Language of document : ECLI:EU:T:2019:330

BENDROJO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2019 m. gegužės 14 d.(*)

„Galimybė susipažinti su dokumentais – Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 – Komisijos raštas Prancūzijos valdžios institucijoms dėl kompensacijos protokolo EDF grupei vykstant leidimo eksploatuoti Fesenheimo atominę elektrinę panaikinimo procesui – Atsisakymas suteikti galimybę susipažinti – Išimtis, susijusi su trečiojo asmens komercinių interesų apsauga – Išimtis, susijusi su inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų apsauga – Bendroji konfidencialumo prezumpcija – Viršesnis viešasis interesas“

Byloje T‑751/17

Commune de Fessenheim (Prancūzija),

Communauté de communes Pays Rhin-Brisach, įsteigta Volgelsheim (Prancūzija),

Conseil départemental du Haut-Rhin, įsteigta Kolmare (Prancūzija),

Conseil régional Grand Est Alsace Champagne-Ardenne Lorraine, įsteigta Strasbūre (Prancūzija),

atstovaujami advokato G. de Rubercy,

ieškovės,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą A. Buchet ir B. Stromsky,

atsakovę,

palaikomą

Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos E. de Moustier, B. Fodda ir J.-L. Carré,

įstojusios į bylą šalies,

dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo panaikinti 2017 m. spalio 18 d. Komisijos sprendimą, kuriuo atsisakoma suteikti galimybę susipažinti su jos 2017 m. kovo 22 d. raštu Prancūzijos valdžios institucijoms dėl kompensacijos Électricité de France (EDF) grupei dėl Fesenheimo atominės elektrinės uždarymo protokolo projekto,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro pirmininkė I. Pelikánová, teisėjai P. Nihoul (pranešėjas) ir J. Svenningsen,

posėdžio sekretorius L. Ramette, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2019 m. sausio 24 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

I.      Ginčo aplinkybės

1        Ieškovės Commune de Fessenheim, Communauté de communes Pays Rhin-Brisach, Conseil départemental du Haut-Rhin ir Conseil régional Grand Est Alsace Champagne-Ardenne Lorraine yra keturios Prancūzijos vietinės valdžios institucijos, kurių teritorijoje yra Fesenheimo atominė elektrinė (toliau – atominė elektrinė): šią eksploatuoja Électricité de France (EDF).

2        2017 m. balandžio 8 d. Prancūzijos vyriausybė priėmė Dekretą Nr. 2017‑508 dėl leidimo eksploatuoti atominę elektrinę panaikinimo (2017 m. balandžio 9 d. JORF, tekstas Nr. 3).

3        2017 m. gegužės 2 d. ieškovės, remdamosi 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1049/2001 dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, 2001, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331), pateikė Europos Komisijai paraišką dėl galimybės susipažinti su „sprendimu“, kuriuo ji „pagal Europos teisę valstybės pagalbos srityje patvirtino protokolo dėl Prancūzijos kompensacijos EDF dėl atominės elektrinės uždarymo projektą“. Ieškovės mano, kad šį „sprendimą“ Komisija išsiuntė Prancūzijos valdžios institucijoms 2017 m. kovo 24 d. raštu.

4        2017 m. birželio 16 d. raštu Komisija atsisakė suteikti galimybę susipažinti su nagrinėjamu raštu, kurio tikroji data buvo 2017 m. kovo 22 d., motyvuodama tuo, kad jis yra administracinėje byloje, pradėtoje atliekant valstybės pagalbos patikrinimą, todėl jam buvo taikoma bendroji prezumpcija, kuria remiantis dėl tokio dokumento atskleidimo iš principo nukentėtų tyrimų tikslų apsauga, kuri yra galimybės susipažinti su dokumentais principo išimtis pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečią įtrauką. Ji taip pat rėmėsi išimtimi dėl komercinių interesų apsaugos, numatyta Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje.

5        2017 m. birželio 27 d. ieškovės, remdamosi Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnio 2 dalimi, Komisijai pateikė kartotinę paraišką, kurios gavimą ji patvirtino 2017 m. birželio 28 d.

6        2017 m. liepos 18 d. raštu Komisija informavo ieškoves, kad pradinį šios paraiškos išnagrinėjimo terminą ji turėjo pratęsti penkiolika darbo dienų pagal Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio 2 dalį, nes negalėjo užbaigti šiam nagrinėjimui reikalingų konsultacijų. Be to, ji pažymėjo, kad naujas terminas baigsis 2017 m. rugpjūčio 10 d.

7        2017 m. rugpjūčio 18 d. raštu Komisija patvirtino, kad terminas baigėsi 2017 m. rugpjūčio 10 d., tačiau nurodė, kad vis dar negali pateikti atsakymo dėl kartotinės paraiškos.

8        2017 m. spalio 18 d. rašte Komisija pažymėjo, kad Prancūzijos valdžios institucijos protokolo dėl kompensacijos EDF projektą (toliau – protokolo dėl kompensacijos projektas) pateikė etape iki pranešimo pateikimo ir kad 2017 m. kovo 22 d. rašte, su kuriuo buvo susijusi paraiška dėl galimybės susipažinti, ji laikėsi nuomonės, kad šiame etape Sąjungos teisės valstybės pagalbos srityje požiūriu šiam projektui neprieštaraujama. Be to, ji patvirtino paraiškos dėl galimybės susipažinti su šiuo dokumentu atmetimą, remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirma ir trečia įtraukomis (toliau – ginčijamas sprendimas).

II.    Procesas ir šalių reikalavimai

9        2017 m. lapkričio 17 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovių ieškinį.

10      2018 m. vasario 28 d. kanceliarija gavo aktą, kuriuo Prancūzijos Respublika paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu Bendrojo Teismo pirmosios kolegijos pirmininkas leido įstoti į bylą. Prancūzijos Respublika pateikė savo paaiškinimą, o per nustatytą terminą ieškovės dėl jo pateikė pastabas.

