GENERALINIO ADVOKATO
NIILO JÄÄSKINEN IŠVADA,
pateikta 2011 m. birželio 9 d.(1)
Byla C‑163/10
Aldo Patriciello
(Tribunale di Isernia (Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Europos Parlamento narys – Protokolo dėl privilegijų ir imunitetų 8 straipsnis – Sąvokos „einant Parlamento nario pareigas pareikšta nuomonė“ taikymo ribos – Baudžiamasis procesas dėl melagingo įskundimo – Materialinis imunitetas – Europos Parlamento nario elgesys už Europos Parlamento ribų – Institucinė sąsaja“
I – Įžanga
1. Savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui kelia imuniteto, pagal Europos Sąjungos teisę suteikto Europos Parlamento nariams dėl einant savo pareigas pareikštos nuomonės, įgyvendinimo esminių sąlygų klausimą.
2. Teisingumo Teismas jau turėjo progą pareikšti nuomonę dėl Parlamento nariams suteikto imuniteto(2) įgyvendinimo procesinių sąlygų, o šioje byloje jo prašoma apibrėžti materialines imuniteto ribas atsižvelgiant į Protokolo Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų 8 straipsnį (buvęs 9 straipsnis)(3).
3. Kaip ir daugelio valstybių narių konstitucinėse sistemose, nustatytose pagal Prancūzijoje po 1789 m. revoliucijos sukurtą modelį, yra du pagrindiniai pagal Protokolą Parlamento nariams suteikiamos apsaugos aspektai(4): pirma, žodžio laisvės einant Parlamento nario pareigas apsauga, t. y. materialinis imunitetas, taip pat vadinamas „absoliučiu imunitetu“(5), antra, procedūrinis imunitetas, taip pat vadinamas „neliečiamumu“(6), – garantija Parlamento nariams, kad mandato galiojimo laikotarpiu jie nebus patraukti atsakomybėn. Be to, Protokolu Parlamento nariams užtikrinama laisvė būti Parlamente ir dalyvauti jo veikoje sesijų metu(7). Šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma apibrėžti pirmos rūšies imuniteto, t. y. materialinio imuniteto, taikymo ribas.
II – Teisinis pagrindas
A – Sąjungos teisė
1. Pagrindinių teisių chartija
4. Pagal Pagrindinių teisių chartijos(8) 11 straipsnį kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę, kuri apima laisvę turėti savo įsitikinimus, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijoms nekliudant ir nepaisant valstybių sienų.
2. Protokolas Nr. 7 dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų
5. Protokolo 8 straipsnyje numatyta, kad „Europos Parlamento nariai negali būti apklausiami, sulaikomi ar traukiami atsakomybėn dėl einant pareigas pareikštos nuomonės ar balsavimo“.
6. Šio Protokolo 9 straipsnio (buvęs 10 straipsnis) pirmos pastraipos a ir b punktuose numatyta, kad Parlamento sesijų metu jo nariai savo valstybės teritorijoje naudojasi imunitetais, kurie suteikiami tos valstybės parlamento nariams, o visų kitų valstybių narių teritorijose – imunitetu nuo bet kokios sulaikymo priemonės ir patraukimo atsakomybėn. Šio straipsnio paskutinėje pastraipoje taip pat numatyta, jog Parlamentas gali nuspręsti atšaukti vieno iš savo narių imunitetą.
3. Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklės(9)
7. Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių (toliau – Parlamento darbo tvarkos taisyklės) 6 straipsnio, pavadinto „Imuniteto atšaukimas“, 1 dalyje numatyta, kad Parlamentas, vykdydamas savo įgaliojimus, susijusius su privilegijomis ir imunitetais, pirmiausia siekia išlikti principinga demokratiška teisėkūros asamblėja ir užtikrinti Parlamento narių nepriklausomumą einant pareigas. Šio straipsnio 3 dalyje pažymėta, kad kiekvienas Parlamento nario ar buvusio Parlamento nario Pirmininkui atsiųstas prašymas ginti imunitetą ir privilegijas paskelbiamas plenarinio posėdžio metu ir perduodamas atsakingam komitetui.
8. Parlamento darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnis, pavadintas „Parlamento narių finansiniai interesai, elgesio normos, privalomas skaidrumo registras ir galimybė patekti į Parlamentą“, suformuluotas taip:
„<…>
2. Parlamento narių elgesys paremtas abipuse pagarba ir pagrindiniuose Europos Sąjungos dokumentuose apibrėžtomis vertybėmis bei principais, pagarba Parlamentui ir neturi trukdyti sklandžiam Parlamento darbui ar trikdyti ramybės visose Parlamento patalpose. <...>
3. Taikant šį straipsnį jokiu būdu neturi būti ribojamas Parlamento diskusijų gyvumas ar suvaržoma Parlamento narių žodžio laisvė.
Šio straipsnio taikymas grindžiamas visapusiška pagarba Parlamento narių teisėms, apibrėžtoms pirminėje teisėje ir Parlamento narių statute.
Taikant šį straipsnį remiamasi skaidrumo principu ir užtikrinama, kad Parlamento nariai būtų supažindinami su visomis šios srities nuostatomis, individualiai informuojant apie jų teises ir pareigas. <…>“
9. Parlamento darbo tvarkos taisyklių VI antraštinės dalies 4 skyriuje, kuriame yra 152–154 straipsniai, reglamentuojamos priemonės, taikomos nesilaikant Parlamento narių elgesio normų.
10. Šių taisyklių 152 straipsnyje, susijusiame su neatidėliotinomis priemonėmis, nustatyti Pirmininko įgaliojimai paraginti laikytis tvarkos Parlamento narį, kuris trukdo sklandžiam posėdžio darbui ar kurio elgesys nesuderinamas su atitinkamomis 9 straipsnio nuostatomis. Parlamento darbo tvarkos taisyklių 153 straipsnyje nustatytos nuobaudos, taikomos Parlamento nariams, be kita ko, papeikimas ir laikinas draudimas dalyvauti Parlamento veikloje. Šių Darbo tvarkos taisyklių 154 straipsnyje reglamentuojama skundų pateikimo tvarka.
11. Parlamento darbo tvarkos taisyklių XVI priede „Parlamento narių elgesio normų aiškinimo gairės“ parašyta:
„1. Reikėtų skirti matomą elgesį, kuris gali būti toleruojamas, jeigu juo niekas neįžeidžiamas ir (arba) neapšmeižiamas, kuris neperžengia leistinų ribų ir nesukelia konflikto, ir elgesį, kuriuo aktyviai trikdoma kuri nors Parlamento veikla.
2. Parlamento nariai yra atsakingi, jei jų įdarbinti asmenys arba asmenys, kuriems jie padėjo patekti į Parlamentą, jo patalpose pažeidžia Parlamento narių elgesio normas.
