GENERALINIO ADVOKATO

MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,

pateikta 2021 m. kovo 22 d.(1)

Byla C-930/19

X

prieš

Belgijos valstybę

(Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba, Belgija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Direktyva 2004/38/EB – 13 straipsnio 2 dalis – Sąjungos piliečio šeimos narių teisė gyventi šalyje – Sąjungos pilietės ir trečiosios šalies piliečio santuoka – Trečiosios šalies piliečio, patyrusio smurtą šeimoje, teisės gyventi šalyje išsaugojimas nutraukus santuoką – Pareiga įrodyti pakankamų išteklių buvimą – Tokios pareigos nebuvimas Direktyvoje 2003/86/EB – Galiojimas – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 20 ir 21 straipsniai – Vienodas požiūris – Diskriminacija dėl globėjo pilietybės“

Turinys

I. Įvadas

II. Teisinis pagrindas

A. Sąjungos teisė

1. Chartija

2. Direktyva 2004/38

3. Direktyva 2003/86

B. Belgijos teisė

III. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme

IV. Analizė

A. Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos

B. Dėl Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto taikytinumo

1. Dėl analizės, susijusios su Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto taikytinumu, reikalingumo

2. Dėl Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a ir c punktais, taikymo srities

a) Sprendimas „Singh ir kt.“

1) Sprendime „Singh ir kt.“ taikyto požiūrio analizė

i) Dėl sąvokos „[sutuoktinio], Sąjungos piliečio &lt…&gt išvykimas iš priimančiosios valstybės narės“: Direktyvos 2004/38 12 ir 13 straipsnių bendro išaiškinimo netikslingumas

ii) Dėl sutuoktinio, trečiosios šalies piliečio, išvestinės teisės gyventi šalyje netekimo dėl Sąjungos piliečio „išvykimo“ iš priimančiosios valstybės narės, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 12 straipsnį

2) Sprendimo „Singh ir kt.“ taikymo srities apribojimas

b) Sprendimas NA

1) Sprendime „NA“ tęsiama Sprendime „Singh ir kt.“ taikyta logika

2) Dėl būtinumo atnaujinti Sprendime „NA“ pateiktą išaiškinimą

i) Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto formuluotė

ii) Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto tikslas, kontekstas ir genezė

3. Tarpinė išvada dėl Direktyvos 2004/38 taikytinumo

4. Dėl naujausios Sąjungos ir valstybių narių smurtą šeimoje patyrusių asmenų apsaugos reglamentavimo raidos: teisiniai argumentai, į kuriuos reikia atsižvelgti

C. Dėl prejudicinio klausimo

1. Dėl nediskriminavimo principo ir Chartijos 21 straipsnio

2. Dėl vienodo požiūrio principo ir Chartijos 20 straipsnio

a) Dėl klausimo, ar Sąjungos piliečio sutuoktinio, kuris yra trečiosios šalies pilietis, padėtis taikant Direktyvą 2004/38 yra panaši į trečiosios šalies piliečio, kurio sutuoktinis yra kitas trečiosios šalies pilietis, padėtį taikant Direktyvą 2003/86

1) Sąjungos pilietybė ir bendra politika imigracijos teisės srityje: dvi skirtingos sritys, kurių principai skirtingi ir kuriomis siekiama skirtingų tikslų

2) Direktyvos 2003/86 ir 2004/38: dvi skirtingos tvarkos, grindžiamos skirtingais tikslais

i) Direktyvoje 2003/86 nustatyta tvarka

ii) Direktyvoje 2004/38 nustatyta tvarka

b) Tarpinė išvada

V. Išvada

I.      Įvadas

1.        Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Direktyvos 2004/38/EB(2) 13 straipsnio 2 dalies galiojimo atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija)(3) 20 ir 21 straipsnius.

2.        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant pareiškėjo pagrindinėje byloje, t. y. trečiosios šalies piliečio, santuokoje patyrusio Sąjungos piliečio, su kuriuo santuoka nutraukta, smurtą šeimoje, ir Belgijos valstybės ginčą dėl teisės gyventi šioje valstybėje narėje išsaugojimo.

3.        Konkrečiau kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalis negalioja, nes pagal šią nuostatą santuokos nutraukimo, jos pripažinimo negaliojančia ar registruotos partnerystės nutraukimo atveju trečiosios šalies piliečio, kuris yra Sąjungos piliečio sutuoktinis, patyrusio smurtą šeimoje, teisės gyventi šalyje išsaugojimui keliama sąlyga, be kita ko, turėti pakankamai išteklių, nors Direktyvos 2003/86/EB(4) 15 straipsnio 3 dalyje santuokos nutraukimo ar separacijos atveju trečiosios šalies piliečio, pasinaudojusio teise į šeimos susijungimą, teisės gyventi šalyje išsaugojimui tokia sąlyga nekeliama.

4.        Šioje byloje Teisingumo Teismas turės progą nuspręsti dėl Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies galiojimo ir galės patikslinti Sprendimo Singh ir kt.(5) ir Sprendimo NA(6) taikymo sritį, atsižvelgdamas į naujausią Sąjungos ir valstybių narių reglamentavimo nukentėjusių nuo smurto šeimoje asmenų apsaugos srityje raidą.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

1.      Chartija

5.        Chartijos 20 straipsnyje „Lygybė prieš įstatymą“ nustatyta, kad „[p]rieš įstatymą visi lygūs“.

6.        Chartijos 21 straipsnio „Diskriminacijos uždraudimas“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.      Draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos.

2.      Sutarčių taikymo srityje ir nepažeidžiant konkrečių jų nuostatų draudžiama bet kokia diskriminacija dėl asmens pilietybės.“

2.      Direktyva 2004/38

7.        Direktyvos 2004/38 13 straipsnio „Gyvenimo šalyje teisės išlikimas šeimos nariams skyrybų, santuokos anuliavimo ar registruotos partnerystės nutraukimo atvejais“ 2 dalyje nustatyta:

„Nepažeidžiant antros pastraipos, Sąjungos piliečio išsiskyrimas, santuokos panaikinimas ar jo registruotos partnerystės pagal 2 straipsnio 2 dalies b punktą nutraukimas neturi įtakos jo šeimos narių, kurie nėra valstybės narės piliečiai, [gyvenimo šalyje teisei], jei:

a)      iki skyrybų, santuokos panaikinimo ar registruotos partnerystės pagal 2 straipsnio 2 dalies b punktą nutraukimo proceso pradžios santuoka ar registruota partnerystė truko ne trumpiau kaip trejus metus, įskaitant vienerius metus priimančiojoje valstybėje narėje arba

<…>

c)      tai apsprendė [lėmė] ypač sunkios aplinkybės, pvz., smurtas šeimoje, išlaikant santuoką arba registruotą partnerystę [smurtas šeimoje, kol galioja santuoka arba registruota partnerystė], <…>.

<…>

Prieš įgydami nuolatinio gyvenimo [šalyje] teisę atitinkami asmenys turi įrodyti, kad yra darbuotojai arba savarankiškai dirbantieji arba kad jie turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai ir priimančioje valstybėje narėje turi visavertį sveikatos draudimą arba kad jie yra priimančiojoje valstybėje narėje jau sukurtos šiuos reikalavimus atitinkančio asmens šeimos nariai. „Pakankami ištekliai“ – tai 8 straipsnio 4 dalyje apibrėžti ištekliai.

Tokie šeimos nariai išlaiko [išsaugo] savo teisę gyventi šalyje išskirtinai asmeniškai.“

3.      Direktyva 2003/86

8.        Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta:

„3.      Atskiras leidimas gyventi, jei reikia pagal prašymą, gali būti išduodamas asmenims, atvykusiems dėl šeimos susijungimo, našlystės, santuokos nutraukimo, gyvenimo skyriumi (separacijos) ar pirmojo giminystės laipsnio tiesiąja aukštutine ar žemutine linija giminių mirties atveju. Valstybės narės numato nuostatas, užtikrinančias atskiro leidimo gyventi [šalyje] suteikimą itin sunkių aplinkybių atveju.

4.      Nacionalinė teisė nustato atskiro leidimo gyventi [šalyje] suteikimo ir galiojimo trukmės nustatymo sąlygas.“

B.      Belgijos teisė

9.        Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalis į Belgijos teisę perkelta 1980 m. gruodžio 15 d. loi sur l’accès au territoire, le séjour, l’établissement et l’éloignement des étrangers(7) (Įstatymas dėl užsieniečių atvykimo į šalies teritoriją, įsikūrimo ir gyvenimo šalyje bei išsiuntimo iš jos; toliau – 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymas) 42quater straipsniu.

10.      Klostantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms galiojusios redakcijos 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 42quater straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos 4 punkte ir trečioje pastraipoje nustatyta:

„1.      Ministras ar jo įgaliotas asmuo, praėjus penkeriems metams nuo teisės gyventi šalyje suteikimo, gali panaikinti Sąjungos piliečio šeimos narių, kurie patys nėra Sąjungos piliečiai ir gyvena šalyje kaip Sąjungos piliečio šeimos nariai, teisę gyventi šalyje šiais atvejais:

<…>

4º      jeigu santuoka su Sąjungos piliečiu, kurį jie lydėjo ar pas kurį atvyko šeimos susijungimo pagrindu, nutraukta, panaikinta registruota partnerystė <…> arba asmenys kartu nebegyvena;

<…>

Priimdamas sprendimą panaikinti teisę gyventi šalyje ministras ar jo įgaliotas asmuo atsižvelgia į suinteresuotojo asmens gyvenimo Karalystėje trukmę, jo amžių, sveikatos būklę, šeiminę ir ekonominę padėtį, socialinę ir kultūrinę integraciją Karalystėje ir ryšių su kilmės šalimi intensyvumą.“(8)

11.      1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 42quater straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos 4 punkte ir antroje pastraipoje nustatyta:

„4.      Nepažeidžiant 5 dalies, 1 dalies pirmos pastraipos 4 punktas netaikomas:

4º      <…> jeigu to reikia dėl ypač sunkių aplinkybių, pavyzdžiui, jeigu šeimos narys įrodo, kad patyrė smurtą šeimoje, taip pat smurtą, nurodytą Code pénal (Baudžiamasis kodeksas) 375, 398–400, 402, 403 ar 405 straipsniuose, galiojant santuokai ar registruotai partnerystei, kaip nurodyta 40bis straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos 1 ar 2 punktuose;

ir jeigu atitinkami asmenys įrodo, kad Belgijoje jie yra pagal darbo sutartį dirbantys darbuotojai ar savarankiškai dirbantys asmenys arba turi pakankamai išteklių, kaip nurodyta 40 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta Karalystės socialinės paramos sistemai, ir turi visas draudimo rizikas apimantį sveikatos draudimą Belgijoje arba kad yra šiuos reikalavimus atitinkančio asmens Karalystėje jau sukurtos šeimos nariai.“

12.      Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalis į Belgijos teisę perkelta 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi.

13.      1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 11 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos 2 punkte ir antroje, ketvirtoje bei penktoje pastraipose nustatyta:

„2.      Ministras ar jo įgaliotas asmuo gali nuspręsti, kad užsienietis, kuriam leista gyventi Karalystėje remiantis 10 straipsniu, nebeturi teisės gyventi Karalystėje vienu iš šių atvejų:

<…>

2º      užsienietis ar užsienietis, pas kurį jis atvyko šeimos susijungimo pagrindu, negyvena ar daugiau nebepalaiko realių santuokinių ar šeimos santykių;

<…>

Sprendimas, grindžiamas <…> 2 punktu, <…> gali būti priimtas tik per pirmuosius 5 metus nuo leidimo gyventi šalyje išdavimo arba 12bis straipsnio 3 ar 4 dalyse nurodytais atvejais nuo dokumento, patvirtinančio, kad prašymas pateiktas, išdavimo.

<…>

Ministras ar jo įgaliotas asmuo negali panaikinti teisės gyventi šalyje, remdamiesi pirmos pastraipos <…> 2 punktu <…>, jeigu užsienietis įrodo, kad galiojant santuokai ar registruotai partnerystei jis nukentėjo nuo Code pénal [Baudžiamasis kodeksas] 375, 398–400, 402, 403 ar 405 straipsniuose nustatytų nusikalstamų veikų. <…>

Priimdamas sprendimą panaikinti teisę gyventi šalyje pagal pirmos pastraipos <…> 2 punktą <…> ministras ar jo įgaliotas asmuo atsižvelgia į atitinkamo asmens šeiminių ryšių pobūdį ir tvirtumą, gyvenimo Karalystėje trukmę, taip pat šeiminio, kultūrinio ar socialinio ryšio su kilmės šalimi buvimą.“

III. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme

14.      2010 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjas pagrindinėje byloje, turintis Alžyro pilietybę, Alžyre (Alžyras) susituokė su Prancūzijos piliete. 2012 m. vasario 22 d. jis, turėdamas trumpalaikę vizą, šeimos susijungimo pagrindu atvyko į Belgiją pas sutuoktinę.

15.      2012 m. balandžio 20 d. pareiškėjo pagrindinėje byloje sutuoktinė pagimdė pirmąjį jų vaiką (jis turi Prancūzijos pilietybę).

16.      2013 m. gegužės 7 d. pareiškėjas pagrindinėje byloje, kaip Prancūzijos pilietės sutuoktinis, pateikė prašymą išduoti Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę; ją gavo 2013 m. gruodžio 13 d., ji galiojo iki 2018 m. gruodžio 3 d.

17.      2015 m., t. y. po beveik penkerių santuokos metų ir dvejų bendro gyvenimo Belgijoje metų, pareiškėjas pagrindinėje byloje, patyręs sutuoktinės smurtą šeimoje, buvo priverstas palikti sutuoktinių bendrą nuolatinę gyvenamąją vietą. Iš pradžių jis buvo priimtas į prieglaudą, paskui 2015 m. gegužės 22 d. persikėlė gyventi į Turnė (Belgija) esantį būstą. 2015 m. kovo 2 d. pareiškėjas pagrindinėje byloje pateikė skundą dėl smurto šeimoje.

18.      Gavusi 2015 m. spalio 30 d. ataskaitą dėl gyvenimo kartu, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas pagrindinėje byloje ir jo sutuoktinė kartu negyvena, nes nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. sutuoktinė su jų dukra gyvena Prancūzijoje, 2016 m. kovo 2 d. sprendimu Belgijos vyriausybė pareiškėjui pagrindinėje byloje panaikino leidimą gyventi šalyje ilgiau nei 3 mėnesius ir nurodė išvykti iš šalies. Vis dėlto Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba, Belgija) šį sprendimą panaikino 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimu.

19.      2017 m. kovo 10 d. dokumente atsakovė pagrindinėje byloje reikalavo, kad pareiškėjas pateiktų papildomos informacijos, be kita ko, įrodymų apie lėšas pragyvenimui ir sveikatos draudimą. 2017 m. gegužės 2 d. pareiškėjas pagrindinėje byloje atsakovę pagrindinėje byloje informavo, kad jis patyrė sutuoktinės smurtą šeimoje, ir prašė išsaugoti teisę gyventi šalyje pagal 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 42quater straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos 1, 3 ir 4 punktus.

20.      2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu atsakovė panaikino pareiškėjo pagrindinėje byloje teisę gyventi šalyje, nes jis nepateikė įrodymų, kad, be kita ko, turi nuosavų pragyvenimo išteklių, tačiau nenurodė išvykti iš šalies. 2018 m. sausio 26 d. pareiškėjas pagrindinėje byloje pateikė skundą Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba) dėl šio sprendimo panaikinimo.

21.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 42quater straipsnio 4 dalyje, į Belgijos teisę perkeliančioje Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalį, nustatyta, kad, nutraukus santuoką ar sutuoktiniams nebegyvenant kartu, trečiosios šalies piliečio, santuokoje patyrusio sutuoktinio Sąjungos piliečio smurtą šeimoje, teisės gyventi šalyje išsaugojimui nustatytos tam tikros sąlygos, be kita ko, turėti pakankamai išteklių ir sveikatos draudimą. Tas teismas taip pat nurodo, kad tokiomis pačiomis aplinkybėmis 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje, į Belgijos teisę perkeliančioje Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalį, atskiro leidimo gyventi šalyje suteikimas sutuoktiniui trečiosios šalies piliečiui, pasinaudojusiam teise į šeimos susijungimą su Belgijoje teisėtai gyvenančiu trečiosios šalies piliečiu, siejamas tik su smurto šeimoje buvimo įrodymu.

22.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog sutuoktinio smurtą šeimoje patyrę trečiosios šalies piliečiai skirtingai vertinami atsižvelgiant į tai, ar jie pasinaudojo teise į šeimos susijungimą su Sąjungos piliečiu, ar su trečiosios šalies piliečiu, o toks skirtingas požiūris grindžiamas direktyvų 2004/38 ir 2003/86 nuostatomis.

23.      Šiomis aplinkybėmis Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba) 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimu, – jį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2019 m. gruodžio 20 d. – nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Direktyvos 2004/38] 13 straipsnio 2 dalimi pažeidžiami [Chartijos] 20 ir 21 straipsniai, nes joje numatyta, jog, nutraukus santuoką, santuoką pripažinus negaliojančia ar nutraukus registruotą partnerystę, Sąjungos piliečio šeimos nariai, kurie nėra valstybės narės piliečiai, išsaugo teisę gyventi šalyje, jei tai [lėmė] ypač sunkios aplinkybės, pavyzdžiui, smurtas šeimoje, kol santuoka arba registruota partnerystė dar nebuvo nutraukta, tačiau su sąlyga, kad suinteresuotieji asmenys įrodo, kad yra darbuotojai arba savarankiškai dirbantys asmenys arba kad jie turi pakankamai išteklių sau ir savo šeimos nariams, kad per savo gyvenimo šalyje laikotarpį netaptų našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai, ir priimančiojoje valstybėje narėje turi visavertį sveikatos draudimą, arba kad jie yra priimančiojoje valstybėje narėje jau sukurtos šiuos reikalavimus atitinkančio asmens šeimos nariai, nors [Direktyvos 2003/86] 15 straipsnio 3 dalyje, kurioje numatyta tokia pati galimybė išsaugoti teisę gyventi šalyje, pastaroji sąlyga tokiam išsaugojimui nekeliama?“

24.      Rašytines pastabas pateikė pareiškėjas pagrindinėje byloje, Belgijos vyriausybė, taip pat Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba ir Europos Komisija.

