TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2019 m. lapkričio 7 d. (*)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Principas „teršėjas moka“ – Direktyva 2000/60/EB – 9 straipsnio 1 dalis – Sąnaudų, patirtų teikiant vandens paslaugas, susigrąžinimas – Elektros energijos vidaus rinkos bendrosios taisyklės – Direktyva 2009/72/EB – 3 straipsnio 1 dalis – Nediskriminavimo principas – SESV 107 straipsnio 1 dalis – Valstybės pagalba – Rinkliava už naudojimąsi vidaus vandenimis elektros energijai gaminti – Rinkliava, kurią turi mokėti tik hidroenergijos gamintojai, veikiantys keliose autonominėse srityse esančiuose upių baseinuose“
Sujungtose bylose C‑105/18–C‑113/18
dėl Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) 2017 m. birželio 27 d. nutartimi (C‑105/18, C‑106/18, C‑108/18, C‑110/18 ir C‑111/18), 2017 m. liepos 18 d. nutartimi (C‑107/18 ir C‑113/18), 2018 m. liepos 4 d. nutartimi (C‑109/18) ir 2017 m. liepos 11 d. nutartimi (C‑112/18), kurias Teisingumo Teismas gavo 2018 m. vasario 13 d., pagal SESV 267 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose
Asociación Española de la Industria Eléctrica (UNESA) (C‑105/18),
Energía de Galicia (Engasa) SA (C‑106/18),
Duerocanto SL (C‑107/18),
Corporación Acciona Hidráulica (Acciona) SLU (C‑108/18),
Associació de Productors i Usuaris d’Energia Elèctrica (C‑109/18),
José Manuel Burgos Pérez,
María del Amor Guinea Bueno (C‑110/18),
Endesa Generación SA (C‑111/18),
Asociación de Empresas de Energías Renovables (APPA) (C‑112/18),
Parc del Segre SA,
Electra Irache SL,
Genhidro Generación Hidroeléctrica SL,
Hicenor SL,
Hidroeléctrica Carrascosa SL,
Hidroeléctrica del Carrión SL,
Hidroeléctrica del Pisuerga SL,
Hidroeléctrica Santa Marta SL,
Hyanor SL,
Promotora del Rec dels Quatre Pobles SA (C‑113/18),
prieš
Administración General del Estado,
dalyvaujant:
Iberdrola Generación SAU,
Hidroeléctrica del Cantábrico SA,
TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas E. Regan, teisėjai I. Jarukaitis, E. Juhász, M. Ilešič ir C. Lycourgos (pranešėjas),
generalinis advokatas G. Hogan,
posėdžio sekretorė L. Carrasco Marco, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2019 m. vasario 28 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Asociación Española de la Industria Eléctrica (UNESA), atstovaujamos abogado J. C. García Muñoz, padedamo procuradora M. C. Villaescusa Sanz,
– Energía de Galicia (Engasa) SA, atstovaujamos abogados F. Plasencia Sánchez ir B. Ruiz Herrero, padedamų procuradora P. Ortiz‑Cañavate Levenfeld,
– Corporación Acciona Hidráulica (Acciona) SLU, atstovaujamos F. Plasencia Sánchez, padedamo procuradora A. Lázaro Gogroza,
– Associació de Productors i Usuaris d’Energia Elèctrica, atstovaujamos abogado J. C. Hernanz Junquero ir procuradora D. Martín Cantón,
– Endesa Generación SA, atstovaujamos abogados J. L. Buendía Sierra, F. J. López Villalta y Peinado, E. Gardeta González, J. M. Cobos Gómez ir A. Lamadrid de Pablo,
– Parc del Segre SA ir kt., atstovaujamų abogado P. M. Holtrop, padedamo procurador F. S. Juanas Blanco,
– Iberdrola Generación SAU, atstovaujamos abogados J. Ruiz Calzado ir J. Domínguez Pérez, padedamų procurador J. L. Martín Jaureguibeitia,
– Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Rubio González ir V. Ester Casas,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos T. Henze ir J. Möller, vėliau – J. Möller,
– Europos Komisijos, atstovaujamos O. Beynet, P. Němečková, G. Luengo ir E. Manhaeve,
susipažinęs su 2019 m. gegužės 8 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl SESV 191 straipsnio 2 dalies, 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (OL L 327, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 5 t., p. 275), 9 straipsnio 1 dalies ir 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 2003/54/EB (OL L 211, 2009, p. 55), 3 straipsnio 1 dalies ir SESV 107 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.
2 Šie prašymai pateikti nagrinėjant Asociación Española de la Industria Eléctrica (UNESA) ir kelių kitų Ispanijos hidroenergijos gamintojų (toliau kartu – pareiškėjai pagrindinėse bylose) ginčą su Administración General del Estado (Generalinė valstybės administracija, Ispanija) dėl rinkliavos už naudojimąsi vidaus vandenimis elektros energijai gaminti teisėtumo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Direktyva 2000/60
3 Direktyvos 2000/60 13 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„Bendrijoje sąlygos ir poreikiai yra įvairūs, todėl reikia skirtingų konkrečių sprendimų. Į šią įvairovę būtina atsižvelgti planuojant ir įgyvendinant priemones, užtikrinančias vandens apsaugą ir subalansuotą naudojimą upės baseino sistemoje. Sprendimai turėtų būti priimami kuo arčiau vietovių, kuriose vanduo yra kaip nors paveiktas ar naudojamas. Pirmenybę reikėtų teikti veiksmams, už kuriuos atsakingos valstybės narės, sudarant prie regioninių ir vietinių sąlygų priderintų priemonių programas.“
4 Šios direktyvos 4 straipsnyje nurodyta:
„1. Vykdydamos priemonių programas, nurodytas upės baseino valdymo planuose, ir taikydamos jas:
a) paviršiniams vandenims
i) valstybės narės įgyvendina būtinas priemones, kad neprastėtų visų paviršinio vandens telkinių būklė, atsižvelgdamos į šio straipsnio 6 ir 7 dalies taikymą ir nepažeisdamos jo 8 dalies;
ii) valstybės narės apsaugo, gerina ir atnaujina visus paviršinio vandens telkinius, atsižvelgdamos į iii papunkčio taikymą dirbtiniams ir labai pakeistiems vandens telkiniams, ir stengiasi, kad gera paviršinio vandens būklė būtų pasiekta ne vėliau kaip po 15 metų nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos pagal V priedo nuostatas, atsižvelgdamos į pratęsimų, nustatomų pagal šio straipsnio 4 dalį, ir į jo 5, 6 ir 7 dalių taikymą bei nepažeisdamos 8 dalies;
iii) valstybės narės apsaugo ir gerina visus dirbtinius bei smarkiai modifikuotus vandens telkinius ir stengiasi, kad geras ekologinis potencialas ir gera paviršinio vandens cheminė būklė būtų pasiekta ne vėliau kaip po 15 metų nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos pagal V priedo nuostatas, atsižvelgdamos į pratęsimų, nustatomų pagal šio straipsnio 4 dalį, ir į jo 5, 6 ir 7 dalių taikymą bei nepažeisdamos 8 dalies;
iv) valstybės narės įgyvendina būtinas priemones pagal 16 straipsnio 1 ir 8 dalis ir stengiasi nuosekliai mažinti taršą, kurią kelia prioritetinės medžiagos, bei sustabdyti ar siekti, kad laipsniškai išnyktų prioritetinių pavojingų medžiagų išmetimas, išleidimas ar nuostoliai,
nepažeisdamos atitinkamų šalims galiojančių tarptautinių susitarimų, minėtų 1 straipsnyje;
<…>“
5 Minėtos direktyvos 9 straipsnyje numatyta:
„1. Valstybės narės atsižvelgia į sąnaudų, patirtų teikiant vandens paslaugas, įskaitant aplinkos apsaugos ir išteklių sąnaudas, susigrąžinimo principą pagal ekonominę analizę, atliktą vadovaujantis III priedu, ir visų pirma atsižvelgia į principą „teršėjas moka“.
Iki 2010 m. valstybės narės užtikrina:
– kad vandens kainų politika pakankamai skatintų vartotojus naudoti vandenį efektyviai ir taip padėtų siekti šios direktyvos aplinkos apsaugos tikslų,
– įvairiose vandens naudojimo srityse, kurių yra išskirta bent trys – pramonė, buitinis sektorius ir žemės ūkis, deramai būtų padengiamos sąnaudos, patirtos teikiant vandens paslaugas, remiantis pagal III priedą atlikta ekonomine analize ir visų pirma atsižvelgiant į principą „teršėjas moka“.