11      2018 m. spalio 4 d. nutartimi Bendrasis Teismas, remdamasis savo Procedūros reglamento 91 straipsnio c punktu ir 92 straipsniu, nurodė Komisijai pateikti 2017 m. kovo 22 d. raštą. Šis dokumentas Bendrajam Teismui buvo perduotas 2018 m. spalio 17 d., tačiau vadovaujantis Procedūros reglamento 104 straipsniu nebuvo pateiktas nei ieškovėms, nei Prancūzijos Respublikai.

12      2018 m. gruodžio 17 d. teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas, taikydamas proceso organizavimo priemones pagal Procedūros reglamento 89 straipsnį, raštu pateikė bylos šalims klausimus. Bylos šalys į juos atsakė per nustatytą terminą.

13      Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus per 2019 m. sausio 24 d. posėdį.

14      Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        įpareigoti Komisiją pateikti 2017 m. kovo 22 d. raštą per vieną savaitę nuo sprendimo, kurį turi priimti Bendrasis Teismas, priėmimo,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

15      Komisija Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį dėl panaikinimo kaip nepagrįstą,

–        prašymą duoti nurodymus pripažinti nepriimtinu,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

16      Prancūzijos Respublika Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.

III. Dėl teisės

A.      Dėl paraiškos dėl galimybės susipažinti dalyko

17      Ieškinyje ieškovės nurodo, kad ieškinys susijęs su Komisijos atsisakymu tenkinti paraišką dėl galimybės susipažinti su raštu, kurį ji 2017 m. kovo 22 d. išsiuntė Prancūzijos valdžios institucijoms dėl protokolo dėl kompensacijos projekto.

18      Dublike ieškovės tvirtina, kad jų paraiška dėl galimybės susipažinti buvo susijusi ne tik su 2017 m. kovo 22 d. Komisijos raštu, bet ir su protokolo dėl kompensacijos projektu.

19      Siekiant nustatyti paraiškos dėl galimybės susipažinti dalyką, reikia remtis 2017 m. gegužės 2 d. Komisijai siųstu ieškovių raštu, kuriame pateikta pirminė jų paraiška.

20      Remiantis šiuo raštu, ieškovių pateikta paraiška dėl galimybės susipažinti buvo susijusi tik su 2017 m. kovo 22 d. Komisijos raštu, o ne su protokolo dėl kompensacijos projektu.

21      Taip apibrėžtas paraiškos dėl galimybės susipažinti dalykas patvirtintas kartotinėje paraiškoje, kurią ieškovės Komisijai išsiuntė 2017 m. birželio 27 d.

22      Taigi reikia konstatuoti, kad Komisijos atsisakymas buvo susijęs tik su paraiška dėl galimybės susipažinti su jos 2017 m. kovo 22 d. raštu, kuriame ji nusprendė, jog šiame etape Sąjungos teisės valstybės pagalbos srityje požiūriu šiam protokolo dėl kompensacijos projektui (toliau – ginčijamas dokumentas) neprieštaraujama.

B.      Dėl prašymo duoti nurodymus

23      Antruoju reikalavimu ieškovės Bendrojo Teismo prašo įpareigoti Komisiją joms pateikti ginčijamą dokumentą per vieną savaitę nuo sprendimo, kurį turi priimti Bendrasis Teismas, priėmimo.

24      Vis dėlto per teismo posėdį ieškovės atsisakė šio reikalavimo.

25      Taigi Bendrajam Teismui nereikia nagrinėti šio prašymo duoti nurodymus.

C.      Dėl prašymo panaikinti

26      Pirmuoju reikalavimu ieškovės prašo panaikinti ginčijamą sprendimą, kuriuo Komisija pakartotinai netenkino paraiškos dėl galimybės susipažinti su ginčijamu dokumentu.

27      Šiam prašymui pagrįsti ieškovės nurodo tris ieškinio pagrindus: pirmasis grindžiamas 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 248, 2015, p. 9), Reglamento Nr. 1049/2001 ir 2006 m. lapkričio 16 d. Komisijos direktyvos 2006/111/EB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybės įmonių skaidrumo ir dėl finansinio skaidrumo tam tikrose įmonėse (OL L 318, 2006, p. 17) pažeidimu, antrasis – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 42 straipsnio pažeidimu, o trečiasis – tos pačios chartijos 47 straipsnio pažeidimu.

1.      Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo Reglamento 2015/1589, Reglamento Nr. 1049/2001 ir Direktyvos 2006/111 pažeidimu

a)      Dėl Reglamento Nr. 2015/1589 pažeidimo

28      Nurodydamos pirmąjį pagrindą ieškovės teigia, kad jų paraiškos dėl galimybės susipažinti netenkinimas prieštarauja Reglamentui 2015/1589, kurio 39 konstatuojamojoje dalyje ir 32 straipsnyje nustatytas reikalavimas viešinti sprendimus, kuriuos Komisija priima vykdydama valstybės pagalbos kontrolę, kad prireikus tretieji asmenys galėtų juos ginčyti.

29      Komisija, palaikoma Prancūzijos Respublikos, ginčija argumento pagrįstumą.

30      Šiuo klausimu svarbu konstatuoti, kad ginčijamas dokumentas yra vienas iš susirašinėjimo iki pranešimo pateikimo proceso dokumentų.

31      Vis dėlto toks susirašinėjimas nepatenka į Reglamento 2015/1589 taikymo sritį. Iš tikrųjų, kaip matyti iš Geriausios praktikos vykdant valstybės pagalbos kontrolės procedūras kodekso (OL C 136, 2009, p. 13, toliau – Geriausios praktikos kodeksas) 10 punkto, etape iki pranešimo pateikimo Komisija ir valstybė narė savanoriškai ir neformaliai susirašinėja iki pranešimo pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį pateikimo dėl priemonės, kuri gali būti laikoma valstybės pagalba, todėl turi būti išnagrinėta pagal Reglamente 2015/1589 numatytą kontrolės procedūrą. Tik pateikus šį pranešimą taikomos Reglamento 2015/1589 nuostatos, kuriose nustatytos priemonės patikrinimo SESV taisyklių požiūriu sąlygos, ir, be kita ko, šio reglamento 4, 9 ir 15 straipsniai, kuriuose nurodyti sprendimai, kuriuos Komisija gali priimti pasibaigus šiai procedūrai.

