaus socialinės raidos indeksas), [Tarptautinio valiutos fondo] ([bendrasis vidaus produktas] vienam gyventojui), [Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos] ([geresnio gyvenimo indeksas]) klasifikacijas palyginimu, o prireikus – kita informacija iš patikimų tarptautinio pobūdžio viešų arba privačių šaltinių.“
Faktinės bylos aplinkybės
9 2012 m. gruodžio 19 d. EIVT administracijos generalinis direktorius, veikdamas kaip paskyrimų tarnyba, vadovaudamasis Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsniu, priėmė sprendimą dėl į trečiąsias šalis dirbti paskirtiems tarnautojams mokamos GSI dydžio peržiūros. Šiuo sprendimu, be kita ko, buvo atnaujintas trečiųjų šalių, kuriose gyvenimo sąlygos laikomos lygiavertėmis Sąjungoje įprastoms sąlygoms, sąrašas (toliau – šalių sąrašas), atitinkamai panaikintas GSI mokėjimas tarnautojams, kurie, kaip ir ieškovai, paskirti dirbti Argentinoje, Honkonge, Čilėje, Japonijoje, Malaizijoje, Singapūre ir Taivane, ir nustatyta, kad šis panaikinimas įsigalioja 2014 m. sausio 1 d.
10 2013 m. kovo 12, 15, 17 ir 18 d. ieškovai pateikė skundus dėl minėto sprendimo tiek, kiek juo panaikinama GSI tarnautojams, paskirtiems dirbti atitinkamose jų paskyrimo šalyse (toliau kartu – skundai).
11 Paskyrimų tarnyba 2013 m. birželio 26 d. ir liepos 2 d. sprendimais atmetė skundus.
Procesas ir šalių reikalavimai
12 Ieškovai Tarnautojų teismo prašo:
– panaikinti 2012 m. gruodžio 19 d. EIVT administracijos generalinio direktoriaus sprendimą nebeskirti GSI tarnautojams, paskirtiems dirbti Argentinoje, Honkonge, Čilėje, Japonijoje, Malaizijoje, Singapūre ir Taivane (toliau – ginčijamas sprendimas),
– dėl to nurodyti nuo 2014 m. sausio 1 d. mokėti 15 % dydžio GSI,
– priteisti iš EIVT bylinėjimosi išlaidas.
13 EIVT Tarnautojų teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priimti sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų.
Dėl teisės
Dėl ieškinio priimtinumo
14 Primintina, kad pareigūnai ir tarnautojai turi teisę pareikšti ieškinį dėl jiems nepalankios paskyrimo tarnybos patvirtintos visuotinai taikomos priemonės, jeigu, pirma, tam, kad ši priemonė sukeltų teisinių pasekmių, nereikalingos taikymo priemonės arba už jos įgyvendinimą atsakingoms institucijoms nepaliekama jokios diskrecijos ją taikant, ir, antra, jeigu ji daro tiesioginį poveikį pareigūnų interesams, aiškiai pakeisdama jų teisinę padėtį (šiuo klausimu dėl paskyrimų tarnybos neatlikto Personalo komiteto rinkimų teisėtumo tikrinimo žr. Sprendimą De Dapper ir kt. / Parlamentas, 54/75, EU:C:1976:127; dėl sprendimo, susijusio su Personalo komiteto rinkimų tvarka, žr. Sprendimo Diezler ir kt./ ESRK, 146/85 ir 431/85, EU:C:1987:457, 6 ir 7 punktus; dėl paskyrimo tarnybos sprendimo, kuriuo iš dalies buvo pakeista diferencijuotos išmokos, mokėtinos pareigūnams, po konkurso priskirtiems prie aukštesnės kategorijos, apskaičiavimo tvarka, žr. Sprendimo Brown / Teisingumo Teismas, 125/87, EU:C:1988:136, 16 punktą).
15 Šioje byloje ginčijamu sprendimu, Paskyrimų tarnybos priimtu pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnį, pareigūnams, paskirtiems dirbti tam tikrose Sąjungos delegacijose ir biuruose Argentinoje, Honkonge, Čilėje, Japonijoje, Malaizijoje, Singapūre ir Taivane, buvo nuspręsta nuo 2014 m. sausio 1 d. nebeskirti GSI. Taigi ginčijamas sprendimas yra pakankamai tikslus ir besąlyginis, kad nereikėtų specialios taikymo priemonės tam, kad būtų sukeltos teisinės pasekmės tarnautojams, paskirtiems dirbti atitinkamose trečiosiose šalyse.
16 Tiesa, ginčijamam sprendimui įgyvendinti būtina imtis individualaus taikymo administracinių priemonių, kad būtų nutrauktas GSI, iki šiol mokėtos tarnautojams, paskirtiems į minėtas trečiąsias šalis, mokėjimas. Tačiau tokios tarpinės priemonės, kurių imamasi nesant administruojančių tarnybų diskrecijos, nesudaro kliūčių tiesiogiai paveikti ieškovų, neišvengiamai turinčių tikėtis nuo 2014 m. sausio 1 d. nebegauti GSI, teisinę situaciją.
17 Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškinys yra priimtinas.
Dėl reikalavimų panaikinti
18 Ieškovai nurodo šešis ieškinio pagrindus, iš kurių pirmasis susijęs su Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 1 straipsnio trečios pastraipos, taip pat teisinio saugumo ir skaidrumo principų pažeidimu, antrasis – su pareigos motyvuoti pažeidimu, trečiasis – su Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnio 1 dalies pažeidimu, akivaizdžia vertinimo klaida ir proporcingumo principo pažeidimu, ketvirtasis – su piktnaudžiavimu įgaliojimais ir procedūra, penktasis – su teisės klaida ir fakto klaida, galiausiai šeštasis – su teisėtų lūkesčių principo pažeidimu.
Dėl pirmojo (ieškinio) pagrindo, susijusio su Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 1 straipsnio trečios pastraipos, taip pat teisinio saugumo ir skaidrumo principų pažeidimu
19 Iš esmės ieškovai teigia, kad, remiantis Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 1 straipsnio trečia pastraipa, pagal kurią „[BĮN] priimamos pagal Tarnybos nuostatų 110 straipsnį“, EIVT privalėjo priimti minėto priedo 10 straipsnio BĮN, kad suteiktų ginčijamam sprendimui „aiškų ir pakankamai nuspėjamą“ teisinį pagrindą. Kadangi tokios BĮN nebuvo priimtos, ginčijamu sprendimu pažeidžiami teisinio saugumo ir skaidrumo principai.
20 EIVT prašo atmesti šį ieškinio pagrindą. Ji nurodo, kad pareiga priimti BĮN, įtvirtinta Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 1 straipsnyje, nesant aiškios nuorodos šiuo klausimu, negali apimti visų šio priedo nuostatų ir konkrečiai 10 straipsnio. Be to, šis straipsnis, kad ir kaip būtų, yra pakankamai aiškus ir tikslus, kad būtų išvengta bet kokio savavališko jo taikymo pavojaus.
21 Šiuo atžvilgiu iš teismo praktikos matyti, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 110 straipsnį BĮN – tai visų pirma įgyvendinimo priemonės, aiškiai numatytos kai kuriose specialiose Pareigūnų tarnybos nuostatų normose; o nesant aiškios nuorodos, pareiga imtis įgyvendinimo priemonių, atitinkančių formalias Pareigūnų tarnybos nuostatų 110 straipsnio sąlygas, pripažįstama tik išimtiniais atvejais, t. y. kai Pareigūnų tarnybos nuostatų normos yra tokios neaiškios arba netikslios, kad kyla abejonių dėl tinkamo jų taikymo (Sprendimo Behmer / Parlamentas, F‑47/07, EU:F:2009:103, 47 punktas).
