Byla T‑54/14
Goldfish BV ir kt.
prieš
Europos Komisiją
„Konkurencija – Karteliai – Belgijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Nyderlandų Šiaurės jūros krevečių rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas SESV 101 straipsnio pažeidimas – Kainų nustatymas ir parduodamų prekių kiekių pasidalijimas – Įrodymų priimtinumas – Slapta darytų pokalbių telefonu įrašų naudojimas kaip įrodymų – Pajėgumo mokėti baudą vertinimas – Neribota jurisdikcija“
Santrauka – 2016 m. rugsėjo 8 d. Bendrojo Teismo (devintoji kolegija) sprendimas
1. Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas – Įrodymai, kuriais galima remtis – Komisijos teisėtai surinka informacija, kurią prieš tai neteisėtu būdu gavo tretieji asmenys – Leistinumas – Sąlygos – Teisingo bylos nagrinėjimo ir teisių į gynybą principų nepaisymas
(SESV 101 ir 263 straipsniai; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 ir 47 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 2 ir 20 straipsniai)
2. Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas – Komisijos pareiga įrodyti pažeidimą ir jo trukmę – Reikalaujamas Komisijos turimų įrodymų tikslumas – Įrodymų visetas – Įmonių, ginčijančių pažeidimą, įrodinėjimo pareiga
(SESV 101 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnis; Komisijos komunikatas 2006/C 210/02)
3. Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas – Laisvo įrodymų vertinimo principas – Ribos – Pagrindinių teisių ir bendrųjų teisės principų laikymasis – Skundas, pareikštas tik dėl nacionalinės teisės nuostatų ir sąvokų
(SESV 101 straipsnis)
4. Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas – Kitų pažeidime dalyvavusių įmonių pareiškimų pripažinimas įrodymais –Leistinumas – Pagrindinių kartelio dalyvių savanoriškų pareiškimų, pateiktų siekiant, kad jiems būtų taikomas pranešimas dėl bendradarbiavimo, įrodomoji galia
(SESV 101 straipsnis; Komisijos komunikatas 2006/C 210/02)
5. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pareiga atsižvelgti į sunkią atitinkamos įmonės finansinę padėtį – Nebuvimas – Reali ypatingoje finansinėje ir socialinėje padėtyje atsidūrusios įmonės galimybė mokėti – Atsižvelgimas – Sąlygos – Teismo kontrolė, priskirtina neribotai jurisdikcijai
(SESV 101 ir 261 straipsniai; Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalys bei 31 straipsnis; Komisijos komunikato 2006/C 210/02 35 punktas)
1. Kadangi Sąjungos teisės aktuose nenustatyta įrodymo sąvoka, visos pagal valstybių narių procesinę teisę leidžiamos įrodinėjimo priemonės panašiose procedūrose iš esmės yra priimtinos.
Vis dėlto tam tikri įrodymai gali būti pašalinti iš bylos medžiagos, visų pirma kai išlieka abejonių tiek dėl paties ginčijamo dokumento pobūdžio, tiek ir dėl to, ar subjektas, kuris remiasi tuo įrodymu, jį gavo teisėtomis priemonėmis.
Be to, nagrinėjant įrodymų teisėtumą reikia paisyti institucijų pareigos gerbti suinteresuotųjų asmenų pagrindines teises. Todėl Sąjungos teisėje neleidžiama priimti įrodymų, surinktų visiškai nepaisant procedūros, numatytos jiems pateikti ir skirtos suinteresuotųjų asmenų pagrindinėms teisėms apsaugoti. Taigi šios procedūros laikymasis turi būti vertinamas kaip esminis procedūrinis reikalavimas, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio 2 dalį.
Atsižvelgiant į tai, pokalbių telefonu įrašai, kuriuos, pirma, Komisija gavo atlikdama patikrinimą vienos iš kartelyje, kuris prieštarauja Sąjungos konkurencijos taisyklėms, dalyvavusių įmonių patalpose, padarė ne Komisija, ne kita viešosios valdžios institucija, o tuose pokalbiuose dalyvavęs privatus asmuo ir kuriuos, antra, Komisija surinko teisėtai, yra Komisijos teisėtai surinkti įrodymai, kurie iš esmės yra priimtini tiriant konkurencijos teisės pažeidimą.
Dėl klausimo, ar Komisija teisėtai surinktus įrodymus gali naudoti net jei iš pradžių trečiasis asmuo juos galbūt gavo neteisėtai, pavyzdžiui, pažeisdamas asmens, kurio balsas įrašytas ginčijamuose įrašuose, teisę į privatų gyvenimą, reikia pažymėti, kad neteisėto įrašo kaip įrodymo naudojimas savaime neprieštarauja Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir todėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtintam teisės į teisingą bylos nagrinėjimą principui, taip pat kai šis įrodymas gautas pažeidžiant šios konvencijos 8 straipsnyje, atitinkančiame Pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnį, nustatytus reikalavimus, jeigu, pirma, nepažeista ieškovo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir jos teisė į gynybą ir, antra, šis įrodymas nėra vienintelė įrodinėjimo priemonė, kuria motyvuotas nuosprendis.
(žr. 43–45, 47, 57–60, 62, 73, 76 punktus)
2. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 71, 91–95, 112–114, 127 punktus)
3. Įrodymų vertinimas Komisijai nagrinėjant ginčus konkurencijos srityje reglamentuotas Sąjungos teisėje. Nors laisvo įrodymų vertinimo principas turi viršenybę, reikia atsižvelgti į pagrindines teises ir Sąjungos bendruosius teisės principus.
Žinoma, šiame kontekste Sąjungos teismas gali atsižvelgti ir į valstybių narių teisę. Vis dėlto tai nereiškia, kad reikia taikyti valstybės narės, kurioje įrodymų surinkimas reglamentuotas griežčiausiai, teisę, juo labiau kad tiek nacionalinės teisės sistemose, tiek Sąjungos teisėje turi būti užtikrintos Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintos garantijos.
Iš tikrųjų, kai dėl teisinio klausimo negalima nustatyti vyraujančios tendencijos, kiek tai susiję su Sąjungos valstybių narių teisės sistemomis, Sąjungos lygiu vienodai aiškinti ir taikyti laisvo įrodymų vertinimo principą būtina tam, kad Komisijos atliekami patikrinimai kartelių bylose vyktų užtikrinant vienodą atitinkamų įmonių vertinimą. Jei būtų kitaip, remiantis valstybės narės teisėje įtvirtintomis nacionalinės teisės normomis ir sąvokomis, būtų pažeista Sąjungos teisės vienovė.
(žr. 77–79 punktus)
4. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 96–100, 123, 125 punktus)
5. Žr. sprendimo tekstą.
(žr. 134–148 punktus)