Language of document : ECLI:EU:T:2014:167

BENDROJO TEISMO (šeštoji kolegija) NUTARTIS

2014 m. kovo 20 d.(*)

„Ieškinys dėl žalos atlyginimo – Europos Parlamento nariai – Įgaliojimų patikrinimas – Parlamento sprendimas, kuriuo Europos Parlamento nario mandatas paskelbiamas negaliojančiu – Parlamento sprendimo panaikinimas Teisingumo Teismo sprendimu – Iš dalies akivaizdžiai nepriimtinas ir teisiškai nepagrįstas ieškinys“

Byloje T‑43/13

Beniamino Donnici, gyvenantis Castrolibero (Italija), atstovaujamas advokatų V. Vallefuoco ir J.‑M. Van Gyseghem,

ieškovas,

prieš

Europos Parlamentą, atstovaujamą N. Lorenz ir S. Seyr,

atsakovą,

dėl ieškinio dėl žalos atlyginimo, kuriuo siekiama, kad būtų atlyginta žala, kurią ieškovas patyrė priėmus 2007 m. gegužės 24 d. Europos Parlamento sprendimą dėl jo įgaliojimų patikrinimo, panaikintą 2009 m. balandžio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimu Italija ir Donnici prieš Parlamentą (C‑393/07 ir C‑9/08, Rink. p. I‑3679),

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkas S. Frimodt Nielsen (pranešėjas), teisėjai F. Dehousse ir A. Collins,

kancleris E. Coulon,

priima šią

Nutartį

 Ginčo aplinkybės

1        Per 2004 m. birželio 12 ir 13 d. vykusius Europos Parlamento rinkimus ieškovas Beniamino Donnici kaip kandidatas buvo įrašytas į bendrą sąrašą Società Civile – Di Pietro Occhetto. Šis sąrašas gavo dvi vietas: pirmąją Pietų Italijos rinkimų apygardoje, antrąją – Šiaurės Vakarų Italijos rinkimų apygardoje. Antonio Di Pietro, kuris atsidūrė pačioje sąrašo pradžioje abiejose apygardose, pasirinko būti išrinktas Pietų Italijos rinkimų apygardą.

2        Atsižvelgiant į abiejose rinkimų apygardose surinktų balsų skaičių, Achille Occhetto rinkimų sąraše užėmė antrąją vietą ir aplenkė ieškovą Pietų Italijos rinkimų apygardoje, o Giulietto Chiesa – Šiaurės Vakarų Italijos rinkimų apygardoje. Kadangi A. Di Pietro pasirinko būti išrinktas Pietų Italijos rinkimų apygardoje, turėjo būti paskelbta, kad A. Occhetto išrinktas Šiaurės Vakarų Italijos rinkimų apygardoje. Tačiau A. Occhetto 2004 m. liepos 6 d. rašytiniu pareiškimu, kurį kitą dieną gavo Ufficio elettorale nazionale per il Parlamento europeo presso la Corte di cassazione (Nacionalinė rinkimų į Europos Parlamentą komisija prie Kasacinio teismo, toliau – Italijos rinkimų komisija), tuo metu turėjęs Italijos Respublikos Senato nario mandatą, atsisakė savo vietos Europos Parlamente abiejose rinkimų apygardose.

3        Po šio atsisakymo Italijos rinkimų komisija 2004 m. liepos 18 d. paskelbė G. Chiesa išrinktą Šiaurės Vakarų Italijos rinkimų apygardoje, o A. Di Pietro – Pietų Italijos rinkimų apygardoje, ir 2004 m. lapkričio 12 d. nurodė ieškovo pavardę pirmoje asmenų, pakeisiančių A. di Pietro Pietų Italijos rinkimų apygardoje, sąrašo vietoje, o A. Occhetto, kuris atsisakė mandato, šiame sąraše nenurodytas.