25.      Per 2020 m. gruodžio 7 d. teismo posėdį Teisingumo Teisme žodinės pastabos buvo pateiktos pareiškėjo pagrindinėje byloje, Belgijos vyriausybės, taip pat Parlamento, Tarybos ir Komisijos vardu.

IV.    Analizė

26.      Pirmiausia nagrinėsiu, ar Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į prejudicinį klausimą (A skirsnis), atsižvelgdamas į šiuo atžvilgiu Belgijos vyriausybės pateiktą argumentą. Paskui, manydamas, kad ją turi, nagrinėsiu Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies taikytinumo klausimą, siekdamas atmesti bet kokias abejones dėl prejudicinio klausimo priimtinumo šiuo atveju (B skirsnis). Galiausiai nagrinėsiu šios nuostatos galiojimo klausimą (C skirsnis).

A.      Dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos

27.      Rašytinėse pastabose Belgijos vyriausybė tvirtina, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą. Visų pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas ne į Sąjungos teisės nuostatas, o į nacionalinės teisės nuostatas, įtvirtintas Belgijos teisės aktų leidėjo įgyvendinant kompetenciją, jam suteiktą pagal Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 2 ir 3 dalis, abejoja dėl Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies galiojimo. Antra, jos teigimu, nesilaikant Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų pažeidžiamos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimo taisyklės. Galiausiai, trečia, Chartijos nuostatomis negali būti pažeidžiama valstybių narių kompetencija, kurią jos turi, kiek tai susiję su Sąjungos piliečio šeimos narių statuso neturinčių trečiųjų šalių piliečių teisės gyventi šalyje sąlygomis.

28.      Šiuo klausimu primintina, kad ESS 19 straipsnio 3 dalies b punkte ir SESV 267 straipsnio pirmos pastraipos b punkte nustatyta, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti prejudicinius sprendimus dėl Sąjungos teisės išaiškinimo ir visų be išimties Sąjungos institucijų priimtų aktų galiojimo(9); šie aktai turi būti visiškai suderinami su Sutarčių nuostatomis, taip pat su iš jų išplaukiančiais konstituciniais principais ir su Chartijos nuostatomis(10).

29.      Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalyje ir Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalyje Sąjungos teisės aktų leidėjas skirtingai reglamentavo sutuoktinio smurtą patyrusio trečiosios šalies piliečio teisės gyventi šalyje išsaugojimo sąlygas, be kita ko, situacijose, kai santuoka nutraukiama ir patvirtinama separacija, atsižvelgiant į tai, ar jis yra Sąjungos pilietis, ar trečiosios šalies pilietis. Tas teismas mano, jog taip Sąjungos teisės aktų leidėjas įtvirtino skirtingą požiūrį dėl šeimos susijungimo pagrindu atvykusio sutuoktinio pilietybės, todėl pažeidė Chartijos 20 ir 21 straipsnius. Manydamas, kad Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, taikoma trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra Sąjungos piliečio sutuoktiniai, yra mažiau palanki nei Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, taikoma trečiosios šalies piliečiams, susituokusiems su kitu trečiosios šalies piliečiu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo įvertinti Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies galiojimą atsižvelgiant į Chartijos 20 ir 21 straipsnius.

30.      Šiomis aplinkybėmis manau, jog reikia atmesti Belgijos vyriausybės pateiktus prieštaravimus dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos.

B.      Dėl Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto taikytinumo

31.      Prejudiciniame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo nuspręsti dėl Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto galiojimo.

32.      Pirmiausia pažymėtina, jog prieš nagrinėjant šios nuostatos galiojimą būtina patikrinti, ar šis klausimas priimtinas. Šiuo tikslu reikia išnagrinėti, ar šios direktyvos 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktas taikytinas šiuo atveju.

33.      Iš tikrųjų Komisija abejoja dėl Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto taikytinumo tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje. Jos abejonės grindžiamos tuo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nieko nenurodė dėl pareiškėjo pagrindinėje byloje santuokos nutraukimo ar pripažinimo negaliojančia. Šiuo klausimu iš Sprendimo NA(11) matyti, jog šios direktyvos 13 straipsnio 2 dalies taikymui reikia, kad atitinkamų trečiosios šalies piliečio ir Sąjungos piliečio santuoka būtų nutraukta ar pripažinta negaliojančia arba bent šiuo tikslu būtų pradėtas procesas, kol Sąjungos pilietis neišvykęs iš priimančiosios valstybės narės.

34.      Tačiau pagrindinės bylos šalys ir kiti įstoję į bylą asmenys neginčija šios nuostatos taikytinumo. Tas pats pasakytina ir dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, nes prejudiciniame klausime jis savo argumentus grindė šios nuostatos taikytinumu.

35.      Šį klausimą nagrinėsiu tam, kad atmesčiau bet kokią galimą abejonę dėl to, kad šios nuostatos galiojimo vertinimas gali būti nesusijęs su pagrindinės bylos faktinėmis aplinkybėmis ar ginčo dalyku(12). Taigi prieš nagrinėdamas prejudicinį klausimą patikrinsiu, ar asmeniui, atsidūrusiam tokioje situacijoje, kaip pareiškėjas pagrindinėje byloje, taikomas Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktas.

1.      Dėl analizės, susijusios suDirektyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto taikytinumu,reikalingumo

36.      Kalbant apie Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto taikymo sąlygas, reikia priminti, jog Teisingumo Teismas Sprendime NA(13) nurodė, kad „šios nuostatos įgyvendinimas, įskaitant Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkte nustatytą teisę, priklauso nuo atitinkamų asmenų santuokos nutraukimo“. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad, jeigu trečiosios šalies pilietis santuokoje patyrė Sąjungos piliečio, su kuriuo santuoką nutraukė, smurtą, Sąjungos pilietis turi gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kaip numatyta Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalyje, iki proceso dėl santuokos nutraukimo pradžios dienos, kad minėtas trečiosios valstybės pilietis galėtų remtis šios direktyvos 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktu(14).

37.      Taigi pagrindinėje byloje lemiamas elementas yra santuokos nutraukimo proceso pradžios diena. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsakydamas į Teisingumo Teismo jam atsiųstą prašymą pateikti informacijos, nurodė, kad prašymas dėl santuokos nutraukimo buvo pateiktas 2018 m. liepos 5 d., o sprendimas dėl santuokos nutraukimo priimtas 2018 m. liepos 24 d. ir įsigaliojo 2018 m. spalio 2 d.(15)

38.      Todėl šiuo atveju remiantis jurisprudencija, t. y. Sprendimu NA(16), kadangi santuokos nutraukimo proceso pradžios data yra paskesnė nei pareiškėjo pagrindinėje byloje sutuoktinės išvykimo iš Belgijos teritorijos data, pareiškėjui netaikomas Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktas(17).

39.      Vis dėlto manau, jog pareiškėjui pagrindinėje byloje ši nuostata taikoma.

40.      Toliau pateiktuose argumentuose paaiškinsiu, kodėl esu įsitikinęs, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama nuostata šiuo atveju taikytina, ir kodėl būtina išsamiai išnagrinėti Sprendime NA(18)suformuotos jurisprudencijos taikymo sritį. Be to, ši analizė leis nustatyti šios nuostatos turinį prieš nagrinėjant jos galiojimą. Kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, pagal bendrąjį aiškinimo principą Sąjungos aktą reikia kiek įmanoma aiškinti taip, kad nebūtų paneigtas jo galiojimas, ir taip, kad jis atitiktų visą pirminę teisę(19).

41.      Taigi iš pradžių nagrinėsiu Teisingumo Teismo jurisprudencijos dėl Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies taikymo sritį. Paskui, atsižvelgdamas į šio nagrinėjimo rezultatą, siūlysiu šios direktyvos 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto aiškinimą, ne tik atitinkantį šios nuostatos formuluotę, kontekstą, tikslą ir genezę, bet ir leidžiantį užtikrinti bendrą Sąjungos teisės sistemos ir nukentėjusių nuo smurto šeimoje asmenų apsaugos politikos nuoseklumą.

2.      Dėl Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a ir c punktais, taikymo srities

42.      Nors Sprendimas NA(20) yra vienintelis, kuriame Teisingumo Teismas aiškino Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą, jame laikomasi Sprendime Singh ir kt.(21) taikytos logikos. Taigi analizėje nagrinėsiu šiuos du sprendimus.

a)      Sprendimas „Singh ir kt.“

43.      Byla, kurioje priimtas Sprendimas Singh ir kt.(22), susijusi su trimis trečiųjų šalių piliečiais, kuriems po santuokos su Airijoje gyvenančiomis ir dirbančiomis Sąjungos pilietėmis suteikta teisė gyventi šioje valstybėje narėje pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 2 dalį, kaip Sąjungos pilietį priimančiojoje valstybėje narėje lydintiems ar pas jį vykstantiems sutuoktiniams. Visais trimis atvejais santuokos nutraukimo procesas pradėtas po to, kai sutuoktinės išvyko iš Airijos teritorijos.

44.      Pirmajame prejudiciniame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas toje byloje, be kita ko, abejojo, ar visi trys sutuoktiniai, t. y. trečiųjų šalių piliečiai, galėjo išsaugoti teisę gyventi Airijoje pagal Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punktą. Teisingumo Teismas performulavo šį klausimą taip: „[p]irmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad trečiosios šalies pilietis, nutraukęs santuoką su Sąjungos piliete, kai iki teismo proceso dėl santuokos nutraukimo pradžios santuoka truko ne trumpiau kaip trejus metus, įskaitant bent vienus metus priimančiojoje valstybėje narėje, gali išsaugoti teisę gyventi šioje valstybėje narėje šios nuostatos pagrindu, jeigu iki santuokos nutraukimo sutuoktinė Sąjungos pilietė išvyko iš šios valstybės narės“(23).

45.      Priminęs, kad Sąjungos piliečio šeimos nariai, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, gali remtis Direktyvoje 2004/38 numatyta teise gyventi tik priimančiojoje valstybėje narėje, kurioje gyvena Sąjungos pilietis, bet ne kitoje valstybėje narėje(24), Teisingumo Teismas nusprendė: jeigu iki teismo proceso dėl santuokos nutraukimo pradžios Sąjungos pilietis išvyksta iš valstybės narės, kurioje gyvena jo sutuoktinis, trečiosios šalies pilietis, kad įsikurtų kitoje valstybėje narėje arba trečiojoje šalyje, sutuoktinio, trečiosios šalies piliečio, išvestinė teisė gyventi šalyje, remiantis Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 2 dalimi, pasibaigia išvykus Sąjungos piliečiui, todėl nebegali būti išsaugota remiantis šios direktyvos 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punktu(25). Teisingumo Teismas nurodė, jog tam, kad trečiosios šalies pilietis galėtų išsaugoti teisę gyventi šalyje šios nuostatos pagrindu, jo sutuoktinis, turintis Sąjungos pilietybę, turi gyventi priimančiojoje valstybėje narėje, kaip numatyta Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalyje, iki teismo proceso dėl santuokos nutraukimo pradžios(26). Atsižvelgdamas į šiuos argumentus Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad „trečiosios šalies pilietis, nutraukęs santuoką su Sąjungos piliečiu, kai iki teismo proceso dėl santuokos nutraukimo pradžios santuoka truko ne trumpiau kaip trejus metus, įskaitant bent vienus metus priimančiojoje valstybėje narėje, negali išsaugoti teisės gyventi šioje valstybėje narėje šios nuostatos pagrindu, jeigu iki teismo proceso dėl santuokos nutraukimo Sąjungos pilietybę turintis sutuoktinis išvyko iš šios valstybės narės“(27).

1)      Sprendime „Singh ir kt.“ taikyto požiūrio analizė

46.      Manau, jog būtų galima ginčyti Sprendime Singh ir kt. pateiktą atsakymą į pirmąjį prejudicinį klausimą(28) dėl trijų toliau nurodytų priežasčių.

47.      Visų pirma, atsižvelgiant į Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punktą reikia konstatuoti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nenustatė šios nuostatos, leidžiančios sutuoktiniams, trečiųjų šalių piliečiams, išsaugoti teisę gyventi šalyje, taikymo sąlygos, pagal kurią Sąjungos pilietis turi gyventi priimančiojoje valstybėje narėje iki teismo proceso dėl santuokos nutraukimo pradžios dienos. Toje nuostatoje nurodyta tik sąlyga, kad „iki skyrybų, santuokos panaikinimo ar registruotos partnerystės pagal 2 straipsnio 2 dalies b punktą nutraukimo proceso pradžios santuoka ar registruota partnerystė truko ne trumpiau kaip trejus metus, įskaitant vienerius metus priimančiojoje valstybėje narėje“(29).

48.      Antra, iš esmės svarbu pažymėti, jog byloje, kurioje priimtas Sprendimas Singh ir kt., pirmasis prejudicinis klausimas buvo susijęs su Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punktu, vis dėlto Teisingumo Teismas šį klausimą performulavo, nurodydamas šios direktyvos 13 straipsnio 2 dalį(30). Todėl Teisingumo Teismo pateiktas atsakymas apima ne vien tos direktyvos 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punkte nurodytą atvejį, o visus 13 straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus(31).

49.      Vadinasi, Teisingumo Teismo pateiktas atsakymas į taip performuluotą klausimą grindžiamas ne vien Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytomis Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punkto taikymo sąlygomis, bet ir nauja sąlyga. Kitaip tariant, reikalaudamas, kad sutuoktinis, Sąjungos pilietis, gyventų priimančiojoje valstybėje narėje iki teismo proceso dėl santuokos nutraukimo pradžios datos, Teisingumo Teismas, be kitų Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punkte nustatytų sąlygų, nustatė papildomą sąlygą. Taigi šisąlyga nustatyta būtent jurisprudencijoje aiškinant tos direktyvos 13 straipsnio visą 2 dalį(32).

50.      Trečia, nors Teisingumo Teismo svarstymų logika Sprendime Singh ir kt.(33) puikiai suprantama ir iš esmės pritariu jo analizei, pateiktai to sprendimo 50–57 punktuose, nesutinku su to sprendimo 67 punkte padaryta šios analizės išvada. Teisingumo Teismas iš pradžių pripažino, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėse bylose, „Sąjungos pilietei išvykus, priimančiojoje valstybėje narėje likęs sutuoktinis trečiosios šalies pilietis jau prarado teisę joje gyventi“. Paskui jis patikslino, kad „dėl vėliau pateikto prašymo nutraukti santuoką ši teisė negali būti atkurta, nes Direktyvos 2004/38 13 straipsnyje nurodytas tik esamos teisės gyventi „išlikimas [išsaugojimas]““(34).

51.      Manau, šiame etape tikslinga pažymėti, kad remdamasis generalinės advokatės J. Kokott požiūriu Teisingumo Teismas šį pripažinimą grindė tuo, kad Direktyvos 2004/38 12 ir 13 straipsniai „taikomi <…> kartu“(35).

52.      Vis dėlto abejonių kyla ne vien dėl tokio šių dviejų straipsnių taikymo kartu(36), bet ir dėl tokio taikymo pasekmių, t. y., pirma, kad (pagal Direktyvos 2004/38 12 straipsnį) sutuoktinio, Sąjungos piliečio, išvykimas gali lemti savaiminį sutuoktinio, trečiosios šalies piliečio, išvestinės teisės gyventi šalyje netekimą ir, antra, kad (pagal šios direktyvos 13 straipsnį) sutuoktinio, Sąjungos piliečio, išvykimas gali lemti tai, kad sutuoktinis, trečiosios šalies pilietis, neteks direktyvos 13 straipsnio 2 dalyje nustatytos apsaugos ir ši nuostata neteks prasmės ir veiksmingumo.

i)      Dėl sąvokos „[sutuoktinio], Sąjungos piliečio <…> išvykimas iš priimančiosios valstybės narės“: Direktyvos 2004/38 12 ir 13 straipsnių bendro išaiškinimo netikslingumas

53.      Kaip nurodyta šios išvados 51 punkte, Teisingumo Teismo pripažinimas, kad, „[sutuoktinei] Sąjungos pilietei išvykus, priimančiojoje valstybėje narėje likęs sutuoktinis trečiosios šalies pilietis jau prarado teisę joje gyventi“(37), grindžiamas Direktyvos 2004/38 12 ir 13 straipsnių bendru aiškinimu. Manau, jog toks aiškinimas netikslingas dėl toliau nurodytų priežasčių.

54.      Pirmiausia primintina, jog Direktyvoje 2004/38 aiškiai išskirtos dviejų rūšių situacijos, kai Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė, kad išsaugoma Sąjungos piliečio šeimos narių teisė gyventi šalyje: Sąjungos piliečio išvykimas iš priimančiosios valstybės narės (ar mirtis), reglamentuota šios direktyvos 12 straipsnyje, ir santuokos nutraukimas, santuokos pripažinimas negaliojančia ar registruotos partnerystės nutraukimas, reglamentuota šios direktyvos 13 straipsnyje.

55.      Viena vertus, išvykimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 12 straipsnį, nesusijęs su santuokos nutraukimu, jos pripažinimu negaliojančia ar registruotos partnerystės nutraukimu. Kaip pabrėžė Komisija, atsakydama į Teisingumo Teismo per posėdį pateiktą klausimą, sąvoka „išvykimas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, yra „paprastas išvykimas“, t. y. realus išvykimas neketinant grįžti į priimančiąją valstybę narę ir negrindžiamas ketinimu nustatyti separaciją, nutraukti santuoką, pripažinti santuoką negaliojančia ar nutraukti registruotą partnerystę.