22 Šioje byloje, nors Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnyje, kuris, kaip jau buvo pasakyta, yra teisinis ginčijamo sprendimo pagrindas, nėra jokios specialios nuorodos dėl BĮN priėmimo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 110 straipsnį, tačiau tokia pareiga aiškiai nustatyta Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 1 straipsnio, esančio šio priedo 1 skyriuje „Bendrosios nuostatos“, trečioje pastraipoje. Šios pareigos vykdymas negali būti ribojamas tik Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 1 straipsnio įgyvendinimo. Iš tikrųjų šio straipsnio pirmoje pastraipoje tepatikslinamas Pareigūnų tarnybos nuostatų dalykas, t. y. „nustat[yti] trečiojoje šalyje tarnaujantiems Europos Sąjungos pareigūnams taikomas specialias ir išimtines nuostatas“. O kalbant apie Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 1 straipsnio antrą pastraipą, pagal kurią „[d]arbui tokioje šalyje gali būti samdomi tik Sąjungos valstybių narių piliečiai, pažymėtina, kad paskyrimų tarnyba negali remtis Tarnybos nuostatų 28 straipsnio a punkte numatyta išimtimi“, – tai imperatyvi ir besąlygiška nuostata, kuriai įgyvendinti nereikia imtis jokios specialios taikymo priemonės.
23 Taigi Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 1 straipsnio trečios pastraipos nuostatos yra visuotinai taikomos, o BĮN, kurias numatyta priimti, susijusios su visu Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedu, įskaitant nuostatas, kuriomis reglamentuojamas GSI skyrimas.
24 Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 1 straipsnio trečios pastraipos nuostatų visuotinio taikymo negali paneigti tai, kad minėto priedo 3 straipsnyje, kuris taip pat yra šio priedo 1 skyriuje „Bendrosios nuostatos“, numatyta, jog tarnautojams, kurie buvo anksčiau paskirti į trečiąją šalį ir kurie laikinai perkeliami dirbti į EIVT buveinę arba į bet kokią kitą darbo vietą Sąjungoje, gali būti ir toliau taikomos tam tikros Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo nuostatos, kurias paskyrimų tarnyba nustato „remdamasi [BĮN]“. Iš tiesų reikia pažymėti, kad ši nuostata, esanti Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 3 straipsnyje, aiškiai numatyta „[n]ukrypstant nuo [to paties priedo] 1 straipsnio pirmosios pastraipos“.
25 Todėl Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 3 straipsnyje nurodytos BĮN, susijusios su pareigūnų, laikinai perkeltų dirbti Sąjungoje, situacija, negali būti taikomos „trečiojoje šalyje tarnaujantiems <...> pareigūnams taikom[oms] speciali[oms] ir išimtin[ėms] nuostat[oms]“, nurodytoms Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 1 straipsnio pirmoje pastraipoje, ir atitinkamai jomis negali būti daroma nuoroda į to paties 1 straipsnio trečioje pastraipoje numatytas BĮN. Šiomis aplinkybėmis Sąjungos teisės aktų leidėjas, Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 3 straipsnyje numatydamas pareigą jame apibrėžtais atvejais priimti BĮN, neketino tos pareigos pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 1 straipsnio trečią pastraipą apriboti tik šiuo vieninteliu 3 straipsniu.
26 Be to, EIVT pažymi, kad dėl institucijos teisės susigrąžinti bandomajam laikotarpiui priimtam pareigūnui sumokėtas sumas, jei suinteresuotasis asmuo nepriimamas į nuolatinę tarnybą, Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 22 straipsnyje numatyta priimti nuostatas „paskyrimų tarnybos nustatytomis sąlygomis“, bet nepatikslinamas šių nuostatų pobūdis, t. y. kaip teigia ta pati EIVT, nereikalaujama priimti BĮN. Tačiau net darant prielaidą, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino įpareigoti paskyrimų tarnybos priimti BĮN tam, kad būtų įgyvendintas Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 22 straipsnis, kuris susijęs ne su GSI, o su galimybe susigrąžinti tam tikras sumas, jei bandomajam laikotarpiui priimtas pareigūnas nepriimamas į nuolatinę tarnybą, dėl šios aplinkybės paskyrimų tarnyba, nesant konkrečios nuorodos šiuo klausimu, negali būti atleista nuo pareigos priimti BĮN tam, kad būtų įgyvendintas Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnis. Galiausiai Pareigūnų tarnybos nuostatų 22 straipsnyje daroma nuoroda į „paskyrimų tarnybos nustatyt[as] sąlyg[as]“ visiškai nedraudžiama šioms sąlygoms suteikti BĮN formos, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 110 straipsnį.
27 EIVT nurodyta aplinkybė, jog tam tikros Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo nuostatos yra tokios aiškios ir tikslios, kad dėl jų nereikia priimti BĮN, taip pat neleidžia daryti išvados, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 1 straipsnio trečioje pastraipoje nustatyta bendra taisyklė Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsniui netaikytina. Šioje byloje būtent ir išryškėja Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, pagal kurią GSI nemokama pareigūnams, dirbantiems „šalyje, kurioje gyvenimo sąlygos gali būti laikomos panašiomis į gyvenimo sąlygas Sąjungoje“, aiškinimo sunkumai.
28 Galiausiai tai, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnio redakcijoje, po Reglamentu Nr. 1023/2013 padarytų pakeitimų įsigaliojusioje nuo 2014 m. sausio 1 d., patikslinama, jog „[dėl] išsamių šio straipsnio taikymo nuostatų sprendžia paskyrimų tarnyba“, ir nedaroma nuoroda į pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 110 straipsnį priimamas BĮN, negali a posteriori rodyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, priimdamas šiai bylai taikytiną pradinę šio straipsnio redakciją, t. y. 1987 m. spalio mėn., ketino nustatyti, kad minėtam straipsniui įgyvendinti neprivaloma priimti BĮN. Be to, Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 1 straipsnio redakcija įsigaliojus Reglamentui Nr. 1023/2013 yra identiška šioje byloje taikytinai redakcijai ir jame vis dar numatyta pareiga priimti BĮN. Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnyje esančią nuorodą į „išsamias taikymo nuostatas“ taip pat jokiu būdu nedraudžiama šių nuostatų priimti BĮN forma, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 110 straipsnį.
29 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, EIVT turėjo pareigą priimti Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnio BĮN pagal minėto priedo 1 straipsnio trečią pastraipą.
30 Tačiau iš bylos medžiagos nematyti, kad EIVT, savo personalo atžvilgiu veikdama kaip institucija, kaip tai suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus, pagal šių nuostatų 110 straipsnį būtų priėmusi Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnio BĮN. Vidaus gairės buvo priimtos jau priėmus ginčijamą sprendimą, todėl EIVT negali jomis veiksmingai remtis. Be to, šios vidaus gairės buvo priimtos prieš tai nepasikonsultavus su Tarnybos nuostatų komitetu. Todėl jos negali prilygti BĮN, kaip šios suprantamos pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 110 straipsnį, nes nebuvo priimtos pagal šiame straipsnyje numatytą procedūrą. Tas pats pasakytina ir apie 1987 m. spalio 10 d. Komisijos vidaus gaires, susijusias su Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnyje numatytomis GSI ir papildoma išmoka, kurias EIVT, kaip ji nurodė per posėdį, pagal analogiją taikė savo personalui.
