BENDROJO TEISMO (devintoji kolegija) SPRENDIMAS
2016 m. rugsėjo 8 d.(*)
„Konkurencija – Karteliai – Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Nyderlandų Šiaurės jūros krevečių rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas SESV 101 straipsnio pažeidimas – Kainų nustatymas ir parduodamų prekių kiekių pasidalijimas – Įrodymų priimtinumas – Slapta darytų pokalbių telefonu įrašų naudojimas kaip įrodymų – Pajėgumo mokėti baudą vertinimas – Neribota jurisdikcija“
Byloje T‑54/14
Goldfish BV, įsteigta Zoutkamp (Nyderlandai),
Heiploeg BV, įsteigta Zoutkamp,
Heiploeg Beheer BV, įsteigta Zoutkamp,
Heiploeg Holding BV, įsteigta Zoutkamp,
atstovaujamos advokatų P. Glazener ir B. Winters,
ieškovės,
prieš
Europos Komisiją, iš pradžių atstovaujamą F. Ronkes Agerbeek ir P. Van Nuffel, vėliau – P. Van Nuffel ir H. van Vliet,
atsakovę,
dėl SESV 263 straipsniu grindžiamo prašymo, pirma, panaikinti 2013 m. lapkričio 27 d. Komisijos sprendimą C(2013) 8286 final dėl bylos nagrinėjimo pagal SESV 101 straipsnį [dėl SESV 101 straipsnio taikymo procedūros] (byla AT.39633 – Krevetės) tiek, kiek jis susijęs su ieškovėmis, ir, antra, sumažinti joms skirtą baudą
BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas G. Berardis, teisėjai O. Czúcz ir A. Popescu (pranešėjas),
posėdžio sekretorius J. Plingers, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2015 m. gruodžio 10 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 Goldfish BV, Heiploeg BV, Heiploeg Beheer BV ir Heiploeg Holding BV (toliau kartu – ieškovės arba Heiploeg) priklauso įmonių, kurių pagrindinė veikla – prekyba krevetėmis ir kitais jūriniais moliuskais ir vėžiagyviais, grupei.
2 Šioje byloje nagrinėjama prekė yra Šiaurės jūros krevetės (lotynų k. crangon crangon), t. y. Šiaurės jūroje sugaunamų krevečių rūšis. Didžioji dalis laimikio iškraunama Danijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose. Tada šį laimikį tiesiogiai superka verslininkai, kurių specializacija – krevečių supirkimas (contract fishing), arba jos superkamos aukcionuose (free fishing) Nyderlanduose.
3 Paskui verslininkai Šiaurės jūros krevetes perdirba ir apdoroja, t. y. lukštena, užšaldo ir pakuoja. Šie verslininkai žmonėms vartoti skirtas Šiaurės jūros krevetes be kiautų ar su kiautais, sušaldytas ar nesušaldytas tiekia mažmenininkams, kaip antai prekybos centrams, jūros gėrybių didmenininkams, maisto perdirbimo įmonėms ar restoranams.
4 2003 m. sausio 14 d. Nederlandse Mededingingsautoriteit (Nyderlandų konkurencijos priežiūros institucija, toliau – NMa), remdamasi Nyderlandų nacionaline konkurencijos teise ir SESV 101 straipsniu, priėmė sprendimą dėl kelių įmonių ir įmonių asociacijų, veikiančių Šiaurės jūros krevečių pramonės sektoriuje. Šis sprendimas susijęs su susitarimais dėl minimalių kainų ir gamybos ribojimo laikotarpiu nuo 1998 m. sausio mėn. iki 2000 m. sausio mėn. ir kliūčių naujiems verslininkams prekiauti krevetėmis aukcionuose Nyderlanduose sudarymu nuo 1999 m. spalio mėn. iki lapkričio mėn. Heiploeg BV, Goldfish, Klaas Puul & Zoon BV ir L. Kok International Seafood BV skirtos baudos.
5 2004 m. gruodžio 28 d. per administracinę apskundimo procedūrą keliems smulkiems verslininkams, tarp kurių L. Kok International Seafood, baudos buvo panaikintos, o Heiploeg BV, Goldfish, Klaas Puul & Zoon jos buvo sumažintos. Rechtbank Rotterdam (Roterdamo teismas, Nyderlandai) ir College van Beroep voor het bedrijfsleven (Administracinis prekybos ir pramonės teismas, t. y. apeliacinis teismas, nagrinėjantis administracines bylas ekonomikos srityje, Nyderlandai; toliau – College van Beroep) sprendimais likusi NMa sprendimo dalis palikta galioti.
6 2009 m. sausio 13 d. Klaas Puul BV, Klaas Puul Beheer BV, Klaas Puul Holding BV (toliau kartu – Klaas Puul), kurios gamino kelių rūšių jūros gėrybes ir jomis prekiavo, Europos Komisijai pranešė apie ketinimą teikti prašymą atleisti nuo baudų už kartelio egzistavimą Šiaurės jūros krevečių pramonėje arba jas sumažinti. Tada Komisija Klaas Puul suteikė „žymeklį“, kaip tai suprantama pagal Komisijos [p]ranešimo dėl atleidimo nuo baudų ir baudų sumažinimo kartelių bylose (OL C 298, 2006, p. 17, toliau – 2006 m. pranešimas dėl bendradarbiavimo) 15 punktą, iki 2009 m. sausio 26 d., kad ji galėtų surinkti reikalingą informaciją ir įrodymus.
7 2009 m. sausio 26 d. Klaas Puul pateikė prašymą atleisti nuo baudos arba ją sumažinti pagal 2006 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, o 2009 m. kovo 17 d. Komisija jai pritaikė sąlyginį atleidimą nuo baudos.
8 Remdamasi 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101] ir [102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 20 straipsnio 4 dalimi ir 21 straipsniu 2009 m. kovo 24 d., 25 d. ir 26 d. Komisija atliko patikrinimus verslo patalpose ir privačiuose būstuose Belgijoje, Danijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose. Nuo 2009 m. rugpjūčio 3 d. iki 2012 m. kovo 9 d. Komisija atsiuntė kelis prašymus pateikti informacijos. Klaas Puul toliau bendradarbiavo su Komisija teikdama informaciją, dokumentus ir paaiškinimus.
9 2012 m. liepos 12 d. Komisija priėmė sprendimą pradėti procedūrą dėl Heiploeg, Holding L.J.M. Kok BV, L. Kok International Seafood (toliau kartu – Kok Seafood), Klaas Puul ir Stührk Delikatessen Import GmbH & Co KG (toliau – Stührk). Tą pačią dieną Komisija priėmė pranešimą apie kaltinimus dėl šių bendrovių.
10 Visos pranešimo apie kaltinimus adresatės pateikė prašymus ir gavo skaitmeninį vaizdo diską (DVD) su Komisijos turimais bylos medžiagos dokumentais, su kuriais galima laisvai susipažinti. Su Komisijos patalpose prieinamais dokumentais ir pareiškimais susipažino tik Heiploeg. Kitos pranešimo apie kaltinimus adresatės su jais susipažinti nepageidavo. Visos pranešimo apie kaltinimus adresatės raštu pateikė pastabas ir buvo išklausytos 2013 m. vasario 7 d. posėdyje.
11 2013 m. lapkričio 27 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2013) 8286 final dėl bylos nagrinėjimo pagal SESV 101 straipsnį [dėl SESV 101 straipsnio taikymo procedūros] (byla AT.39633 – Krevetės) (toliau – ginčijamas sprendimas).
Ginčijamas sprendimas
12 Ginčijamu sprendimu Komisija konstatavo, kad nuo 2000 m. birželio mėn. iki 2009 m. sausio mėn. pilkųjų Šiaurės jūros krevečių sektoriuje veikiančios įmonės Heiploeg, Klaas Puul, Kok Seafood ir Stührk buvo skirtingų susitarimų šalys, dalyvavo atliekant suderintus veiksmus ir keitėsi jautria informacija, todėl pažeidė SESV 101 straipsnio 1 dalį.
13 Ginčijamame sprendime nagrinėjama rinka – Šiaurės jūros krevečių crangon crangon rinka. Komisija konstatavo, kad šios krevetės vartotojams daugiausia platintos penkiose valstybėse narėse, t. y. Belgijoje, Danijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Nyderlanduose. Belgijoje buvo suvartojama apie 50 % visų Šiaurės jūros krevečių, Vokietijoje – 25%, o Nyderlanduose – didžioji dalis likusių krevečių. Heiploeg ir Klaas Puul buvo du didžiausi Šiaurės jūros krevečių prekybininkai Europos Sąjungoje.
14 Ginčijamame sprendime nurodytas kartelinis susitarimas yra vienas, tęstinis ir sudėtinis SESV 101 straipsnio pažeidimas. Komisija nurodė, kad šį kartelinį susitarimą sudarė susitarimai dėl kainų, suderinti veiksmai ir keitimasis jautria informacija tarp Šiaurės jūros krevečių tiekėjų. Remiantis ginčijamu sprendimu, šio kartelinio susitarimo tikslas – kartu daryti įtaką Šiaurės jūros krevečių kainų dydžiui, riboti konkurenciją ir stabilizuoti rinką.
15 Ginčijamame sprendime nurodyta, kad kartelis veikė palaikant bendrovių dvišalius ryšius. Atitinkamos bendrovės, konkrečiai – Heiploeg ir Klaas Puul, jau seniai dažnai bendravo, kad aptartų savo reikalus. Heiploeg ir Klaas Puul, be kita ko, atskleidė ir derino savo elgesį rinkoje ir keitėsi jautria komercine informacija. Konkrečiau kalbant, abi bendrovės sudarė susitarimus dėl jų tiekėjams mokėtinų kainų, į sąskaitas faktūras įtrauktinų kainų tam tikriems klientams ir dėl šių klientų pasidalijimo.
16 Komisija konstatavo, kad Stührk taip pat sudarė susitarimus dėl kainų nustatymo su Heiploeg ir atvirai vengė konkuruoti su Heiploeg ir Klaas Puul. Galiausiai ginčijamame sprendime nurodyta, kad Kok Seafood sudarė ilgalaikį susitarimą su Heiploeg, pagal kurį jos krevetės turėjo būti parduodamos Heiploeg už kainą, nustatytą atsižvelgiant į perpardavimo kainą, kurią Heiploeg galėjo gauti. Šiuo susitarimu siekta būtent to, kad Kok Seafood netaptų konkurentė krevečių rinkoje.