4        Per 2006 m. balandžio 9–10 dienomis vykusius Italijos parlamento rinkimus A. Di Pietro buvo išrinktas Italijos parlamento nariu ir pasirinko nacionalinio parlamento nario mandatą, jis įsigaliojo 2006 m. balandžio 28 d. Kadangi pagal Akto dėl atstovų į Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, pridėto prie 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimo 76/787/EAPB, EEB, Euratomas (OL L 278, p. 5), iš dalies pakeisto ir pernumeruoto 2002 m. birželio 25 d. ir rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimu 2002/772/EB, Euratomas (OL L 283, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 4 t., p. 137), 7 straipsnio 2 dalį šios pareigos nesuderinamos su Europos Parlamento nario pareigomis, Parlamentas konstatavo, kad ši vieta yra laisva.

5        2006 m. balandžio 27 d. Italijos rinkimų komisijai adresuotu pareiškimu A. Occhetto, kuris buvo iškėlęs kandidatūrą tuose pačiuose nacionalinio parlamento rinkimuose, tačiau nebuvo perrinktas, atšaukė savo 2004 m. liepos 6 d. atsisakymą ir paprašė leisti užimti atsiradusią laisvą vietą dėl to, kad A. Di Pietro pasirinko būti Italijos Respublikos parlamento narys.

6        Po šio pareiškimo Italijos rinkimų komisija 2006 m. gegužės 8 d. paskelbė A. Occhetto išrinktą į Europos Parlamentą ir tą pačią dieną pranešė šiam Parlamentui, kad jo pavardė įrašytina į asmenų, pakeisiančių A. Di Pietro, sąrašą.

7        2006 m. liepos 21 d. Sprendimu Tribunale amministrativo regionale del Lazio (Lacijaus regioninis administracinis teismas, Italija) kaip nepagrįstą atmetė B. Donnici pareikštą ieškinį dėl šio paskelbimo panaikinimo.

8        Ieškovas taip pat Europos Parlamente ginčijo A. Occhetto paskelbimą išrinktu Europos Parlamento nariu vietoj A. Di Pietro. Šį ginčą 2006 m. birželio 21 d. posėdyje išnagrinėjo Parlamento Teisės reikalų komitetas. Nustatęs, kad pagal iš dalies pakeisto ir pernumeruoto Akto dėl atstovų į Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, pridėto prie Sprendimo 76/787, 12 straipsnį šis reikalavimas nebuvo priimtinas, nes buvo pagrįstas 1979 m. sausio 24 d. Įstatymu Nr. 18 dėl Italijos atstovų rinkimų į Europos Parlamentą (legge n. 18, Elezione dei membri del Parlamento europeo spettanti all’Italia; GURI Nr.°29, 1979 m. sausio 30 d., p. 947), Teisės reikalų komitetas Europos Parlamentui vienbalsiai pasiūlė patvirtinti A. Occhetto mandatą. 2006 m. liepos 3 d. Europos Parlamentas patvirtino A. Occhetto mandatą.

9        2006 m. gruodžio 6 d. Sprendimu Consiglio di Stato (Italijos valstybės taryba) patenkino B. Donnici apeliacinį skundą dėl minėto Tribunale amministrativo regionale del Lazio sprendimo ir panaikino 2006 m. gegužės 8 d. Italijos rinkimų komisijos paskelbtą A. Occhetto išrinkimą Europos Parlamento nariu.

10      Consiglio di Stato sprendimas įsiteisėjo Corte suprema di cassazione priėmus 2007 m. kovo 26 d. sprendimą, kuriuo A. Occhetto skundas pripažintas nepriimtinu dėl formos trūkumų.

11      2007 m. kovo 29 d. Italijos rinkimų komisija susipažino su minėtu Consiglio di Stato sprendimu ir paskelbė ieškovą išrinktą Europos Parlamento nariu Pietų Italijos rinkimų apygardoje ir atšaukė A. Occhetto mandatą. Apie šį paskelbimą pranešta Europos Parlamentui, šis į tai atsižvelgė 2007 m. balandžio 23 d. plenarinės sesijos protokole; protokole buvo pažymėta, kad ieškovas posėdžiauja Parlamente, tačiau tik laikinai, ir jo įgaliojimus vėliau turės patikrinti Parlamentas priimdamas sprendimą.

12      Per tą laiką 2007 m. balandžio 5 d. laišku A. Occhetto pareiškė prieštaravimą, reikalaudamas iš Europos Parlamento patvirtinti jo mandatą ir neįteisinti ieškovo mandato. Pareiškus šį reikalavimą, Europos Parlamentas ieškovo mandato klausimą perdavė nagrinėti savo Teisės reikalų komitetui.

