Language of document : ECLI:EU:C:2015:723

GENERALINĖS ADVOKATĖS

ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,

pateikta 2015 m. spalio 22 d.(1)

Byla C‑94/14

Flight Refund Ltd

prieš

Deutsche Lufthansa AG

(Kúria (Vengrija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reikalavimas dėl kompensacijos už atidėtą skrydį – Europos mokėjimo įsakymas, išduotas valstybėje narėje, nesusijusioje su reikalavimu atlyginti žalą – Teismo, kompetentingo nagrinėti bylą ginčo teisenos tvarka, paskyrimas“





1.        Šiame Kúria (Vengrijos Aukščiausiojo Teismo) prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliami neįprasti klausimai, susiję su Monrealio konvencija(2), reglamentu „Briuselis I“(3), Oro transporto keleivių teisių reglamentu(4) ir Europos mokėjimo įsakymo reglamentu (toliau – EMĮ reglamentas)(5).

2.        Sudėtingas ir gana painias pagrindinės bylos aplinkybes galima apibendrinti taip. Vengrijos keleivė atidėtame skrydyje iš Niuarko (Naujasis Džersis, Jungtinės Amerikos Valstijos) į Londoną (Jungtinė Karalystė) iš Vokietijoje įsteigto oro vežėjo pareikalavo kompensacijos pagal Oro transporto keleivių teisių reglamentą. Ji perleido savo teisę gauti kompensaciją Jungtinėje Karalystėje įsteigtai įmonei, kuri iš notarės Vengrijoje gavo Europos mokėjimo įsakymą EMĮ reglamente nustatyta tvarka. Notarės kompetencija buvo pagrįsta (klaidinančiu) Monrealio konvencijos nuostatos dėl jurisdikcijos vertimu į vengrų kalbą. Oro vežėjas pareiškė prieštaravimo pareiškimą dėl Europos mokėjimo įsakymo ir paneigė, kad vykdė nagrinėjamą skrydį. Tokiomis aplinkybėmis pagal EMĮ reglamentą teismo procesas turi vykti „kilmės valstybės narės kompetentinguose teismuose“ (t. y. Vengrijoje, kurioje buvo išduotas Europos mokėjimo įsakymas). Tačiau pagal Reglamentą „Briuselis I“ nėra aiškaus pagrindo, pagal kurį tos valstybės narės teismai galėtų turėti jurisdikciją reikalavimo dėl kompensacijos atveju. Kompetentingą teismą turi paskirti Kúria, bet jis mano negalintis to padaryti negavęs papildomų patarimų dėl tam tikrų Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo.

 Teisinis pagrindas

 Monrealio konvencija

3.        Pagal Monrealio konvencijos 19 straipsnį vežėjas atsako už žalą, atsiradusią dėl vėlavimo vežant oru keleivius, bagažą arba krovinius.

4.        Monrealio konvencijos 33 straipsnio antraštė – „Teismingumas“. 33 straipsnio 1 dalyje numatyta: „Ieškinys dėl žalos atlyginimo ieškovo nuožiūra privalo būti pareiškiamas vienos iš valstybių, šios konvencijos šalių, teritorijoje arba vežėjo gyvenamosios [buveinės] vietos ar jo pagrindinės ūkinės-komercinės verslo vietos arba ūkinės-komercinės verslo vietos, kurioje buvo sudaryta sutartis, arba paskirties vietos teismui.“

5.        Taigi pagal tą nuostatą siūlomos dvi pagrindinės galimybės: vežėjo buveinės vietos ar verslo vietos teismai arba paskirties vietos teismai. Abiem atvejais tie teismai turi būti vienos iš valstybių, konvencijos šalių, teritorijoje.

6.        Tačiau 33 straipsnis išverstas į vengrų kalbą taip, kad „vienos iš valstybių, konvencijos šalių, teritorijoje“ gali atrodyti kaip atskiras (trečiasis) variantas, kurį gali pasirinkti ieškovas, o ne kaip sąlyga, susijusi su dviem išvardytais variantais(6). Taigi, priešingai nei bent jau autentiškame tekste anglų, prancūzų ir ispanų kalbomis(7), iš teksto vengrų kalba gali pirma pasirodyti, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo ieškovo nuožiūra gali būti pareiškiamas: a) vienos iš valstybių, šios konvencijos šalių, teritorijoje; b) vežėjo buveinės vietos ar jo pagrindinės ūkinės-komercinės verslo vietos arba ūkinės-komercinės verslo vietos, kurioje buvo sudaryta sutartis, teismui; arba c) paskirties vietos teismui. (Tačiau skaitant antrą kartą tokį aiškinimą galima iš karto atmesti, nes b ir c variantai būtų svarbūs tik tuo atveju, jeigu ieškinys būtų pareikštas ne valstybių konvencijos šalių teritorijoje, t. y. šalyje, kuriai Monrealio konvencija netaikoma.)

 Reglamentas „Briuselis I“

7.        Apskritai pagal Reglamento „Briuselis I“ kartu taikytinas 2 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 ir 5 dalis valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos dėl kompensacijų, susijusių su sutartiniais įsipareigojimais, gali būti keliamos tik tos valstybės arba tų įsipareigojimų vykdymo vietos teismuose. Teikiant paslaugas, ta vieta – tai vieta valstybėje narėje, kurioje paslaugos buvo arba turėtų būti suteiktos pagal sutartį. Be to, jeigu ginčai susiję su filialo, agentūros arba kitokio įmonės padalinio veikla, tokiems asmenims bylos gali būti keliamos vietos, kurioje veikia toks filialas, agentūra arba kitoks įmonės padalinys, teismuose.

8.        Nors yra kelios tos bendrosios taisyklės išimtys, tik trys, bent jau teoriškai, regis, gali būti svarbios pagrindinėje byloje.

9.        Pirma, pagal 16 straipsnio 1 dalį vartotojas kitai sutarties šaliai bylą gali iškelti valstybės narės, kurioje yra nuolatinė tos sutarties šalies gyvenamoji ar verslo vieta, teismuose arba vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose. Tačiau pagal 15 straipsnio 3 dalį ši išimtis netaikoma vežimo sutarčiai, kitai nei sutartis, kurioje už įskaitytą kainą numatyta kelionė ir nakvynė. Šioje byloje nežinoma, ar nagrinėjamas skrydis galėjo būti tokio kelionės paketo dalis.

10.      Antra, 23 straipsnyje (vartotojų sutartims jis taikomas kartu su 17 straipsniu) reglamentuojamos sąlygos, kuriomis teisinių santykių šalys gali susitarti, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti su tokiais santykiais susijusius ginčus. Šioje byloje nežinoma, ar toks susitarimas buvo.

11.      Trečia, pagal 24 straipsnį jurisdikciją turi valstybės narės teismas, į kurį atvyksta atsakovas, neatsižvelgiant į jurisdikciją pagal kitas reglamento nuostatas, nebent atsakovas atvyksta į teismą dėl jurisdikcijos užginčijimo. Pagal 26 straipsnio 1 dalį, priešingai, jeigu atsakovui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra vienoje valstybėje narėje, byla iškeliama kitos valstybės narės teisme ir jis neatvyksta į teismą, teismas savo iniciatyva viešai paskelbia, kad neturi jurisdikcijos, nebent jo jurisdikcija numatyta reglamento nuostatose.

12.      Dar viena nuostata, kuri gali būti svarbi pagrindinėje byloje, yra 27 straipsnio 1 dalis, joje nustatyta: „Jeigu skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos tuo pačiu ieškinio pagrindu ir tarp tų pačių šalių, bet kuris teismas, kitas nei teismas, kuriame buvo iškelta pirmoji byla, savo iniciatyva sustabdo bylos procesą, kol nustatoma pirmojo iškėlusio bylą teismo jurisdikcija.“

 Oro transporto keleivių teisių reglamentas

13.      Oro transporto keleivių teisių reglamente nustatomos minimalios keleivių teisės, kai juos atsisakoma vežti arba jų skrydis atšaukiamas ar atidedamas (1 straipsnio 1 dalis). Jis taikomas keleiviams, išvykstantiems iš oro uosto, esančio valstybės narės teritorijoje, kuriai taikoma Sutartis (3 straipsnio 1 dalies a punktas) arba keleiviams, vykstantiems iš trečiojoje šalyje esančio oro uosto į tokį oro uostą, jei atitinkamą skrydį vykdantis oro vežėjas yra Bendrijos oro vežėjas (3 straipsnio 1 dalies b punktas). Šiuo atveju Bendrijos oro vežėjas – tai oro vežėjas, turintis galiojančią veiklos licenciją, išduotą valstybės narės (2 straipsnio c punktas).