17 Konkrečiai kalbant, šios nustatytos aplinkybės grindžiamos Klaus Puul pareiškimais, kuriuos ji padarė, siekdama atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo, ir šiems pareiškimams pagrįsti pridėtais patvirtinamaisiais dokumentais, per netikėtus patikrinimus įmonėse Komisijos rastais dokumentais (šio sprendimo 8 punktas), tarp kurių Kok Seafood patalpose rasti tam tikri M. K. pokalbių telefonu garso įrašai ir pokalbių telefonų užrašai, taip pat atsakymais į prašymus pateikti informacijos ir Stührk pateiktais patvirtinimais.
18 Ginčijamame sprendime, remiantis pirmesniame 17 punkte nurodytais įrodymais, nuspręsta, kad šie atskirų bendrovių sudaryti skirtingi ir sudėtingi susitarimai yra rinkos koordinavimo veiksmai, apimantys antikonkurencinius susitarimus ar suderintus veiksmus, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnį.
19 Kiek tai susiję su Heiploeg, sudaryti karteliniai susitarimai pripažinti vienu tęstiniu pažeidimu, kuris buvo daromas nuo 2000 m. birželio 21 d. iki 2009 m. sausio 13 d. (toliau – reikšmingas laikotarpis). Vis dėlto Heiploeg Holding pripažinta atsakinga tik už dvejų metų ir 11 mėnesių laikotarpį skaičiuojant nuo 2006 m. vasario 3 d.
20 Ginčijamame sprendime apskaičiuodama baudas Komisija taikė Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gaires (OL C 210, 2006, p. 2; toliau – gairės). Kiek tai susiję su Heiploeg, Komisija nustatė bazinį baudos dydį, atsižvelgdama į ataskaitinio laikotarpio nuo 2000–2001 m. iki 2007–2008 m. pardavimo vertę (nuo 80 iki 90 mln. EUR); baudos dydis apskaičiuotas remiantis pažeidimo sunkumu (16 %), padaugintu iš įmonės dalyvavimo darant pažeidimą metų skaičiaus (Heiploeg – 8,5 m., o Heiploeg Holding – 2,91 m.). Paskui Komisija pridėjo 16 % papildomą sumą pagal gairių 25 punktą. Galiausiai apskaičiuotas skirtinos baudos bazinis dydis sudarė 124 596 000 EUR (įskaitant Heiploeg Holding baudą).
21 Dėl specifinių bylos aplinkybių, remiantis gairių 37 punktu, Heiploeg bauda buvo sumažinta 75 %, kad būtų atsižvelgta į prekės, dėl kurios sudarytas kartelis, pardavimų vertės dalį, palyginti su visa apyvarta, ir į šalių individualaus dalyvavimo skirtumus. Po šios korekcijos skirtina bauda sudarė 31 149 000 EUR (įskaitant Heiploeg Holding baudą).
22 Be to, remiantis Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią bauda negali viršyti 10 % bendrosios apyvartos, buvusios iki Komisijos sprendimo priėmimo ėjusiais ūkiniais metais, nustatyta, kad bauda sudaro 27 082 000 EUR (įskaitant Heiploeg Holding baudą).
23 Galiausiai Komisija atmetė pagal gairių 35 punktą Heiploeg pateiktą prašymą sumažinti baudą dėl nepajėgumo ją mokėti.
24 Ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatyta:
„1 straipsnis
Šios įmonės pažeidė SESV 101 straipsnio 1 dalį, nes per nurodytus laikotarpius dalyvavo darant vieną tęstinį pažeidimą Europos Sąjungos Šiaurės jūros krevečių pramonėje, kurį sudaro pirkimo ir (arba) pardavimo kainų nustatymas ir keitimasis jautria komercine informacija apie kainas, klientus ir kiekius, o kiek tai susiję su tam tikromis iš šių įmonių, taip pat rinkos pasidalijimas ir klientų pasidalijimas:
a) Heiploeg – nuo 2000 m. birželio 21 d. iki 2009 m. sausio 13 d.;
b) Klaas Puul – nuo 2000 m. birželio 21 d. iki 2009 m. sausio 13 d.;
c) Stührk – nuo 2003 m. kovo 14 d. iki 2007 m. lapkričio 5 d.;
d) Kok Seafood – nuo 2005 m. vasario 11 d. iki 2009 m. sausio 13 d.
2 straipsnis
Už 1 straipsnyje nurodytus pažeidimus skiriamos tokios baudos:
a) Heiploeg BV,
Goldfish BV ir
Heiploeg Beheer BV
kartu ir solidariai: 14 262 000 EUR;
Heiploeg BV,
Goldfish BV,
Heiploeg Beheer BV ir
Heiploeg Holding BV
kartu ir solidariai: 12 820 000 EUR;
b) Klaas Puul BV,
Klaas Puul Beheer BV ir
Klaas Puul Holding BV
kartu ir solidariai: 0 EUR;
c) Stührk Delikatessen Import Gmbh & Co. KG: 1 132 000 EUR;
d) L. Kok International Seafood BV ir
Holding L. J. M. Kok BV
kartu ir solidariai: 502 000 EUR;
<…>“
Procesas ir šalių reikalavimai
25 Ieškovės pareiškė šį ieškinį; jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2014 m. sausio 23 d.
26 2014 m. gegužės 27 d. kanceliarijai pateiktame dublike ieškovės Bendrajam Teismui pranešė, kad 2014 m. sausio 28 d. Rechtbank Noord‑Nederland (Šiaurės Nyderlandų teismas, Nyderlandai) jas pripažino bankrutavusiomis.
27 2015 m. kovo 23 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu dokumentu ieškovės Bendrojo Teismo prašė šios bylos nagrinėjimui suteikti pirmenybę.
28 Remdamasis teisėjo pranešėjo pranešimu, Bendrasis Teismas (devintoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir nenagrinėti ieškovių prašymo bylos nagrinėjimui suteikti pirmenybę.
29 2015 m. gruodžio 10 d. teismo posėdyje buvo išklausytos šalių kalbos ir jų atsakymai į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus; per šį posėdį nuspręsta paprašyti ieškovių Bendrajam Teismui po posėdžio pateikti informaciją apie jų tam tikro turto pardavimo vertę ir apie tolesnę įmonių padėtį po bankroto. Ieškovės šį prašymą įvykdė per nustatytą terminą.
30 Žodinė proceso dalis baigta 2016 m. sausio 18 d.
31 Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:
– visiškai ar iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą,
– panaikinti ieškovėms skirtą baudą ar bent ją sumažinti,
– priimti sprendimus, kuriuos Bendrasis Teismas manys esant reikalinga,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
32 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.
33 Per teismo posėdį, atsakydamos į Bendrojo Teismo pateiktą klausimą, ieškovės nurodė, kad ieškinio reikalavimų trečia dalis nėra savarankiška dalis, todėl jos Bendrojo Teismo neprašė priimti dėl jos sprendimo, kaip tai nurodyta teismo posėdžio protokole.
Dėl teisės
34 Grįsdamos ieškinį ieškovės remiasi trimis ieškinio pagrindais, iš esmės susijusiais atitinkamai su, pirma, SESV 101 straipsnio ir Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnio pažeidimu, nes Komisija rėmėsi slapta padarytais garso įrašais kaip SESV 101 straipsnio pažeidimo įrodymais, antra, SESV 101 straipsnio ir Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnio pažeidimu, nes Komisija naudojo slapta padarytų garso įrašų užrašus kaip SESV 101 straipsnio pažeidimo įrodymus, ir, trečia, tuo, kad Komisija neteisingai atsisakė atsižvelgti į ieškovių nepajėgumą mokėti baudą, kaip tai suprantama pagal gairių 35 punktą.
35 Kadangi pirmuoju ir antruoju pagrindais keliami susiję klausimai, juos reikia nagrinėti kartu.
Dėl pirmojo ir antrojo pagrindų, susijusių su SESV 101 straipsnio ir Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnio pažeidimu, padarytu dėl to, kad Komisija naudojo atitinkamai slapta padarytus garso įrašus ir su šiais įrašais susijusius užrašus
36 Pateikdamos pirmąjį ieškinio pagrindą ieškovės tvirtina, kad slapta padaryti pokalbių telefonu įrašai yra neteisėta įrodinėjimo priemonė SESV 101 straipsnio pažeidimui įrodyti, todėl ginčijamame sprendime Komisija neturėjo naudoti tokių įrašų kaip įrodinėjimo priemonės, priešingu atveju tai yra šio straipsnio ir Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnio pažeidimas.
37 Pateikdamos antrąjį ieškinio pagrindą ieškovės tvirtina, kad su slapta darytais pokalbių telefonu įrašais susiję užrašai, kuriais ginčijamame sprendime rėmėsi Komisija, yra menkai patikimi, todėl jų kaip įrodymų naudojimas ginčijamame sprendime taip pat yra SESV 101 straipsnio ir Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnio pažeidimas.
38 Atsižvelgiant į ieškovių pateiktus kaltinimus, Bendrasis Teismas pirmiausia turi išnagrinėti, kokiomis sąlygomis slapta daryti pokalbių telefonu įrašai ir su jais susiję užrašai gali būti pripažinti SESV 101 straipsnio pažeidimo įrodymais.
39 Jeigu bus nuspręsta, kad šiuo atveju Komisija galėjo naudoti tokius įrodymus, tada reikės nagrinėti ieškovių argumentus dėl su tais pokalbiais telefonu susijusių užrašų patikimumo, siekiant nustatyti, ar jie kelia abejonių dėl to, ar Komisija laikėsi Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnio pirmo sakinio, pagal kurį jai tenka pareiga įrodyti SESV 101 straipsnio pažeidimą.
Dėl slapta darytų pokalbių telefonu įrašų ir su šiais pokalbiais susijusių užrašų naudojimo teisėtumo, siekiant įrodyti, kad padarytas SESV 101 straipsnio pažeidimas
40 Ginčijamo sprendimo 262–268 konstatuojamosiose dalyse, atsakydama į ieškovių per administracinę procedūrą pateiktus argumentus, kuriais ginčijamas nagrinėjamų įrašų priimtinumas, Komisija iš esmės tvirtina, kad jie daryti Nyderlanduose, o ten jie nelaikomi baudžiamosios teisės pažeidimu, kad net jeigu privatūs asmenys šiuos įrodymus gavo neteisėtai, Komisija juos gali naudoti, atsižvelgdama į Sąjungos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, kad nei Komisija, nei nacionalinės valdžios institucijos nagrinėjamų įrašų nedarė, o įmonė, kurioje jie buvo rasti, nebuvo suinteresuota pateikti Komisijai šių kaltę patvirtinančių įrodymų.
