Byla T‑127/04
KME Germany AG ir kt.
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Konkurencija – Karteliai – Pramoninių varinių vamzdžių rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuotas EB 81 straipsnio pažeidimas – Kainų nustatymas ir rinkų pasidalijimas – Baudos – Konkretus poveikis rinkai – Atitinkamos rinkos dydis – Pažeidimo trukmė – Lengvinančios aplinkybės – Bendradarbiavimas“
Sprendimo santrauka
1. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Teisinis pagrindas – Komisijos priimtos gairės
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
2. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Galimybė nevienodai vertinti tame pačiame pažeidime dalyvavusias įmones atsižvelgiant į jų turimas nagrinėjamų produktų rinkos dalis – Pareiga įrodyti konkretų pažeidimo poveikį rinkai – Nebuvimas
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 punkto A dalis)
3. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Konkretus poveikis rinkai – Pareiga įrodyti konkretų poveikį rinkai, kad pažeidimas būtų kvalifikuojamas kaip labai sunkus – Nebuvimas
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 punkto A dalies pirma pastraipa)
4. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Konkretus poveikis rinkai – Vertinimo kriterijai
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 punkto A dalies pirma pastraipa)
5. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Nagrinėjamų produktų rinkos dydis
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 punkto A dalis)
6. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo trukmė – Ilgos trukmės pažeidimai – Pradinės baudos padidinimas 10 % už kiekvienus metus
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 punkto B dalis)
7. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Lengvinančios aplinkybės
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 3 punktas)
8. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Baudos neskyrimas ar sumažinimas dėl kaltinamos įmonės bendradarbiavimo
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimų 96/C 207/04 D skyrius ir 98/C 9/03 3 punkto šešta įtrauka)
9. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Atsižvelgimas į kaltinamos įmonės bendradarbiavimą su Komisija – Situacijos, kai galima atleisti nuo baudos, ir situacijos, kai galima ją sumažinti, atribojimas
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 96/C 207/04)
10. Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Atsižvelgimas į kaltinamos įmonės bendradarbiavimą su Komisija – Vienodo požiūrio principo paisymas
(Tarybos reglamento Nr. 17 11 straipsnis ir 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 96/C 207/04 D skyrius)
1. Kontroliuodamas paskirtų baudų už Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą teisėtumą, Pirmosios instancijos teismas turi patikrinti, ar Komisija savo diskreciją įgyvendino laikydamasi Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse nustatyto metodo, ir tuo atveju, jei jis konstatuotų, kad ji nuo jo nukrypo, įvertinti, ar toks nukrypimas pateisinamas ir tinkamai motyvuotas.
Tai, kad priėmusi gaires Komisija apribojo savo vertinimo laisvę, nėra nesuderinama su esminiais Komisijos diskreciniais įgaliojimais. Gairėse yra įvairių lankstumo elementų, leidžiančių jai įgyvendinti savo diskrecinius įgaliojimus laikantis Reglamento Nr. 17 nuostatų, kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas.
Tokiais klausimais kaip baudos dydžio nustatymas, kur Komisija turi diskreciją, pavyzdžiui, kiek tai susiję su padidinimu dėl trukmės, tokių vertinimų teisėtumo kontrolė apsiriboja tik patikrinimu, ar nėra akivaizdžios vertinimo klaidos.
Be to, Komisijos diskrecija ir šiuo atžvilgiu jos nustatytos ribos iš esmės neužkerta kelio Bendrijos teismams neribotai naudotis jiems priklausančia kompetencija, kuri jiems suteikia teisę panaikinti, sumažinti ar padidinti Komisijos paskirtą baudą.
(žr. 34–37 punktus)
2. Nustatydama pradines baudas už konkurencijos taisyklių pažeidimą Komisija turi teisę atsižvelgti į konkretų kiekvienos pažeidime dalyvavusios įmonės svorį, todėl ir į realų jos neteisėto elgesio poveikį konkurencijai. Net ir tuo atveju, jei nėra konkretaus pažeidimo poveikio rinkai įrodymų, Komisija turi teisę nevienodai vertinti įmones, atsižvelgdama į jų turimas atitinkamos rinkos dalis. Kiekvienos suinteresuotosios įmonės dalis rinkoje, kuri buvo ribojančių veiksmų objektas, yra objektyvus kriterijus, tiksliai parodantis kiekvienos įmonės atsakomybės apimtį, kiek tai susiję su tokio elgesio žala, kuri gali būti padaryta normaliai konkurencijai.
