TEISINGUMO TEISMO (ketvirtoji kolegija) SPRENDIMAS
2013 m. birželio 13 d.(*)
„Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 – Taikymo asmenų atžvilgiu sritis – Šeimos išmokų skyrimas trečiosios valstybės narės pilietei, turinčiai teisę gyventi valstybėje narėje – Reglamentas (EB) Nr. 859/2003 – Direktyva 2004/38/EB – Reglamentas (EEB) Nr. 1612/68 – Tam tikros trukmės gyvenimo šalyje reikalavimas“
Byloje C‑45/12
dėl Cour du travail de Bruxelles (Belgija) 2012 m. sausio 19 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2012 m. sausio 30 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Office national d’allocations familiales pour travailleurs salariés (ONAFTS)
prieš
Radia Hadj Ahmed
TEISINGUMO TEISMAS (ketvirtoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas L. Bay Larsen, teisėjai J. Malenovský, U. Lõhmus, M. Safjan ir A. Prechal (pranešėja),
generalinis advokatas Y. Bot,
posėdžio sekretorius V. Tourrès, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2013 m. vasario 28 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– R. Hadj Ahmed, atstovaujamos advokatų I. de Viron ir M. Hernandez Dispaux,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pochet ir T. Materne, padedamų advokato J. Vanden Eynde,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek,
– Europos Komisijos, atstovaujamos M. Van Hoof ir V. Kreuschitz,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 3), iš dalies pakeistu 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1992/2006 (OL L 392, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 1408/71), 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46), 13 straipsnio 2 dalies ir 14 straipsnio, atsižvelgiant į SESV 18 straipsnį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – chartija) 20 ir 21 straipsnius, išaiškinimu.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Office national d’allocations familiales pour travailleurs salariés (toliau – ONAFTS) ir R. Hadj Ahmed ginčą dėl garantuojamų šeimos išmokų suteikimo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 15) 10 straipsnyje, panaikintame Direktyva 2004/38, buvo numatyta:
„1. Asmenys, neatsižvelgiant į jų pilietybę, turi teisę gyventi kartu su valstybės narės piliečiu, kuris dirba kitos valstybės narės teritorijoje, jeigu jie yra:
a) jo sutuoktinis ir jų tiesiosios žemutinės giminystės linijos giminaičiai, kuriems yra iki 21 metų arba kurie yra jų išlaikytiniai;
<...>“
4 Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnio, panaikinto 2011 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 492/2011 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Sąjungoje (OL L 141, p. 1) kurio tekstas pakartotas pastarojo reglamento 10 straipsnyje, pirmoje pastraipoje buvo nustatyta:
„Valstybės narės piliečio, dirbančio arba dirbusio kitos valstybės narės teritorijoje, vaikai turi būti priimti į tos šalies bendrojo lavinimo, amatų ir profesines mokyklas tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos šalies piliečiai, jeigu vaikai gyvena toje šalyje.“
5 Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnyje „Apibrėžimai“ nustatyta:
„Taikant reglamentą:
<...>
f) i) „šeimos narys“ reiškia bet kurį asmenį, kuris šeimos nariu arba namų ūkio nariu nustatomas ar pripažįstamas teisės aktais, pagal kuriuos mokamos išmokos <…>; tačiau, kai minėtuose teisės aktuose šeimos nariu ar namų ūkio nariu laikomas tik kartu (po vienu stogu) su pagal darbo sutartį dirbančiu asmeniu arba savarankiškai dirbančiu asmeniu gyvenantis asmuo, tai ši sąlyga laikoma įvykdyta, jeigu suinteresuotas asmuo yra visiškai to asmens išlaikomas. <...>
<...>“
6 Reglamento Nr. 1408/71 2 straipsnio „Asmenys, kuriems taikomas šis reglamentas“ 1 dalyje nustatyta:
„Šis reglamentas taikomas darbuotojams <...>, taip pat jų šeimos nariams <...>“
7 2003 m. gegužės 14 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 859/2003, išplečiančio Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 ir Reglamento (EEB) Nr. 574/72 nuostatų taikymą trečiųjų šalių piliečiams, kuriems jos dar netaikomos tik dėl jų pilietybės (OL L 124, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 317), 1 straipsnyje nustatyta:
„<...> Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 <...> nuostatos taikomos trečiųjų šalių piliečiams, kuriems jos dar nėra taikomos tik dėl jų pilietybės, taip pat jų šeimos nariams ir maitintojo netekusiems asmenims, jeigu jie teisėtai gyvena valstybės narės teritorijoje ir jų padėtis yra tokia, kuri visais atžvilgiais neapsiriboja viena valstybe nare.“
8 Direktyvos 2004/38 13 straipsnio „Gyvenimo šalyje teisės išlikimas šeimos nariams skyrybų, santuokos anuliavimo ar registruotos partnerystės nutraukimo atvejais“ 2 dalyje numatyta, kad tam tikromis sąlygomis Sąjungos piliečio išsiskyrimas, santuokos panaikinimas ar jo registruotos partnerystės nutraukimas neturi įtakos jo šeimos narių, kurie nėra valstybės narės piliečiai, gyvenimo šalyje teisei.