56.      Antra vertus, Direktyvos 2004/38 13 straipsnyje išvykimas visiškai nenurodytas, o nurodyti tik skyrybos, santuokos anuliavimas ar registruotos partnerystės nutraukimas. Taigi, jeigu sutuoktinis, Sąjungos pilietis, išvyksta iš priimančiosios valstybės narės ir pradeda procesą dėl santuokos nutraukimo savo kilmės valstybėje narėje, jo išvykimas tikrai yra išvykimas siekiant santuokos nutraukimo, santuokos pripažinimo negaliojančia ar registruotos partnerystės nutraukimo(38). Be to, jeigu šiuo atveju Sąjungos pilietis išvyktų su sutuoktinių nepilnamečiu vaiku, šiuo tikslu jiems nesudarius sutarties, taikant Direktyvos 2004/38 12 straipsnio 3 dalį būtinai reikės, kad teismas trečiosios šalies piliečiui nustatytų galutinę vaiko globą, nagrinėdamas separacijos, santuokos ar partnerystės nutraukimo klausimą, o šiuo atveju situacija būtų reglamentuojama direktyvos 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos b punkte.

57.      Atsižvelgiant į šiuos argumentus sąvoka „išvykimas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 12 straipsnį, neturėtų būti aiškinama kaip lygiavertė išvykimui, siekiant santuokos nutraukimo, santuokos pripažinimo negaliojančia ar registruotos partnerystės nutraukimo, kaip nustatyta šios direktyvos 13 straipsnyje, todėl turi būti aiškinama skirtingai, atsižvelgiant į kiekvieno iš šių straipsnių kontekstą, nes jais siekiama skirtingų tikslų.

58.      Antra, kaip per posėdį nurodė Komisija, atsakydama į Teisingumo Teismo klausimą, atsižvelgiant į tai, kad iš Direktyvos 2004/38 15 konstatuojamosios dalies aiškiai matyti, jog šios direktyvos 13 straipsniu siekiama, kad „[š]eimos nariai <…> [būtų] teisiškai apsaugoti <…> skyrybų <…> atvej[u]“, jeigu išvykimas siekiant nutraukti santuoką būtų laikomas faktiniu išvykimu neketinant grįžti į priimančiąją valstybę narę, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 12 straipsnį, Sąjungos piliečio sutuoktinis negalėtų pasinaudoti direktyvos 13 straipsnio 2 dalyje numatyta teisine apsauga, t. y. išsaugoti išvestinės teisės gyventi šalyje, todėl tai akivaizdžiai prieštarautų šios nuostatos tikslui(39).

ii)    Dėl sutuoktinio, trečiosios šalies piliečio, išvestinės teisės gyventi šalyje netekimo dėl Sąjungos piliečio „išvykimo“ iš priimančiosios valstybės narės, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 12 straipsnį

59.      Ar sutuoktiniui, Sąjungos piliečiui, išvykus sutuoktinio trečiosios šalies piliečio teisinė padėtis tuoj pat pasikeičia, dėl ko jis iš karto savaime netenka išvestinės teisės gyventi šalyje?

60.      Manau, jog net taikant Direktyvos 2004/38 12 straipsnį sutuoktinio, trečiosios šalies piliečio, išvestinės teisės gyventi šalyje netekimo nereikėtų laikyti Sąjungos piliečio bet kokio išvykimo savaimine pasekme dėl toliau nurodytų priežasčių.

61.      Pirma, apskritai reikia patikslinti, kad „naudos gavėjo“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį, statuso iš esmės galima netekti, jeigu Sąjungos pilietis išvyksta iš šios valstybės narės teritorijos, nes šis statusas įgyjamas dėl trečiosios šalies piliečio santuokos su Sąjungos piliečiu, kuris naudojasi savo judėjimo laisve priimančiojoje valstybėje narėje, kurioje jie kartu gyvena.

62.      Vis dėlto manau, jog situacijas, netenkinančias Direktyvos 2004/38 12 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, kaip antai Sąjungos piliečio faktinį išvykimą iš priimančiosios valstybės narės neketinant į ją grįžti, negrindžiamą santuokos nutraukimu, santuokos pripažinimu negaliojančia ar registruotos partnerystės nutraukimu, nors jo sutuoktinis, trečiosios šalies pilietis, nori likti priimančiojoje valstybėje narėje, kurioje jie kartu gyveno, jeigu neturi išlaikomų vaikų(40), reikia skirti nuo laikino pobūdžio situacijų, kai reikia pripažinti, kad Sąjungos pilietis ir jo sutuoktinis, trečiosios šalies pilietis, toliau turi „naudos gavėjo“ statusą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį. Jeigu Sąjungos pilietis turi grįžti į savo pilietybės valstybę narę arba joje laikinai pagyventi arba išvyksta į kitą valstybę narę ir joje laikinai gyvena dėl tinkamai pagrįstų priežasčių(41), jo sutuoktiniui, trečiosios šalies piliečiui, liekančiam priimančiojoje valstybėje narėje, be kita ko, kad neprarastų darbo arba tęstų studijas ar profesinį mokymą, turi toliau būti taikoma sąvoka „naudos gavėjas“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 3 straipsnio 1 dalį(42), tiek laiko, kiek reikia naujam darbui susirasti ar studijoms baigti.

63.      Primintina, jog bet kuriuo atveju iš Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 3 dalies matyti, kad gyvenimo šalyje tęstinumas nenutrūksta dėl trumpalaikių išvykų, ne ilgesnių kaip šeši mėnesiai per metus, arba ilgesnių išvykų, susijusių su privalomąja karine tarnyba, ar vienos ne ilgesnės kaip 12 mėnesių iš eilės išvykos dėl svarbių priežasčių, pvz., nėštumo ir gimdymo, sunkios ligos, studijų ar profesinio parengimo arba paskyrimo į kitą valstybę narę arba trečiąją šalį.

64.      Antra, akivaizdu, kad Sąjungos piliečio antras, trečias ar ketvirtas išvykimas į kitą valstybę narę grindžiamas teise laisvai judėti, remiantis tuo pačiu pagrindu, kaip ir pirmas išvykimas į atitinkamą priimančiąją valstybę narę, nors tai yra išvykimas ribotam laikotarpiui. Negalima sieti Sąjungos piliečių teisės laisvai judėti su tuo, kaip sutuoktiniai pageidauja organizuoti savo santuokinį gyvenimą, reikalaujant, kad jie kartu gyventų, kai aplinkybės to nepateisina(43). Be kita ko, namų ūkio ekonominė ar profesinė situacija gali lemti, kad sutuoktinis, Sąjungos pilietis, turės priimti pasiūlymą laikinai dirbti kitoje valstybėje narėje(44).

65.      Trečia, pripažinus, kad sutuoktinis, trečiosios šalies pilietis, gali savaime netekti išvestinės teisės gyventi šalyje, kai Sąjungos pilietis naudojasi teise laisvai judėti, būtų ne tik prieštaraujama Direktyva 2004/38 siekiamiems tikslams, bet ir būtų sudaryta kliūtis judėjimo laisvei, o ją turi visi Sąjungos piliečiai pagal SESV 21 straipsnį. Toks savaiminis netekimas gali atgrasyti sutuoktinį Sąjungos pilietį nuo naudojimosi teise laisvai judėti ir lemti, pavyzdžiui, darbo pasiūlymo kitoje valstybėje narėje atsisakymą.

66.      Galiausiai, ketvirta, pagal Chartijos 7 straipsnį pripažintos teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą paisymas reikalauja, kad teisė gyventi šalyje nebūtų savaime prarandama. Nusprendus, kad, jeigu Sąjungos pilietis išvyksta ir laikinai gyvena kitoje valstybėje narėje dėl tinkamai pagrįstų priežasčių, jo sutuoktinis, trečiosios šalies pilietis, savaime netenka išvestinės teisės gyventi šalyje, būtų pažeista teisė į privatų ir šeimos gyvenimą, siejama su atitinkamo Sąjungos piliečio judėjimo laisve(45). Atsižvelgiant į Chartijos 7 straipsnį tai galėtų lemti, kad nenutraukusio santuokos trečiosios šalies piliečio teisė gyventi šalyje turi būti išsaugoma(46).

67.      Šiomis aplinkybėmis sutuoktinio, trečiosios šalies piliečio, išvestinės teisės gyventi šalyje netekimas neturi būti laikomas savaiminiu visais atvejais, jis nulemtas kiekvienu konkrečiu nagrinėjamu atveju.

68.      Po šių svarstymų grįžtu prie Sprendimo Singh ir kt. analizės

2)      Sprendimo „Singh ir kt.“ taikymo srities apribojimas

69.      Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog nesiekiama paneigti Sprendimo Singh ir kt.(47) 50–57 punktuose pateiktos Teisingumo Teismo analizės, bet negalima tvirtinti, kad, kaip matyti iš to sprendimo 67 punkto, dėl sutuoktinio, Sąjungos piliečio, išvykimo iš priimančiosios valstybės narės, siekiant santuokos nutraukimo, santuokos pripažinimo negaliojančia ar registruotos partnerystės nutraukimo, sutuoktinis, trečiosios šalies pilietis, netenka teisės gyventi šalyje.

70.      Visų pirma, byloje, kurioje priimtas Sprendimas Singh ir kt.(48), Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punkte nustatytos santuokos ar registruotos partnerystės trukmei keliamos sąlygos buvo tenkintos. Aišku, kad esant tokiai situacijai ši nuostata taikoma nuo momento, kai sutuoktiniai nusprendžia nustatyti teisėtą separaciją, nutraukti santuoką bendru sutuoktinių sutikimu ar pradėti procesą dėl santuokos nutraukimo, iki momento, kai santuoka paskelbiama nutraukta, neatsižvelgiant į Sąjungos piliečio išvykimo, siekiant, be kita ko, santuokos nutraukimo, datą. Šiuo klausimu primintina, jog tam tikrose nacionalinės teisės sistemose, kad sutuoktiniai galėtų pasirašyti sutartį ar prašyti nutraukti santuoką, prieš tai reikalaujama faktinės separacijos ar termino apsvarstymui(49).

71.      Be to, manau, svarbu pažymėti, jog Teisingumo Teismas jau pripažino, kad „santuokinis ryšys negali būti laikomas išnykusiu, kol jo nenutraukė kompetentinga institucija“. Taip pat jis nurodė, kad „taip nėra sutuoktinių atveju, kai jie paprasčiausia gyvena atskirai, net jei vėliau ketina išsiskirti“(50).

72.      Todėl, mano nuomone, būtų paradoksalu, viena vertus, nuspręsti, kad, taikant Direktyvos 2004/38 12 straipsnį, jeigu sutuoktiniai gyvena faktinį santuokinį gyvenimą, sutuoktinis, trečiosios šalies pilietis, savaime praranda išvestinę teisę gyventi šalyje, kai Sąjungos pilietis išvyksta iš priimančiosios valstybės narės, nors būtent dėl santuokos jis įgijo šią teisę gyventi šalyje, ir, antra vertus, nuspręsti, kad, taikant šios direktyvos 16 straipsnį, jeigu sutuoktiniai per nepertraukiamą penkerių metų gyvenimo laikotarpį nusprendė išsiskirti ir pradėjo gyventi su kitais partneriais, sutuoktinis, trečiosios šalies pilietis, gali įgyti teisę nuolat gyventi šalyje(51).

73.      Antra, kiek tai susiję su Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punktu, pabrėžiu, kad Komisija savo pastabose dėl 13 straipsnio 2 dalies(52) nurodė: „teisinio saugumo sumetimais santuokos nutraukimas būtinai reikalauja, kad būtų neatšaukiamai paskelbta apie santuokos nutraukimą; faktinė separacija visiškai nedaro poveikio sutuoktinio teisei gyventi šalyje“(53).

74.      Šiuo atžvilgiu, kaip matyti iš šios išvados 53–58 punktų, pirmiausia reikia nustatyti, ar sutuoktinio, Sąjungos piliečio, išvykimas yra „paprastas išvykimas“ (Direktyvos 2004/38 12 straipsnis), t. y. faktinis išvykimas neketinant grįžti į priimančiąją valstybę narę ir negrindžiamas santuokos nutraukimu, jos pripažinimu negaliojančia ar registruotos partnerystės nutraukimu, ar, priešingai, tai yra „išvykimas, siekiant santuokos nutraukimo, santuokos pripažinimo negaliojančia ar registruotos partnerystės nutraukimo“ (šios direktyvos 13 straipsnis).

75.      Atsižvelgdamas į pateiktus argumentus esu įsitikinęs, kad, priešingai, nei išplaukia iš Sprendimo Singh ir kt.(54) 67 punkto, dėl Sąjungos piliečio išvykimo, siekiant santuokos nutraukimo, santuokos pripažinimo negaliojančia ar registruotos partnerystės nutraukimo, sutuoktinis, trečiosios šalies pilietis, nepraranda išvestinės teisės gyventi šalyje, jeigu buvo tenkinamos direktyvos 13 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos. Bet kuriuo atveju kompetentingos valdžios institucijos būtinai turi išnagrinėti konkretų atvejį prieš priimdamos galutinį sprendimą dėl išvestinės teisės gyventi šalyje praradimo(55).

b)      Sprendimas NA

1)      Sprendime „NA“ tęsiama Sprendime „Singh ir kt.“ taikyta logika

76.      Byla, kurioje priimtas Sprendimas NA(56), susijusi su Pakistano piliete, susituokusia su Vokietijos piliečiu. Pora gyveno Jungtinėje Karalystėje, ten sutuoktinis įgijo pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo ir savarankiškai dirbančio asmens statusą. Sutuoktinė, ne kartą patyrusi smurtą šeimoje (pastarąjį kartą 2006 m. spalio mėn., penktą nėštumo mėnesį), 2006 m. gruodžio mėn. jos sutuoktiniui išvykus iš Jungtinės Karalystės, 2008 m. šioje valstybėje narėje iškėlė bylą dėl santuokos nutraukimo, ir jai buvo suteiktos abiejų vaikų išimtinės globos teisės(57). Nors vaikai turėjo Vokietijos pilietybę, jie buvo gimę Jungtinėje Karalystėje, joje mokėsi nuo 2009 ir 2010 m(58).

77.      Pirmiausia dėl sutuoktinės teisės gyventi Jungtinėje Karalystėje Teisingumo Teismas priminė, kad pagal Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą santuokos nutraukimas nelemia Sąjungos piliečio šeimos narių, kurie nėra valstybės narės piliečiai, teisės gyventi šalyje netekimo, jei tai lėmė ypač sunkios aplinkybės, pvz., smurtas šeimoje(59). Vis dėlto Teisingumo Teismas, darydamas nuorodą į Sprendimą Singh ir kt., pakartojo, kad trečiosios šalies piliečio sutuoktinis Sąjungos pilietis turi gyventi priimančiojoje valstybėje narėje pagal Direktyvos 2004/38 7 straipsnio 1 dalį iki teismo proceso dėl santuokos nutraukimo pradžios datos, kad sutuoktinis, trečiosios šalies pilietis, galėtų remtis Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkte nurodyta teise išsaugoti teisę gyventi šalyje(60). Tačiau toje byloje situacija buvo kitokia. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė: Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą reikia aiškinti taip, kad trečiosios valstybės pilietis, nutraukęs santuoką su Sąjungos piliečiu, kurio smurtą patyrė santuokoje, negali išsaugoti teisės gyventi priimančiojoje valstybėje narėje pagal šią nuostatą, jeigu teismo procesas dėl santuokos nutraukimo pradėtas po to, kai sutuoktinis, Sąjungos pilietis, išvyko iš šios valstybės narės(61).

78.      Pirmiausia pažymėtina, kad, nors Sprendimo Singh ir kt.(62) logika galėjo būti taikoma nagrinėjant bylą, kurioje priimtas Sprendimas NA(63), aiškinant Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą, taip buvo būtent dėl to, kad Teisingumo Teismas performulavo pirmąjį prejudicinį klausimą Sprendime Singh ir kt.(64) Kaip nurodyta(65), Teisingumo Teismo padaryta bendra nuoroda į Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalį(66) leido šios nuostatos išaiškinimą taikyti visiems šios direktyvos 13 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nurodytiems atvejams, įskaitant papildomą sąlygą, pagal kurią Sąjungos pilietis turi gyventi priimančiojoje valstybėje narėje iki teismo proceso dėl santuokos nutraukimo pradžios datos(67).

79.      Vis dėlto manau, jog šis performulavimas nebuvo būtinas, nes atsakymas į nacionalinio teismo pateiktą klausimą, kaip jis buvo suformuluotas, būtų buvęs pakankamai naudingas, kad leistų priimti sprendimą jo nagrinėjamoje byloje(68).

80.      Toliau, atsižvelgdamas į savo siūlymą apriboti Sprendimo Singh ir kt. taikymo sritį, nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, jog būtina atnaujinti Sprendime NA pateiktą išaiškinimą(69).

2)      Dėl būtinumo atnaujinti Sprendime „NA“ pateiktą išaiškinimą

i)      Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto formuluotė

81.      Kiek tai susiję su Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto išaiškinimu, iš šios direktyvos 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos aiškiai matyti, kad, pirma, santuokos nutraukimas neturi įtakos Sąjungos piliečio šeimos narių, kurie nėra valstybės narės piliečiai, teisei gyventi šalyje, jeigu praeityje buvo susiklosčiusi viena iš šioje nuostatoje nurodytų faktinių situacijų, t. y., be kita ko, jeigu „iki skyrybų <…> proceso pradžios santuoka <…> truko ne trumpiau kaip trejus metus, įskaitant vienerius metus priimančiojoje valstybėje narėje“ (a punktas), arba, jeigu tai lemia ypač sunkios aplinkybės, pvz.,„smurtas šeimoje, išlaikant santuoką [galiojant santuokai]“ (c punktas)(70).