14.      Jeigu skrydis atšaukiamas, pagal 5 straipsnio 1 dalies c punktą keleiviai turi teisę į kompensaciją pagal 7 straipsnį. Pagal 7 straipsnio 1 dalies c punktą visų didesnio kaip 3 500 kilometrų atstumo skrydžių, kurie nėra Bendrijos vidaus skrydžiai, atveju (tai kategorija, prie kurios priskirtinas pagrindinėje byloje nagrinėjamas skrydis) kompensacijos dydis turi būti 600 EUR. Tačiau pagal 7 straipsnio 2 dalies c punktą tos pačios kategorijos skrydžių atveju tą sumą galima mažinti 50 %, jeigu keleiviui siūloma vykti į galutinę paskirties vietą kitu maršrutu ir kito skrydžio atvykimo laikas yra vėlesnis už keleivio įsigytame biliete nurodytą tvarkaraštyje numatytą atvykimo laiką mažiau kaip keturiomis valandomis. Kitų kategorijų skrydžiams atvykimo laikas gali būti vėlesnis atitinkamai dviem ar trimis valandomis.

15.      6 straipsnis susijęs su skrydį vykdančio oro vežėjo įsipareigojimais, kai jis pagrįstai tikisi, kad tvarkaraštyje numatytas skrydžio išvykimo laikas bus atidėtas. Šie įsipareigojimai taikomi didesnio kaip 3 500 kilometrų atstumo skrydžiui, kuris nėra Bendrijos vidaus skrydis, jeigu vėluojama išvykti daugiau kaip keturiomis valandomis. Atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, vežėjai privalo pasirūpinti keleiviais (suteikti užkandžių, apgyvendinti, užtikrinti transportą ir kt.) ir (arba) sumokėti jiems kompensaciją arba pasiūlyti vykti kitu maršrutu.

16.      Šiame straipsnyje keleiviams nenumatyta galimybė gauti kompensaciją atidėto skrydžio atveju ir neminimas vėlavimas daugiau kaip tvarkaraštyje numatytas atvykimo laikas. Tačiau Teisingumo Teismas aiškino 5, 6 ir 7 straipsnius kartu, atsižvelgdamas į reglamento tikslą užtikrinti aukštą oro transporto keleivių apsaugos lygį, nesvarbu, ar juos būtų atsisakyta vežti arba jų skrydis būtų atšauktas ar atidėtas, kaip reiškiančius, jog su keleiviais, kurių skrydžiai atidėti, dėl teisės į kompensaciją įgyvendinimo gali būti elgiamasi kaip su keleiviais, kurių skrydžiai atšaukti, todėl jie gali pasinaudoti teise į kompensaciją pagal reglamento 7 straipsnį, jeigu dėl atidėto skrydžio jie praranda tris valandas arba daugiau laiko(8).

17.      Oro transporto keleivių teisių reglamente nėra konkrečių jurisdikcijos taisyklių, kurios būtų taikomos, jeigu kiltų ginčas dėl jo taikymo.

 EMĮ reglamentas

18.      EMĮ reglamento tikslas – pirmiausia supaprastinti, pagreitinti tarptautinio pobūdžio bylų dėl neginčytinų piniginių reikalavimų procesą ir sumažinti jo išlaidas nustatant Europos mokėjimo įsakymo procedūrą (1 straipsnio 1 dalies a punktas). Remiantis 2 straipsnio 1 dalimi ir 3 straipsnio 1 dalimi, jis taikomas civilinėse ir komercinėse bylose, kai bent vienos iš šalių nuolatinė ar įprasta gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje nei teismas, kuriam pateiktas prašymas. 4 straipsnyje nustatoma Europos mokėjimo įsakymo procedūra, kurios tikslas – „išieškoti konkrečias pinigų sumas, kurių mokėjimo terminas yra suėjęs tuo metu, kai pateikiamas prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą“. Tačiau ieškovui nekliudoma pateikti tokį reikalavimą pagal kitą valstybės narės teisės aktuose ar Sąjungos teisėje numatytą procedūrą (1 straipsnio 2 dalis). Pagal 5 straipsnio 1 dalį valstybė narė, kurioje išduotas Europos mokėjimo įsakymas, yra „kilmės valstybė narė“, o 5 straipsnio 3 dalyje „teismas“ apibrėžtas kaip „bet kuri valstybės narės valdžios institucija, kurios kompetencija apima Europos mokėjimo įsakymą ir kitus susijusius dalykus“.

19.      6 straipsnio 1 dalyje numatyta: „Taikant šį reglamentą, jurisdikcija nustatoma pagal atitinkamas Bendrijos teisės normas, visų pirma pagal Reglamentą (EB) Nr. 44/2001.“

20.      Pagal 7 straipsnio 1 dalį prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą pateikiamas užpildžius I priede pateiktą standartinę formą. Be paties reikalavimo duomenų, prašyme būtina nurodyti jurisdikcijos pagrindus. Standartinės formos 3 skirsnyje išvardyta 13 galimų pagrindų, kurių tikslinti nereikia, o 14 pagrindas yra „Kita (nurodykite)“. Prašymo formos užpildymo gairėse, taip pat I priede, inter alia nurodyta: „Jei prašymas yra susijęs su reikalavimu vartotojui dėl vartojimo sutarties, jis turi būti pateikiamas valstybės narės, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, kompetentingam teismui. Kitais atvejais prašymas turi būti pateikiamas teismui, kuris yra kompetentingas pagal [Reglamente „Briuselis I“] pateiktas taisykles. <…>“

21.      Pagal 8 straipsnį teismas, kuriam pateiktas prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą, remdamasis prašymo forma, privalo išnagrinėti, ar įvykdyti inter alia 6 straipsnyje (dėl jurisdikcijos) nustatyti reikalavimai; toks nagrinėjimas gali būti atliekamas taikant „automatizuotą procedūrą“ (nors nenurodyta, ką tokia procedūra galėtų apimti). Pagal 11 straipsnį, jeigu reikalavimai neįvykdomi, prašymas atmetamas, bet toks atmetimas negali būti skundžiamas ir nekliudo tęsti su reikalavimu susijusį procesą. Tačiau, remiantis 12 straipsniu, jeigu visi nustatyti reikalavimai įvykdyti, Europos mokėjimo įsakymas išduodamas ir įteikiamas atsakovui.

22.      16 straipsnio antraštė – „Prieštaravimas Europos mokėjimo įsakymui“. Pagal 16 straipsnio 1–3 dalis atsakovas gali kilmės teismui pateikti prieštaravimo pareiškimą per 30 dienų nuo įsakymo įteikimo, naudodamas standartinę formą, kurioje tiesiog nurodo, kad ginčija reikalavimą, ir neprivalo šiuo tikslu pateikti priežasčių.

23.      17 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta: „Jei prieštaravimo pareiškimas pateikiamas per 16 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, teismo procesas tęsiamas kilmės valstybės narės kompetentinguose teismuose laikantis įprasto civilinio proceso taisyklių, išskyrus atvejus, kai ieškovas aiškiai nurodo tuo atveju nutraukti teismo procesą.“ (ir jis gali tai padaryti užpildydamas standartinės prašymo formos 2 priedėlį). Pagal 17 straipsnio 2 dalį tokį perėjimą prie įprasto civilinio proceso reglamentuoja kilmės valstybės narės teisės aktai.

24.      Jeigu per nustatytą terminą prieštaravimo pareiškimas nepateikiamas, pagal 18 straipsnio 1 dalį kilmės teismas turi nedelsdamas paskelbti Europos mokėjimo įsakymą vykdytinu.