31 Vis dėlto konstatuotina, jog tam, kad būtų galima priimti BĮN, iš pradžių turėjo būti sudarytas Personalo komitetas. Pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 99 straipsnį EIVT turėjo sudaryti tokį komitetą iki 2011 m. gruodžio 31 d. Šiomis aplinkybėmis, kad ir kaip apmaudžiai būtų vėluojama įgyvendinti Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 1 straipsnio trečią pastraipą, reikia pripažinti, kad ginčijamo sprendimo priėmimo dieną EIVT vis dar buvo, kalbant apie šios nuostatos taikymą, adaptacijos laikotarpis (šiuo klausimu – dėl pareigos priimti Pareigūnų tarnybos nuostatų 43 ir 45 straipsniams įgyvendinti skirtas BĮN – žr. sprendimus Bernusset / Komisija, 94/63 ir 96/63, EU:C:1964:41, ir De Pascale / Komisija, 97/63, EU:C:1964:61). Todėl vien EIVT neveikimo savaime nepakanka kaip ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindo, atsižvelgiant, be kita ko, į tarnybos poreikius ir konkrečiai – į paskyrimų tarnybos pareigą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnio 1 dalies septintą pastraipą kasmet atlikti kiekvienai paskyrimo vietai taikytinos GSI vertinimą.
32 Taip pat reikia pažymėti, jog tai, kad nebuvo priimtos Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo BĮN, nereiškia, kad ginčijamas sprendimas, priimtas remiantis minėto priedo 10 straipsnio 1 dalies nuostatomis, visų pirma antra pastraipa, pagal kurią, „[k]ai pareigūnas dirba šalyje, kurioje gyvenimo sąlygos gali būti laikomos panašiomis į gyvenimo sąlygas Sąjungoje, tokia [GSI] nemokama“, neturi teisinio pagrindo.
33 Kad ir kaip būtų, ieškovai ieškinio pagrindu, susijusiu su tuo, kad nebuvo priimtos Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo BĮN, gali veiksmingai remtis tik tuo atveju, jei nurodytas pažeidimas gali juos paveikti asmeniškai (šiuo klausimu žr. generalinio advokato J.-P. Warner išvadą byloje Deboeck / Komisija, 90/74, EU:C:1975:109). Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad pagrindinis BĮN tikslas – nustatyti kriterijus, kuriais administracija galėtų remtis įgyvendindama savo diskreciją arba kurie leistų patikslinti tokias neaiškias arba netikslias Pareigūnų tarnybos nuostatų normas, dėl kurių tinkamo taikymo kyla abejonių (šiuo klausimu žr. sprendimų Ianniello / Komisija, T‑308/04, EU:T:2007:347, 38 punktą ir Behmer / Parlamentas, EU:F:2009:103, 47 punktą). Tai, kad nuostata nėra patikslinta, savaime nereiškia, kad ji taikoma savavališkai, todėl ieškovai yra suinteresuoti tokį ieškinio pagrindą iškelti tik jei tai, kad EIVT nepriėmė BĮN, jiems pakenkė asmeniškai, nes bylos aplinkybėmis paskyrimų tarnyba Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnio nuostatas jų situacijai taikė šališkai ir savavališkai.
34 Tačiau ieškovai nepateikia jokio įrodymo, kad, nesant BĮN, paskyrimų tarnyba jiems šališkai taikė Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnį. Iš esmės jie tik teigia, nepateikdami įrodymo savo teiginiams pagrįsti, kad EIVT „šališkai nusprendė, jog gyvenimo sąlygos [jų paskyrimo šalyse buvo] lygiavertės“ Sąjungoje įprastoms sąlygoms, ir kad jiems „nereikia įrodinėti, jog [nagrinėjamos] nuostatos yra nepakankamai aiškios ir yra netikslios“. Konkrečiai kalbant, tos aplinkybės, kad paskyrimų tarnyba nenaudojo Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnio 1 dalies ketvirtoje pastraipoje apibrėžtų parametrų GSI dydžiui pagal paskyrimo vietas nustatyti, nepakanka norint įrodyti, kad paskyrimų tarnyba „šališkai sudarė paskyrimo vietų, kuriose gyvenimo sąlygos gali būti laikomos lygiavertėmis Sąjungoje [įprastoms] sąlygoms, sąrašą“. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad paskyrimų tarnyba ne „nesivadovavo jokiu kriterijumi“, o kaip tik nustatė kriterijus, kuriais galėtų remtis vertindama gyvenimo sąlygų lygiavertiškumą. Pavyzdžiui, ginčijamame sprendime paskyrimų tarnyba, kalbėdama apie taikytą metodą, nurodė, kad metinis GSI vertinimas apima „paskyrimo vietose labiausiai įprastų gyvenimo sąlygų vertinimą siekiant nustatyti, ar jos yra arba liko lygiavertės Sąjungoje įprastoms sąlygoms“, pridūrė, kad „atitinkamu atveju, remdamasi šiuo patikrinimu, paskyrimų tarnyba nuspręs, jog nereikia skirti jokios GSI“, be to, patikslino, kad „reikia atsižvelgti į kompetentingų Sąjungos tarnybų atliktus vertinimus, Jungtinių Tautų [Organizacijos] „Hardship allowance“ [„išmokų už sunkias darbo sąlygas“] sistemos koeficientus ir į kitą tarnybų turimą informaciją“. Paskyrimų tarnybos taikyti kriterijai taip pat buvo paminėti tiek EIVT atsiliepime į ieškinį, tiek atsakymuose į ieškovų skundus, – tai, kad į šiuos kriterijus buvo atsižvelgta vertinant asmeninę ieškovų situaciją, nėra ginčijama. Nors ieškovai teigia, kad taip apibūdintas metodas buvo nepakankamai tikslus, jie neparodo nei to, kodėl jis buvo nepakankamas, nei, kad ir kaip būtų, to, kad dėl šio nepakankamo tikslumo paskyrimų tarnyba jų atžvilgiu buvo šališka, palyginti su į kitas vietas paskirtais tarnautojais.
35 Be to, ieškovai teigia, kad jei tokios BĮN būtų priimtos, EIVT, nepranešusi apie jas personalo nariams ir jų nepateikusi Personalo komitetui, vis dėlto būtų pažeidusi skaidrumo principą. Tačiau, kadangi iš bylos medžiagos nematyti, jog ieškovų nurodytas atvejis pasitvirtino, ieškinio pagrindas turi būti atmestas.
36 Galiausiai ta aplinkybė, kad įsigaliojus Reglamentui Nr. 1023/2013 toks pranešimas tapo dar labiau būtinas, nes šiuo reglamentu padarius pakeitimus Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnio redakcijoje nebeliko nuorodos į „indeksavimo koeficientus“, neturi reikšmės ginčijamo sprendimo, kuris nebuvo priimtas galiojant minėtam reglamentui, teisėtumui.
37 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ginčijamas sprendimas negali būti pripažintas negaliojančiu remiantis tuo, kad nebuvo priimtos Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo BĮN, todėl pirmąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti.
Dėl antrojo (ieškinio) pagrindo, susijusio su nepakankamu motyvavimu
38 Ieškovai teigia, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiama pareiga motyvuoti asmens nenaudai priimtus sprendimus, kuri yra nustatyta Pareigūnų tarnybos nuostatų 25 straipsnyje. Iš esmės ginčijamame sprendime tik nurodoma būtinybė atnaujinti šalių sąrašą, ir nepateikiami jokie motyvai ir jokie paaiškinimai, be kita ko, dėl taikyto metodo tokiai būtinybei pagrįsti. Konkrečiai kalbant, vien tai, kad vidaus rašte arba atsakymuose į skundus daroma nuoroda į koeficientus, kuriuos savo pačios tarnautojams taiko Jungtinių Tautų Organizacija (JTO), arba į Jungtinių Tautų vystymo programos (JTVP) žmogaus socialinės raidos indeksą, arba į koeficientus, kuriuos savo diplomatiniam personalui taiko Jungtinės Amerikos Valstijos, neleidžia suprasti, koks metodas buvo taikytas.