To siekdamos valstybės narės gali atsižvelgti į sąnaudų susigrąžinimo socialinį, ekologinį ir ekonominį poveikį, taip pat į paveikto regiono ar regionų geografines ir klimato sąlygas.
2. Upės baseino valdymo planuose valstybės narės nurodo planuojamas šio straipsnio 1 dalies įgyvendinimo priemones, kurios padės pasiekti šios direktyvos aplinkos apsaugos tikslus, ir kaip įvairios vandens naudojimo sritys prisideda prie sąnaudų, patirtų teikiant vandens paslaugas, susigrąžinimo.
3. Niekas, kas yra pasakyta šiame straipsnyje, netrukdo finansuoti konkrečių prevencinių ar atkuriamųjų priemonių, siekiant šioje direktyvoje numatytų tikslų.
<…>“
6 Tos pačios direktyvos 11 straipsnyje numatyta:
„1. Kiekviena valstybė narė kiekvienam upės baseino rajonui arba tarpvalstybinio upės baseino rajono daliai, esančiai jos teritorijoje, sudaro priemonių programą 4 straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti, atsižvelgdama į analizių, kurių reikalaujama 5 straipsnyje, rezultatus. Tokios priemonių programos gali remtis priemonėmis, kurios taikomos pagal nacionaliniu lygiu priimtus įstatymus visai atitinkamos valstybės narės teritorijai. Prireikus valstybė narė gali numatyti priemones, taikytinas visiems upės baseino rajonams ir (arba) tarptautinių upės baseino rajonų dalims, esančioms jos teritorijoje.
2. Į kiekvieną priemonių programą įeina „pagrindinės“ priemonės, nurodytos 3 straipsnyje, ir prireikus „papildomos“ priemonės.
3. „Pagrindinės priemonės“ – tai būtiniausi reikalavimai, kurių privalu laikytis. Į jas įeina:
<…>
b) priemonės, kurios, manoma, yra tikslingos taikant 9 straipsnį;
<…>“
7 Direktyvos 2000/60 III priede „Ekonominė analizė“ numatyta:
„Ekonominėje analizėje turi būti pakankamai smulkios informacijos (atsižvelgiant į tokių duomenų rinkimo sąnaudas), kad būtų galima:
a) atlikti būtinus apskaičiavimus, jog būtų galima taikyti 9 straipsnyje nurodytą vandens paslaugų sąnaudų susigrąžinimo principą, atsižvelgiant į ilgalaikę vandens pasiūlos ir paklausos prognozę upės baseino rajone, ir prireikus:
– apytikriai numatyti vandens paslaugų apimtį, kainas ir sąnaudas,
– apytikriai numatyti atitinkamas investicijas, įskaitant tokių investicijų prognozavimą;
b) remiantis apytikriu [apytikriais] vandens naudojimui taikomų priemonių potencialių sąnaudų apskaičiavimais, spręsti, koks būtų našiausias tokių priemonių derinys, kurį reikėtų įtraukti į 11 straipsnyje numatytą priemonių programą.“
Direktyva 2009/72
8 Direktyvos 2009/72 1 straipsnyje „Dalykas ir taikymo sritis“ numatyta:
„Šia direktyva nustatomos elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo ir tiekimo bendrosios taisyklės ir vartotojų apsaugos nuostatos siekiant patobulinti ir integruoti konkurencingas Bendrijos elektros energijos rinkas. Joje nustatomos taisyklės, reglamentuojančios elektros energijos sektoriaus organizavimą ir veikimą, atvirą patekimą į rinką, kvietimams teikti paraiškas dalyvauti konkurse taikomus kriterijus ir tvarką, leidimų išdavimą ir sistemų eksploatavimą. Be to, direktyvoje nustatomi visuotinių paslaugų teikimo įpareigojimai ir elektros energijos vartotojų teisės bei išaiškinami konkurencijos reikalavimai.“
9 Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:
„1. Valstybės narės, remdamosi savo institucine struktūra ir deramai laikydamosi subsidiarumo principo, užtikrina, kad nedarant įtakos 2 daliai, elektros energijos įmonės būtų eksploatuojamos laikantis šios direktyvos principų siekiant sukurti konkurencingą, saugią ir aplinką tausojančią elektros energijos rinką, bei nediskriminuoja tų įmonių jų teisių ar įsipareigojimų požiūriu.
2. Visiškai atsižvelgdamos į atitinkamas Sutarties nuostatas, visų pirma į jos 86 straipsnį, valstybės narės elektros energijos sektoriuje veikiančioms įmonėms gali nustatyti įpareigojimus teikti bendros ekonominės svarbos viešąsias paslaugas, kurie gali būti susiję su saugumu, įskaitant tiekimo saugumą, reguliarumą, kokybę ir kainą, bei su aplinkos apsauga, įskaitant energijos vartojimo efektyvumą, energiją iš atsinaujinančių išteklių ir klimato apsaugą. Tokie įpareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti, skaidrūs, nediskriminaciniai, patikrinami ir turi užtikrinti Bendrijos elektros energijos įmonėms vienodas galimybes teikti paslaugas nacionaliniams vartotojams. Siekdamos užtikrinti tiekimo saugumą bei energijos vartojimo efektyvumo ir paklausos valdymą bei įgyvendinti aplinkosaugos tikslus ir tikslus, susijusius su energija iš atsinaujinančių išteklių, kaip nurodyta šioje dalyje, valstybės narės gali pradėti įgyvendinti ilgalaikį planavimą, atsižvelgdamos į galimybę, kad trečiosios šalys gali pageidauti prieigos prie sistemos.“
Ispanijos teisės aktai
Energijos apmokestinimo įstatymas
10 2012 m. gruodžio 27 d. Ley 15/2012 de medidas fiscales para la sostenibilidad energética (Įstatymas Nr. 15/2012 dėl fiskalinių priemonių energetikos tvarumui užtikrinti; BOE, Nr. 312, 2012 m. gruodžio 28 d., p. 88081; toliau – Energijos apmokestinimo įstatymas) preambulėje numatyta:
„Šio įstatymo tikslas – pritaikyti mūsų valstybės mokesčių sistemą prie efektyvesnio ir aplinką tausojančio naudojimo ir tvaraus vystymosi, vertybių, kuriomis grindžiama ši mokesčių reforma; ši sistema grindžiama pagrindiniais principais, reglamentuojančiais mokesčių, energijos ir, žinoma, Europos Sąjungos aplinkos apsaugos politiką <…>.
<…>
<…> Taigi viena iš šios mokesčių reformos esminių krypčių yra internalizuoti aplinkos apsaugos sąnaudas, susidarančias dėl elektros energijos gamybos <…> [Šis] įstatymas turėtų būti paskata gerinant mūsų valstybės energijos vartojimo efektyvumo lygį ir užtikrinant geresnį gamtos išteklių valdymą, taip pat remiant naują tvaraus vystymosi modelį ekonominiu, socialiniu ir aplinkos apsaugos požiūriais.
Be to, šia reforma prisidedama prie aplinkos politikos integravimo į mūsų valstybės mokesčių sistemą <…>
Šiuo tikslu šiuo įstatymu reglamentuojami trys nauji mokesčiai: <…>; nustatoma rinkliava už naudojimąsi vidaus vandenimis elektros energijai gaminti. <…>
Galiausiai šio įstatymo IV antraštinėje dalyje iš dalies keičiamas naujos redakcijos Real Decreto Legislativo 1/2001 de 20 de julio [(2001 m. liepos 20 d. Karaliaus dekretas Nr. 1/2001, toliau – Vandenų įstatymas)].
Ši antraštinė dalis, be kita ko, reglamentuoja viešųjų vandens išteklių naudojimo ekonominę ir finansinę tvarką. Joje nustatyta, kad kompetentingos viešojo administravimo institucijos, remdamosi sąnaudų susigrąžinimo principu ir atsižvelgdamos į ilgalaikes ekonomines prognozes, nustato atitinkamus mechanizmus, kuriais būtų galima išlaidas, susijusias su vandens valdymu, įskaitant aplinkosaugos ir išteklių sąnaudas, perkelti skirtingiems galutiniams naudotojams.