9 Šios direktyvos 14 straipsnio „Teisės gyventi šalyje išlaikymas“ 2 dalyje nurodyta:
„Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai 13 [straipsnyje] numatytą teisę gyventi šalyje turi tol, kol jie atitinka ten nustatytus reikalavimus.
<...>“
Belgijos teisė
10 1971 m. liepos 20 d. įstatymo, nustatančio garantuojamas šeimos išmokas (loi du 20 juillet 1971 instituant des prestations familiales garanties) (Moniteur belge, 1971 m. rugpjūčio 7 d., p. 9302, toliau – Garantuojamų šeimos išmokų įstatymas) redakcijos, taikytinos pagrindinės bylos aplinkybėms, 1 straipsnyje nustatyta:
„<...> šiame įstatyme nustatytomis sąlygomis arba pagal šį įstatymą šeimos išmokos skiriamos vaikui, kurį išimtinai ar dažniausiai prižiūri Belgijoje gyvenantis fizinis asmuo.
<...>
1 pastraipoje nurodytas fizinis asmuo turi būti faktiškai Belgijoje gyvenęs nepertraukiamu pastarųjų penkerių metų laikotarpiu iki prašymo skirti garantuojamas šeimos išmokas pateikimo.
Šis reikalavimas netaikomas:
1) asmeniui, kuriam taikomas [Reglamentas Nr. 1408/71];
2) neturinčiam pilietybės asmeniui;
3) pabėgėliui, kaip jis suprantamas pagal 1980 m. gruodžio 15 d. Įstatymą dėl užsieniečių patekimo į Belgijos teritoriją, apsigyvenimo, įsikūrimo ir išsiuntimo (loi du 15 décembre 1980 sur l’accès au territoire, le séjour, l’établissement et l’éloignement des étrangers; Moniteur belge, 31 décembre 1980 gruodžio 31 d., p. 14584, toliau – 1980 m. gruodžio 15 d. Įstatymas);
4) 1 punkte nenurodytam asmeniui, kuris yra valstybės, ratifikavusios Europos socialinę chartiją arba peržiūrėtą Europos socialinę chartiją, pilietis.
Jei 1 punkte nurodytas asmuo yra užsienietis, jam turi būti suteiktas leidimas gyventi Belgijoje arba įsikurti jos teritorijoje, kaip nustatyta [1980 m. gruodžio 15 d. Įstatymo] nuostatose <...>.“
11 Per pagrindinei bylai reikšmingą laikotarpį 2009 m. gruodžio 30 d. Įstatymu dėl įvairių nuostatų (Moniteur belge, 2009 m. gruodžio 31 d., p. 82925) Garantuojamų šeimos išmokų įstatymo 1 straipsnio 6 pastraipa papildyta 5 punktu pagal kurį gyvenimo šalyje penkerius metus reikalavimas taip pat netaikomas:
„asmeniui, kuris prašo skirti garantuojamas šeimos išmokas vaikui:
a) valstybės, kuriai taikomas [Reglamentas Nr. 1408/71], piliečiui arba, jeigu jis netaikomas, valstybės, ratifikavusios Europos socialinę chartiją arba (peržiūrėtą) Europos socialinę chartiją, piliečiui;
b) arba asmeniui, neturinčiam pilietybės, arba pabėgėliui, kaip jis suprantamas pagal 1980 m. gruodžio 15 d. Įstatymą <...>“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
12 Alžyro pilietė R. Hadj Ahmed nuo 2006 m. sausio 18 d. yra įtraukta į Belgijos gyventojų registrą ir nuo to laiko turi leidimą gyventi šioje šalyje. Šį leidimą gyventi Belgijoje ji gavo, nes į šalį atvyko pas savo sugyventinį, Prancūzijos pilietį. Ji ir R. Hadj Ahmed turi bendrą vaiką, gimusį 2003 m. gruodžio 18 d., kuris yra Prancūzijos pilietis. 2006 m., po to, kai gavo minėtą leidimą gyventi šalyje, ji į Belgiją atsivežė savo dukrą Alžyro pilietę, gimusią 1993 m. sausio 28 d.
