Byla C‑804/21 PPU
C
ir
CD
prieš
Syyttäjä
(Korkein oikeus prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
2022 m. balandžio 28 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra – Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Europos arešto orderis – Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR – 23 straipsnio 3 dalis – Reikalavimas vykdančiajai teisminei institucijai įsikišti – 6 straipsnio 2 dalis – Policija – Netaikymas – Nuo valstybių narių nepriklausančios aplinkybės (force majeure) – Sąvoka – Teisinės perdavimo kliūtys – Prašomo perduoti asmens pareikšti ieškiniai – Tarptautinės apsaugos prašymas – Netaikymas – 23 straipsnio 5 dalis – Perdavimo terminų pasibaigimas – Pasekmės – Paleidimas į laisvę – Pareiga imtis bet kokių kitų būtinų priemonių, kad būtų užkirstas kelias pabėgimui“
1. Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos – Prašomo perduoti asmens perdavimo terminas – Naujos perdavimo datos nustatymas, jei asmens neįmanoma perduoti numatytu terminu dėl „force majeure“ aplinkybių – „Force majeure“ sąvoka – Siauras aiškinimas – Teisinės perdavimo kliūtys, kylančios dėl prašomo perduoti asmens pareikštų ieškinių, pagrįstų vykdančiosios valstybės narės teise – „Force majeure“ aplinkybių nebuvimas – Pasekmės – Perdavimo terminų eigos nesustabdymas
(Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584, iš dalies pakeisto Pamatiniu sprendimu 2009/299, 23 straipsnio 3 dalis)
(žr. 44–49, 51, 58 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)
2. Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose – Pagrindų sprendimas dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos – Reikalavimas vykdančiajai teisminei institucijai įsikišti, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 23 straipsnio 3 dalį – Vykdančiosios valstybės narės policijos įsikišimas – Neleistinumas – Pasekmės – Asmens, kuriam išduotas Europos arešto orderis, perdavimo terminų pabaiga – Minėto asmens paleidimas į laisvę – Vykdančiosios valstybės narės įpareigojimas vykdyti Europos arešto orderio vykdymo procedūrą – Minėtos valstybės narės kompetentinga institucija, privalanti imtis visų būtinų priemonių, kad būtų išvengta šio asmens pabėgimo, išskyrus su laisvės atėmimu susijusias priemones
(Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584, iš dalies pakeisto Pamatiniu sprendimu 2009/299, 8 ir 9 konstatuojamosios dalys, 6 ir 7 straipsniai, 15 straipsnio 1 dalis ir 23 straipsnis)
(žr. 61–63, 66–69, 71–76 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)
Santrauka
2015 m. gegužės mėn. Rumunijos teisminė institucija išdavė Europos arešto orderius dėl Rumunijos piliečių C ir CD (toliau – suinteresuotieji asmenys), siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmes. 2020 m. suinteresuotieji asmenys buvo sulaikyti ir suimti Suomijoje pagal nagrinėjamus Europos arešto orderius. 2021 m. balandžio 20 d. Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas, Suomija) nutarė perduoti juos Rumunijos valdžios institucijoms, o Keskusrikospoliisi (centrinė kriminalinė policija, Suomija) nustatė pirmąją perdavimo datą – 2021 m. gegužės 7 d. Vis dėlto šis perdavimas buvo nesėkmingas, nes suinteresuotieji asmenys tame pačiame teisme pateikė apeliacinį skundą. Prieš atmesdamas šį apeliacinį skundą 2021 m. gegužės 31 d. Aukščiausiasis Teismas laikinai uždraudė vykdyti sprendimus dėl perdavimo. Buvo nustatyta antroji perdavimo data – 2021 m. birželio 11 d., tačiau ji vėl buvo atidėta dėl to, kad nebuvo įmanoma suorganizuoti oro transporto laikantis sutarto tvarkaraščio. Trečioji perdavimo data nustatyta 2021 m. birželio pabaigoje; perdavimas ir vėl negalėjo būti įvykdytas dėl to, kad suinteresuotieji asmenys Suomijoje pateikė tarptautinės apsaugos prašymus.
Paskui suinteresuotieji asmenys pareiškė ieškinius Helsingin käräjäoikeus (Helsinkio pirmosios instancijos teismas, Suomija), prašydami paleisti juos į laisvę ir atidėti jų perdavimą dėl tarptautinės apsaugos prašymų. Šis teismas ieškinius pripažino nepriimtinais. Šiomis aplinkybėmis Aukščiausiajam Teismui, kuriam pateikti apeliaciniai skundai dėl šių Helsinkio pirmosios instancijos teismo sprendimų, kyla klausimas, pirma, dėl force majeure sąvokos, leidžiančios pagal Pagrindų sprendimo 2002/584(1) 23 straipsnio 3 dalį atidėti asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, perdavimo terminą. Susidūręs su Suomijos teisėje numatytomis kliūtimis, jis visų pirma siekia išsiaiškinti, ar teisinės kliūtys, kaip antai draudimas vykdyti sprendimus perduoti asmenį vykstant teismo procesui arba tarptautinės apsaugos prašymo pateikimas, gali būti laikomos force majeure aplinkybėmis, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Antra, jis kelia klausimą dėl force majeure atvejo vertinimo procesinių taisyklių, atsižvelgiant į pagrindinį centrinės kriminalinės policijos vaidmenį vykdant perdavimą.