[Vandenų įstatymo] 112 ir 114 straipsniuose numatyti keturi skirtingi su vandeniu susiję mokesčiai: rinkliava už viešojo turto naudojimą, nuotekų mokestis, renkamas už į viešuosius vandens išteklius išleidžiamas nuotekas, reguliavimo mokestis, renkamas už privačią naudą, gautą [valstybei] atlikus [reguliavimo] veiksmus, ir vandens naudojimo mokesčiai, renkami už privačią naudą, gautą valstybei atlikus kitus nei reguliavimo veiksmus.
<…>
Šiuo metu, atsižvelgiant į bendrą Ispanijos vidaus vandenų kokybę, juos reikia apsaugoti siekiant išsaugoti vieną iš visuomenei būtinų gamtinių išteklių. Šiuo aspektu turi būti sustiprinta viešųjų vandens išteklių apsaugos politika. Šiuo tikslu būtina gauti išteklių, kuriuos turi suteikti asmenys, gaunantys naudos privačiai naudodami vandenį arba jį eksploatuodami konkrečiai elektros energijai gaminti.
Todėl šio pakeitimo tikslas yra nustatyti naują rinkliavą už viešųjų išteklių, apibrėžtų [Vandenų įstatymo] 2 straipsnio a punkte, t. y. už vidaus vandenų naudojimą arba eksploatavimą elektros energijai gaminti.“
11 Energijos apmokestinimo įstatymo 29 straipsniu iš dalies keičiamas Vandenų įstatymas ir į jį įtraukiamas taip suformuluotas 112bis straipsnis:
„112bis straipsnis. Rinkliava už naudojimąsi vidaus vandenimis elektros energijai gaminti.
1. Viešųjų išteklių, nurodytų šio įstatymo 2 straipsnio a punkte, naudojimas ir eksploatavimas elektros energijai gaminti elektrinės terminaluose apmokestinamas mokesčiu, vadinamu rinkliava už vidaus vandenų naudojimą elektros energijai gaminti, siekiant saugoti ir gerinti viešuosius vandens išteklius.
2. Rinkliavos mokėjimo momentas – hidroenergijos koncesijos pirminio leidimo suteikimas ir metinis taikymas; reikalaujama suma turi atitikti tos koncesijos arba leidimo sąlygose nurodytus laikotarpius.
3. Rinkliavą moka koncesininkai arba tam tikrais atvejais jų teisių perėmėjai.
4. Rinkliavos bazę nustato administravimo institucija; apmokestinamoji vertė atitinka pagamintos ir elektrinės terminaluose įvertintos kiekvienų mokestinių metų hidroenergijos ekonominę vertę, kurią gauna koncesininkas naudodamas ir eksploatuodamas viešuosius vandens išteklius.
5. Metinis rinkliavos tarifas yra 22 % apmokestinamosios vertės, o visa suma gaunama apmokestinamajai vertei pritaikius rinkliavos tarifą.
6. Ši rinkliava netaikoma hidroenergijos eksploatavimui, kurį tiesiogiai vykdo kompetentinga administracija, atsakinga už viešųjų vandens išteklių valdymą.
7. Hidroenergijos įrenginiams, kurių galingumas yra 50 MW arba mažesnis, ir elektros energijos gamybos įrenginiams, kuriuose taikoma vandens siurbimo technologija ir kurių galingumas didesnis nei 50 MW, taip pat, laikantis teisės aktais nustatytos tvarkos, tokiai gamybai arba įrenginiams, kuriuos reikia skatinti remiantis bendros energetikos politikos motyvais, rinkliava sumažinama 90 %.
8. Rinkliavą administruoja ir renka kompetentinga administravimo institucija arba valstybinė mokesčių administravimo institucija pagal susitarimą su ja.
Jei sudaromas susitarimas su Agencia Estatal de Administración Tributaria [(Ispanijos mokesčių administratorius)], administravimo institucija pateikia jai susijusius duomenis ir registrus, kad būtų paprasčiau administruoti mokesčius, ir periodiškai ją informuoja teisės aktais nustatytu būdu. Šiuo tikslu Comisión Nacional de Energía [(Nacionalinė energijos komisija, Ispanija)] ir Operador del Sistema eléctrico [(Elektros energijos sistemos operatorius, Ispanija)] turi pateikti upės baseino administravimo institucijai arba mokesčių administracijai visus reikiamus duomenis ir ataskaitas pagal Ley 58/2003, de 17 de diciembre [(2003 m. gruodžio 17 d. Įstatymas Nr. 58/2003)] 94 straipsnį.
2 % surinktos rinkliavos sumos priskiriama prie administravimo institucijos pajamų, o likusius 98 % mokesčių juos renkanti institucija perveda į valstybės iždą.“
12 Energijos apmokestinimo įstatymo papildomoje antroje nuostatoje, susijusioje su elektros energijos sistemos sąnaudomis, nurodyta:
„Kiekvienais metais pagal valstybės bendrųjų finansų įstatymus skiriamas finansavimas elektros energijos sistemos sąnaudoms padengti, kaip numatyta Ley 54/1997, de 27 de noviembre, del Sector Eléctrico [(1997 m. lapkričio 27 d. Įstatymas Nr. 54/1997 dėl elektros energijos sektoriaus)] 16 straipsnyje, lygus šių dėmenų sumai:
a) prognozuojamų metinių sumų, surinktų valstybėje dėl rinkliavų ir išlaidų, įtrauktų į šį įstatymą;
b) prognozuojamų pajamų, gautų pardavus šiltnamio efektą sukeliančių dujų taršos leidimus, ši suma negali viršyti 500 milijonų EUR.“
Karaliaus dekretas 198/2015
13 2015 m. kovo 23 d. Real Decreto 198/2015, por el que se desarrolla el artículo 112bis del texto refundido de la Ley de Aguas y se regula el canon por utilización de las aguas continentales para la producción de energía eléctrica en las demarcaciones intercomunitarias (Karaliaus dekretas 198/2015, kuriuo įgyvendinamas naujos redakcijos Vandenų įstatymo 112bis straipsnis ir reglamentuojama rinkliava už vidaus vandenų naudojimą elektros energijai gaminti keliose autonominėse srityse esančiuose upių baseinų rajonuose; BOE, Nr. 72, 2015 m. kovo 25 d., p. 25674; toliau – Karaliaus dekretas 198/2015) 12 straipsnyje nurodyta:
„Pajamos iš surinktos rinkliavos
1. Surinktos kaip rinkliava sumos pervedamos upės baseino administravimo institucijai pagal Vandenų įstatymo naujos redakcijos 112bis straipsnio 8 dalį <…>.
<…>
3. 2 % grynųjų kaip rinkliava surenkamų sumų laikoma upės baseino administravimo institucijos pajamomis.
4. 98 % grynųjų kaip rinkliava surenkamų sumų pervedama į valstybės iždą. Iš bendrojo valstybės biudžeto skiriama bent jau suma, lygi sumai, kuri numatyta veiksmams siekiant apsaugoti ir gerinti viešuosius vandens išteklius, pagal 14 straipsnio nuostatas. Šiuo tikslu kiekvienais metais įstatymuose dėl bendrųjų finansų numatomi investiciniai projektai, užtikrinantys viešųjų vandens išteklių apsaugą ir gerinimą.
5. Mėnesį, einantį po mėnesio, kurį surenkama rinkliava, administravimo institucija apskaičiuoja galutinės sąskaitos likutį ir jį perveda į valstybės iždą ir kartu pateikia Agencia Estatal de Administración Tributaria [(Ispanijos mokesčių administratorius)] ataskaitas apie šį likutį pagrindžiančias pajamas ir išlaidas.“
14 Šio karaliaus dekreto 13 straipsnyje numatyta:
„Viešųjų išteklių apsaugos garantijos
Siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi aplinkosaugos tikslų, nustatytų Vandens pagrindų direktyvoje, ir, kaip numatyta Vandenų įstatymo naujos redakcijos 98 ir paskesniuose straipsniuose, laikantis išlaidų atlyginimo principo, nustatyto Vandenų įstatymo naujos redakcijos 111bis straipsnyje, iš bendrojo valstybės biudžeto skiriama bent jau suma, lygi 12 straipsnio 4 dalyje numatytai sumai, vadovaujantis 14 straipsnyje nustatyta suma, veiksmams, skirtiems viešųjų vandens išteklių vandens telkiniams, kuriems daro įtaką hidroenergijos veikla, apsaugoti ir gerinti.“
15 Karaliaus dekreto 14 straipsnyje nurodyta:
„Viešųjų vandens išteklių apsauga ir būklės gerinimas
1. Šiame Karaliaus dekrete vandens išteklių apsauga ir būklės gerinimas suprantami kaip veiksmai, kuriuos Generalinė valstybės administracija, turinti kompetenciją valdyti daugiau nei vieną autonominę sritį apimančius baseinus, turi atlikti, kad pasiektų tris tikslus: nustatyti kliūtis, su kuriomis susiduria vandens telkiniai dėl žmogaus veiklos, pagerinti vandens telkinių būklę bei užkirsti kelią viešųjų vandens išteklių būklės blogėjimui ir tinkamai vykdyti viešųjų vandens išteklių kontrolės ir priežiūros bei vandens policijos užduotis.