Parlamento Pirmininkas ar jo atstovai gali įgyvendinti jiems suteiktus drausminius įgaliojimus šių asmenų ar kitų Parlamente nedirbančių asmenų atžvilgiu, jei jie yra Parlamento patalpose.“
B – Nacionalinė teisė
12. Italijos Konstitucijos 68 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad nacionalinio parlamento nariai negali būti traukiami atsakomybėn dėl einant pareigas pareikštos nuomonės ir balsavimo.
III – Faktinės aplinkybės ir prejudicinis klausimas
13. A. Patriciello, Italijoje išrinktas Parlamento narys, traukiamas atsakomybėn Tribunale d'Isernia (Italija) pradėjus baudžiamąjį procesą dėl to, kad jis 2007 m. rugpjūčio 1 d. viešoje automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje netoli Neurologijos instituto, kilus ginčui nepagrįstai apkaltino Pozzili municipalinės policijos pareigūnę neteisėtu elgesiu.
14. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog A. Patriciello pagal Italijos baudžiamojo kodekso 368 straipsnį turi atsakyti už melagingą įskundimą, nes teigė, kad policijos pareigūnė, rašydama pažeidimo protokolus keliems vairuotojams, pastačiusiems transporto priemones pažeidžiant kelių eismo taisykles, suklastojo laiką, ir atitinkamai apkaltino šią pareigūnę dokumentų klastojimu. A. Patriciello ir toliau tai teigė dalyvaujant karabinieriams, atvykusiems į vietą patikrinti pažeidimo fakto.
15. 2009 m. gegužės 5 d. sprendimu Parlamentas, tenkindamas A. Patriciello prašymą, grindžiamą Parlamento darbo tvarkos taisyklių 6 straipsnio 3 dalimi, nusprendė, remdamasis Teisės reikalų komiteto pranešimu, ginti A. Patriciello imunitetą (toliau – sprendimas ginti imunitetą). Šis sprendimas pagrįstas tokiais motyvais:
„Iš tikrųjų savo pareiškimais A. Patriciello tik pakomentavo su viešąja sritimi susijusius faktus, t. y. piliečių teisę laisvai patekti į ligonines ir gauti sveikatos priežiūros paslaugas, kuri turi didelę reikšmę piliečių kasdieniame gyvenime. Aldo Patriciello neveikė dėl savo paties interesų, jis neketino įžeisti pareigūnės – jis, vykdydamas savo politinę veiklą, gynė savo rinkėjų viešąjį interesą. Todėl jis, kaip Europos Parlamento narys pareikšdamas savo rinkėjams savo nuomonę viešojo intereso klausimu, vykdė savo pareigą.“(10)
16. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą Tribunale di Isernia konstatuoja, kad pagal Protokolo 9 straipsnio a punktą Europos Parlamento nariai veiksmų, padarytų valstybės teritorijoje, atžvilgiu naudojasi imunitetais ir privilegijomis tokiomis pačiomis turinio ir formos sąlygomis kaip numatytosios pagal nacionalinę teisę. Tačiau pagal Italijos Konstitucijos 68 straipsnį imuniteto privilegija neparlamentinei veiklai taikoma tik jei ši glaudžiai susijusi su parlamento nario mandatui būdingų pareigų vykdymu ir tikslų įgyvendinimu.
17. Šiomis aplinkybėmis šis teismas pažymi, kad, nevertinant kaltinimo pagrįstumo, faktinės aplinkybės pagrindinėje byloje nėra susijusios su jokiu nuomonės pareiškimu einant Europos Parlamento nario pareigas. Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, prokuratūros teigimu, argumentas, kad A. Patriciello tik pakomentavo žinomus faktus, t. y. piliečių teisę laisvai patekti į ligonines ir gauti sveikatos priežiūros paslaugas, ir neketino įžeisti valstybės pareigūnės, atrodo nepagrįstas. Iš esmės Parlamento narys, net jei tai reikia patikrinti, municipalinės policijos pareigūnę, dalyvaujant teisėsaugos pareigūnams, aiškiai apkaltino oficialaus dokumento klastojimu. Tačiau toks elgesys iš pirmo žvilgsnio atrodo nesusijęs su jo rinkėjų viešuoju interesu ir neatrodo, kad, net bendrai vertinant, jam pačiam savaime gali būti taikomas imuniteto režimas, kaip pripažino Parlamentas sprendime ginti imunitetą.
18. Tačiau Tribunale di Isernia pažymi, kad sprendimas ginti imunitetą buvo priimtas vadovaujantis ne tik Protokolo 9 straipsnio a punktu, bet ir šio Protokolo 8 straipsniu.
19. Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgdamas į ESS 4 straipsnio 3 dalyje nustatytą lojalaus bendradarbiavimo pareigą, Tribunale di Isernia nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar nusikalstama veika, kuria kaltinamas Europos Parlamento narys Aldo Particiello (apibūdinta kaltinamajame akte, dėl kurių Europos Parlamentas 2009 m. gegužės 5 d. jau priėmė sprendimą ginti imunitetą), pagal Baudžiamojo kodekso 368 straipsnį kvalifikuojama kaip melagingas įskundimas, yra nuomonės pareiškimas einant Parlamento nario pareigas, kaip tai suprantama pagal Protokolo [8](11) straipsnį?“
IV – Procesas Teisingumo Teisme
20. Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą gavo 2010 m. balandžio 2 d. Rašytines pastabas pateikė A. Patriciello, Italijos ir Graikijos vyriausybės, taip pat Parlamentas ir Europos Komisija. Visoms šioms šalims, išskyrus Italijos vyriausybę, buvo atstovaujama 2011 m. vasario 15 d. įvykusiame teismo posėdyje.
V – Dėl prejudicinio klausimo procesinių aspektų
A – Dėl Parlamento pastabų priimtinumo
21. Visų pirma pažymėtina, kad, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnio pirmos ir antros pastraipų nuostatų formuluotes, gali kilti tam tikrų abejonių dėl Parlamento rašytinių pastabų priimtinumo. Pagal šią nuostatą apie prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas praneša bylos šalims, valstybėms narėms ir Komisijai bei Sąjungos institucijai, įstaigai ar organui, priėmusiam teisės aktą, kurio galiojimas ar išaiškinimas yra ginčijamas.
22. Šioje byloje aišku, kad Parlamentas nėra Protokolo, kuris yra vienintelis prejudicinio klausimo dalykas, autorius(12). Tačiau ši byla neabejotinai susijusi su konstituciniais Parlamento interesais ir jo institucine dimensija.
23. Todėl, atsižvelgiant į glaudžią Parlamento darbo tvarkos taisyklių nuostatų ir Protokolo 8 ir 9 straipsnių sąsają, taip pat į tai, kad jų bendras tikslas – užtikrinti Parlamentui sąlygas nekliudomam vykdyti savo konstitucinį uždavinį atstovauti piliečiams Europos Sąjungos lygmeniu(13), man atrodo, kad Teisingumo Teismas šioje byloje turi laikytis liberalesnio požiūrio. Reikia pridurti, kad, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, Parlamento galimybė pareikšti savo nuomonę teisme turi būti vertinama palankiai(14). Todėl siūlau Teisingumo Teismui pripažinti, kad Parlamento rašytinės pastabos yra priimtinos.