Vykstant prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrai Teisingumo Teismas į pirmąjį iš šių klausimų atsakė neigiamai, nurodydamas, kad „force majeure“ sąvoka neapima teisinių perdavimo kliūčių, atsirandančių dėl asmens, kuriam išduotas Europos arešto orderis, pareikštų ieškinių, ir grindžiamų vykdančiosios valstybės narės teise, kai vykdančioji teisminė institucija priėmė galutinį sprendimą dėl perdavimo(2). Be to, Teisingumo Teismas nurodė, kad 23 straipsnio 3 dalyje numatyto vykdančiosios teisminės institucijos įsikišimo reikalavimo neįvykdo vykdančioji valstybė narė, kuri paveda policijai patikrinti, ar egzistuoja force majeure atvejis ir ar laikomasi asmens, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, suėmimo laisvės atėmimo vietose sąlygų, bei nuspręsti dėl galimos naujos perdavimo datos, net jei tas asmuo turi teisę bet kuriuo metu kreiptis į vykdančiąją teisminę instituciją, kad ši priimtų sprendimą dėl šių aspektų.
Teisingumo Teismo vertinimas
Pirma, Teisingumo Teismas priminė, kad sąvoka „force majeure“ reiškia su asmeniu, kuris remiasi šia situacija, nesusijusias, neįprastas ir iš anksto negalimas numatyti aplinkybes, kurių pasekmių nebuvo įmanoma išvengti, nepaisant visų atsargumo priemonių, kurių buvo imtasi. Šiuo klausimu pažymėtina, kad ieškiniai, kuriuos asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, pareiškia pagal vykdančiosios valstybės narės teisėje numatytas procedūras, siekdamas ginčyti jo perdavimą arba priversdamas perdavimą atidėti, negali būti laikomi nenuspėjama aplinkybe. Taigi dėl tokių ieškinių atsirandančios teisinės perdavimo kliūtys negali būti force majeure atvejis, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnio 3 dalį. Kai galutinį sprendimą perduoti šį asmenį priima vykdančioji teisminė institucija, to paties pagrindų sprendimo 23 straipsnyje numatytų perdavimo terminų negalima laikyti sustabdytais dėl vykdančiojoje valstybėje narėje tebevykstančių procesų, taigi tos valstybės narės institucijos išlieka įpareigotos perduoti šį asmenį išduodančiosios valstybės narės institucijoms per minėtus terminus.
Antra, Teisingumo Teismas priminė, kad valstybės narės policija nepatenka į Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnyje vartojamą sąvoką „teisminė institucija“. Taigi vykdančiosios teisminės institucijos įsikišimas, kurio reikalaujama pagal to paties pagrindų sprendimo 23 straipsnio 3 dalį, siekiant įvertinti force majeure atvejo egzistavimą ir nustatyti naują perdavimo datą, negali būti patikėtas policijai. Neatsižvelgiant į faktinę force majeure atvejo tikrovę, policijos įsikišimas į šių dviejų rūšių sprendimus neatitinka šioje nuostatoje numatytų formalių reikalavimų. Taigi vykdančiajai teisminei institucijai neįsikišus, pagrindų sprendimo 23 straipsnio 2–4 dalyse numatyti terminai negali būti pratęsti dėl force majeure aplinkybių. Tokiu atveju šie terminai turi būti laikomi pasibaigusiais, o tai reiškia atitinkamo asmens paleidimą į laisvę. Tokiu atveju nenumatyta jokios vykdančiosios valstybės narės pareigos išimties. Vis dėlto vien Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnyje nustatytų perdavimo terminų pasibaigimas negali leisti vykdančiajai valstybei narei nevykdyti pareigos tęsti Europos arešto orderio vykdymo procedūrą ir perduoti prašomą perduoti asmenį, nes atitinkamos institucijos turi susitarti dėl naujos perdavimo datos. Taigi, paleidus atitinkamą asmenį į laisvę, vykdančiosios valstybės narės kompetentinga institucija privalo imtis visų būtinų priemonių, kad būtų išvengta šio asmens pabėgimo, išskyrus priemones, susijusias su laisvės atėmimu.
Konkrečiai kalbant, Pagrindų sprendimo 2002/584 23 straipsnyje numatyti prašomų perduoti asmenų perdavimo vykdant Europos arešto orderį terminai, kai vykdančioji teisminė institucija priima galutinį sprendimą perduoti šiuos asmenis. Jeigu prašomo perduoti asmens perdavimui trukdo force majeure aplinkybės, šis terminas pagal 23 straipsnio 3 dalį gali būti pratęstas. Jeigu prašomas perduoti asmuo nėra perduodamas per pagrindų sprendime numatytą terminą, jis privalo būti paleistas į laisvę, remiantis 23 straipsnio 5 dalimi.