41 Anot ieškovių, pirma, slaptas pokalbių telefonu įrašymas yra pažeidimas keliose valstybėse narėse, todėl tai yra neteisėta įrodinėjimo priemonė, siekiant nustatyti SESV 101 straipsnio pažeidimą, antra, slapta darytų pokalbių telefonu įrašų naudojimo kaip įrodymų negalima pateisinti EŽTT praktika, trečia, tokio naudojimo negalima pateisinti ir Bendrojo Teismo praktika, o galiausiai, ketvirta, pagal Nyderlandų teisę draudžiama naudoti slapta darytus pokalbių telefonu įrašus konkurencijos teisės srityje.
42 Pirmiausia šiuo klausimu primintina, kad Sąjungos teisėje galioja laisvo įrodymų vertinimo principas, pagal kurį, pirma, jeigu įrodymas gautas teisėtai, jo priimtinumas negali būti ginčijamas Bendrajame Teisme ir, antra, vienintelis reikšmingas kriterijus vertinant teisėtai pateiktų įrodymų įrodomąją galią yra jų patikimumas (2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Siemens / Komisija, C‑239/11 P, C‑489/11 P ir C‑498/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:866, 128 punktas).
43 Kadangi Sąjungos teisės aktuose nenustatyta įrodymo sąvoka, visos pagal valstybių narių procesinę teisę leidžiamos įrodinėjimo priemonės panašiose procedūrose iš esmės yra priimtinos (2000 m. kovo 23 d. Sprendimo Met-Trans ir Sagpol, C‑310/98 ir C‑406/98, EU:C:2000:154, 29 punktas).
44 Vis dėlto tam tikri įrodymai gali būti pašalinti iš bylos medžiagos, visų pirma kai išlieka abejonių tiek dėl paties ginčijamo dokumento pobūdžio, tiek ir dėl to, ar subjektas, kuris remiasi tuo įrodymu, jį gavo teisėtomis priemonėmis (šiuo klausimu žr. 1981 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Ludwigshafener Walzmühle Erling ir kt. / Taryba ir Komisija, 197/80–200/80, 243/80, 245/80 ir 247/80, EU:C:1981:311, 16 punktą). Tačiau toks pašalinimas nėra savaiminis, nes Sąjungos teismai tam tikrais atvejais atsižvelgė į įrodymus, nors nebuvo nustatyta, kad jie gauti teisėtomis priemonėmis (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Franchet ir Byk / Komisija, T‑48/05, EU:T:2008:257, 78 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
45 Toliau pažymėtina, kad nagrinėjant ginčijamų įrodymų teisėtumą reikia paisyti institucijų pareigos gerbti ieškovių pagrindines teises.
46 Iš tikrųjų, kaip matyti iš nusistovėjusios teismų praktikos, pagarba pagrindinėms teisėms yra Sąjungos aktų teisėtumo sąlyga ir Sąjungoje neleidžiamos su pagarba joms nesuderinamos priemonės (žr. 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, EU:C:2008:461, 284 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 2012 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Almamet / Komisija, T‑410/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:676, 39 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
47 Todėl Sąjungos teisėje neleidžiama priimti įrodymų, surinktų visiškai nepaisant procedūros, numatytos jiems pateikti ir skirtos suinteresuotųjų asmenų pagrindinėms teisėms apsaugoti. Taigi šios procedūros laikymasis turi būti vertinamas kaip esminis procedūrinis reikalavimas, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio 2 dalį. Remiantis teismų praktika, dėl esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo kyla padarinių, nepaisant to, ar šiuo pažeidimu buvo padaryta žalos asmeniui, kuris juo remiasi (šiuo klausimu žr. 2000 m. balandžio 6 d. Sprendimo Komisija / ICI, C‑286/95 P, EU:C:2000:188, 42 ir 52 punktus; 2012 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Almamet / Komisija, T‑410/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:676, 39 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
48 Be to, nuo tada, kai įsigaliojo Lisabonos sutartis, reikia atsižvelgti į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, kuri, remiantis ESS 6 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, „turi tokią pat teisinę galią, kaip ir Sutartys“.
49 Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad joje nurodytų teisių, atitinkančių 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje Konvencijoje. Pagal šios nuostatos išaiškinimą garantuojamų teisių esmė ir taikymo sritis apibrėžiama ne tik EŽTK tekste, bet ir, be kita ko, EŽTT praktikoje (2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo DEB, C‑279/09, EU:C:2010:811, 35 punktas).
50 Šiuo atveju, atsižvelgiant į ginčijamų įrodymų rūšį, t. y. kad tai yra privačių asmenų pokalbių telefonu įrašai, primintina, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnis, susijęs su teise į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, apima teises, atitinkančias garantuojamas EŽTK 8 straipsnio 1 dalyje. Todėl šiam 7 straipsniui priskirtina tokia pati esmė ir taikymo sritis kaip ir EŽTK 8 straipsnio 1 daliai, kaip ji išaiškinta EŽTT praktikoje (šiuo klausimu žr. 2010 m. spalio 5 d. Sprendimo McB., C‑400/10 PPU, EU:C:2010:582, 53 punktą ir 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Dereci ir kt., C‑256/11, EU:C:2011:734, 70 punktą).
51 Kadangi telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos perėmimas lemia EŽTK 8 straipsnio 1 dalimi užtikrintos teisės įgyvendinimo apribojimus (1978 m. rugsėjo 6 d. EŽTT sprendimo Klass ir kt. prieš Vokietiją, CE:ECHR:1978:0906JUD000502971, 41 punktas; 1984 m. rugpjūčio 2 d. EŽTT sprendimo Malone prieš Jungtinę Karalystę, CE:ECHR:1984:0802JUD000869179, 64 punktas; 1990 m. balandžio 24 d. EŽTT sprendimo Kruslin prieš Prancūziją, CE:ECHR:1990:0424JUD001180185, 26 punktas ir 2006 m. birželio 29 d. EŽTT sprendimo Weber ir Saravia prieš Vokietiją, CE:ECHR:2006:0629DEC005493400, 79 punktas), tai yra ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje numatytos atitinkamos teisės įgyvendinimo apribojimas.
52 Be to, primintina ir tai, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta, jog kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme tame straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Pagal to paties straipsnio antrą pastraipą kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad jo bylą per kuo trumpesnį laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas.
53 Remiantis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio paaiškinimais, į kuriuos pagal ESS 6 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 7 dalį turi būti atsižvelgta ją aiškinant, šis straipsnis atitinka EŽTK 6 straipsnio 1 dalį.
54 Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad EŽTT dėl klausimo, ar baudžiamosios teisės srityje dėl neteisėtai gautų įrodymų kaltinamasis netenka teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir tai yra EŽTK 6 straipsnio pažeidimas, nusprendė (2007 m. balandžio 26 d. EŽTT sprendimas Popescu prieš Rumuniją, CE:ECHR:2007:0426JUD007152501, 106 punktas):
„Nors [EŽTK] 6 straipsnyje garantuojama teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, įrodymų priimtinumas joje nereglamentuotas, ši sritis visų pirma priskiriama vidaus teisei. Taigi Teismas negali laikyti nepriimtinais įrodymų, kurie surinkti nesilaikant nacionalinės teisės reikalavimų <...> Be to, Teismas primena, jog anksčiau jau turėjo progą nuspręsti, kad neteisėto įrašo, kuris, maža to, yra vienintelis įrodymas, naudojimas savaime neprieštarauja [EŽTK] 6 straipsnio [1 dalyje] įtvirtintam teisės į teisingą bylos nagrinėjimą principui, įskaitant jeigu šis įrodymas gautas pažeidžiant [EŽTK] reikalavimus, visų pirma nustatytus [jos 8 straipsnyje]“.
55 EŽTT nurodė ir tai, kad nagrinėti, ar nebuvo pažeista ieškovo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir jo teisė į gynybą dėl to, kad neteisėtai padarytas įrašas naudotas kaip įrodymas, reikia būtent patikrinant, ar jis turėjo galimybę ginčyti to įrašo autentiškumą ir jo naudojimą. Teismas taip pat atsižvelgė į klausimą, ar toks įrašas buvo vienintelė įrodinėjimo priemonė, kuria motyvuotas nuosprendis (1988 m. liepos 12 d. EŽTT sprendimo Schenk prieš Šveicariją, CE:ECHR:1988:0712JUD001086284, 48 punktas).
56 Atsižvelgiant į pirma primintą Teismo praktiką, reikia nagrinėti, ar ginčijamame sprendime Komisija teisėtai naudojo aptariamus įrašus kaip įrodymą.
57 Šiuo atveju pirmiausia pažymėtina, kad ginčijamus įrašus Komisija paėmė per vienos iš kartelyje dalyvavusių įmonių, t. y. Kok Seafood, patalpose vykdytus patikrinimus pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnį.
58 Taigi reikia pritarti Komisijai, kad, pirma, šiuos įrašus padarė ne Komisija, ne kita viešosios valdžios institucija, o tuose pokalbiuose dalyvavęs privatus asmuo ir, antra, šiuos įrodymus Komisija surinko teisėtai, be to, ieškovės neginčijo patikrinimų, per kuriuos jie buvo surinkti, teisėtumo.
59 Šiuo klausimu primintina, kad, remiantis šio sprendimo 42–47 punktuose nurodyta teismų praktika, Komisijos teisėtai surinkti įrodymai iš esmės yra priimtini tiriant konkurencijos teisės pažeidimą.
60 Vis dėlto šioje byloje kyla klausimas, ar Komisija teisėtai surinktus įrodymus gali naudoti net jei iš pradžių trečiasis asmuo juos galbūt gavo neteisėtai, pavyzdžiui, pažeisdamas asmens, kuris įrašytas ginčijamuose įrašuose, teisę į privatų gyvenimą.
61 Konkrečiai kalbant, anot ieškovių, konkurentės darbuotojas padarė nagrinėjamus įrašus pažeisdamas EŽTK 8 straipsnyje įtvirtintą teisę į privataus gyvenimo gerbimą.
62 Vis dėlto šiuo klausimu iš šio sprendimo 54 ir 55 punktuose nurodytos EŽTT praktikos matyti, kad neteisėto įrašo naudojimas savaime neprieštarauja EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam teisės į teisingą bylos nagrinėjimą principui, taip pat kai šis įrodymas gautas pažeidžiant EŽTK 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, jeigu, pirma, nepažeista atitinkamos ieškovės teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir jos teisė į gynybą ir, antra, šis įrodymas nėra vienintelė įrodinėjimo priemonė, kuria motyvuotas nuosprendis.