32      Be to, darant prielaidą, kad Reglamentas 2015/1589 taikomas susirašinėjimui etape iki pranešimo pateikimo, ginčijamas dokumentas nebūtų susijęs su šio reglamento 39 konstatuojamąja dalimi ir 32 straipsniu, kuriuos nurodo ieškovės, nes šios nuostatos susijusios su sprendimais, kuriuos Komisija priima pasibaigus kontrolės procedūrai ir kurie turi būti paskelbti šiose nuostatose nustatytomis sąlygomis.

33      Kaip matyti iš Geriausios praktikos kodekso 16 punkto, etape iki pranešimo pateikimo priimamas ne toks sprendimas, bet nuomonė, kuri, kaip ir ginčijamas dokumentas, yra neįpareigojanti ir tik išreiškia nuomonę, kurią Komisija galėjo susiformuoti įvertinusi dėl jai pateikto atvejo gautą informaciją, tačiau, kaip ji nurodė per teismo posėdį, ši institucija gali pakeisti šią nuomonę, atsižvelgdama į informaciją, kuri jai gali būti pateikta vėliau.

34      Taigi ieškovių argumentą, grindžiamą Reglamento 2015/1589 pažeidimu, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

b)      Dėl Reglamento Nr. 1049/2001 pažeidimo

1)      Dėl išimties, susijusios su tyrimų tikslų apsauga (Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečia įtrauka)

35      Ginčijamu sprendimu Komisija, remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečia įtrauka, atsisakė suteikti galimybę susipažinti su ginčijamu dokumentu, teigdama, kad taikant šią nuostatą galioja bendroji prezumpcija, kad dėl administracinės bylos dokumentų, susijusių su valstybės pagalbos kontrolės procedūra, atskleidimo iš principo nukentėtų tyrimų tikslų apsauga, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą.

36      Ieškovės tvirtina, kad Komisija neturėjo teisės taikyti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje nurodytos išimties, ir grįsdamos savo nuomonę pateikia tris argumentus, kurie nagrinėjami toliau.

i)      Dėl Komisijos argumento, kad dėl ginčijamo dokumento atskleidimo valstybės narės nenorėtų su ja bendradarbiauti, tariamo nereikšmingumo

37      Pirma, ieškovės mano, kad Komisija negalėjo atsisakyti suteikti galimybę susipažinti su ginčijamu dokumentu, motyvuodama tuo, kad dėl jo atskleidimo valstybės narės nenorėtų su ja bendradarbiauti.

38      Komisija, palaikoma Prancūzijos Respublikos, ginčija argumento pagrįstumą.

39      Šiuo klausimu reikia priminti, kad ginčijamame sprendime atsisakymas suteikti galimybę susipažinti su dokumentais pirmiausia buvo pateisintas bendrąja konfidencialumo prezumpcija, kuri, Komisijos nuomone, yra taikoma valstybės pagalbos kontrolės procedūros dokumentams.

40      Remiantis jurisprudencija šios prezumpcijos taikymas valstybės pagalbos kontrolės procedūros dokumentams grindžiamas būtinybe sudaryti sąlygas tinkamam Reglamento Nr. 1049/2001 ir Reglamento 2015/1589 suderinimui (šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija / Technische Glaswerke Ilmenau, C‑139/07 P, EU:C:2010:376, 58 ir 61 punktus).

41      Apskritai pirmajame iš šių reglamentų, t. y. Reglamente Nr. 1049/2001, numatyta, kad visuomenė turi turėti kuo platesnę galimybę susipažinti su institucijų dokumentais (šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija / Technische Glaswerke Ilmenau, C‑139/07 P, EU:C:2010:376, 51 punktą).

42      Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnyje nustatytos šios teisės išimtys, kuriomis remdamosi institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentu, dėl kurio atskleidimo nukentėtų, be kita ko, fizinių arba juridinių asmenų komercinių interesų arba inspekcijų, tyrimų ir audito tikslų apsauga, nebent atskleisti nurodytą dokumentą būtų reikalaujama dėl viršesnio viešojo intereso.

43      Remiantis jurisprudencija, atsisakymui suteikti galimybę susipažinti su prašomu atskleisti dokumentu pagrįsti institucija turi ne tik įrodyti, kad šis dokumentas yra susijęs su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalyje minima veikla, bet ir pateikti paaiškinimų, kaip susipažinimas su šiuo dokumentu galėtų konkrečiai ir realiai pažeisti šiame straipsnyje įtvirtinta išimtimi saugomą interesą (šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija / Technische Glaswerke Ilmenau, C‑139/07 P, EU:C:2010:376, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

44      Vis dėlto, kiek tai susiję su valstybės pagalbos kontrolės procedūros dokumentais, jurisprudencijoje Komisijai leista remtis bendrąja konfidencialumo prezumpcija, nes panašūs bendro pobūdžio pagrindai gali būti taikomi prašymams atskleisti tokio paties pobūdžio dokumentus (šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija /Technische Glaswerke Ilmenau, C‑139/07 P, EU:C:2010:376, 54 ir 55 punktus).

45      Remiantis jurisprudencija, šia prezumpcija siekiama apsaugoti valstybių narių ir Komisijos tarpusavio pasitikėjimą (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Chambre de commerce et d’industrie métropolitaine Bretagne-Ouest (port de Brest) / Komisija, T‑39/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:560, 57 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), nes toks pasitikėjimas reikalingas, pirma, tam, kad būtų užtikrinta, jog atitinkama valstybė narė pateiks Komisijai visus tyrimui naudingus dokumentus, ir, antra, siekiant sudaryti galimybes šiai institucijai ir šiai valstybei narei kartu išnagrinėti atitinkamas nacionalines priemones, nes galutinis vertinimas turi būti visiškai aiškus ir tinkamai pagrįstas.

