Language of document : ECLI:EU:T:2022:556

BENDROJO TEISMO (šeštoji išplėstinė kolegija) SPRENDIMAS

2022 m. rugsėjo 14 d.(*)

„Galimybė susipažinti su dokumentais – Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 – Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinis komitetas – EFSA rekomendacinis dokumentas dėl augalų apsaugos produktų keliamų grėsmių bitėms įvertinimo – Atskiros valstybių narių pozicijos – Atsisakymas leisti susipažinti – Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalis – Išimtis, susijusi su sprendimų priėmimo proceso apsauga“

Sujungtose bylose T‑371/20 ir T‑554/20

Pollinis France, įsteigta Paryžiuje (Prancūzija), atstovaujama avocats C. Lepage ir T. Bégel,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą S. Delaude, C. Ehrbar ir G. Gattinara,

atsakovę,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji išplėstinė kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė A. Marcoulli (pranešėja), teisėjai S. Frimodt Nielsen, J. Schwarcz, C. Iliopoulos ir R. Norkus,

posėdžio sekretorius P. Cullen, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

atsižvelgęs į 2020 m. gruodžio 15 d. sprendimą sujungti bylas T‑371/20 ir T‑554/20, kad būtų užbaigta rašytinė proceso dalis, prireikus vykdoma žodinė proceso dalis ir priimamas galutinis sprendimas,

įvykus 2022 m. gegužės 6 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovė Pollinis France prašo panaikinti 2020 m. birželio 19 d. Komisijos sprendimą C(2020) 4231 final (toliau – pirmasis ginčijamas sprendimas) ir 2020 m. liepos 21 d. Komisijos sprendimą C(2020) 5120 final (toliau – antrasis ginčijamas sprendimas), kuriais Komisija atsisakė leisti ieškovei susipažinti su tam tikrais dokumentais, susijusiais su 2013 m. birželio 27 d. Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) priimtu rekomendaciniu dokumentu dėl augalų apsaugos produktų bitėms keliamos rizikos vertinimo, iš pradžių paskelbtu 2013 m. liepos 4 d., o vėliau iš naujo paskelbtu 2014 m. liepos 4 d. (toliau – 2013 m. rekomendacinis dokumentas dėl bičių), ir kuriais Komisija suteikė ieškovei galimybę iš dalies susipažinti su kai kuriais kitais dokumentais, susijusiais su 2013 m. rekomendaciniu dokumentu dėl bičių.

I.      Ginčo aplinkybės

2        Ieškovė yra aplinkosaugos srityje veikianti nevyriausybinė Prancūzijos organizacija, kurios tikslas yra saugoti laukines ir namines bites bei skatinti tvarų ūkininkavimą, siekiant padėti apsaugoti apdulkintojus.

A.      Byla T371/20

3        2020 m. sausio 27 d. ieškovė, remdamasi 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, 2001, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331) ir 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1367/2006 dėl Orhuso konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais nuostatų taikymo Bendrijos institucijoms ir organams (OL L 264, 2006, p. 13), pateikė Europos Komisijai prašymą leisti susipažinti su tam tikrais dokumentais, susijusiais su 2013 m. rekomendaciniu dokumentu dėl bičių.

4        Po Komisijos susirašinėjimo su ieškove, siekiant nustatyti jos prašymo ribas ir jį susiaurinti, šis prašymas iš esmės apėmė tik dokumentus, kuriais patvirtinama valstybių narių, Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinio komiteto (Standing Committee on Plants, Animals, Food and Feeds) (toliau – Scopaff) narių ir Komisijos nuomonė dėl 2013 m. rekomendacinio dokumento dėl bičių ir visų projektų šiuo klausimu, kuriuos Komisija gavo arba parengė nuo 2018 m. spalio mėn.

5        2020 m. kovo 16 d. rašte Komisija išvardijo 25 dokumentus, su kuriais ieškovė prašė leisti susipažinti, nurodė, kad 6 dokumentai (20–25 dokumentai) yra prieinami Europa interneto svetainėje, ir atmetė prašymą leisti susipažinti su likusiais 19 dokumentų (1–19 dokumentai), remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje numatyta išimtimi. Iš prie šio rašto pridėtos lentelės matyti, kad minėti 1–19 dokumentai – tai elektroniniai laiškai (kai kurie iš jų – su priedais), tam tikrų valstybių narių persiųsti Scopaff 2019 m. sausio mėn.–liepos mėn. ir iš esmės susiję su 2013 m. rekomendaciniu dokumentu dėl bičių arba jo įgyvendinimu, be kita ko, su 2009 m. spalio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1107/2009 dėl augalų apsaugos produktų pateikimo į rinką ir panaikinančio Tarybos direktyvas 79/117/EEB ir 91/414/EEB (OL L 309, 2009, p. 1) 29 straipsnio 6 dalyje nurodytų augalų apsaugos produktų vertinimo ir autorizacijos vienodų principų pakeitimo projektu (toliau – vienodi principai).

6        2020 m. kovo 25 d. ieškovė pateikė kartotinį prašymą dėl galimybės susipažinti su dokumentais.

7        2020 m. balandžio 15 d. elektroniniu laišku Komisija informavo ieškovę, kad terminas atsakyti į kartotinį prašymą dėl galimybės susipažinti su dokumentais turi būti pratęstas, ir 2020 m. gegužės 11 d. elektroniniu laišku informavo ieškovę, kad negalės per minėtą pratęstą terminą pateikti jai atsakymo į kartotinį prašymą.

8        Negavusi aiškaus atsakymo į kartotinį prašymą, ieškovė 2020 m. birželio 15 d. pareiškė ieškinį dėl implicitinio sprendimo atmesti prašymą panaikinimo (toliau – implicitinis sprendimas atmesti prašymą) pagal Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 3 dalį.

9        Pirmuoju ginčijamu sprendimu, kuris ieškovei buvo nusiųstas 2020 m. birželio 22 d. elektroniniu laišku, Komisija aiškiai atsakė į kartotinį prašymą, suteikdama galimybę iš dalies susipažinti su 2 dokumentu, nes pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkte ir 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytas išimtis neleido susipažinti su kai kuriomis jo dalimis, ir pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytą išimtį neleido susipažinti su visais kitais šiame prašyme nurodytais dokumentais (1 ir 3–19 dokumentais).

B.      Byla T554/20

10      2020 m. balandžio 8 d. ieškovė pateikė Komisijai antrą prašymą leisti susipažinti su tam tikrais dokumentais, susijusiais su 2013 m. rekomendaciniu dokumentu dėl bičių. Šis prašymas iš esmės buvo susijęs su Scopaff narių ir tam tikrų Komisijos pareigūnų ar narių susirašinėjimu, darbotvarkėmis, posėdžių protokolais ar ataskaitomis dėl 2013 m. rekomendacinio dokumento dėl bičių laikotarpiu nuo 2013 m. liepos mėn. iki 2018 m. rugsėjo mėn.

11      2020 m. gegužės 8 d. rašte Komisija išvardijo 59 dokumentus, su kuriais ieškovė prašė leisti susipažinti antrajame prašyme, ir atmetė šį prašymą dėl visų minėtų dokumentų remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatyta išimtimi. Iš prie šio rašto pridėtos lentelės matyti, kad minėti dokumentai yra elektroniniai laiškai arba „komentarai“, kartais turintys priedų, kuriuos kai kurios valstybės narės siuntė Scopaff laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. gruodžio mėn., ir iš esmės yra susiję su 2013 m. rekomendaciniu dokumentu dėl bičių arba jo įgyvendinimu (toliau kartu su šio sprendimo 5 punkte minėtais 1–19 dokumentais – prašomi dokumentai).

12      2020 m. gegužės 25 d. ieškovė pateikė kartotinį prašymą dėl galimybės susipažinti su minėtais dokumentais.

13      2020 m. birželio 17 d. elektroniniu laišku Komisija informavo ieškovę, kad terminas atsakyti į kartotinį prašymą turi būti pratęstas.

14      Antruoju ginčijamu sprendimu Komisija atsakė į kartotinį prašymą, suteikdama galimybę iš dalies susipažinti su keturiais dokumentais (3, 10, 12 ir 33 dokumentais), nes su tam tikromis jų dalimis neleido susipažinti remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkte ir 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytomis išimtimis, o su visais kitais šiame prašyme nurodytais dokumentais (1, 2, 4–9, 11, 13–32 ir 34–59) – remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatyta išimtimi. Be to, Komisija pažymėjo, kad visi šie dokumentai yra elektroniniai laiškai.

II.    Šalių reikalavimai

15      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        pripažinti pareiškimą dėl ieškinio patikslinimo byloje T‑371/20 priimtinu ir pagrįstu;

–        pripažinti ieškinį byloje T‑554/20 priimtinu ir pagrįstu;

–        panaikinti pirmąjį ir antrąjį ginčijamus sprendimus;

–        priteisti iš Komisijos abiejose sujungtose bylose ieškovės patirtas 3 000 eurų bylinėjimosi išlaidas.

16      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        pripažinti, kad ieškinys dėl implicitinio sprendimo atmesti pareiškimą dėl ieškinio patikslinimo ir pripažinti šį pareiškimą nepriimtinu neteko dalyko, o nepatenkinus šio reikalavimo atmesti ieškinį byloje T‑371/20 kaip nepagrįstą;

–        atmesti ieškinį byloje T‑554/20;

–        atmesti kaip nepriimtiną prašymą priteisti iš Komisijos 3 000 eurų bylinėjimosi išlaidų kiekvienoje sujungtoje byloje;

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

III. Dėl teisės

17      Ieškovė pateikia keturis iš esmės tapačius ieškinio pagrindus dėl kiekvieno ginčijamo sprendimo.

18      Pirmasis ieškinio pagrindas iš esmės susijęs su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pažeidimu, nes Komisija neteisingai taikė išimtį, susijusią su sprendimų priėmimo proceso apsauga. Antrasis ieškinio pagrindas iš esmės susijęs su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pažeidimu, nes prašomų dokumentų atskleidimas yra pateisinamas dėl viršesnio viešojo intereso, kadangi su jais turi būti suteikta platesnė, teisėkūros dokumentams numatyta galimybė susipažinti. Trečiasis ieškinio pagrindas susijęs su Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu, nes Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalyje numatyta išimtis turi būti aiškinama dar siauriau, nes prašoma informacija susijusi su teršalų išmetimu į aplinką. Ketvirtasis pagrindas susijęs su klaidingu Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkto ir 4 straipsnio 6 dalies taikymu.

19      Prieš nagrinėjant šiuos pagrindus reikia patikslinti ieškinio byloje T‑371/20 dalyką, atsižvelgiant į Komisijos prašymą pripažinti, kad nereikia priimti sprendimo, ir į ieškovės pareiškimą dėl ieškinio patikslinimo.

A.      Dėl ieškinio byloje T371/20 dalyko

20      2020 m. liepos 15 d. Komisija pateikė prašymą pripažinti, kad dėl ieškinio byloje T‑371/20 nereikia priimti sprendimo. 2020 m. rugpjūčio 18 d. ieškovė pateikė pareiškimą dėl ieškinio patikslinimo. Ieškovės pastabos dėl prašymo pripažinti, kad nereikia priimti sprendimo, ir Komisijos pastabos dėl pareiškimo dėl ieškinio patikslinimo buvo pateiktos atitinkamai 2020 m. rugpjūčio 31 d. ir spalio 1 d. 2020 m. lapkričio 13 d. Bendrasis Teismas nusprendė prašymą pripažinti, kad nereikia priimti sprendimo, nagrinėti nagrinėdamas bylą iš esmės.