25.      20 straipsnis – „Peržiūra išimtiniais atvejais“. Pirmiausia 20 straipsnio 2 dalyje numatyta: „Pasibaigus 16 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui atsakovas <...> turi teisę prašyti, kad kilmės valstybės narės kompetentingas teismas peržiūrėtų Europos mokėjimo įsakymą, jei mokėjimo įsakymas buvo išduotas akivaizdžiai neteisingai, atsižvelgiant į šiame reglamente nustatytus reikalavimus arba dėl kitų išimtinių aplinkybių“. Pagal 20 straipsnio 3 dalį, jeigu teismas nusprendžia, kad peržiūra pagrįsta, Europos mokėjimo įsakymas netenka galios; antraip jis lieka galioti.

26.      26 straipsnyje numatyta: „Visus procesinius klausimus, kurie šiame reglamente konkrečiai nenagrinėjami, reglamentuoja nacionalinės teisės aktai“.

 Vengrijos teisės aktai

27.      Pagal 2009 m. Įstatymo Nr. L dėl mokėjimo įsakymo (2009. évi L. törvény a fizetési meghagyásos eljárásról) 59 straipsnio 1 dalį notarai turi teisę išduoti Europos mokėjimo įsakymą visoje Vengrijoje.

28.      Pagal to įstatymo 38 straipsnio 1 ir 3 dalis, jeigu dėl mokėjimo įsakymo pateiktas prieštaravimas, notaras perduoda bylos medžiagą pareiškėjo nurodytam teismui arba, jeigu teismas nenurodytas, teismui, kuriam byla teisminga pagal 1952 m. Įstatyme Nr. 3 dėl civilinio proceso kodekso (1952. évi III. törvény a polgári perrendtartásról) nustatytas teritorinio teismingumo taisykles.

29.      Pagal minėto kodekso 30 straipsnio 2 dalį ieškinyje juridiniam asmeniui, kuris neturi registruotos buveinės Vengrijoje, teritorinę jurisdikciją turintis teismas nustatomas atsižvelgiant į ieškovo, kuris yra juridinis asmuo rezidentas, registruotos buveinės vietą arba ieškovo, kuris yra šalyje nuolat gyvenantis fizinis asmuo, namų ar įprastos gyvenamosios vietos adresą.

30.      Pagal 36 straipsnio 2 dalį procedūra dėl skolos, atsiradusios dėl ūkio subjekto vykdant veiklą sudaryto sandorio, taip pat gali būti pradedama sutarties sudarymo arba sutarties įvykdymo vietos teisme. Pagal 37 straipsnį bylų dėl žalos atlyginimo teismingumas nustatomas pagal žalą sukėlusio įvykio arba žalos atsiradimo vietą.

31.      Pagal 43 straipsnio 1 dalį teritorinės jurisdikcijos neturėjimą teismas nustato ex officio, bet gali patikrinti faktinių aplinkybių, kuriomis remiamasi, teisingumą, kad nustatytų savo teritorinę jurisdikciją, tik jeigu jos prieštarauja gerai žinomoms ar teismo oficialiai sužinotoms faktinėms aplinkybėms, yra neįtikimos arba kita ginčo šalis jas ginčija.

32.      Jeigu kyla jurisdikcijos kolizija, pagal 45 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies c punktą kompetentingą teismą turi paskirti Kúria.

33.      Pagal 130 straipsnio 1 dalį teismas atmeta ieškinį kaip nepriimtiną ir nešaukia šalių atvykti į teismą, jeigu nustatoma, kad pirmiausia: i) remiantis įstatymu ar tarptautine sutartimi Vengrijos teismai neturi jurisdikcijos; ii) pagal dalykinio teismingumo taisykles kompetenciją nagrinėti reikalavimą turi kitas teismas ar institucija; arba iii) teritorinę jurisdikciją nagrinėti bylą turi kitas teismas.

34.      Pagal 157 straipsnį procesas nutraukiamas, jeigu šios išvados ankstesniame punkte nurodytais pagrindais ieškinys turėjo būti atmestas kaip nepriimtinas nešaukiant šalių atvykti į teismą. Pagal 157/A straipsnio 1 dalį, jei ieškinys nebuvo atmestas kaip nepriimtinas nešaukiant šalių atvykti į teismą remiantis minėtais pagrindais, tačiau nėra pagrindo pripažinti jo teismingumo Vengrijos teismams, teismas privalo nutraukti procedūrą, kai inter alia ieškovas neatvyko į pirmąjį teismo posėdį ir nepateikė atsiliepimo į ieškinį.

 Faktinės aplinkybės, procesas ir pateikti klausimai

35.      Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktos šios pagrindinės bylos faktinės ir procedūrinės aplinkybės.

36.      Oro bendrovės keleivė perleido savo teisę į dėl atidėto skrydžio patirtos žalos kompensaciją Flight Refund Ltd (toliau – Flight Refund), Jungtinėje Karalystėje registruotai bendrovei, kuri užsiima tokių kompensacijų išieškojimu. Flight Refund Vengrijos notarei pateikė prašymą išduoti Europos mokėjimo įsakymą, skirtą prieš Vokietijoje įsteigtai bendrovei Deutsche Lufthansa AG (toliau – Lufthansa). Savo 600 EUR reikalavimą Flight Refund motyvavo tuo, kad dėl perleistos teisės ji įgijo teisę į tai, kad Lufthansa atlygintų nuostolius, patirtus dėl daugiau nei tris valandas vėlavusio skrydžio LH 7626(9).

37.      Notarė išdavė Europos mokėjimo įsakymą, nepasiaiškinusi, nei kur buvo sutarties sudarymo ar vykdymo vieta, nei kur įvyko tariamą žalą sukėlęs įvykis, nei kur buvo vežėjo ūkinė-komercinė verslo vieta, kurioje sudaryta sutartis, ar kur buvo skrydžio paskirties vieta. Ji pasiskelbė kompetentinga tuo pagrindu, kad Vengrija yra Monrealio konvencijos šalis. Lufthansa pateikė prieštaravimo pareiškimą teigdama, kad ji nevykdė nurodyto skrydžio, jį vykdė United Airlines(10).

38.      Flight Refund teisininkė nurodė, kad prasidėjus bylos nagrinėjimui ginčo teisenos tvarka ji negalėjo nurodyti kompetentingo teismo. Taigi notarė pateikė prašymą Kúria paskirti kompetentingą teismą, nurodžiusi, kad pagal Monrealio konvencijos 33 straipsnio 1 dalį Vengrijos teismai turėjo jurisdikciją; buvo neįmanoma nustatyti, kuris teismas buvo faktiškai įgaliotas nagrinėti bylą, nes nė viena šalis neturėjo registruotos buveinės Vengrijoje, ir iš reikalavimo nebuvo aiški nei sutarties sudarymo, nei jos vykdymo vieta; kadangi skrydis LH 7626 buvo iš Niuarko į Londoną, žala galėjo būti padaryta Jungtinėse Amerikos Valstijose arba Jungtinėje Karalystėje; ir Lufthansa teigė, jog skrydį vykdė United Airlines.

39.      Remdamasis savo situacijos aiškinimu, Kúria pateikė Teisingumo Teismui penkis prejudicinius klausimus; jų pirmieji trys susiję su reikalavimu atlyginti žalą pagal Monrealio konvencijos 19 straipsnį bei konvencijos ir EMĮ reglamento ir Reglamento „Briuselis I“ jurisdikcijos taisyklių tarpusavio ryšiu. Ketvirtasis klausimas susijęs su Europos mokėjimo įsakymo, išduoto pažeidžiant taikomas taisykles, peržiūros ex officio arba bylos nutraukimo galimybe, o penktasis – su galima pareiga paskirti Vengrijos teismą nagrinėti bylą dėl tokio įsakymo ginčo teisenos tvarka, net nesant jokios sąsajos, dėl kurios jurisdikciją turėtų Vengrijos teismai.

40.      Rašytines pastabas pirma pateikė Vokietijos ir Vengrijos vyriausybės ir Komisija; apie jas pranešta pagrindinės bylos šalims.