13      2007 m. gegužės 24 d. Europos Parlamento sprendimu dėl ieškovo įgaliojimų patikrinimo (toliau ‒ ginčijamas sprendimas) ieškovo mandatas buvo pripažintas negaliojančiu, o A. Occhetto mandatas ‒ patvirtintas.

14      Ginčijamas sprendimas ieškovui buvo įteiktas 2007 m. gegužės 29 d.

15      2007 m. birželio 22 d. Pirmosios instancijos teismo (toliau – Bendrasis Teismas) kanceliarijai ieškovas pateikė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

16      Ieškovas taip pat pateikė prašymą sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą. Laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas patenkino šį prašymą 2007 m. lapkričio 15 d. Nutartimi Donnici prieš Parlamentą (T‑215/07 R, Rink. p. II‑4673) ir atidėjo ginčijamo sprendimo vykdymą. Ieškovas ir vėl galėjo posėdžiauti Europos Parlamente.

17      2007 m. rugpjūčio 9 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu (registracijos numeris C‑393/07) Italijos Respublika taip pat pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

18      2007 m. gruodžio 13 d. Nutartimi Donnici prieš Parlamentą (T‑215/07, Rink. p. II‑5239) Bendrasis Teismas atsisakė jurisdikcijos byloje Teisingumo Teismo naudai, kad šis galėtų priimti sprendimą dėl ieškinio dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Šis ieškinys buvo įrašytas į Teisingumo Teismo registrą, jo numeris C‑9/08.

19      2009 m. balandžio 30 d. Sprendimu Italija ir Donnici prieš Parlamentą (C‑393/07 ir C‑9/08, Rink. p. I‑3679) Teisingumo Teismas ginčijamą sprendimą panaikino.

20      2010 m. liepos 6 d. laišku ieškovas kreipėsi į Europos Parlamentą prašydamas atlyginti žalą, kurią jis patyrė priėmus ginčijamą sprendimą.

21      Europos Parlamento generalinis sekretorius atsakė 2010 m. spalio 1 d. laišku ir atmetė ieškovo prašymą atlyginti žalą.

22      2011 m. birželio 22 d. laišku ieškovas atsakė į 2010 m. spalio 1 d. Europos Parlamento generalinio sekretoriaus laišką, pakartojo savo prašymą atlyginti žalą ir Parlamentą formaliai įspėjo. Jis jokio atsakymo iš Parlamento negavo.

 Procesas ir šalių reikalavimai

23      2013 m. sausio 29 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo pareiškimą, kuriuo ieškovė pareiškė šį ieškinį.

24      2013 m. balandžio 25 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu atskiruoju aktu Europos Parlamentas pateikė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį. 2013 m. birželio 10 d. ieškovas pateikė savo pastabas dėl šio prieštaravimo.

25      Ieškovas Teismo prašo:

–        įpareigoti Europos Parlamentą sumokėti 1 720 470 EUR arba mažesnę teismo nustatytą sumą;

–        priteisti iš Europos Parlamento bylinėjimosi išlaidas.

26      Nepriimtinumu grindžiamame prieštaravime Europos Parlamentas Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį kaip nepagrįstą;

–        priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

27      Savo pastabose dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo ieškovas prašo atmesti šį prieštaravimą ir patenkinti ieškinyje pateiktus reikalavimus.

 Dėl teisės

 Šalių argumentai

28      Europos Parlamentas teigia, kad ieškinys buvo pateiktas pasibaigus penkerių metų terminui, nustatytam Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje.

29      Ieškovas iš esmės nesutinka, kad jis pateikė ieškinį dėl nuostolių atlyginimo pasibaigus penkerių metų senaties terminui, ir prašo, kad Bendrasis Teismas priimtų sprendimą nedalyvaujant šaliai ir patenkintų jo reikalavimus, nes Europos Parlamentas, jo manymu, savo nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą pateikė praėjus dviejų mėnesių terminui, kuris skirtas atsiliepimui į ieškinį pateikti, ‒ šį terminą reikia taikyti nepriimtinumu grindžiamam prieštaravimui.