21      Pirma, šalys neginčija, kad implicitinis sprendimas atmesti prašymą buvo pakeistas pirmuoju ginčijamu sprendimu, tiek, kiek pastarajame sprendime aiškiai atsakyta į kartotinį prašymą, kurį ieškovė pateikė 2020 m. kovo 25 d.

22      Reikia priminti: kadangi implicitinis sprendimas neleisti susipažinti su dokumentais buvo atšauktas priėmus vėlesnį eksplicitinį sprendimą, nebereikia priimti sprendimo dėl ieškinio, tiek, kiek jis susijęs su minėtu implicitiniu sprendimu (2015 m. liepos 2 d. Sprendimo Typke / Komisija, T‑214/13, EU:T:2015:448, 36 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2014 m. spalio 2 d. Sprendimo Strack / Komisija, C‑127/13 P, EU:C:2014:2250, 88 ir 89 punktus).

23      Todėl, kaip teigia Komisija, nebereikia priimti sprendimo dėl prašymo panaikinti implicitinį sprendimą atmesti prašymą.

24      Antra, vis dėlto pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 86 straipsnį ieškovė pateikė pareiškimą dėl ieškinio patikslinimo, atsižvelgdama į tai, kad pirmasis ginčijamas sprendimas buvo priimtas po ieškinio pareiškimo, siekdama, kad nuo šiol jos ieškinyje būtų prašoma panaikinti šį eksplicitinį sprendimą.

25      Nors šalių reikalavimams iš esmės būdingas nekeičiamumas, Procedūros reglamento 86 straipsnyje numatyta nuo šio principo leidžianti nukrypti nuostata. Pagal Procedūros reglamento 86 straipsnio 1 ir 2 dalis, kai aktas, kurį prašoma panaikinti, pakeičiamas kitu aktu, kurio dalykas tas pats, prieš pasibaigiant žodinei proceso daliai arba prieš Bendrajam Teismui priimant sprendimą išnagrinėti bylą nerengiant žodinės proceso dalies ieškovas gali patikslinti ieškinį, kad atsižvelgtų į šią naują aplinkybę, pateikdamas šį patikslinimą atskiru dokumentu per SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje nustatytą terminą; šiame dokumente gali būti prašoma panaikinti aktą, dėl kurio tikslinamas ieškinys.

26      Nagrinėjamu atveju implicitinis sprendimas atmesti prašymą buvo pakeistas pirmuoju ginčijamu sprendimu, o pareiškimas dėl ieškinio patikslinimo buvo pateiktas šiuo tikslu nustatyta forma ir terminais; Komisija aiškiai tai pripažino savo pastabose dėl minėto pareiškimo dėl ieškinio patikslinimo.

27      Pirma, Komisija vis dėlto bendrai pažymėjo, kad neaišku, ar šiuo pareiškimu ieškinys pakeičiamas, ar papildomas, tačiau, Komisijos supratimu, jis papildomas. Paklausta apie tai taikant proceso organizavimo priemonę, ieškovė 2022 m. kovo 25 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktame atsakyme patvirtino, kad iš tikrųjų pareiškimu dėl ieškinio patikslinimo ji papildė savo ieškinį. Kadangi šalys bendrai sutaria dėl pastarojo aspekto ir, be to, kadangi, kaip matyti iš Procedūros reglamento 86 straipsnio 4 dalies, pareiškimas dėl ieškinio patikslinimo neturi visiškai pakeisti ieškinio, jame turi būti nurodyti patikslinti reikalavimai ir, jeigu reikia, patikslinti pagrindai ir argumentai bei pateikti įrodymai, susiję su patikslintais reikalavimais, arba pasiūlymai pateikti įrodymų, Komisijos pastabos negali leisti suabejoti pačiu pareiškimo dėl ieškinio patikslinimo priimtinumu.

28      Antra, Komisija rėmėsi pareiškime dėl ieškinio patikslinimo pateiktų pagrindų nepriimtinumu, nereikšmingumu ar akivaizdžiu nepagrįstumu. Vis dėlto, kadangi ši kritika susijusi su šių pagrindų priimtinumu, reikšmingumu ar pagrįstumu, ją reikia įvertinti vertinant kiekvieną iš šių pagrindų, todėl ji neturi reikšmės viso pareiškimo dėl ieškinio patikslinimo priimtinumui.

29      Todėl, kadangi šiuo atveju Procedūros reglamento 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos sąlygos yra įvykdytos, reikia manyti, kad ieškinio byloje T‑371/20 dalykas nuo šiol yra prašymas panaikinti pirmąjį ginčijamą sprendimą.

30      Be to, pastaruoju klausimu Komisija, remdamasi ieškovės pateiktose pastabose dėl prašymo pripažinti, kad nereikia priimti sprendimo, esančiu sakiniu, nurodė, jog ieškovė, regis, neginčija pirmojo ginčijamo sprendimo, tiek, kiek juo buvo leista iš dalies susipažinti su 2 dokumentu (žr. šio sprendimo 9 punktą). Reikia pažymėti, pirma, kad Komisijos nurodytame ieškovės sakinyje tik pabrėžiamas ieškovės suinteresuotumas, kad būtų panaikintas pirmasis ginčijamas sprendimas, primenant, kad jame ir toliau buvo atsisakoma leisti susipažinti su visais kitais dokumentais (šio sprendimo 9 punktas), ir, antra, kad pareiškime dėl ieškinio patikslinimo ieškinio dalykas apėmė ne tik tuos dokumentus, su kuriais buvo visiškai atsisakyta leisti susipažinti. Be to, per teismo posėdį paklausta ieškovė patvirtino, kad ieškiniuose siekė ginčyti ginčijamus sprendimus, įskaitant tai, kad jais leista iš dalies susipažinti su tam tikrais dokumentais, ir tai buvo pažymėta teismo posėdžio protokole. Taigi reikia konstatuoti, kad, priešingai nei teigia Komisija, ieškinio byloje T‑371/20 dalykas yra prašymas panaikinti visą pirmąjį ginčijamą sprendimą.

B.      Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, iš esmės grindžiamo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pažeidimu, nes Komisija neteisingai taikė išimtį, susijusią su sprendimų priėmimo proceso apsauga

31      Pirmiausia reikia pažymėti, kad ieškinio, patikslinto pareiškime dėl ieškinio patikslinimo byloje T‑371/20 ir ieškinyje byloje T‑554/20, pirmojo pagrindo pavadinime ir įžanginiuose bei baigiamuosiuose punktuose tikrai daroma nuoroda į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą, taip pakartojant pirmojo pagrindo, pateikto ieškinyje byloje T‑371/20, susijusio su implicitiniu sprendimu atmesti prašymą, terminologiją ir struktūrą. Tačiau su šiuo pagrindu susiję argumentai, pateikti pareiškime dėl ieškinio patikslinimo byloje T‑371/20 ir ieškinyje byloje T‑554/20, susiję ne tik su tariamu minėtos nuostatos antros pastraipos pažeidimu – juose konkrečiau nurodomi ginčijamuose sprendimuose Komisijos pateikti motyvai; be to, jie susiję ir su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa.

32      Taigi pirmąjį pagrindą iš esmės sudaro dvi dalys, iš kurių pirmoji susijusi su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies antros pastraipos pažeidimu, o antroji – su tos pačios nuostatos pirmos pastraipos pažeidimu.

33      Pirmiausia, kalbant apie ieškinio pirmojo pagrindo pirmą dalį, kaip teigia Komisija, tiek, kiek ieškovė remiasi argumentais dėl Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies antros pastraipos netinkamo taikymo ar motyvų, kuriais remiantis galima taikyti šią nuostatą, nenurodymu, reikia konstatuoti, kad ši dalis yra nereikšminga, nes ji negali lemti ginčijamų sprendimų panaikinimo. Ginčijamuose sprendimuose Komisija netaikė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies antros pastraipos, bet atsisakė leisti susipažinti su prašomais dokumentais, remdamasi to paties reglamento 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatyta išimtimi. Be to, šiuo klausimu neturi reikšmės ir tai, kad Komisija 2020 m. kovo 16 d. rašte (žr. šio sprendimo 5 punktą) nurodė minėto 4 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą, nes šiose bylose siekiama ne šio rašto, o ginčijamų sprendimų, kuriuose Komisija rėmėsi minėto reglamento 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatyta išimtimi, panaikinimo. Todėl pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nereikšmingą.

34      Ieškinio pirmojo pagrindo antrą dalį, susijusią su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos pažeidimu, sudaro dvi argumentų grupės. Ieškovė iš esmės ginčija, pirma, minėtoje nuostatoje numatytos išimties, kuria remiasi Komisija, tinkamumą, nes nagrinėjamas sprendimų priėmimo procesas nevyko, ir, antra, Komisijos motyvus, kuriais ji grindė šios išimties taikymą.

1.      Pirminės pastabos

35      Kaip nurodyta Reglamento Nr. 1049/2001 1 konstatuojamojoje dalyje, šis reglamentas atspindi norą sukurti sąjungą, kur visi sprendimai priimami kuo atviriau ir kuo arčiau piliečių. Kaip priminta minėto reglamento 2 konstatuojamojoje dalyje, visuomenės teisė susipažinti su institucijų dokumentais susijusi su šių institucijų demokratiškumu (žr. 2018 m. kovo 22 d. Sprendimo De Capitani / Parlamentas, T‑540/15, EU:T:2018:167, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

36      Tuo tikslu, kaip nustatyta Reglamento Nr. 1049/2001 4 konstatuojamojoje dalyje ir jo 1 straipsnyje, šiuo reglamentu siekiama suteikti visuomenei kuo platesnę galimybę susipažinti su dokumentais (žr. 2018 m. kovo 22 d. Sprendimo De Capitani / Parlamentas, T‑540/15, EU:T:2018:167, 58 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

37      Šiai teisei vis dėlto taikomos tam tikros išimtys, pagrįstos viešuoju ar privačiu interesu. Konkrečiau kalbant, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1049/2001 11 konstatuojamąją dalį, jo 4 straipsnyje numatyta išimčių sistema, pagal kurią institucijoms leidžiama atsisakyti suteikti galimybę susipažinti su dokumentu, jeigu jį atskleidus nukentėtų kurio nors iš interesų, saugomų pagal šį straipsnį, apsauga (žr. 2018 m. kovo 22 d. Sprendimo De Capitani / Parlamentas, T‑540/15, EU:T:2018:167, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

38      Kadangi tokiomis išimtimis nukrypstama nuo kuo platesnės galimybės visuomenei susipažinti su dokumentais principo, jos turi būti aiškinamos ir taikomos siaurai (žr. 2018 m. kovo 22 d. Sprendimo De Capitani / Parlamentas, T‑540/15, EU:T:2018:167, 61 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

39      Pagal siauro aiškinimo principą, jeigu atitinkama institucija atsisako suteikti galimybę susipažinti su dokumentu, dėl kurio pateikimo į ją buvo kreiptasi, ji iš esmės privalo paaiškinti, kaip susipažinimas su šiuo dokumentu galėtų konkrečiai ir tikrai pažeisti interesą, saugomą pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio išimtį, kuria ši institucija remiasi. Be to, tokia pažeidimo rizika turi būti pagrįstai numatoma, o ne vien hipotetinė. Vien to, kad dokumentas susijęs su išimties saugomu interesu, nepakanka šios nuostatos taikymui pagrįsti (žr. 2018 m. kovo 22 d. Sprendimo De Capitani / Parlamentas, T‑540/15, EU:T:2018:167, 62 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