82.      Be to, šios nuostatos formuluotė ir sujungiamojo jungtuko „arba“ vartojimas po kiekvieno nurodyto atvejo, kai išsaugoma teisė gyventi šalyje (a–d punktai), aiškiai rodo Sąjungos teisės aktų leidėjo siekį numatyti alternatyvius atvejus(71), kai santuokos nutraukimas nelemia sutuoktinio, trečiosios šalies piliečio, teisės gyventi šalyje netekimo.

83.      Manau, dėl šio aspekto svarbu pažymėti ir tai, kad Komisija savo pastabose dėl pasiūlymo, pagal kurį priimta Direktyva 2004/38, 13 straipsnio paaiškino, kad Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a ir c punktais siekta skirtingų tikslų, t. y. atitinkamai „išvengti mėginimų apeiti teisei gyventi šalyje taikomas nuostatas sudarant fiktyvias santuokas“(72) ir „apimti, be kita ko, smurto šeimoje atvejus“(73).

ii)    Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto tikslas, kontekstas ir genezė

84.      Pažymėtina, jog, kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, atsižvelgiant į Direktyvos 2004/38 kontekstą ir ja siekiamus tikslus, jos nuostatų negalima aiškinti siaurai ir bet kuriuo atveju negalima panaikinti jų veiksmingumo(74).

85.      Kiek tai susiję su Direktyvos 2004/38 tikslu ir konkrečiai – su šios direktyvos 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktu, iš šios direktyvos 15 konstatuojamosios dalies matyti, kad pagal šią nuostatą „[š]eimos nariai turėtų būti teisiškai apsaugoti <…> skyrybų <...> atvej[u]“. Šioje konstatuojamojoje dalyje daroma nuoroda į „šeimos gyvenimą ir žmogaus orumą“, pažymint „tam tikrus reikalavimus, saugančius nuo piktnaudžiavimo, [dėl kurių] turėtų būti imamasi priemonių užtikrinti, kad tokiomis aplinkybėmis priimančiosios valstybės narės teritorijoje jau gyvenantys šeimos nariai išsaugotų savo teisę gyventi joje iškirtinai asmeniniu pagrindu“(75).

86.      Todėl argi nebūtų paradoksalu nuspręsti, kad teisinė apsauga, kurią šiems asmenims siekiama suteikti Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktu, t. y. išsaugoti jų teisę gyventi šalyje iškirtinai asmeniniu pagrindu, jeigu santuokoje buvo patiriamas smurtas, priklausytų vien nuo šiuos smurtinius veiksmus atlikusio Sąjungos piliečio sprendimo išvykti iš priimančiosios valstybės narės teritorijos?

87.      Šiuo klausimu pabrėžtina, kad Komisija savo pastabose dėl 13 straipsnio 2 dalies(76) pažymėjo, jog šia nuostata „siekiama suteikti tam tikrą teisinę apsaugą šiems asmenims, kurių teisė gyventi šalyje susijusi su santuokiniu šeimos ryšiu, todėl jie gali būti šantažuojami santuokos nutraukimu“.

88.      Šios direktyvos 13 straipsnio 2 dalimi iš tikrųjų siekiama užkirsti kelią tokiam šantažui santuokos nutraukimu. Vis dėlto, jeigu ta dalis būtų taikoma kartu su šios direktyvos 12 straipsniu, pagal jį būtų galimybė, kad šie asmenys(77), kurių teisė gyventi šalyje susijusi su santuokiniu šeimos ryšiu, gali patirti ne tik šantažą santuokos nutraukimu, bet ir šantažą išvykimu(78).

89.      Taigi, kaip jau nurodyta(79), Direktyvos 2004/38 12 ir 13 straipsnių bendras išaiškinimas, manau, netikslingas, nes jeigu „išvykimas siekiant santuokos nutraukimo“ būtų laikomas „išvykimu“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 12 straipsnį, nebūtų galimybės Sąjungos piliečio sutuoktiniui pasinaudoti šios direktyvos 13 straipsnio 2 dalies teikiama teisine apsauga, dėl kurios jis išsaugo teisę gyventi šalyje šioje nuostatoje nurodytais atvejais, todėl būtų akivaizdžiai prieštaraujama tos nuostatos tikslui. Vadinasi, separacijos ar santuokos nutraukimo, kai prieš tai buvo patirtas smurtas šeimoje, atvejais aišku, kad tikrai taikomas Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos c punktas, todėl sutuoktinio, trečiosios šalies piliečio, išvestinė teisė gyventi šalyje turi būti išsaugota nuo smurto šeimoje veiksmų atlikimo momento iki santuokos nutraukimo paskelbimo momento.

90.      Be to, primintina, jog, pirma, Direktyvos 2004/38 12 straipsnio 3 dalyje numatyta apsauga yra šeimos narių teisės gyventi šalyje išsaugojimas tam tikromis sąlygomis, jeigu Sąjungos pilietis apskritai „išvyksta“ (faktinis išvykimas be ketinimo grįžti), ir, antra, šios direktyvos 13 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos specifinės situacijos, kai Sąjungos pilietis gali nuspręsti išvykti iš priimančiosios valstybės narės santuokos nutraukimo, jos pripažinimo negaliojančia ar partnerystės nutraukimo tikslu (išvykimas siekiant santuokos nutraukimo). Atsižvelgiant į skirtingą šių dviejų išvykimo rūšių pobūdį galima pateikti argumentą, kad Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktas yra lex specialis, palyginti su šios direktyvos 12 straipsnio 3 dalimi, nes šiose dviejose nuostatose reglamentuotas skirtingo pobūdžio Sąjungos piliečio išvykimas. Taigi akivaizdu, kad, kai Sąjungos pilietis išvyksta, siekdamas santuokos nutraukimo, Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktas turi būti taikomas kaip specialioji norma. Ši nuostata turi pirmumą, palyginti su Direktyvos 2004/38 12 straipsnyje nustatyta bendrąja norma, susiklosčius šios direktyvos 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkte konkrečiai nurodytoms situacijoms, t. y., be kita ko, jeigu sutuoktinis, Sąjungos pilietis, naudojo smurtą šeimoje ir paskui išvyko iš priimančiosios valstybės narės.

91.      Todėl manau, jog generalinis advokatas M. Wathelet teisingai nusprendė, kad „Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje numatytus atvejus reikia suprasti kaip aplinkybes, dėl kurių trečiosios valstybės pilietis, Sąjungos piliečio sutuoktinis, išsaugo teisę gyventi šalyje. <…> Jeigu minėtas sutuoktinis išvyksta iš priimančiosios valstybės narės prieš susiklostant kuriai nors iš šių aplinkybių, 13 straipsnis negali suteikti pagrindo „išsaugoti“ teisę gyventi šalyje^[(80)^], [bet] tais atvejais, kai, kaip ir 12 straipsnio 3 dalyje numatytu atveju, išvykstama jau po to, kai susiklosto kuri nors iš aplinkybių (o ne po paskelbimo apie santuokos nutraukimą sensu stricto), dėl kurios teisė gyventi šalyje išsaugoma pagal 13 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą, paskesnis Sąjungos piliečio išvykimas neturi jokio poveikio“(81).

3.      Tarpinė išvada dėl Direktyvos 2004/38 taikytinumo

92.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, jog būtina atnaujinti Sprendime NA pateiktą išaiškinimą, remiantis ne vien Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto formuluote, priėmimo kontekstu, tikslu ir geneze, bet ir atsižvelgiant į naujausią Sąjungos reglamentavimo raidą nusikaltimo aukų, be kita ko, nukentėjusiųjų nuo smurto šeimoje, apsaugos srityje.

93.      Taigi manau, jog asmeniui, esančiam tokioje situacijoje, kaip pareiškėjas pagrindinėje byloje, taikoma Direktyva 2004/38. Todėl reikia konstatuoti, kad prejudicinis klausimas priimtinas.

4.      Dėl naujausios Sąjungos ir valstybių narių smurtą šeimoje patyrusių asmenų apsaugos reglamentavimo raidos: teisiniai argumentai, į kuriuos reikia atsižvelgti

94.      Aiškinant Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą nereikėtų nuvertinti smurto šeimoje problemos rimtumo pripažinimo teisinės, politinės ir socialinės svarbos. Požiūris, kad smurtas šeimoje neturėtų daryti poveikio šios nuostatos taikymui, nuosekliai neatitiktų visos Sąjungos teisės sistemos ir būtų ypač sunku nuo jo apsaugoti atsižvelgiant į esamą Sąjungos politiką smurtą šeimoje patyrusių asmenų apsaugos srityje.

95.      Visų pirma, reikia pažymėti Sąjungos reglamentavimo, susijusio su nusikaltimo aukų, įskaitant smurtą šeimoje patyrusius asmenis, teisių pripažinimu, parama joms ir jų apsauga, raidą.

96.      Šiomis aplinkybėmis pabrėžtina Direktyva 2012/29/ES(82), kuria siekta stiprinti nusikaltimo aukų teises(83) ir, kiek tai susiję su ypač pažeidžiamais asmenimis(84), kurioje konkrečiai nurodytos artimųjų smurto aukos(85). Tos direktyvos 18 konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, nurodyta, kad artimųjų smurtas yra didelė ir dažnai užslėpta socialinė problema ir kad todėl artimųjų smurto aukoms gali reikėti specialių apsaugos priemonių(86). Visų pirma, Direktyvos 2012/29 1 straipsnio 1 dalies pirmoje ir antroje pastraipose atitinkamai nustatyta: jos „tikslas – užtikrinti, kad nusikaltimų aukos gautų tinkamą informaciją, paramą ir apsaugą bei galėtų dalyvauti baudžiamajame procese“ ir kad „[š]ioje direktyvoje nustatytos teisės taikomos aukoms jų nediskriminuojant, be kita ko, dėl jų gyventojo statuso“.

97.      Tiesa, Direktyvos 2012/29 10 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad ja „nereglamentuojamos nusikaltimo aukų gyvenimo valstybių narių teritorijoje sąlygos“ ir kad „pranešimas apie nusikaltimą ir dalyvavimas baudžiamajame procese nesukuria jokių teisių aukos gyventojo statuso atžvilgiu“(87). Vis dėlto manau, jog negalima visiškai ignoruoti šios direktyvos aiškinant Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą visų pirma atsižvelgiant į bendrą Sąjungos teisės sistemos nuoseklumą ir jos politiką smurtą šeimoje patyrusių asmenų apsaugos srityje.

98.      Šią mintį paaiškinsiu išsamiau.

99.      Direktyvos 2012/29 57 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „artimųjų smurto <…> aukų <…> patiriama antrinė ir pakartotinė viktimizacija, bauginimas ir kerštas paprastai yra dažni“.

100. Todėl ar būtų galima Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą(88) aiškinti, akivaizdžiai prieštaraujant šios direktyvos tikslui(89), taip, kad jis užkerta kelią Sąjungos piliečio sutuoktiniui, kuris yra trečiosios šalies pilietis, pasinaudoti šioje nuostatoje numatyta teisine apsauga, jeigu pagal Direktyvą 2012/29 reikalaujama, kad valstybės narės „[i]tin atidžiai <…> vertint[ų], ar tokioms aukoms gresia tokia viktimizacija, bauginimas ir kerštas“, ir kad „reikėtų daryti įprastinę prielaidą, kad tokios aukos naudosis specialiomis apsaugos priemonėmis“(90)?

101. Antra, Chartijos 1 straipsnyje „Žmogaus orumas“ nustatyta, kad „[ž]mogaus orumas yra neliečiamas. Jį reikia gerbti ir saugoti.“ Be to, Deklaracijoje dėl SESV 8 straipsnio(91), nors ji neturi teisinės galios, įtvirtintas valstybių narių politinis siekis kovoti prieš bet kokio pobūdžio smurtą šeimoje.

102. Trečia, valstybės narės tiek tarptautiniu(92), tiek nacionaliniu lygiu vis labiau pripažįsta, kaip svarbu priimti teisės aktus dėl smurto artimoje aplinkoje ir smurto šeimoje.

103. Šiuo klausimu primintina, jog Stambulo konvencijos(93) 59 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad „[š]alys privalo imtis reikiamų įstatyminių ar kitų priemonių užtikrinti, jog aukoms, kurioms leidimas gyventi šalyje priklauso nuo sutuoktinio ar partnerio, kuris tokiu laikomas pagal šalies įstatymus, nutraukus santuoką ar partnerystę, nepriklausomai nuo jų trukmės, bus suteiktas atskiras leidimas gyventi, jei aplinkybės itin sudėtingos. Sąlygas, susijusias su atskiro leidimo gyventi išdavimu ir jo trukme, nustato šalies įstatymai.“(94)

104. Žinoma, iš šios nuostatos išplaukia, kad nuo smurto šeimoje nukentėjusių asmenų teisės gyventi šalyje suteikimas nėra savaiminis ir gali būti siejamas su sąlygomis, kurias turi nustatyti, be kita ko, valstybių narių teisės aktų leidėjai pagal nacionalinę teisę(95) arba, jeigu Sąjunga taps šios konvencijos šalimi, Sąjungos teisės aktų leidėjas. Vis dėlto matyti ir tai, kad nacionalinės teisės aktų leidėjai tokios teisės gyventi šalyje suteikimo negali sieti ir su santuokos ar artimo ryšio trukme grindžiama sąlyga.

105. Tos konvencijos 59 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atnaujintas leidimas gyventi šalyje aukoms išduodamas, jeigu kompetentinga institucija mano, kad jų buvimas šalyje būtinas arba dėl jų asmeninės situacijos, arba tam, kad galėtų bendradarbiauti su kompetentingomis institucijomis tyrimo arba baudžiamojo persekiojimo metu. Konvencijos aiškinamojoje ataskaitoje nurodyta, kad ši nuostata, be kita ko, apima atvejus, kai asmeninė aukos situacija yra tokia, kad negalima pagrįstai reikalauti, kad ji išvyktų iš šalies teritorijos. Šioje ataskaitoje paaiškinta, kad aukos asmeninės situacijos kriterijus turi būti vertinamas pagal įvairius veiksnius, pavyzdžiui, aukos saugumą, sveikatos būklę, šeiminę padėtį ar situaciją jos kilmės valstybėje(96).

106. Iš šios trumpos Stambulo konvencijos 59 straipsnio analizės matyti, kad pagal šią konvenciją šalims suteikti įgaliojimai nustatyti atskiro leidimo gyventi šalyje suteikimo sąlygas ir kartu nustatyta pareiga taikant šias sąlygas konkrečiu atveju atsižvelgti į specifinę aukos situaciją ir išduoti leidimą gyventi, jeigu situacija to reikalauja.

107. Be to, nors šiuo metu Stambulo konvencija nedaro tiesioginio poveikio(97) Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto aiškinimui, to negalima pasakyti apie iš jos išplaukiančius teisinius argumentus, kuriais gali būti grindžiami politiniai ir socialiniai nukentėjusių nuo smurto šeimoje asmenų apsaugos pokyčiai. Iš tikrųjų, kadangi pagal šios konvencijos 59 straipsnio 1 dalį aukos gali gauti būtiną valdžios institucijų apsaugą, nebijodamos, kad smurtautojas kerštaudamas atims ar grasins atimti jo kontroliuojamą galimybę gyventi šalyje(98), manau, jog, nepaisant to, ar Sąjunga taps šios konvencijos šalimi, ar ne(99), aiškinant Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą nebūtų nuoseklu ignoruoti „šantažo santuokos nutraukimu“ ar „šantažo išvykimu“ grėsmę. Be to, dėl šios priežasties aukos negalėtų pasinaudoti šioje nuostatoje numatyta apsauga, nors jos tikslas ir yra būtent apsaugoti sutuoktinį, trečiosios šalies pilietį, be kita ko, patyrusį „smurt[ą] šeimoje, išlaikant santuoką arba registruotą partnerystę [dar galiojant santuokai arba registruotai partnerystei]“, išsaugant jo teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje.

108. Vadinasi, reikia konstatuoti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą priimtinas. Todėl nagrinėsiu galiojimo klausimą.

C.      Dėl prejudicinio klausimo

109. Pateikdamas klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės prašo išaiškinti, ar Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalis galioja atsižvelgiant į Chartijos 20 ir 21 straipsnius.

110. Konkrečiau kalbant, kaip matyti iš paties klausimo ir iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą dėl jo pateiktų paaiškinimų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi abejonių, ar ši nuostata galioja, nes pagal ją, nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar nutraukus registruotą partnerystę, kad Sąjungos piliečio sutuoktinis, trečiosios šalies pilietis, patyręs smurtą šeimoje, išsaugotų teisę gyventi šalyje, reikalaujama, be kita ko, turėti pakankamai išteklių, nors Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalyje santuokos nutraukimo ar separacijos atveju, kad teise į šeimos susijungimą pasinaudojęs trečiosios šalies pilietis išsaugotų teisę gyventi šalyje, ši sąlyga netaikoma. Tai yra Chartijos 20 ir 21 straipsniuose įtvirtinto vienodo požiūrio principo pažeidimas.

1.      Dėl nediskriminavimo principo ir Chartijos 21 straipsnio

111. Turiu abejonių dėl Chartijos 21 straipsnio reikšmingumo, kai, kaip šioje byloje, reikia išnagrinėti, ar Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, taikoma Sąjungos piliečių sutuoktiniams, trečiosios šalies piliečiams, yra mažiau palanki, palyginti su nustatyta Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalyje, taikoma trečiosios šalies piliečiams, susituokusiems su kitu trečiosios šalies piliečiu.