39 EIVT prašo atmesti šį ieškinio pagrindą.
40 Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką pareigos motyvuoti ribos priklauso nuo atitinkamo akto pobūdžio ir kad jei kalbama, kaip ir šiuo atveju, apie visuotinai taikomą aktą, motyvavimas gali apsiriboti, pirma, jo priėmimą lėmusia bendra situacija ir, antra, juo siekiamais bendrais tikslais (sprendimų Jungtinė Karalystė / Taryba, C‑150/94, EU:C:1998:547, 25 ir 26 punktai; Liuksemburgas / Parlamentas ir Taryba, C‑168/98, EU:C:2000:598, 62 punktas; Kik / VRDT, C‑361/01 P, EU:C:2003:434, 102 punktas ir Ispanija / Taryba, C‑342/03, EU:C:2005:151, 55 punktas; taip pat dėl pareigūnų darbo užmokestį reglamentuojančių aktų žr. sprendimų Abrias ir kt. / Komisija, 3/83, EU:C:1985:283, 30 ir 31 punktus ir Rijnoudt ir Hocken/Commission, T‑97/92 ir T‑111/92, EU:T:1994:69, 49 ir paskesnius punktus).
41 Be to, Sąjungos teismas ne kartą yra nusprendęs, kad jei iš visuotinai taikomo akto galima nustatyti institucijos siekiamo tikslo esmę, reikalavimas nurodyti konkrečius skirtingų naudojamų techninių sprendimų motyvus būtų perteklinis (žr., be kita ko, Sprendimo Ispanija / Taryba, C‑284/94, EU:C:1998:548, 30 punktą), pavyzdžiui, kaip ir techniniai pareigūnų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aspektai (Sprendimo Abello ir kt. / Komisija, T‑544/93 ir T‑566/93, EU:T:1995:202, 89 punktas).
42 Galiausiai, kad ir koks būtų nagrinėjamo akto pobūdis, nėra reikalaujama motyvuose nurodyti visų faktinių ir teisinių aplinkybių, nes vertinant akto motyvus turi būti atsižvelgiama ne tik į šio akto tekstą, bet ir į jo kontekstą bei į visus atitinkamą klausimą reglamentuojančius teisės aktus (Sprendimo Nyderlandai / Komisija, C‑26/00, EU:C:2005:450, 113 punktas ir nurodyta teismo praktika).
43 Šioje byloje ginčijamo sprendimo motyvuose yra nurodytas Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnis. Jame primenama, kad GSI peržiūra – tai kasmet atliekamas visas paskyrimo vietas apimantis vertinimas siekiant atsižvelgti į aplinkybių pokyčius. Jame patikslinama, kad toks vertinimas apima paskyrimo vietose labiausiai įprastų gyvenimo sąlygų vertinimą siekiant nustatyti, ar jos yra arba liko lygiavertės Sąjungoje įprastoms sąlygoms. Jame nurodyta, kad atitinkamu atveju, remdamasi šiuo patikrinimu, paskyrimų taryba nuspręs neskirti jokios GSI. Jame, be kita ko, patikslinama, kad atsižvelgiama į kompetentingų Sąjungos tarnybų atliktus vertinimus, į JTO išmokų už sunkias darbo sąlygas sistemos koeficientus ir į EIVT techninės grupės 2012 m. spalio 5 ir 19 d. rekomendacijas dėl GSI peržiūros. Galiausiai jame nurodyta, kad reikia atnaujinti sąrašą – įtraukti tam tikras sprendime išvardytas trečiąsias šalis. Taigi ginčijamo sprendimo motyvuose yra paminėta tiek bendra jo priėmimo situacija, tiek bendri tikslai, kuriuos norima juo pasiekti.
44 Be to, pažymėtina, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas dėl jo priėmimo pasikonsultavus su Centriniu personalo komitetu – trečiosiose šalyse dirbančio personalo skyriumi. Nors šis apgailestavo, kad neturi prieigos prie tam tikrų duomenų bazių, ir pateikė neigiamą nuomonę dėl sprendimo projekto, vis dėlto tai nepaneigia, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas ieškovams žinomomis aplinkybėmis ir jie buvo susipažinę su minėto komiteto nuomone, suteikiančia galimybę suprasti jiems skirtos priemonės taikymo sritį.
45 Taip pat pažymėtina, kad 2012 m. gruodžio 21 d. EIVT Žmogiškųjų išteklių direkcijos vidaus raštas buvo išplatintas visiems į delegacijas paskirtiems dirbti tarnautojams. Šiame rašte, be kita ko, patikslinta, kad ginčijamas sprendimas buvo grindžiamas Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, pagal kurią, kaip pasakyta šiame rašte, „paskyrimų tarnybai suteikiama didelė diskrecija nustatant šalių sąrašą <...>“. Be to, jame buvo nurodyta, kad paskyrimų tarnybos vertinimas grindžiamas „gyvenimo sąlygų atitinkamose šalyse palyginimu“, „gyvenimo sąlygų atitinkamose trečiosiose šalyse gerėjimo laikui bėgant patvirtinimu“, „palyginimu su [JTO] [savo] pačios tarnautojams naudojamais koeficientais, taip pat su [JTVP] koeficientais ir [žmogaus socialinės raidos indeksu]“.
46 Galiausiai paskyrimų tarnyba išplėtojo ginčijamo sprendimo motyvus atsakydama į skundus ir, be kita ko, patikslino, kad ekonomikos krizės pasekmės Sąjungoje labai prisidėjo prie to, kad Europos gyvenimo lygis priartėjo prie gyvenimo lygio, nustatyto trečiosiose šalyse, kurias ji įtraukė į sąrašą, ir kad kai kuriose iš jų jau kelerius metus pastebimas didelis ekonomikos augimas. Savo atsakymuose į skundus paskyrimų tarnyba taip pat pasistengė atsakyti į kiekvieną ieškovų nurodytą įvairių faktinių argumentų punktą, kad jie galėtų įvertinti ginčijamo sprendimo pagrįstumą ir galimybę pareikšti ieškinį Tarnautojų teisme.
47 Šiomis aplinkybėmis Tarnautojų teismas mano, kad, vadovaujantis teismų praktikoje nustatytais principais, ginčijamo sprendimo motyvai, nors ir glausti, yra pakankami (šiuo klausimu žr. sprendimų Di Marzio ir Lebedef / Komisija, T‑98/92 ir T‑99/92, EU:T:1994:70, 80 ir 81 punktus ir Chassagne / Komisija, F‑43/05, EU:F:2007:14, 108 punktą).
48 Šios išvados negali paneigti aplinkybė, kad Personalo komitetas neturėjo galimybės susipažinti su „referenciniais dokumentais“ arba tam tikromis „duomenų bazėmis“, arba „klausimynais“. Iš tiesų, nors pareiga konsultuotis su šiuo komitetu yra nustatyta Pareigūnų tarnybos nuostatuose, ieškovai neįrodo ir net netvirtina, kad dokumentų, kuriuos jie nurodo, bet tiksliai net neįvardija, perdavimas personalo atstovams buvo išankstinis formalumas, kurį paskyrimų tarnyba turėjo atlikti vykstant ginčijamo sprendimo priėmimo procedūrai (šiuo klausimu žr. Sprendimo Dalmasso / Komisija, F‑112/11, EU:F:2013:43, 29 punktą).
49 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, antrasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.
Dėl trečiojo (ieškinio) pagrindo, susijusio su Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnio 1 dalies pažeidimu, akivaizdžia vertinimo klaida ir proporcingumo principo pažeidimu
50 Trečiąjį ieškinio pagrindą sudaro trys dalys: pirmoji susijusi su teisės klaida, antroji – su akivaizdžia vertinimo klaida, galiausiai trečioji – su proporcingumo principo pažeidimu.