13 Kol R. Hadj Ahmed, kuri neturėjo Belgijos darbuotojo statuso, gyveno kartu su sugyventiniu, jai buvo skiriamos įprasto dydžio šeimos išmokos už abu vaikus, remiantis jos sugyventinio darbo Belgijoje laikotarpiais.
14 R. Hadj Ahmed ir jos sugyventinis kartu nebegyvena nuo 2007 m. birželio mėnesio. Nuo 2007 m. gegužės 15 d. suinteresuotasis asmuo, kurio jos sugyventinis nebeišlaiko, priklauso nuo mokamos socialinės paramos.
15 Nuo 2007 m. spalio 1 d. R. Hadj Ahmed nebegavo šeimos išmokų už dukrą, nors už jos kitą vaiką šeimos išmokos toliau buvo mokamos. Prašymas nuo šios datos mokėti garantuojamas šeimos išmokas už dukrą buvo pateiktas ONAFTS. 2008 m. balandžio 7 d. ši institucija atmetė šį prašymą motyvuodama tuo, kad suinteresuotasis asmuo neatitinka penkerių metų gyvenamosios vietos reikalavimo, numatyto Garantuojamų šeimos išmokų įstatymo 1 straipsnyje.
16 2008 m. liepos 3 d. R. Hadj Ahmed Briuselio darbo bylų teismui pateikė skundą dėl ONAFTS sprendimo atsisakyti mokėti šeimos išmoką, teigdama, kad jai taikytinos Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos. Tuo pačiu metu ONAFTS paraginta kompetentingoms institucijoms ji pateikė prašymą netaikyti penkerių metų gyvenamosios vietos Belgijoje reikalavimo. Po šios procedūros R. Hadj Ahmed vėl mokamos garantuojamos šeimos išmokos už dukrą praėjus ketveriems gyvenimo šalyje metams, t. y. nuo 2010 m. sausio 18 d. Todėl laikotarpis, dėl kurio pagrindinėje byloje prašoma mokėti šias išmokas apima laikotarpį nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2010 m. sausio 18 d.
17 2010 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu Briuselio darbo bylų teismas patenkino R. Hadj Ahmed skundą. Remdamasis 2004 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Trojani (C‑456/02, Rink. p. I‑7573), šis teismas konstatavo, kad dėl to, jog suinteresuotajam asmeniui buvo leista įsikurti Belgijoje kaip Sąjungos piliečio šeimos nariui, jis prilyginamas ES piliečiui ir turi teisę į tokį patį požiūrį kaip ir šios valstybės narės piliečiai.
18 ONAFTS šį sprendimą apeliacine tvarka apskundė prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusiam teismui. Jo nuomone, negalima traktuoti, kad pareiškėja pagrindinėje byloje patenka į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį. Jis abejoja, kad remiantis Direktyva 2004/38 galima daryti išvadą, jog leidžiama ES pilietybės neturintį asmenį prilyginti ES piliečiui, kai jis atvyksta gyventi pas ES pilietį. Jis taip pat nurodo, kad minėtame Sprendime Trojani kalbama apie ES pilietį ir socialinės apsaugos išmokas, t. y. apie kitokį nei pareiškėjos pagrindinėje byloje atvejį.