41.      Paskui Flight Refund teisininkė parašė Teisingumo Teismui ir nurodė, jog informavo Kúria, kad reikalavimas atlyginti žalą buvo pagrįstas ne Monrealio konvencijos 19 straipsniu, o Oro transporto keleivių teisių reglamentu, nors nurodytasis Vengrijos teismų jurisdikcijos pagrindas buvo Monrealio konvencijos 33 straipsnis. Ji paaiškino, jog prašymo formoje nenurodė reikalavimo pagrindo todėl, kad joje nebuvo tokiai informacijai pateikti skirto skirsnio; tačiau paminėjo Monrealio konvencijos 33 straipsnį kaip jurisdikcijos pagrindą formos 3 skirsnio 14 punkte, nes ta nuostata nustato jurisdikcijos taisyklę dėl reikalavimų atlyginti žalą dėl vežimo oru, o Oro transporto keleivių teisių reglamente tokios taisyklės nėra.

42.      Atsižvelgdamas į tą raštą ir remdamasis Procedūros reglamento 101 straipsnio 1 dalimi, Teisingumo Teismas paprašė Kúria pateikti paaiškinimą dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamo reikalavimo teisinio pagrindo ir skrydį vykdžiusio oro vežėjo tapatybės pagal Oro transporto keleivių teisių reglamentą.

43.      Atsakydamas Kúria nurodė, kad Flight Refund reikalavimas buvo iš tikrųjų pagrįstas Oro transporto keleivių teisių reglamento 6 ir 7 straipsniais, o Vengrijos teismų jurisdikcija nustatyta pagal Monrealio konvencijos 33 straipsnį. Atsižvelgdamas į tai, Kúria atsiėmė pirmuosius tris klausimus ir iš dalies pakeitė penktąjį. Tačiau, kadangi pagal nacionalinės proceso teisės normas negalėjo nagrinėti bylos medžiagos iš esmės, negalėjo pateikti ir papildomos informacijos apie skrydį vykdžiusio oro vežėjo tapatybę.

44.      Dabar Teisingumo Teismo prašoma atsakyti į šiuos du prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Europos mokėjimo įsakymas, išduotas pažeidžiant [EMĮ reglamento] reguliavimo sritį arba tarptautinės jurisdikcijos neturinčios institucijos, gali būti peržiūrimas ex officio? Arba, ar po pareikšto prieštaravimo ginčo teisenos tvarka perduota nagrinėti byla jurisdikcijos neturinčio teismo turi būti nutraukiama ex officio, ar pateikus prašymą?

2.      Jeigu Vengrijos teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą, ar atitinkama jurisdikcijos taisyklė turi būti aiškinama taip, kad Kúria, priskirdamas jurisdikciją teismui, turėtų paskirti bent vieną teismą, kuris, net neturėdamas jurisdikcijos ir kompetencijos, nustatytos pagal valstybės narės procedūrinę teisę, turi po pareikšto prieštaravimo jam perduotą bylą išnagrinėti iš esmės?“

45.      Atsakydamas Kúria taip pat nurodė, kad jeigu Oro transporto keleivių teisių reglamente nėra būtinų taisyklių, vis tiek būtina tikrinti, ar jurisdikcija dėl Europos mokėjimo įsakymo procedūros, susijusios su reikalavimu pagal tą reglamentą, turėtų būti nustatoma pagal Monrealio konvenciją, Reglamentą „Briuselis I“ arba kitas taisykles. Be to, jis pasiteiravo, ar EMĮ reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią, neatsižvelgiant į Reglamentą „Briuselis I“, nustatoma kilmės valstybės narės teismų kompetencija.

46.      Po pranešimo apie Kúria atsakymą ir kitaip suformuluotus klausimus papildomas rašytines pastabas pateikė tik Vengrija. Kadangi niekas neprašė surengti posėdžio, jis nebuvo surengtas.

 Vertinimas

 Prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas

47.      Savo pastabose Vokietijos vyriausybė daro prielaidą, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą gali būti nepriimtinas visas, nes iš Flight Refund interneto svetainės atrodė, kad bendrovė sustabdė veiklą, arba nepriimtini pirmieji trys klausimai, nes Monrealio konvencijos aiškinimas nėra svarbus pagrindinėje byloje keliamiems klausimams išnagrinėti.

48.      Kadangi Kúria patvirtino, jog byla jame vis dar nagrinėjama, ir atsiėmė pirmuosius tris klausimus, šių aspektų svarstyti nebereikia.

 Prašymo priimti prejudicinį sprendimą esmė

49.      Šioje byloje svarbiausias klausimas yra toks: ką daryti, jeigu Europos mokėjimo įsakymą išdavė valdžios institucija valstybėje narėje, kurios teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti su įsakymu susijusio reikalavimo, ir jeigu pareiškus prieštaravimą byla turi būti nagrinėjama ginčo teisenos tvarka „kilmės valstybės narės kompetentinguose teismuose“? Kaip nurodė Vokietijos vyriausybė, EMĮ reglamente nėra taisyklės, kaip elgtis tokiu atveju.

50.      Savo klausimuose Kúria numato du galimus sprendimus. Pirma, jis pats, nepaskirdamas teismo reikalavimui nagrinėti iš esmės, gali turėti teisę atlikti Europos mokėjimo įsakymo peržiūrą ir, darydamas prielaidą, kad įsakymas akivaizdžiai išduotas neteisingai, bei atsižvelgdamas į EMĮ reglamente įtvirtintus reikalavimus, nustatyti, kad jis negalioja, arba nutraukti bylą. Antra, net nesant jokio nustatyto jurisdikcijos pagrindo, Kúria gali turėti pareigą paskirti Vengrijos teismą reikalavimui nagrinėti.

51.      Tačiau prieš nagrinėjant, ar galima pritaikyti kurį nors iš šių variantų (atrodo aišku, jog pagal teisės aktus nė vienas jų nėra reikalaujamas, ir tikriausiai geriau nagrinėti juos kartu), mano nuomone, naudinga apžvelgti, kas įvyko ir ko neįvyko šioje byloje, palyginti su tuo, kas turėjo įvykti. Manau, būtų teisinga šiuo požiūriu sakyti, kad sudėtinga padėtis, iš kurios Kúria dabar turi išbristi, iš esmės susiklostė dėl elementarių klaidų, kurių pirmiausia padarė Flight Refund ir jos teisininkė, paskui Europos mokėjimo įsakymą išdavusi notarė. Dėl tų klaidų iš esmės nukenčia EMĮ reglamento tikslas supaprastinti ir pagreitinti tarptautinio pobūdžio bylų dėl neginčytinų piniginių reikalavimų procesą(11).

52.      Pirmiausia, Flight Refund neturėjo siekti remtis Monrealio konvencija, kad būtų pagrįsta jurisdikcija išduoti Lufthansa Europos mokėjimo įsakymą Vengrijoje(12). Pagal EMĮ reglamento 6 straipsnį kompetencija nustatoma pagal „atitinkamas Bendrijos teisės normas, visų pirma pagal Reglamentą (EB) Nr. 44/2001“. Nors „atitinkamos Bendrijos teisės normos“ gali iš esmės apimti Monrealio konvenciją, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kaip nurodyta rašytinėse pastabose, kad jurisdikcija dėl reikalavimo pagal Oro transporto keleivių teisių reglamentą reglamentuojama tik pagal Reglamentą „Briuselis I“(13). Be to, Prašymo išduoti Europos mokėjimo įsakymą formos užpildymo gairėse aiškiai nurodyta, kad reikia laikytis Reglamente „Briuselis I“ nustatytų taisyklių (žr. šios išvados 20 punktą). Bet kuriuo atveju turi būti savaime suprantama, kad bet kokia Monrealio konvencijoje įtvirtinta jurisdikcijos taisyklė susijusi su procesais, pradedamais dėl reikalavimų, kuriems ta konvencija taikoma, o ne reikalavimų, kuriems taikomos kitos teisės normos. Priešingai nei Reglamente „Briuselis I“, Monrealio konvencijoje nesiekiama nustatyti bendrai taikytinų jurisdikcijos taisyklių.