30      Ieškovas prašo atlyginti ketveriopą žalą: pirma, tarnybinių išmokų, kurios jam turėjo būti išmokėtos laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 29 d. iki 2007 m. lapkričio 15 d., taip pat su Parlamento nario funkcijomis susijusių įvairių išmokų ir vienkartinių išlaidų kompensacijų, kurios turėjo būti išmokėtos už tą patį laikotarpį, nemokėjimas; antra, galimybės būti perrinktam naujai kadencijai praradimas; trečia, tai, kad ginčijamu sprendimu iš jo kaip Europos Parlamento nario beveik penktadalį jo mandato trukmės laiko buvo atimta galimybė įgyvendinti savo politinę teisę, ir, ketvirta, dėl kliudymo dalyvauti Parlamento posėdžiuose kilę žalingi padariniai jo teisėms į pensiją, kurias jis galėjo įgyti kaip Parlamento narys.

 Bendrojo Teismo vertinimas

31      Pagal Procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalį, jei šalis prašo, Bendrasis Teismas gali priimti sprendimą dėl priimtinumo, nenagrinėjęs bylos iš esmės. Pagal to paties straipsnio 3 dalį toliau procesas vyksta žodžiu, nebent Bendrasis Teismas nusprendžia priešingai.

32      Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 111 straipsnį, jeigu ieškinys akivaizdžiai nepriklauso šio teismo jurisdikcijai arba jeigu jis nepriimtinas arba teisiškai nepagrįstas, Teismas gali motyvuota nutartimi ir nesiimdamas jokių kitų veiksmų nagrinėjamoje byloje priimti sprendimą dėl šio ieškinio.

33      Šioje byloje Bendrasis Teismas mano, kad bylos medžiagoje yra užtektinai informacijos ir žodinė proceso dalis nebūtina.

 Dėl vėlavimo pateikti nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą

34      Ieškovas iš esmės teigia, kad reikia priimti sprendimą nedalyvaujant šaliai ir patenkinti jo reikalavimus, nes Europos Parlamentas, jo manymu, nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą pateikė praėjus Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje nustatytam dviejų mėnesių terminui pateikti atsiliepimą į ieškinį ‒ šis terminas taikomas ir pateikiant nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.

35      Šioje byloje ieškinį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. sausio 29 d., o pranešimas apie jį Europos Parlamentui išsiųstas 2013 m. vasario 18 d.; šį pranešimą jis gavo 2013 m. vasario 19 d. (žr. B1 priedą dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo).

36      Europos Parlamentas pateikė nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą 2013 m. balandžio 25 d.

37      Aišku, kad terminas pateikti atsiliepimą į ieškinį yra du mėnesiai.

38      Šis terminas yra institucijai atsakovei atsakyti į ieškinį pasirenkant, ar atsakyti iš esmės ir pateikti atsiliepimą į ieškinį, ar nurodyti, kad ieškinys yra nepriimtinas ir šiuo tikslu pateikti prieštaravimą, vadovaujantis Bendrojo Teismo procedūros reglamento 114 straipsnio 1 dalimi.

39      Todėl darytina išvada, kad terminas pateikti nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą taip pat yra du mėnesiai.

40      Tačiau pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalį „nustatyti procesiniai terminai dėl nuostolių pratęsiami dešimčiai dienų, ir tas laikotarpis yra visiems vienodas“.

41      Be to, nuspręsta, kad Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje nustatytas terminas pateikti atsiliepimą į ieškinį pradedamas skaičiuoti tik po to, kai atsakovas gauna ieškinį (1992 m. gruodžio 14 d. Bendrojo Teismo nutarties Lenz prieš Komisiją, T‑47/92, Rink. p. II‑2523, 34 punktas).

42      Darytina išvada, kad teismo praktika taip pat taikoma terminui pateikti nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą.

43      Šioje byloje terminas pasibaigė 2013 m. balandžio 29 d.

44      Kadangi Europos Parlamentas nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą pateikė 2013 m. balandžio 25 d., darytina išvada, kad jis pateiktas nepasibaigus terminui.