19 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad R. Hadj Ahmed suinteresuota tuo, kad jai turi būti taikomas Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71, siekiant išvengti Garantuojamų šeimos išmokų įstatymo 1 straipsnyje nustatyto reikalavimo penkerius metus gyventi šalyje.
20 Šiomis aplinkybėmis cour du travail de Bruxelles nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar tokiomis aplinkybėmis, kai trečiosios valstybės pilietė (šiuo atveju –Alžyro) mažiau nei prieš 5 metus gavo leidimą gyventi valstybėje narėje (šiuo atveju – Belgijoje), kad galėtų nesusituokusi ar neįregistravusi partnerystės gyventi su kitos valstybės narės piliečiu (šiuo atveju – su Prancūzijos pilietybę turinčiu asmeniu), su kuriuo turi bendrą vaiką (Prancūzijos pilietį), tokiai pilietei gali būti taikomas Reglamentas Nr. 1408/71, kaip valstybės narės pilietybę turinčio darbuotojo šeimos narei, kad jai, kaip gavėjai, būtų galima skirti garantuojamas šeimos išmokas už kitą vaiką, kuris yra trečiosios valstybės pilietis (šiuo atveju – Alžyro), nors gyvenimas su Prancūzijos pilietybę turinčio vaiko tėvu per tą laiką nutrūko?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar tame klausime išdėstytomis aplinkybėmis ir dėl namų ūkyje esančio Prancūzijos pilietybę turinčio vaiko minėtai trečiosios valstybės pilietei ar jos vaikui, turinčiam trečiosios valstybės pilietybę, taikomas Reglamentas Nr. 1408/71, kaip valstybės narės pilietybę turinčio darbuotojo šeimos narei, kad jai būtų skirtos garantuojamos šeimos išmokos už Alžyro pilietybę turintį vaiką?
3. Jei į pirma išdėstytus klausimus būtų atsakyta neigiamai, ar pirmajame klausime išdėstytomis aplinkybėmis minėtai trečiosios valstybės pilietei taikomas, remiantis Direktyvos 2004/13 2 straipsnio 14 dalimi ir 38 straipsniu bei atsižvelgiant į EB 12 straipsnį (dabar – [SESV] 18 straipsnis), toks pats teisinis požiūris kaip ir tos valstybės piliečiams, kol nepanaikintas jos leidimas gyventi šalyje, ir ar dėl to Belgijos valstybė negali jai taikyti tam tikros trukmės gyvenimo šalyje reikalavimo, kad būtų galima skirti garantuojamas šeimos išmokas, nors šis reikalavimas netaikomas nacionaliniams gavėjams?
4. Jei į pirma išdėstytus klausimus būtų atsakyta neigiamai, ar pirmajame klausime išdėstytomis aplinkybėmis šiai trečiosios valstybės pilietei, kaip ES piliečio motinai, taikomas, remiantis ES pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniais, vienodo požiūrio principas ir ar dėl to Belgijos valstybė negali jai taikyti tam tikros trukmės gyvenimo šalyje reikalavimo, kad būtų galima skirti garantuojamas šeimos išmokas kitam jos vaikui, turinčiam trečiosios valstybės pilietybę, nors šis tam tikros trukmės gyvenimo šalyje reikalavimas netaikomas, kai kalbama apie ES pilietybę turintį vaiką?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo ir antrojo klausimų
21 Pirmaisiais dviem klausimais, kurie nagrinėtini kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamentas Nr. 1408/71 turi būti aiškinamas taip, kad trečiosios valstybės narės pilietė (toliau – motina) arba jos dukra, taip pat trečiosios valstybės narės pilietė (toliau – dukra), patenka į jo taikymo sritį, jeigu jų situacija apibūdinama taip:
– motina mažiau nei prieš penkerius metus gavo leidimą gyventi valstybėje narėje, kad galėtų nesusituokusi ar neįregistravusi partnerystės gyventi su kitos valstybės narės piliečiu (toliau – kitos valstybės narės pilietis), su kuriuo turi pastarosios valstybės narės pilietybę turintį bendrą vaiką (toliau – bendras vaikas),
– tik kitos valstybės narės pilietis turi darbuotojo statusą,
– motinos gyvenimas su kitos valstybės narės piliečiu per tą laiką nutrūko, ir
– dukra ir bendras vaikas priklauso motinos šeimos ūkiui.