51 Visų pirma dėl trečiojo (ieškinio) pagrindo pirmosios dalies ieškovai teigia, kad paskyrimų tarnyba ginčijamame sprendime padarė teisės klaidą, nes tam, kad sudarytų šalių sąrašą, netaikė Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnio 1 dalies ketvirtoje pastraipoje išvardytų penkių parametrų. Paskyrimų tarnyba iš esmės tik savavališkai sudarė šalių sąrašą ir neatsižvelgė į nagrinėjamus parametrus, kad nustatytų kitose paskyrimo vietose mokėtinos GSI dydį. Nesant kriterijų, pernelyg didelė diskrecija suteikiama paskyrimų tarnybai, o tai prieštarauja skaidrumo principui. Nuoroda į „Europos Sąjungos <...> tarnybų atliktus vertinimus“, į „[JTO „išmokų už sunkias darbo sąlygas“] sistemos koeficientus“ arba į JTVP ar į Jungtinių Amerikos Valstijų nustatytą tvarką neturi reikšmės gyvenimo sąlygų lygiavertiškumo nustatymui. Paskyrimų tarnyba, atvirkščiai, turėjo atsižvelgti į delegacijų užpildytus klausimynus dėl gyvenimo sąlygų. Galiausiai ji galėjo, priešingai, nei teigia, atsižvelgti į valstybių narių savo pačių diplomatiniam personalui, paskirtam į užsienį, taikomą tvarką.
52 Šiuo atžvilgiu primintina, kad dėl specialaus ir išimtinio pobūdžio Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedas turi būti aiškinamas griežtai (Nutarties Marcuccio / Komisija, C‑617/11 P, EU:C:2013:657, 31 punktas).
53 Be to, pažymėtina, kad nors Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnio 1 dalies ketvirtoje pastraipoje išsamiai išvardyti parametrai, taikytini nustatant GSI, mokėtinos dėl paskyrimo į šalis, kuriose gyvenimo sąlygos nėra laikomos lygiavertėmis Sąjungoje įprastoms sąlygoms, vertę, Sąjungos teisės aktų leidėjas, atvirkščiai, nenustatė jokio kriterijaus, taikytino apibrėžiant gyvenimo sąlygų Sąjungos šalyse ir trečiosiose šalyse lygiavertiškumą. Be to, kaip buvo pasakyta šio sprendimo 31 punkte, EIVT ginčijamo sprendimo priėmimo dieną buvo adaptacijos laikotarpis, o ši aplinkybė gali tinkamai paaiškinti tai, kad šią dieną dar nebuvo priimtos BĮN, kuriomis remdamasi ji įgyvendintų savo diskreciją taikyti Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnį.
54 Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad, nenumatęs jokio kriterijaus, taikytino nustatant gyvenimo sąlygų Sąjungos šalyse ir trečiosiose šalyse lygiavertiškumą, Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo palikti paskyrimų tarnybai didelę diskreciją, kiek tai susiję su BĮN, kurias ji pati turėjo priimti ateityje. Šiomis aplinkybėmis Tarnautojų teismas mano, kad ginčijamo sprendimo priėmimo dieną EIVT galėjo, nepadariusi teisės klaidos ir neviršijusi savo diskrecijos, kai vertino šį lygiavertiškumą, atsižvelgti į kriterijus, kurie skiriasi nuo Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnio 1 dalies ketvirtoje pastraipoje aiškiai išvardytų parametrų.
55 Todėl paskyrimų tarnyba, priešingai, nei teigia ieškovai, siekdama įvertinti gyvenimo sąlygas ir nustatyti, ar Sąjungos šalyse ir trečiosiose šalyse jos yra lygiavertės, nebuvo nei saistoma, nei ribojama Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnio 1 dalyje nurodytų parametrų. Nors ieškovai teigia, kad vertindama gyvenimo sąlygas paskyrimų tarnyba turėjo atsižvelgti į valstybių narių vertinimus, atliktus dėl jų diplomatinio personalo, jie nepateikia jokio teisinio tokio argumento pagrįstumo įrodymo. Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgdama į srities sudėtingumą ir vadovaudamasi didele savo diskrecija, paskyrimų tarnyba galėjo – kaip ji ir padarė – atsižvelgti į rodiklius ir duomenis, susijusius su atitinkamose šalyse pasiektu ekonominio išsivystymo lygiu, taip pat į tam tikrų tarptautinių organizacijų arba tam tikrų valstybių vertinimus, kaip antai į su JTVP susijusius JTO vertinimus, atliktus nustatant savo pačios tarnautojų darbo užmokesčio elementus, arba Jungtinių Amerikos Valstijų vertinimus, atliktus dėl jų į užsienį paskirto diplomatinio personalo.
56 Atsižvelgiant į bylos dokumentus, šių duomenų naudojimas ir taip apibūdintas metodas, pagal kuriuos daugiau dėmesio skiriama bendram ekonominiam vertinimui, pagrįstam ekonominio išsivystymo lygių palyginimu atsižvelgiant į kitų tarptautinių organizacijų arba tam tikrų valstybių vertinimus, atliktus dėl jų diplomatinio personalo tam, kad būtų nustatytas gyvenimo sąlygų Sąjungos šalyse ir trečiosiose šalyse lygiavertiškumas, neatrodo nesuderinami su Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnio 1 dalimi.
57 Šios išvados negali paneigti aplinkybė, kuri, be to, nėra įrodyta, kad metodas, taikytas gyvenimo sąlygų lygiavertiškumui nustatyti, skiriasi nuo taikytojo praeityje, jei, kaip jau buvo pasakyta, taikomu metodu neviršijamos paskyrimų tarnybos diskrecijos ribos ir jokia nuostata ši tarnyba neįpareigojama nekeisti savo metodo.
58 Galiausiai pripažinti, kaip leidžia suprasti ieškovai, kad gyvenimo sąlygų lygiavertiškumo peržiūra turi būti atliekama taikant parametrus ir metodą, naudojamus GSI dydžiui nustatyti, reikštų, kad kiekvienais metais atitinkamiems tarnautojams būtų užtikrintas, net jei gyvenimo sąlygos būtų pripažintos lygiavertėmis, minimalaus dydžio – 10 %, kuris atitinka atvejį, kai visų parametrų vertė yra 0, GSI mokėjimas. Toks požiūris akivaizdžiai prieštarautų Sąjungos teisės aktų leidėjo norui, kad GSI būtų nemokama tarnautojams, paskirtiems į trečiąsias šalis, kuriose gyvenimo sąlygos yra lygiavertės Sąjungoje įprastoms sąlygoms.
59 Kalbant apie trečiojo (ieškinio) pagrindo antrąją dalį, susijusią su akivaizdžia vertinimo klaida, visų pirma primintina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką tose srityse, kuriose Sąjungos teisės aktų leidėjas naudojasi didele diskrecija, teismo vykdoma teisėtumo kontrolė apribojama patikrinimu, ar patvirtinant nagrinėjamą priemonę nepadaryta akivaizdi teisės klaida, ar nepiktnaudžiauta įgaliojimais ir ar atitinkama institucija akivaizdžiai neviršijo savo diskrecijos (sprendimų Jippes ir kt., C‑189/01, EU:C:2001:420, 80 punktas ir nurodyta teismo praktika; Ispanija / Taryba, C‑310/04, EU:C:2006:521, 96 punktas; Busacca ir kt. / Audito Rūmai, T‑164/97, EU:T:1998:233, 48 punktas ir Chassagne / Komisija, EU:F:2007:14, 56 punktas).