46      Siekiant išsaugoti šį pasitikėjimą, Reglamente 2015/1589 numatyta, kad teisę susipažinti su atitinkamais kontrolės dokumentais turi tik Komisija ir susijusi valstybė narė, o tretiesiems asmenims, kurie procedūroje įgijo suinteresuotųjų asmenų statusą, teisė susipažinti su dokumentais nesuteikiama (šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija / Technische Glaswerke Ilmenau, C‑139/07 P, EU:C:2010:376, 56 ir 58 punktus).

47      Iš tikrųjų Teisingumo Teismas buvo nusprendęs, kad jei suinteresuotosios šalys galėtų susipažinti su administracinės bylos dokumentais remdamosi Reglamentu Nr. 1049/2001, kiltų pavojus valstybės pagalbos kontrolės sistemai (žr. 2010 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija / Technische Glaswerke Ilmenau, C‑139/07 P, EU:C:2010:376, 58 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

48      Taigi, remiantis jurisprudencija, vien tai, kad dokumentai, kuriuos prašoma atskleisti, yra administraciniai dokumentai, susiję su valstybės pagalbos kontrolės procedūra, pateisina, kad jiems taikoma bendroji konfidencialumo prezumpcija (2016 m. liepos 14 d. Sprendimo Sea Handling / Komisija, C‑271/15 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2016:557, 41 punktas).

49      Šiuo atveju Bendrasis Teismas mano, kad ši bendroji konfidencialumo prezumpcija turėtų būti taikoma ne tik procedūroje po to, kai atitinkama valstybė narė praneša apie priemonę, kuri gali būti laikoma valstybės pagalba, bet siekiant to paties tikslo, t. y. apsaugoti atitinkamos valstybės narės pasitikėjimą, ji taip pat turi būti taikoma etapo iki pranešimo pateikimo susirašinėjimo dokumentams.

50      Iš tikrųjų, pasibaigus susirašinėjimui etape iki pranešimo pateikimo, gali būti atliktas išankstinis nagrinėjimas, gal net oficiali tyrimo procedūra. Jeigu etapo iki pranešimo pateikimo susirašinėjimo dokumentai galėtų būti pateikti, kontrolės procedūros, kurios tvarka nustatyta Reglamente 2015/1589, dokumentams taikoma konfidencialumo prezumpcija taptų neveiksminga, nes dokumentai, kuriems ji taikoma, būtų galėję būti atskleisti anksčiau. Taigi galima teigti, kad bendrosios konfidencialumo prezumpcijos taikymas etapo iki pranešimo pateikimo susirašinėjimo dokumentams yra reikalingas siekiant išsaugoti šios prezumpcijos veiksmingumą, nes ji taikoma procedūrai po pranešimo pateikimo.

51      Be to, iš Geriausios praktikos kodekso 10 ir 17 punktų matyti, kad, kaip ir Reglamente 2015/1589 numatyta kontrolės procedūra, Komisijos ir atitinkamos valstybės narės susirašinėjimas etape iki pranešimo pateikimo turi vykti užtikrinant pasitikėjimą.

52      Jeigu Komisija turėtų suteikti galimybę susipažinti su slapta informacija, pateikta per susirašinėjimą etape iki pranešimo pateikimo, valstybės narės galėtų būti nelinkusios ja dalytis, o šis noras bendradarbiauti yra itin svarbus sėkmingam minėtam susirašinėjimui, kuriuo, kaip nurodyta Geriausios praktikos kodekso 10 punkte, siekiama pagerinti pranešimo pateikimo kokybę ir taip sudaryti geriausias sąlygas parengti sprendimus, leidžiančius ištaisyti atvejus, dėl kurių gali kilti sunkumų Europos Sąjungos teisės, susijusios su valstybės pagalba, požiūriu.

53      Vis dėlto ieškovės pažymi, kad Komisija turi plačius tyrimo įgaliojimus, kurie jai leidžia gauti reikalingą informaciją, ir Komisija neprivalo bendradarbiauti su valstybėmis narėmis.

54      Nors tiesa, kad pagal Reglamentą 2015/1589 Komisija turi plačius tyrimo įgaliojimus, to negalima pasakyti apie susirašinėjimą etape iki pranešimo pateikimo, kuris vyksta valstybių narių iniciatyva ir kurio sėkmė iš esmės priklauso nuo su jomis Komisijos užmegztų pasitikėjimo santykių.

55      Taigi ieškovių argumentą, grindžiamą tuo, kad Komisijos argumentas, kad dėl ginčijamo dokumento atskleidimo valstybės narės nenorėtų su ja bendradarbiauti, yra nereikšmingas, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

ii)    Dėl bendrosios konfidencialumo prezumpcijos netaikymo šiuo atveju

56      Antra, dublike ieškovės tvirtina, jog net pripažinus, kad ji taikoma susirašinėjimo etape iki pranešimo pateikimo dokumentams, šiuo atveju bendroji konfidencialumo prezumpcija netaikoma dėl priežasčių, susijusių su Bendrajam Teismui pateiktos bylos ypatybėmis.

57      Taigi dubliko 14 punkte ieškovės nurodo:

„[Komisija] remiasi neaiškia ir šiuo atveju netaikytina bendrosios konfidencialumo prezumpcijos sąvoka.“

58      Be to, 19 punkte ieškovės nurodo:

„Taigi Europos Komisija negali tvirtinti, kad dokumentams taikoma konfidencialumo prezumpcija, juo labiau kad kompensacija, kurią Prancūzija išmokėjo EDF dėl atominės elektrinės uždarymo, ir jos išmokėjimo sąlygos negali būti laikomos konfidencialiomis, nes ši informacija turi būti pateikta finansų rinkoms.“

59      Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kaip siūlo Komisija, kad argumentas yra nepriimtinas.

60      Visų pirma, jis pirmą kartą pateiktas dublike, taigi tai yra naujas elementas, dėl kurio, jeigu nėra šalių nurodytos aplinkybės, pateisinančios tokio argumento pavėluotą pateikimą, Bendrajam Teismui kyla pareiga jį atmesti, vadovaujantis Procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalimi.