22 Šiuo atžvilgiu primintina, kad sąvoka darbuotojo „šeimos narys“, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 1408/71, pagal jo 1 straipsnio f punktą reiškia „bet kurį asmenį, kuris šeimos nariu arba namų ūkio nariu nustatomas ar pripažįstamas teisės aktais, pagal kuriuos mokamos išmokos <...>; tačiau kai minėtuose teisės aktuose šeimos nariu ar namų ūkio nariu laikomas tik kartu (po vienu stogu) su pagal darbo sutartį dirbančiu asmeniu arba savarankiškai dirbančiu asmeniu gyvenantis asmuo, tai ši sąlyga laikoma įvykdyta, jeigu suinteresuotas asmuo yra visiškai to asmens išlaikomas <...>“.
23 Taigi iš pradžių ši nuostata aiškiai nukreipia į nacionalinės teisės nuostatas, apibrėždama „šeimos narį“ kaip „bet kurį asmenį, kuris šeimos nariu arba namų ūkio nariu nustatomas ar pripažįstamas teisės aktais, pagal kuriuos mokamos išmokos“ (2009 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Slanina, C‑363/08, Rink. p. I‑11111, 25 punktas).
24 Toliau Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio f punkto i papunktyje nustatoma išlyga, pagal kurią: „tačiau kai [nacionalinės] teisės aktuose šeimos nariu arba namų ūkio nariu laikomas tik po vienu stogu su dirbančiu pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbančiu asmeniu gyvenantis asmuo, tai ši sąlyga laikoma įvykdyta, jeigu atitinkamas asmuo iš esmės yra to asmens išlaikomas“ (minėto Sprendimo Slanina 26 punktas).
25 Vadinasi, Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio f punkto i papunktyje nustatyta sąlyga nagrinėjamu atveju būtų įvykdyta, kaip visiškai teisingai nurodo Čekijos vyriausybė ir Europos Komisija, jeigu pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis motina arba dukra galėtų būti laikomos kitos valstybės narės piliečio „šeimos nariais“ pagal nacionalinę teisę ir jos taikymo tikslais, o jei atsakymas būtų neigiamas, jeigu jos galėtų būti laikomos „iš esmės išlaikomos“ šio asmens (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Slanina 27 punktą).
26 Nors iš Teisingumo Teismo turimų bylos dokumentų matyti, kad šis reikalavimas neįvykdytas pagrindinėje byloje, tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
27 Tačiau, kaip teisingai pažymi Belgijos vyriausybė, iš Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio f punkto i papunkčio, kaip jis išaiškintas šio sprendimo 25 punkte, matyti, kad vien aplinkybė, jog bendras vaikas yra motinos šeimos ūkio narys, nėra savaime reikšminga siekiant nustatyti, ar motina arba dukra yra kitos valstybės narės piliečio „šeimos narės“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.
28 Kalbant apie galimybę taikyti Reglamentą Nr. 859/2003, į kurį daro nuorodą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pažymėtina, kad pagal minėto reglamento 1 straipsnį, juo Reglamento Nr. 1408/71 nuostatų taikymas išplečiamas ir trečiųjų šalių piliečiams, kuriems jos dar netaikomos tik dėl jų pilietybės.
29 Tačiau Reglamentas Nr. 1408/71 motinai arba dukrai gali būti netaikomas ne dėl jų pilietybės, o todėl, kad jos negali būti laikomos kitos valstybės narės piliečio šeimos narėmis, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 1 straipsnio f punkto i papunktį.
30 Be to, pagal Reglamento Nr. 859/2003 1 straipsnį trečiosios valstybės pilietis turi įvykdyti dvi sąlygas tam, kad jam ir jo šeimos nariams būtų taikomos Reglamento Nr. 1408/71 nuostatos. Pirma, jis turi tesėtai gyventi valstybėje narėje ir, antra, jis neturi būti tokioje padėtyje, kuri visais atžvilgiais apsiribotų viena valstybe nare. Tai, be kita ko, susiję su trečiosios valstybės piliečio, turinčio sąsajų tik su trečiąja valstybe ir viena valstybe nare, padėtimi (šiuo klausimu žr. 2010 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Xhymshiti, C‑247/09, Rink. p. I‑11845, 28 punktą).