45      Todėl ieškovo prašymą, kad Bendrasis Teismas ieškinį išnagrinėtų nedalyvaujant šaliai, reikia atmesti.

 Dėl senaties

46      Pagal Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnį teisė pareikšti ieškinį dėl Europos Sąjungos deliktinės atsakomybės išnyksta dėl senaties, jei praeina penkeri metai po įvykio, dėl kurio norima teikti ieškinį.

47      Toks senaties terminas numatytas atsižvelgus, be kita ko, į laiką, kurio reikia tariamai žalos patyrusiai šaliai, kad galėtų surinkti ieškiniui pareikšti reikalingą informaciją ir patikrinti aplinkybes, kuriomis šis ieškinys gali būti grindžiamas (žr. 2012 m. lapkričio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Evropaïki Dynamiki prieš Komisiją, C‑469/11 P, 33 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

48      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai tenkinamos pareigos atlyginti žalą sąlygos, visų pirma kai atlygintina žala materializuojasi (žr. 47 punkte minėto Sprendimo Evropaïki Dynamiki prieš Komisiją 34 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

49      Aišku, Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnį reikia aiškinti taip, kad senatimi negalima remtis prieš žalą patyrusį asmenį, kuris apie šį žalą lėmusį veiksnį sužinojo tik po ilgo laiko, todėl iki senaties termino pabaigos jam nebuvo likę protingos trukmės laiko pareikšti ieškinį ar prašymą (žr. 47 punkte minėto Sprendimo Evropaïki Dynamiki prieš Komisiją 35 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

50      Tačiau SESV 340 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtintos sąlygos, su kuriomis siejama pareiga atlyginti žalą, taigi ir ieškinių dėl šios žalos atlyginimo senaties taisyklės, negali būti grindžiamos kitais nei griežtai objektyviais kriterijais (žr. 47 punkte minėto Sprendimo Evropaïki Dynamiki prieš Komisiją 36 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

51      Taigi, tikslių ir konkrečių faktinių bylos aplinkybių žinojimas nėra sąlyga, kuri turi būti įvykdyta tam, kad būtų pradėtas skaičiuoti senaties terminas. Be to, nustatant ieškinio dėl Sąjungos deliktinės atsakomybės senaties termino pradžios momentą neatsižvelgiama į žalą patyrusio asmens subjektyvų žalos realumo vertinimą (žr. 47 punkte minėto Sprendimo Evropaïki Dynamiki prieš Komisiją 37 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

52      Dėl individualių aktų kylančių ginčų atveju senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo sprendimo poveikio atsiradimo asmenims, kuriems yra skirtas, momento (žr. 47 punkte minėto Sprendimo Evropaïki Dynamiki prieš Komisiją 38 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

53      Šioje byloje ieškovo prašymas atlyginti žalą pagrįstas ginčijamu sprendimu, kuriuo Europos Parlamentas ieškovo mandatą pripažino negaliojančiu, o A. Occhetto mandatą patvirtino.

54      Taigi Europos Parlamento sprendimas yra žalą sukėlęs veiksnys, dėl kurio gali kilti Sąjungos deliktinė atsakomybė, ‒ tai, beje, pats ieškovas nurodė savo ieškinio 40 punkte.

55      Taigi ginčijamojo sprendimo žalingų padarinių ieškovui atsirado nuo tada, kai jis gavo Europos Parlamento pranešimą apie ginčijamąjį sprendimą.

56      Šiomis aplinkybėmis nėra svarbus tas faktas, kad 19 punkte nurodytu sprendimu Italija ir Donnici prieš Parlamentą Teisingumo Teismas panaikino ginčijamą sprendimą. Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad nustatant senaties termino eigos pradžią nėra svarbu, kad neteisėtą Bendrijos veiksmą teismas konstatuotų sprendimu (žr. 47 punkte minėto Sprendimo Evropaïki Dynamiki prieš Komisiją 42 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Ieškovo 1982 m. sausio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimais Birra Wührer ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją (256/80, 257/80, 265/80, 267/80 ir 5/81, Rink. p. 85) ir De Franceschi prieš Tarybą ir Komisiją (51/81, Rink. p. 117) ir 2007 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo sprendimu Pelle ir Konrad prieš Tarybą ir Komisiją (T‑8/95 ir T‑9/95, Rink. p. II‑4117) grindžiami argumentai, kad senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai Teisingumo Teismas pripažįsta aktą neteisėtu, yra paremti klaidingu jų supratimu ir todėl turi būti atmesti.