112. Kiek tai susiję su Chartijos 21 straipsnio 1 dalimi, pažymėtina, jog šioje byloje nagrinėjama situacija nesusijusi su šioje nuostatoje pateiktu pagrindų sąrašu(100). Primintina, jog, kaip teisingai nurodė Komisija, Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies antra pastraipa taikoma visiems Sąjungos piliečio šeimos nariams, kurie yra trečiosios šalies piliečiai, jų visai neišskiriant, remiantis Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais. Jeigu Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalyje būtų nustatytas skirtingas požiūris, grindžiamas pilietybe, iš Chartijos 21 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad šiuo atveju ši nuostata nereikšminga.

113. Kiek tai susiję su Chartijos 21 straipsnio 2 dalimi, pažymėtina, kad, remiantis Su Chartija susijusiais išaiškinimais(101), ši dalis atitinka SESV 18 straipsnio pirmą pastraipą ir turi būti taikoma pagal šią SESV nuostatą(102). Teisingumo Teismas jau yra nurodęs, kad SESV 18 straipsnio pirma pastraipa netaikytina esant galimai nevienodam valstybių narių piliečių ir trečiųjų valstybių piliečių vertinimui(103). Todėl Chartijos 21 straipsnio 2 dalis taip pat neturi reikšmės, kai reikia nagrinėti, kaip to prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, skirtingą požiūrį į Sąjungos piliečių sutuoktinius, trečiosios šalies piečius, pagal Direktyvą 2004/38 ir trečiųjų šalių piliečius, susituokusius su kitu trečiosios šalies piliečiu, pasinaudojusius teise į šeimos susijungimą pagal Direktyvą 2003/86.

114. Tačiau reikia konstatuoti, kad Chartijos 20 straipsnio taikymo sritis ypač plati. Šiame straipsnyje, pagal kurį prieš įstatymą visi lygūs, nenumatyta jokio aiškaus jo taikymo srities apribojimo, taigi jis taikomas visiems atvejams, kuriuos reglamentuoja Sąjungos teisė(104), pavyzdžiui, patenkantiems į Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies taikymo sritį. Todėl manau, jog Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies galiojimą reikia vertinti atsižvelgiant tik į Chartijos 20 straipsnį.

2.      Dėl vienodo požiūrio principo ir Chartijos 20 straipsnio

115. Teisingumo Teismo suformuotoje jurisprudencijoje nustatyta, kad Chartijos 20 straipsnyje numatyta lygybė prieš įstatymą yra bendrasis Sąjungos teisės principas, pagal kurį reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas(105). Toje jurisprudencijoje nurodyta, kad siekiant nustatyti, ar buvo pažeistas vienodo požiūrio principas, reikalaujama, kad nagrinėjamos situacijos būtų panašios atsižvelgiant į visus jas apibūdinančius elementus, ypač į teisės akto, kuriame nustatytas nagrinėjamas skirtumas, dalyką ir tikslą, turint omenyje, kad tam reikia atsižvelgti ir į srities, kuriai šis aktas priklauso, principus ir tikslus(106). Jeigu situacijos nėra panašios, nevienodas atitinkamų situacijų vertinimas nepažeidžia Chartijos 20 straipsnyje įtvirtintos lygybės prieš įstatymą(107).

116. Toliau nagrinėsiu būtent situacijų panašumą šiuo atveju.

a)      Dėl klausimo, ar Sąjungos piliečio sutuoktinio, kuris yra trečiosios šalies pilietis, padėtis taikant Direktyvą 2004/38 yra panaši į trečiosios šalies piliečio, kurio sutuoktinis yra kitas trečiosios šalies pilietis, padėtį taikant Direktyvą 2003/86

117. Šioje byloje kyla klausimas, ar, kiek tai susiję su išvestinės teisės gyventi šalyje išsaugojimo sąlygomis, santuokoje sutuoktinio, Sąjungos piliečio, smurtą šeimoje patyręs trečiosios šalies pilietis, kuriam taikomas Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktas, yra panašioje padėtyje, palyginti su santuokoje sutuoktinio, kuris yra trečiosios šalies pilietis, smurtą šeimoje patyrusiu trečiosios šalies piliečiu, kuriam taikoma Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalis.

118. Pastabose pareiškėjas pagrindinėje byloje teigia, jog atsižvelgiant į šių dviejų nuostatų dalyką ir bendrą tikslą šiuo atveju nurodytos situacijos yra panašios. Belgijos vyriausybė, Parlamentas, Taryba ir Komisija laikosi priešingos pozicijos.

119. Siekiant įvertinti šių dviejų situacijų panašumą reikia išnagrinėti direktyvų 2004/38 ir 2003/86 reglamentuojamų sričių principus ir siekiamus tikslus.

1)      Sąjungos pilietybė ir bendra politika imigracijos teisės srityje: dvi skirtingos sritys, kurių principai skirtingi ir kuriomis siekiama skirtingų tikslų

120. Trumpai priminsiu skirtumus, susijusius su Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimu, nustatytu Sutartyse įtvirtintuose teisiniuose pagrinduose, kuriais remiantis reglamentuojamas teisėkūros procedūra priimtų aktų, apibrėžiančių, pirma, trečiųjų šalių piliečių statusą ir, antra, Sąjungos piliečių statusą, priėmimas.

121. Visų pirma, laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės sritis(108) priskiriama prie pasidalijamosios Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos, nurodytos SESV 4 straipsnio 2 dalies j punkte. Naudojimosi šia kompetencija tikslai ir tvarka nustatyti SESV trečiosios dalies V antraštinėje dalyje. SESV 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog Sąjunga užtikrina, kad nebus asmenų kontrolės jiems kertant vidaus sienas, ir suformuluoja valstybių narių solidarumu paremtą bendrą prieglobsčio, imigracijos ir išorės sienų kontrolės politiką, kuri būtų teisinga trečiųjų šalių piliečiams. Be to, SESV 79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendra imigracijos politika siekiama užtikrinti veiksmingą migrantų srautų valdymą, palankų režimą teisėtai valstybėse narėse gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams bei neteisėtos imigracijos ir prekybos žmonėmis prevenciją ir sustiprintas kovos su jomis priemones. Taigi patvirtinant kiekvieną SESV 79 straipsnio 2 dalyje nurodytą priemonę taikoma įprasta teisėkūros procedūra.

122. Be to, Sąjungos kompetencija imigracijos srityje – derinimo kompetencija. Todėl viršenybės ar pirmumo teikimo naudojimuisi ja poveikis valstybių narių kompetencijai įvairuoja atsižvelgiant į Sąjungos veiksmų konkrečią apimtį ir intensyvumą(109). Bendrosios nuostatos priimamos kaip direktyvos(110), jas valstybės narės turi pareigą perkelti, bet gali imtis teisėkūros Sąjungos teisės nereglamentuojamais klausimais, taip pat turi galimybę nukrypti nuo bendrųjų nuostatų, jeigu pagal tą teisę leidžiama. Šiomis aplinkybėmis valstybės narės iš esmės išsaugo kompetenciją imigracijos teisės srityje.

123. Tačiau taip nėra Sąjungos pilietybės ir laisvo asmenų judėjimo srityse. Kiek tai susiję su teise laisvai judėti ir apsigyventi visų valstybių narių teritorijoje, Sąjungos piliečiams tiesiogiai suteikta pagal SESV 20 straipsnio 2 dalies a punktą ir SESV 21 straipsnio 1 dalį, valstybių narių imigracijos srityje turima diskrecija negali pakenkti Sąjungos pilietybę ar judėjimo laisvę reglamentuojančių nuostatų taikymui, net jeigu šios nuostatos susijusios ne vien su Sąjungos piliečių padėtimi, bet ir su jų šeimos narių trečiųjų šalių piliečių padėtimi. Akivaizdu, kad priešingu atveju tokia situacija būtų nesuderinama su vidaus rinkos sukūrimu, kuris „reiškia, kad Sąjungos piliečio įvažiavimo ir apsigyvenimo valstybėje narėje sąlygos yra vienodos visose valstybėse narėse“(111).

124. Galiausiai primintina, kad teisinis statusas, pripažįstamas trečiųjų šalių piliečiams pagal direktyvas, kurios buvo priimtos įgyvendinant bendrą politiką imigracijos teisės srityje, ir Sąjungos piliečių bei jų šeimos narių, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, statusas skiriasi ir yra pagrįsti skirtinga teisine logika(112). Atsižvelgiant į kompetencijos pasidalijimo principą antrinėje Sąjungos teisėje šiems dviem statusams garantuojama skirtinga taikymo ir apsaugos apimtis: Sąjungos imigracijos teisės srityje trečiosios šalies pilietis neturi tokių pačių teisių kaip Sąjungos pilietis(113). Šis skirtumas daro poveikį ir šių dviejų kategorijų teisės subjektų šeimos narių teisiniam statusui, be kita ko, taikant direktyvose 2003/86 ir 2004/38 nustatytą tvarką.

125. Todėl doktrinoje manoma, jog Sąjungos piliečių ir trečiųjų šalių piliečių atskyrimas Sutartyse yra daugiau nei semantinis, nes jis atspindi „pagrindinį Sutartyse nustatytą atskyrimą, kuris yra Europos projekto esmė“, rodantį esminį Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių laisvo judėjimo teisės atskyrimą ir tai, kad Sutartyse trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiamos lygiavertės garantijos(114) pagal bendrą politiką imigracijos teisės srityje.

126. Iš šių atitinkamų sričių principų ir tikslų skirtumų matyti, jog iš esmės nagrinėjamos situacijos nepanašios. Vis dėlto siekiant papildyti šių situacijų panašumo nagrinėjimą dabar reikia pereiti prie direktyvų 2003/86 ir 2004/38 atitinkamai dalyko ir siekiamo tikslo analizės.

2)      Direktyvos 2003/86 ir 2004/38: dvi skirtingos tvarkos, grindžiamos skirtingais tikslais

i)      Direktyvoje 2003/86 nustatyta tvarka

127. Direktyva 2003/86 priskiriama prie SESV 79 straipsnyje Sąjungai patikėtų sričių(115). Konkrečiau kalbant, ši direktyva priimta remiantis EB 63 straipsnio 3 dalies a punktu, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai tapusiu SESV 79 straipsnio 2 dalies a punktu, susijusiu su bendra imigracijos politika. Direktyvos 2003/86 1 straipsnyje nustatyta, kad jos tikslas – nustatyti valstybių narių teritorijoje teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams naudojimosi šeimos susijungimo teise sąlygas(116). Be to, iš tos direktyvos 4 konstatuojamosios dalies matyti, kad bendrai ja siekiama palengvinti trečiųjų šalių piliečių integraciją valstybėse narėse leidžiant šeimos susijungimą, kad būtų galimas šeimos gyvenimas(117).

128. Pirmiausia šiomis aplinkybėmis primintina, jog teisė į šeimos susijungimą pagal Direktyvą 2003/86 siejama su konkrečiomis sąlygomis, keliamomis tiek globėjui, tiek jo sutuoktiniui. Taigi, vadovaujantis šioje direktyvoje nustatyta tvarka, remiantis šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalimi, ji taikoma, jeigu globėjas turi valstybės narės išduotą vienus metus arba ilgesnį laiką galiojantį leidimą gyventi ir pagrįstas perspektyvas gauti teisę į nuolatinę gyvenamąją vietą. Šiuo atveju Direktyvos 2003/86 4 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad pagal šią direktyvą ir laikydamosi IV skyriuje, taip pat 16 straipsnyje nustatytų sąlygų valstybės narės leidžia atvykti ir gyventi globėjo sutuoktiniui.

129. Be to, dėl globėjui keliamų sąlygų primintina, jog tuo metu, kai yra pateiktas prašymas susijungti su šeima, atitinkama valstybė narė gali reikalauti, kad prašymą pateikęs sutuoktinis pateiktų įrodymus, kad globėjas turi gyvenamąsias patalpas, sveikatos draudimą, taip pat pastovių ir nuolatinių lėšų, kurių pakanka sau ir savo šeimos nariams išlaikyti nesinaudojant atitinkamos valstybės narės socialinės paramos sistema(118). Šiuo klausimu atitinkamos valstybės narės kompetentinga institucija gali, be kita ko, panaikinti leidimą dėl šeimos susijungimo, kai globėjas nebeturi pastovių, nuolatinių ir pakankamų lėšų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/86 7 straipsnio 1 dalies c punktą(119). Taip pat valstybė narė gali reikalauti, kad globėjas iki savo šeimos narių atvykimo būtų teisėtai išbuvęs jos teritorijoje ne ilgiau kaip dvejus metus(120) ir kad turėtų pakankamai išteklių savo šeimos poreikiams patenkinti per visą gyvenimo šios valstybės teritorijoje laikotarpį, t. y. kol šeimos nariai gaus savo leidimus gyventi, nepriklausomus nuo globėjo(121).

130. Galiausiai, kiek tai susiję su sąlygomis, keliamomis šeimos nariams, dėl kurių teikiamas prašymas susijungti su šeima, valstybė narė, remdamasi Direktyvos 2003/86 7 straipsnio 2 dalimi, gali reikalauti, kad trečiųjų šalių piliečiai laikytųsi integracijos priemonių(122) pagal nacionalinę teisę.

131. Konkrečiau kalbant, kiek tai susiję su Direktyvos 2003/86 15 straipsniu, pažymėtina, jog iš šios direktyvos 15 konstatuojamosios dalies matyti, kad šiuo straipsniu siekiama skatinti trečiosios šalies piliečių, kurie yra kito trečiosios šalies piliečio sutuoktiniai, integraciją santuokos nutraukimo atveju. Šiomis aplinkybėmis tos direktyvos 15 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad atskiras leidimas gyventi šalyje, jei reikia pagal prašymą, gali būti išduodamas asmenims, atvykusiems dėl šeimos susijungimo, be kita ko, santuokos nutraukimo ar gyvenimo skyrium (separacijos) atveju. Taip pat šioje nuostatoje nurodyta, kad valstybės narės numato nuostatas, užtikrinančias atskiro leidimo gyventi šalyje suteikimą itin sunkių aplinkybių atveju. Dėl šio aspekto reikia patikslinti, kad pagal tos direktyvos 15 straipsnio 4 dalį nacionalinė teisė nustato atskiro leidimo gyventi suteikimo ir galiojimo trukmės sąlygas. Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 4 dalyje darydamas nuorodą į nacionalinę teisę Sąjungos teisės aktų leidėjas nurodė, kad ketino suteikti kiekvienai valstybei narei diskreciją nustatyti sąlygas, kuriomis trečiųjų šalių piliečiui turi būti išduotas atskiras leidimas gyventi šalyje(123). Mano nuomone, ši diskrecija susijusi su atskiro leidimo gyventi šalyje išdavimu esant tos direktyvos 15 straipsnio 3 dalyje nurodytoms situacijoms.

132. Be to, pažymėtina, jog pagal Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalies b punktą valstybės narės gali atmesti prašymą atvykti ir gyventi šeimos susijungimo tikslu arba prireikus panaikinti ar atsisakyti atnaujinti šeimos nario leidimą gyventi šalyje, „jei globėjas ir jo/jos šeimos narys (-iai) negyvena ar daugiau nebegyvena palaikydami realius santuokinius ar šeimos santykius“(124).

133. Vadinasi, panaikinimas ar atsisakymas atnaujinti neturi būti savaiminiai. Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad iš šioje nuostatoje vartojamos frazės „gali <…> panaikinti“ matyti, kad valstybėms narėms suteikta diskrecija spręsti dėl tokio panaikinimo. Be to, atitinkama valstybė narė pagal Direktyvos 2003/86 17 straipsnį privalo iš anksto individualiai išnagrinėti atitinkamo šeimos nario situaciją, proporcingai ir pagrįstai įvertindama visus esamus interesus(125). Taip pat priemonės panaikinti šeimos nariams išduotą leidimą gyventi šalyje turi būti imamasi laikantis pagrindinių teisių, visų pirma teisės gerbti privatų ir šeimos gyvenimą, garantuotos Chartijos 7 straipsnyje(126).

134. Taigi valstybės narės turi paisyti proporcingumo principo ir Sąjungos teisės aktų leidėjo siekiamų tikslų(127). Tai reiškia, kad, kaip teisingai pabrėžė Komisija, net jeigu nacionalinės institucijos taiko esmines atskiro leidimo išdavimo Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais sąlygas, jos turi jas sušvelninti, o gal net jų netaikyti, jeigu konkrečiomis bylos aplinkybėmis to reikalauja proporcingumo principo paisymas arba reikalavimas nepakenkti tos direktyvos 15 straipsnio tikslams(128).

135. Iš šių argumentų matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo ne užtikrinti trečiųjų šalių piliečiams išvestinę teisę gyventi šalyje, bet užtikrinti jiems galimybę prašyti išduoti leidimą gyventi šalyje, kurio išdavimui ir pratęsimui taikomos taisyklės, o jomis siekiama nustatyti bendrą teisės į šeimos susijungimą įgyvendinimo tvarką. Taip Sąjungos teisės aktų leidėjas, naudodamasis pagal SESV 79 straipsnį jam suteikta kompetencija, užtikrino nacionalinės teisės imigracijos srityje suderinimą.

ii)    Direktyvoje 2004/38 nustatyta tvarka

136. Direktyva 2004/38 priimta remiantis EB sutarties 12, 18, 40, 44 ir 52 straipsniais (dabar atitinkamai SESV 18, 21, 46, 50 ir 59 straipsniai) ir ja siekiama supaprastinti naudojimąsi pagrindine subjektine teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį tiesiogiai suteikiama Sąjungos piliečiams, ir sustiprinti šią teisę. Šios direktyvos 5 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, jog siekiant, kad minėta teise būtų naudojamasi pagal objektyvius orumo reikalavimus, ji turėtų būti suteikiama ir šių piliečių šeimos nariams, neatsižvelgiant į pilietybę(129). Visų pirma išvestinė sutuoktinio, trečiosios šalies piliečio, teisė gyventi šalyje gali atsirasti paprasčiausiai dėl santuokos su Sąjungos piliečiu, įgyvendinusiu teisę laisvai judėti(130).