40      Taip pat reikia priminti, kad norint taikyti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytą išimtį, reikia įrodyti, kad dėl susipažinimo su prašomais dokumentais gali kilti konkreti ir reali grėsmė institucijos sprendimų priėmimo proceso apsaugai ir kad šios grėsmės rizika yra pagrįstai numatoma, o ne vien hipotetinė (žr. 2018 m. kovo 22 d. Sprendimo De Capitani / Parlamentas, T‑540/15, EU:T:2018:167, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

41      Be to, tam, kad patektų į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytą išimtį, grėsmė sprendimų priėmimo procesui turi būti rimta. Taip, be kita ko, būtų, jei nurodytų dokumentų atskleidimas turėtų esminį poveikį sprendimų priėmimo procesui. Rimtumo įvertinimas priklauso nuo visų bylos aplinkybių, būtent institucijos nurodytų neigiamų pasekmių sprendimų priėmimo procesui dėl tokio atskleidimo (2011 m. birželio 7 d. Sprendimo Toland / Parlamentas, T‑471/08, EU:T:2011:252, 71 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

42      Negalima reikalauti, kad institucijos pateiktų įrodymų, kad tokia rizika yra. Šiuo klausimu pakanka to, kad ginčijamame sprendime yra konkrečios informacijos, iš kurios galima daryti išvadą, kad ši grėsmė sprendimų priėmimo procesui šio sprendimo priėmimo metu buvo pagrįstai numatoma, o ne vien hipotetinė, t. y. būtent nustatyti, kad tuo metu buvo objektyvių priežasčių, dėl kurių buvo galima pagrįstai numatyti, kad tokia grėsmė iškils, jei bus atskleisti prašomi dokumentai (žr. 2018 m. kovo 22 d. Sprendimo De Capitani / Parlamentas, T‑540/15, EU:T:2018:167, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43      Taigi ieškinio pirmojo pagrindo antrą dalį reikia nagrinėti atsižvelgiant į šias nuostatas ir principus.

2.      Dėl ieškinio pirmojo pagrindo antros dalies pirmos argumentų grupės, grindžiamos tuo, kad sprendimų priėmimo procesas nevyko

44      Ieškovė tvirtina, kad Komisija nepagrįstai aiškino ir naudojo Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytą išimtį. Ieškovės teigimu, Komisijos pateiktą atsisakymo leisti susipažinti motyvą, t. y. apsaugoti vykstantį sprendimų priėmimo procesą, paneigia Komisijos teiginys, kad sprendimų priėmimo procesas yra sustabdytas. Šis teiginys painioja ir klaidina, nes procesas yra arba „sustabdytas“, arba „vyksta“. Net pripažinus, kad sprendimų priėmimo procesas yra sustabdytas ir bus atnaujintas dėl persvarstyto 2013 m. rekomendacinio dokumento dėl bičių, tai jau nebebus tas pats dokumentas.

45      Komisija atsikerta, kad nagrinėjamas sprendimų priėmimo procesas nėra užbaigtas, ir patikslina, kad ginčijamuose sprendimuose jos vartojama sąvoka „sustabdytas“ reiškė „atidėtas“ arba „laikinai nevykdomas“. Be to, aplinkybė, kad 2013 m. rekomendacinis dokumentas dėl bičių gali būti iš dalies pakeistas, neturi reikšmės Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytos išimties taikymui. Taigi kiekvieno ginčijamo sprendimo motyvai nėra prieštaringi.

46      Pirmiausia reikia pažymėti, kad nors Komisija ginčijo daugelio argumentų, kuriuos ieškovė pateikė ieškinio pirmojo pagrindo antroje dalyje, priimtinumą ir reikšmingumą (nes jie nesusiję su ginčijamuose sprendimuose taikyta išimtimi arba nepagrįstai pateikti dubliko etapu), taip nebūtinai yra kalbant apie šio sprendimo 44 punkte nurodytus argumentus, susijusius su tuo, ar sprendimų priėmimo procesas vyksta. Iš tiesų pastabose dėl pareiškimo dėl ieškinio patikslinimo byloje T‑371/20 Komisija pripažino, kad tokie argumentai pateikti minėtame pareiškime dėl patikslinimo ir susiję su ginčijamuose sprendimuose nurodyta išimtimi, teigdama, kad, „nepaisant pareiškimo dėl ieškinio patikslinimo <…> punktų, susijusių su tuo, ar sprendimų priėmimo procesas vyksta, ieškovė nepakeitė savo ieškinio pagrindų atsižvelgdama į naują teisinį pagrindą, nurodytą [pirmajame ginčijamame sprendime]“. Iš tikrųjų reikia konstatuoti, kad šie argumentai buvo pateikti pareiškime dėl ieškinio patikslinimo byloje T‑371/20. Be to, tokie patys argumentai buvo pateikti ieškinyje byloje T‑554/20. Vadinasi, visus paskesnius Komisijos teiginius, pateiktus, be kita ko, jos atsiliepimuose į ieškinį arba per teismo posėdį, kuriais siekiama įtikinti, kad šie argumentai yra nepriimtini ar nereikšmingi ar kad ieškovė neginčijo, kad aptariamas sprendimų priėmimo procesas vyksta, reikia atmesti kaip nepagrįstus.

47      Taigi reikia išnagrinėti ieškovės pateiktos šios pirmos argumentų grupės pagrįstumą.

48      Iš bylos medžiagos matyti, kad 2013 m. rekomendacinį dokumentą dėl bičių EFSA parengė 2013 m. Komisijos prašymu. 2013 m. Komisija pateikė šį dokumentą Scopaff, kad šis komitetas pateiktų savo nuomonę, ketindama priimti šį dokumentą laikantis 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai (OL L 55, 2011, p. 13), numatytos patariamosios procedūros ir Reglamento Nr. 1107/2009 77 straipsnio bei 79 straipsnio 2 dalies.

49      Šalys neginčija, kad Scopaff kelis metus diskutavo dėl 2013 m. rekomendacinio dokumento dėl bičių, tačiau susitarti dėl jo teksto nepavyko nesusitarus valstybėms narėms, todėl Komisijai nepavyko priimti minėto rekomendacinio dokumento.

50      Kadangi 2013 m. rekomendacinis dokumentas dėl bičių nebuvo priimtas, 2018 m. Komisija, siekdama iš dalies įgyvendinti šį dokumentą, pasiūlė įgyvendinti kai kurias jo dalis, iš dalies pakeičiant vienodus principus, numatytus 2011 m. birželio 10 d. Komisijos reglamente (ES) Nr. 546/2011, kuriuo dėl vienodų augalų apsaugos produktų vertinimo ir autorizacijos principų įgyvendinamas Reglamentas Nr. 1107/2009 (OL L 155, 2011, p. 127). Taigi 2018 m. Komisija pateikė reglamento, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 546/2011, projektą Scopaff, kad jis pareikštų nuomonę dėl šio pasiūlymo, ketindama priimti šį dokumentą pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendime 1999/468/EB, nustatančiame Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (OL L 184, 1999, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 124), numatytą reguliavimo su tikrinimu procedūrą ir laikantis Reglamento Nr. 1107/2009 29 straipsnio 6 dalies, 78 straipsnio 1 dalies c punkto ir 79 straipsnio 4 dalies.

51      Šalys neginčija, kad Scopaff 2019 m. liepos mėn. pateikė teigiamą nuomonę dėl Reglamento Nr. 546/2011 pakeitimo projekto, tačiau Komisija jo nepriėmė, nes per reguliavimo su tikrinimu procedūrą Europos Parlamentas nesutiko, kad šis projektas būtų priimtas 2019 m. spalio mėn., iš esmės laikydamasis nuomonės, kad jame nenumatytas pakankamas apsaugos lygis.

52      Kadangi Komisija iki 2018 m. neplanavo persvarstyti 2013 m. rekomendacinio dokumento dėl bičių, 2019 m. kovo mėn. ji paprašė EFSA persvarstyti minėtą dokumentą, kad būtų atsižvelgta į mokslo raidą nuo 2013 m.

53      Taigi būtent šiomis aplinkybėmis ginčijamuose sprendimuose, priimtuose 2020 m. birželio–liepos mėn., Komisija nurodė, kad, kol EFSA galutinai persvarstys 2013 m. rekomendacinį dokumentą dėl bičių, jo nagrinėjimas Scopaff buvo „sustabdytas“ ir kad tai reiškia, jog sprendimų priėmimo procesą galima laikyti „vykstančiu“, nes jis turėtų būti atnaujintas tik po to, kai EFSA baigs šio rekomendacinio dokumento persvarstymą. Be to, ginčijamuose sprendimuose Komisija nurodė pabrėžusi EFSA, jog yra svarbu, kad ši perduotų „persvarstytą ataskaitą“ 2021 m. kovo mėn., ir taip pat paprašė EFSA įtraukti valstybių narių ekspertus ir suinteresuotuosius asmenis, kad būtų atsižvelgta į visas nuomones, o tai turėtų leisti greitai pritarti persvarstytam rekomendaciniam dokumentui dėl bičių.

54      Per teismo posėdį paklausta dėl persvarstyto rekomendacinio dokumento dėl bičių Komisija nurodė, kad bet koks argumentas, susijęs su šio dokumento turiniu ir galimai privalomu pobūdžiu, yra hipotetinis, nes minėto dokumento persvarstymo procesas EFSA dar nėra baigtas. Tas pats pasakytina apie bet kokį argumentą dėl galimo šio dokumento priėmimo Komisijoje formos ir dėl procedūros, kuri galėtų būti taikoma šiuo tikslu.

55      Iš šio sprendimo 48–54 punktuose išdėstytų aplinkybių matyti, kad, priešingai nei Komisija konstatavo ginčijamuose sprendimuose, sprendimų priėmimo procesas, su kuriuo susiję prašomi dokumentai, minėtų sprendimų priėmimo metu negalėjo būti laikomas vykstančiu.

56      Aišku, galima manyti, kad prašomi dokumentai susiję su 2013–2019 m. vykusiu Komisijos sprendimų priėmimo procesu, kurio tikslas buvo, kad Komisija visiškai arba iš dalies įgyvendintų 2013 m. rekomendacinį dokumentą dėl bičių, priimdama patį šį dokumentą pagal Reglamente Nr. 182/2011 numatytą patariamąją procedūrą arba iš dalies pakeisdama Reglamente Nr. 546/2011 numatytus vienodus principus pagal Sprendime 1999/468 numatytą reguliavimo su tikrinimu procedūrą. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad ginčijamų sprendimų priėmimo metu nevyko joks sprendimų priėmimo procesas, kuriuo būtų siekiama įgyvendinti patį minėtą 2013 m. rekomendacinį dokumentą dėl bičių savaime arba iš dalies pakeičiant vienodus principus. Atvirkščiai, Komisija implicitiškai, bet neabejotinai nusprendė nebeįgyvendinti šio 2013 m. rekomendacinio dokumento ir netgi aiškiai paprašė EFSA jį persvarstyti, nes šis persvarstymas, kuris dar nebuvo baigtas ginčijamų sprendimų priėmimo metu, taip pat reiškė, kad neįmanoma nustatyti galimo persvarstyto rekomendacinio dokumento turinio, jo galimo priėmimo formos ir procedūros, kurios šiuo tikslu būtų laikomasi. Taigi šis persvarstymas reiškia, kad priimant ginčijamus sprendimus netgi nebuvo Komisijos sprendimų priėmimo procedūros objekto.