63 Taigi reikia pažymėti, kad šioje byloje, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 37 konstatuojamojoje dalyje, per administracinę procedūrą Komisija visoms šalims suteikė galimybę susipažinti su visais bylos medžiagoje esančiais garso įrašais ir su jais susijusiais užrašais. Beje, ieškovės neginčija, kad turėjo galimybę išklausyti garso įrašus, susipažinti su užrašais ir daryti pastabas dėl visų bylos medžiagos dokumentų.
64 Be to, rašytiniuose dokumentuose ieškovės nepateikia jokių kitų argumentų, galinčių kelti abejonių dėl administracinės procedūros eigos teisėtumo.
65 Primintina ir tai, kad ginčijami įrašai nebuvo vienintelė Komisijos naudota įrodinėjimo priemonė, nes ginčijamame sprendime ieškovių padarytas SESV 101 straipsnio pažeidimas konstatuotas remiantis visais Komisijos administracinėje procedūroje gautais įrodymais.
66 Kaip nurodyta šio sprendimo 17 punkte, tie įrodymai, be pokalbių telefonu įrašų ir su tais pokalbiais susijusių užrašų, rastų Kok Seafood darbuotojo M. K. kabinete, yra Klaus Puul pareiškimai ir šiems pareiškimams pagrįsti pateikti dokumentai, taip pat kiti per Komisijos vykdytus patikrinimus rasti dokumentai ir Stührk atsakymas į pranešimą apie kaltinimus.
67 Todėl, nors ginčijami įrašai Komisijos sprendime skirti baudą turėjo tam tikrą reikšmę, jie nebuvo vienintelis įrodymas, kuriuo Komisija grindė savo įsitikinimą dėl ieškovių kaltės, priešingai, nei jos teigia.
68 Maža to, ieškovės tik lakoniškai ginčija įrašų patikimumą ir aplinkybę, kad Komisija nepakankamai atsižvelgė į bendrą situaciją ir specifines aplinkybes, kuriomis įrašai buvo padaryti.
69 Visų pirma, šiuo klausimu pažymėtina, kad ieškovės visiškai neneigė ginčijamų įrašų turinio ir neginčijo jų autentiškumo.
70 Antra, reikia konstatuoti, kad Komisija patikrino nagrinėjamų įrašų atitiktį kitiems bylos medžiagoje esantiems įrodymams.
71 Trečia, primintina, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjami įrašai susiję su dviejų konkurentų pokalbiais telefonu, kuriuose pašnekovai dalijosi slapta informacija, įskaitant apie jų nustatytas kainas, tai yra ypač vertingi įrodymai, nes turi labai artimą laiko atžvilgiu ir tiesioginį ryšį su nagrinėjamo tyrimo objektu.
72 Galiausiai, pažymėtina, kad, kaip teigia Komisija, tie įrašai padarė žalos ir juos padariusiai įmonei, t. y. Kok Seafood, kuri mėgino prieštarauti jų naudojimui kaip įrodymų. Šio teiginio nepaneigia teismo posėdyje pakartotas ieškovių argumentas, kad Kok Seafood padarė nagrinėjamus įrašus, turėdama tikslą juos naudoti konkurencijos institucijose, nesvarbu, ar ieškovių nenaudai, ar siekdama pagrįsti galimą prašymą atleisti nuo baudos arba ją sumažinti. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad Kok Seafood visai nepateikė prašymo atleisti nuo baudos ar ją sumažinti, o ieškovės nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ši bendrovė turėjo tokių ketinimų.
73 Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes reikia nuspręsti, kad, net jeigu nagrinėjamus įrašus reikėjo laikyti neteisėtai padarytais vienos iš įmonių, kuri yra ieškovių konkurentė, ginčijamame sprendime Komisija juos teisėtai naudojo kaip įrodymus, kad konstatuotų, jog padarytas SESV 101 straipsnio pažeidimas, priešingai, nei teigia ieškovės.
74 Negalima pritarti ir kitiems ieškovių pateiktiems kaltinimams dėl ginčijamų įrašų priimtinumo kaip įrodymų.
75 Konkrečiai kalbant, kiek tai susiję su argumentu, kad slaptas pokalbių telefonu įrašinėjimas keliose valstybėse narėse yra pažeidimas, todėl toks įrašas yra neteisėta SESV 101 straipsnio pažeidimo įrodinėjimo priemonė, reikia pažymėti, kad ieškovės visiškai nepagrindė teiginio, kad tokių pokalbių telefonu kaip įrodymų naudojimas procedūroje, kurioje siekiama konstatuoti konkurencijos teisės pažeidimą, draudžiamas pagal kelių valstybių narių teisę. Dublike ieškovės pateikia vieną konkretų pavyzdį. Tai Prancūzijos Cour de Cassation (Kasacinis teismas) sprendimas (Cour de cassation, plenarinė sesija, 2011 m. sausio 7 d., 09‑14.316 09‑14.667, paskelbtas leidinyje), kuriame šis teismas nusprendė, kad slapti pokalbių telefonu įrašai negalėjo būti naudojami kaip įrodymai procedūroje, kurioje konstatuotas Prancūzijos konkurencijos teisės pažeidimas.
76 Maža to, Sąjungos teisėje nėra nuostatos, kurioje aiškiai nustatytas draudimas teismo procese atsižvelgti į neteisėtai, pavyzdžiui, pažeidžiant pagrindines teises, gautus įrodymus (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo Franchet ir Byk / Komisija, T‑48/05, EU:T:2008:257, 75 punktą), ir apskritai iš šio sprendimo 42–55 punktuose primintos teismų praktikos matyti, kad, priešingai, nei teigia ieškovės, nėra principo, pagal kurį neteisėtai gauti įrodymai negali būti naudojami atliekant tyrimą ar teismo procese.
77 Be to, primintina, kad įrodymų vertinimas Komisijai nagrinėjant ginčus konkurencijos srityje reglamentuotas Sąjungos teisėje. Šiuo klausimu iš pirmesniuose 42–47 punktuose nurodytos teismų praktikos matyti, kad, nors laisvo įrodymų vertinimo principas turi viršenybę, reikia atsižvelgti į pagrindines teises ir Sąjungos bendruosius teisės principus.
78 Žinoma, šiame kontekste Sąjungos teismas gali atsižvelgti ir į valstybių narių teisę. Vis dėlto tai nereiškia, kad reikia taikyti valstybės narės, kurioje įrodymų surinkimas reglamentuotas griežčiausiai, teisę, juo labiau kad tiek nacionalinės teisės sistemose, tiek Sąjungos teisėje turi būti užtikrintos EŽTK įtvirtintos garantijos.
79 Iš tikrųjų, kai dėl teisinio klausimo negalima nustatyti vyraujančios tendencijos, kiek tai susiję su Sąjungos valstybių narių teisės sistemomis, Sąjungos lygiu vienodai aiškinti ir taikyti laisvo įrodymų vertinimo principą būtina tam, kad Komisijos atliekami patikrinimai kartelių bylose vyktų užtikrinant vienodą atitinkamų įmonių vertinimą. Jei to nebūtų, remiantis valstybės narės teisėje įtvirtintomis nacionalinės teisės normomis ir sąvokomis, būtų pažeista Sąjungos teisės vienovė (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals / Komisija, C‑550/07 P, EU:C:2010:512, 69–76 punktus).
80 Bet kuriuo atveju reikia atmesti ieškovių argumentą, kad, jeigu taikytina būtų pripažinta Nyderlandų teisė, pagal ją būtų draudžiama naudoti tokius įrašus.
81 Konkrečiau kalbant, ieškovės teigia, jog iš Rechtbank Rotterdam dviejų sprendimų, priimtų nagrinėjant Nederlandse Autoriteit Consument en Markt (Nyderlandų vartotojų ir rinkos apsaugos institucija, toliau – ACM) ir privačių įmonių ginčą, galima daryti išvadą, kad konkurento slapta daryti pokalbių telefonu įrašai nepriimtini kaip įrodymai pagal Nyderlandų teisę (2013 m. birželio 13 d. Rechtbank Rotterdam sprendimas, NL:RBROT:2013:CA3079 ir 2013 m. liepos 11 d. Rechtbank Rotterdam sprendimas, NL:RBROT:2013:5042).
82 Vis dėlto pažymėtina, kaip teisingai primena Komisija, kad šioje byloje ji teisėtomis priemonėmis surado įmonės slapta darytų pokalbių telefonu įrašus ir juos naudojo tyrime, o Rechtbank Rotterdam sprendimai susiję su Openbaar Ministerie (Prokuratūra, Nyderlandai) darytų pokalbių telefonu įrašų perdavimu ACM.
83 Be to, kaip aptarta per teismo posėdį, Rechtbank Rotterdam sprendimai buvo panaikinti dviem 2015 m. liepos 9 d. College van Beroep sprendimais (2015 m. liepos 9 d. College van Beroep voor het bedrijfsleven sprendimas; NL:CBB:2015:192 ir 2015 m. liepos 9 d. College van Beroep voor het bedrijfsleven sprendimas; NL :CBB :2015 :193). Kitaip nei Rechtbank Rotterdam, kuris panaikino baudas, nes nusprendė, kad neįrodyta, dėl kokių priežasčių šie įrašai buvo pateikti ACM, College van Beroep nusprendė, kad ACM turėjo teisę naudoti informaciją, gautą iš įrašų, kuriuos prokuratūra teisėtai paėmė vykdydama tyrimą baudžiamojoje byloje.
84 College van Beroep, be kita ko, patikslino, kad ACM pateikti įrašai galėjo būti laikomi su baudžiamąja byla susijusia informacija ir nebuvo jokio teisinio pagrindo reikalauti, kad prokuratūra patikrintų informaciją, kurią galėjo nagrinėti teismas, prieš tai, kai ji buvo pateikta ACM. College van Beroep nurodė, kad vienintelė keliama šių įrašų perdavimo sąlyga buvo tai, kad šis perdavimas būtų reikalingas dėl esminių bendrojo intereso pagrindų. Taigi College van Beroep nusprendė, kad kartelių draudimas yra esminis bendrojo intereso tikslas, nes jis susijęs su šalies ekonomine gerove. Galiausiai College van Beroep nurodė ir tai, kad ACM tokios informacijos negalėjo gauti kitokiu būdu ar mažiau kišdamasi.
85 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia nuspręsti, kad Komisija nepadarė pažeidimo naudodama ginčijamus pokalbių telefonu įrašus, kad įrodytų SESV 101 straipsnio pažeidimą.