B – Dėl prejudicinio klausimo ribų
24. Visų pirma, man atrodo, svarbu nustatyti, kokios yra šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kuriame Teisingumo Teismo klausiama, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas veiksmas yra nuomonės pareiškimas einant Parlamento nario pareigas, ribos.
25. Sunkumas, su kuriuo šioje byloje susidūrė nacionalinis teismas, atrodo, kilo dėl tam tikro prieštaravimo tarp, pirma, sprendimo ginti A. Patriciello imunitetą motyvų turinio ir, antra, kaltinamajame akte išdėstytų kaltinimų, susijusių su ginčijamomis faktinėmis aplinkybinėmis, turinio. Šiame sprendime Parlamentas rėmėsi tiek Protokolo 9 straipsnio a punktu, tiek jo 8 straipsniu.
26. Šiuo atžvilgiu, nors, kaip ir generalinis advokatas M. Poiares Maduro, sutinku, kad Protokolo 8 ir 9 straipsniai kartais gali apimti tuos pačius veiksmus, kadangi tai yra kumuliacinės nuostatos ir turi būti skaitomos kartu(15), vis dėlto man atrodo akivaizdu, kad Protokolo 9 straipsnis dažnai skirtas nusikaltimams arba nusižengimams pagal bendrąsias teisės nuostatas, kurie nepatenka į 8 straipsnio taikymo sritį, be kita ko, veiksmams, kurie negali būti laikomi nuomonės pareiškimu arba balsavimu, nepaisant to, ar jie atliekami Parlamente, ar už jo ribų.
27. Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tuo atveju, kai Europos Parlamento narys traukiamas atsakomybėn dėl pareikštos nuomonės arba balsavimo, vertinti, ar yra sąlygų taikyti absoliutų imunitetą, numatytą Protokolo 8 straipsnyje, priklauso išimtinei nacionalinio teismo kompetencijai, ir jeigu šiam teismui kyla abejonių, jis gali, o paskutinės instancijos teismas tokiu atveju – privalo kreiptis į Teisingumo Teismą pagal SESV 267 straipsnį(16). Be to, net jeigu Parlamentas, gavęs atitinkamo Europos Parlamento nario prašymą, remdamasis Parlamento darbo tvarkos taisyklėmis priima sprendimą ginti imunitetą, šis sprendimas yra nuomonė, nesukelianti teisiškai privalomų padarinių nacionalinėms teisminėms institucijoms(17).
28. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat aiškiai atmetė galimybę A. Patriciello naudai remtis Italijos Konstitucijos nuostatomis kartu su Protokolo 9 straipsnio a punkte nustatytu principu, pagal kurį Parlamento narys savo valstybės teritorijoje naudojasi imunitetais, kurie yra suteikiami tos valstybės parlamento nariams.
29. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad atsakymas, kuris turi būti pateiktas šioje byloje, turi būti grindžiamas tik Protokolo 8 straipsniu, kuris yra susijęs su materialinio imuniteto taikymo ribomis.
30. Galiausiai savaime suprantama, kad tik nacionalinis teismas turi kompetenciją nustatyti inkriminuojamas faktines aplinkybes ir jas kvalifikuoti pagal Italijos įstatymus. Todėl, mano nuomone, prejudicinį klausimą reikia gerokai performuluoti, t. y. Teisingumo Teismas turėtų pareikšti nuomonę dėl atitinkamų Protokolo nuostatų ir Europos Parlamento narių imuniteto taikymo ribų ir taip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti kuo daugiau naudingų nuorodų, kad šis galėtų priimti sprendimą savo nagrinėjamoje byloje.
VI – Dėl prejudicinio klausimo esmės
A – Dėl politinės saviraiškos laisvės kaip pagrindinės teisės
31. Protokolo 8 straipsniu neginčytinai siekiama apsaugoti Parlamento narių saviraiškos laisvę, be kurios negalėtų būti atstovaujamosios institucijos. Parlamento nariai negali būti nei saistomi nurodymų, nei gauti įpareigojančio mandato. Taigi jie turi laisvą mandatą, kuriuo įgyvendinama jų politinės saviraiškos laisvė(18).
32. Tačiau teisę į saviraiškos laisvę turi kiekvienas asmuo. Ši teisė apima laisvę turėti savo įsitikinimus, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas nekliudant valdžios institucijoms ir nepaisant valstybių sienų(19).
33. Taigi, kaip pagrindinė teisė, saviraiškos laisvė suteikia kiekvienam asmeniui teisę reikšti savo nuomonę, kad ir kokia ginčytina ar sukrečianti, nepopuliari ar neįprasta ji būtų. Tačiau šios laisvės įgyvendinimą gali riboti kito asmens teisės ir interesai.
34. Šių saviraiškos laisvės ribų legitimumas skiriasi nelygu, pirma, pareikštos nuomonės pobūdis ir aplinkybės ir, antra, nuomonę reiškiančio asmens statusas. Pavyzdžiui, saviraiškos laisvė politinės diskusijos srityje yra didesnė nei komercinio bendravimo srityje. Atsižvelgiant į ypatingus žurnalistų arba parlamento narių uždavinius, privalomieji pagrindai, pateisinantys jų saviraiškos laisvės ribojimą, turi būti svaresni nei paprastomis aplinkybėmis.
35. Saviraiškos laisvės ypatumas yra tai, kad ji pati savaime yra teisė ir kartu yra būtinas beveik visų kitų laisvių pagrindas(20). Vykstant viešai diskusijai saviraiškos laisvė yra vienas iš demokratinės visuomenės, kurios pagrindiniai elementai, Europos Žmogaus Teisių Teismo teigimu, yra pliuralizmas, tolerancija ir atvirumas, ramsčių(21). Iš esmės saviraiškos laisvė yra neatsiejama nuo demokratijos siekio(22).
36. Kaip ir valstybių narių, Europos Sąjungos legitimumas grindžiamas demokratinio atstovavimo principu(23). Europos Parlamento nariams patikėtas ypatingas demokratinio atstovavimo uždavinys, kuris vykdomas per laisvą politinę diskusiją.
37. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką politinės saviraiškos laisvė, kaip geriausias būdas siekti demokratinės visuomenės klestėjimo, apima kandidatų rinkimuose ir parlamento narių pareiškimus. Pripažįstama, kad kritikos ribos politiko, kritikuojamo kaip politiko, atžvilgiu turi būti lankstesnės nei paprasto asmens atžvilgiu(24). Politinės diskusijos laisvė, Europos Žmogaus Teisių Teismo teigimu, jokiu būdu nėra absoliuti(25). Ir atvirkščiai – įžeidimas arba šmeižimas gali tapti politinės diskusijos elementu, jei yra viešasis interesas juos aptarti. Iš esmės siekiama sukurti saugią erdvę, kurioje gali vykti vieša diskusija(26). Tačiau neseniai priimtuose sprendimuose Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad įsikišimas vykstant rinkimų diskusijai yra galimas(27).