61      Taip pat ieškovės tinkamai nepaaiškina, kodėl laikosi nuomonės, jog bendroji dokumentų, susijusių su valstybės pagalbos kontrolės procedūra, konfidencialumo prezumpcija šiuo atveju netaikoma.

62      Dubliko 14 punkte ieškovės tik pateikia teiginį, jo nepagrįsdamos jokiomis faktinėmis ar teisinėmis aplinkybėmis.

63      Be to, šio dokumento 19 punkte ieškovės, vartodamos žodį „taigi“, nustato priežastinį ryšį tarp teiginio, kad prezumpcija netaikoma, ir ankstesnių paaiškinimų, tačiau šis ryšys nėra akivaizdus, nes šie paaiškinimai susiję ne su tyrimų tikslų apsauga, su kuria susijusi bendroji konfidencialumo prezumpcija, bet labiau su išimtimi, susijusia su komercinių interesų apsauga, kuri nagrinėjama toliau ir nėra susijusi su šia prezumpcija.

64      Be to, tame pačiame 19 punkte vartodamos žodžius „juo labiau kad“ ieškovės tvirtina, kad bendroji konfidencialumo prezumpcija yra netaikoma kompensacijos, kuri numatyta skirti EDF, sumai, kuri bet kuriuo atveju turi būti paskelbta viešai.

65      Kaip matyti iš šio sprendimo 17–22 punktų, paraiška dėl galimybės susipažinti buvo susijusi ne su protokolo dėl kompensacijos projektu, bet su Komisijos nuomone dėl atominės elektrinės uždarymo, pateikta po susirašinėjimo su Prancūzijos Respublika per etapą iki pranešimo pateikimo

66      Remiantis šiais įvairiais elementais, galima teigti, kad ieškovių argumentui, grindžiamam tuo, kad šiuo atveju bendroji konfidencialumo prezumpcija yra netaikoma, trūksta elementų, kad jis įgytų prasmę, ir kad taip pat dėl šios priežasties jį reikia atmesti kaip nepriimtiną, vadovaujantis Procedūros reglamento 76 straipsnio d punktu, nes jis nesudaro galimybės kitai šaliai paruošti savo gynybą, o Bendrajam Teismui – vykdyti savo kontrolę.

iii) Dėl motyvų trūkumo

67      Trečia, ieškovės kaltina Komisiją, kad ginčijamame sprendime nepaaiškino, kaip to dokumento atskleidimas galėtų pakenkti tyrimo, susijusio su kompensacija EDF, tikslams.

68      Komisija, palaikoma Prancūzijos Respublikos, nesutinka su argumentu.

69      Kaip nurodyta šio sprendimo 43 punkte, remiantis suformuota jurisprudencija, kai institucija remiasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalyje nurodytos teisės susipažinti išimtimi, ji iš esmės turi pateikti paaiškinimą dėl to, kaip susipažinimas su minėtu dokumentu galėtų kelti konkretų ir realų pavojų interesui, kuris saugomas minėtos išimties (žr. 2010 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija /Technische Glaswerke Ilmenau, C‑139/07 P, EU:C:2010:376, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

70      Ši pareiga yra kildinama iš to, kad Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalyje nurodytomis išimtimis nukrypstama nuo teisės susipažinti su Sąjungos institucijų dokumentais principo, įtvirtinto to paties reglamento 1 straipsnyje, remiantis SESV 15 straipsnio 3 dalimi. Šis susipažinimas, kaip nurodyta šio reglamento 4 konstatuojamojoje dalyje, turi būti kuo platesnis (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Technische Glaswerke Ilmenau, C‑139/07 P, EU:C:2010:376, 51 punktą).

71      Vis dėlto, yra kitaip, kai, kaip nagrinėjamu atveju, institucija turi teisę remtis bendrąja konfidencialumo prezumpcija, pavyzdžiui, dėl dokumentų, susijusių su valstybės pagalbos kontrolės procedūra (šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija / Technische Glaswerke Ilmenau, C‑139/07 P, EU:C:2010:376, 53 ir 54 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją) arba šios prezumpcijos išplėtimu, kaip šiuo atveju.

72      Tokiu atveju, remiantis suformuota jurisprudencija, susijusia su SESV 296 straipsnio antra pastraipa, pakanka, kad motyvai aiškiai ir nedviprasmiškai atskleistų aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti patvirtintos priemonės pagrindimą ir ginti savo teises, o kompetentingas teismas – vykdyti jos kontrolę. Motyvuojant nebūtina nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių. Iš tikrųjų klausimas, ar sprendimo motyvavimas atitinka šiuos reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į akto formuluotę, bet ir į jo kontekstą bei į visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas (žr. 2010 m. gruodžio 10 d. Sprendimo Ryanair / Komisija, T‑494/08–T‑500/08 ir T‑509/08, EU:T:2010:511, 96 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

73      Šiuo atveju ginčijamame sprendime Komisija aiškiai nurodė, pirma, kad protokolo dėl kompensacijos projektas buvo nagrinėjamas etape iki pranešimo pateikimo ir kad ji atliko tyrimą, remdamasi susirašinėjimu su Prancūzijos valdžios institucijomis, vadovaujantis Geriausios praktikos kodeksu; antra, kad remiantis bylos medžiaga jos tarnybos manė, kad protokolo projektas neprieštarauja Sąjungos teisei valstybės pagalbos srityje ir kad šiame etape jis nebuvo nei pasirašytas, nei apie jį oficialiai pranešta; trečia, kad galioja bendroji prezumpcija, kad dėl administracinės bylos, susijusios su valstybės pagalbos kontrolės procedūra, dokumentų atskleidimo nukentėtų tyrimų tikslo apsauga, ir, ketvirta, kad remiantis valstybės pagalbos sritį reglamentuojančiomis taisyklėmis suinteresuotosios šalys, išskyrus atitinkamą valstybę narę, neturi teisės susipažinti su administracinės bylos dokumentais, taip pat, kad jeigu tokia galimybė susipažinti būtų suteikta, iškiltų pavojus kontrolės sistemai.