86 Tokia pati išvada darytina ir dėl su tais įrašais susijusių užrašų, kurių priimtinumą ieškovės taip pat ginčija. Iš tikrųjų šiuo klausimu jos tik teigia, kad jų argumentai dėl įrašų naudojimo mutatis mutandis taikomi ir tiems užrašams.
87 Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti ir šiuos argumentus, remiantis šio sprendimo 42–85 punktuose pateiktais samprotavimais. Tačiau ieškovių argumentai dėl tų užrašų patikimumo bus nagrinėjami šio sprendimo 88 ir paskesniuose punktuose.
Dėl pokalbių telefonu užrašų patikimumo ir Komisijos įrodinėjimo pareigos vykdymo šiuo aspektu
88 Ginčijamo sprendimo 312–334 konstatuojamosiose dalyse Komisija, atsakydama į ieškovių per administracinę procedūrą pateiktus argumentus, kuriais ginčijamas pokalbių telefonu užrašų patikimumas, iš esmės teigia, jog šie originalūs garso įrašai buvo prieinami, todėl ji skrupulingai išnagrinėjo užrašus atsižvelgdama į šiuos įrašus. Komisija nurodo, kad atsižvelgė ir į aplinkybę, kad užrašai nebūtinai yra tiksli pokalbių telefonu kopija, o juos parengęs asmuo kartais prirašė asmeninių pastabų ar praleido pastraipas, kurios, jo nuomone, nebuvo pakankamai svarbios. Be to, užrašai aiškinti objektyviai ir protingai ir patikrinti atsižvelgiant į kitus bylos medžiagos dokumentus.
89 Ginčydamos pokalbių telefonu užrašų patikimumą, ieškovės iš esmės pateikia penkis kaltinimus. Pirma, tų pokalbių telefonu užrašai yra subjektyvi interpretacija. Antra, neaiškūs pokalbių datos ir juose dalyvavusių asmenų sąrašai. Trečia, Komisija padarė klaidų dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo. Ketvirta, tuos pokalbius užrašiusio asmens, t. y. M. K., pašnekovams Komisija turėjo išsiųsti prašymus pateikti informacijos, kad patikrintų pokalbių telefonu turinį, ir, penkta, jeigu garso įrašai ir užrašai neturi būti priimti kaip įrodymai, Heiploeg iškelta byla žlugtų.
90 Šiuo klausimu iš Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnio ir nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad konkurencijos teisės srityje, esant ginčui dėl pažeidimo egzistavimo, Komisija turi įrodyti konstatuotus pažeidimus ir pateikti įrodymų, kurie teisės požiūriu pakankamai patvirtintų pažeidimą sudarančių aplinkybių buvimą. Tuo tikslu ji turi pateikti pakankamai tikslių ir nuoseklių įrodymų, patvirtinančių, kad atitinkamas pažeidimas buvo padarytas (žr. 2012 m. birželio 27 d. Sprendimo Coats Holdings / Komisija, T‑439/07, EU:T:2012:320, 38 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
91 Kai Komisija, konstatuodama SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimą, remiasi rašytiniais įrodymais, atitinkamos įmonės turi ne paprasčiausiai nurodyti kitą įtikinamą teiginį, alternatyvų Komisijos aiškinimui, bet tinkamai pagrįsti, kad ginčijamame sprendime pateiktų įrodymų nepakanka pažeidimui konstatuoti. Reikia pripažinti, kad tokiu atveju, kai Komisija remiasi tiesioginiais įrodymais, atitinkamos įmonės turi įrodyti, jog Komisijos pateikti įrodymai yra nepakankami. Jau buvo nuspręsta, kad toks įrodinėjimo pareigos perkėlimas nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos (žr. 2012 m. birželio 27 d. Sprendimo Coats Holdings / Komisija, T‑439/07, EU:T:2012:320, 39 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
92 Tačiau nebūtinai kiekvienas Komisijos pateiktas įrodymas turi atitikti šiuos kriterijus, kiek tai susiję su kiekviena pažeidimo dalimi. Pakanka, kad šį reikalavimą atitiktų institucijos nurodomų duomenų bendrai vertinama visuma (žr. 2012 m. birželio 27 d. Sprendimo Coats Holdings / Komisija, T‑439/07, EU:T:2012:320, 40 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
93 Sprendime Komisijos panaudoti duomenys įmonės padarytam SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimui įrodyti turi būti vertinami ne kiekvienas atskirai, o kaip visuma (žr. 2012 m. birželio 27 d. Sprendimo Coats Holdings / Komisija, T‑439/07, EU:T:2012:320, 41 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
94 Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad antikonkurencinė veikla vykdoma slapta, todėl daugeliu atvejų išvada apie antikonkurencinį elgesį ar susitarimą turi būti daroma remiantis tam tikru skaičiumi sutapimų ir požymių, kurie, įvertinti kartu, nesant kitokio logiško paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas (žr. 2012 m. birželio 27 d. Sprendimo Coats Holdings / Komisija, T‑439/07, EU:T:2012:320, 42 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
95 Kaip priminta šio sprendimo 42 punkte, vienintelis reikšmingas kriterijus vertinant laisvai pateiktus įrodymus yra jų patikimumas. Remiantis bendromis taisyklėmis įrodinėjimo srityje, dokumento patikimumas, taigi ir jo įrodomoji galia, priklauso nuo jo kilmės, parengimo aplinkybių, adresato ir turinio patikimumo. Todėl, be kita ko, didelę reikšmę reikia suteikti tam, kad dokumento parengimas buvo glaudžiai susijęs su faktinėmis aplinkybėmis, arba tam, kad jį parengė tiesioginis šių aplinkybių liudytojas. Be to, reikia priminti, kad vien tai, jog informaciją pateikė įmonės, pateikusios prašymą taikyti 2006 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, nepaneigia jos įrodomosios galios (žr. 2012 m. birželio 27 d. Sprendimo Coats Holdings / Komisija, T‑439/07, EU:T:2012:320, 45 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
96 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką jokia Sąjungos teisės nuostata ar bendrasis teisės principas nedraudžia Komisijai įmonės atžvilgiu remtis kitų pažeidimo padarymu kaltinamų įmonių parodymais. Priešingu atveju Komisijai tenkanti SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimų įrodymo našta būtų nepakeliama ir nesuderinama su ESV sutartimi jai skirta užduotimi prižiūrėti tinkamą šių nuostatų taikymą (žr. 2012 m. birželio 27 d. sprendimo Coats Holdings / Komisija, T‑439/07, EU:T:2012:320, 46 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
97 Tam tikras nepasitikėjimas pagrindinių neteisėto kartelio dalyvių savanoriškai pateikta informacija suprantamas, nes šie dalyviai gali sumenkinti savo ir padidinti kitų dalyvių indėlio svarbą darant pažeidimą. Vis dėlto, atsižvelgiant į 2006 m. pranešime dėl bendradarbiavimo numatytos procedūros vidinę logiką, tai, jog prašoma jį taikyti, kad būtų sumažinta bauda, nebūtinai sukuria paskatą pateikti iškreiptus įrodymus apie kitus inkriminuojamo kartelio dalyvius. Bet koks bandymas suklaidinti Komisiją gali sukelti abejonių dėl įmonės nuoširdumo ir bendradarbiavimo išsamumo, dėl ko ši įmonė gali netekti galimybės visapusiškai pasinaudoti tuo pranešimu dėl bendradarbiavimo (pagal analogiją žr. 2012 m. birželio 27 d. Sprendimo Coats Holdings / Komisija, T‑439/07, EU:T:2012:320, 47 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
98 Konkrečiai kalbant, tai, kad asmuo prisipažino padaręs pažeidimą, taip pat pripažino kitas faktines aplinkybes nei tos, kurios tiesiogiai matyti iš nagrinėjamų dokumentų, a priori suponuoja, kad jei nėra konkrečių tam prieštaraujančių aplinkybių, tas asmuo yra apsisprendęs sakyti tiesą. Taigi pareiškimai, prieštaraujantys juos pateikiančiojo interesams, iš esmės turi būti laikomi ypač patikimais įrodymais (žr. 2012 m. birželio 27 d. sprendimo Coats Holdings / Komisija, T‑439/07, EU:T:2012:320, 48 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
99 Tačiau atitinkamų įmonių pareiškimai, padaryti pagal prašymus taikyti 2006 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo, turi būti vertinami atsargiai, ir paprastai jų negalima laikyti ypač patikimais įrodymais, jei jų nepatvirtino kita informacija (2012 m. birželio 27 d. Sprendimo Coats Holdings / Komisija, T‑439/07, EU:T:2012:320, 49 punktas).
100 Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, dėl dalyvavimo kartelyje kaltinamos įmonės pareiškimai, kurių teisingumą ginčija kelios kitos kaltinamos įmonės, negali būti laikomi pakankamu pastarųjų padaryto pažeidimo įrodymu, jeigu jie nepagrįsti kitais įrodymais (žr. 2012 m. birželio 27 d. Sprendimo Coats Holdings / Komisija, T‑439/07, EU:T:2012:320, 50 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
101 Atsižvelgiant būtent į šio sprendimo 90–100 punktuose nurodytą teismų praktiką, reikia patikrinti, ar ginčijamame sprendime Komisija teisėtai naudojo su garso įrašais susijusius užrašus kaip pakankamai patikimus įrodymus.
102 Šiuo atveju ginčijamo sprendimo 31–39 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad Komisija atitinkamų įmonių ir privačių asmenų patalpose atliko patikrinimus, kad galėtų vykdyti tyrimą. Per šiuos patikrinimus Komisija rado, be kita ko, Heiploeg ir Kok Seafood pokalbių telefonu garso įrašus ir su šiais įrašais susijusius užrašus, kuriuos Kok Seafood padarė nežinant Heiploeg (žr. ginčijamo sprendimo 262, 266 ir 268 konstatuojamąsias dalis). Kaip priminta šio sprendimo 58 punkte, ieškovės neginčijo šio patikrinimo teisėtumo.
103 Kiek tai susiję su pirmuoju kaltinimu, kad užrašai yra subjektyvi interpretacija, pakanka priminti, kad vienintelis reikšmingas kriterijus vertinant laisvai pateiktus įrodymus yra jų patikimumas (žr. šio sprendimo 42 punktą).