38. Šioje byloje Parlamentas sprendime ginti imunitetą nusprendė, kad A. Patriciello veikė gindamas savo rinkėjų viešąjį interesą. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad nuomonė, susijusi su viešojo intereso klausimais, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje prilyginama politinei diskusijai(28). Šis teismas yra aiškiai nurodęs, kad viešasis interesas yra kalbant, be kita ko, apie socialinės apsaugos lėšų panaudojimo(29), valstybės išlaidų(30), valstybės turto pasisavinimo(31) ir politikų korupcijos(32) problemas. Pagal šio teismo praktiką nacionaliniai teismai turėtų nustatyti, ar su konkrečiu klausimu susijusi kritika yra bendresnės diskusijos dalis. Jei taip yra, nagrinėjama nuomonė turi būti vertinama taikant ypatingus kriterijus ir reikalinga didesnė jos apsauga(33).
39. Be to, kadangi pagrindinė byla susijusi su municipalinės policijos pareigūne, primintina, kad, Europos Žmogaus Teisių Teismo nuomone, valstybės pareigūnai pagal savo statusą yra pusiau privatūs ir pusiau vieši asmenys. Neprilygindamas politiko pareigūnui, šis teismas pažymi, kad leistinos oficialias pareigas vykdančiam pareigūnui skirtos kritikos ribos tam tikrais atvejais gali būti platesnės nei paprasto privataus asmens atžvilgiu(34).
40. Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra priminęs, jog pareigūnai, kad galėtų vykdyti pareigas, turi turėti visuomenės pasitikėjimą ir jiems neturi būti neleistinai trukdoma, todėl gali atsirasti būtinybė juos apsaugoti, kai jie vykdo pareigas, ypač nuo žodinių įžeidimų. Tai galioja ir šmeižimo, kai kaltinama dėl su pareigų vykdymu susijusių aplinkybių, atveju(35). Būtinybė apsaugoti pareigūnus prireikus gali būti pasverta atsižvelgiant į interesus, susijusius su spaudos laisve ir laisvu viešojo intereso klausimų aptarimu(36).
B – Dėl principų, taikomų Parlamento ir Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos narių imunitetui
41. Visų pirma pažymėtina, kad yra bendru principu ir tapačiomis nuostatomis grindžiama istorinė sąsaja tarp privilegijų ir imunitetų visumos, kuri pripažįstama Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos nariams, ir tos, kuri pripažįstama Parlamento nariams(37). Manau, kad dėl šios sąsajos yra pagrįsta, aiškinant Parlamento narių imuniteto taikymo ribas nagrinėjamojoje byloje, sugretinti abu dokumentus.
42. Pagal SESV 343 straipsnį valstybių narių teritorijose Sąjunga Protokole dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų numatytomis sąlygomis naudojasi privilegijomis ir imunitetais, kurie yra būtini jos uždaviniams atlikti. Protokolo III skyriuje yra įtvirtintos Parlamento narių teisinės garantijos.
43. Taigi, Parlamento narių privilegijos ir imunitetai yra Europos Sąjungos privilegijos ir imunitetai, nustatyti tam, kad Europos Sąjunga galėtų atlikti savo uždavinius.
44. Pažymėtina, kad labai neaiškios imunitetų, kuriais gali naudotis Europos Parlamento nariai, ribos atspindi jų kilmę, t. y. tai, kad imunitetų sistema buvo sukurta tik kaip papildanti nacionalines normas, susijusias su parlamento narių privilegijomis(38). Nors Parlamentas buvo pateikęs įvairių pasiūlymų, šiuo metu neįgyvendintas joks Protokolo 8 ir 9 straipsnių pakeitimų projektas(39).
45. Šiuo klausimu norėčiau pažymėti, kad pagrindinis tikslas, kurio siekiama įtvirtinant Europos Sąjungos imunitetą, yra ne apsaugoti asmenis, o veiksmingai prisidėti prie jų uždavinių vykdymo apsaugos. Taigi Parlamento nario imunitetas sumanytas ne kaip asmeninė Parlamento narių privilegija, o kaip institucijos garantija. Kadangi reikia apsaugoti Parlamento visumą, tam tikros laisvės ir imunitetai jo nariams buvo suteikti, kad jiems būtų leista laisvai judėti Europos Sąjungoje, laisvai veikti einant savo, kaip Parlamento nario, pareigas ir būti apsaugotiems nuo bet kokios grėsmės, susijusios su šiomis pareigomis(40).
46. Kaip matyti iš Parlamento darbo tvarkos taisyklių, Parlamentas, vykdydamas savo įgaliojimus, susijusius su privilegijomis ir imunitetais, pirmiausia siekia išlikti vientisa demokratiška teisės aktų leidybos asamblėja ir užtikrinti Parlamento narių nepriklausomumą einant savo pareigas(41).
47. Galima palyginti, kad pagal Europos Tarybos statutą valstybių narių atstovai Europos Taryboje naudojasi privilegijomis ir imunitetais, kurie būtini jų pareigoms vykdyti(42). Imunitetai suteikiami siekiant išsaugoti Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos visumą ir užtikrinti jos narių nepriklausomumą vykdant Europos Tarybos mandatą(43). Be to, pagal Europos Tarybos privilegijų ir imunitetų pagrindinio susitarimo papildomą protokolą šios privilegijos ir imunitetai suteikiami valstybių narių atstovams ne tam, kad jie asmeniškai galėtų jais naudotis, o siekiant užtikrinti nepriklausomą jų pareigų, susijusių su Europos Taryba, vykdymą(44).
48. Išdėstyti argumentai vis dėlto nepaneigia prielaidos, kad Parlamento narių imunitetas yra dvejopo pobūdžio ir juo kartu siekiama apsaugoti Parlamentą ir jo narius kaip asmenis(45).
49. Pavyzdžiui, kalbant visų pirma apie žodžio ir balsavimo laisvės apsaugą einant Parlamento nario pareigas, materialinis imunitetas, kuris taip pat yra vadinamas „absoliučiu imunitetu“(46), įtvirtintas Protokolo 8 straipsnyje, reiškia, kad Parlamento narys yra apsaugotas nuo bet kokio patraukimo atsakomybėn už tam tikros rūšies, t. y. už susijusius su jo mandato įgyvendinimu, veiksmus.
50. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šis materialinis imunitetas yra absoliutus(47).