2. Veiksmai, sudarantys sąlygas veiksmingiau ir tvariau valdyti išteklius racionalizuojant viešuosius vandens išteklius, yra vieni iš veiksmų, išvardytų šio straipsnio 1 dalyje.
3. Veiksmai, kuriais siekiama šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų tikslų, be kita ko, yra:
a) Vandens suvartojimo, suteikto koncesijoms ir įtraukto į vandenų registrą arba į Catálogo de Aguas Privadas [(privačių vandenų registras)].
b) Valdymo veiksmai, skirti sudaryti sąlygoms privatiems asmenims naudoti viešuosius vandens išteklius pagal leidimų išdavimo ir savarankiškai pateikiamų deklaracijų tvarką.
c) Vandenų registro modernizavimas, tvarkymas ir atnaujinimas.
d) Programų, sudarančių sąlygas atnaujinti ir peržiūrėti su vandeniu susijusius leidimus ir koncesijas, diegimas ir plėtojimas.
e) Su viešaisiais vandens ištekliais susijusių koncesijų suteikimo ir leidimų išdavimo tvarkos, ypač kiekvienu atveju nustatytų sąlygų, pasireiškiančių vandens policijos palaikymo užduotimis, laikymosi laipsnio priežiūra ir stebėsena.
f) Vandens telkinių kokybinės ir kiekybinės būklės priežiūra ir stebėsena. Ši priežiūra vykdoma įgyvendinant paviršinio ir požeminio vandens kontrolės ir vertinimo programas, tvarkant ir eksploatuojant vandens telkinių būklės kontrolės ir priežiūros tinklus bei prižiūrint įvairius nuotekų valymo planus ir programas.
g) Techniniai veiksmai, sudarantys sąlygas nustatyti ir pažymėti upių vagas, sudarančias viešųjų vandens išteklių dalį, su jomis susijusias teritorijas ir užliejamų teritorijų kartografavimą, ir potvynių rizikos valdymo priemonių, priklausančių administravimo institucijų kompetencijai, įgyvendinimas.
h) Upių vagų, sudarančių viešųjų vandens išteklių dalį, išsaugojimo ir gerinimo veiksmai gerinant upių nepertraukiamumą, pritaikant struktūras prie žuvų migracijos ir nuosėdų pernešimo, atkuriant upių vagas bei upių erdves ir galerinį mišką, taip pat kovojant su invazinėmis rūšimis, dėl kurių blogėja viešųjų vandens išteklių būklė.
i) Teritorijos hidrologinio planavimo visais jo etapais atnaujinimo ir peržiūrėjimo darbai, nes šie darbai yra svarbus aspektas saugant viešuosius vandens išteklius ir gerinant jų būklę, kiek jais siekiama įgyvendinti aplinkos apsaugos tikslus, aprašytus naujos redakcijos Vandenų įstatymo 92bis straipsnyje.“
Ginčai pagrindinėse bylose ir prejudiciniai klausimai
16 Pareiškėjai pagrindinėse bylose padavė Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) skundus, prašydami panaikinti Karaliaus dekretą 198/2015, kuriuo įgyvendinamas naujos redakcijos Vandenų įstatymo 112bis straipsnis ir reglamentuojama rinkliava už naudojimąsi vidaus vandenimis elektros energijai gaminti keliose autonominėse srityse esančiuose upių baseinų rajonuose.
17 112bis straipsnis, kuriuo nustatyta ši rinkliava, buvo įtrauktas Energijos apmokestinimo įstatymo 29 straipsniu iš dalies pakeitus Vandenų įstatymą.
18 Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl šio 29 straipsnio atitikties principui „teršėjas moka“, įtvirtintam SESV 191 straipsnio 2 dalyje, siejamoje su Direktyva 2000/60, nediskriminavimo principui, įtvirtintam Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 1 dalyje, ir konkurencijos teisei ir kelia klausimą, ar minėta rinkliava gali būti laikoma valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.
19 Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jeigu Energijos apmokestinimo įstatymas turėtų būti pripažintas kaip nesuderinamas su Sąjungos teise, Karaliaus dekretas 198/2015, kuriuo įgyvendinama rinkliava už naudojimąsi vidaus vandenimis elektros energijai gaminti ir dėl kurio paduoti pagrindiniai skundai, neturėtų teisinio pagrindo ir dėl to turėtų būti panaikintas.
20 Pirma, dėl šios rinkliavos atitikties principui „teršėjas moka“, kaip tai suprantama pagal SESV 191 straipsnio 2 dalį, ir Direktyvai 2000/60 tas teismas pažymi, jog nors iš Energijos apmokestinimo įstatymo aiškinamojo memorandumo matyti, kad rinkliavos už hidroenergijos gamybą nustatymas grindžiamas aplinkos apsaugos priežastimis, t. y. viešųjų vandens išteklių apsauga ir jų būklės gerinimu, esminės šios rinkliavos savybės ir pati jos struktūra rodo, kad šios rinkliavos tikrasis tikslas yra vien ekonominis, nes ja siekiama, kad valstybė gautų pajamų elektros energijos sistemos tarifo deficitui padengti; šis deficitas lygus pajamų, kurias Ispanijos elektros energijos įmonės gauna iš vartotojų, ir Ispanijos teisės aktuose pripažįstamų elektros energijos tiekimo sąnaudų skirtumui.
21 Iš tiesų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, viena vertus, šios rinkliavos bazė priklauso nuo pagamintos energijos vertės, kuri apskaičiuojama remiantis visu atlygiu, gautu iš energijos, patenkančios į elektros energijos tinklą. Klostantis faktinėms aplinkybėms galiojantis minėtos rinkliavos tarifas buvo 22 %, o naujos redakcijos Vandenų įstatymo 112bis straipsnyje už natūralių nenutrūkstamų ar nutrūkstamų upės vagų, taip pat ežerų, tvenkinių ir paviršinių užtvankų salpos viešuosiuose vandentakiuose, dėl kurių reikia gauti koncesiją arba administracinį leidimą, valdymą, naudojimą ir eksploatavimą buvo numatytas tik 5 % tarifas. Kita vertus, tik 2 % surinktos rinkliavos sumos skiriama Organismo de cuenca (viešoji įstaiga, atsakinga už vandentvarką upių baseinų rajonuose, Ispanija) veiklai, o likę 98 % pervedami į valstybės iždą ir sudaro elektros energijos sistemos papildomas pajamas. Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai nurodo, kad visa šios rinkliavos suma turėjo būti skirta viešųjų išteklių apsaugai ir jų būklei gerinti ir kad Karaliaus dekretu 198/2015 siekta pašalinti šį nenuoseklumą, numatant, jog viešųjų vandens išteklių apsaugai ir jų būklei gerinti iš bendrojo valstybės biudžeto būtų skiriama bent jau suma, lygi 98 % iš tos rinkliavos gautų pajamų. Vis dėlto prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad iš 2016 m. bendrojo valstybės biudžeto šiam tikslui nebuvo skirta tokia suma, o pajamos iš rinkliavos skirtos elektros energijos sistemos deficitui finansuoti.
22 Taigi, priešingai, nei reikalaujama pagal Direktyvą 2000/60, rinkliava už naudojimąsi vidaus vandenimis elektros energijai gaminti, pažeidžiamas sąnaudų, patirtų teikiant vandens paslaugas, įskaitant aplinkos apsaugos sąnaudas, susigrąžinimo principas, ja nenustatoma, kokia yra žala aplinkai, ir ji susijusi tik su viena vidaus vandenų naudojimo rūšimi, t. y. skirta elektros energijai gaminti, nepaisant šios energijos atsinaujinančio pobūdžio ir to, kad panaudotas vanduo nėra suvartojamas. Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad iš tikrųjų ši rinkliava yra mokestis, neturintis jokio ryšio su viešųjų išteklių naudojimu ir su veiklos, susijusios su šiuo naudojimu, poveikiu aplinkai.