137. Šiomis aplinkybėmis pagal Direktyvoje 2004/38 nustatytą sistemą reglamentuojamas naudojimasis Sąjungos piliečio ir jo šeimos narių judėjimo laisve nuo jų atvykimo į priimančiąją valstybę narę momento prireikus iki jų išvykimo iš jos momento. Taigi teisei gyventi priimančiojoje valstybėje narėje laipsniškai taikoma ši direktyva, kol įgyjama teisė nuolat gyventi šalyje(131). Pirmiausia teisei gyventi šalyje iki trijų mėnesių, nurodytai Direktyvos 2004/38 6 straipsnyje, netaikoma jokių sąlygų ar formalumų, išskyrus turėti galiojančius tapatybės kortelę ar pasą(132). Toliau teisei gyventi ilgiau nei tris mėnesius taikomos šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos(133). Galiausiai tos direktyvos 16 straipsnyje nurodyta teisė nuolat gyventi šalyje(134) suteikiama Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams, priimančiojoje valstybėje narėje legaliai gyvenusiems ištisinį penkerių metų laikotarpį(135).

138. Šiuo klausimu pažymėtina, jog SESV 21 straipsnio 1 dalyje ir Direktyvos 2004/38 nuostatose trečiųjų šalių piliečiams nesuteikta jokia savarankiška teisė. Galimos tokiems piliečiams pagal Sąjungos pilietybę reglamentuojančias Sąjungos teisės nuostatas suteiktos teisės yra išvestinės teisės, įgyjamos Sąjungos piliečiui naudojantis judėjimo laisve(136). Vis dėlto tos direktyvos 12 ir 13 straipsniuose Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė, kad Sąjungos piliečio šeimos nariai išsaugo teisę gyventi šalyje dviem skirtingais atvejais(137), t. y. atitinkamai Sąjungos piliečiui mirus ar išvykus ir nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar nutraukus registruotą partnerystę(138). Nors šios situacijos nedaro poveikio Sąjungos piliečio šeimos narių, turinčių valstybės narės pilietybę, teisei gyventi šalyje(139), to negalima pasakyti apie Sąjungos piliečio šeimos narius, turinčius trečiosios šalies pilietybę, nes jie turi tenkinti tam tikras konkrečias sąlygas tam, kad išsaugotų teisę gyventi šalyje.

139. Kaip matyti iš Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies, Sąjungos piliečio sutuoktiniui, trečiosios šalies piliečiui, be kita ko, santuokos nutraukimo atveju taikomos konkrečios sąlygos. Kaip jau nurodyta, kad išsaugotų teisę gyventi šalyje, jis turi būti vienoje iš alternatyvių situacijų, nurodytų šios direktyvos 13 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje(140). Jeigu jis dar neįgijo teisės nuolat gyventi šalyje, šios nuostatos antroje pastraipoje Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė, kad teisė gyventi šalyje išsaugoma išskirtinai sau asmeniškai, tik jeigu jis tenkina toje nuostatoje nustatytas sąlygas, be kita ko, turi pakankamai išteklių. Iš tikrųjų šios sąlygos lygiavertės toms, kurios pagal Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą taikomos Sąjungos piliečio sutuoktiniui, turinčiam valstybės narės pilietybę, prieš jam įgyjant teisę nuolat gyventi šalyje(141).

140. Kiek tai susiję su Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis, kaip pastabose teisingai pabrėžė Komisija, vis dėlto gali būti, kad specifiniais atvejais, – be kita ko, jeigu sutuoktinis trečiosios šalies pilietis patyrė Sąjungos piliečio smurtą šeimoje, šių sąlygų taikymas neleistų pasiekti šios nuostatos tikslų arba prieštarautų proporcingumo principui, – nacionalinės institucijos turėtų sušvelninti, o galbūt ir visai netaikyti, toje nuostatoje nurodytų sąlygų. Taigi leidžiamas tam tikras lankstumas nagrinėjant situacijas, kai sutuoktinis, trečiosios šalies pilietis, patyręs smurtą šeimoje, turi įgyti būtiną kvalifikaciją, kad galėtų susirasti darbą.

141. Šiuo klausimu primintina, jog Direktyvos 2004/38 37 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės šioje direktyvoje nurodytiems asmenims gali taikyti palankesnes įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas. Be to, kaip nurodė Komisija, nacionalinė nuostata ar administracinė praktika, pagal kurias leidžiama konkrečiu specifiniu atveju, kai to reikalauja aplinkybės, sušvelninti Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nustatytas sąlygas, pavyzdžiui, turėti pakankamai išteklių, ar jų visai netaikyti, neturi būti laikomos prieštaraujančiomis šios direktyvos tikslui. Primintina ir tai, jog šios direktyvos 15 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šia nuostata siekiama teisiškai apsaugoti Sąjungos piliečių sutuoktinius, trečiosios šalies piliečius, patyrusius smurtą šeimoje, be kita ko, santuokos nutraukimo atveju.

142. Iš šių argumentų matyti, jog atsižvelgiant į tai, kad Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje yra pagrindinė teisė, tiesiogiai suteikta pagal Sutartis, jai taikomos sustiprintos garantijos ir ji gali tapti nuolatine pagal Direktyvos 2004/38 nustatytą sistemą, ne tik nuoseklu, bet ir teisėta, kad nutraukus santuoką Sąjungos piliečio sutuoktiniui, trečiosios šalies piliečiui, kad jis išsaugotų išvestinę teisę gyventi šalyje, pagal šios direktyvos 13 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą taikomos bent lygiavertės sąlygos, palyginti su Sąjungos piliečio sutuoktiniui, turinčiam valstybės narės pilietybę, taikomomis sąlygomis.

143. Todėl atsižvelgiant į konstatuotus skirtumus, susijusius su, pirma, direktyvose 2003/86 ir 2004/38 nustatyta tvarka, nes skiriasi jų teisinis pagrindas ir tikslai, pateisinantys Sąjungos piliečių sutuoktinių, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai, ir trečiųjų šalių piliečių, kurių sutuoktiniai yra kiti trečiųjų šalių piliečiai, skirtingą teisinį statusą, ir, antra, skirtingais Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies ir Direktyvos 2003/86 15 straipsnio 3 dalies tikslais, reikia nuspręsti, kad atitinkamos situacijos nepanašios.

b)      Tarpinė išvada

144. Išnagrinėjus situacijų panašumą matyti, kad šiuo atveju jų skirtumas akivaizdus. Taigi Sąjungos piliečių sutuoktinių, trečiųjų šalių piliečių, teisinis statusas yra išvestinis, kylantis iš Sutartyse garantuotos pagrindinės teisės ir siejamas su Direktyvoje 2004/38 nustatytomis sąlygomis, kurių valstybės narės turi paisyti. Tačiau trečiųjų šalių piliečių, kurių sutuoktiniai yra kiti trečiųjų šalių piliečiai, statusas grindžiamas suderinimo kompetencija, kuria remiantis reikalaujama, kad valstybės narės turėtų veiksmų laisvę, kiek tai susiję su Direktyvoje 2003/86 nustatytomis sąlygomis. Vadinasi, pagal šiose dviejose direktyvose nustatytą tvarką įgyjamos skirtingos teisės.

145. Šie argumentai leidžia daryti išvadą, kad dvi nagrinėjamos situacijos nepanašios. Todėl skirtingas požiūris į trečiųjų šalių piliečius, patyrusius sutuoktinio smurtą šeimoje, atsižvelgiant į tai, ar jie pasinaudojo teise į šeimos susijungimą su Sąjungos piliečiu, ar trečiosios šalies piliečiu, nepažeidžia vienoje ir šių dviejų situacijų esančių trečiųjų šalių piliečių Chartijos 20 straipsnyje įtvirtintos teisės į „[l]ygybę prieš įstatymą“.

V.      Išvada

146. Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba, Belgija) pateiktą prejudicinį klausimą:

Išnagrinėjus prejudicinį klausimą nenustatyta nieko, kas galėtų paveikti 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46 ir klaidų ištaisymas OL L 274, 2009, p. 47), 13 straipsnio 2 dalies galiojimą atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisų chartijos 20 ir 21 straipsnius.

1      Originalo kalba: prancūzų.

2      2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46 ir klaidų ištaisymas OL L 274, 2009, p. 47).

3      OL C 202, 2016, p. 389.

4      2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyva dėl teisės į šeimos susijungimą (OL L 251, 2003, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 224).

5      2015 m. liepos 16 d. sprendimas (C‑218/14, EU:C:2015:476).

6      2016 m. birželio 30 d. sprendimas (C‑115/15, EU:C:2016:487).

7      Moniteur belge, 1980 m. gruodžio 31 d., p. 14584.

8      1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 42quater straipsnio 1 dalies trečia pastraipa, atrodo, perkeltas Direktyvos 2004/38 28 straipsnis.

9      1989 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Grimaldi (C‑322/88, EU:C:1989:646, 8 punktas), 2017 m. birželio 13 d. Sprendimas Florescu ir kt. (C‑258/14, EU:C:2017:448, 30 punktas), taip pat 2018 m. vasario 27 d. Sprendimas Western Sahara Campaign UK (C‑266/16, EU:C:2018:118, 44 punktas).

10      2019 m. gegužės 14 d. Sprendimas M ir kt. (Pabėgėlio statuso panaikinimas) (C‑391/16, C‑77/17 ir C‑78/17, EU:C:2019:403, 71 punktas).

11      2016 m. birželio 30 d. sprendimas (C‑115/15, EU:C:2016:487).

12      2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimas Gowan Comércio Internacional e Serviços (C‑77/09, EU:C:2010:803, 25 punktas). Taip pat žr. 2017 m. kovo 28 d. Sprendimą Rosneft (C‑72/15, EU:C:2017:236, 50 punktas).

13      2016 m. birželio 30 d. sprendimas (C‑115/15, EU:C:2016:487, 48 punktas).

14      2016 m. birželio 30 d. Sprendimas NA (C‑115/15, EU:C:2016:487, 50 punktas).

15      Tribunal de première instance de Tournai (Turnė pirmosios instancijos teismas, Belgija) sprendimu.

16      2016 m. birželio 30 d. sprendimas (C‑115/15, EU:C:2016:487).

17      Šiuo atveju pareiškėjas negalėtų išsaugoti teisės gyventi šalyje pagal šią nuostatą, nepaisant to, ar jis, prieš įgydamas nuolatinio gyvenimo šalyje teisę, gali įrodyti, kad tenkina šios direktyvos 13 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje nustatytą sąlygą, pagal kurią reikalaujama turėti pakankamai išteklių, o ši sąlyga turi esminę reikšmę prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudiciniam klausimui dėl galiojimo.

18      2016 m. birželio 30 d. sprendimas (C‑115/15, EU:C:2016:487).

19      Žr., be kita ko, 2010 m. rugsėjo 16 d. Sprendimą Chatzi (C‑149/10, EU:C:2010:534, 43 punktas) ir 2013 m. sausio 31 d. Sprendimą McDonagh (C‑12/11, EU:C:2013:43, 44 punktas).

20      2016 m. birželio 30 d. sprendimas (C‑115/15, EU:C:2016:487).

21      2015 m. liepos 16 d. sprendimas (C‑218/14, EU:C:2015:476).

22      2015 m. liepos 16 d. sprendimas (C‑218/14, EU:C:2015:476).

23      2015 m. liepos 16 d. Sprendimas Singh ir kt. (C‑218/14, EU:C:2015:476, 48 punktas). Pasviruoju šriftu išskirta mano.

24      2015 m. liepos 16 d. Sprendimas Singh ir kt. (C‑218/14, EU:C:2015:476, 55 punktas). Šiuo atveju Teisingumo Teismas daro nuorodą į 2012 m. lapkričio 8 d. Sprendimą Iida (C-40/11, EU:C:2012:691), ir pažymėtina, jog aplinkybės toje byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, skiriasi nuo bylos, kurioje priimtas Sprendimas Singh ir kt., nes Y. Iida gyveno ne savo sutuoktinės priimančiojoje valstybėje narėje, o jos kilmės valstybėje narėje, todėl jam negalėjo būti suteikta teisė gyventi šalyje remiantis Direktyva 2004/38.

25      2015 m. liepos 16 d. Sprendimas Singh ir kt. (C‑218/14, EU:C:2015:476, 62 punktas).

26      Šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimą Singh ir kt. (C‑218/14, EU:C:2015:476, 66 punktas).

27      2015 m. liepos 16 d. Sprendimas Singh ir kt. (C-218/14, EU:C:2015:476, 70 punktas ir rezoliucinė dalis). To sprendimo 68 punkte Teisingumo Teismas priminė, kad vis dėlto tokiu atveju pagal nacionalinę teisę gali būti suteikta didesnė apsauga trečiųjų šalių piliečiams, kad jie galėtų toliau gyventi priimančiosios valstybės narės teritorijoje.

28      Dėl šio sprendimo kritikos žr. Strumia, F., „Divorce immediately, or leave. Rights of third country nationals and family protection in the context of ES citizens’ free movement: Kuldip Singh and Others“, Common Market Law Review, 2016, 53(5) t., p. 1373–1393.

29      Pasviruoju šriftu išskirta mano. Pažymėtina, jog šioje nuostatoje nenurodyta, kuriais iš trejų santuokos metų, kuriuos santuoka turi trukti iki teismo proceso pradžios ar jos nutraukimo, trečiosios šalies pilietis turi būti gyvenęs priimančiojoje valstybėje narėje.

30      2015 m. liepos 16 d. Sprendimas Singh ir kt. (C‑218/14, EU:C:2015:476, 48 punktas). Žr. šios išvados 44 punktą.

31      Šis aspektas svarbus, siekiant gerai suprasti 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo NA (C‑115/15, EU:C:2016:487) taikymo sritį ir priežastis, dėl kurių manau, jog būtina atnaujinti šiame sprendime suformuotą jurisprudenciją.

32      T. y. įskaitant a, b, c ir d punktus.

33      2015 m. liepos 16 d. Sprendimas Singh ir kt. (C‑218/14, EU:C:2015:476).

34      2015 m. liepos 16 d. Sprendimas Singh ir kt. (C‑218/14, EU:C:2015:476, 67 punktas). Pasviruoju šriftu išskirta mano.

35      Žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje Singh ir kt. (C‑218/14, EU:C:2015:306, 25 ir 26 punktai): „[a]tsižvelgiant į Direktyvos 2004/38 13 straipsnio formuluotę, juo nereikalaujama, kad Sąjungos pilietis ar jo sutuoktinis gyventų priimančiojoje valstybėje narėje iki santuokos nutraukimo proceso pabaigos arba pradėtų ir užbaigtų santuokos nutraukimo procesą šioje valstybėje“. Vis dėlto generalinė advokatė J. Kokott paskui nurodė: „jei Direktyvos 2004/38 12 ir 13 straipsniai būtų taikomi ne atskirai, o kartu, remiantis vien tekstu grįstu aiškinimu neįmanoma Direktyvos 13 straipsniu pateisinti išsituokusių trečiųjų šalių piliečių gyvenimo šalyje teisės išlikimo [išsaugojimo]“. Pasviruoju šriftu išskirta mano. Šiuo klausimu žr. Briddick C., „Combatting or Enabling Domestic Violence? Evaluating the Residence Rights of Migrant Victims of Domestic Violence in Europe“, International and Comparative Law Quarterly, 69(4) t., 2020, p. 1013–1034, ypač p. 1021, ir to paties autoriaus „Secretary of State for the Home Department v NA“, Journal of Immigration Asylum and Nationality Law, 30(4) t., 2016, p. 368–374.

36      Išsamiau šį klausimą nagrinėsiu analizuodamas 2016 m. birželio 30 d. Sprendimą NA (C‑115/15, EU:C:2016:487). Žr. šios išvados 53–58 punktus.

37      2015 m. liepos 16 d. Sprendimas Singh ir kt. (C‑218/14, EU:C:2015:476, 67 punktas).

38      „Išvykimą siekiant santuokos nutraukimo, santuokos pripažinimo negaliojančia ar registruotos partnerystės nutraukimo“ suprantu taip, kad vos išvykęs iš priimančiosios valstybės narės sutuoktinis, Sąjungos pilietis, pradeda procesą dėl santuokos nutraukimo, santuokos pripažinimo negaliojančia ar registruotos partnerystės nutraukimo savo kilmės valstybėje narėje ar kitoje valstybėje narėje (išskyrus, jeigu pagal santuokos nutraukimui, santuokos pripažinimui negaliojančia ar registruotos partnerystės nutraukimui taikytiną teisę reikalaujama tam tikrą laikotarpį gyventi atskirai ar prieš santuokos nutraukimą apmąstymui skirto termino). Taip pat išvykimas gali būti suprantamas kaip susijęs su tam tikrų faktinių aplinkybių, pateisinančių santuokos nutraukimą, santuokos pripažinimą negaliojančia ar partnerystės nutraukimą, buvimu, pavyzdžiui, „būti patyrus smurtą šeimoje, kol dar galiojo santuoka ar registruota partnerystė“. Su šiomis faktinėmis aplinkybėmis susijęs išvykimas turi būti laikomas išvykimu, siekiant santuokos nutraukimo, santuokos pripažinimo negaliojančia ar partnerystės nutraukimo.

39      Šiuo klausimu žr. Strumia, F., op. cit., p. 1381. Taip pat žr. šios išvados 87 punktą.