57      Aišku, pagal Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnį senaties terminas gali būti nutrauktas pateikus prašymą kompetentingai Sąjungos institucijai iki bylos iškėlimo. Tačiau šiuo atveju senaties terminas nutraukiamas tik tuomet, jei, padavus prašymą, per nustatytą terminą pateikiamas ieškinys pagal SESV 263 arba 265 straipsnį.

58      Tačiau, šioje byloje po to, kai 2010 m. liepos 6 d. ir 2011 m. birželio 22 d. buvo pateikti ieškovo Europos Parlamentui adresuoti laiškai, per nustatytą terminą nebuvo paduotas ieškinys remiantis SESV 263 arba 265 straipsniu. Taigi minėti laiškai neturi poveikio penkerių metų senaties terminui, numatytam Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje.

59      Tačiau, primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką žala laikoma tęstinio pobūdžio dėl to, kad jos suma didėja proporcingai praėjusių dienų skaičiui (2013 m. vasario 28 d. Teisingumo Teismo sprendimas Inalca ir Cremonini prieš Komisiją, C‑460/09 P, 80 punktas).

60      Šiuo tęstinės žalos atveju, atsižvelgiant į senaties terminą nutraukiančio akto datą, Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje nurodytas senaties terminas taikomas ankstesniam nei penkeri metai iki šios datos laikotarpiui ir netaikomas vėliau atsiradusiems reikalavimams (2005 m. gruodžio 14 d. Bendrojo Teismo nutarties Arizona Chemical ir kt. prieš Komisiją, T‑369/03, Rink. p. II‑5839, 116 punktas ir 2008 m. balandžio 10 d. Bendrojo Teismo nutarties 2K‑Teint ir kt. prieš Komisiją ir EIB, T‑336/06, neskelbtos Rinkinyje, 106 punktas).

61      Todėl reikia išnagrinėti skirtingus žalos, kurią ieškovas prašo atlyginti, dalis.

62      Pirma, ieškovas prašo išmokėti jam 90 000 EUR dydžio (12 000 EUR x 7,5 mėn.) tarnybinių išmokų, kurių jis negavo laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 29 d. iki 2007 m. lapkričio 15 d., sumą.

63      Ieškovas taip pat prašo atlyginti jam per tą patį laikotarpį nuo 2007 m. kovo 29 d. iki 2007 m. lapkričio 15 d. toliau nurodomus žalos, kurią jis patyrė praradęs galimybę būti perrinktas naujai kadencijai, dalis, taikant, jo vertinimu, 90 % koeficientą: 45 000 EUR dydžio vienkartinę kompensaciją kelionių lėktuvu išlaidoms padengti (1 500 EUR x 4 savaitės x 7,5 mėn.), 2 000 EUR dydžio vienkartinę kompensaciją konferencijų ir apskritojo stalo diskusijų išlaidoms padengti (3 800 EUR per metus), 43 500 EUR dydžio dienpinigių sumą (290 EUR x 5 darbo dienos x 4 savaitės x 7,5 mėn.), 112 500 EUR dydžio sumą už parlamentinių padėjėjų neturėjimą (15 000 EUR x 7,5 mėn.) ir 30 000 EUR dydžio vienkartinę kompensaciją bendrosioms išlaidoms padengti, t. y. iš viso 234 300 EUR dydžio sumą, kurią padauginus iš 90 % gaunama galutinė 210 870 EUR dydžio suma.

64      Paties ieškovo teigimu, tariama žala galutinai susidarė 2007 m. lapkričio 15 d.

65      Senaties terminas pasibaigė 2012 m. lapkričio 15 d. ir joks veiksmas šio termino eigos nepertraukė, nes ieškinys buvo pateiktas tik 2013 m. sausio 29 d.