31 Kalbant apie pirmąją iš šių sąlygų, konstatuotina, kad, atsižvelgiant į sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nurodytą informaciją, ir motina, ir dukra teisėtai gyveno Belgijoje pagrindinėje byloje aptariamu laikotarpiu.
32 Kalbant apie antrąją sąlygą, motinos ir dukros situacija, kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos dokumentų, turi sąsajų tik su trečiąja valstybe ir viena valstybe nare, t. y. atitinkamai su Alžyro liaudies demokratine respublika ir su Belgijos Karalyste.
33 Šiomis aplinkybėmis negali būti konstatuota, kad Reglamentu Nr. 859/2003 Reglamento Nr. 1408/71 taikymas išplečiamas ir asmenims kaip antai motinai ar dukrai.
34 Tad į pateiktus pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti, kad Reglamentas Nr. 1408/71 turi būti aiškinamas taip, kad motina arba dukra, esančios šio sprendimo 21 punkte apibūdintoje situacijoje, nepatenka į šio reglamento taikymo sritį, nebent pagal nacionalinę teisę ir jos taikymo tikslais jos gali būti laikomos kitos valstybės narės piliečio „šeimos narėmis“, o jeigu ne, jos gali būti laikomos „iš esmės išlaikomos“ šio asmens.
Dėl trečiojo klausimo
35 Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalis ir 14 straipsnis, siejami su SESV 18 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami valstybės narės teisės aktai, kuriais nustatyta, kad skiriant garantuojamas šeimos išmokas motinai, esančiai šio sprendimo 21 punkte apibūdintoje situacijoje, taikytinas penkerių metų gyvenimo šalyje reikalavimas, kuris netaikomas šios šalies piliečiams.
36 Šiuo atžvilgiu, kaip visiškai teisingai pažymi Belgijos ir Čekijos vyriausybės bei Komisija, iš Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies teksto aiškiai matyti, kad gyvenimo šalyje teisė Sąjungos piliečio šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, pagal šią nuostatą ir tam tikromis sąlygomis išlieka tik skyrybų, santuokos anuliavimo ar registruotos partnerystės nutraukimo atvejais.
37 Tačiau, kaip tai patvirtina paties pirmojo klausimo formuluotė, pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis nebuvo motinos ir kitos valstybės narės piliečio santuokos ar registruotos partnerystės. Šiomis aplinkybėmis ji negali remtis gyvenimo šalyje teise nei pagal Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalį, nei pagal šios direktyvos 14 straipsnį, kurio 2 dalyje tik pažymėta, kad suinteresuoti asmenys minėtos direktyvos 13 straipsnyje numatytą teisę gyventi šalyje turi tol, kol atitinka joje nustatytus reikalavimus.
38 Atsižvelgimas į SESV 18 straipsnį, kurį savo trečiajame klausime nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, negali paneigti šios išvados.
39 Iš tikrųjų aplinkybė, kad asmuo, kaip antai atsakovė pagrindinėje byloje, per nagrinėjamą laikotarpį turėjo leidimą gyventi Belgijoje, nereiškia, kad jai pagal SESV 18 straipsnį taikytinas nediskriminavimo dėl pilietybės principas.
40 Žinoma, minėto Sprendimo Trojani 46 punkte Teisingumo Teismas iš esmės nusprendė: jeigu asmuo turi leidimą gyventi šalyje, jis gali remtis SESV 18 straipsniu ir prašyti socialinės paramos tokiomis pačiomis kaip ir šios valstybės narės piliečiai sąlygomis.
41 Tačiau toks SESV 18 straipsnio aiškinimas atsižvelgiant į Sąjungos pilietybę (šiuo klausimu žr. 2005 m. kovo 15 d. Sprendimo Bidar, C‑209/03, Rink. p. I‑2119, 37 ir 39 punktus) savaime netaikytinas esant tokiai situacijai, kai trečiosios valstybės narės pilietis turi leidimą gyventi valstybėje narėje.