57      Komisijos argumentas, kad, nepaisant šio sprendimo 48–54 punktuose nurodytų aplinkybių, ji ir toliau siekė įgyvendinti rekomendacinį dokumentą dėl bičių, siekdama valstybių narių valdžios institucijoms pateikti dokumentą, kuriame atspindėtos „dabartinės mokslo ir technikos žinios“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1107/2009 36 straipsnio 1 dalį, negali lemti kitokios išvados. Net darant prielaidą, kad toks tikslas būtų įrodytas, jis savaime nereiškia, kad priimant ginčijamus sprendimus vyko sprendimų priėmimo procesas, kurio objektas buvo toks dokumentas. Priešingai, bylos medžiaga patvirtina, kad Komisija nusprendė nebeįgyvendinti 2013 m. rekomendacinio dokumento dėl bičių ir kad prireikus sprendimų priėmimo procedūra, kurios objektas yra persvarstytas orientacinis dokumentas dėl bičių, galėjo vykti, jei EFSA būtų perdavusi šį dokumentą Komisijai ir ši būtų nusprendusi jį įgyvendinti, o tai, beje, buvo hipotetiška ir ginčijamų sprendimų priėmimo metu, ir teismo posėdžio dieną. Dėl tų pačių priežasčių – priešingai, nei teigia Komisija – tai, kad ieškovė paprašė ar netgi vis dar prašo, kad 2013 m. rekomendacinis dokumentas dėl bičių būtų priimtas visas, jokiu būdu nereiškia, kad priimant ginčijamus sprendimus vyko sprendimų dėl šio dokumento priėmimo procesas ar kad jis vis dar vyksta.

58      Be to, reikia pažymėti, jog aplinkybė, kad 2013 m. rekomendacinis dokumentas dėl bičių vis dar buvo persvarstomas, visai nereiškia, kad ginčijamų sprendimų priėmimo dieną tebevyko Komisijos sprendimų priėmimo procesas dėl šio dokumento įgyvendinimo. Atvirkščiai, pati šio persvarstymo proceso eiga patvirtina išvadą, kad, atmetusi vienodų principų pakeitimus, ginčijamų sprendimų priėmimo metu Komisija nebevykdė jokio sprendimų priėmimo proceso, susijusio su 2013 m. rekomendaciniu dokumentu dėl bičių. Kaip pažymėjo ieškovė (o Komisija tam neprieštaravo), iki 2018 m. Komisija neplanavo prašyti tokio persvarstymo. Kaip matyti iš ginčijamų sprendimų, atrodo, kad šis persvarstymas buvo numatytas, atsižvelgiant į tai, kad nebuvo įmanoma priimti 2013 m. rekomendacinio dokumento dėl bičių, ir siekiant greitai priimti persvarstytą rekomendacinį dokumentą dėl bičių.

59      Darytina išvada, kad Komisijos sprendimų priėmimo procesas, kurio objektas buvo 2013 m. rekomendacinis dokumentas dėl bičių, buvo užbaigtas ginčijamų sprendimų priėmimo metu, todėl konkrečiomis šių bylų aplinkybėmis Komisija negalėjo teisėtai grįsti šių sprendimų Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatyta išimtimi, kuria siekiama apsaugoti institucijos sprendimų priėmimo procesą, susijusį su klausimu, dėl kurio ši institucija dar nepriėmė sprendimo.

60      Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalyje daromas aiškus skirtumas atsižvelgiant į tai, ar procedūra yra baigta, ar ne. Priėmus sprendimą, sprendimų priėmimo proceso apsaugos reikalavimai yra švelnesni, todėl Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje nenurodytų dokumentų atskleidimas niekada negali pakenkti minėtam procesui ir tokio dokumento neleidžiama atsisakyti atskleisti, net jei jo atskleidimas iki aptariamo sprendimo priėmimo galėtų rimtai pakenkti šiam procesui. Taigi institucijos nurodytų priežasčių, galinčių pateisinti atsisakymą leisti susipažinti su tokiu dokumentu, kurį prašoma pateikti prieš pasibaigiant administracinei procedūrai, gali nepakakti siekiant atsisakyti atskleisti šį dokumentą po sprendimo priėmimo (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Švedija / MyTravel ir Komisija, C‑506/08 P, EU:C:2011:496, 78, 80 ir 82 punktus).

61      Taigi ieškinio pirmojo pagrindo antros dalies pirmą argumentų grupę reikia pripažinti pagrįsta ir todėl panaikinti ginčijamus sprendimus tiek, kiek jais atsisakoma leisti susipažinti su prašomais dokumentais remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa.

62      Vis dėlto šių bylų aplinkybėmis taip pat reikia išnagrinėti ieškinio pirmojo pagrindo antros dalies antrąją argumentų grupę, susijusią su motyvais, kuriuos Komisija nurodė ginčijamuose sprendimuose siekdama pateisinti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytos išimties taikymą, taigi darant prielaidą, kad ši nuostata taikytina nagrinėjamu atveju.

3.      Dėl ieškinio pirmojo pagrindo antros dalies antrosios argumentų grupės, susijusios su ginčijamuose sprendimuose pateiktais motyvais

63      Pirmiausia reikia priminti, kad ginčijamuose sprendimuose Komisija iš esmės rėmėsi visuma trijų susijusių motyvų, kad atsisakytų leisti susipažinti su prašomais dokumentais remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa. Komisijos teigimu, pirma, per komiteto procedūras saugomas valstybių narių atskirų pozicijų konfidencialumas. Antra, valstybių narių pozicijų, kuriomis keičiamasi konfidencialiai, atskleidimas pakenktų valstybių narių bendradarbiavimui ir valstybių narių bei Komisijos tarpusavio pasitikėjimui. Tam tikros aplinkybės, kuriomis vyko diskusijos dėl 2013 m. rekomendacinio dokumento dėl bičių, yra svarūs aptariamo sprendimų priėmimo proceso, kuris turi būti saugomas, sudėtingumo ir jautrumo įrodymai. Trečia, Komisija patyrė ir vis dar patiria išorinį skirtingus interesus turinčių asmenų spaudimą, todėl, atskleidus prašomus dokumentus, ilgo ir sudėtingo sprendimų priėmimo proceso metu dar būtų daromas išorinis spaudimas. Atskleidus prašomus dokumentus sumažėtų valstybių narių veikimo laisvė ir lankstumas, o jos turėtų galėti nevaržomos, be išorinio spaudimo, nuolatiniuose komitetuose išanalizuoti visas pasirinkimo galimybes.

64      Prieš pradedant nagrinėti ieškovės argumentus, kuriais siekiama ginčyti šiuos motyvus, kuriuos Komisija pateikė ginčijamuose sprendimuose, pirmiausia reikia išnagrinėti šių argumentų priimtinumą, kurį Komisija ginčija remdamasi tuo, kad tai yra naujas pagrindas.

a)      Dėl ieškovės argumentų priimtinumo

65      Dublike ieškovė nurodo, kad patvirtina, jog ginčijamais sprendimais taip pat pažeista Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa, ir nekeičia savo argumentų, išskyrus tai, kad „vietoj „antros pastraipos“ nurodo „pirmą pastraipą““, nes taikytina teisė išlieka ta pati. Bet kuriuo atveju ieškovė aiškiai nurodė minėtą pirmą pastraipą pareiškime dėl ieškinio patikslinimo byloje T‑371/20 ir ieškinyje byloje T‑554/20. Todėl šie argumentai nėra „naujas pagrindas“, nes nurodyti motyvai yra lygiai tokie patys ir ieškovė juos jau buvo nurodžiusi. Be to, remdamasi jurisprudencija dėl ieškinio pagrindų išplėtimo, ieškovė teigia, kad nagrinėjamu atveju abi pastraipos „neabejotinai papildo dokumentų atskleidimo sąlygas <…> kiek tai susiję su būtinybe apsaugoti sprendimų priėmimo procesą“ ir kad jos argumentų prasmė ieškinyje ir dublike, pateiktuose kiekvienoje iš sujungtų bylų, nesiskiria. Taigi ieškovė daro išvadą, kad pirmasis pagrindas nėra nepriimtinas, kiek jis susijęs su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa.

66      Komisija triplike dėl ieškovės galimybės patikslinti ieškinio pirmojo pagrindo apimtį pirmiausia pažymi, jog ieškovės teiginys grindžiamas klaidinga prielaida, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirma ir antra pastraipos susijusios su viena ir ta pačia išimtimi, nes jos susijusios su dviem atskiromis išimtimis, kurios taikomos alternatyviai. Šiuo klausimu, pirma, Komisija teigia, kad ieškovė patvirtino ketinanti remtis minėtos nuostatos antros pastraipos pažeidimu, todėl šios pastraipos nurodymas nėra korektūros klaida. Tačiau šios nuostatos pirmos pastraipos paminėjimas (vieną kartą pareiškime dėl ieškinio patikslinimo byloje T‑371/20 ir vieną kartą ieškinyje byloje T‑554/20) yra korektūros klaida, nes šiuo klausimu nepateikta jokių savarankiškų argumentų, juo labiau kad abi išimtys taikomos alternatyviai. Jei ieškovė ketino dėl pirmos pastraipos pateikti papildomus ar kumuliacinius argumentus, ji turėjo tai aiškiai nurodyti pareiškime dėl ieškinio patikslinimo byloje T‑371/20 arba ieškinyje byloje T‑554/20; ji negali taip išplėsti savo argumentų atgaline data. Antra, Komisija teigia, kad ieškovė dublike negali remtis argumentais, susijusiais su pirma pastraipa, motyvuodama tuo, kad jie glaudžiai susiję su ieškinyje pateiktais argumentais, nes abi išimtys skiriasi ir jomis saugomi du skirtingi interesai. Tai, kad dokumentams galėtų būti taikomos abi išimtys, neturi jokios įtakos vertinimui, kurį turi atlikti Komisija ir kuris skiriasi pagal tai, ar saugomas interesas yra vykstantis, ar užbaigtas sprendimų priėmimo procesas. Be to, tai, kad ieškovė galėjo remtis tais pačiais argumentais, neturi reikšmės. Taigi Komisija daro išvadą, kad ieškovė dublike pateikė naują pagrindą, kuris yra nepriimtinas.

67      Pirma, reikia atmesti ieškovės teiginį, kad su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies antra pastraipa susiję argumentai galėtų būti taikomi tos pačios nuostatos pirmai pastraipai, nes taikytina teisė nesiskiria ir todėl ieškovės argumentai galėtų likti tokie patys, žodžius „antra pastraipa“ tiesiog pakeičiant žodžiais „pirma pastraipa“. Iš tikrųjų toks teiginys grindžiamas klaidingomis prielaidomis. Kaip matyti iš šio sprendimo 60 punkto, argumentai, taikomi nurodant vieną ir kitą iš šių Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalyje numatytų išimčių, nėra tokie patys, nes šiomis dviem išimtimis siekiama apsaugoti du skirtingus interesus ir skiriasi jų taikymo sąlygos. Be to, ieškovė negali pagrįstai teigti galinti remtis kitomis nuostatomis nei tos, kurios nurodytos, motyvuodama tuo, kad jos argumentuose pakaktų pakeisti tik nuorodą į atitinkamas nuostatas.

68      Antra, ieškovė vis dėlto tvirtina, kad bet kuriuo atveju bylos iškėlimo dokumentuose ji nurodė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos pažeidimą ir kad dėl to dublike ji gali papildyti argumentus, pateiktus tokiai nuorodai pagrįsti.

69      Šiuo klausimu, pirma, iš tikrųjų pakanka priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 44–46 punktų, pareiškime dėl ieškinio patikslinimo byloje T‑371/20 ir ieškinyje byloje T‑554/20 ieškovė, pateikdama pirmąjį pagrindą, aiškiai rėmėsi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytos išimties pažeidimu, kai nurodė, jog „ieškovė mano, kad Komisija nepagrįstai aiškina ir naudoja Reglamento <…> Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytą išimtį (vykstančio sprendimų priėmimo proceso apsauga)“.