23 Antra, kiek tai susiję su rinkliavos už naudojimąsi vidaus vandenimis elektros energijai gaminti atitiktimi Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam principui, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad šią rinkliavą turi mokėti tik hidroenergijos gamintojai, bet ne bet kuris kitas kitokią technologiją naudojantis energijos gamintojas, kurie turi administracines koncesijas keliose autonominėse srityse esančiuose upių baseinuose, o ne vienoje autonominėje srityje esančiuose upių baseinų rajonuose.
24 Trečia, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog dėl to, kad minėta rinkliava yra asimetrinio pobūdžio, nevienodos sąlygos, kurias ji lemia, daro poveikį konkurencijai elektros energijos rinkoje ir turi būti laikomos valstybės pagalba elektros energijos gamintojams, kuriems nėra taikoma ta rinkliava.
25 Šiomis aplinkybėmis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus bylose C‑105/18–C‑108/18 ir C‑110/18–C‑113/18:
„1. Ar aplinkos apsaugos principas „teršėjas moka“, numatytas SESV 191 straipsnio 2 dalyje, ir Direktyvos 2000/60 9 straipsnio 1 dalis, kuria nustatomas sąnaudų, patirtų teikiant vandens paslaugas, susigrąžinimo principas, taip pat atitinkamas vandens naudojimo sričių ekonominis subalansavimas, turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiama nustatyti rinkliavą už vidaus vandenų naudojimą energijai gaminti, kaip antai ginčijamą nagrinėjamu atveju, kuria neskatinama tausiai naudoti vandenį, nenustatomi viešųjų vandens išteklių išsaugojimo ir apsaugos mechanizmai ir kurios dydis visiškai nesusijęs su galima žala viešiesiems vandens ištekliams ir visas dėmesys skiriamas tik tam, kiek pajamų gali gauti gamintojai?
2. Ar toks mokestis, kaip antai nagrinėjamu atveju ginčijama rinkliava už vandens išteklių naudojimą, taikomas tik hidroenergijos gamintojams, vykdantiems veiklą keliose autonominėse srityse esančiuose upių baseinų rajonuose, bet ne gamintojams, turintiems koncesijas vienoje autonominėje srityje esančiuose upių baseinų rajonuose, ir gamintojams, naudojantiems hidroenergijos technologiją, bet ne kitas technologijas naudojantiems energijos gamintojams, yra suderinamas su Direktyvos 2009/72 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių 3 straipsnio 1 dalyje nustatytu įmonių nediskriminavimo principu?
3. Ar SESV 107 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad rinkliava už vandens išteklių naudojimą, kaip antai ginčijama nagrinėjamu atveju, taikoma hidroenergijos gamintojų, vykdančių veiklą keliose autonominėse srityse esančiuose upių baseinų rajonuose, nenaudai, yra draudžiama valstybės pagalba, nes taip diegiama asimetriška mokesčių sistema tos pačios technologijos atžvilgiu, atsižvelgiant į tai, kur yra elektrinė, ir rinkliava netaikoma energijos gamintojams, naudojantiems kitus šaltinius?“
26 Byloje C‑109/18 pirmieji du prejudiciniai klausimai yra iš esmės tapatūs dviem pirmiesiems klausimams bylose, nurodytose pirmesniame punkte; trečiasis prejudicinis klausimas suformuluotas taip:
„3. Ar SESV 107 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad tai, jog rinkliava už vandens išteklių naudojimą netaikoma hidroenergijos gamybai, vykdomai vienoje autonominėje srityje esančiuose upių baseinuose, ir kitam vandens išteklių naudojimui (kuris lemia išeikvojimą) ir taikoma tik naudojimui elektros energijai gaminti, yra draudžiama valstybės pagalba?“
Dėl prejudicinių klausimų
Dėl pirmojo klausimo
27 Pirmuoju klausimu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 191 straipsnio 2 dalis ir Direktyvos 2000/60 9 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiama rinkliava už vidaus vandenų naudojimą energijai gaminti, kaip antai nagrinėjama pagrindinėse bylose, kuria neskatinama tausiai naudoti vandenį, nenustatomi viešųjų vandens išteklių išsaugojimo ir apsaugos mechanizmai ir kurios dydis visiškai nesusijęs su galima žala šiems viešiesiems vandens ištekliams ir visas dėmesys skiriamas tik tam, kiek pajamų gali gauti hidroenergijos gamintojams.
28 Reikia priminti, jog SESV 191 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Sąjungos aplinkos politika siekiama aukšto apsaugos lygio ir kad ji, be kita ko, grindžiama principu „teršėjas moka“. Šitaip šia nuostata siekiama nustatyti tik bendruosius Sąjungos teisės principus aplinkos apsaugos srityje, nes, remiantis SESV 192 straipsniu, sprendimą dėl veiksmų, kurių reikia imtis, kad būtų pasiekti šie tikslai, turi priimti Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba pagal įprastą teisėkūros procedūrą (2015 m. kovo 4 d. Sprendimo Fipa Group ir kt., C‑534/13, EU:C:2015:140, 39 punktas ir nurodyta jurisprudencija).
29 Taigi, kadangi SESV 191 straipsnio 2 dalis, kurioje numatytas principas „teršėjas moka“, skirta Sąjungos veiksmams, šia nuostata negali remtis privatūs asmenys, siekdami, kad nebūtų taikomos nacionalinės teisės normos, kurios gali būti priimtos į aplinkos politiką patenkančioje srityje, kai netaikomas joks pagal SESV 192 straipsnį priimtas Sąjungos teisės aktas, konkrečiai reglamentuojantis atitinkamą situaciją (šiuo klausimu žr. 2015 m. kovo 4 d. Fipa Group ir kt., C‑534/13, EU:C:2015:140, 40 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
30 Tuo remiantis darytina išvada: kadangi šis principas „teršėjas moka“ aiškiai nurodytas Direktyvos 2000/60 9 straipsnio 1 dalyje ir ši direktyva priimta remiantis EB 175 straipsnio 1 dalimi (dabar – SESV 192 straipsnis), būtent atsižvelgiant į šią 9 straipsnio 1 dalį reikia nagrinėti, ar minėtas principas taikomas pagrindinėms byloms.
31 Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (2019 m. gegužės 16 d. Sprendimo Conti 11. Container Schiffahrt, C‑689/17, EU:C:2019:420, 37 punktas ir nurodyta jurisprudencija).
32 Pirma, iš Direktyvos 2000/60 9 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos formuluotės matyti, kad valstybės narės atsižvelgia į sąnaudų, patirtų teikiant vandens paslaugas, įskaitant aplinkos apsaugos ir išteklių sąnaudas, susigrąžinimo principą pagal ekonominę analizę, atliktą vadovaujantis šios direktyvos III priedu, ir pirmiausia į principą „teršėjas moka“.
33 Iš to, kad šioje pirmoje pastraipoje konkrečiai nenurodyta sistema, pagal kurią valstybės narės turi atsižvelgti į sąnaudų, patirtų teikiant vandens paslaugas, susigrąžinimo principą, darytina išvada, jog šia nuostata siekiama, kad valstybės narės nustatytų bendrąją šių sąnaudų susigrąžinimo politiką, pirmiausia atsižvelgdamos į principą „teršėjas moka“.
34 Be to, iš šios 9 straipsnio 1 dalies antros pastraipos matyti, kad valstybės narės laikotarpiu nuo Direktyvos 2000/60 priėmimo dienos iki 2010 m. turėjo užtikrinti, kad, viena vertus, vandens kainų politika pakankamai skatintų vartotojus naudoti vandenį efektyviai ir taip padėtų siekti šios direktyvos aplinkos apsaugos tikslų ir, kita vertus, įvairiose vandens naudojimo srityse, kurių yra išskirta bent trys – pramonė, buitinis sektorius ir žemės ūkis, deramai būtų padengiamos sąnaudos, patirtos teikiant vandens paslaugas, remiantis pagal šios direktyvos III priedą atlikta ekonomine analize ir atsižvelgiant į principą „teršėjas moka“.