42 Tai įvertinus, vykdant SESV 267 straipsnyje įtvirtintą nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrą, pastarasis teismas nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris jam leistų išspręsti nagrinėjamą bylą. Vadinasi, net jei formaliai žiūrint prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apribojo savo trečiąjį klausimą Direktyvos 2004/88 aiškinimu, ši aplinkybė netrukdo Teisingumo Teismui pateikti jam visapusišką Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris gali būti naudingas sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar šis teismas apie tai užsiminė savo pateiktame klausime. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į bylos dalyką, turi iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos, ypač iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti aiškintinus Bendrijos teisės klausimus (šiuo klausimu žr. 2010 m. spalio 14 d. Sprendimo Fuß, C‑243/09, Rink. p. I‑9849, 39 ir 40 punktus bei juose nurodytą teismo praktiką).
43 Komisija nurodo, jog siekdama išvengti, kad jai nebūtų taikomas penkerių metų gyvenimo šalyje reikalavimas, motina galėtų remtis nediskriminavimo dėl pilietybės principu grįsdama jį teise gyventi šalyje, įtvirtinta Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje.
44 Šiuo atžvilgiu primintina, kad Reglamento Nr. 1612/68 tikslas, t. y. laisvas darbuotojų judėjimas, tam, kad jis būtų užtikrintas nepažeidžiant laisvės ir orumo, reikalauja geriausių įmanomų darbuotojo integracijos į priimančiąją valstybę sąlygų (žr. 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimo di Leo, C‑308/89, Rink. p. I‑4185, 13 punktą ir 2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Baumbast ir R, C‑413/99, Rink. p. I‑7091, 50 punktą).
45 Kad ši integracija būtų sėkminga, būtina, kad darbuotojo migranto vaikas turėtų galimybę mokytis ir studijuoti priimančiojoje valstybėje narėje, kaip tai aiškiai numatyta Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnyje, ir sėkmingai baigti mokymąsi ar studijas (1989 m. kovo 15 d. Sprendimo Echternach ir Moritz, 389/87 ir 390/87, Rink. p. 723, 21 punktas ir minėto Sprendimo Baumbast ir R 51 punktas).
46 Pagal teismo praktiką ši teisė lankyti mokymo įstaigą apima darbuotojo migranto arba buvusio darbuotojo migranto vaiko autonominę teisę gyventi šalyje, kai šis vaikas pageidauja mokytis priimančioje valstybėje narėje, ir vieno iš tėvų, kuris faktiškai šį vaiką prižiūri, analogišką teisę gyventi toje valstybėje narėje (žr. 2010 m. vasario 23 d. Sprendimo Teixeira, C‑480/08, Rink. p. I‑1107, 36 ir 53 punktus).
47 Komisijos nuomone, tiek dukra, tiek bendras vaikas, todėl ir motina, nes ji faktiškai šiuos vaikus prižiūri, turi Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu grindžiamą teisę gyventi šalyje.
48 Tokiomis aplinkybėmis, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, toks aiškinimas vis dėlto netaikytinas dukros atžvilgiu.
49 Iš tikrųjų, pirma, žinoma, kad dukra nėra kitos valstybės narės piliečio vaikas. Tad šio asmens atžvilgiu ji nėra valstybės narės piliečio, dirbančio arba dirbusio kitos valstybės narės teritorijoje, vaikas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį.
50 Antra, tiesa, kad, kaip nurodo Komisija, teisė įsikurti kartu su darbuotoju migrantu, kurią pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio 1 dalies a punktą turi jo „sutuoktinis ir jų tiesiosios žemutinės giminystės linijos giminaičiai, kuriems yra iki 21 metų arba kurie yra jų išlaikytiniai“, turi būti aiškinama taip, kad ją turi tiek šio darbuotojo, tiek jo sutuoktinio tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai (minėto Sprendimo Baumbast ir R 57 punktas).
51 Šiuo atžvilgiu pakanka pažymėti, kad tokiomis kaip pagrindinėje byloje nagrinėjamos aplinkybėmis motina nėra ir nebuvo kitos valstybės narės piliečio sutuoktinė, o sugyventinis neįregistruotos partnerystės atveju negali būti laikomas „sutuoktiniu“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio 1 dalies a punktą (šiuo klausimu žr. 1986 m. balandžio 17 d. Sprendimo Reed, 59/85, Rink. p. 1283, 16 punktą). Vadinasi, dukra negali būti laikoma esančio ar buvusio darbuotojo migranto sutuoktinio vaiku.