70      Be to, siejant su tokia nuoroda, ieškovė pareiškime dėl ieškinio patikslinimo byloje T‑371/20 ir ieškinyje byloje T‑554/20 pirmajam ieškinio pagrindui pagrįsti skirtuose argumentuose aiškiai pažymėjo „Komisijos nurodytą motyvą atsisakyti leisti susipažinti su dokumentais, t. y. „apsaugoti vykstantį sprendimų priėmimo procesą““.

71      Pareiškimo dėl ieškinio patikslinimo byloje T‑371/20 ir ieškinio byloje T‑554/20 įžanginėse dalyse ieškovė taip pat priminė, kad kiekvienas iš ginčijamų sprendimų „grindžiamas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje (vykstančio sprendimų priėmimo proceso apsauga) numatyta išimtimi“.

72      Be to, pareiškime dėl ieškinio patikslinimo byloje T‑371/20 ir ieškinyje byloje T‑554/20 ieškovė, formuluodama trečiąjį ieškinio pagrindą, nurodė Reglamento Nr. 1367/2006 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą, siedama su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatyta išimtimi.

73      Taigi iš ieškinio pirmojo pagrindo turinio, kaip ir iš ieškinių (vertinant juos kaip visumą), matyti, kad ieškovė, pateikdama argumentus, susijusius su pirmuoju ieškinių pagrindu, aiškiai rėmėsi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa. Todėl negalima pritarti Komisijos argumentui, kad šios nuorodos yra ieškovės padarytos korektūros klaidos.

74      Nors tenka apgailestauti, kad pareiškime dėl ieškinio patikslinimo byloje T‑371/20 ir ieškinyje byloje T‑554/20 ieškovė, pateikdama pirmąjį ieškinio pagrindą, rėmėsi skirtingą taikymo sritį turinčiomis nuostatomis, kaip antai Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirma ir antra pastraipomis, jų neatskirdama, tai, kad ji rėmėsi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos pažeidimu, matyti ir iš pareiškimo dėl ieškinio patikslinimo byloje T‑371/20, ir iš ieškinio byloje T‑554/20.

75      Kita vertus, tiesa yra ir tai, kad, be argumentų, kurie jau buvo priminti šio sprendimo 44 punkte, ieškovė tik dublike, atsakydama į Komisijos kritiką, papildomai paaiškino, kad remiasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa, pateikdama argumentus, kuriais siekė papildomai pagrįsti ieškinio pirmojo pagrindo antrą dalį.

76      Remiantis Procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalimi, vykstant procesui negalima remtis naujais pagrindais, nebent jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Vis dėlto, pagrindas, kuris papildo anksčiau tiesiogiai ar netiesiogiai ieškinyje nurodytą pagrindą ir yra glaudžiai su juo susijęs, turi būti pripažintas priimtinu. Be to, argumentai, kurie iš esmės glaudžiai susiję su ieškinyje nurodytu pagrindu, negali būti laikomi naujais pagrindais ir gali būti nurodomi pateikiant dubliką ar per teismo posėdį (2018 m. lapkričio 8 d. Sprendimo „Pro NGO!“ / Komisija, T‑454/17, EU:T:2018:755, 70 punktas).

77      Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia Komisija, dublike ieškovės pateikti argumentai nėra naujas pagrindas – jie glaudžiai susiję su rėmimusi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos pažeidimu, kuris jau buvo nurodytas pareiškime dėl ieškinio patikslinimo byloje T‑371/20 ir ieškinyje byloje T‑554/20.

78      Pareiškime dėl ieškinio patikslinimo byloje T‑371/20 ir ieškinyje byloje T‑554/20 ieškovė tvirtino, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos taikymas „nėra pagrįstas“. Be to, minėtuose aktuose ieškovė, nors ir bendrai, bet pridūrė, kad „Komisija nepaaiškino, kaip susipažinimas su prašomais dokumentais konkrečiai ir realiai pakenktų sprendimų priėmimo procesui“. Dublike ieškovė paaiškino, kodėl, jos nuomone, Komisija „neįrodė, kad leidimas atskleisti prašomus dokumentus keltų konkrečią ir realią grėsmę vykstančiam sprendimų priėmimo procesui“, ir, konkrečiau kalbant, kodėl ginčijamuose sprendimuose pateikti motyvai „tinkamai neįrodo, kad leidus atskleisti dokumentus kiltų konkreti, reali ir rimta grėsmė vykstančiam sprendimų priėmimo procesui“. Taigi kiekvienoje byloje dublike pateiktais argumentais siekiama tiesiogiai išplėtoti bylos iškėlimo dokumentuose pateiktą argumentų grupę, susijusią su tuo, kad nėra tinkamo pateisinimo, kuriuo remiantis būtų galima taikyti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytą išimtį.

79      Vadinasi, kadangi nagrinėjamu atveju kiekvienoje byloje dublike pateiktais argumentais dėl Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos pažeidimo yra išplečiamas pareiškime dėl ieškinio patikslinimo byloje T‑371/20 ir ieškinyje byloje T‑554/20 nurodytas pagrindas, susijęs su ta pačia nuostata, jie turi būti laikomi priimtinais.

80      Be to, dar reikia pažymėti, kad šie argumentai, tiek, kiek jie susiję su ginčijamuose sprendimuose pateiktais motyvais, iš esmės sutampa su argumentais, pateiktais pareiškime dėl ieškinio patikslinimo byloje T‑371/20 ir ieškinyje byloje T‑554/20 (nors tenka apgailestauti, kad jie kartais yra netikslūs, kalbant apie nuostatas, kurių pažeidimu remiamasi), kiek tai susiję su konkrečiu ginčijamų sprendimų turiniu (žr. šio sprendimo 31 ir 74 punktus).

81      Taigi reikia išnagrinėti ieškovės dublike pateiktus argumentus, kuriais siekiama ginčyti šio sprendimo 63 punkte nurodytus motyvus, Komisijos pateiktus ginčijamuose sprendimuose.

b)      Dėl ieškovės argumentų pagrįstumo

82      Ieškovė tvirtina, pirma, kad standartinės komitetų darbo tvarkos taisyklės (OL C 206, 2011, p. 11, toliau – standartinės darbo tvarkos taisyklės) negali būti viršesnės už Reglamentą Nr. 1049/2001 ir, antra, kad Komisija nepaaiškino, kodėl atskleidus prašomus dokumentus kiltų konkreti ir reali grėsmė vykstančiam sprendimų priėmimo procesui. Pirma, Komisija neįrodė, kaip poveikis valstybių narių ir Komisijos tarpusavio pasitikėjimui rimtai pakenktų sprendimų priėmimo procesui. Tai, kad 2013 m. rekomendacinis dokumentas dėl bičių buvo svarstomas jau ilgiau nei septynerius metus arba yra persvarstomas, šiuo klausimu neturi reikšmės. Antra, Komisijos nurodytas išorinis spaudimas taip pat neįrodo, kad dokumentų atskleidimas rimtai pakenktų sprendimų priėmimo procesui. Į šį spaudimą netgi neturėtų būti atsižvelgta, nes jis nėra tiesioginė dokumentų atskleidimo pasekmė; tai institucijos turi imtis priemonių, būtinų šiam spaudimui išvengti. Nagrinėjamu atveju Komisija ne tik neįrodė nurodomo spaudimo tikrumo, bet ir nepaaiškino, kodėl šis spaudimas kelia „rimtą pavojų“ sprendimų priėmimo procesui. Trečia, Komisija turėjo įrodyti esant konkrečią riziką, susijusią su kiekvienu iš prašomų dokumentų.

83      Komisija teigia, kad ieškovės argumentai nepagrįsti. Pirma, ieškovė pažeidė bylai reikšmingą teisinį pagrindą, visų pirma standartines darbo tvarkos taisykles. Antra, atrodo, kad ieškovė pirmą kartą ir nenuosekliai, nesivadovaudama savo ankstesniais argumentais, ginčija tai, kad Komisija patyrė išorinį spaudimą. Įrodymai, patvirtinantys iškilusį pavojų sprendimų priėmimo procesui, turi būti vertinami ne pavieniui, o kaip nuoseklių įrodymų visuma. Be to, Komisija pažymi, kad netaikė bendros prezumpcijos, o konkrečiai įvertino visų prašomų dokumentų turinį.

84      Pirmiausia reikia atmesti kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, tiek, kiek jie galėtų būti suprantami taip, kad jais nurodomas ginčijamų sprendimų nemotyvavimas ar nepakankamas motyvavimas. Kaip matyti iš šio sprendimo 63 punkto, ginčijamuose sprendimuose nurodyti motyvai, dėl kurių Komisija atsisakė leisti susipažinti su prašomais dokumentais. Tačiau klausimas, ar Komisijos nurodyti motyvai leidžia tinkamai pateisinti tokį atsisakymą, susijęs su ginčijamų sprendimų pagrįstumu, o ne su jų nemotyvavimu ar nepakankamu motyvavimu. Todėl toliau reikia išnagrinėti šiuos motyvus.

1)      Dėl atskiros valstybių narių pozicijos per komiteto procedūras

85      Ginčijamuose sprendimuose Komisija nurodė, kad per komiteto procedūras išlaikomas valstybių narių atskirų pozicijų konfidencialumas ir kad tai atsispindi tam tikrose standartinių darbo tvarkos taisyklių nuostatose, kurias Komisija priėmė pagal Reglamento Nr. 182/2001 9 straipsnio 1 dalį, t. y. nuostatose, pagal kurias, Komisijos teigimu, „aiškiai neleidžiama, kad atskiros valstybių narių pozicijos būtų viešai prieinamos“.

86      Ieškovė teigia, kad standartinės darbo tvarkos taisyklės negali būti viršesnės už Reglamentą Nr. 1049/2001.

87      Komisija atsikerta, kad ieškovė neatsižvelgia į bylai reikšmingą teisinį pagrindą.

88      Pirmiausia reikia pažymėti, kad šis ginčas apskritai susijęs ne su komiteto procedūrų komitetų darbą reglamentuojančiomis taisyklėmis ar galimybe tiesiogiai susipažinti su šiuo darbu, o tik su galimybe, pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 ieškovei pateikus atitinkamą prašymą, susipažinti su tam tikrais dokumentais, kuriais buvo keičiamasi Scopaff analizuojant 2013 m. rekomendacinį dokumentą dėl bičių: šie dokumentai yra elektroniniai laiškai, kuriuose iš esmės pateikta atskira kai kurių valstybių narių pozicija dėl šio rekomendacinio dokumento ar vienodų principų pakeitimo projekto, skirto įgyvendinti šį dokumentą (žr. šio sprendimo 5, 11 ir 14 punktus).

89      Pirma, nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad ginčijamuose sprendimuose Komisija, siekdama pagrįsti motyvą, kad per komiteto procedūras turi būti saugomos atskiros valstybių narių pozicijos ir todėl visuomenei neturi būti leidžiama su jomis susipažinti, rėmėsi tik standartinių darbo tvarkos taisyklių dviejų nuostatų turiniu, t. y. šių taisyklių 10 straipsnio 2 dalimi ir 13 straipsnio 2 dalimi: pirmojoje iš šių nuostatų nurodyta, kad „suvestinėje ataskaitoje neminimos per komiteto diskusijas išreikštos atskiros narių pozicijos“, o antrojoje – kad „komiteto diskusijos yra konfidencialios“.