104 Šioje byloje pažymėtina, kad Komisija pripažįsta, jog užrašai nebūtinai tiksliai atkartoja užrašytus pokalbius telefonu ir kad kai kurie įrašai buvo sunaikinti (žr. ginčijamo sprendimo 315 konstatuojamąją dalį); beje, Komisija į tai atsižvelgė atlikdama jų analizę, kaip ir į tai, kad užrašus daręs asmuo kartais pridėdavo asmeninių pastabų (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 321, 322, 324 ir 325 konstatuojamąsias dalis).
105 Be to, Komisija išnagrinėjo užrašus atsižvelgdama į garso įrašus, kai šie buvo prieinami, ir jos pateiktą tų užrašų aiškinimą patvirtino Kok Seafood (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 138, 182, 325 konstatuojamąsias dalis).
106 Ieškovės Komisiją kaltina ir tuo, kad ji neatsižvelgė į prierašą „su Klaas Puul“, anot jų, M. K. padarytą ginčijamo sprendimo 206 konstatuojamojoje dalyje nurodytuose užrašuose, kuris keičia ištartų žodžių prasmę. Šiam argumentui negalima pritarti, nes toks prierašas visiškai nedaro įtakos šių užrašų įrodomajai vertei. Iš tikrųjų, nepaisant to prierašo, nagrinėjami užrašai patvirtina, kad Heiploeg ir Klaas Puul palaikė ryšius, siekdamos susitarti dėl pardavimo kainų didinimo, kaip teisingai tai pažymėjo Komisija ginčijamo sprendimo 207 ir 208 konstatuojamosiose dalyse.
107 Beje, ieškovės nepateikia jokių įtikinamų įrodymų, patvirtinančių, kad tas prierašas nagrinėjamiems užrašams suteikia kitą reikšmę. Reikia pažymėti ir tai, kad šie užrašai atitinka kitus bylos medžiagoje esančius dokumentus, kaip antai Klaas Puul pareiškimus ir patvirtinamuosius dokumentus (žr. ginčijamo sprendimo 333 konstatuojamąją dalį).
108 Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti ieškovių pirmąjį kaltinimą.
109 Dėl antrojo kaltinimo, kad nepakankamai aiškūs pokalbių datos ir juose dalyvavusių asmenų sąrašas, reikia konstatuoti, kad ieškovės nenurodo jokio konkretaus pavyzdžio šiam teiginiui pagrįsti. Vienintelis jų pateiktas pavyzdys yra prierašas „su Klaas Puul“, nurodytas ginčijamo sprendimo 206 konstatuojamojoje dalyje. Tačiau, kaip konstatuota šio sprendimo 106 punkte, toje konstatuojamojoje dalyje pateikta užrašų ištrauka patvirtina, kad Heiploeg ir Klaas Puul palaikė ryšius, siekdamos derinti pardavimo kainų strategiją.
110 Bet kuriuo atveju, priešingai, nei teigia ieškovės, iš nurodytų užrašų galima spręsti apie pokalbiuose dalyvavusių asmenų, išvardytų tuose užrašuose, tapatybę ir apie tai, kada šie pokalbiai vyko, kaip tai teisingai nurodyta, be kita ko, ginčijamo sprendimo 96 ir 207 konstatuojamosiose dalyse.
111 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia atmesti antrąjį kaltinimą.
112 Kiek tai susiję su trečiuoju kaltinimu, kad Komisija padarė klaidą paskirstydama įrodinėjimo pareigą, reikia pažymėti, kad, remiantis teismų praktika, kai Komisija remiasi įrodymais, kurie iš esmės yra pakankami pažeidimui įrodyti, atitinkamai įmonei nepakanka remtis galimybe, jog atsirado aplinkybė, kuri galėjo turėti poveikį minėtų įrodymų įrodomajai vertei. Priešingai, išskyrus atvejus, kai tokio įrodymo atitinkama įmonė negalėjo pateikti dėl pačios Komisijos elgesio, ta įmonė privalo teisiniu požiūriu pakankamai įrodyti, pirma, kad egzistuoja aplinkybė, kuria ji remiasi, antra, kad šia aplinkybe paneigiama įrodymų, kuriais remiasi Komisija, įrodomoji galia (žr. 2014 m. vasario 6 d. Sprendimo AC‑Treuhand / Komisija, T‑27/10, EU:T:2014:59, 64 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).
113 Taigi, nustatydama ieškovėms inkriminuoto pažeidimo faktines aplinkybes, Komisija rėmėsi ginčijame sprendime nurodytais su įmonėmis tiesiogiai susijusiais rašytiniais įrodymais.
114 Todėl Komisija teisingai primena, kad, jeigu ji remiasi tiesioginiais įrodymais, atitinkama įmonė turi ne paprasčiausiai nurodyti kitą įtikinamą Komisijos teiginį, bet ir pagrįsti, kad pateiktų įrodymų nepakanka pažeidimui konstatuoti (šiuo klausimu žr. 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. / Komisija, C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, EU:C:2004:6, 81 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir 2014 m. vasario 6 d. Sprendimo AC‑Treuhand / Komisija, T‑27/10, EU:T:2014:59, 63 ir 64 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką).
115 Vis dėlto, kaip ginčijamo sprendimo būtent 334 ir 342 konstatuojamosiose dalyse teisingai nurodė Komisija, reikia konstatuoti, kad ieškovės pateikė tik neaiškios kritikos dėl pačių įrodinėjimo priemonių ir neginčijo išvadų, kurias Komisija padarė jomis remdamasi. Be to, jos nepateikė jokio kito įtikinamo paaiškinimo ir neįrodė, kad įrodymų nepakako pažeidimui konstatuoti.
116 Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti trečiąjį kaltinimą.
117 Kiek tai susiję su ketvirtuoju kaltinimu, kad Komisija turėjo patikrinti pokalbių turinį išsiųsdama tų pokalbių dalyvėms prašymus pateikti informacijos, reikia pritarti Komisijai, kad visos atitinkamos įmonės, įskaitant Heiploeg ir Kok Seafood, turėjo galimybę patikrinti Komisijos aiškinimą ir pateikti kitokius galimus aiškinimus.
118 Šiuo aspektu reikia pažymėti, jog ginčijamo sprendimo 37 ir 38 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad ginčijamo sprendimo adresatės gavo DVD su Komisijos turimos bylos medžiagos dokumentais, o Heiploeg susipažino net ir su kitais dokumentais Komisijos patalpose. Be to, visos pranešimo apie kaltinimus adresatės pateikė rašytines pastabas ir buvo išklausytos 2013 m. vasario 7 d. vykusiame posėdyje.
119 Per administracinę procedūrą Heiploeg turėjo galimybę susipažinti ir su nagrinėjamais užrašais ir garso įrašais; tai patvirtina aplinkybė, kad Heiploeg prašė pateikti tam tikrų garso įrašų kopiją ir ją gavo.
120 Nepaisant to, kad dalis šių įrašų buvo sunaikinti (žr. ginčijamo sprendimo 315 konstatuojamąją dalį), ieškovės turėjo visas galimybes patikrinti užrašų tikrumą pagal įrašus ir niekada netvirtino, kad susidūrė su sunkumais šiuo klausimu. Bet kuriuo atveju aplinkybė, kad Komisija neišsiuntė prašymų pateikti informacijos pokalbių telefonu dalyvėms, nedaro poveikio Kok Seafood patalpose rastų užrašų patikimumui.
121 Todėl negalima pritarti ir ketvirtajam kaltinimui.
122 Kiek tai susiję su penktuoju kaltinimu, ieškovės tvirtina, kad jeigu įrašai ir su jais susiję užrašai nebūtų priimti kaip įrodymai, Heiploeg iškelta byla žlugtų, nes likę įrodymai yra tik Klaas Puul pareiškimai, pateikti, kad ji būtų atleista nuo baudos arba kad bauda būtų sumažinta.
123 Kaip priminta šio sprendimo 96 punkte nurodytoje teismo praktikoje, pagal jokią Sąjungos teisės nuostatą ar bendrąjį teisės principą nedraudžiama Komisijai įmonės atžvilgiu remtis kitų pažeidimo padarymu kaltinamų įmonių parodymais. Priešingu atveju Komisijai tenkanti SESV 101 ir 102 straipsnių pažeidimų įrodinėjimo pareiga būtų nepakeliama ir nesuderinama su Sutartimi jai skirta užduotimi prižiūrėti tinkamą šių nuostatų taikymą.
124 Anot ieškovių, įmonės, kuri kaltinama dėl dalyvavimo kartelyje, pareiškimas negali būti laikomas pakankamu įrodymu, kad jos padarė pažeidimą, jeigu tai nepatvirtinta kitais įrodymais.
125 Tačiau iš šio sprendimo 100 punkte primintos teismo praktikos matyti, jog tam, kad kiltų abejonių dėl kartelyje dalyvavusios įmonės pareiškimo įrodomosios galios, tokio pareiškimo teisingumą turi paneigti kelios kitos kaltinamos įmonės. Šioje byloje pakanka konstatuoti, kad ieškovės ginčija tik Klaas Puul pareiškimų naudojimą, bet nepateikia argumentų, keliančių abejonių dėl pagal juos konstatuotų faktinių aplinkybių teisingumo. Maža to, nė viena iš kitų kartelyje dalyvavusių įmonių neginčija tų pareiškimų teisingumo (žr. ginčijamo sprendimo 300–311 konstatuojamąsias dalis).
126 Be to, ieškovės klaidingai mano, kad jeigu nebūtų atsižvelgta į garso įrašus ir su jais susijusius užrašus, likę įrodymai būtų vien Klaas Puul pareiškimai, kuriuos ji pateikė, siekdama atleidimo nuo baudos ar jos sumažinimo. Šiuo klausimu, kaip ir pirmesniuose 17 ir 66 punktuose, reikia pažymėti, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas ir kitais įrodymais, kurių reikšmės nagrinėjant šį ginčą ieškovės neginčija, t. y. visų pirma likusia patikrinimo medžiaga, Stührk atsakymu į pranešimą apie kaltinimus ir Klaas Puul pareiškimams pagrįsti jos atsiųstais patvirtinamaisiais dokumentais (žr. ginčijamo sprendimo 55–224 konstatuojamąsias dalis).
127 Taigi, kaip matyti iš 93 punkte primintos teismo praktikos ir kaip teisingai pažymi Komisija, sprendime Komisijos panaudoti duomenys įmonės padarytam SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimui įrodyti turi būti vertinami ne kiekvienas atskirai, o kaip visuma.
128 Šiomis aplinkybėmis negalima pritarti ir penktajam kaltinimui.