74      Komisija pridūrė, kad atsižvelgiant į tai, jog tarp valstybių narių pateiktos informacijos yra slaptos, susijusios su atitinkamomis įmonėmis, šios valstybės galėtų būti paskatintos nebendradarbiauti su Komisija, jeigu šie administracinės bylos dokumentai būtų atskleisti.

75      Galiausiai Komisija paaiškino, kad tuo atveju, kai dokumentams taikoma bendroji konfidencialumo prezumpcija, ji neprivalo nagrinėti kiekvieno iš prašomų pateikti dokumentų.

76      Šie motyvai yra pakankamai aiškūs, kad ieškovės galėtų suprasti priežastis, dėl kurių buvo atsisakyta jiems suteikti galimybę susipažinti su ginčijamu dokumentu, o teismui – vykdyti šio atsisakymo kontrolę.

77      Taigi argumentą, grindžiamą motyvų dėl Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje numatytos išimties trūkumu, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

78      Atsižvelgiant į visa tai, kad išdėstyta, reikia konstatuoti, kad atsisakymas pateikti ginčijamą dokumentą gali būti teisiškai pagrįstas tyrimų tikslų apsauga, vadovaujantis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečia įtrauka, ir kad ieškovių pateiktus argumentus, susijusius su šia nuostata, reikia atmesti kaip nepagrįstus arba nepriimtinus.

2)      Dėl, pirma, išimties, susijusios su komercinių interesų apsauga, ir, antra, viršesnio visuomenės intereso

79      Ieškovės kaltina Komisiją neteisingai pritaikius su komercinių interesų apsauga susijusią išimtį, numatytą Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje.

80      Šiuo požiūriu reikia pažymėti, kad atsižvelgiant į tai, jog atsisakymas suteikti galimybę susipažinti gali būti grindžiamas išimtimi, numatyta Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečioje įtraukoje, kuri susijusi su tyrimų tikslų apsauga (žr. šio sprendimo 78 punktą), ieškovių argumentas, susijęs su komercinių interesų apsauga, laikytinas netinkamu.

81      Be to, ieškovės tvirtina, kad darant prielaidą, jog šiuo atveju būtų galima remtis komercinių interesų apsauga, Komisija, nepripažinusi, kad esama viršesnio visuomenės intereso, kuris būtų viršesnis už šią išimtį ir įpareigotų atskleisti ginčijamą dokumentą, padarė teisės klaidą.

82      Per teismo posėdį ieškovės, paklaustos Bendrojo Teismo, nurodė, kad tiek, kiek tai susiję su jomis, viršesniu visuomenės interesu buvo remtasi atsižvelgiant į išimtį, susijusią su komercinių interesų apsauga, tačiau juo nebuvo remtasi atsižvelgiant į išimtį, susijusią su tyrimų tikslų apsauga.

83      Atsižvelgiant į tai, kad galimą viršesnį visuomenės interesą ieškovės pateikia kaip išimtinai susijusį su išimties dėl komercinių interesų apsaugos, kuri, kaip nurodyta šio sprendimo 80 punkte, šiame sprendime neturi būti nagrinėjama, taikymu, reikia, atsižvelgiant į vienodus motyvus, laikytis nuomonės, kad klausimas dėl galimo viršesnio visuomenės intereso taip pat neturi būti nagrinėjamas, nes šiuo klausimu Bendrąjį Teismą saisto šalių pateikti prašymai.

84      Taigi argumentus dėl išimties, susijusios su komercinių interesų apsauga ir galimu viršesniu visuomenės interesu, atsižvelgiant į formą, kuria juos pateikė ieškovės, reikia atmesti kaip netinkamus.

c)      Dėl Direktyvos 2006/111 pažeidimo

85      Nurodydamos pirmąjį pagrindą ieškovės tvirtina, kad atsisakymas suteikti galimybę susipažinti su ginčijamu dokumentu prieštarauja Direktyvai 2006/111 ir visų pirma jos 3 straipsnio f punktui.

86      Komisija, palaikoma Prancūzijos Respublikos, ginčija šio argumento pagrįstumą.

87      Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad Direktyvoje 2006/111 nustatytos tam tikros pareigos valstybėms narėms, siekiant užtikrinti finansinių santykių tarp šių valstybių ir valstybės įmonių skaidrumą.

88      To siekiant, vadovaujantis Direktyvos 2006/111 1 straipsniu, valstybės narės turi užtikrinti, kad jų sąskaitose būtų matomos viešosios lėšos, kurias valdžios institucijos tiesiogiai skiria atitinkamoms valstybės įmonėms, viešosios lėšos, kurias valdžios institucijos skiria per valstybės įmonių tarpininkus arba finansų įstaigas, ir faktinis šių viešųjų lėšų panaudojimas. Be to, jos turi užtikrinti, kad bet kurios įmonės, privalančios tvarkyti atskiras sąskaitas, finansinė ir organizacinė struktūra būtų teisingai atspindėta atskiromis sąskaitomis, kad būtų gerai žinoma apie įvairių veiklos rūšių išlaidas ir įplaukas, išlaidų ir įplaukų priskyrimo įvairioms veiklos rūšims metodus.

89      Be to, vadovaujantis Direktyvos 2006/111 4 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės turi imtis visų būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekviena įmonė, privalanti tvarkyti atskiras sąskaitas, pirma, atskirtų vidaus sąskaitas pagal įvairias veiklos rūšis, antra, teisingai paskirstytų visas išlaidas ir įplaukas pagal nuosekliai taikomus ir objektyviai pagrįstus savikainos apskaitos principus ir, trečia, būtų aiškiai nustačiusi savikainos apskaitos principus, pagal kuriuos tvarkomos atskiros sąskaitos.