51. Šis vertinimas turi būti suprantamas atsižvelgiant į principą(48), pagrindžiantį materialinį imunitetą, pagal kurį šis imunitetas laiko atžvilgiu nėra ribojamas, todėl jis veikia tiek mandatui galiojant, tiek nustojus galioti. Jis yra absoliutus ir tuo požiūriu, kad apima visas teisinės atsakomybės formas, be kita ko, baudžiamąją ir civilinę atsakomybę. Be to, tai yra besąlyginis imunitetas, nes Parlamentas negali jo atšaukti, o Parlamento narys negali jo atsisakyti. Vis dėlto absoliutus imunitetas pagal Protokolo 8 straipsnį taikomas tik dėl „einant Parlamento nario pareigas pareikštos nuomonės ar balsavimo“.
52. Antra, procesinis imunitetas, arba neliečiamumas, numatytas Protokolo 9 straipsnyje, savo ruožtu skirtas tam, kad baudžiamuoju procesu, pradėtu dėl Parlamento narių veiksmų, kuriuos jie atliko kaip paprasti piliečiai, nebūtų trukdoma įgyvendinti Parlamento nario mandato. Taigi minėtas 9 straipsnis užtikrina Parlamento narių apsaugą nuo patraukimo atsakomybėn jų mandato galiojimo laikotarpiu. 9 straipsnyje numatytas neliečiamumas galioja tik sesijų laikotarpiu ir nebegalioja, jei užklumpama darant nusikaltimą ir jei Parlamentas atšaukia imunitetą(49).
53. Istoriniu požiūriu procesinio imuniteto tikslas buvo neleisti vykdomajai valdžiai arba privatiems asmenims trukdyti arba kliudyti eiti Parlamento narių pareigas jų atžvilgiu pradėjus tyrimo procesus arba pareiškus nepagrįstus baudžiamuosius kaltinimus. Taigi nagrinėjamas imunitetas nėra absoliutus, bet jo paisant būtina, kad priemonės, kurių imamasi prieš Parlamento narį, būtų įgyvendinamos po Parlamento sesijų arba tarp jų.
54. Materialinis imunitetas, kylantis iš atsakomybės nebuvimo, galioja vien dėl to, kad jis yra įtvirtintas Protokole, ir su sąlyga, kad Parlamento nario veiksmai patenka į materialinio imuniteto taikymo sritį. Ir atvirkščiai – procesiniam imunitetui įgyvendinti yra būtinas Parlamento sprendimas, kad būtų leista arba uždrausta sulaikyti arba patraukti atsakomybėn.
55. Priminęs šiuos principus, manau, kad saviraiškos laisvė bendrąja prasme, saviraiškos laisvė vykstant politinei diskusijai ir kalbant apie viešąjį interesą, taip pat Parlamento nario materialinio imuniteto taikymo ribos – tai teisės, kurios, nors ir yra skirtingos, nuolat susipina. Verta pažymėti, kad Parlamento nario nuomonės pareiškimas gali būti saugomas remiantis tiek saviraiškos laisvės principu, kuris politinės diskusijos atveju suvokiamas plačiau, tiek įprastomis sąlygomis taikomu saviraiškos laisvės principu, kadangi už tokią nuomonę nėra automatiškai baudžiama, net jei ji pareiškiama tokiomis aplinkybėmis, kurios nepatenka į materialinio imuniteto einant Parlamento nario pareigas taikymo sritį. Taigi ši byla susijusi su klausimu, kaip, kalbant apie saviraiškos laisvę, nubrėžti liniją, atskiriančią paprasto asmens, politinės diskusijos dalyvio ir Parlamento nario apsaugos mastą.
C – Dėl Parlamento nariams nustatytų elgesio normų
56. Pagal SESV 232 straipsnį Parlamentas priima savo Darbo tvarkos taisykles. Nesiekdamas tiesiogiai gretinti Protokolo nuostatų ir Parlamento darbo tvarkos taisyklių nuostatų, manau, kad pastarajame dokumente yra naudingų nuorodų atsakymui šioje byloje pateikti. Reikia pridurti, kad institucinė praktika, tvirtai nusistovėjusi Parlamente, buvo plėtojama Protokolo 9 straipsnio taikymo atžvilgiu nagrinėjant prašymus atšaukti Europos Parlamento narių imunitetą(50).
57. Manau, kad Parlamento narių imunitetas, atsižvelgiant į jo tikslą, reiškia ne tik teises, bet ir pareigas(51). Tokio požiūrio svarbą pažymėjo ir Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja, kuri teigia, kad sankcijų galimybė(52) turi būti didesnė tuo atveju, jeigu Asamblėjos nariai, pareikšdami nuomonę, įžeidžia, šmeižia arba melagingai įskundžia(53). Šios Asamblėjos nariai retai atsako už šmeižimą, todėl buvo pasiūlyta sustiprinti nukentėjusių asmenų reputacijos apsaugą(54).
58. Svarbu pažymėti, kad net jei Parlamento nariai, eidami savo pareigas, naudojasi materialiniu imunitetu, pačios šios institucijos nustatytos elgesio normos jiems ir toliau galioja.
59. Šiomis normomis, be kita ko, Parlamento darbo tvarkos taisyklių 9 straipsnio 2 dalimi, 152 ir 153 straipsniais, siekiama apibrėžti Europos Parlamento nario elgesio ribas ir sankcijas už pažeidimus. Iš šių taisyklių matyti, kad atitinkamas elgesys turi būti grindžiamas pagrindiniuose Europos Sąjungos dokumentuose apibrėžtomis vertybėmis bei principais, pagarba Parlamentui ir neturi trukdyti sklandžiam Parlamento darbui.
60. Kadangi iš šių normų matyti, kokio pobūdžio elgesys neatsiejamas nuo Parlamento narių pareigų vykdymo, man atrodo, kad į šias nuorodas gali būti atsižvelgta, kai Protokolo 8 straipsnis aiškinamas nustatant materialinio imuniteto ribas.
D – Dėl materialinio imuniteto pagal Protokolo 8 straipsnį ribų
61. Kaip teigiama doktrinoje, materialinis imunitetas apima visas formas, kuriomis gali būti vykdoma parlamentinė veikla – ar tai būtų rašytinė forma, t. y. Parlamento dokumentai, ar visų formų diskusijos arba balsavimas plenariniuose posėdžiuose arba Parlamento komitetuose(55).
62. Neginčytina, kad Europos Sąjungos valstybėse narėse yra skirtingų parlamentinių modelių ir požiūrių į materialinį imunitetą. Tačiau jais visais siekiama to paties tikslo, t. y. užtikrinti parlamento nario pareigų vykdymą ir in fine institucijos veikimą(56).