53.      Antra, net remdamasi Monrealio konvencija Flight Refund teisininkė turėjo žinoti, kad yra dvi skirtingos to teisės akto redakcijos vengrų kalba(14), ir nė viena nėra autentiška, tačiau bent vieną iš jų galima būtų aiškinti kaip reiškiančią, kad „vienos iš valstybių, konvencijos šalių, teritorijoje“ nėra savarankiškas ir nepriklausomas jurisdikcijos pagrindas, todėl būtinai reikėjo nuorodos į autentišką konvencijos versiją.

54.      Trečia, gavusi prašymą išduoti Europos mokėjimo įsakymą, notarė turėjo patikrinti Flight Refund teiginį, kad jurisdikcijos pagrindas buvo Monrealio konvencijos 33 straipsnis. Tiesa, pagal EMĮ reglamento 8 straipsnį toks patikrinimas gali būti atliekamas taikant „automatizuotą procedūrą“, dėl kurios, žinoma, gali atsirasti klaidų. Kita vertus, EMĮ reglamento tikslais Vengrijos notaras yra teisminė institucija ir privalo žinoti įstatymus, kuriuos turi vykdyti, taip pat prisiimti atsakomybę už jų vykdymą.

55.      Taigi, ir Flight Refund teisininkė, ir notarė turėjo išnagrinėti galimus kompetencijos pagrindus, atsižvelgdamos tik į Reglamentą „Briuselis I“. Tie galimi pagrindai yra tokie.

56.      Pirmiausia pagal Reglamentą „Briuselis I“ jurisdikciją turi valstybės narės, kurioje atsakovas nuolat gyvena (šiuo atveju Vokietijos), teismai (2 straipsnio 1 dalis). Antra, su sutartimis susijusios bylos gali būti iškeltos atitinkamos prievolės vykdymo vietos teismuose (5 straipsnio 1 dalies a punktas). Kadangi reikalavimas atlyginti žalą pareiškiamas dėl tariamai vėlesnio atvykimo, vykdymo vieta, mano nuomone, turi būti atvykimo vieta, t. y. Londonas. Taigi pirmiausia prašymą išduoti Europos mokėjimo įsakymą reikėtų teikti ir jurisdikciją tikriausiai reikėtų priskirti Vokietijos ar Anglijos teismams.

57.      Trečioji galimybė galėtų būti vietos, kurioje veikia Lufthansa filialas, agentūra arba kitoks padalinys, teismai (5 straipsnio 5 dalis), jeigu bilietas įsigytas tokiame filiale, agentūroje ar padalinyje. Taip, regis, ir yra šiuo atveju, ir kadangi keleivė nuolat gyvena Vengrijoje, tuo gali būti pagrįsta Vengrijos teismų jurisdikcija. Tačiau Kúria derėtų išnagrinėti šį klausimą, nes kol kas nėra duomenų, kur pirktas bilietas.

58.      Galima pažymėti (nors tai neturi tiesioginės reikšmės), kad pirma išvardyti trys jurisdikcijos pagrindai atitinka nustatytuosius Monrealio konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje, atmetus neteisingą pagrindą dėl paprasto buvimo „vienos iš valstybių, šios konvencijos šalių, teritorijoje“.

59.      Dar vienas galimas pagrindas, kuriuo galima buvo grįsti Vengrijos teismų jurisdikciją, susijęs su keleivės nuolatine gyvenamąja vieta. Tiesa, kad Vengrijos teisės norma, pagal kurią nuolat ar įprastai Vengrijoje gyvenantis fizinis asmuo gali pareikšti ieškinį Vengrijoje registruotos buveinės šioje valstybėje neturinčiam juridiniam asmeniui(15), atrodo, nėra visiškai suderinama su Reglamentu „Briuselis I“, jeigu tai bendrai taikytina norma. Tokia taisyklė visiškai prieštarautų Reglamente „Briuselis I“ įtvirtintai bendrajai taisyklei, pagal kurią pirmenybė teikiama atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismams(16). Tačiau yra aplinkybių, kuriomis pagal tą reglamentą numatyta tokia galimybė, t. y. kai fizinis asmuo yra vartotojas ir pareiškia ieškinį kitai šaliai, sudariusiai vartojimo sutartį, kuri, jeigu tai vežimo sutartis, yra kelionių paketo dalis(17).

60.      Bet kuriuo atveju Kúria turėtų išnagrinėti nagrinėjamos sutarties aplinkybes. Be to, abejoju, ar galima būtų kliautis tokiu jurisdikcijos pagrindu, kai šiuo atveju vartotoja perleido reikalavimą tokiai išieškojimo agentūrai, kokia yra Flight Refund. Nors Reglamente „Briuselis I“(18) reikalavimo perleidimo klausimas nenagrinėjamas ir man nežinoma teismo praktika, kurioje šis klausimas būtų sprendžiamas, aišku, kad išimtine taisykle, pagal kurią vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismams galėtų būti suteikiami tokie patys įgaliojimai kaip atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismams, siekiama suteikti silpnesniajai sutarties šaliai galimybę nereikšti ieškinio užsienio teismuose(19). Šis argumentas netaikomas, kai ieškovas yra ne silpnesnioji sutarties šalis, t. y. vartotojas, o profesinė išieškojimo agentūra(20).

61.      Galiausiai gali būti, kad bilieto pardavimo sąlygose buvo jurisdikcijos nuostata. Jeigu taip, jos galiojimą reikėtų įvertinti remiantis Reglamento „Briuselis I“ 23 straipsnio ir prireikus 17 straipsnio nuostatomis(21).

62.      Taigi man atrodo, kad remiantis turima informacija Vengrijos teismų tarptautinė jurisdikcija nagrinėti reikalavimą atlyginti žalą pagal Oro transporto keleivių teisių reglamentą negali būti visiškai atmesta remiantis reglamentu „Briuselis I“, nors nei Teisingumo Teismas, nei Kúria neturi informacijos, dėl kurios tokia jurisdikcija būtų aiški. Galima pridurti, kad jurisdikcijos negalima pagrįsti Monrealio konvencija ir kad nustatyti pagal Reglamentą „Briuselis I“ reikėtų daugiau informacijos.

63.      Kúria pranešė Teisingumo Teismui, kad negali nagrinėti bylos medžiagos iš esmės. Nors Teisingumo Teismas neturėtų aiškinti Vengrijos teisės, man atrodo įtikinama, kad pagal Kúria nurodytas nuostatas, aptartas šios išvados 29 ir kituose punktuose, gali būti nedraudžiama iš esmės nagrinėti įrodymų sprendžiant priimtinumo klausimą. Bet kuriuo atveju, mano nuomone, atsižvelgiant į nuoseklią Teisingumo Teismo praktiką, Vengrijos civilinio proceso kodeksą reikia aiškinti taip, kad visiškai galiotų Sąjungos teisės nuostatos, įskaitant ir tas, kurios reglamentuoja jurisdikciją(22).

64.      Jeigu išsamus su jurisdikcijos klausimu susijusių faktinių aplinkybių nagrinėjimas pagal Reglamentą „Briuselis I“ parodytų, kad Vengrijos teismai kompetentingi nagrinėti Flight Refund reikalavimą Lufthansa remiantis Teisingumo Teismo Oro transporto keleivių teisių reglamento aiškinimu, Kúria nekiltų sunkumų.

65.      Todėl darysiu prielaidą, kad toks nagrinėjimas atliktas ir kad prieita prie išvados, jog tie teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti to reikalavimo. Šiomis aplinkybėmis Kúria tiesiog negali paskirti kilmės valstybės narės kompetentingo teismo, kuriame būtų galima tęsti bylos nagrinėjimą pagal įprastas civilinio proceso normas, kaip numatyta EMĮ reglamento 17 straipsnio 1 dalyje.