90      Galiausiai, vadovaudamosi Direktyvos 2006/111 6 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės turi imtis reikiamų priemonių, kad Komisija informacija apie finansinius santykius tarp pačių valstybių narių ir valstybės įmonių galėtų naudotis iš esmės penkerius metus pasibaigus finansiniams metams, kuriais atitinkamoms valstybės įmonėms buvo skirtos viešosios lėšos.

91      Kaip nurodo Komisija, Direktyvoje 2006/111, kuri skirta valstybėms narėms, nėra nuostatos, pagal kurią šiai institucijai būtų suteikta teisė arba nustatyta pareiga trečiosioms šalims pateikti informaciją, su kuria ji yra susipažinusi taikant šios direktyvos nuostatas.

92      Kitaip yra dėl ieškovių paminėto Direktyvos 2006/111 3 straipsnio f punkto, pagal kurį skaidrumo reikalavimas, be kita ko, taikomas tokiose finansinių santykių tarp valdžios institucijų ir valstybės įmonių srityse, kaip valdžios institucijų nustatytų piniginių prievolių kompensavimas.

93      Iš tikrųjų šioje nuostatoje tik nurodyta, kad informacija apie valstybės piniginių prievolių kompensavimą turi būti įtraukta į šių įmonių teikiamas sąskaitas taip, kaip numatyta Direktyvos 2006/111 1 ir 4 straipsniuose, svarstytuose šio sprendimo 88 ir 89 punktuose, ir turi būti sudaryta galimybė Komisijai susipažinti, kaip aprašyta 6 straipsnyje, kuris svarstytas šio sprendimo 90 punkte.

94      Taigi, priešingai, nei tvirtina ieškovės, Direktyvoje 2006/111 nėra nuostatų, kuriomis Komisija būtų įpareigota arba jai suteikta teisė ieškovėms pateikti ginčijamą dokumentą.

95      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, argumentas, grindžiamas Direktyvos 2006/111 pažeidimu, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

2.      Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo Pagrindinių teisių chartijos 42 straipsnio pažeidimu

96      Ieškovės tvirtina, kad atsisakydama suteikti galimybę susipažinti su ginčijamu dokumentu Komisija pažeidė Pagrindinių teisių chartijos 42 straipsnį, kuris yra viršesnis už, pirma, Reglamentą Nr. 1049/2001 ir, antra, Sąjungos institucijų priimtus sprendimus.

97      Pagrindinių teisių chartijos 42 straipsnyje nustatyta:

„Kiekvienas Sąjungos pilietis ir kiekvienas fizinis asmuo, kuris gyvena bet kurioje valstybėje narėje, ar juridinis asmuo, kurio registruota buveinė yra valstybėje narėje, turi teisę susipažinti su Sąjungos institucijų <…> bet kurios formos dokumentais.“

98      Pirma, kiek tai susiję su Reglamentu Nr. 1049/2001, ieškinio 51 punkte ieškovės nurodo, kad „akivaizdu, jog Pagrindinių teisių chartijos 42 straipsnio ir nagrinėjamo Reglamento nenuoseklumo atveju Bendrasis Teismas, remdamasis neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu, turi netaikyti reglamento“.

99      Reikia išnagrinėti, ar šiuo teiginiu ieškovės pateiktas neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas dėl Reglamento Nr. 1049/2001 yra priimtinas.

100    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal SESV 277 straipsnį, „[n]epaisant to, kad SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje nustatytas terminas yra pasibaigęs, bet kuri teismo proceso, kuriame ginčijamas Sąjungos institucijos <…> priimtas visuotinai taikomas aktas, šalis gali remtis 263 straipsnio antroje pastraipoje nurodytais pagrindais ir prašyti, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas tą aktą pripažintų netaikytinu“.

101    Vis dėlto nepakanka į ieškinio punktą įtraukti žodžius „neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas“, kad Bendrasis Teismas turėtų konstatuoti, jog prieštaravimas buvo pateiktas remiantis šia nuostata.

102    Iš tikrųjų primintina, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnio pirmą pastraipą, procesui Bendrajame Teisme taikomą pagal to paties statuto 53 straipsnio pirmą pastraipą, ir pagal Procedūros reglamento 76 straipsnio d ir e punktus ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas, pagrindai ir argumentai, kuriais remiamasi, šių pagrindų santrauka ir ieškovo reikalavimai. Ši informacija turi būti pakankamai aiški ir tiksli, kad atsakovas galėtų pasiruošti gynybai, o Bendrasis Teismas prireikus be papildomos informacijos galėtų priimti sprendimą dėl ieškinio. Siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir tinkamą teisingumo vykdymą, tam, kad ieškinys būtų priimtinas, svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis pagrįstas, bent glaustai, tačiau nuosekliai ir suprantamai turi būti išdėstytos pačiame ieškinio tekste (žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Nutarties Chioreanu / ERCEA, T‑717/17, EU:T:2018:765, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

103    Šiuo atveju nei ieškinio 1 punkte aprašytame ginčo dalyke, nei ieškinio reikalavimuose neminimas SESV 277 grindžiamas prašymas.

104    Be to, nei savo rašytinėse pastabose, nei per teismo posėdį ieškovės nepateikė jokio argumento, leidžiančio prireikus pagrįsti jų bendro pobūdžio teiginį, paminėtą šio sprendimo 98 punkte, kad dėl Pagrindinių teisių chartijos 42 straipsnio pažeidimo reikėtų netaikyti Reglamento Nr. 1049/2001.

105    Šiomis aplinkybėmis negalima konstatuoti, kad Bendrajam Teismui buvo pagrįstai pateiktas papildomas prašymas dėl Reglamento Nr. 1049/2001 teisėtumo Pagrindinių teisių chartijos 42 straipsnio požiūriu vertinimo.

106    Antra, nepriklausomai nuo su Reglamento Nr. 1049/2001 teisėtumu susijusio vertinimo, ieškovės prašo panaikinti ginčijamą sprendimą, motyvuodamos tuo, kad nesuteikdama joms galimybės susipažinti su ginčijamu dokumentu Komisija pažeidė Pagrindinių teisų chartijos 42 straipsnį.