60 Be to, reikia pažymėti – taip pat pagal nusistovėjusią teismų praktiką, – jog, pirma, preziumuojama, kad administracijos aktas yra teisėtas ir, antra, iš esmės įrodinėjimo pareiga tenka tam, kuris nurodo akto neteisėtumą, t. y. ieškovai turi pateikti bent jau pakankamai tikslių, objektyvių ir nuoseklių duomenų, kuriais būtų galima pagrįsti faktinių aplinkybių, kuriomis jie remiasi, tikrumą ar tikėtinumą (Sprendimo Wiame / Komisija, F‑15/08, EU:F:2010:7, 21 punktas ir nurodyta teismo praktika).
61 Atsižvelgiant į šiuos primintus teismų praktikos principus, reikia išnagrinėti duomenis, kuriuos dėl kiekvienos nagrinėjamos paskyrimo šalies pateikė ieškovai pagrįsdami trečiojo (ieškinio) pagrindo antrąją dalį, susijusią su akivaizdžia vertinimo klaida.
62 Ieškovai iš esmės teigia, kad penki Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnyje įtvirtinti parametrai, taikytini GSI dydžiui nustatyti, per referencinį laikotarpį atitinkamose šalyse nė kiek nepagerėjo, o kai kuriose iš jų net pablogėjo. Taip yra kalbant apie klimato sąlygas, be kita ko, Japonijoje, kurioje padidėjo žemės drebėjimo arba uraganų rizika, Malaizijoje, Honkonge arba Singapūre, kuriuose padidėjo atmosferos užterštumas, arba Argentinoje, kurioje padidėjusi potvynių rizika. Pastarojoje šalyje sanitarinės sąlygos, atsižvelgiant į Dengė karštinės epidemiją, arba su saugumu susijusios sąlygos, atsižvelgiant į joje pastebimą aukštą nusikalstamumo lygį, taip pat labai pablogėjo. Savo argumentams pagrįsti ieškovai pateikia spaudos straipsnius, straipsnius iš interneto svetainių, Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimus, be kita ko, dėl oro kokybės Honkonge arba Čilėje, arba delegacijų užpildytų klausimynų rezultatus. Taigi ieškovai mano, kad paskyrimų tarnyba, panaikinusi du taškus, kuriuos praėjusiais metais skyrė dėl klimato sąlygų, tais metais nustatydama 15 % bazinės sumos dydžio GSI Japonijoje, Honkonge, Čilėje, Taivane, Malaizijoje ir Singapūre, ir panaikinusi du taškus, kuriuos praėjusiais metais taip pat skyrė dėl saugumo sąlygų, nustatydama GSI dydį Argentinoje, padarė akivaizdžią klaidą, kai vertino gyvenimo sąlygas šiose trečiosiose šalyse, todėl klaidingai nusprendė, kad jos tapo lygiavertės Sąjungoje įprastoms sąlygoms.
63 Tačiau Tarnautojų teismas mano, kad tokie argumentai neturi įtakos šio ginčo sprendimui, nes, kaip jau buvo pasakyta, paskyrimų tarnyba savo atliktam gyvenimo sąlygų lygiavertiškumo vertinimui pagrįsti nesirėmė Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnio 1 dalies ketvirtoje pastraipoje įtvirtintais parametrais. Nors atsakydama į skundus, konkrečiai kalbant, į ieškovų, paskirtų į Malaiziją, skundą, paskyrimų tarnyba paneigė ieškovų argumentų dėl minėtų parametrų pagrįstumą, tai bet kuriuo atveju nereiškia, jog vien kalbėdama apie minėtų parametrų pagrįstumą ji pakeitė motyvus savaisiais: nei paskyrimų tarnyba savo atsakymuose į skundus, nei EIVT savo atsiliepime į ieškinį šioje instancijoje iš tiesų visiškai nesirėmė tokiais parametrais, kad įvertintų gyvenimo sąlygų Sąjungos šalyse ir trečiosiose šalyse lygiavertiškumą, be to, ieškovai to ir neginčija.
64 Net darant prielaidą, kad atsakydama į ieškovų argumentus paskyrimų tarnyba padarė faktinių klaidų arba akivaizdžią klaidą vertindama, kokią vertę reikia suteikti minėtiems atitinkamų šalių parametrams, tokia aplinkybė neturi įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui. Iš tiesų, tiek iš atsakymų į skundus, tiek iš informacijos, kurią EIVT pateikė savo atsiliepime į ieškinį, matyti, kad paskyrimų tarnyba savo atliktam gyvenimo sąlygų Sąjungos šalyse ir trečiosiose šalyse lygiavertiškumo vertinimui pagrįsti iš esmės rėmėsi, kaip jau buvo pasakyta, ekonominiais rodikliais ir duomenimis.
65 Pavyzdžiui, pirmajame etape paskyrimų tarnyba savo nagrinėjimą grindė atitinkamose paskyrimo šalyse pasiekto išsivystymo lygio, išreikšto tiek absoliučiais, tiek santykiniais dydžiais, vertinimu ir rėmėsi tokiais rodikliais: Tarptautinio valiutos fondo taikomas bendrojo vidaus produkto vienam gyventojui rodikliu arba Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos naudojamu geresnio gyvenimo indeksu.
66 Paskyrimų tarnyba pažymi, jog šiame pirmajame etape atliktas vertinimas parodė, kad dėl finansų krizės poveikio gyvenimo sąlygos Sąjungoje pablogėjo ir kad, atvirkščiai, gyvenimo sąlygos atitinkamose paskyrimo šalyse pagerėjo taip, kad tam tikrais atvejais tapo geresnės, nei paprastai Sąjungoje konstatuojamos sąlygos. Paskui, antrajame etape, paskyrimų tarnyba palygino gautus rezultatus su statistikos duomenims, be kita ko, JTO ir Jungtinių Amerikos Valstijų, atitinkamai parengtais savo personalui, paskirtam į užsienį dirbti sunkiomis sąlygomis, ir nusprendė, kad JTO ir Jungtinių Amerikos Valstijų sistemos pagal daugelį punktų labai artimos sistemai, kurią Sąjunga naudoja savo į užsienį paskirtiems tarnautojams. Galiausiai paskyrimų tarnyba papildė savo vertinimą, atsižvelgusi į tam tikrus tarptautinius rodiklius, be kita ko, į JTVP žmogaus socialinės raidos indeksą, kuriuo kartu įvertinami gyvenimo trukmė, mokymo ir gyvenimo lygiai.
67 Ginčydami tokį vertinimo metodą ieškovai iš esmės apsiriboja teiginiu, kad EIVT naudojami duomenys „tam tikru požiūriu neturi reikšmės ir yra netinkami“. Jie teigia, kad anksčiau EIVT „nesiremdavo [JTO išmokų už sunkias darbo sąlygas tvarka arba Jungtinių Amerikos Valstijų išmokų tvarka]“ ir „skirdavo [GSI] tais atvejais, kai [JTO] to nedarė“. Be to, jie remiasi GSI techninės grupės išvadomis, pagal kurias „[JTO] vertinimas turi būti naudojamas atsargiai, nes [JTO] [savo] šalies įvertį grindžia visa šalimi, o [Komisija] <...> [savo vertinimą] grindžia padėtimi sostinėse“. Tačiau tokių visiškai nepatikslintų argumentų nepakanka norint įrodyti, kad paskyrimų tarnyba, atlikdama gyvenimo sąlygų lygiavertiškumo vertinimą, padarė akivaizdžią klaidą. Galiausiai ieškovai, nors savo ieškinyje teigia, jog Personalo komitetas yra pažymėjęs, kad Japonija ir Taivanas nėra vertinami pagal „[JTO išmokų už sunkias darbo sąlygas] tvarką“, to neįrodo.