66.      Tačiau notarei neapdairiai išdavus Europos mokėjimo įsakymą visa ta istorija nesibaigia.

67.      Įsakymas buvo persiųstas Lufthansa, ši pateikė prieštaravimo pareiškimą. Nors ir neprivalo, Lufthansa nurodė pagrindą, pagal kurį ji neprisiima atsakomybės, t. y. kad ne ji vykdė nagrinėjamą skrydį. Jeigu tai būtų galima laikyti atvykimu į teismą Reglamento „Briuselis I“ 24 straipsnio tikslais, jurisdikcija galėtų būti priskirta Vengrijos teismams(23). Tačiau Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad prieštaravimo pareiškimo dėl Europos mokėjimo įsakymo, net kai kartu pateikiama argumentų dėl bylos esmės, negalima laikyti atvykimu į teismą Reglamento „Briuselis I“ 24 straipsnio tikslais(24).

68.      Prieštaravimo pareiškimo poveikis pirmiausia yra tas, kad Europos mokėjimo įsakymo negalima paskelbti vykdytinu pagal EMĮ reglamento 18 straipsnį, ir, antra, kad bylą turi toliau nagrinėti „kilmės valstybės narės kompetentingi teismai“ pagal to reglamento 17 straipsnio 1 dalį.

69.      Taigi, kol negali būtų tęsiamas bylos nagrinėjimas, Flight Refund reikalavimas, atrodo, lieka nežinioje. Europos mokėjimo įsakymas išduotas, bet nepaskelbtas vykdytinu. EMĮ reglamente aiškiai nurodyta, kad tolesnis bylos nagrinėjimas turi vykti kilmės valstybėje narėje, t. y. Vengrijoje.

70.      Tai neabejotinai teisinga kryptis remiantis prielaida, kad tos valstybės narės teismai turi tarptautinę kompetenciją nagrinėti reikalavimą, ir taip iš esmės būtų tuo atveju, jeigu Europos mokėjimo įsakymą išdavusi valdžios institucija teisingai išnagrinėtų savo pačios kompetenciją pagal EMĮ reglamento 6 ir 8 straipsnius. Tačiau atrodo, kad teisės aktų leidėjas nevisiškai numatė galimybę, jog kilmės valstybės narės teismai galėtų neturėti tarptautinės kompetencijos nagrinėti reikalavimą.

71.      Be to, nors EMĮ reglamento 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tas reglamentas nekliudo ieškovui pateikti reikalavimą pagal kitą procedūrą, mano manymu, jo negalima aiškinti taip, kad reikalavimą galima teikti arba įsakymą vykdyti lygiagrečiai taikant kitą procedūrą, nes tokiu atveju įsakymas galėtų būti įvykdytas du kartus. O kol nenutraukta Europos mokėjimo įsakymo procedūra, pagal Reglamento „Briuselis I“ 27 straipsnį, atrodo, joks teismas negalėtų nagrinėti reikalavimo.

72.      Kaip minėjau(25) ir kaip nurodyta Teisingumo Teismui pateiktose pastabose, teisės akte nesiūloma konkretaus sprendimo tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamosios pagrindinėje byloje. Todėl reikia rasti sprendimą, kuris neprieštarautų teisės aktams ir pagal kurį būtų galima nutraukti Europos mokėjimo įsakymo procedūrą, Flight Refund galėtų toliau teikti savo reikalavimą (jeigu vis dar norėtų), o Lufthansa – apsiginti teisme, kuris būtų kompetentingas Reglamento „Briuselis I“ tikslais.

73.      Savo prieštaravimo pareiškime Lufthansa nekėlė notarės teritorinės nekompetencijos klausimo. Tačiau net jeigu būtų jį kėlusi, man atrodo, procesinės aplinkybės dėl to nepasikeistų. Prieštaravimo pareiškimo, kuriame nereikia nurodyti prieštaravimo pagrindų, poveikis, mano manymu, liktų toks pats, kaip faktiškai yra pagrindinėje byloje: reikalavimą vis tiek turėtų toliau nagrinėti kilmės valstybės narės kompetentingi teismai, o rasti tokį teismą vis tiek būtų neįmanoma.

74.      Lufthansa galbūt galėtų pagal EMĮ reglamento 20 straipsnio 2 dalį iškelti notarės teritorinės kompetencijos klausimą pasibaigus prieštaravimo pateikimo terminui (ir taip numanomai Europos mokėjimo įsakymas buvo paskelbtas vykdytinu tik vieną kartą) tuo pagrindu, kad įsakymas buvo „išduotas akivaizdžiai neteisingai, atsižvelgiant į šiame reglamente nustatytus reikalavimus“, o šią sąvoką, mano nuomone, reikėtų aiškinti kaip apimančią tai, kad jį išdavė valdžios institucija, kuri akivaizdžiai neturėjo tarptautinės kompetencijos pagal Reglamentą „Briuselis I“. Tam būtų reikėję teikti prašymą, kad „kilmės valstybės narės kompetentingas teismas“ atliktų įsakymo peržiūrą, ir jeigu jis būtų nustatęs, kad ji pagrįsta, Europos mokėjimo įsakymą būtų privaloma paskelbti negaliojančiu. Ir visas šis procesas pasibaigtų (nepažeidžiant galimybės vėl teikti reikalavimą kompetentingam teismui toje pačioje ar kitoje byloje).

75.      Nenoriu pasakyti, kad Lufthansa turėtų rinktis šį kelią; komerciniu požiūriu ji tikriausiai nebūtų tuo suinteresuota. Vis dėlto manau, kad verta šiek tiek pagalvoti apie tokią situaciją ir palyginti ją su pagrindinės bylos aplinkybėmis.

76.      Jeigu atsakovas teikia prašymą dėl peržiūros pagal EMĮ reglamento 20 straipsnio 2 dalį, pirmiausia aišku, kad visada turi būti „kilmės valstybės narės kompetentingas teismas“, kuris atliktų peržiūrą, net jeigu (kaip gali būti ir šiuo atveju) toje valstybėje nėra teismo, turinčio jurisdikciją nagrinėti pateiktą reikalavimą. Jeigu būtų ne taip, būtų neįmanoma ištaisyti padėties, kai Europos mokėjimo įsakymas išduodamas tarptautinės kompetencijos neturinčios valdžios institucijos, o tai turi būti įmanoma.

77.      Taip pat aišku: kadangi pagal EMĮ reglamentu nesprendžiamas kompetentingo teismo nustatymo klausimas, jam pagal reglamento 26 straipsnį būtų taikoma nacionalinė teisė. Todėl Vengrijoje nacionalinę teisę(26) reikia aiškinti taip, kad jeigu kompetentingas teismas nepaskiriamas tiesiog remiantis, pavyzdžiui, Europos mokėjimo įsakymą išdavusios notarės įsisteigimo vieta, Kúria turi turėti galimybę ir pareigą paskirti kompetentingą teismą. Jeigu įsakymas išduotas neteisingai, tas teismas turi nutraukti bylą ir pripažinti įsakymą negaliojančiu. Tačiau tokiu atveju kompetentingas teismas nėra teismas, kompetentingas nagrinėti pateiktą reikalavimą. Tai teismas, kompetentingas peržiūrėti Europos mokėjimo įsakymo teisėtumą.

78.      Tačiau taip iš esmės yra ir pagrindinėje byloje. Vykdydamas savo pareigas pagal Vengrijos civilinio proceso kodeksą ir pagal EMĮ reglamento 17 straipsnio 1 dalį bei prievolę užtikrinti visišką Sąjungos teisės jurisdikcijos taisyklių veiksmingumą, Kúria iš esmės turi paskirti teismą, kompetentingą nagrinėti pateiktą reikalavimą. Tam jis turi išnagrinėti visas su jurisdikcijos nustatymu susijusias faktines aplinkybes. Vienintelis atvejis, kai jis negali paskirti kompetentingo teismo, yra tada, kai jis nustato, kad Vengrijos teismai neturi tarptautinės jurisdikcijos.