(žr. 61–62 punktus)
3. Vertinant Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimo sunkumą pradinio įmonei skiriamos baudos dydžio nustatymo tikslais, net jei Komisija neįrodo, kad kartelis turėjo konkretų poveikį rinkai, tai neturi jokios reikšmės pažeidimo kvalifikavimui kaip labai sunkaus ir kartu baudos dydžiui. Šiuo klausimu iš Bendrijos sankcijų už konkurencijos taisyklių pažeidimą sistemos, kokia ji nustatyta pagal Reglamentą Nr. 17 ir kaip ji išaiškinta teismų praktikoje, matyti, jog už kartelius dėl paties jų pobūdžio skirtinos griežčiausios baudos. Galimas konkretus poveikis rinkai, ypač klausimas, kokiu mastu konkurencijos ribojimas lėmė didesnę rinkos kainą nei ta, kuri būtų nesant kartelio, nėra lemiamas kriterijus nustatant baudos dydį.
Be to, iš Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių išplaukia, kad susitarimai ar suderinti veiksmai, kuriais visų pirma siekiama nustatyti kainas ir pasidalyti klientus, vien dėl savo pobūdžio gali būti kvalifikuojami kaip labai sunkūs, nesant būtinybės šių veiksmų apibūdinti poveikio ar geografinės rinkos dydžio požiūriu. Šią išvadą patvirtina tai, kad apibrėžiant sunkius pažeidimus aiškiai nurodyti įtaka rinkai ir poveikis didesnėms bendrosios rinkos sritims, o apibrėžiant labai sunkius pažeidimus savo ruožtu neminimas nei konkretaus poveikio rinkai, nei pasekmių atsiradimo atskiroje geografinėje teritorijoje reikalavimas.
(žr. 63–65 punktus)
4. Konkreti kartelio įtaka atitinkamai rinkai turi būti laikoma pakankamai įrodyta, jei Komisija gali pateikti konkrečių ir įtikinamų įrodymų su pagrįsta tikimybe patvirtinančių, kad kartelis turėjo įtakos rinkai.
Komisija gali daryti išvadą, jog pažeidimas turėjo konkretų poveikį rinkai, remdamasi tokiais rodikliais kaip aplinkybė, kad per laikotarpį, kai beveik nesilaikyta kartelinio susitarimo, kainos sumažėjo, o per kitus laikotarpius – labai pakilo; kad taikyta keitimosi informacija sistema apie pardavimo apimtį ir kainų lygį; kad kartelio dalyvės kartu turėjo didelę dalį rinkos ir kad per visą pažeidimo laikotarpį kartelio dalyvių rinkos dalys santykinai nepakito.
Be to, to, kad kartelio nariai ne visada laikėsi susitarimų, nepakanka norint atmesti poveikio rinkai galimybę.
(žr. 68–71 punktus)
5. Komisija, vertindama Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimo sunkumą, kad nustatytų pradinį įmonei skiriamos baudos dydį, gali, bet neprivalo atsižvelgti į paveiktos rinkos dydį. Šiuo tikslu ji gali atsižvelgti į atitinkamos rinkos apyvartą. Nėra jokios pagrįstos priežasties apskaičiuoti šią apyvartą neatsižvelgiant į tam tikras gamybos išlaidas. Iš tikrųjų visuose pramonės sektoriuose egzistuoja neišvengiamų galutinio produkto išlaidų, kurių gamintojas negali valdyti, tačiau kurios vis tiek yra esminis visos jo veiklos elementas, todėl nustatant pradinį baudos dydį jos turi būti įtrauktos į apyvartą. Tokios išvados nepaneigia aplinkybė, kad pirminės žaliavos kaina sudaro didelę galutinio produkto galutinės kainos dalį ar kad vienos kurios pirminės žaliavos kainų svyravimo rizika gerokai didesnė nei kitų.
(žr. 86 ir 91 punktus)
6. Be to, iš Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių matyti, kad Komisija nėra numačiusi kokios nors sąsajos ar tarpusavio priklausomybės tarp pažeidimo sunkumo ir pažeidimo trukmės vertinimo. Aplinkybė, jog ji pasiliko galimybę už kiekvienus pažeidimo metus padidinti baudą, o tai ilgai trunkančių pažeidimų atveju gali siekti iki 10 % pagal pažeidimo sunkumą nustatytos sumos, visiškai neįpareigoja jos nustatyti šio padidinimo atsižvelgiant į veiksmų, susijusių su karteliu, intensyvumą ar į kartelio poveikį arba į pažeidimo sunkumą. Naudodamasi savo diskrecija ji turi nuspręsti, kokį padidinimą ji ketina taikyti už pažeidimo trukmę.