107    Šiuo klausimu reikia priminti, jog remiantis Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 2 dalimi ja pripažintos teisės, reglamentuojamos Sutartyse, įgyvendinamos jose nustatytomis sąlygomis ir neperžengiant nustatytų ribų.

108    Remiantis SESV 15 straipsnio 3 dalimi teisė susipažinti su institucijų dokumentais yra garantuojama laikantis Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos reglamentais, priimtais laikantis įprastos teisėkūros procedūros, nustatytų principų bei sąlygų.

109    Vadovaujantis šia nuostata Reglamente Nr. 1049/2001, priimtame remiantis EB sutarties 255 straipsniu, kurį pakeitė SESV 15 straipsnio 3 dalis, buvo nustatyti bendrieji principai ir apribojimai dėl teisės susipažinti su Komisijos turimais dokumentais (šiuo klausimu žr. 2017 m. kovo 28 d. Sprendimo Deutsche Telekom / Komisija, T‑210/15, EU:T:2017:224, 113 punktą).

110    Taigi ginčijamo sprendimo teisėtumas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į Reglamentą Nr. 1049/2001.

111    Remiantis atsakymu dėl pirmojo pagrindo matyti, kad Komisija galėjo teisėtai atsisakyti ieškovėms suteikti galimybę susipažinti su ginčijamu dokumentu, remdamasi Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies trečia įtrauka, kuri susijusi su tyrimų tikslų apsauga.

112    Atsižvelgiant į tai, kad ankstesniuose šio sprendimo punktuose nuspręsta, jog Komisija teisingai taikė šią nuostatą, reikia konstatuoti, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija nepažeidė Pagrindinių teisių chartijos 42 straipsnio.

113    Todėl antrojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepriimtiną, o antrą dalį – kaip nepagrįstą.

3.      Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio pažeidimu

114    Ieškovės mano, kad atsisakydama suteikti galimybę susipažinti su ginčijamu dokumentu Komisija pažeidė Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, susijusį su teise į veiksmingą teisinę gynybą.

115    Komisija, palaikoma Prancūzijos Respublikos, pagrindą ginčija.

116    Pirma, ieškovės laikosi nuomonės, kad, atsisakius joms pateikti ginčijamą dokumentą, jos neturi galimybės Sąjungos teismui pateikti ieškinio dėl sprendimo, kuris yra ginčijamame dokumente, panaikinimo.

117    Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kaip teigė Komisija ir Prancūzijos Respublika, kad ginčijamame dokumente nėra sprendimo, dėl kurio galėtų būti pateiktas ieškinys dėl panaikinimo, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį.

118    Iš tikrųjų, remiantis suformuota jurisprudencija, ieškinį dėl panaikinimo galima reikšti tik dėl teisės aktų ir sprendimų, sukeliančių privalomų teisinių padarinių, kurie turi įtakos ieškovo interesams, aiškiai pakeisdami jo teisinę situaciją (žr. 2007 m. gruodžio 6 d. Sprendimo Komisija / Ferriere Nord, C‑516/06 P, EU:C:2007:763, 27 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

119    Kaip matyti iš Geriausios praktikos kodekso 16 punkto, Komisijos vertinimas, pateiktas pasibaigus procedūrai etape iki pranešimo pateikimo, yra ne oficiali Komisijos pozicija, o neoficiali konsultacija dėl pranešimo projekto išsamumo ir planuojamo projekto prima facie suderinamumo su Sąjungos teise dėl valstybės pagalbos.

120    Taigi atsisakydama suteikti galimybę susipažinti su ginčijamu dokumentu Komisija negalėjo riboti ieškovių teisės Sąjungos teismui pareikšti ieškinį dėl panaikinimo.

121    Antra, ieškovės tvirtina, kad dėl ginčijamo sprendimo jos negali susipažinti su protokolu dėl kompensacijos, o to joms reikia, kad galėtų Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija) pareikštame ieškinyje įrodyti, kad dekretas, kuriuo panaikinamas leidimas eksploatuoti atominę elektrinę, yra neteisėtas, motyvuojant tuo, kad jis neatitinka Sąjungos taisyklių dėl valstybės pagalbos.

122    Šiuo klausimu reikia priminti, kad ieškovių pateikta paraiška dėl galimybės susipažinti susijusi su ginčijamu dokumentu, o ne su protokolo dėl kompensacijos projektu. Todėl net jeigu Komisija būtų patenkinusi jų paraišką dėl galimybės susipažinti, ieškovės nebūtų gavusios dokumento, kurio tariamai joms reikia ieškiniui parengti.

123    Be to, kaip pažymėjo Komisija, Reglamento Nr. 1049/2001 tikslas yra reglamentuoti klausimus, susijusius su visuomenės galimybėmis susipažinti su Sąjungos institucijų turimais dokumentais, o ne klausimus, susijusius su bylos šalių teisminiame procese teiktinais įrodymais, neatsižvelgiant į tai, ar ginčas nagrinėjamas Sąjungos teisme, ar nacionaliniuose teismuose.

124    Remiantis jurisprudencija, nacionaliniuose teisminiuose procesuose būtent nacionalinis teismas, vadovaudamasis taikytina teise, turi nuspręsti, kokie įrodymų ir dokumentų pateikimo mechanizmai tinkami ginčui išspręsti (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Nyderlandai / Komisija, T‑380/08, EU:T:2013:480, 82 punktą).

125    Taigi reikia atmesti trečiąjį pagrindą, vadinasi, ir visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

126    Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

127    Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, iš jų priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.

128    Pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 dalį į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

129    Taigi Prancūzijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji kolegija)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Commune de Fessenheim, Communauté de communes Pays Rhin-Brisach, Conseil départemental du Haut-Rhin ir Conseil régional Grand Est Alsace Champagne-Ardenne Lorraine padengia savo ir Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

3.      Prancūzijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Pelikánová

Nihoul

Svenningsen

Paskelbtas 2019 m. gegužės 14 d. viešame posėdyje Liuksemburge.

Parašai.


*      Proceso kalba: prancūzų.