129 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia nuspręsti, kad neįrodyta, jog Komisija pažeidė SESV 101 straipsnį ar Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnį dėl to, kad šioje byloje naudojo ginčijamus nagrinėjamus pokalbių telefonu įrašus ar su jais susijusius užrašus.
130 Todėl reikia atmesti pirmąjį ir antrąjį pagrindus.
Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija neteisingai atsisakė atsižvelgti į ieškovių nepajėgumą mokėti baudą, kaip tai suprantama pagal gairių 35 punktą
131 Pateikdamos šį ieškinio pagrindą ieškovės teigia, kad Komisija padarė kelias fakto ir teisės klaidas, nes atmetė jų prašymą sumažinti baudą, grindžiamą nepajėgumu ją sumokėti. Jos nurodo, kad, pirma, baudos sumokėjimas sukels pavojų jų gyvybingumui, antra, dėl šio sumokėjimo labai nuvertės įmonės turtas ir, trečia, šiuo atveju susiklostys labai ypatinga finansinė ir socialinė padėtis.
132 Gairių 35 punkte, kuriame nurodyta už SESV 101 straipsnio pažeidimą baudžiamos įmonės pajėgumo mokėti baudą įtaka apskaičiuojant jai galimą skirti baudą, nustatyta:
„Išskirtinėmis aplinkybėmis Komisija gali, jeigu yra to prašoma, atsižvelgti į ypatingoje finansinėje ir socialinėje padėtyje atsidūrusios įmonės nepajėgumą mokėti baudą. Komisija jokiu būdu nemažins baudos vien konstatavusi, kad įmonė atsidūrė nepalankioje ar nuostolingoje finansinėje situacijoje. Baudą sumažinti bus galima tik remiantis objektyviais įrodymais, kad baudos skyrimas pagal šiose Gairėse numatytas sąlygas sukels nepataisomą pavojų susijusios įmonės ekonominiam gyvybingumui ir visiškai nuvertins jos turtą.“
133 Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, priėmusi elgesio taisykles, kaip antai gaires, ir apie jas pranešusi viešai paskelbdama, jog nuo šio momento taikys jas atvejams, kuriems skirtos šios taisyklės, Komisija pati apribojo savo diskreciją ir negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju jos veiksmai bus pripažinti bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos, pažeidimu (2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. / Komisija, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, EU:C:2005:408, 211 punktas ir 2012 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Ecka Granulate et non ferrum Metallpulver / Komisija, T‑400/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:675, 40 punktas).
134 Pirmiausia pažymėtina, kad pagal gairių 35 punktą bauda gali būti sumažinta tik išskirtinėmis aplinkybėmis ir laikantis šiame punkte nustatytų reikalavimų. Taigi, pirma, turi būti įrodyta, kad skirta bauda „sukels nepataisomą pavojų susijusios įmonės ekonominiam gyvybingumui ir visiškai nuvertins jos turtą“. Antra, taip pat turi būti įrodyta „ypatinga finansinė ir socialinė padėtis“. Be to, reikia priminti, kad šios dvi sąlygų grupės anksčiau yra patvirtintos Sąjungos teismų.
135 Dėl pirmosios sąlygų grupės buvo nuspręsta, kad Komisija iš principo nėra įpareigota apskaičiuodama baudą už konkurencijos taisyklių pažeidimą atsižvelgti į sunkią konkrečios įmonės finansinę padėtį, nes tokios pareigos pripažinimas reikštų, jog prasčiausiai prie rinkos sąlygų prisitaikiusiai įmonei būtų suteiktas nepagrįstas konkurencinis pranašumas (2005 m. birželio 28 d. Sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. / Komisija, C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, EU:C:2005:408, 327 punktas ir 2012 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Ecka Granulate et non ferrum Metallpulver / Komisija, T‑400/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:675, 94 punktas).
136 Dėl šios priežasties vien nepalankios arba nuostolingos atitinkamos įmonės finansinės padėties konstatavimo nepakanka grindžiant prašymą, kuriuo siekiama, kad Komisija atsižvelgtų į tos įmonės nepajėgumą mokėti baudą ir jai ją sumažintų.
137 Be to, iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad pagal Sąjungos teisę Sąjungos valdžios institucijai savaime nedraudžiama imtis priemonės, kuri lemtų konkrečios įmonės bankrotą ar likvidavimą. Nors dėl šios procedūros gali būti pažeisti savininkų arba akcininkų finansiniai interesai, tai nereiškia, kad asmeniniai, materialūs ir nematerialūs įmonės elementai taip pat praras savo vertę (2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Tokai Carbon ir kt. / Komisija, T‑236/01, T‑244/01–T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01, EU:T:2004:118, 372 punktas ir 2012 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Ecka Granulate et non ferrum Metallpulver / Komisija, T‑400/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:675, 50 punktas).
138 Negalima sutikti, kad priimdama gairių 35 punktą Komisija privalėjo laikytis kokios nors nesuderinamos su šia teismų praktika pareigos. Tai patvirtina aplinkybė, kad toje dalyje minimas ne įmonės bankrotas, o kalbama apie „ypatingą finansinę ir socialinę padėtį“, kai baudos skyrimas „sukels nepataisomą pavojų susijusios įmonės ekonominiam gyvybingumui ir visiškai nuvertins jos turtą“ (2012 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Novácke chemické závody / Komisija, T‑352/09, EU:T:2012:673, 188 punktas).
139 Remiantis tuo, darytina išvada, kad, kiek tai susiję su gairių 35 punktą taikymu, vien aplinkybė, jog baudos už konkurencijos taisyklių pažeidimą skyrimas gali lemti atitinkamos įmonės bankrotą, nėra pakankama. Iš tiesų bendrovės likvidavimas nebūtinai reiškia aptariamos įmonės išnykimą. Kaip įmonė, ji gali ir toliau egzistuoti padidinus bendrovės kapitalą arba kitam ūkio subjektui perėmus visą jos turtą. Toks perėmimas gali įvykti arba įsigijus įmonę savo noru, arba priverstinai pardavus veiklą vykdančios bendrovės turtą (2012 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Novácke chemické závody / Komisija, T‑352/09, EU:T:2012:673, 189 punktas).
140 Taigi gairių 35 punkte padarytą nuorodą į atitinkamos įmonės turto nuvertėjimą reikia suprasti kaip apimančią situaciją, kai įmonės perėmimas šio sprendimo 139 punkte nurodytomis sąlygomis atrodo mažai tikėtinas ar net neįmanomas. Tokiu atveju šios įmonės turto elementai bus siūlomi parduoti atskirai ir gali būti, kad neatsiras jokio didelės jų dalies pirkėjo arba geriausiu atveju jie bus parduoti tik už labai mažą kainą (2012 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Ecka Granulate et non ferrum Metallpulver / Komisija, T‑400/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:675, 98 punktas).
141 Dėl antros sąlygų grupės, susijusios su ypatinga finansine ir socialine padėtimi, remiantis teismo praktika, daroma nuoroda į galimus baudos sumokėjimo padarinius, be kita ko, kiek tai susiję su nedarbo didėjimu arba atitinkamos įmonės tiekėjų ir klientų ekonominių sektorių nuosmukiu (2006 m. birželio 29 d. Sprendimo SGL Carbon / Komisija, C‑308/04 P, EU:C:2006:433, 106 punktas ir 2012 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Ecka Granulate et non ferrum Metallpulver / Komisija, T‑400/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:675, 99 punktas).
142 Todėl jei pirma nurodytos kumuliacinės sąlygos būtų įvykdytos, baudos, dėl kurios įmonė gali išnykti, skyrimas prieštarautų gairių 35 punkte siekiamam tikslui. Dėl šios priežasties to punkto taikymas atitinkamoms įmonėms yra konkreti proporcingumo principo išraiška sankcijų už konkurencijos taisyklių pažeidimus srityje (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Ecka Granulate et non ferrum Metallpulver / Komisija, T‑400/09, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:675, 100 punktą).
143 Galiausiai, kaip Komisija teisingai ne kartą priminė procesuose Bendrajame Teisme, kadangi gairių 35 punkto taikymas yra paskutinis elementas, į kurį atsižvelgiama nustatant baudų, skiriamų už įmonėms taikomų konkurencijos taisyklių pažeidimą, dydį, SESV 261 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnyje numatyta neribota jurisdikcija apima nubaustų įmonių pajėgumo mokėti baudą vertinimą.
144 Dėl šios jurisdikcijos apimties primintina, kad ji yra priemonė, skirta įgyvendinti veiksmingos teisminės gynybos principui, t. y. bendrajam Sąjungos teisės principui, kuris šiuo metu įtvirtintas Pagrindinių teisų chartijos 47 straipsnyje ir Sąjungos teisėje atitinka EŽTK 6 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Chalkor / Komisija, C‑386/10 P, EU:C:2011:815, 51 punktą; 2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Otis ir kt., C‑199/11, EU:C:2012:684, 47 punktą ir 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Schindler Holding ir kt. / Komisija, C‑501/11 P, EU:C:2013:522, 36 punktą).
145 Iš tikrųjų pagal teismo praktiką aplinkybė, jog per administracinę procedūrą „bausmę“ pirmiausia skiria administracinė institucija, nereiškia, kad nesilaikoma EŽTK 6 straipsnio. Tačiau tam, kad būtų laikomasi šio straipsnio, administracinės institucijos sprendimą, netenkinantį EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, vėliau turi patikrinti neribotą jurisdikciją turinti teisminė institucija. Vienas iš tokios institucijos požymių yra teisė pakeisti žemesnės institucijos priimtą sprendimą visais klausimais tiek dėl faktinių aplinkybių, tiek dėl teisės. Be kita ko, ši teisminė institucija turi turėti kompetenciją gilintis į visus fakto ir teisės klausimus, reikšmingus nagrinėjant ginčą, dėl kurio į ją kreiptasi (2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Schindler Holding ir kt. / Komisija, C‑501/11 P, EU:C:2013:522, 35 punktas).
146 Be to, tai, kad teismas savo iniciatyva nekontroliuoja viso ginčijamo sprendimo, nepažeidžia veiksmingos teisminės gynybos principo. Tam, kad šio principo būtų laikomasi, nereikalaujama, kad Bendrasis Teismas, kuris, žinoma, turi pareigą atsakyti į pateiktus ieškinio pagrindus ir vykdyti ir teisinę, ir faktinę kontrolę, savo iniciatyva turėtų iš naujo išsamiai išnagrinėti bylos medžiagą (2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Chalkor / Komisija, C‑386/10 P, EU:C:2011:815, 66 punktas).