63. Klasikinis materialinio imuniteto modelis, apimantis parlamento narių nuomonės pareiškimą arba balsavimą einant pareigas, taip pat taikomas Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos nariams(57). Šiuo atveju sąvoka „pareikšta nuomonė“ apima tiek žodinius, tiek rašytinius pareiškimus, kuriuos Asamblėjos nariai padaro eidami savo pareigas šioje Asamblėjoje. Jei Asamblėjos narys įžeidžia kitą asmenį, esantį viešoje tribūnoje, tai nepatenka į nuomonės sąvoką(58). Materialinis imunitetas apima ir nuomonę, pareikštą Asamblėjos nariams einant savo oficialias pareigas valstybėse narėse(59). Taigi siekiama apsaugoti Asamblėjos narius, vykdančius oficialią misiją Europos Tarybos valstybėse narėse.
64. Be to, įdomu pažymėti Parlamento 1987 m. iniciatyvą, kuria buvo siekiama pakeisti Protokolo 8 straipsnį, kad Europos Parlamento nariai būtų apsaugoti dėl savo pareikštų nuomonių ir balsavimo vykstant diskusijai Parlamente ir organuose, kurie yra jo įsteigti ar veikia kartu su juo arba kuriuose posėdžiaujama Parlamento narių statusu(60).
65. Taigi, vykstant dabartiniam ginčui dėl to, kokį kriterijų reikia taikyti apibrėžiant parlamentinę veiklą pagal Protokolo 8 straipsnį, daugiausia dėmesio tenka arba vadinamojo erdvės, arba vadinamojo funkcinio kriterijaus pasirinkimui. Prisidėdamas prie šios diskusijos norėčiau pasiūlyti Teisingumo Teismui pakeisti atitinkamų pareiškimų nagrinėjimo kryptį.
66. Manau, kad yra trys materialinio imuniteto aspektai. Pirmuoju aspektu, kuris yra objektyvus, siekiama užtikrinti Parlamento narių galimybę visiškai laisvai pradėti ir vesti parlamentinę politinę diskusiją ir taip siekti skirtingų politinių tikslų, darant įtaką Parlamentui priskirtų įgaliojimų teisės aktų leidybos, biudžeto ir kontrolės srityse įgyvendinimui. Antruoju aspektu, kuris taip pat yra objektyvus, siekiama išsaugoti galimybę pareikšti kritišką nuomonę, be kita ko, Europos Sąjungos ir valstybių narių vykdomosios valdžios atžvilgiu ir taip prisidėti prie vertikalaus ir horizontalaus Europos Sąjungos valdžios suskirstymo. Trečiasis aspektas, subjektyvus, turi būti vertinamas pagrindinės teisės, kuria ribojamos kitų piliečių pagrindinės teisės, be kita ko, teisė kreiptis į teismą, požiūriu. Šie trys materialinio imuniteto aspektai sudaro vienodo piliečių vertinimo principo išimtį(61). Todėl aiškinant šio imuniteto taikymo ribas svarbiausia surasti demokratinėje visuomenėje būtiną pusiausvyrą.
67. Šiuo atžvilgiu pritariu Komisijos nuomonei, kad Protokolo 8 straipsnio taikymo ribos turi būti visiškai suderinamos su EŽTK 6 straipsniu, kuris atitinka Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį. Teisės kreiptis į teismą ribojimas dėl Parlamento narių imuniteto neturi būti neproporcingas atsižvelgiant į teisėtą tikslą, kurio siekiama šiuo imunitetu(62).
68. Dėl vadinamojo erdvės kriterijaus, kaip ir generalinis advokatas M. Poiares Maduro, manau, jog negali būti ginčijama, kad imuniteto taikymo apribojimas vien vieta, kurioje posėdžiauja Parlamentas, nebeatitinka šiuolaikinės politinės diskusijos realijų, taigi, tai negali būti išimtinis kriterijus(63).
69. Pažymėtina, kad, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos teigimu, atsižvelgiant į tarptautinį šios Asamblėjos pobūdį, svarbu, kad imunitetas būtų nustatytas pagal jos narių įprastą veiklą, o ne vietos sąvoką(64).
70. Tačiau, manau, negali būti nepaisoma Parlamento patalpų, kaip vietos, labiausiai tinkamos politinei diskusijai, taip pat ir Europos Sąjungos lygmeniu, svarbos. Todėl Parlamento narių imuniteto sąvoka neturi būti aiškinama taip, kad Europos Parlamentas, kaip politinė institucija, būtų prilygintas kitoms paprastoms vietoms, o nuomonė, kurią Europos Parlamento narys pareiškia iš Parlamento tribūnos, ir nuomonė, kurią jis galėtų pareikšti, pavyzdžiui, kokiame nors televizijos „reality show“, būtų vertinamos vienodai.
71. Tai pažymėjus reikia priminti, kad materialinis imunitetas netaikomas bet kokiai Parlamento nario veiklai, net jei ji vykdoma Parlamento patalpose arba per sesijas(65). Kad būtų galima taikyti erdvės kriterijų, atitinkama veikla privalo turėti ryšį su veiksmais, atliekamais turint Parlamento nario statusą. Valstybėse narėse daugeliu atvejų yra ryšys tarp, pirma, imuniteto ribų veiklos ir laiko atžvilgiu ir, antra, nuomonės, neatskiriamos nuo Parlamento veiklos, sąvokos(66). Pavyzdžiui, diskusija intra muros vykstant Parlamento darbui plačiąja prasme(67) akivaizdžiai patenka į Protokolo 8 straipsnio taikymo sritį.
72. Kalbant apie veiklą ir pareiškimus už Parlamento ribų, pagrindinis sunkumas kyla taikant vadinamąjį funkcinį kriterijų, kuris atitinkamai yra vienintelis svarbus kriterijus aiškinant materialinio imuniteto taikymo ribas. Manau, kad Protokolo 8 straipsniu negali būti siekiama išplėsti imunitetą visiems Parlamento narių pareiškimams. Toks aiškinimas, manau, prieštarautų tokioms pagrindinėms teisėms kaip lygybė prieš įstatymą(68) ir teisė kreiptis į teismą, nors Parlamentas, atrodo, laikosi tokio požiūrio savo praktikoje dėl imuniteto atšaukimo(69). Reikia pažymėti, kad materialiniu imunitetu siekiama apsaugoti Parlamento narius kaip Europos deputatus, o ne kaip politikus apskritai.
73. Savo išvadoje byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas Marra, siekdamas nustatyti, ar Parlamento nario pareiškimai buvo padaryti einant pareigas, generalinis advokatas M. Poiares Maduro siūlo kaip kriterijumi remtis Europos Parlamento narių teiginių pobūdžiu ir turiniu. Jis nustatė dvi nuomonės vertinimo sąlygas: pirma, nuomonė turi būti susijusi su tikruoju viešuoju interesu ir, antra, reikia atskirti faktinius tvirtinimus nuo vertinamojo pobūdžio pareiškimų(70).