40      Tokia buvo ir N. Chenchooliah padėtis byloje, kurioje priimtas 2019 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas Chenchooliah (C‑94/18, EU:C:2019:693, 43 punktas). Kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų faktinių aplinkybių, „Sąjungos pilietis grįžo į pilietybės valstybę narę (konkrečiu atveju tam, kad atliktų laisvės atėmimo bausmę)“.

41      Be kita ko, dėl tinkamai patvirtinto gydymo ar laikinos sunkia liga sergančio šeimos nario priežiūros.

42      Kiek tai susiję su leidimo gyventi šalyje kortelės išsaugojimu dėl trumpalaikių išvykų, žr. Direktyvos 2004/38 11 straipsnio 2 dalį.

43      Žr. šios išvados 62 ir 63 punktus ir 41 išnašą.

44      Nurodydama atvejį, kai sutuoktiniai gyvena ir dirba skirtingose valstybėse narėse, generalinė advokatė J. Kokott išvadoje byloje Singh ir kt. (C‑218/14, EU:C:2015:306, 48 punktas) pažymi, kad „vis dėlto Direktyvos 2004/38 sistemoje išlieka vienas prieštaravimas. Išvykus Sąjungos piliečiui, būtent jo sutuoktinis, trečiosios šalies pilietis, tuo atveju, kai, pavyzdžiui, dėl profesinių priežasčių negali lydėti Sąjungos piliečio ar neturi teisės globoti bendro vaiko, netgi jei santuoka tvirta, netenka teisės gyventi dabartinėje priimančiojoje valstybėje narėje, o trečiosios šalies piliečio teisė gyventi šalyje nutrūkus santuokai (jei jis sugebėjo laiku išsituokti) pagal Direktyvos 2004/38 13 straipsnį gali išlikti priimančiojoje valstybėje narėje“. Pasviruoju šriftu išskirta mano.

45      Šiuo klausimu generalinis advokatas Y. Bot išvadoje byloje Ogieriakhi (C‑244/13, EU:C:2014:323, 42 punktas) nurodo: „[m]anau, kad jeigu iš atitinkamų asmenų būtų reikalaujama nuolat gyventi po vienu stogu, būtų kišamasi į jų privatų ir šeimos gyvenimą, priešingai [Chartijos] 7 straipsniui. Valstybės institucijos nėra įgaliotos primesti gyvenimo poroje sampratos ar konkretaus gyvenimo būdo kitų valstybių narių piliečiams ir jų šeimos nariams, ypač jeigu tokio reikalavimo nėra jų piliečiams“ (pasviruoju šriftu išskirta mano). Nors šie generalinio advokato Y. Bot svarstymai susiję su reikalavimu kartu gyventi viename būste, pateikti aiškinant 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, 1968, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 15) 10 straipsnį, manau, pagrindinės teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą požiūriu juos galima taikyti ir situacijoms, kai sutuoktiniai gyvena atskirai, be kita ko, dėl profesinių, sveikatos ar kitų analogiškų priežasčių.

46      Šiuo klausimu žr. generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje Singh ir kt. (C‑218/14, EU:C:2015:306, 49 punktas).

47      2015 m. liepos 16 d. sprendimas (C-218/14, EU:C:2015:476).

48      2015 m. liepos 16 d. sprendimas (C‑218/14, EU:C:2015:476).

49      Be kita ko, pagal Lenkijos teisę santuokos paskelbimas nutraukta grindžiamas konstatuotu nutrūkusiu santuokiniu ryšiu, o tas nutrūkimas turi būti negrįžtamas ir ilgalaikis, abi šios sąlygos yra kumuliacinės (Šeimos ir globos kodekso (ŠGK) 56 straipsnio 1 dalis); Prancūzijos teisėje nustatyta, kad vienas iš sutuoktinių gali prašyti nutraukti santuoką remdamasis tuo, kad ji faktiškai iširo, jeigu bendras gyvenimas nutrūkęs 2 metus iki teismo šaukimo dėl santuokos nutraukimo datos, o tai reiškia, kad jie kartu negyvena ir nori ją nutraukti; pagal Suomijos teisę sutuoktiniai turi teisę nutraukti santuoką pasibaigus 6 mėnesių apmąstymo laikotarpiui, bet yra galimybė nutraukti santuoką be šio laikotarpio, jeigu sutuoktiniai nebegyvena kartu dvejus metus iki prašymo nutraukti santuoką pateikimo datos; Vokietijos teisėje, remiantis Bürgerliches Gesetzbuch (Civilinis kodeksas) 1566 straipsniu, teismas nenuginčijamai preziumuoja, kad santuoka iširo po tam tikro separacijos laikotarpio, jeigu abu sutuoktiniai prašo nutraukti santuoką ir gyvena atskirai jau metus arba vienas iš sutuoktinių prašo nutraukti santuoką, o kitas tam pritaria ir abu gyvena atskirai jau metus arba jeigu vienas iš sutuoktinių prašo nutraukti santuoką, o kitas tam nepritaria, bet jie gyvena atskirai jau 3 metus. Civilinio kodekso 1565 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu sutuoktiniai atskirai dar neišgyveno metus, santuoka gali būti nutraukta tik tam tikrais išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, jeigu tolesnė santuoka nepriimtina sutuoktiniui, prašančiam nutraukti santuoką dėl nuo kito sutuoktinio priklausančių priežasčių (pvz., kitas sutuoktinis naudoja fizinį smurtą). Dėl kitų valstybių nacionalinės teisės taip pat žr. Europos e. teisingumo portale „Ištuoka“, prieinamą šiuo interneto adresu: https://e-justice.europa.eu/content_divorce-45-lt.do (paskutinis naujinimas 2020 m. spalio 26 d.).

50      1985 m. vasario 13 d. Sprendimas Diatta (267/83, EU:C:1985:67, 20 punktas) ir 2014 m. liepos 10 d. Sprendimas Ogieriakhi (C‑244/13, EU:C:2014:2068, 37 punktas).

51      Šiuo klausimu, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnio išaiškinimu, žr. 2014 m. liepos 10 d. Sprendimą Ogieriakhi (C‑244/13, EU:C:2014:2068, 47 punktas ir rezoliucinė dalis).

52      Žr. Pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (COM(2001) 257 final, OL C 270 E, 2001, p. 150).

53      Pasviruoju šriftu išskirta mano.

54      2015 m. liepos 16 d. sprendimas (C‑218/14, EU:C:2015:476).

55      Atsižvelgdamas į tam tikrų nacionalinių separacijos, santuokos nutraukimo, pripažinimo negaliojančia ar registruotos partnerystės nutraukimo procesų ilgumą būtent nacionalinis teismas turi vertinti, ar, pavyzdžiui, santuokos nutraukimo procesas, pradėtas praėjus tam tikram laikotarpiui po Sąjungos piliečio išvykimo iš priimančiosios valstybės narės, galėtų būti laikomas išvykimu, siekiant nutraukti santuoką, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalį. Žr. šios išvados 38 išnašą.

56      2016 m. birželio 30 d. sprendimas (C‑115/15, EU:C:2016:487, 48 ir 49 punktai).

57      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino: „2006 m. gruodžio 5 d. jis Jungtinės Karalystės sienų apsaugos agentūros prašė panaikinti NA leidimą gyventi šalyje, nes jis įsikūrė ir nuolat gyvena Pakistane, ir prašė informuoti apie sutuoktinės leidimo gyventi šalyje kortelės panaikinimą“.

58      Taip pat NA pateikė prašymą suteikti teisę nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje, tačiau kompetentinga nacionalinė institucija jį atmetė. Šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimą NA (C‑115/15, EU:C:2016:487, 15–22 punktai).

59      2016 m. birželio 30 d. Sprendimas NA (C-115/15, EU:C:2016:487, 49 punktas).

60      Šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimą NA (C‑115/15, EU:C:2016:487, 36 punktas).

61      2016 m. birželio 30 d. Sprendimas NA (C‑115/15, EU:C:2016:487, 51 punktas).

62      2015 m. liepos 16 d. sprendimas (C‑218/14, EU:C:2015:476).

63      2016 m. birželio 30 d. sprendimas (C‑115/15, EU:C:2016:487).

64      2015 m. liepos 16 d. sprendimas (C‑218/14, EU:C:2015:476).

65      Žr. šios išvados 44, 48 ir 49 punktus.

66      2015 m. liepos 16 d. Sprendimas Singh ir kt. (C-218/14, EU:C:2015:476, 48 punktas). Žr. šios išvados 44 punktą.

67      Žr. šios išvados 47 punktą.

68      Žr., be kita ko, 2017 m. vasario 1 d. Sprendimą Município de Palmela (C‑144/16, EU:C:2017:76, 20 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

69      Beje, ši nuomonė labai paplitusi doktrinoje. Žr., be kita ko, Gazin, F.: „Trečiosios šalies piliečio teisės gyventi šalyje su Europos piliečiu išsaugojimas, jeigu jie turi vaikų ir santuokos nutraukimo bei smurto šeimoje galiojant santuokai atvejais: Teisingumo Teismas patvirtina siaurą Direktyvos 2004/38/EB 13 straipsnio aiškinimą, užkirsdamas kelią individualiam trečiųjų šalių piliečių teisės gyventi šalyje suteikimui, bet pripažįsta tų piliečių išvestinę teisę gyventi šalyje, grindžiamą Reglamento (EEB) Nr. 1612/68 12 straipsniu ir SESV 21 straipsniu“, Europe, 2016 m. rugsėjo mėn., Comm. Nr. 8–9, p. 28 ir 29; Peers, S., „Domestic violence and free movement of ES citizens: a shameful CJEU ruling“, 2016, prieinamas šiuo adresu: http://eulawanalysis.blogspot.com/2016/07/domestic-violence-and-free-movement-of.html; Barbou des Places, S., „Le droit de séjour des ressortissants d’États tiers ayant la garde effective d’enfants citoyens de l’Union“, Revue critique de droit international privé, 2017, Nr. 1, p. 45; Oosterom-Staples, H., „Residence Rights for Caring Parents who are also Victims of Domestic Violence, European Journal of Migration and Law, 2017, 19(4) t., p. 396–424, ir Gyeney, L., „Sensitive Issues before the European Court of Justice – The Right of Residence of Third Country Spouses Who Became Victims of Domestic Violence, as Well as Same-Sex Spouses in the Scope of Application of the Free Movement Directive (Legal Analysis of the NA and Coman Cases)“, Hungarian Yearbook of International Law and European Law, 2017, Nr. 1, p. 211–256.

70      Pasviruoju šriftu išskirta mano. Kaip pabrėžė generalinis advokatas M. Wathelet išvadoje byloje NA (C‑115/15, EU:C:2016:259, 66 punktas), „[t]aigi tarp šeiminio smurto, dėl kurio taikoma ši nuostata, ir santuokos nutraukimo turi būti būtinai praėjęs tam tikras laikas“.

71      Pasiūlyme dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (COM(2001) 257 final, p. 150) nurodyta: „Pagal šią nuostatą suteikiamai teisei taikomos trys alternatyvios sąlygos, t. y.: a) arba trukmės <…>, b) arba globos <…>, c) arba kad santuokos nutraukimas būtų nulemtas ypač sunkių aplinkybių“. (Vienos iš jų pakanka tam, kad būtų išsaugota teisė gyventi šalyje.) Šių sąlygų alternatyvų pobūdį akcentavo generalinis advokatas M. Wathelet išvadoje byloje NA (C‑115/15, EU:C:2016:259, 60 punktas).

72      Žr. šios išvados 73 punktą.

73      Šiuo klausimu Komisija patikslino, kad „[13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto] formuluotė neaiški <…> ir ja siekiama apimti, be kita ko, smurtą šeimoje“, (COM(2001) 257 final, p. 150).

74      2008 m. liepos 25 d. Sprendimas Metock ir kt. (C-127/08, EU:C:2008:449, 84 punktas) ir 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimas McCarthy ir kt. (C‑202/13, EU:C:2014:2450, 32 punktas).

75      Pasviruoju šriftu išskirta mano.

76      Žr. Pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (COM(2001) 257 final, p. 150). Pasviruoju šriftu išskirta mano.

77      Nebent turi išimtines nepilnamečio vaiko globos teises (žr. Direktyvos 2004/38 12 straipsnio 3 dalį).

78      Šiuo klausimu generalinis advokatas M. Wathelet išvadoje byloje NA (C-115/15, EU:C:2016:259, 70 punktas) nurodė: „[t]okia „šantažo santuokos nutraukimu“ arba atsisakymo skirtis rizika, man atrodo, labai galima esant šeiminiam smurtui. Iš tiesų sutuoktinio, kuris yra trečiosios valstybės pilietis, išvestinės teisės gyventi šalyje praradimu Sąjungos piliečio išvykimo atveju galėtų būti naudojamasi kaip spaudimo priemone siekiant pasipriešinti santuokos nutraukimui, nors jau vien tokios aplinkybės gali psichologiškai susilpninti nukentėjusįjį ir bet kuriuo atveju priversti jį bijoti smurtautojo.“

79      Žr. šios išvados 53–58 punktus.

80      Kai sutuoktinis išvyksta iš priimančiosios valstybės narės prieš susiklostant vienai iš Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, dėl laikino Sąjungos piliečio išvykimo sutuoktinis, trečiosios šalies pilietis, nepraranda išvestinės teisės gyventi šalyje Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais. Šiuo klausimu žr. šios išvados 61–63 straipsnius.

81      Žr. generalinio advokato M. Wathelet išvadą byloje NA (C‑115/15, EU:C:2016:259, 61 ir 62 punktai). Pasviruoju šriftu išskirta mano.

82      2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, kuria nustatomi būtiniausi nusikaltimų aukų teisių, paramos joms ir jų apsaugos standartai ir kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2001/220/TVR (OL L 315, 2012, p. 57). Šios direktyvos perkėlimo terminas buvo 2015 m. lapkričio 16 d. Primintina, jog ta direktyva „siekiama baudžiamojo teisingumo sistemoje sutelkti dėmesį į nusikaltimų aukas ir geriau ginti jų teises, kad bet kuriai nusikaltimo aukai būtų užtikrinamos vienodos teisės, nepriklausomai nuo to, kur įvyko nusikaltimas, nuo jų tautybės ar gyventojo statuso“. 2018 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl Direktyvos 2012/29 įgyvendinimo (2016/2328(INI). Ši Europos Parlamento rezoliucija prieinama šiuo adresu: https://www.europarl.europa.eu/doceo/document/TA-8-2018-0229_FR.html. Pasviruoju šriftu išskirta mano.

83      Direktyvos 2012/29 2 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje sąvoka „auka“ apibrėžta taip: „fizinis asmuo, kuris tiesiogiai dėl nusikalstamos veikos patyrė žalą, įskaitant fizinę, psichinę ar emocinę žalą arba ekonominius nuostolius“.

84      Tai yra vaikai (14 konstatuojamoji dalis), nuo smurto dėl lyties nukentėjusios moterys (6 ir 17 konstatuojamosios dalys), neįgalūs asmenys (15 konstatuojamoji dalis), terorizmo aukos (16 konstatuojamoji dalis), LGBTI asmenys ar prekybos žmonėmis aukos (17 konstatuojamoji dalis). Konkrečiau kalbant, Direktyvos 2012/29 17 konstatuojamoji dalis suformuluota taip: „smurtas, kuris nukreiptas į asmenį dėl to asmens lyties, lytinės tapatybės ar lytinės raiškos arba nuo kurio neproporcingai dideliu mastu kenčia tam tikros lyties asmenys, suprantamas kaip smurtas dėl lyties. Dėl jo aukai gali būti padaryta fizinė, seksualinė, emocinė ar psichologinė žala ar ekonominiai nuostoliai. Smurtas dėl lyties suprantamas kaip diskriminacijos rūšis ir aukos pagrindinių laisvių pažeidimas, ir apima artimųjų smurtą <…>“ (pasviruoju šriftu išskirta mano).

85      Žr. Direktyvos 2012/29 17 ir 18 konstatuojamąsias dalis. Taip pat žr. 2018 m. gegužės 14 d. Europos Parlamento pranešimo dėl Direktyvos 2012/29 <…> įgyvendinimo, A8-0168/2018, p. 15, 13 punktą: „[Europos Parlamentas] primena valstybėms narėms, kad neteisėtai šalyje gyvenantiems nukentėjusiems asmenims taip pat turėtų būti suteikta galimybė naudotis teisėmis ir paslaugomis <…>, pavyzdžiui, teisinę apsaugą ir psichosocialinę bei finansinę valstybių narių paramą, ir nebijoti, kad jie bus deportuoti <…>; ragina valstyb[es] nar[es] priimti teisės aktus, kuriais būtų numatytos galimybės priklausomo gyventojo statusą turinčioms aukoms išvengti smurto atvejų, suteikiant joms galimybę gauti nepriklausomo gyventojo statusą <…>“. Pranešimas prieinamas šiuo adresu: https://www.europarl.europa.eu/doceo/document/A-8-2018-0168_FR.pdf.

86      Direktyvos 2012/29 18 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „artimųjų smurto atveju smurto veiksmus įvykdo asmuo, kuris yra dabartinis arba buvęs aukos sutuoktinis, partneris arba kitas šeimos narys, neatsižvelgiant į tai, ar nusikaltėlis ir auka gyvena ar gyveno tame pačiame būste. Toks smurtas galėtų apimti fizinį, seksualinį, psichologinį ar ekonominį smurtą ir gali sukelti fizinę, psichinę ar emocinę žalą ar ekonominių nuostolių. Artimųjų smurtas yra didelė ir dažnai užslėpta socialinė problema, kuri galėtų būti nuolatinių psichologinių ir fizinių traumų su sunkiomis pasekmėmis priežastis, nes smurtauja asmuo, kuriuo auka turėtų pasitikėti. <…>“ Nors šios rūšies smurtą patiria tiek vyrai, tiek moterys, 18 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „[m]oterys šios rūšies smurtą patiria neproporcingai dideliu mastu, ir padėtis gali būti daug sunkesnė, jei moteris nuo nusikaltėlio yra ekonomiškai ar socialiai priklausoma arba nuo jo priklauso jos teisė gyventi tam tikroje vietoje“. Pasviruoju šriftu išskirta mano.