90      Kitaip tariant, ginčijamuose sprendimuose Komisija nesirėmė nei Reglamento Nr. 1049/2001 ar Reglamento Nr. 182/2011 nuostatomis, nei netgi darbo tvarkos taisyklių, kurias Scopaff buvo faktiškai priėmęs, turiniu.

91      Be to, pastaruoju klausimu, taikant proceso organizavimo priemonę paklausta, ar Scopaff turėjo darbo tvarkos taisykles, Komisija savo atsakyme, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2022 m. kovo 15 d., nurodė, kad šis komitetas nepriėmė darbo tvarkos taisyklių, tačiau organizavo savo darbą pagal standartines darbo tvarkos taisykles. Vis dėlto Komisija nepateikė jokio įrodymo pastarajam teiginiui pagrįsti. Per teismo posėdį paklausta dėl tokios Scopaff pozicijos pagrindo, Komisija konkretaus pagrindo nenurodė, bet iš esmės teigė, kad Scopaff, kuris nepriėmė savo darbo tvarkos taisyklių remdamasis standartinėmis darbo tvarkos taisyklėmis, organizuodamas savo darbą jomis rėmėsi „praktiškai“.

92      Taigi reikia konstatuoti, kad – skirtingai nuo situacijos, į kurią Bendrasis Teismas atsižvelgė 2020 m. gegužės 28 d. Sprendimo ViaSat / Komisija (T‑649/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:235) 86 punkte, susijusiame su tam tikra kito komiteto procedūrų komiteto veikla – šios bylos medžiagoje nėra jokios informacijos, kuria remiantis būtų galima manyti, kad Scopaff turėjo darbo tvarkos taisykles, atitinkančias ginčijamuose sprendimuose Komisijos nurodytų standartinių darbo tvarkos taisyklių nuostatas ir rodančias šio komiteto teikiamą svarbą tam tikros informacijos, kuria keistasi šiame komitete ir per jame vykusias diskusijas, konfidencialumui.

93      Antra, bet kuriuo atveju – net darant prielaidą, kad Scopaff priėmė standartines darbo tvarkos taisykles ar jomis vadovavosi „praktiškai“, įskaitant nuostatas, kuriomis Komisija rėmėsi ginčijamuose sprendimuose – tokia aplinkybė neleidžia manyti, kad dėl šių nuostatų, net jei jas reikėtų aiškinti taip, kad jomis pabrėžiamas Scopaff sprendimų ir valstybių narių šiuo klausimu pateiktų pozicijų konfidencialumas, tam tikri dokumentai iš esmės galėtų nepatekti į Reglamento Nr. 1049/2001 taikymo sritį.

94      Reikia pažymėti, jog Reglamento Nr. 182/2011 19 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 visuomenei turėtų būti užtikrinta galimybė susipažinti su informacija apie komitetų darbą. Šiuo tikslu Reglamento Nr. 182/2011 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad komitetams taikomi dokumentų viešumo principai ir sąlygos, kurios taikomos Komisijai (be to, identiška nuostata buvo įtvirtinta Sprendimo 1999/468 7 straipsnio 2 dalyje). Taigi Reglamente Nr. 182/2011 pažymima, kad, kiek tai susiję su visuomenės galimybe susipažinti su dokumentais, komitetams taikomos tos pačios taisyklės kaip ir Komisijai, t. y. Reglamento Nr. 1049/2001 nuostatos, ir jame nėra jokios specialios taisyklės dėl visuomenės galimybės susipažinti su dokumentais, susijusiais su komitetų darbu.

95      Reglamento Nr. 182/2011 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas komitetas priima savo darbo tvarkos taisykles remdamasis standartinėmis darbo tvarkos taisyklėmis, kurias Komisija parengia pasikonsultavusi su valstybėmis narėmis ir paskelbia Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

96      Vis dėlto pagal komiteto darbo tvarkos taisyklių ar standartinių darbo tvarkos taisyklių nuostatas – nesvarbu, ar komitetas jas perkėlė į savo darbo tvarkos taisykles – negali būti leidžiama, kad atsakant į prašymą leisti susipažinti su dokumentais, jiems būtų suteikta didesnė apsauga nei numatytoji Reglamente Nr. 1049/2001.

97      Taigi standartinių darbo tvarkos taisyklių nuostatos, kuriomis Komisija rėmėsi ginčijamuose sprendimuose, negali leisti apsaugoti valstybių narių išreikštų atskirų pozicijų daugiau nei tai numatyta pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą (pagal analogiją žr. 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Muñiz / Komisija, T‑144/05, nepaskelbtas Rink., EU:T:2008:596, 92 punktą).

98      Be to, remiantis jurisprudencija, Sąjungos teisės aktai susipažinimo su dokumentais srityje negali suteikti institucijai pagrindo iš esmės neleisti susipažinti su dokumentais, susijusiais su šios institucijos pasitarimais, motyvuojant tuo, kad juose yra informacijos, susijusios su valstybių narių atstovų pozicija (šiuo klausimu žr. 2001 m. spalio 10 d. Sprendimo British American Tobacco International (Investments) / Komisija, T‑111/00, EU:T:2001:250, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

99      Iš to matyti, kad, kalbant apie visuomenės galimybę susipažinti su dokumentais, neatsiejamais nuo komiteto procedūrų komitetų darbo, Komisija negali teigti, kad pagal atitinkamą teisinį pagrindą visuomenei iš esmės nėra leidžiama susipažinti su atskiromis valstybių narių pozicijomis.

100    Trečia, dar reikia pažymėti, kad ginčijamuose sprendimuose Komisijos nurodytų standartinių darbo tvarkos taisyklių nuostatų negalima aiškinti taip, kad pagal jas visuomenei neleidžiama, pateikus prašymą, susipažinti su atskiromis valstybių narių pozicijomis.

101    Pirma, standartinių darbo tvarkos taisyklių 10 straipsnio 2 dalis susijusi su komitetų darbo „suvestinės ataskaitos“ turiniu. Kaip matyti iš Reglamento Nr. 182/2011 10 straipsnio 1 dalies c punkto, suvestinė ataskaita yra vienas iš dokumentų, įtraukiamų į komitetų procedūrų registrą, kurį Komisija tvarko pagal pastarąją nuostatą, t. y. dokumentų, kurių nuorodos skelbiamos minėtame registre pagal tos pačios nuostatos 5 dalį. Žinoma, standartinių darbo tvarkos taisyklių 10 straipsnio 2 dalyje priduriama, kad nors suvestinėje ataskaitoje trumpai išdėstomi darbotvarkės klausimai ir balsavimo rezultatai, joje „neminimos per komiteto diskusijas išreikštos atskiros narių pozicijos“. Tačiau pastaroji nuostata susijusi ne su visuomenės galimybe susipažinti su komitetų dokumentais, o su komitetų procedūrų registro turiniu, visų pirma su vieno iš jį sudarančių dokumentų – suvestinės ataskaitos – turiniu. Aplinkybė, kad suvestinėje ataskaitoje neminima atskira valstybių narių pozicija, galimybės susipažinti su dokumentais srityje neturi reikšmės ir todėl negali iš anksto nulemti visuomenės galimybės pateikus prašymą susipažinti su dokumentais, kuriuose nurodytos minėtos atskiros pozicijos. Be to, priešingai, nei per teismo posėdį teigė Komisija, minėta nuostata negali būti aiškinama taip, kad atskira valstybių narių pozicija neturi būti užfiksuota jokiame dokumente, nes ši nuostata susijusi tik su suvestinės ataskaitos turiniu.

102    Be to, kadangi Komisija Bendrajame Teisme taip pat rėmėsi Reglamento Nr. 182/2011 10 straipsnio 1 dalimi teigdama, kad turi būti saugoma atskira valstybių narių pozicija, nes komitetų procedūrų registre skelbiami tik balsavimo rezultatai, toks argumentas taip pat turi būti atmestas vadovaujantis ta pačia logika. Minėta nuostata susijusi tik su komiteto procedūrų registro turiniu, o ne su visuomenės galimybe susipažinti su dokumentais, kuri, kaip matyti iš Reglamento Nr. 182/2011 9 straipsnio 2 dalies, gali būti įgyvendinama pagal Reglamentą Nr. 1049/2001.

103    Antra, standartinių darbo tvarkos taisyklių 13 straipsnio 2 dalyje iš tiesų nurodyta, kad „komiteto diskusijos yra konfidencialios“.

104    Vis dėlto, viena vertus, minėtoje nuostatoje nurodomas tik „komiteto diskusijų“, o ne visos procedūros, kuriai pasibaigus komiteto nariai diskutuoja, konfidencialumas (pagal analogiją žr. 2017 m. liepos 13 d. Sprendimo Saint-Gobain Glass Deutschland / Komisija, C‑60/15 P, EU:C:2017:540, 81 punktą). Kita vertus, nesant reikalo apibrėžti sąvokos „komiteto diskusijos“, kaip ji suprantama pagal minėtą nuostatą, pakanka pažymėti, kad šios nuostatos taikymo sritis atrodo priklausoma nuo viso standartinių darbo tvarkos taisyklių 13 straipsnio. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Komisija prašymus leisti susipažinti su komiteto dokumentais nagrinėja pagal Reglamentą Nr. 1049/2001, o jo 3 dalyje priduriama, kad „komiteto nariams, ekspertams ir trečiųjų šalių atstovams pateikti dokumentai yra konfidencialūs <…>, nebent pagal 1 dalį suteikta galimybė susipažinti su tais dokumentais arba Komisija tuos dokumentus paviešino kitu būdu“.

105    Pavyzdžiui, standartinių darbo tvarkos taisyklių 13 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatyta galimybė pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 leisti susipažinti, be kita ko, su komiteto nario kitiems komiteto nariams pateiktais dokumentais ir tokiu atveju šie dokumentai nėra konfidencialūs ar praranda konfidencialumą. Tačiau pagal šias nuostatas visai neatmetama galimybė susipažinti su dokumentais, kaip antai elektroniniais laiškais, kuriuose pateiktos komiteto nario pastabos ar pasiūlymai dėl priemonės projekto, nes antraip galimybės susipažinti su dokumentais srityje būtų nepagrįstai susiaurinta minėtos 3 dalies taikymo sritis.

106    Be to, priešingai, nei Komisija teigė per teismo posėdį, nėra jokio pagrindo aiškinti, kad, atsižvelgiant į tariamą konfidencialumą, kylantį iš standartinių darbo tvarkos taisyklių 13 straipsnio 2 dalies, komiteto diskusijos iš esmės yra neskelbtinos.

107    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, priešingai, nei Komisija teigė ginčijamuose sprendimuose, pagal komiteto procedūras, visų pirma pagal pačias standartines darbo tvarkos taisykles nereikalaujama, kad būtų atsisakyta leisti susipažinti su dokumentais, kuriuose nurodyta atskira valstybių narių pozicija Scopaff komitete, siekiant apsaugoti šio komiteto sprendimų priėmimo procesą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą, tačiau tai visiškai netrukdo Komisijai tinkamai pagrįstais atvejais atsisakyti leisti susipažinti su dokumentais, susijusiais su atskira valstybių narių pozicija, pareikšta šiame komitete, jei juos atskleidus galėtų būti konkrečiai pakenkta interesams, saugomiems taikant Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje numatytas išimtis.