52 Tačiau, kalbant apie bendrą vaiką, pažymėtina, kad, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos dokumentų, šis vaikas iš tikrųjų yra valstybės narės piliečio, dirbančio arba dirbusio kitos valstybės narės teritorijoje, vaikas, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsnį. Vis dėlto tam, kad motina, kaip faktiškai prižiūrinti šį vaiką, galėtų pasinaudoti šia nuostata grindžiama teise gyventi šalyje, reikia, kad bendras vaikas pradėtų mokytis priimančiosios valstybės narės mokymo įstaigoje (šiuo klausimu žr. 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Czop ir Punakova, C‑147/11 ir C‑148/11, 29 punktą).
53 Tačiau Teisingumo Teismas neturi pakankamai informacijos apie bendro vaiko padėtį ir, konkrečiai kalbant, apie jo mokymąsi, dėl to pasekmių, kurių pagrindinėje byloje galėtų turėti Reglamento Nr. 1612/68 12 straipsniu grindžiamos motinos teisės gyventi šalyje buvimas, aiškinimas šioje proceso Teisingumo Teisme stadijoje yra hipotetinis.
54 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalis ir 14 straipsnis kartu su SESV 18 straipsniu turi būti aiškinami taip, kad jais nedraudžiami valstybės narės teisės aktai, kuriais nustatyta, kad skiriant garantuojamas šeimos išmokas motinai, esančiai šio sprendimo 21 punkte apibūdintoje situacijoje, taikytinas penkerių metų gyvenimo šalyje reikalavimas, nors jis netaikomas šios šalies piliečiams.
Dėl ketvirtojo klausimo
55 Atsižvelgiant į atsakymus į ankstesnius klausimus, nereikia atsakyti į ketvirtąjį klausimą.
56 Iš tikrųjų primintina, kad Sąjungos teisės sistemoje, įskaitant Chartiją, užtikrinamos pagrindinės teisės gali būti taikomos esant visoms situacijoms, kurias reglamentuoja Sąjungos teisė, tačiau negali išeiti už šių situacijų ribų (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Åkerberg Fransson, C‑617/10, 19 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
57 Tačiau, kaip matyti iš atsakymų į ankstesnius klausimus, Teisingumo Teismas neturi informacijos, kuri jam leistų konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija iš tikrųjų reglamentuojama Sąjungos teisės.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
58 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:
1. 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeistas ir atnaujintas 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97, iš dalies pakeistu 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1992/2006, turi būti aiškinamas taip, kad trečiosios valstybės narės pilietė arba jos dukra, taip pat trečiosios valstybės narės pilietė, nepatenka į jo taikymo sritį, jeigu jų situacija yra tokia:
– ši trečiosios valstybės pilietė mažiau nei prieš penkerius metus gavo leidimą gyventi valstybėje narėje, kad galėtų nesusituokusi ar neįregistravusi partnerystės gyventi su kitos valstybės narės piliečiu, su kuriuo turi pastarosios valstybės narės pilietybę turintį bendrą vaiką;
– tik kitos valstybės narės pilietis turi darbuotojo statusą,
– motinos gyvenimas su kitos valstybės narės piliečiu per tą laiką nutrūko, ir
– dukra ir bendras vaikas priklauso motinos šeimos ūkiui,
nebent pagal nacionalinę teisę ir jos taikymo tikslais jos gali būti laikomos kitos valstybės narės piliečio „šeimos narėmis“, o jeigu ne, jos gali būti laikomos „iš esmės išlaikomos“ šio asmens.
2. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, 13 straipsnio 2 dalis ir 14 straipsnis, skaitomi kartu su SESV 18 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad jais nedraudžiami valstybės narės teisės aktai, kuriais nustatyta, kad skiriant garantuojamas šeimos išmokas motinai, esančiai 1 rezoliucinės dalies punkte apibūdintoje situacijoje, taikytinas penkerių metų gyvenimo šalyje reikalavimas, nors jis netaikomas šios šalies piliečiams.
Parašai.