79.      Taigi tokiu atveju būtų logiška paskirti teismą, kuris būtų kompetentingas peržiūrėti Europos mokėjimo įsakymo galiojimą, jeigu atsakovas būtų pateikęs prašymą dėl peržiūros pagal EMĮ reglamento 20 straipsnio 2 dalį, ir kuris taip pat būtų iš esmės kompetentingas nagrinėti tokius reikalavimus. Tuomet tas teismas pagal Reglamento „Briuselis I“ 26 straipsnio 1 dalį turėtų pasiskelbti nekompetentingu nagrinėti reikalavimą, nebent atsakovas atvyktų į teismą kitu tikslu, o ne tam, kad užginčytų jurisdikciją. Ieškovas tuomet galėtų teikti reikalavimą nagrinėti bet kokiam kitam kompetentingam teismui. Jeigu atsakovas atvyko į teismą bet kokiu kitu tikslu, teismo jurisdikcija būtų nustatoma pagal Reglamento „Briuselis I“ 24 straipsnį, o bylos nagrinėjimas galėtų tęstis pagal EMĮ reglamento 17 straipsnį.

80.      Man atrodo, kad toks sprendimas, iš esmės atitinkantis sprendimą, numatytą antrajame Kúria klausime, visai neprieštarauja jokiems taikomiems teisės aktams. Žinoma, dėl jo gali kilti problemų, jeigu nebūtų teismo, kuris būtų kompetentingas ir peržiūrėtų Europos mokėjimo įsakymo galiojimą, taip pat iš esmės galėtų nagrinėti tokius reikalavimus.

81.      Pasirinkus kitą, pirmajame Kúria klausime numatytą sprendimą, Europos mokėjimo įsakymo peržiūrą ex officio turėtų atlikti pats Kúria. Nors taip būtų iš tikrųjų pasiektas akivaizdžiai siektinas rezultatas, kuris nelabai skirtųsi nuo kito sprendimo rezultato, man atrodo, kad šis sprendimas šiek tiek mažiau derėtų su EMĮ reglamento nuostatomis, nes to reglamento 20 straipsnyje numatyta ne peržiūra ex officio, o tik atsakovo prašymu atliekama peržiūra.

 Baigiamosios pastabos

82.      Pagrindinėje byloje nagrinėjama suma nedidelė(27), nors pripažįstu, kad kitose Europos mokėjimo įsakymo procedūrose ant kortos gali būti pastatyta kur kas daugiau. Tačiau visais panašiais atvejais pagrindinis keliamos problemos sprendimas yra aiškus: visų šalių naudai Europos mokėjimo įsakymo procedūra turi būti nutraukta, kad pageidaujant galima būtų teikti reikalavimą nagrinėti kompetentingame teisme. Jeigu klausimas būtų iškeltas žemesnės instancijos teisme, visai gali būti, kad būtų rastas pragmatiškas sprendimas, ir Teisingumo Teismo nebūtų prašoma priimti prejudicinio sprendimo.

83.      Tačiau klausimą turėtų spręsti teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti skundžiami teismine tvarka ir kuris dėl to pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą neturėtų kitos išeities ir galėtų tik prašyti priimti prejudicinį sprendimą. Kúria sąžiningai įvykdė šią pareigą. Todėl, nors bet kurio paties Kúria nurodytų sprendimų (mano nuomone) rezultatas būtų patenkinamas, Teisingumo Teismas turi išsamiai išnagrinėti šią bylą.

84.      Man atrodo, kad tai par excellence byla, kuriai reikėtų taikyti mažiau intensyvų požiūrį, t. y. „žaliosios spalvos“ procedūrą, kurią dažnai siūlė mano pirmtakas, seras Francis Jacobs(28), arba kokį nors kitą mechanizmą. Atsižvelgiant į didėjantį Teisingumo Teismo darbo krūvį ir jam daromą spaudimą priimti sprendimus sparčiai atsakant nacionaliniams teismams, gali būti prasminga vėl pradėti šio klausimo aptarimą.

 Išvada

85.      Atsižvelgdama į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad Teisingumo Teismas taip turėtų atsakyti į Kúria pateiktus klausimus:

2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1896/2006, nustatantis Europos mokėjimo įsakymo procedūrą, turi būti aiškinamas taip, kad jeigu:

a)      Europos mokėjimo įsakymą išdavė valstybės narės teismas arba valdžios institucija, bet tos valstybės narės teismams nėra pagrindo nustatyti teritorinės kompetencijos nagrinėti pateiktą reikalavimą;

b)      atsakovas pateikė prieštaravimo pareiškimą ir dėl to pagal Reglamento Nr. 1896/2006 17 straipsnio 1 dalį bylą turi toliau nagrinėti tos valstybės narės kompetentingi teismai pagal įprastas civilinio proceso taisykles; ir

c)      aukštesnės instancijos teismas pagal tas taisykles turi paskirti tokį kompetentingą teismą,

aukštesnės instancijos teismas tuomet turėtų paskirti teismą, kuris būtų kompetentingas peržiūrėti Europos mokėjimo įsakymo galiojimą, jeigu atsakovas būtų pateikęs prašymą dėl peržiūros pagal Reglamento Nr. 1896/2006 20 straipsnio 2 dalį, ir kuris taip pat būtų iš esmės kompetentingas nagrinėti tokius reikalavimus.


1 – Originalo kalba: anglų.


2 – 1999 m. gegužės 28 d. Monrealyje sudaryta Konvencija dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo, kurią Europos Bendrija pasirašė 1999 m. gruodžio 9 d. remdamasi EB 300 straipsnio 2 dalimi ir kuri EB vardu buvo patvirtinta 2001 m. balandžio 5 d. Tarybos sprendimu 2001/539/EB (OL L 194, 2001, p. 38; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 5 t., p. 491).


3 – 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42, klaidų ištaisymas OL L 290, 2014 10 4, p. 11).


4 – 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 261/2004, nustatantis bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 295/91 (OL L 46, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 8 t., p. 10).


5 – 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1896/2006, nustatantis Europos mokėjimo įsakymo procedūrą (OL L 399, 2006, p. 1).


6 – Atrodo, yra dvi „oficialios“ Monrealio konvencijos redakcijos vengrų kalba: viena paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, specialiajame leidinyje vengrų k., 7 sk., 5 t., p. 492, o kita 2005 m. évi VII. törvény (2005 m. įstatymas Nr. 7), kuriuo konvencija perkelta į Vengrijos teisę. Tačiau nė viena iš šių versijų nėra autentiška pačios Monrealio konvencijos versija. Dviejų 33 straipsnio 1 dalies versijų formuluotės gerokai skiriasi, bet abiejose žodžiai „either … or …“ anglų kalba išversti į vengrų kalbą kaip „vagy … vagy …“. Oficialiajame leidinyje paskelbtoje versijoje prieš pirmąjį „vagy“ nėra kablelio, todėl pirmiausia atrodo, kad jis reiškia „or“, o ne „either“. O 2005 m. įstatymo Nr. 7 versijoje kablelis yra, nors nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Kúria pateikia jo citatą be kablelio. Prieš antrąjį „vagy“ kablelis yra abiejose versijose.


7 – Kitos autentiškos versijos yra arabų, kinų ir rusų kalbomis. Prancūzų kalba „either … or …“ atitiktis yra „soit … soit …“, o ispanų kalba – „sea … sea …“. Abiem kalbomis prieš pirmąjį šios konstrukcijos žodį yra kablelis, ir yra aišku, kad „vienos iš valstybių, šios konvencijos šalių, teritorijoje“ yra sąlyga, taikoma abiem toliau išvardytiems variantams.


8 – Sprendimo Sturgeon ir kt., C‑402/07 ir C‑432/07, EU:C:2009:716, 40–69 punktai ir Sprendimo Nelson ir kt., C‑581/10 ir C‑629/10, EU:C:2012:657, 28–40 punktai. Taip pat žr. Sprendimą Folkerts, C‑11/11, EU:C:2013:106. Sprendime Sturgeon ir kt. (sprendimo 57 ir 58 punktai) Teisingumo Teismas nustatė nediferencijuotą trijų valandų ar daugiau laiko praradimo kriterijų visiems skrydžiams (palyginti su diferencijuotu atidėjimu dviem, trimis ar keturiomis valandomis pagal skrydžių kategorijas, kaip nustatyta Oro transporto keleivių teisių reglamento 6 ir 7 straipsniuose), atlikęs nustatytąjį skaičiavimą pagal 5 straipsnio 1 dalies c punkto iii papunktį, kai paskelbus apie skrydžio atšaukimą keleiviai nukreipiami kitu maršrutu, kuriuo išvykstama ne daugiau kaip viena valanda anksčiau už numatytą išvykimo laiką ir atvykstama į galutinę paskirties vietą mažiau nei dviem valandomis vėliau už tvarkaraštyje numatytą atvykimo laiką. Sudėjęs tuos du vienos valandos ir dviejų valandų laikotarpius, Teisingumo Teismas suformulavo trijų valandų „laiko praradimo“ sąvoką, nesvarbu, dėl kokios kategorijos skrydžio po atidėto skrydžio atvykimo turėtų būti mokama 7 straipsnyje numatyta kompensacija.