66      Taigi šiam prašymui, kiek jis susiję su antruoju žalos elementu, suėjo senaties terminas.

67      Šiuo klausimu ieškovo argumentas, kad žalą 2007 m. lapkričio 15 d. tebuvo galima numatyti, tačiau jos nebuvo galima laikyti faktiškai atsiradusia, ir ji faktiškai atsirado tik priėmus Sprendimą Italija ir Donnici prieš Parlamentą, kuriuo panaikinamas ginčijamas sprendimas, yra nepagrįstas.

68      Iš tiesų, žala, kuri susidarė praradus tarnybines išmokas ir vienkartines išmokas ir kompensacijas už išlaidas, susijusias su minėta tarnybine veikla laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 29 d. iki 2007 m. lapkričio 15 d., visiškai materializavosi ir todėl faktiškai atsirado 2007 m. lapkričio 15 d.

69      Be to, bet kuriuo atveju tai, kad ginčijamas sprendimas buvo pripažintas neteisėtu, neturi poveikio senaties termino skaičiavimo pradžiai (žr. pirma minėtą 56 punktą).

70      Pagaliau papildomai pažymėtina, kad ieškovas dalyvavo posėdžiuose (arba bent jau turėjo galimybę juose dalyvauti) laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 23 d., kada Europos Parlamentas plenarinėje sesijoje priėmė ieškovo kaip Parlamento nario atsistatydinimą, iki 2007 m. iki gegužės 24 d., kada minėtas Parlamentas paskelbė ieškovo mandatą negaliojančiu.

71      Antra, ieškovas prašo, kad jam būtų išmokėta 200 000 EUR suma, nes ginčijamu sprendimu iš jo beveik penktadalį mandato trukmės laiko buvo atimta galimybė įgyvendinti savo politinę teisę.

72      Dar kartą konstatuotina, kad, atsižvelgiant į paties ieškovo rašytines pastabas, jo žala bet kuriuo atveju visiškai materializavosi 2007 m. lapkričio 15 d.

73      Taigi šiam prašymui, kiek jis susiję su šiuo antruoju žalos elementu, taip pat suėjo senaties terminas.

74      Pagaliau, trečia, ieškovas teigia, jog, kadangi jis negalėjo įgyvendinti savo pareigų septynis su puse mėnesio, jis negalėjo įgyti teisių į pensiją už visą savo mandato laikotarpį.

75      Todėl jis prašo atlyginti jam 831 600 EUR sumą, atitinkančią visą pensiją, kurią jis būtų gavęs, jei būtų įgijęs teises per visus penkerius savo mandato metus, vertinant ex aequo et bon remiantis 15 metų laikotarpiu.

76      Konstatuotina, kad ieškovo patirta žala, kurią sudaro neįgytos teisės į pensiją laikotarpiu nuo 2007 m. kovo iki lapkričio mėn., bet kuriuo atveju, remiantis paties ieškovo rašytinėmis pastabomis, visiškai materializavosi 2007 m. lapkričio 15 d.

77      Taigi ir šiam prašymui, kiek jis susijęs su šiuo trečiuoju žalos elementu, suėjo senaties terminas.

78      Dėl kitų klausimų pažymėtina, pirma, kad, atsižvelgiant į tai, kad jis buvo pakaitiniu nariu ir posėdžiuose dalyvavo tik laikotarpiu nuo 2004 m. birželio 12–13 d. iki 2007 m. kovo 29 d., jis negali teigti, jog jam buvo sukliudyta įgyti teises į pensiją laikotarpiu, kuriuo jis nebuvo Europos Parlamento nariu. Kita vertus, kadangi ieškovas posėdžiavo laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. birželio 6 d., kada pasibaigė Parlamento kadencija, jis minėtu laikotarpiu turėjo galimybę įgyti teises į pensiją.

79      Todėl darytina išvada, kad, kiek tai susiję su pirmiau išnagrinėtais trimis žalos elementais, ieškinio pareiškimo momentu ieškovo teisei pareikšti ieškinį dėl Europos Parlamento atsakomybės nustatymo senatis buvo suėjusi.