147 Taigi nepažeisdamas su viešąja tvarka susijusių pagrindų, kuriuos turi išnagrinėti ir prireikus nurodyti savo iniciatyva, Sąjungos teismas privalo vykdyti jam priskiriamą kontrolę, remdamasis ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, pateiktomis ieškinio pagrindams pagrįsti, ir negali remtis su šių aplinkybių vertinimu susijusia Komisijos diskrecija, kad atsisakytų vykdyti išsamią teisinę ir faktinę kontrolę (šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Chalkor / Komisija, C‑386/10 P, EU:C:2011:815, 62 punktą).
148 Galiausiai, neribotą jurisdikciją turintis teismas, išnagrinėjęs šalių jam nurodytas aplinkybes, iš esmės turi atsižvelgti į teisinę ir faktinę padėtį, susiklosčiusią tuo metu, kai jis priima sprendimą, jei mano, jog galima pagrįstai pasinaudoti teise keisti sprendimus (šiuo klausimu žr. 1974 m. kovo 6 d. Sprendimo Istituto Chemioterapico Italiano ir Commercial Solvents / Komisija, 6/73 ir 7/73, EU:C:1974:18, 51 ir 52 punktus; 1995 m. liepos 14 d. Sprendimo CB / Komisija, T‑275/94, EU:T:1995:141, 61 punktą ir 2011 m. spalio 5 d. Sprendimo Romana Tabacchi / Komisija, T‑11/06, EU:T:2011:560, 282–285 punktus).
149 Atsižvelgiant būtent į šią teismų praktiką, į šalių Bendrajame Teisme pateiktus argumentus ir į po teismo posėdžio ieškovių pateiktą informaciją, reikia įvertinti ginčijamame sprendime pateiktus argumentus.
150 Šiuo atveju ginčijamo sprendimo 562–566 konstatuojamosiose dalyse Komisija atmetė ieškovių prašymą sumažinti baudą dėl jų nepajėgumo ją mokėti ir iš esmės nurodė, kad, pirma, baudos sumažinimas nesumažintų bankroto grėsmės, o, antra, ieškovės neįrodė, kad po galimo bankroto jų turtas nebebus naudojamas pramonėje, todėl jų turto nuvertėjimas būtų esminis. Anot Komisijos, buvo tikėtina, kad Heiploeg ar bent tam tikros Heiploeg grupės bendrovės bus perimtos ir tęs veiklą „as a going concern“. Ji nusprendė, kad bet kuriuo atveju, net jeigu Heiploeg turtas bus parduotas atskirai, jis bus parduotas konkuruojančiai įmonei ar naujam sektoriaus dalyviui ir bus toliau naudojamas pramonėje.
151 Ieškovės ginčija, pirma, Komisijos argumentus, kad jų finansinė padėtis jau buvo tokia bloga, kad bankrotas buvo galimas ir neskyrus baudos. Ieškovės remiasi atnaujinta auditorių įmonės atliktos 2012 m. spalio 24 d. ataskaitos versija (toliau – P ataskaita), kuri Komisijai buvo pateikta per administracinę procedūrą.
152 Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš P ataskaitos matyti, jog ieškovės jau buvo ypač sunkioje finansinėje padėtyje dar iki Komisijos skirtos baudos, dėl kurios jos atsidūrė ant bankroto ribos.
153 P ataskaitoje nurodyta, kad po 2012 m. birželio mėn. vykdyto finansinio restruktūrizavimo ieškovėms tam tikromis sąlygomis vos užteko finansavimo einamiesiems reikalams tvarkyti.
154 Be to, šiame dokumente nurodyta, kad skolos ir pelno iki palūkanų, mokesčių, nusidėvėjimo ir amortizacijos santykio rodiklis, pagal kurį nustatomas įmonės pajėgumas grąžinti skolą, buvo ypač didelis (2011 m. rodiklis buvo 16,2) ir kad per 2012–2013 finansinių metų pirmus 6 mėnesius šis pelnas iki palūkanų, mokesčių, nusidėvėjimo ir amortizacijos buvo gerokai mažesnis, nei prognozuota (0,7 mln. EUR vietoje 3,9 mln. EUR).
155 Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad, priešingai, nei teigia ieškovės, P ataskaita neįrodo, kad jos būtų išvengusios bankroto, jeigu joms bauda nebūtų skirta.
156 Žinoma, tiesa, kad, kaip teigia ieškovės, skirta bauda padidino bankroto grėsmę. Vis dėlto, kaip priminta šio sprendimo 137 punkte, reikia pažymėti, kad, pirma, pagal Sąjungos teisę Sąjungos valdžios institucijai savaime nedraudžiama imtis priemonės, kuri lemtų konkrečios įmonės bankrotą ar likvidavimą.
157 Be to, taikant gairių 35 punktą nepakanka įrodyti, kad skyrus baudą atitinkama įmonė bus pripažinta bankrutuojančia. Pagal šį punktą turi egzistuoti „objektyv[ūs] įrodym[ai], kad baudos skyrimas <...> sukels nepataisomą pavojų atitinkamos įmonės ekonominiam gyvybingumui ir visiškai nuvertins jos turtą“, o taip savaime nėra aptariamą įmonę eksploatuojančių bendrovių bankroto atveju (žr. šio sprendimo 138 punktą).
158 Vadinasi, Komisija teisingai nusprendė, kad baudos sumažinimas nesumažins bankroto rizikos.
159 Antra, dėl ieškovių argumento, kad sumokėjus baudą įmonės turtas praras didelę dalį vertės, reikia pažymėti, jog šis argumentas taip pat nepateisina to, kad siekiant sumažinti joms skirtą baudą būtų atsižvelgta į ieškovių nepajėgumą ją mokėti.
160 Pirmiausia šiuo klausimu pažymėtina, kad Heiploeg buhalterinė vertė, kuri, remiantis P ataskaita, sudarė 178 mln. EUR, buvo apskaičiuota 2012 m. kovo 31 d., t. y. beveik prieš dvejus metus iki įmonės bankroto, kuris įvyko 2014 m. sausio mėn. Todėl, atsižvelgiant į Heiploeg finansinius sunkumus, negalima atmesti tikimybės, kad jos buhalterinė vertė būtų buvusi mažesnė 2014 m. pradžioje, t. y. kai vyko bankrotas.
161 Žinoma, tiesa, kad, kaip teigia ieškovės, P ataskaitoje nuspręsta, jog bankroto atveju įmonės turto vertė sumažėtų 50 %, ir kad po teismo posėdžio jų pateikta informacija rodo, jog po bankroto visa tam tikro Heiploeg turto pardavimo vertė sudarė mažiau nei 70 mln. EUR.
162 Vis dėlto pažymėtina, kad iš bankroto administratorių ataskaitos ir iš informacijos, kurią ieškovės pateikė po teismo posėdžio, matyti, jog didelę dalį atitinkamo turto, kaip antai Zoutkamp (Nyderlandai) apdorojimo punktas, perėmė pirkėjai, kurie toliau eksploatavo įmonę Šiaurės jūros krevečių apdorojimo ir pardavimo sektoriuje.
163 Vadinasi, Heiploeg likvidavimas nelėmė jos išnykimo. Priešingai, ji toliau egzistavo, nes kiti subjektai ją toliau eksploatavo.
164 Šiomis aplinkybėmis, priešingai, nei teigia ieškovės, dėl skirtos baudos atitinkamos įmonės turtas neprarado visos vertės, kaip tai suprantama pagal gairių 35 punktą.
165 Trečia, dėl ieškovių argumento, susijusio su ypatingomis jų veiklos socialinėmis ir ekonominėmis aplinkybėmis, pažymėtina, kad ginčijamame sprendime šis klausimas nenagrinėtas.
166 Vis dėlto, kadangi, kaip nurodyta šio sprendimo 150–164 punktuose, Komisija teisingai nusprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog pirmos grupės kumuliacinės sąlygos, susijusios su baudos dydžio sumažinimu dėl nepajėgumo ją mokėti, nebuvo tenkinamos, ji nepadarė klaidos nuspręsdama, kad nereikėjo nagrinėti antros sąlygų grupės.
167 Bet kuriuo atveju, nors P ataskaitoje iš tikrųjų buvo numatyta, kad Heiploeg bankrotas lems darbo vietų netekimą, taigi nedarbo lygio kilimą visoje Groningeno (Nyderlandai) provincijoje, bankroto administratorių ataskaitoje buvo nurodyta, kad kitam subjektui perėmus Heiploeg veiklą realiai išliks įmonės buveinė ir Zoutkamp apdorojimo punktas, o tai leis išlaikyti didžiąją dalį užimtumo regione ir išsaugoti apie 200 krevečių gaudytojų darbo vietų.
168 Remiantis visais pateiktais argumentais, reikia nuspręsti, jog ieškovės neįrodė, kad buvo tenkinamos baudos dydžio sumažinimo dėl tariamo jų nepajėgumo ją mokėti, kaip tai suprantama pagal gairių 35 punktą, sąlygos. Todėl trečiąjį pagrindą reikia atmesti.
169 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, būtent dėl to, kad nė vienas iš ieškovių pateiktų pagrindų, kuriais grindžiami jų reikalavimas panaikinti ir reikalavimas pakeisti sprendimą, nepagrįstas, reikia atmesti visą ieškinį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
170 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovės pralaimėjo bylą, iš jų priteisiamos bylinėjimosi išlaidos pagal Komisijos pateiktus reikalavimus.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Priteisti iš Goldfish BV, Heiploeg BV, Heiploeg Beheer BV ir Heiploeg Holding BV bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2016 m. rugsėjo 8 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
Turinys
Ginčo aplinkybės
Ginčijamas sprendimas
Procesas ir šalių reikalavimai
Dėl teisės
Dėl pirmojo ir antrojo pagrindų, susijusių su SESV 101 straipsnio ir Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnio pažeidimu, padarytu dėl to, kad Komisija naudojo atitinkamai slapta padarytus garso įrašus ir su šiais įrašais susijusius užrašus
Dėl slapta darytų pokalbių telefonu įrašų ir su šiais pokalbiais susijusių užrašų naudojimo teisėtumo, siekiant įrodyti, kad padarytas SESV 101 straipsnio pažeidimas
Dėl pokalbių telefonu užrašų patikimumo ir Komisijos įrodinėjimo pareigos vykdymo šiuo aspektu
Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su tuo, kad Komisija neteisingai atsisakė atsižvelgti į ieškovių nepajėgumą mokėti baudą, kaip tai suprantama pagal gairių 35 punktą
Dėl bylinėjimosi išlaidų