74. Kadangi šis aspektas, mano nuomone, vertas išsamesnio nagrinėjimo, prieš atsakydamas į klausimą dėl Protokolo 8 straipsnyje esančios sąvokos „einant pareigas pareikšta nuomonė ar balsavimas“ aiškinimo noriu išnagrinėti viešojo intereso sąvoką bei skirtumą tarp vertinamojo pobūdžio pareiškimų ir faktinių tvirtinimų, o toliau pasiūlyti nustatant materialinio imuniteto taikymo ribas daugiau remtis ne funkcine, bet institucine sąsaja.
1. Dėl tikrojo viešojo intereso
75. Viešasis interesas yra vienas pagrindinių naudojimosi saviraiškos laisve aspektų, kadangi jis padeda išsaugoti vertybių įvairovę visuomenėje, kuri atitinkamai gali būti apsaugota šia laisve. Vis dėlto, kalbant apie imuniteto, kylančio iš Protokolo 8 straipsnio, taikymo sritį, man atrodo, sunku reikalauti, kad kiekvienas Europos Parlamento nario pareiškimas turėtų politinę reikšmę, kuri visada atitiktų tikrąjį viešąjį interesą.
76. Didesnės saviraiškos laisvės, kaip antai suteiktos Parlamento nariams, tikslas – suteikti jiems galimybę dalyvauti politinėje diskusijoje, susijusioje su jų pareigomis, nepatiriant nepagrįstų suvaržymų. Ši laisvė taip pat turi apimti galimybę reikšti subjektyvią, egoistišką ir net nepageidautiną nuomonę, nes Parlamento nario uždavinys – siekti politinių tikslų, ir jam nėra nustatyta jokios objektyvumo pareigos.
77. Iš esmės demokratinės politinės diskusijos tikslas – padėti apibrėžti viešąjį interesą, siūlant įvairias jo koncepcijas. Viešasis interesas nekyla anksčiau nei demokratinė diskusija, bet būtent ši diskusija leidžia jį geriau suprasti.
78. Taigi, mano nuomone, tikrojo viešojo intereso sąvoka negali būti kriterijus, kuris turėtų reikšmės tuomet, kai materialinis imunitetas taikomas Parlamento narių pareikštai nuomonei, patenkančiai į Protokolo 8 straipsnio taikymo sritį. Priešingu atveju politinės diskusijos turinio atžvilgiu būtų a posteriori įgyvendinama teisminių institucijų kontrolė, o šis faktas pats savaime visiškai prieštarauja Parlamento nario imuniteto idėjai(71).
2. Dėl vertinamojo pobūdžio pareiškimų ir faktinių tvirtinimų
79. Skirtumas tarp faktinio tvirtinimo ir vertinamojo pobūdžio pareiškimo(72), kuris, be kita ko, buvo nurodytas Parlamento ir Komisijos pastabose, atrodo, pripažintas šiuolaikinėje doktrinoje. Šis teiginys yra kilęs iš Davido Hume’o tvirtinimo, kad pareiga negali kilti iš faktų(73). XX amžiaus filosofijoje šis principas buvo pritaikytas vadinamosioms nekognityvinėms teorijoms, pagal kurias teiginiai apie vertybes arba normas yra už tiesos ir melo dichotomijos ribų. Ir atvirkščiai – faktiniai tvirtinimai yra arba teisingi, arba klaidingi. Taigi objektyvumas yra galimas tik tiek, kiek ginčas susijęs su faktais, o vertinamojo pobūdžio pareiškimai yra daugiau arba mažiau santykiniai ir net subjektyvūs(74).
80. Atsižvelgiant į koncepcinio pobūdžio sunkumus, kylančius iš su šiuo skirstymu susijusios moralinės filosofijos, man atrodo pavojinga grįsti teisinį Europos Sąjungos normos aiškinimą šiuo skirstymu. Kaip ir tam tikriems teisės teorijos atstovams, man atrodo, kad aiškiai atskirti vertinamojo pobūdžio pareiškimus nuo faktinių tvirtinimų teisės srityje koncepciniu požiūriu yra sunku arba net neįmanoma. Be to, pažymėtina, kad visiškai įmanoma padaryti vertinamojo pobūdžio pareiškimą pasakant frazę, kuri semantiniu lygmeniu laikytina išimtinai faktiniu tvirtinimu(75).
81. Vis dėlto naudinga priminti, kad skirtumas tarp vertinamojo pobūdžio pareiškimų ir faktinių tvirtinimų yra vienas iš klasikinių kriterijų Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Apibendrinant pažymėtina, kad faktinio tvirtinimo atveju jis pripažįsta galimybę įrodyti faktinių aplinkybių tikrumą (exceptio veritatis)(76), o tai yra neįmanoma vertinamojo pobūdžio pareiškimų atveju.
82. Doktrinoje buvo teisingai pažymėta, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas netaiko tikrosios dichotomijos tarp šių sąvokų, t. y. daro skirtumą ne tarp „išimtinai nuomonės“ ir „faktinio tvirtinimo“, o tarp „išimtinai faktinių tvirtinimų“ ir mišraus pobūdžio kalbų, turinčių kartu faktų konstatavimo ir nuomonės elementų(77).
83. Mano nuomone, tai rodo, kad dėl šių dviejų sąvokų priešpriešos gali kilti abejonių, kaip tai pripažino pats Europos Žmogaus Teisių Teismas(78). Pagal šio teismo praktiką skirtumas tarp vertinamojo pobūdžio pareiškimų ir faktinių tvirtinimų – tai faktinio įrodymo, kurį reikia pateikti, lygis(79). Vis dėlto abejoju, kad ši teismo praktika gali būti tiesiogiai ir paprastai taikoma kalbant apie Parlamento nario materialinio imuniteto ribas.
84. Pažymėtina, kad, remiantis materialiniu imunitetu, už tam tikrą nuomonę, kurią pareiškia Parlamento nariai, baudžiamoji arba civilinė atsakomybė nekyla. Šiuo požiūriu nuomonės pareiškimas turi būti nagrinėjamas kaip tam tikras veiksmas, konkrečiau kalbant, kaip kalbos aktas, kuris gali būti tokia nusikalstama veika kaip melagingas įskundimas, šmeižimas arba įžeidimas(80).
85. Vertinant nuomonės pareiškimą kaip veiksmą, klausimas, ar tai yra faktinis tvirtinimas, ar vertinamojo pobūdžio pareiškimas, man atrodo, turi mažiau reikšmės nei nuomonę išsakiusio asmens tikslas arba reakcija, kurią šis kalbos aktas sukėlė pašnekovams, net jei tvirtinimo teisingumas gali turėti įtakos nagrinėjamo veiksmo vertinimui. Pridursiu, kad Parlamento praktikoje dėl imuniteto atšaukimo, atrodo, nėra daroma skirtumo tarp faktinių tvirtinimų ir vertinamojo pobūdžio pareiškimų(81).