35 Šiuo aspektu pažymėtina, jog tai, kad šio 9 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antroje įtraukoje nurodyti įvairūs ekonomikos sektoriai, kurie turi deramai prisidėti prie šių sąnaudų, patirtų teikiant vandens paslaugas, susigrąžinimo principo paisymo, patvirtina, kad pareiga, susijusi su atsižvelgimu į šį principą, taikoma vykdant bendrąją valstybių narių politiką dėl šių paslaugų. Be to, tokį aiškinimą patvirtina minėto 9 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos formuluotė; toje nuostatoje numatyta, kad valstybės narės gali atsižvelgti į socialinį, aplinkosauginį ir ekonominį šių sąnaudų susigrąžinimo poveikį ir poveikį patiriančio regiono arba regionų geografines ir klimato sąlygas, tad valstybėms narėms palikta diskrecija dėl tų sąnaudų susigrąžinimo principo įgyvendinimo.
36 Taigi iš Direktyvos 2000/60 9 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad tik atsižvelgiant į visas atitinkamas nacionalines taisykles, įgyvendinančias priemonių programas, kuriomis reglamentuojamos vandens paslaugos, galima patikrinti, ar valstybė narė atsižvelgė į šių paslaugų sąnaudų susigrąžinimo principą. Tuo remiantis darytina išvada, jog tai, ar laikytasi šio 9 straipsnio 1 dalies, negali būti vertinama atsižvelgiant į kurią nors atskirą nacionalinę priemonę, taikomą vandens išteklių vartotojams.
37 Antra, pažymėtina, kad šios nuostatos kontekstas patvirtinama jos formuluotės aiškinimą. Reikia priminti, kad Direktyva 2000/60 yra pagrindų direktyva, priimta remiantis EB 175 straipsnio 1 dalimi (dabar – SESV 192 straipsnis). Ja nustatomi bendrieji vandens apsaugos principai ir bendras veiksmų pagrindas ir užtikrinamas bendrųjų principų ir struktūrų, leidžiančių saugoti vandenį Europos Sąjungoje ir jį ekologiškai tvariai naudoti, koordinavimas, integracija ir plėtojimas tolesnėje ateityje. Šiuos principus ir šį pagrindą vėliau turi plėtoti valstybės narės, patvirtindamos konkrečias priemones (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑525/12, EU:C:2014:2202, 50 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
38 Be to, pagal šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalį kiekvienai valstybei narei nustatyta pareiga užtikrinti, kad kiekvienam upės baseino rajonui (arba tarpvalstybinio upės baseino rajono daliai, esančiai jos teritorijoje), būtų sudaryta priemonių programa tos direktyvos 4 straipsnyje nustatytiems aplinkos apsaugos tikslams pasiekti. Tos pačios direktyvos 11 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagrindinės šios programos priemonės apima pagal 9 straipsnį tikslingomis laikomas priemones, o tai patvirtina, kad šiame straipsnyje nustatyta pareiga susijusi su įvairių priemonių, kurios, vertinant bendrai, turi būti „tikslingos“ siekiant užtikrinti sąnaudų, patirtų teikiant vandens paslaugas, susigrąžinimo principo laikymąsi, nustatymu.
39 Trečia, reikia pažymėti, kad šis aiškinimas atitinka Direktyva 2000/60 siekiamą tikslą. Šia direktyva nesiekiama visiškai suderinti valstybių narių teisės aktų vandens srityje (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑525/12, EU:C:2014:2202, 50 punktą ir 2015 m. liepos 1 d. Sprendimo Bund für Umwelt und Naturschutz Deutschland, C‑461/13, EU:C:2015:433, 34 punktą).
40 Remiantis Direktyvos 2000/60 1 straipsnio a punktu, šios direktyvos tikslas – nustatyti vidaus paviršinių vandenų, tarpinių vandenų, pakrančių vandenų ir požeminio vandens apsaugos sistemą, kuri neleistų toliau prastėti vandenų ekosistemų ir sausumos ekosistemų, tiesiogiai priklausomų nuo vandenų ekosistemų, būklei, ją apsaugotų ir pagerintų.
41 Direktyva 2000/60 iš esmės grindžiama upių baseino valdymo, tikslų nustatymo atsižvelgiant į vandens telkinį, planavimo ir programavimo, ekonominės mokesčio už vandenį nustatymo sąlygų analizės, atsižvelgimo į sąnaudų susigražinimo socialinį, aplinkos apsaugos ir ekonominį poveikį principais, taip pat atsižvelgiant į atitinkamo regiono ar regionų geografines ir klimato sąlygas (2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑525/12, EU:C:2014:2202, 53 punktas).
42 Iš šios direktyvos nuostatų matyti, kad priemonės, susijusios su sąnaudų, patirtų teikiant vandens paslaugas, susigrąžinimu, yra vienos iš kokybiško vandens valdymo, kuriuo siekiama racionaliai naudoti išteklius, priemonių, kuriomis disponuoja valstybės narės (šiuo klausimu žr. 2014 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑525/12, EU:C:2014:2202, 55 punktą).
43 Kaip išvados 32 punkte iš esmės nurodė generalinis advokatas, jeigu, kaip pagrindinėse bylose, valstybė narė vandens išteklių vartotojams nustato rinkliavas, pagal Direktyvos 2000/60 9 straipsnio 1 dalyje numatytą vandens paslaugų sąnaudų susigrąžinimo principą nereikalaujama, kad kiekvieno iš šių mokesčių, vertinamo atskirai, dydis būtų proporcingas minėtoms sąnaudoms.
44 Tokiomis aplinkybėmis neturi reikšmės tai, kad pagrindinėse bylose, kaip nurodė prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis turi jurisdikciją aiškinti toms byloms taikomą nacionalinę teisę, rinkliavos už naudojimąsi vidaus vandenimis elektros energijai gaminti, atsižvelgiant tiek į jos esmines savybes, tiek į struktūrą, tikslas yra ne aplinkosauginis, o išimtinai ekonominis, taigi jis sudaro Ispanijos elektros energijos sistemos pajamas, skirtas šioje sistemoje susidariusiam tarifo deficitui sumažinti, ir neturi jokio ryšio su viešųjų vandens išteklių naudojimu ir veiklos, susijusios su šiuo naudojimu, poveikiu aplinkai.
45 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: SESV 191 straipsnio 2 dalis ir Direktyvos 2000/60 9 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jomis nedraudžiama rinkliava už vidaus vandenų naudojimą energijai gaminti, kaip antai nagrinėjama pagrindinėse bylose, kuria neskatinama tausiai naudoti vandenį, nenustatomi viešųjų vandens išteklių išsaugojimo ir apsaugos mechanizmai ir kurios dydis visiškai nesusijęs su galima žala šiems viešiesiems vandens ištekliams ir visas dėmesys skiriamas tik tam, kiek pajamų gali gauti hidroenergijos gamintojai.
Dėl antrojo klausimo
46 Antruoju klausimu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar nediskriminavimo principas, kaip numatytas Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 1 dalyje, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama rinkliava, kaip antai pagrindinėse bylose nagrinėjama rinkliava už naudojimąsi vidaus vandenimis elektros energijai gaminti, kuri taikoma tik hidroenergijos gamintojams, veikiantiems keliose autonominėse srityse esančiuose upių baseinuose.
47 Siekiant atsakyti į pateiktą klausimą, reikia išnagrinėti Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.
48 Šioje nuostatoje nurodyta, jog valstybės narės, remdamosi savo institucine struktūra ir deramai laikydamosi subsidiarumo principo, užtikrina, kad, nedarant įtakos šio straipsnio 2 daliai, elektros energijos įmonės būtų eksploatuojamos laikantis šios direktyvos principų siekiant sukurti konkurencingą, saugią ir aplinką tausojančią elektros energijos rinką, bei nediskriminuoja tų įmonių jų teisių ar įsipareigojimų požiūriu.
49 Reikia pažymėti, kad šio 3 straipsnio 1 dalyje elektros energijos vidaus rinkos srityje įtvirtintas bendrasis nediskriminavimo principas, kuris yra sudėtinė bendrųjų Sąjungos teisės principų dalis. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šis principas privalomas valstybėms narėms, jeigu pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinė situacija patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 11 d. Sprendimo Chacón Navas, C‑13/05, EU:C:2006:456, 56 punktą ir 2010 m. sausio 19 d. Sprendimo Kücükdeveci, C‑555/07, EU:C:2010:21, 21 ir 23 punktus).