2)      Dėl bendradarbiavimo ir tarpusavio pasitikėjimo, taip pat sprendimų priėmimo proceso sudėtingumo ir jautrumo

108    Ginčijamuose sprendimuose Komisija nurodė, kad konfidencialiai išreikštos atskiros valstybių narių pozicijos atskleidimas neigiamai paveiktų jų bendradarbiavimą „per komiteto procedūras“ ir pakenktų valstybių narių ir Komisijos tarpusavio pasitikėjimui. Komisija iš esmės pridūrė, kad tai, jog dėl 2013 m. rekomendacinio dokumento dėl bičių buvo diskutuojama daugiau nei šešerius metus, kad per šį laikotarpį valstybės narės nesugebėjo susitarti ir kad minėtas rekomendacinis dokumentas buvo persvarstytas, yra svarus sprendimų priėmimo proceso, kuris šiuo atveju turi būti saugomas, sudėtingumo ir jautrumo įrodymas. Be to, antrajame ginčijamame sprendime Komisija nurodė, kad 2013 m. rekomendacinis dokumentas dėl bičių yra politiškai jautrus dokumentas – tai parodė diskusijų šiuo klausimu trukmė.

109    Ieškovė tvirtina, kad Komisija nepaaiškino, kodėl poveikis tarpusavio pasitikėjimui rimtai pakenktų sprendimų priėmimo procesui, ir kad ginčijamuose sprendimuose nurodytos aplinkybės neturi reikšmės, nes sprendimų priėmimo procesui labiau trukdytų skaidrumo stoka.

110    Komisija iš esmės atsikerta, kad ginčijamuose sprendimuose nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos ne pavieniui, o visos kartu.

111    Pirma, kadangi ginčijamuose sprendimuose Komisija nurodė būtinybę apsaugoti valstybių narių bendradarbiavimą, pakanka pažymėti, kad šiuo klausimu Komisija rėmėsi abstrakčiais motyvais, susijusiais su šio bendradarbiavimo apsauga komiteto procedūrose apskritai. Be to, kadangi ginčijamuose sprendimuose Komisija paminėjo būtinybę apsaugoti Komisijos ir valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą, nes atskiromis valstybių narių pozicijomis buvo pasikeista „konfidencialiai“, reikia konstatuoti, kad Komisija taip pat rėmėsi bendro pobūdžio motyvais. Šie pateisinimai grindžiami prielaida, kad komiteto procedūros, kiek tai susiję su prašymu leisti susipažinti su dokumentais, apsaugotų komitetuose išreikštų valstybių narių atskirų pozicijų konfidencialumą, tačiau ši prielaida jau buvo atmesta šio sprendimo 107 punkte. Vadinasi, šie pateisinimai neturi jokio konkretaus ryšio su konkrečiomis šioje byloje nagrinėjamo sprendimų priėmimo proceso aplinkybėmis.

112    Taigi, kaip pažymi ieškovė, ginčijamuose sprendimuose pateikti paaiškinimai negali įrodyti, kaip atskleidus prašomus dokumentus būtų pakenkta bendradarbiavimui ir tarpusavio pasitikėjimui per aptariamą sprendimų priėmimo procesą.

113    Be to, reikia priminti, kad pagal ESS 4 straipsnį valstybės narės privalo lojaliai bendradarbiauti tarpusavyje ir su Sąjungos institucijomis, todėl bet kuriuo atveju negali būti nuogąstaujama, kad atskleidus prašomus dokumentus nebūtų laikomasi tokios pareigos ir kad būtų susilpnintos valstybių narių pareigos šiuo klausimu.

114    Antra, kadangi ginčijamuose sprendimuose Komisija rėmėsi tam tikromis faktinėmis aplinkybėmis ir teigė, kad sprendimų priėmimo procesas, kurį šiuo atveju reikėjo apsaugoti, yra sudėtingas ir jautrus ar kad 2013 m. rekomendacinis dokumentas dėl bičių yra politiškai jautrus dokumentas, reikia pažymėti, kad Komisija rėmėsi ne prašomų dokumentų turiniu, bet apskritai visu aptariamu sprendimų priėmimo procesu arba 2013 m. rekomendaciniu dokumentu dėl bičių.

115    Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, jog ginčijamuose sprendimuose Komisija neteigė ir juo labiau neįrodė, kad prašomi dokumentai yra neskelbtino pobūdžio ar kad tai yra slapto pobūdžio dokumentai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 9 straipsnį, t. y. nuostatą, kuri šioje byloje visiškai nenagrinėjama. Be to, Komisija taip pat neteigė, kad kuri nors valstybė narė pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 5 dalį prašė be šios valstybės narės sutikimo neatskleisti jos pozicijos dėl 2013 m. rekomendacinio dokumento dėl bičių.

116    Dar reikia pažymėti, kad pagal jurisprudenciją nurodomas sprendimų proceso sudėtingumas savaime nėra ypatinga priežastis būgštauti dėl to, kad dėl prašomų dokumentų atskleidimo kiltų rimta grėsmė šiam procesui (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2011 m. birželio 7 d. Sprendimo Toland / Parlamentas, T‑471/08, EU:T:2011:252, 81 punktą). Be to, tai, kad klausimas yra jautrus, taip pat savaime dar nėra pakankama objektyvi priežastis būgštauti dėl rimto pavojaus sprendimų priėmimo procesui, jei prašomi dokumentai būtų atskleisti (šiuo klausimu žr. 2011 m. birželio 7 d. Sprendimo Toland / Parlamentas, T‑471/08, EU:T:2011:252, 80 punktą ir 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo PAN Europe / Komisija, T‑51/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:519, 34 punktą). Tariamai jautrus klausimas negali būti painiojamas su slapto pobūdžio dokumentu (2021 m. balandžio 21 d. Sprendimo PECH / Taryba, T‑252/19, nepaskelbtas Rink., pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2021:203, 57 punktas).

117    Bendrasis Teismas jau yra nusprendęs, kad diskusijų sudėtingumas, galimai išsiskiriančios dalyvių pozicijos ar jautrus diskusijų pobūdis savaime neleidžia pateisinti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytos išimties taikymo (šiuo klausimu žr. 2021 m. balandžio 21 d. Sprendimo PECH / Taryba, T‑252/19, nepaskelbtas Rink., pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2021:203, 56 punktą).

118    Galiausiai reikia pažymėti, kad ginčijamuose sprendimuose Komisijos nurodytos aplinkybės neleidžia nuogąstauti, kad atskleidus prašomus dokumentus bus rimtai pakenkta sprendimų priėmimo procesui.

119    Pirma, tai, kad dėl 2013 m. rekomendacinis dokumento dėl bičių buvo diskutuojama daug metų, ir tai, kad valstybės narės per tą laiką nesugebėjo susitarti, nepatvirtina Komisijos nurodyto prašomų dokumentų apsaugos reikalavimo; atvirkščiai, šios bylos aplinkybėmis kaip tik verčia juo abejoti. Per aptariamą sprendimų priėmimo procesą 2013 m. rekomendacinis dokumentas dėl bičių nebuvo priimtas, nors neginčijama, kad šis procesas vyko nesuteikus visuomenei galimybės susipažinti su atskira valstybių narių pozicija šiuo klausimu. Taigi, viena vertus, proceso neužbaigimas nėra susijęs su kokia nors visuomenės informavimo ar skaidrumo forma ir, kita vertus, neįrodyta, kad galimybės susipažinti su prašomais dokumentais nebuvimas leistų užbaigti šį procesą. Taigi neatrodo, kad šių dokumentų atskleidimas galėjo kaip nors pakenkti aptariamam sprendimų priėmimo procesui.

120    Antra, tai, kad EFSA persvarsto 2013 m. rekomendacinį dokumentą dėl bičių, taip pat nepatvirtina Komisijos nurodyto apsaugos reikalavimo. Prašomų dokumentų atskleidimas neturi įtakos šiam persvarstymui, kurį atlieka EFSA, o ne Komisija.

121    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ginčijamuose sprendimuose nurodytas motyvas, susijęs su bendradarbiavimu ir tarpusavio pasitikėjimu bei sprendimų priėmimo proceso sudėtingumu ir jautrumu, šių bylų aplinkybėmis negali įrodyti, kad gali būti rimtai pakenkta aptariamam sprendimų priėmimo procesui.

3)      Dėl išorinio spaudimo, veiksmų laisvės ir lankstumo

122    Ginčijamuose sprendimuose Komisija nurodė patyrusi ir vis dar patirianti įvairių suinteresuotųjų asmenų (kartais atstovaujančių skirtingus interesus) išorinį spaudimą. Ji pridūrė, kad valstybės narės ir pati Komisija turi turėti galimybę išnagrinėti visas pasirinkimo galimybes „nuolatiniuose komitetuose“ ir nebūti veikiamos išorinio spaudimo. Dėl prašomų dokumentų atskleidimo per ilgą ir sudėtingą sprendimų priėmimo procesą išorinis spaudimas tik padidėtų. Taigi, Komisijos teigimu, prašomų dokumentų atskleidimas sumažintų valstybių narių veiksmų laisvę balsuojant ir jų lankstumą, o tai rimtai pakenktų sprendimų priėmimo procesui, kuris tęsis Komisijoje.

123    Ieškovė tvirtina, kad į išorinį spaudimą neturėtų būti atsižvelgta ir kad bet kuriuo atveju jis nėra prašomų dokumentų atskleidimo pasekmė.

124    Komisija atsikerta, kad pati ieškovė pripažino esant šį spaudimą.

125    Pirma, dėl ginčijamuose sprendimuose nurodyto išorinio spaudimo pažymėtina, jog iš jurisprudencijos matyti, kad sprendimų priėmimo proceso apsauga nuo tikslinio išorinio spaudimo gali būti teisėtas motyvas apriboti galimybę susipažinti su dokumentais, susijusiais su šiuo sprendimų priėmimo procesu. Vis dėlto tokio išorinio spaudimo realumas turi būti tikrai nustatytas ir turi būti pateikti įrodymai, jog buvo galima pagrįstai numatyti riziką, kad bus paveiktas vykstantis sprendimų priėmimo procesas (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Muñiz / Komisija, T‑144/05, nepaskelbtas Rink., EU:T:2008:596, 86 punktą).

126    Reikia konstatuoti, kad motyvą, susijusį su išorinio spaudimo buvimu, ginčijamuose sprendimuose Komisija nurodė bendrai ir neapibrėžtai.

127    Visų pirma, nors Komisija nurodė, kad jai buvo ir vis dar yra daromas įvairių suinteresuotųjų asmenų išorinis spaudimas, reikia pažymėti, kad šis spaudimas buvo tik tariamas ir jo tikrumas ginčijamuose sprendimuose neįrodytas. Be to, Komisija tokį spaudimą paminėjo taip abstrakčiai („Komisijai buvo ir vis dar yra daromas įvairių suinteresuotųjų asmenų, kartais atstovaujančių skirtingus interesus, išorinis spaudimas“), kad toks pateisinimas galėtų būti naudojamas bet kokiam sprendimų priėmimo procesui bet kurioje srityje.

128    Kaip tvirtina Komisija, ieškovė pareiškime dėl ieškinio patikslinimo byloje T‑371/20 nurodė, jog „pripažįsta, kad šiame procese Komisijai buvo daromas išorinis spaudimas“. Vis dėlto, be to, kad Bendrojo Teismo vykdoma teisėtumo kontrolė susijusi su ginčijamais sprendimais ir kad toks ieškovės teiginys negali kompensuoti informacijos stokos ginčijamuose sprendimuose, šis teiginys yra toks pat neapibrėžtas ir bendras, kaip ir Komisijos teiginys. Nors ieškovė nurodo „šiame procese“, ji tiksliai nenurodo, apie kokį išorinį spaudimą kalbama, todėl negalima daryti išvados, kad minėto spaudimo „realumas“ buvo „tikrai“ nustatytas, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 125 punkte nurodytą jurisprudenciją.