68 Atsižvelgdamas į bylos dokumentus, didelę paskyrimų tarnybos diskreciją šioje srityje ir ieškovams nepateikus jokio įrodymo, galinčio paneigti jos taikytą gyvenimo sąlygų lygiavertiškumo vertinimo metodą, Tarnautojų teismas mano, kad, atsižvelgusi į bendrų finansų krizės pasekmių neigiamą poveikį gyvenimo sąlygoms Sąjungoje nuo 2008 m. ir į su tuo sutapusį socialinių ir ekonominių rodiklių pagerėjimą per pastaruosius kelerius metus paskyrimo šalyse, paskyrimų tarnyba, remdamasi kitų didelių tarptautinių statistikos sistemų gautų rezultatų lyginamuoju vertinimu, galėjo nepadarydama šiuo atžvilgiu akivaizdžios klaidos teisėtai nuspręsti, kad gyvenimo sąlygos atitinkamose trečiosiose šalyse tapo lygiavertės Sąjungoje įprastoms sąlygoms.
69 Galiausiai dėl trečiojo ieškinio pagrindo trečios dalies ieškovai nurodo, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiamas proporcingumo principas, nes sukelti nepatogumai, atsižvelgiant į tikrąją padėtį atitinkamose šalyse, yra neproporcingi siekiamiems tikslams. Ginčijamo sprendimo pasekmės ypač sunkios, kalbant apie žemesnius lygius ir pareigūnus bei tarnautojus, kurių šeimos išlaidos yra didelės. Grįsdami šią ieškinio pagrindo dalį ieškovai, atrodo, teigia, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnio nuostatose numatyta 10 % bazinės sumos dydžio GSI, net jei visų parametrų vertė yra 0. Toks argumentas, kad ir kaip būtų, negali būti priimtinas, nes Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnyje numatyta, kad parametro vertė yra 0, kai „sąlygos yra normalios, bet nebūtinai lygiavertės Sąjungoje įprastoms sąlygoms“, todėl tai taikoma tik situacijoms, kai gyvenimo sąlygos laikomos normaliomis, o ne lygiavertėmis Sąjungoje įprastoms sąlygoms.
70 Taigi, reikia priminti, jog pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijų priimami teisės aktai neviršytų to, kas yra tinkama ir būtina šiems teisės aktams įgyvendinti (žr. sprendimų National Farmers’ Union ir kt., C‑157/96, EU:C:1998:191, 60 punktą ir Verein für Konsumenteninformation / Komisija, T‑2/03, EU:T:2005:125, 99 punktą).
71 Šioje byloje ginčijamas sprendimas buvo priimtas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnį atliekant kasmetinį GSI, mokėtinos į trečiąsias šalis paskirtiems dirbti tarnautojams, kad būtų atsižvelgta į ypatingas gyvenimo sąlygas, kuriomis jie turi gyventi vykdydami savo pareigas institucijose ne Sąjungoje, vertinimą. Kadangi buvo konstatuota, jog šioje byloje paskyrimų tarnyba galėjo teisėtai nuspręsti, kad gyvenimo sąlygos atitinkamose šalyse buvo lygiavertės Sąjungoje įprastoms sąlygoms, todėl nereikėjo atsižvelgti į kokią nors ypatingą gyvenimo sąlygą, ginčijamas sprendimas, kuriame numatyta, kad jis įsigalioja praėjus daugiau nei metams nuo priėmimo dienos, būtent siekiant, kad būtų atsižvelgta į poveikį mokamam darbo užmokesčiui, neviršijo to, kas būtina Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnio nuostatose įtvirtintiems tikslams pasiekti.
72 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad trys trečiojo (ieškinio) pagrindo dalys buvo atmestos, todėl turi būti atmestas trečiasis ieškinio pagrindas.
Dėl ketvirtojo (ieškinio) pagrindo, susijusio su piktnaudžiavimu įgaliojimais ir procedūra
73 Ieškovai teigia, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas ne dėl to, kad gyvenimo sąlygos Sąjungos ir jų paskyrimo šalyse yra lygiavertės, o tam, kad, kaip pasakyta EIVT administracijos generalinio direktoriaus 2013 m. birželio 7 d. rašte, EIVT galėtų sutaupyti biudžeto lėšų siekiant „Europos Parlamento ir mokesčių mokėtojo pasitikėjimo“. Jie teigia, kad ginčijamas sprendimas – tai ne administracinis, o „politinis“ sprendimas, kuriame netaikomi Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnyje nustatyti parametrai, į kuriuos vienintelius turėjo būti atsižvelgta minėtam sprendimui pagrįsti. Taigi paskyrimų tarnyba kriterijais, kurie skiriasi nuo numatytųjų Pareigūnų tarnybos nuostatuose, savavališkai rėmėsi vien siekdama, kad ieškovams nebūtų mokama GSI. Kadangi ankstesniais metais administracija nebuvo nusprendusi, jog gyvenimo sąlygos atitinkamose šalyse buvo lygiavertės Sąjungoje įprastoms sąlygoms, metodo, taikytino vertinant gyvenimo sąlygų trečiosiose šalyse lygiavertiškumą, pakeitimu buvo siekiama vienintelio tikslo – dėl valstybių narių spaudimo ir 2013 m. pakeitus Pareigūnų tarnybos nuostatus sumažinti su darbo užmokesčiu susijusias išlaidas.
74 Šiuo klausimu primintina, kad sprendimas laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais tik jei yra objektyvių, svarbių ir nuoseklių pagrindų, leidžiančių nustatyti, kad jis buvo priimtas siekiant kitokių tikslų nei numatytieji atitinkamuose teisės aktuose (sprendimų Lux / Audito Rūmai, 69/83, EU:C:1984:225, 30 punktas; Pitrone / Komisija, T‑46/89, EU:T:1990:62, 70 punktas ir Angelidis / Parlamentas, F‑104/08, EU:F:2010:23, 89 punktas).
75 Kad ir kaip būtų, pakanka priminti tai, kas jau buvo konstatuota, t. y. kad ginčijamas sprendimas, kuriuo buvo ne perskaičiuota ieškovams mokėtina GSI, o panaikinta GSI, į kurią jie turėjo teisę anksčiau, paskyrimų tarnybos buvo teisėtai priimtas remiantis kitais vertinimo kriterijais, nei Pareigūnų tarnybos nuostatų X priedo 10 straipsnio 1 dalies ketvirtoje pastraipoje įtvirtinti parametrai, ir kad atlikdama savo vertinimą paskyrimų tarnyba nepadarė jokios akivaizdžios klaidos ir neviršijo savo diskrecijos. Toks panaikinimas buvo pagrįstas teisės aktais ir atitiko teisėtą institucijos tikslą patikslinti darbo užmokestį atsižvelgiant į ypatingas tarnybos sąlygas trečiosiose paskyrimo šalyse, o biudžeto lėšų sutaupymas, galėjęs atsirasti dėl tokio sprendimo, neįrodo piktnaudžiavimo įgaliojimais arba procedūra.
76 Vien tai, kad vidaus rašte EIVT galėjo laikyti ginčijamą spendimą „politiniu“, negali paneigti šio vertinimo, nes iš šio rašto visiškai nematyti, kad ginčijamas sprendimas galėjo būti priimtas siekiant kitokio tikslo nei tas, kuriam jis buvo numatytas pagal teisės aktus. Ta aplinkybė – darant prielaidą, kad ji būtų patvirtinta, – jog paskyrimų tarnyba pakeitė metodą, taikytiną vertinant, ar gyvenimo sąlygos trečiosiose paskyrimo šalyse yra lygiavertės Sąjungoje įprastoms sąlygoms, taip pat nėra pakankama, norint įrodyti, kad buvo piktnaudžiauta procedūra. Kadangi, kaip buvo pasakyta, taikytinuose tekstuose nėra nustatyta jokia procedūra, paskyrimų tarnyba galėjo, kaip nagrinėjamu atveju, toje srityje, kurioje naudojasi didele diskrecija, tam tikrais metais nustatyti savo vertinimo metodą, jei, kaip šioje byloje, šiuo metodu neperžengiamos jos diskrecijos ribos ir jis neprieštarauja jokiam Sąjungos teisės principui viešosios tarnybos srityje, kuriuo galėtų remtis ieškovai.