50 Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti: kadangi iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos matyti, viena vertus, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamos situacijos yra išimtinai vidaus situacijos, t. y. joms nėra būdingas joks tarpvalstybinis elementas, ir, kita vertus, kad nagrinėjama rinkliava už naudojimąsi vidaus vandenimis elektros energijai gaminti yra mokestinio pobūdžio priemonės, nediskriminavimo principas, kaip antai numatytas Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 1 dalyje, taikomas šiai rinkliavai, tik jeigu šia direktyva siekiama suderinti valstybių narių mokesčių nuostatas.
51 Kadangi Direktyvos 2009/72 tikslas yra sukurti elektros energijos vidaus rinką, Sąjungos teisės aktų leidėjas taikė EB 95 straipsnio 1 dalyje (dabar – SESV 114 straipsnio 1 dalis) numatytą įprastą teisėkūros procedūrą, kad nustatytų priemones valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms suderinti kuriant vidaus rinką ir užtikrinant jos veikimą.
52 Vis dėlto, remiantis EB 95 straipsnio 2 dalimi (dabar – SESV 114 straipsnio 2 dalis), šio 95 straipsnio 1 dalis (dabar – SESV 114 straipsnio 1 dalis) netaikoma mokesčių nuostatoms.
53 Kadangi Direktyva 2009/72 nėra priemonė, susijusi su valstybių narių mokesčių nuostatų suderinimu, reikia konstatuoti, kad jos 3 straipsnio 1 dalyje numatytas nediskriminavimo principas netaikomas rinkliavai, kaip antai pagrindinėse bylose nagrinėjamai rinkliavai už naudojimąsi vidaus vandenimis elektros energijai gaminti.
54 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti: nediskriminavimo principas, numatytas Direktyvos 2009/72 3 straipsnio 1 dalyje, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiama rinkliava, kaip antai pagrindinėse bylose nagrinėjama rinkliava už naudojimąsi vidaus vandenimis elektros energijai gaminti, kurią turi mokėti tik hidroenergijos gamintojai, veikiantys keliose autonominėse srityse esančiuose upių baseinuose.
Dėl trečiojo klausimo sujungtose bylose C‑105/18–C‑108/18 bei C‑110/18–C‑113/18 ir byloje C‑109/18
55 Trečiuoju klausimu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 107 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog tai, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamos rinkliavos už naudojimąsi vidaus vandenimis elektros energijai gaminti nereikia mokėti, pirma, hidroenergijos gamintojams, veikiantiems tik vienoje autonominėje srityje esančiuose upių baseinuose, antra, elektros energijos iš kitų šaltinių nei vandens ištekliai gamintojams ir, trečia, kitais naudojimo atvejais, kai eikvojamas vanduo, yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal tą nuostatą.
56 Pirmiausia reikia konstatuoti, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑109/18 nepateikta jokios informacijos, kuria remdamasis Teisingumo Teismas galėtų pateikti naudingą atsakymą prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kiek tai susiję su galimu rinkliavos už naudojimąsi vidaus vandenimis elektros energijai gaminti kvalifikavimu kaip valstybės pagalbos, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, dėl to, kad ši rinkliava netaikoma įrenginiams, naudojantiems vandenį kitiems tikslams nei hidroenergijos gamyba.
57 Taigi ši trečiojo klausimo byloje C‑109/18 dalis, kiek ji susijusi su tokiais įrenginiais, turi būti pripažinta nepriimtina.
58 Dėl atsakymo iš esmės į visose sujungtose bylose pateiktų trečiųjų klausimų priimtinas dalis reikia priminti, jog pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją tam, kad nacionalinė priemonė būtų pripažinta „valstybės pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, turi būti įvykdytos toliau nurodytos sąlygos. Pirma, tai turi būti valstybės arba iš valstybinių išteklių suteikta pagalba. Antra, šis įsikišimas turi būti toks, kad galėtų padaryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Trečia, dėl įsikišimo pagalbos gavėjui turi būti suteiktas atrankusis pranašumas. Ketvirta, dėl įsikišimo turi arba gali būti iškraipoma konkurencija (be kita ko, žr. 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Azienda Napoletana Mobilità, C‑659/17, EU:C:2019:633, 20 punktą).
59 Kadangi tam, kad priemonė būtų pripažinta „valstybės pagalba“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, turi būti įvykdyta kiekviena iš šių keturių sąlygų, nes jos yra kumuliacinės, o prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia tik dėl sąlygos, susijusios su rinkliavos už naudojimąsi vidaus vandenimis elektros energijai gaminti atrankumu, pirmiausia reikia išnagrinėti pastarąją sąlygą.
60 Iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad vertinant nacionaline priemone pagalbos gavėjams suteikto pranašumo atrankinį pobūdį reikia nustatyti, ar pagal konkrečią teisinę sistemą šia nacionaline priemone labiau palaikomos „tam tikros įmonės ar tam tikrų prekių gamyba“ nei kitos, kurių, atsižvelgiant į ta sistema siekiamą tikslą, faktinė ir teisinė padėtis yra panaši ir kurios taip yra vertinamos skirtingai, o tai gali būti laikoma iš esmės diskriminaciniu vertinimu (2018 m. balandžio 26 d. Sprendimo ANGED, C‑233/16, EU:C:2018:280, 38 punktas ir nurodyta jurisprudencija).
61 Mokesčių priemonę kvalifikuojant kaip „atrankinę“ reikia, pirma, apibrėžti tam tikroje valstybėje narėje taikomą bendrą arba „įprastą“ mokesčių sistemą ir, antra, įrodyti, kad nagrinėjama mokesčių priemonė yra tos sistemos išimtis, nes ja diferencijuojami ūkio subjektai, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į bendrąja sistema siekiamą tikslą, yra panaši (2018 m. balandžio 26 d. Sprendimo ANGED, C‑233/16, EU:C:2018:280, 40 punktas ir nurodyta jurisprudencija).
62 Šiuo aspektu referencinio pagrindo nustatymas yra ypač svarbus mokesčių priemonių atveju, nes pranašumo egzistavimas gali būti nustatytas tik palyginus su vadinamuoju „įprastu“ apmokestinimu (šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, C‑88/03, EU:C:2006:511, 56 punktą ir 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / Hansestadt Lübeck, C‑524/14 P, EU:C:2016:971, 55 punktą).
63 Pirma, kalbant apie vertinimą dėl pagrindinėse bylose nagrinėjamos priemonės atrankinio pobūdžio, kuris gali kilti iš to, kad rinkliavos už naudojimąsi vidaus vandenimis elektros energijai gaminti neturi mokėti elektros energijos gamintojai, kurių elektros energijos gamybos šaltinis nėra vanduo, reikia pažymėti, jog, nepaisant to, kad šios rinkliavos nustatymo kriterijus, susijęs su elektros energijos gamybos šaltiniu, formaliai nelaikomas konkretaus referencinio teisinio pagrindo išimtimi, pritaikius tą kriterijų, į minėtos rinkliavos taikymo sritį nepatenka šie elektros energijos gamintojai.
64 Kadangi SESV 107 straipsnio 1 dalyje valstybės įsikišimas apibrėžiamas pagal jo poveikį, neatsižvelgiant į naudojamus metodus, negalima a priori atmesti galimybės, kad apmokestinimo rinkliava už naudojimąsi vidaus vandenimis elektros energijai gaminti kriterijus praktiškai gali sudaryti palankesnes sąlygas „tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, ir sumažinti joms tenkančią naštą, palyginti su įmonėmis, kurioms taikoma ši rinkliava (šiuo klausimu žr. 2018 m. balandžio 26 d. Sprendimo ANGED, C‑233/16, EU:C:2018:280, 47 ir 48 punktus ir nurodytą jurisprudenciją).
65 Taigi reikia nustatyti, ar hidroenergijos gamintojų, apmokestinamų pagrindinėse bylose nagrinėjama rinkliava, ir elektros energijos gamintojų, kurių elektros energijos gamybos šaltinis nėra vanduo, padėtis yra panaši atsižvelgiant į pagrindinėse bylose nagrinėjama rinkliava siekiamą tikslą.
66 Šiuo aspektu iš nutartyse dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą pateikto nacionalinės teisės aprašymo, ypač iš Vandenų įstatymo 112bis straipsnio 1 dalies ir Karaliaus dekreto 198/2015 12–14 straipsnių, matyti, kad rinkliava už naudojimąsi vidaus vandenimis elektros energijai gaminti skirta viešiesiems vandens ištekliams saugoti ir gerinti. Neginčijama, kad tik hidroenergijos gamintojai naudoja viešuosius vandens išteklius kaip elektros energijos gamybos šaltinį, o tai gali daryti poveikį aplinkai, susijusį su šiais vandens ištekliais.