87      Tačiau 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva 2004/81/EB dėl leidimo gyventi šalyje išdavimo trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra prekybos žmonėmis aukos arba kurie dalyvavo vykdant nelegalios imigracijos padėjimo veiksmus, bendradarbiaujantiems su kompetentingomis institucijomis (OL L 261, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 7 t., p. 69), „įveda leidimo gyventi šalyje leidimą, skirtą prekybos žmonėmis aukoms arba, jei valstybė narė nusprendžia išplėsti šios direktyvos taikymo sritį ir taikyti ją trečiųjų šalių piliečiams, kurie dalyvavo vykdant nelegalios imigracijos padėjimo veiksmus ir kuriems leidimas gyventi šalyje suteikia pakankamą paskatą bendradarbiauti su kompetentingomis institucijomis, įtraukiant tam tikras sąlygas apsaugoti nuo piktnaudžiavimo“. Žr. šios direktyvos 9 konstatuojamąją dalį.

88      2008 m. liepos 25 d. Sprendimas Metock ir kt. (C‑127/08, EU:C:2008:449, 84 punktas), taip pat 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimas McCarthy ir kt. (C‑202/13, EU:C:2014:2450, 32 punktas). Taip pat žr. šios išvados 84 punktą.

89      Šis tikslas – suteikti teisinę apsaugą, be kita ko, smurtą šeimoje patyrusiems asmenims, kurių teisė gyventi šalyje susijusi su santuoka (ar partneryste), todėl jie gali patirti šantažą santuokos nutraukimu ar išvykimu. Žr. Direktyvos 2004/38 15 konstatuojamąją dalį; COM(2001) 257 final, p. 150 ir šios išvados 82–88 punktus.

90      Žr. Direktyvos 2012/29 57 konstatuojamąją dalį.

91      Deklaracija Nr. 19, pridėta prie 2007 m. gruodžio 13 d. pasirašytą Lisabonos sutartį priėmusios tarpvyriausybinės konferencijos baigiamojo akto (OL C 115, 2008, p. 345, ir OL C 326, 2012, p. 347).

92      Žr., be kita ko, 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2, 3 ir 14 straipsnius, taip pat 2009 m. birželio 9 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Opuz prieš Trukiją (ECHR:2009:0609JUD003340102, 132 punktas): „Smurtas šeimoje gali pasireikšti įvairiomis formomis – fiziniu smurtu, psichologiniu smurtu, įžeidimu – <…> Tai visoms valstybėms narėms būdinga bendra problema, ne visuomet iškylanti į dienos šviesą, nes dažnai tai vyksta asmeninių santykių lygiu ar uždarose grupėse, ir šį problema susijusi ne vien su moterimis. Vyrai taip pat gali patirti smurtą šeimoje, kaip ir vaikai, dažnai nuo jo tiesiogiai ar netiesiogiai nukenčiantys <…>“ Pasviruoju šriftu išskirta mano. Be to, visos valstybės narės ratifikavo 1979 m. gruodžio 18 d. Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje priimtą ir 1981 m. rugsėjo 3 d. įsigaliojusią Konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 1249 t., p. 13; lietuvių k. skelbta: Valstybės žinios, 1996 m. kovo 8 d., Nr. 21‑549). Sąjunga nėra šios konvencijos šalis.

93      2011 m. gegužės 11 d. Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvencija), Europos Tarybos sutarčių serija, Nr. 210. Dėl Sąjungos galimybės prisijungti prie šios konvencijos žr. Nuomonę 1/19 dėl Stambulo konvencijos, šiuo metu nagrinėjamą Teisingumo Teisme.

94      Taip pat žr. Stambulo konvencijos aiškinamosios ataskaitos (Europos Tarybos sutarčių serija, Nr. 210; prieinama šiuo adresu: https://rm.coe.int/16800d38c9) 1 ir paskesnius punktus: „Smurtas prieš moteris, įskaitant smurtą šeimoje, Europoje yra vienas sunkiausių žmogaus teisių pažeidimų dėl lyties ir išlieka apgaubtas tylos skraiste. Smurtas šeimoje prieš kitas aukas, kaip antai vaikus, vyrus ir pagyvenusius žmones, – taip pat nepripažintas reiškinys, paveikiantis pernelyg daug šeimų, kad jį būtų galima ignoruoti.“ Pasviruoju šriftu išskirta mano.

95      Stambulo konvencijos aiškinamosios ataskaitos 303 punkte nustatyta: „Rengėjai nusprendė, kad geriau šalims leisti pagal savo vidaus teisę nustatyti, kokiomis sąlygomis ir kokiam laikotarpiui pateikusioms prašymą aukoms gali būti suteiktas atskiras leidimas gyventi šalyje. Tai reiškia, kad reikia paskirti institucijas, kompetentingas nustatyti, ar santykių nutraukimą lėmė aukos patirtas smurtas ir kokius įrodymus reikia pateikti. Tai galėtų būti, pavyzdžiui, policijos protokolas, teismo paskirta bausmė, nurodymas nesiartinti ar apsaugos nurodymas, medicininiai įrodymai, sprendimas nutraukti santuoką, socialinių tarnybų pareiškimai ar nevyriausybinių organizacijų pranešimai <…> ir tai tik keli pavyzdžiai.“

96      Žr. Stambulo konvencijos aiškinamosios ataskaitos 307 punktą.

97      Situacija gali pasikeisti, jeigu Sąjunga taps jos šalimi.

98      Žr. Stambulo konvencijos aiškinamosios ataskaitos 304 punktą.

99      Nors iš tikrųjų šiuo atveju ši konvencija netaikoma, nes Sąjunga nėra jos šalis, ji galėtų būtų idėjų šaltinis aiškinant Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punktą.

100      Jeigu tokios sąsajos nėra, doktrinoje nurodytas Chartijos 20 ir 21 straipsnių „subsidiarumo ryšys“. Žr. Bribosia, E., Rorive, I. ir Hislaire, J., „ Article 20. – Égalité en droit“, F. Picod, C. Rizcallah, ir S. Van Drooghenbroeck (leid.), Charte des droits fondamentaux de l’Union européenne. Commentaire article par article (2-as leidimas), Briuselis, Bruylant, 2019, p. 533: „<…> 20 straipsnis galėtų būti pasitelktas siekiant patikrinti bet kokio nevienodo požiūrio, nesvarbu, kokiu pagrindu jis grindžiamas, nuoseklumą ir racionalumą atsižvelgiant į siekiamą tikslą“. Taip pat žr. Bell, M., „Article 20 – Equality before the Law“, S. Peers, T. Hervey, J. Kenner, ir A. Ward, (leid.), The ES Charter of Fundamental Rights – A commentary, Oksfordas, Hart Publishing, 2014, p. 563, ypač p. 577.

101      OL C 303, 2007, p. 17.

102      2019 m. balandžio 30 d. Nuomonė 1/17 (ES ir Kanados IEP susitarimas) (EU:C:2019:341, 168 punktas).

103      2019 m. balandžio 30 d. Nuomonė 1/17 (ES ir Kanados IEP susitarimas) (EU:C:2019:341, 169 punktas), taip pat 2009 m. birželio 4 d. Sprendimas Vatsouras ir Koupatantze (C‑22/08 ir C‑23/08, EU:C:2009:344, 52 punktas).

104      2019 m. balandžio 30 d. Nuomonė 1/17 (ES ir Kanados IEP susitarimas) (EU:C:2019:341, 171 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

105      2006 m. liepos 11 d. Sprendimas Franz Egenberger (C‑313/04, EU:C:2006:454, 33 punktas), 2013 m. spalio 17 d. Sprendimas Schaible (C‑101/12, EU:C:2013:661, 76 punktas), taip pat 2020 m. kovo 26 d. Nutartis Luxaviation (C‑113/19, EU:C:2020:228, 36 punktas).

106      Žr., be kita ko, 2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Arcelor Atlantique et Lorraine ir kt. (C‑127/07, EU:C:2008:728, 26 punktas), 2017 m. kovo 7 d. Sprendimą RPO (C‑390/15, EU:C:2017:174, 42 punktas), taip pat 2019 m. sausio 22 d. Sprendimą Cresco Investigation (C‑193/17, EU:C:2019:43, 42 punktas).

107      Žr., be kita ko, 2014 m. gegužės 22 d. Sprendimą Glatzel (C‑356/12, EU:C:2014:350, 84 punktas).

108      Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad „Šengeno erdvei taikytinose nuostatose aiškiai nurodyta, jog jos nedaro poveikio Sąjungos piliečių ir juos lydinčių ar pas juos atvykstančių šeimos narių judėjimo laisvei, kurią <…> garantuoja, be kita ko, Direktyva 2004/38“ (2020 m. birželio 18 d. Sprendimas Ryanair Designated Activity Company, C‑754/18, EU:C:2020:478, 40 punktas).

109      Prie ESS ir SESV pridėtame Protokole Nr. 25 dėl kompetencijos pasidalijimo (OL C 326, 2012, p. 307) nustatyta, kad „kai Sąjunga imasi veiksmų tam tikroje srityje, jos kompetencija apima tik tuos aspektus, kurie reglamentuojami atitinkamu Sąjungos teisės aktu, bet neapima visos srities“.

110      Be kita ko, tai pasakytina ir apie Direktyvą 2003/86.

111      Šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 25 d. Sprendimą Metock ir kt. (C‑127/08, EU:C:2008:449, 68 punktas).

112      Žr. mano išvadą byloje Ryanair Designated Activity Company (C‑754/18, EU:C:2020:131, 34 punktas).

113      Vis dėlto primintina, kad imigracijos teisės srityje trečiosios šalies piliečiai gali, be kita ko, remtis Chartija, jeigu ji taikoma Sąjungos teisės taikymo srityje. Kiek tai susiję su Direktyva 2003/86, šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2019 m. kovo 14 d. Sprendimą Y. Z. ir kt. (Sukčiavimas vykdant šeimos susijungimą) (C‑557/17, EU:C:2019:203, 53 punktas).

114      Thym, D., „Legal Framework for ES Entry and Border Control Policies“, K. Hailbronner ir D. Thym (leidėjai), ES Immigration and Asylum Law. Commentary, 2‑as leidimas, Miunchenas/Oksfordas/Baden Badenas, C. H. Beck/Hart/Publishing/Nomos, 2016, p. 272, konkrečiai – p. 285. Tame pačiame leidinyje taip pat žr. Hailbronner, K. ir Thym, D., „Introduction ES Immigration and Asylum Law: Constitutional Framework and Principles for Interpretation“, op. cit., konkrečiai p. 4: „Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės koncepcinis savarankiškumas patvirtina, kad Sąjungos teisė imigracijos ir prieglobsčio srityje nepakartoja Sąjungos piliečių judėjimo tvarkos. Priešingai, dabar imigracijos ir prieglobsčio teise siekiama Sąjungos sutartyse nustatytų skirtingų tikslų, nurodytų Lisabonos sutartyje, visumos“.

115      Žr. šios išvados 121 punktą.

116      Direktyvos 2003/86 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ji netaikoma Sąjungos piliečio šeimos nariams.

117      2019 m. kovo 14 d. Sprendimas Y. Z. ir kt. (Sukčiavimas vykdant šeimos susijungimą) (C‑557/17, EU:C:2019:203, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

118      Žr. Direktyvos 2003/86 7 straipsnio 1 dalį.

119      2016 m. balandžio 21 d. Sprendimas Khachab (C‑558/14, EU:C:2016:285, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

120      Žr. Direktyvos 2003/86 8 straipsnio pirmą pastraipą.

121      Žr. Direktyvos 2003/86 16 straipsnio 1 dalį. Taip pat žr. generalinio advokato P. Mengozzi išvadą byloje Khachab (C‑558/14, EU:C:2015:852, 31 punktas).

122      Dėl pareigos išlaikyti pilietinės integracijos egzaminą žr. 2015 m. liepos 9 d. Sprendimą K ir A (C‑153/14, EU:C:2015:453).

123      2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimas C ir A (C‑257/17, EU:C:2018:876, 49 punktas).

124      Pasviruoju šriftu išskirta mano. Tačiau taip nėra, kai kalbama apie Sąjungos piliečio sutuoktinį, trečiosios šalies pilietį. Šiuo klausimu žr. 1985 m. vasario 13 d. Sprendimą Diatta (267/83, EU:C:1985:67, 20 punktas) ir 2014 m. liepos 10 d. Sprendimą Ogieriakhi (C‑244/13, EU:C:2014:2068, 37 punktas). Taip pat žr. šios išvados 71 punktą.

125      Šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 14 d. Sprendimą Y. Z. ir kt. (Sukčiavimas vykdant šeimos susijungimą) (C‑557/17, EU:C:2019:203, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

126      Žr. 2019 m. kovo 14 d. Sprendimą Y. Z. ir kt. (Sukčiavimas vykdant šeimos susijungimą) (C‑557/17, EU:C:2019:203, 53 punktas). Taip pat žr. Direktyvos 2003/86 2 konstatuojamąją dalį.

127      Šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimą C ir A (C‑257/17, EU:C:2018:876, 51 punktas).

128      Žr. Direktyvos 2003/86 15 konstatuojamąją dalį. Taip pat žr. šios išvados 131 punktą.

129      2017 m. lapkričio 14 d. Sprendimas Lounes (C‑165/16, EU:C:2017:862, 31 punktas) ir 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimas McCarthy ir kt. (C‑202/13, EU:C:2014:2450 31 ir 32 punktai).

130      Žr. Direktyvos 2004/38 2 straipsnio 2 punktą ir 3 straipsnio 1 dalį.

131      Šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Ziolkowski ir Szeja (C‑424/10 ir C‑425/10, EU:C:2011:866, 38 punktas), 2014 m. sausio 16 d. Sprendimą Onuekwere (C‑378/12, EU:C:2014:13, 30 punktas), taip pat 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimą B ir Vomero (C‑316/16 ir C‑424/16, EU:C:2018:256, 51 punktas).

132      Remiantis šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalimi ši teisė išsaugoma, kol Sąjungos piliečiai ar jų šeimos nariai netampa nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai.

133      Direktyvos 2004/38 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai turi šią teisę gyventi šalyje, jeigu atitinka, be kita ko, šios direktyvos 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus, kuriais siekiama, kad jie netaptų nepagrįsta našta priimančiosios valstybės narės socialinės paramos sistemai.

134      Konkrečiau kalbant, iš Direktyvos 2004/38 16 straipsnio 1 dalies matyti, kad teisei nuolat gyventi šalyje netaikomos šios direktyvos III skyriuje nustatytos sąlygos.

135      Vis dėlto, nukrypstant nuo Direktyvos 2004/38 16 straipsnio, numatyta galimybė teisę nuolat gyventi šalyje įgyti nepraėjus šiam nepertraukiamam penkerių metų gyvenimo šalyje laikotarpiui priimančiojoje valstybėje narėje nebedirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, atitinkantiems šios direktyvos 17 straipsnyje nustatytas sąlygas.

136      2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimas McCarthy ir kt. (C‑202/13, EU:C:2014:2450, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

137      Žr. šios išvados 54–58 punktus.

138      Direktyvos 2004/38 18 straipsnyje nustatyta, kad Sąjungos piliečio šeimos nariai, kuriems taikomos šios direktyvos 12 straipsnio 2 dalis ir 13 straipsnio 2 dalis, atitinkantys jose nustatytus reikalavimus, įgyja nuolatinio gyvenimo šalyje teisę, legaliai išgyvenę priimančiojoje valstybėje narėje penkerius metus iš eilės. Kiek tai susiję su tos direktyvos 12 ir 13 straipsniais, žr. mano analizę dėl šios direktyvos 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos c punkto taikytinumo šios išvados 53–58 punktuose.

139      Nepažeidžiant Direktyvos 2004/38 12 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, kurioje nustatyta, kad „[p]rieš įgydami nuolatinio gyvenimo teisę atitinkami asmenys turi atitikti 7 straipsnio 1 dalies a, b, c arba d punktuose nustatytus reikalavimus“, taip pat šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, kurioje nustatyta, kad „[p]rieš įgydami nuolatinio gyvenimo teisę atitinkami asmenys turi atitikti 7 straipsnio 1 dalies a, b, c arba d punktuose nustatytus reikalavimus“.

140      Primintina, jog iš Direktyvos 2004/38 13 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punkto analizės išplaukia, kad asmeniui, kurio padėtis tokia kaip pareiškėjo pagrindinėje byloje, taikoma ši direktyva. Žr. šios išvados 36–93 punktus.

141      Vis dėlto tikslinga pabrėžti, kad Sąjungos piliečio sutuoktinio, trečiosios šalies piliečio, patyrusio smurtą šeimoje, neturinčio pakankamai išteklių ir sveikatos draudimo, todėl turinčio išvykti iš priimančiosios valstybės narės ir grįžti į trečiąją šalį, padėtis iš esmės nėra panaši į Sąjungos piliečio, kurio sutuoktinis Sąjungos pilietis, patyrusio smurtą šeimoje, tokiomis pačiomis aplinkybėmis turinčio išvykti iš priimančiosios valstybės narės ir grįžti į pilietybės valstybę narę, padėtį. Neginčytina, kad smurtą šeimoje patyrusio trečiosios šalies piliečio išvykimas į trečiąją šalį lemia daug sunkesnes pasekmes dėl ryšių su priimančiąja valstybe nare nutraukimo, palyginti su Sąjungos piliečio, patyrusio smurtą šeimoje, išvykimu į pilietybės valstybę narę ar kitą valstybę narę.