 Dėl galimybės būti perrinktam papildomai penkerių metų kadencijai praradimo

80      Ieškovas prašo jam išmokėti 388 000 EUR dydžio sumą dėl to, kad jis prarado galimybę būti perrinktas papildomai penkerių metų kadencijai, nes jam iš esmės buvo sukliudyta dalyvauti posėdžiuose septynis su puse mėnesio, o vėliau jis buvo įtrauktas į daugiau kaip dvejus metus trukusią baudžiamąją bylą. Jo teigimu, jis buvo pašalintas iš politikos beveik penktadalį jo mandato trukmės laikotarpio, o tai jam sukliudė plėtoti savo tinklą, kurį jis būtų išplėtojęs vykdydamas visą politinę veiklą. Jis mano, kad turėjo žalos tiek dėl prarastų tarnybinių išmokų, į kurias jis būtų turėjęs teisę, jeigu būtų buvęs išrinktas, tiek dėl prarastų naujų karjeros raidos galimybių, kurias jam būtų suteikęs šis mandatas ir kurios būtų turėjusios ypatingą ekonominę vertę, jeigu jis būtų paskirtas į kitas prestižines institucines pareigas.

81      Šiuo klausimu primintina, kad iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog remiantis EB 288 straipsnio antra pastraipa Sąjungos deliktinės atsakomybės atsiradimas ir teisės į patirtos žalos atlyginimą įgyvendinimas priklauso nuo visų sąlygų, susijusių su veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, neteisėtumu, žalos realumu ir priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir nurodytos žalos buvimu, įvykdymo (žr. Teisingumo Teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimo Trubowest Handel ir Makarov prieš Tarybą ir Komisiją, C‑419/08 P, Rink. p. I‑2259, 40 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

82      Kadangi turi būti tenkinamos visos trys EB 288 straipsnio antroje pastraipoje numatytos atsakomybės atsiradimo sąlygos, to, jog viena iš jų nėra įvykdyta, pakanka ieškiniui dėl žalos atlyginimo atmesti (žr. 1999 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Lucaccioni prieš Komisiją, C‑257/98 P, Rink. p. I‑5251, 14 punktą).

83      Be to, nėra jokios pareigos institucijos atsakomybės atsiradimo sąlygas nagrinėti nustatyta tvarka (šiuo klausimu žr. 82 punkte minėto Sprendimo Lucaccioni prieš Komisiją 13 punktą).

84      Bendraisiais valstybių narių teisės principais, į kuriuos pateikta nuoroda EB 288 straipsnio antroje pastraipoje, negalima remtis siekiant įrodyti, kad egzistuoja Sąjungos pareiga ištaisyti visas savo institucijų veiksmų žalingas pasekmes, net ir netiesiogines. Priežastinio ryšio sąlyga reikalauja pakankamai tiesioginio priežastinio ryšio tarp institucijų veiksmų ir žalos (šiuo klausimu žr. 81 punkte minėto Sprendimo Trubowest Handel ir Makarov prieš Tarybą ir Komisiją ir nurodytą teismų praktiką).

85      Šioje byloje ieškovas tenurodo, kad jis nebuvo perrinktas, nes jam buvo sukliudyta dalyvauti posėdžiuose laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 29 d. iki 2007 m. lapkričio 15 d., ir kad ši žala materializavosi tą dieną, kai jis nebuvo perrinktas; tačiau jis niekaip neįrodė, kad tarp šių dviejų įvykių egzistuoja pakankamas tiesioginis ryšys.

86      Be to, pažymėtina, kad ieškovas net neįrodė, kad buvo kandidatas į Europos Parlamentą ir kad buvo įtrauktas į rinkimų sąrašus.

87      Todėl darytina išvada, kad jo prašymas šiuo klausimu akivaizdžiai teisiškai nepagrįstas.

88      Atsižvelgiant į tai, reikia atmesti visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

89      Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovas bylą pralaimėjo, reikia jam nurodyti padengti bylinėjimosi išlaidas, kaip to prašė Europos Parlamentas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji kolegija)

nutaria:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Priteisti iš Beniamino Donnici visas su šia byla susijusias bylinėjimosi išlaidas.

Priimta 2014 m. kovo 20 d. Liuksemburge.

Kancleris

 

      Pirmininkas

E. Coulon

 

      S. Frimodt Nielsen


* Proceso kalba: italų.