67 Taigi reikia konstatuoti, kad vandens išteklių nenaudojančių elektros energijos gamintojų, kuriems netaikoma rinkliava už naudojimąsi vidaus vandenimis elektros energijai gaminti, faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į šia rinkliava siekiamą tikslą, nėra panaši į vandens išteklius naudojančių elektros energijos gamintojų padėtį.
68 Jeigu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis turi jurisdikciją aiškinti nacionalinę teisę, nurodys, kad šia rinkliava, nepaisant Vandenų įstatymo 112bis straipsnio formuluotės ir Karaliaus dekreto 198/2015, kuriuo nustatyta ta rinkliava, nuostatų ir atsižvelgiant į jos esmines savybes ir struktūrą, siekiama vien ekonominio tikslo, reikia priminti, kad, nesant šią sritį reglamentuojančių Sąjungos teisės aktų, valstybės narės turi kompetenciją nustatyti apmokestinimo bazes ir paskirstyti mokesčių naštą skirtingiems gamybos veiksniams ir ūkio sektoriams (šiuo klausimu žr. 2018 m. balandžio 26 d. Sprendimo ANGED, C‑233/16, EU:C:2018:280, 50 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
69 Taigi vadovaujantis apmokestinimo kriterijumi, susijusiu su elektros energijos gamybos šaltiniu, iš principo leidžiama valstybei narei nustatyti rinkliavą, kaip antai pagrindinėse bylose nagrinėjamą rinkliavą, tik elektros energijos gamintojams, kurie naudoja vandens išteklius kaip elektros energijos gamybos šaltinį.
70 Antra, kalbant apie vertinimą dėl pagrindinėse bylose nagrinėjamos priemonės atrankinio pobūdžio, kuris gali kilti iš to, kad hidroenergijos gamintojai, veikiantys tik vienoje autonominėje srityje esančiuose upių baseinuose, neturi mokėti rinkliavos už naudojimąsi vidaus vandenimis elektros energijai gaminti, reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją referencinį teisinį pagrindą, kuriuo remiantis vertinama, ar priemonė yra atrankioji, nebūtinai turi apibrėžti atitinkamos valstybės teritorijos ribos – jis gali būti nustatytas pagal teritoriją, kurioje regiono ar vietos valdžios institucija įgyvendina konstitucijos ar teisės aktų jai suteiktą kompetenciją. Taip yra tuomet, kai tokia valdžios institucija turi tokį teisinį ir faktinį statusą, dėl kurio ji yra pakankamai nepriklausoma nuo valstybės narės centrinės vyriausybės tam, kad jos priimamomis priemonėmis būtent ji, o ne centrinė vyriausybė vaidintų pagrindinį vaidmenį apibrėžiant politinę ir ekonominę įmonių veiklos aplinką (šiuo klausimu žr. 2018 m. balandžio 26 d. Sprendimo ANGED, C‑233/16, EU:C:2018:280, 41 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).
71 Iš šios jurisprudencijos matyti, kad referencinis pagrindas priklauso nuo atitinkamą priemonę patvirtinusios valdžios institucijos kompetencijos apimties.
72 Tuo pačiu klausimu ir iš 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / Hansestadt Lübeck (C‑524/14 P, EU:C:2016:971, 61 ir 62 punktai) matyti, kad tinkamas priemonės atrankinio pobūdžio vertinimo referencinis pagrindas gali būti apribotas teisine sistema, kurią patvirtino subjektas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų.
73 Priemonės atrankinis pobūdis negali būti vertinamas neatsižvelgiant į šią priemonę patvirtinusios valdžios institucijos kompetencijos teisines ribas.
74 Nagrinėjamu atveju rašytinėse pastabose ir per Teisingumo Teismo posėdį Ispanijos vyriausybė nurodė, jog tai, kad rinkliavą už naudojimąsi vidaus vandenimis elektros energijai gaminti turi mokėti tik hidroenergijos gamintojai, naudojantys daugiau nei vienoje autonominėje srityje esančius upių baseinus, pateisinama Ispanijos valstybės teritorine struktūra ir kiekvienos administracijos kompetencija bei atitinkama centrinės vyriausybės ir autonominių sričių, kurios, atsižvelgiant į viešuosius vandens išteklius, rengia savo pačių teisinę sistemą, kompetencija.
75 Taigi nacionalinės teisės aktų leidėjas priėmė nacionalinės teisės aktus, nustatančius šią rinkliavą, kuria apmokestinami tik asmenys, turintys administracines koncesijas daugiau nei vienoje autonominėje srityje esančiuose upių baseinuose, naudodamasis kompetencija, kuri apsiriboja vien šiais baseinais.
76 Tokiomis aplinkybėmis ir su sąlyga, kad prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atliks jam tenkantį kompetencijos paskirstymo patikrinimą, tinkamą galimos pagalbos priemonės atrankinio pobūdžio vertinimo referencinį pagrindą sudaro apmokestinamas, taikomas hidroenergijos gamybai daugiau nei vieną autonominę sritį apimančiuose upių baseinuose.
77 Atsižvelgiant į taip apibrėžtą referencinį pagrindą, reikia konstatuoti, kad hidroenergijos gamintojų, veikiančių vienos autonominės srities viduje esančiame upės baseine, padėtis nėra panaši į energijos gamintojų, veikiančių daugiau nei vieną sritį apimančiuose upių baseinuose, padėtį.
78 Darytina išvada, kad sąlyga, susijusi su nagrinėjamos priemonės atrankumu, neįvykdyta, todėl nėra reikalo nagrinėti kitų šio sprendimo 58 punkte nurodytų sąlygų.
79 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad SESV 107 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog tai, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamos rinkliavos už naudojimąsi vidaus vandenimis elektros energijai gaminti nereikia mokėti, viena vertus, hidroenergijos gamintojams, veikiantiems tik vienoje autonominėje srityje esančiuose upių baseinuose, ir, kita vertus, elektros energijos iš kitų šaltinių nei vandens ištekliai gamintojams, nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, šiems gamintojams, nes jų padėtis, atsižvelgiant į tinkamą referencinį pagrindą ir šia rinkliava siekiamą tikslą, nėra panaši į hidroenergijos gamintojų, veikiančių daugiau nei vieną autonominę sritį apimančiuose upių baseinuose ir apmokestinamų minėta rinkliava, padėtį, o tai turi patikrinti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
80 Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:
1. SESV 191 straipsnio 2 dalis ir 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60, nustatančios Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus, 9 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jomis nedraudžiama rinkliava už vidaus vandenų naudojimą energijai gaminti, kaip antai nagrinėjama pagrindinėse bylose, kuria neskatinama tausiai naudoti vandenį, nenustatomi viešųjų vandens išteklių išsaugojimo ir apsaugos mechanizmai ir kurios dydis visiškai nesusijęs su galima žala šiems viešiesiems vandens ištekliams ir visas dėmesys skiriamas tik tam, kiek pajamų gali gauti hidroenergijos gamintojams.
2. Nediskriminavimo principas, kaip antai numatytas 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 2003/54/EB, 3 straipsnio 1 dalyje, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nėra draudžiama rinkliava, kaip antai pagrindinėse bylose nagrinėjama rinkliava už naudojimąsi vidaus vandenimis elektros energijai gaminti, kurią turi mokėti tik hidroenergijos gamintojai, veikiantys keliose autonominėse srityse esančiuose upių baseinuose.
3. SESV 107 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog tai, kad pagrindinėse bylose nagrinėjamos rinkliavos už naudojimąsi vidaus vandenimis elektros energijai gaminti nereikia mokėti, viena vertus, hidroenergijos gamintojams, veikiantiems tik vienoje autonominėje srityje esančiuose upių baseinuose, ir, kita vertus, elektros energijos iš kitų šaltinių nei vandens ištekliai gamintojams, nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, šiems gamintojams, nes jų padėtis, atsižvelgiant į tinkamą referencinį pagrindą ir šia rinkliava siekiamą tikslą, nėra panaši į hidroenergijos gamintojų, veikiančių daugiau nei vieną autonominę sritį apimančiuose upių baseinuose ir apmokestinamų minėta rinkliava, padėtį, o tai turi patikrinti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
Parašai.