129    Be to, bet kuriuo atveju, kaip iš esmės pabrėžia ieškovė, ginčijamuose sprendimuose pateiktas pateisinimas susijęs tik su išoriniu spaudimu, kurį patyrė pati Komisija. Vis dėlto ginčijamuose sprendimuose nenurodytas joks išorinis spaudimas, kurį patyrė valstybės narės. Be to, ginčijamuose sprendimuose nėra jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti ryšį tarp Komisijos patirto išorinio spaudimo (net jei jis būtų įrodytas) ir neigiamo poveikio, kurį sukeltų prašomų dokumentų, susijusių su atskiromis valstybių narių pozicijomis, atskleidimas.

130    Be to, reikia priminti, kad ginčijamuose sprendimuose Komisija neteigė, jog sprendimų priėmimo proceso neužbaigimas yra išorinio spaudimo pasekmė, ir aiškiai nurodė, kad šis procesas nebuvo užbaigtas dėl valstybių narių tarpusavio nesutarimų, o tai neturi jokio ryšio su Komisijos tariamai patirtu spaudimu.

131    Galiausiai, nors Komisija nurodė, kad valstybės narės ir ji pati neturi patirti išorinio spaudimo, kad galėtų apsvarstyti visas pasirinkimo galimybes „nuolatiniuose komitetuose“, pakanka pažymėti, kad ji nesirėmė aptariamu sprendimų priėmimo Scopaff komitete procesu ir aiškiai nurodė visus „nuolatinius komitetus“ bendrai.

132    Antra, kalbant apie ginčijamuose sprendimuose nurodytą veiksmų laisvę ir lankstumą, visų pirma reikia pažymėti, kad Komisija pateikė tik bendrus teiginius, kurie neleidžia nustatyti, kad atskleidus prašomus dokumentus sumažėtų valstybių narių diskrecija ar lankstumas Scopaff komitete.

133    Iš tikrųjų Komisija nenurodė jokios konkrečios aplinkybės, galinčios patvirtinti kokį nors valstybių narių padėties pablogėjimą, jei prašomi dokumentai būtų atskleisti. Atvirkščiai, kaip pažymėta šio sprendimo 131 punkte, nurodydama, kad valstybės narės turi galėti išnagrinėti visas pasirinkimo galimybes, ji rėmėsi ne situacija Scopaff vykstant aptariamam sprendimų priėmimo procesui, bet valstybių narių pozicija „nuolatiniuose komitetuose“ apskritai.

134    Be to, kadangi ginčijami sprendimai turi būti suprantami taip, kad jais siekiama nustatyti ryšį tarp valstybių narių veiksmų laisvės apribojimo ir Komisijos patiriamo išorinio spaudimo, reikia priminti, kad Komisija nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių manyti, kad minėtas spaudimas turėtų įtakos valstybių narių pozicijai ir kad dėl to prašomų dokumentų atskleidimas apribotų jų veiksmų laisvę ar lankstumą.

135    Galiausiai reikia priminti, jog pagal jurisprudenciją aplinkybė, kad bus apribota valstybių narių veiksmų laisvė ir galimybė pasiekti kompromisą, negali rodyti pakankamai didelės ir pagrįstai numatomos grėsmės, kuri pateisintų Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos taikymą (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo PAN Europe / Komisija, T‑51/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:519, 36 punktą).

136    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ginčijamuose sprendimuose nurodytas motyvas, susijęs su išoriniu spaudimu, veiksmų laisve ir lankstumu, šių bylų aplinkybėmis negali įrodyti, kad gali būti rimtai pakenkta aptariamam sprendimų priėmimo procesui.

137    Iš to matyti, kad ginčijamuose sprendimuose Komisijos nurodyti motyvai šių bylų aplinkybėmis negali pateisinti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje numatytos išimties taikymo, net darant prielaidą – kaip nurodyta šio sprendimo 62 punkte – kad ši nuostata taikoma nagrinėjamu atveju.

138    Taigi reikia pripažinti pagrįsta ir ieškinio pirmojo pagrindo antros dalies antrąją argumentų grupę ir tuo remiantis taip pat panaikinti ginčijamus sprendimus tiek, kiek jais atsisakoma leisti susipažinti su prašomais dokumentais remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa.

4.      Išvados dėl ieškinio pirmojo pagrindo

139    Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ginčijamuose sprendimuose Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą, nes atsisakė atskleisti prašomus dokumentus motyvuodama tuo, kad dėl to kiltų rimta grėsmė vykstančiam sprendimų priėmimo procesui.

140    Vadinasi, nereikia nagrinėti klausimo, ar yra viršesnis viešasis interesas, pateisinantis prašomų dokumentų atskleidimą, atsižvelgiant į tai, kad tai yra teisėkūros dokumentai, susiję su aplinkosauga (šis klausimas keliamas antrajame ir trečiajame ieškinio pagrinduose).

141    Vis dėlto reikia išnagrinėti ketvirtąjį ieškinio pagrindą.

C.      Dėl ieškinio ketvirtojo pagrindo, grindžiamo klaidingu Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkto ir 4 straipsnio 6 dalies taikymu

142    Ieškovė tvirtina, kad ginčijami sprendimai negali būti grindžiami būtinybe apsaugoti asmens privatumą ir neliečiamumą, kiek tai susiję su prašomuose dokumentuose esančiais asmens duomenimis, nes jei tokia informacija pateikiama minėtuose dokumentuose, Komisija turėtų ją anonimizuoti ir atskleisti kitas dokumentų dalis.

143    Ieškovė priduria, kad ginčijamų sprendimų turinys nėra jai privalomas, ir toliau laikosi pozicijos, kad Komisija galėjo atskleisti prašomus dokumentus, anonimizavusi su asmens duomenimis susijusią informaciją: nors Komisija tai padarė pateikdama pirmajame ginčijamame sprendime nurodytą 2 dokumentą ir antrajame ginčijamame sprendime nurodytus 3, 10, 12 ir 33 dokumentus, likę dokumentai dar nebuvo paviešinti.

144    Komisija atsikerta, kad ketvirtasis pagrindas yra faktiškai klaidingas ir nereikšmingas.

145    Pirmiausia reikia priminti, kad ginčijamais sprendimais Komisija pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 6 dalį leido iš dalies susipažinti su kai kuriais prašomais dokumentais, t. y. su pirmajame ginčijamame sprendime nurodytu 2 dokumentu ir antrajame ginčijamame sprendime nurodytais 3, 10, 12 ir 33 dokumentais (žr. šio sprendimo 9 ir 14 punktus). Taigi, leidusi susipažinti su vienomis minėtų dokumentų dalimis, Komisija atsisakė leisti susipažinti su kitomis šių dokumentų dalimis. Šiuo tikslu Komisija rėmėsi išimtimis, kuriomis siekiama apsaugoti, pirma, vykstantį sprendimų priėmimo procesą pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą ir, antra, asmens privatų gyvenimą ir neliečiamumą pagal to paties reglamento 4 straipsnio 1 dalies b punktą. Būtent siedama su minėtais dokumentais, su kuriais ieškovė gavo galimybę susipažinti iš dalies, Komisija ginčijamuose sprendimuose taikė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punktą, kad apsaugotų tam tikrų asmenų asmens duomenis.

146    Vis dėlto, kaip matyti iš ieškovės argumentų, susijusių su ketvirtuoju ieškinio pagrindu, ir kaip ji patvirtino per teismo posėdį, šiame pagrinde ji neteigia, kad, kiek tai susiję su dokumentais, su kuriais ji gavo galimybę susipažinti iš dalies, Komisija pažeidė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punktą, nes nesuteikė ieškovei galimybės susipažinti su asmens duomenimis, su kuriais jai nebuvo leista susipažinti pagal minėtą nuostatą. Kitaip tariant, ginčydama ginčijamus sprendimus tiek, kiek jais buvo leista iš dalies susipažinti su kai kuriais prašomais dokumentais, ieškovė neprašo leisti susipažinti su šiuose dokumentuose esančiais Komisijos saugomais asmens duomenimis ir, be to, nepateikė jokio argumento, kuriuo būtų ginčijamas minėtos išimties taikymas šiuo klausimu. Tačiau ieškovė iš esmės teigia, kad Komisija turėjo laikytis tokios pat pozicijos ir dėl kitų prašomų dokumentų, t. y. ji taip pat turėjo suteikti ieškovei galimybę iš dalies susipažinti su tais kitais dokumentais, saugodama tik galimai juose esančius asmens duomenis. Taigi ieškovės argumentais iš esmės siekiama įrodyti, kad Komisija nepagrįstai taikė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą.

147    Tokiomis aplinkybėmis, kaip teigia Komisija, reikia konstatuoti, kad ketvirtasis pagrindas yra nereikšmingas, nes, pirma, jis negali leisti suabejoti tuo, kaip Komisija nagrinėjamu atveju taikė Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punktą, ir, antra, šios nuostatos taikymas neturi įtakos šio reglamento 4 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos taikymui. Galimas pirmosios nuostatos pažeidimas, net jei jis būtų įrodytas, savaime negalėtų lemti prašomų dokumentų, su kuriais pagal antrąją nuostatą nebuvo leista susipažinti, ar jų dalių atskleidimo.

148    Taigi ketvirtasis pagrindas turi būti atmestas.

149    Kadangi ieškinio pirmojo pagrindo antros dalies pirmoji argumentų grupė (žr. šio sprendimo 61 ir 62 punktus) ir antroji argumentų grupė (žr. šio sprendimo 137 ir 138 punktus) buvo pripažintos pagrįstomis, vien dėl kiekvienos iš šių argumentų grupių pripažinimo pagrįsta ginčijami sprendimai turi būti panaikinti.

IV.    Dėl bylinėjimosi išlaidų

150    Ieškovė prašo kiekvienoje iš šių bylų priteisti iš Komisijos 3 000 eurų bylinėjimosi išlaidų.

151    Šiuo klausimu reikia priminti, kad sprendime, kuriuo užbaigiamas procesas, Bendrasis Teismas nustato tik bylinėjimosi išlaidų paskirstymą tarp šalių, nenuspręsdamas dėl jų dydžio. Kilus ginčui, atlygintinų išlaidų dydis gali būti nagrinėjamas atskirame procese, reglamentuojamame Procedūros reglamento 170 straipsnyje, atskirai nuo sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Bylinėjimosi išlaidos gali būti nustatomos tik priėmus sprendimą ar nutartį, kuria užbaigiamas procesas (2019 m. vasario 6 d. Sprendimo Karp / Parlamentas, T‑580/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:62, 100 punktas).

152    Todėl ieškovės reikalavimo dalį, susijusią su bylinėjimosi išlaidomis, kurioje ji prašo Bendrojo Teismo nustatyti 3 000 eurų sumą, kurią Komisija turėtų jai sumokėti kaip bylinėjimosi išlaidas kiekvienoje iš šių bylų, reikia atmesti kaip nepriimtiną.

153    Vis dėlto ieškovė prašo priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

154    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

155    Kadangi Komisija iš esmės pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo ir ieškovės bylinėjimosi išlaidas pagal šios pateiktus reikalavimus.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (šeštoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

1.      Panaikinti 2020 m. birželio 19 d. Europos Komisijos sprendimą C(2020) 4231 final ir 2020 m. liepos 21 d. Europos Komisijos sprendimą C(2020) 5120 final tiek, kiek jais atsisakoma leisti susipažinti su prašomais dokumentais remiantis 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais 4 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa.

2.      Priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

Marcoulli

Frimodt Nielsen

Schwarcz

Iliopoulos

 

      Norkus

Paskelbta 2022 m. rugsėjo 14 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: anglų