9 – Teisingumo Teismui Kúria pateiktoje bylos medžiagoje iš perleidimo sutarties ir prašymo išduoti Europos mokėjimo įsakymą matyti, kad keleivė buvo moteris, gyvenanti Budapešte, kad Flight Refund paskyrė Vengrijos teisininkę jai atstovauti ir kad prašymą notarei teikė ta teisininkė.


10 – Iš prieštaravimo pareiškimo, taip pat pateikto kartu su bylos medžiaga, matyti, kad teiginys buvo įrašytas tuščioje vietoje, pasibaigus standartinei formai, kurioje nėra skirsnio prieštaravimo pagrindams nurodyti. Savo prieštaravimo pareiškime Lufthansa nekėlė jokių kompetencijos klausimų.


11 – „O, kokį painų raizginį mes rezgam, kai pirmą kartą išmokstame apgauti!“ – rašė seras Valteris Skotas poemoje „Marmion“ (Canto VI, XVII). Nekaltinu nė vienos šalies tuo, kad ji mokosi apgauti, bet čia suregztas raizginys yra išties painus, ir jį savo egzamine galėtų naudoti pats gudriausias teisės profesorius, kad supainiotų studentus.


12 – Nežinoma, ar Flight Refund kreipėsi į Lufthansa prieš teikdama prašymą išduoti Europos mokėjimo įsakymą. Jos interneto svetainėje (http://flight-refund.eu/) nurodyta, kad šiuo metu laikomasi tokios praktikos. Gali būti, kad kreipėsi, o Lufthansa tiesiog nieko neatsakė. Jeigu taip, Lufthansa turi atsakyti už sukeltą painiavą, nes pateikus trumpą atsakymą, kad skrydį vykdė United Airlines, Europos mokėjimo įsakymo procedūra prieš ją (tikriausiai) būtų sustabdyta.


13 – Sprendimo Rehder, C‑204/08, EU:C:2009:439, 26–28 punktai ir juose nurodyta teismo praktika.


14 – Žr. 6 išnašą.


15 – Civilinio proceso kodekso 30 straipsnio 2 dalis: žr. šios išvados 29 punktą.


16–      Žr. šios išvados 7 punktą.


17 – Žr. šios išvados 9 punktą.


18 – Priešingai, 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) (OL L 177, 2008, p. 6; klaidų ištaisymas OL L 309, 2009 11 24, p. 87) 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Pagal reikalavimo kito asmens (skolininko) atžvilgiu savanorišką perleidimą ar sutartinę subrogaciją susidariusiems perleidėjo ir perėmėjo santykiams taikoma teisė, kuri pagal šį reglamentą taikoma perleidėjo ir perėmėjo sudarytai sutarčiai“. Deja, toks vienos taisyklės pasirinkimas neįmanomas, kai reikia spręsti atskirą jurisdikcijos klausimą nagrinėjant Lufthansa pateiktą reikalavimą. Jeigu tai būtų padaryta, klausimas būtų paprastas, nes Flight Refund ir keleivės perleidimo sutartyje nustatyta, kad sutartyje nereglamentuojamiems klausimams taikoma Vengrijos teisė ir kad šalių ginčams spręsti išimtinę jurisdikciją turi Budai Központi Kerületi Bíróság (Budos centrinis apylinkės teismas). Tačiau, nors pagal Reglamento Nr. 593/2008 14 straipsnio 2 dalį remiantis Vengrijos teise reikia nustatyti „sąlygas, kuriomis perleidimu ar subrogacija gali būti remiamasi prieš skolininką“, mano nuomone, Lufthansa, kuri nėra sutarties šalis, negalima priskirti teismo, kurio kompetencija nepagrįsta Reglamentu „Briuselis I“, jurisdikcijai.


19 – Panašios taisyklės taikomos ieškiniams, kuriuos draudėjas, apdraustasis ar naudos gavėjas pareiškia draudikui arba darbuotojas pareiškia darbdaviui, ir reglamento „BriuselisI“ preambulės 13 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nustatyta, kad visų šių nuostatų tikslas – apsaugoti silpnesniąją šalį, sukuriant jai palankesnes jurisdikcijos taisykles.


20 – Savo interneto svetainėje Flight Refund apibūdina save kaip „Jūsų teisės palydovę“ ir specialistę reikalavimų išieškojimo bylose. Iš interneto svetainės taip pat matyti, kad dabar Flight Refund vykdo veiklą kaip Flight Refund Kft., Vengrijoje įregistruota ribotos civilinės atsakomybės bendrovė su buveine Budapešte, ir yra PannonHitel Zrt., taip pat Vengrijoje įregistruotos privačios bendrovės, draudimo agentė. Tačiau registruotos buveinės pakeitimas, mano nuomone, nėra svarbus, nes: i) ieškinį pareiškė Jungtinėje Karalystėje įregistruota Flight Refund Ltd; ir ii) kadangi ribotos atsakomybės bendrovė nėra vartotoja, jurisdikcijos negalima pagrįsti jos įsisteigimo vieta.


21 – Žr. šios išvados 10 punktą.


22 – Dėl Briuselio konvencijos, galiojusios prieš Reglamentą „Briuselis I“, žr. Sprendimo Hagen, C‑365/88, EU:C:1990:203, 20 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką. Dėl pavyzdžio, susijusio su 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančiu Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL L 338, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 243), žr. Sprendimo Purrucker, C‑256/09, EU:C:2010:437, 99 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką.


23 – Žr. šios išvados 11 punktą.


24 –      Sprendimo Goldbet Sportwetten, C‑144/12, EU:C:2013:393, 38–41 punktas.


25 – Žr. šios išvados 49 punktą.


26 – Europos teisingumo interneto svetainėje (http://www.europe-eje.eu/sites/default/files/pj/dossiers/ipe_hongrie_english.pdf) dėl Europos mokėjimo įsakymo procedūros Vengrijoje tiesiog nurodyta: „Reglamento (EB) Nr. 1896/2006 20 straipsnio 2 dalyje minėtai peržiūrai taikomos Vengrijos normos dėl bylos atnaujinimo priimtinumo (Civilinio proceso kodeksas).“


27 – Reikalavimo suma yra 600 EUR. Pagal Flight Refund ir keleivės perleidimo sutartį Flight Refund gaus 25 % tos sumos (150 EUR), jeigu reikalavimas bus patenkintas, ir negaus nieko, jeigu reikalavimas nebus patenkintas. Atsižvelgiant į tai, nenuostabu, kad Flight Refund nedėjo didelių pastangų ar nepatyrė didelių išlaidų, kad padėtų Kúria arba Teisingumo Teismui išspręsti kilusią problemą, susijusią iš dalies su teisės aktų leidėjo neapsižiūrėjimu ir iš dalies su pačios Flight Refund, jos teisininkės ir Europos mokėjimo įsakymą išdavusios notarės profesinio kruopštumo stoka. Be to, atsižvelgiant į reikalavimo sumą ir visišką bendrovės įsitikinimą, kad bet kuriuo atveju ji nėra atsakinga, nenuostabu, kad Lufthansa taip pat atlaidžiai žiūri į problemą.


28 – Žr., pavyzdžiui, jo kalbą „Europos teismai ir Jungtinė Karalystė: kokia ateitis laukia? Naujasis Anglijos teismų vaidmuo“, pasakytą 13-oje metinėje Teisės reformų komiteto paskaitoje 2014 m. lapkričio 18 d. (http://www.barcouncil.org.uk/media-centre/speeches,-letters-and-reports/speeches-of-interest/).