77 Taigi ketvirtajam ieškinio pagrindui negali būti pritarta.
Dėl penktojo (ieškinio) pagrindo, susijusio su teisės ir faktinėmis klaidomis
78 Ieškovai teigia, jog paskyrimų tarnyba padarė teisės klaidą, kai savo atsakymuose į skundus nusprendė, jog „jei administracija nusprendžia, kad tam tikroje šalyje „gyvenimo sąlygos gali būti laikomos lygiavertėmis gyvenimo sąlygoms Sąjungoje“, nebereikia atlikti metinės peržiūros“.
79 Šiuo klausimu pažymėtina, kad toks formulavimas, kaip pripažįsta EIVT, gali klaidinti. Tačiau, kaip matyti iš atsiliepime į ieškinį pateiktų paaiškinimų, tokiu teiginiu EIVT visiškai neketino leisti suprasti – priešingai, nei teigia ieškovai, – kad panaikinta GSI jokiu atveju nebegalės būti vėl skirta. Atvirkščiai, ginčijamo sprendimo konstatuojamosiose dalyse patikslinama, kad peržiūra – tai kasmet atliekamas vertinimas, kuris apima „paskyrimo vietose labiausiai įprastų sąlygų vertinimą siekiant nustatyti, ar jos yra arba liko lygiavertės Sąjungoje įprastoms sąlygoms“, ir kad atitinkamu atveju, remdamasi šiuo patikrinimu, paskyrimų tarnyba nuspręs, „kad nereikia skirti jokios GSI arba kad [GSI] turi būti (vėl) skirta“. Priešingai, nei teigia ieškovai, paskyrimų tarnybos požiūris anaiptol nėra prieštaringas. Kad ir kaip būtų, net darant prielaidą, kad jis yra klaidingas, ieškovų kritikuojamas tvirtinimas neturi jokios įtakos ginčijamo sprendimo, tinkamai pagrįsto kitais motyvais, teisėtumui.
80 Galiausiai ieškovai nurodo, kad paskyrimų tarnyba padarė faktinę klaidą, kai nusprendė, kaip matyti iš į Japoniją paskirtų ieškovų skundo atmetimo motyvų, kad gyvenimo sąlygos šioje šalyje per gana ilgą laikotarpį pagerėjo, bet nurodė, kad Japonijoje galėjo „nebūti pagerėjimo, vertinant absoliučiais dydžiais“. Kaip pagrįstai pažymi EIVT, šis argumentas nerodo nei faktinės klaidos, nei prieštaravimo, nes, vertinant absoliučiais skaičiais, ekonominė padėtis gali nepagerėti, bet, palyginti su kitomis šalimis, gali santykinai pagerėti tokiu atveju, kai lyginama su Sąjungos šalimis, kuriose tuo pačiu referenciniu laikotarpiu gyvenimo sąlygos pablogėjo.
81 Todėl penktasis ieškinio pagrindas tegali būti atmestas.
Dėl šeštojo (ieškinio) pagrindo, susijusio su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu
82 Ieškovai teigia, kad EIVT mažiausiai nuo 2007 m., nepaisant ekonomikos krizės, nekeisdama GSI, nustatytos tarnautojams, paskirtiems į trečiąsias šalis, kurios dabar nebesuteikia teisės į GSI, sukėlė teisėtų lūkesčių, kad ji bus palikta galioti, juo labiau kad padėtis atitinkamose šalyse pablogėjo, be kita ko, dėl Fukušimos avarijos, prastos oro kokybės Čilėje arba Kinijoje, prastų sanitarinių sąlygų Singapūre arba dėl aukšto nusikalstamumo lygio Argentinoje.
83 EIVT prašo atmesti šį ieškinio pagrindą.
84 Šiuo atžvilgiu primintina, jog teisė remtis teisėtų lūkesčių apsauga užtikrinama kiekvienam asmeniui, kurio situacija yra tokia, kad matyti, jog administracija kaip tikslią, besąlyginę ir nuoseklią informaciją iš leistinų ir patikimų šaltinių suteikė jam konkrečių garantijų ir pagrįstų vilčių (pavyzdžiui, žr. Sprendimo Centeno Mediavilla ir kt. / Komisija, T‑58/05, EU:T:2007:218, 96 punktą).
85 Šioje byloje, kad ir kaip būtų, vien tos aplinkybės, kad GSI kelerius metus nesikeitė, nepakanka, kad ieškovai galėtų remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, nes nuostatose, kuriomis reglamentuojamas GSI skyrimas, aiškiai numatyta, kad ji vertinama kasmet, todėl tam tikrais metais gali būti pakeista arba nebeskiriama. Šiomis aplinkybėmis ieškovai negali atsakingai teigti, kad administracija, nuo ekonomikos krizės pradžios nekeisdama GSI, jiems suteikė konkrečių ir besąlygiškų jų teisės į GSI garantijų.
86 Galiausiai, kaip buvo priminta šio sprendimo 71 punkte, paskyrimų tarnyba numatė diferencijuotą ginčijamo sprendimo taikymą ir taip užtikrino laipsnišką perėjimą per tam tikrą laiką iš buvusios situacijos į naują, kuriuo būtų pakankamai apsaugoti ieškovų lūkesčiai, kad tam tikra teisinė situacija nepasikeis.
87 Taigi šeštasis ieškinio pagrindas taip pat turi būti atmestas.
88 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad reikalavimai dėl panaikinimo turi būti atmesti.
Dėl reikalavimų teikti nurodymus
89 Primintina, kad Sąjungos teismas, vykdydamas teisėtumo kontrolę pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnį, negali teikti nurodymų administracijai (Sprendimo Di Marzio / Komisija, T‑14/03, EU:T:2004:59, 63 punktas). Todėl reikalavimai, kuriais ieškovai prašo Tarnautojų teismo nurodyti sumokėti tariamai jiems priklausančias GSI, tegali būti atmesti kaip nepriimtini.
90 Iš viso to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šis ieškinys turi būti atmestas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
91 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 1 dalį, nepažeidžiant kitų šio reglamento antros antraštinės dalies aštunto skyriaus nuostatų, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, kai to reikalauja teisingumas, Tarnautojų teismas gali nuspręsti iš pralaimėjusios šalies priteisti tik dalį bylinėjimosi išlaidų arba nuspręsti, kad pralaimėjusi šalis visai jų neturi padengti. Be to, jei nebuvo pareikšta reikalavimų dėl bylinėjimosi išlaidų, pagal Procedūros reglamento 89 straipsnio 3 dalį kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
92 Iš pirma nurodytų motyvų matyti, kad ieškovai pralaimėjo bylą. Tačiau EIVT savo reikalavimuose aiškiai neprašė iš ieškovų priteisti bylinėjimosi išlaidų, o tik paprašė Tarnautojų teismo priimti dėl jų sprendimą. Kadangi šios bylos aplinkybės nepateisina Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalies taikymo, EIVT ir ieškovai padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais,
TARNAUTOJŲ TEISMAS (trečioji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. B. Julien-Malvy ir kiti ieškovai, kurių pavardės nurodytos priede, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
3. Europos išorės veiksmų tarnyba padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Van Raepenbusch | Perillo | Svenningsen |
Paskelbta 2014 m. rugsėjo 25 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
W. Hakenberg | | S. Van Raepenbusch |
PRIEDAS
Atsižvelgiant į ieškovų skaičių šioje byloje, jų vardai ir pavardės šiame priede nėra nurodyti.