(žr. 101 ir 103 punktus)
7. Skirdama baudas Komisija privalo laikytis savo pačios priimtų gairių. Tačiau Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse nenurodyta, kad Komisija visada privalo atskirai atsižvelgti į kiekvieną jų 3 punkte nurodytą lengvinančią aplinkybę ir neprivalo papildomai sumažinti baudos savaime, nes tinkamą baudos sumažinimo dėl lengvinančių aplinkybių dydį reikia nustatyti bendrai įvertinus visas svarbias aplinkybes.
Priėmus minėtas gaires, netapo nereikšminga teismų praktika, pagal kurią Komisija turi diskrecijos teisę, jai leidžiančią, nelygu bylos aplinkybės, nustatant baudas, kurias ji ketina skirti, atsižvelgti arba neatsižvelgti į tam tikrus veiksnius. Kadangi gairėse nėra privalomų nurodymų dėl lengvinančių aplinkybių, į kurias gali būti atsižvelgta, Komisija išlaikė tam tikrą laisvę, kad atlikdama bendrą įvertinimą galėtų priimti sprendimą dėl galimo baudos sumažinimo, atsižvelgdama į lengvinančias aplinkybes.
(žr. 114–115 punktus)
8. 1996 m. Komisijos pranešimui dėl baudų neskyrimo arba sumažinimo kartelių atvejais būdingas paradoksas, nes įmonei, kuriai taikomas minėto pranešimo D skyrius ir kuri Komisijai pateikia naujos informacijos, kyla rizika būti griežčiau nubaustai nei tuo atveju, jei ji šios informacijos Komisijai nebūtų pateikusi. Šį paradoksą leidžia pašalinti Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 3 punkto šešta įtrauka, pagal kurią aktyvus įmonės bendradarbiavimas tyrimo metu, nepatenkantis į 1996 m. pranešimo dėl bendradarbiavimo taikymo sritį, gali būti laikomas lengvinančia aplinkybe. Todėl taikydama gairių 3 punkto šeštą įtrauką Komisija gali nuspręsti nepadidinti įmonei nustatytos baudos už tam tikrus pažeidimo laikotarpius, apie kuriuos ši įmonė pirmoji jai pateikė naujos informacijos pagal 1996 m. pranešimą dėl bendradarbiavimo.
(žr. 126–127 ir 148 punktus)
9. Pagal atleidimo nuo baudų logiką nuo baudos gali būti atleidžiamas tik vienas iš kartelio narių, nes kartelių viduje siekiama sukurti netikrumą, taip skatinant apie juos pranešti Komisijai. Toks netikrumas kaip tik atsiranda dėl to, kad kartelio dalyviai žino, jog nuo baudos galės būti atleistas tik vienas jų, pranešęs apie kitų narių dalyvavimą pažeidime ir taip keldamas grėsmę, kad jiems bus skirtos griežtesnės bausmės.
Tokiu atveju, kai Komisija žino apie kartelio egzistavimą, bet nežino tam tikrų esminių aplinkybių, leidžiančių nustatyti visą šio pažeidimo trukmę, ypač prasminga pasinaudoti tokiu mechanizmu, visų pirma siekiant išvengti, kad pažeidėjai nesusitartų nuslėpti minėtų aplinkybių.
Tokia situacija skiriasi nuo tos, kai Komisija jau turi įrodymų, bet nori juos papildyti. Tokiu atveju baudos sumažinimas pažeidėjams, o ne vienos įmonės atleidimas nuo baudos pateisinamas tuo, kad siekiama ne atskleisti aplinkybę, dėl kurios nustatyta bauda gali būti padidinta, o surinkti kiek įmanoma įrodymų Komisijos gebėjimui įrodyti nagrinėjamus faktus sustiprinti.
(žr. 130–132 punktus)
10. Pagal atleidimo nuo baudų politiką Komisija savanoriškai su ja bendradarbiaujančioms įmonėms gali sumažinti baudą didesne suma nei toms, kurios to nedaro.
Todėl taikydama 1996 m. Komisijos pranešimo dėl baudų neskyrimo arba sumažinimo kartelių atvejais D skyrių Komisija gali, nepažeisdama vienodo požiūrio principo, atsižvelgti į aplinkybę, kad įmonė su ja pradėjo bendradarbiauti tik atsakydama į prašymą pateikti informaciją pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį.
(žr. 142–143 ir 147 punktus)