86. Galiausiai man atrodo tinkama atkreipti Teisingumo Teismo dėmesį į tą aplinkybę, kad sąvokos „einant Parlamento nario pareigas“ ir vertinamojo pobūdžio pareiškimų sugretinimas reiškia politinės diskusijos laisvės taikymo apribojimą.
87. Iš tikrųjų, eidamas pareigas Parlamento narys turi turėti galimybę išreikšti savo susirūpinimą ir ginti rinkėjų interesus. Dėl šios priežasties jis turi turėti laisvę, išliekant materialinio imuniteto apsaugai, pateikti faktinius tvirtinimus, kurie nėra patikrinti arba kurių klaidingumas gali paaiškėti vėliau. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dažniausiai tai bus mišraus pobūdžio kalbos. Taigi Parlamento nariui turi būti suteikta „abejonės privilegija“, t. y. galimybė kritikuoti kitų institucijų veiklą iš anksto neprivalant atlikti išsamių tyrimų savo žodžiams įrodyti.
88. Todėl manau, kad materialinis imunitetas turi apimti ne tik vertinamojo pobūdžio pareiškimus, bet ir faktinius tvirtinimus, jeigu jie atitinka institucinės sąsajos kriterijų, kurį pasiūlysiu.
E – Dėl institucinės sąsajos kriterijaus(82) nustatymo
89. Kadangi esu įsitikinęs, jog vadinamosios funkcinės sąsajos kriterijus, grindžiamas viešojo intereso sąvoka ir skirstymu tarp vertinamojo pobūdžio pareiškimų ir faktinių tvirtinimų, neleidžia pateikti naudingo atsakymo į klausimą, susijusį su imuniteto, kurį suteikė Europos Sąjungos teisė, įgyvendinimo esminėmis sąlygomis, siūlau Teisingumo Teismui pasiremti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir nustatyti kriterijų, visų pirma susijusį su Europos Parlamento narių pareigų pobūdžiu. Taikant šį kriterijų materialinis imunitetas siejamas ne su Parlamento nario teiginių turiniu, o daugiau grindžiamas ryšiu tarp aplinkybių, kuriomis jie pasakyti, ir Parlamento parlamentinės veiklos.
1. Dėl proporcingumo kriterijaus, kylančio iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos
90. Kalbant apie Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, susijusią su imuniteto ribomis, pasakytina, jog, jo nuomone, nors saviraiškos laisvė yra vertybė kalbant apie kiekvieną asmenį, ji ypač svarbi kalbant apie tautos išrinktąjį, kuris atstovauja savo rinkėjams, išreiškia jų susirūpinimą ir gina jų interesus. Demokratinėje santvarkoje parlamentas arba panašūs organai yra politinei diskusijai būtina tribūna(83). Šis teismas taip pat pažymi, kad svarbu vertinti atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, o ne nagrinėti in abstracto(84).
91. Paprastai, aiškindamas parlamento narių imuniteto taikymo ribas, Europos Žmogaus Teisių Teismas, atrodo, renkasi siaurą požiūrį. Pavyzdžiui, jis nusprendė, kad su EŽTK suderinamas imunitetas, taikomas pareiškimams, padarytiems per parlamentinę diskusiją parlamento rūmuose, ir skirtas parlamento, kaip visumos, interesų, o ne atskirų jo narių interesų apsaugai(85).
92. Iš esmės pagrindinis man atrodo minėtas Sprendimas A prieš Jungtinę Karalystę. Padaręs išvadą, kad parlamento nario imunitetu, kuriuo House of Commons narys naudojosi toje byloje, buvo siekiama teisėto tikslo – apsaugoti šio parlamento saviraiškos laisvę ir išlaikyti valdžios padalijimą į įstatymų leidžiamąją ir teisminę valdžią, Europos Žmogaus Teisių Teismas įvertino nagrinėjamo imuniteto proporcingumą. Taigi, suderinamumo su EŽTK požiūriu – kuo plačiau taikomas imunitetas, tuo svaresni turi būti jo taikymą pagrindžiantys motyvai(86).
93. Be to, Sprendime Cordova prieš Italiją(87) imunitetas taip pat buvo aiškinamas siaurai – kad juo nesiekiama apsaugoti parlamento nario, kai jis neveikia kaip parlamento narys. Šiame sprendime Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad parlamento nario elgesys gali būti nesusijęs su jo, kaip parlamento nario, pareigų stricto sensu vykdymu ir ypač kad jis pagal patį savo pobūdį negali būti prilygintinas veiksmui, susijusiam su parlamento nario pareigomis. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamas elgesys(88) daugiau primena privačių asmenų ginčą, ir tokiu atveju jis negali pagrįsti teisės kreiptis į teismą atėmimo(89).
94. Remdamasis šiuo konstatavimu Teismas nusprendė, kad „jei nėra akivaizdaus ryšio su parlamentine veikla, siekiamo tikslo ir naudojamų priemonių proporcingumo sąvoka turėtų būti aiškinama siaurai. Taip yra ypač tuomet, kai teisės apribojimai priklauso nuo politinio organo valios. Jei būtų padaryta kitokia išvada, tai reikštų, kad su EŽTK 6 straipsnio 1 dalimi nesuderinamu būdu būtų ribojama asmenų teisė kreiptis į teismą kiekvieną kartą, kai teismui skundžiami teiginiai būtų pasakyti parlamento nario“(90).
95. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, imuniteto taikymo ribų proporcingumas, manau, turėtų būti vertinamas kaip pagrindinis aspektas aiškinant Protokolo 8 straipsnį, todėl siūlau Teisingumo Teismui nustatyti naują vertinimo kriterijų, vadinamą „institucine sąsaja“.
2. Dėl institucinės sąsajos kriterijaus
96. Aiškinant Protokolo 8 straipsnį siūlau taikyti institucinės sąsajos tarp Europos Parlamento nario veiklos ir materialinio imuniteto taikymo srities kriterijų(91). Manau, reikia išskirti pačios materialinio imuniteto sąvokos branduolį ir tai, kas yra aplink jį.
97. Siūlau imuniteto branduoliui priskirti veiklą, kuri yra Parlamento nario pareigų siaurąja prasme vykdymas. Ši veikla apima visų pirma nuomonės pareiškimą ir balsavimą Parlamento plenariniuose posėdžiuose, komitetuose, delegacijose ir politiniuose Parlamento organuose, taip pat frakcijose. Siūlau jam priskirti tokią veiklą, kaip dalyvavimas naudojantis Parlamento nario statusu konferencijose, misijose ir susitikimuose už Parlamento ribų(92).
98. Pripažindamas, jog greičiausiai neįmanoma išvardyti visų atitinkamų veiksmų, manau, kad taikant sąvoką „savo esme parlamentinė veikla“ galima palengvinti nagrinėjimą, atliekamą nacionalinio teismo, kuris, kilus abejonių, galėtų arba turėtų kreiptis į Teisingumo Teismą su atitinkamu prejudiciniu klausimu.
99. Kalbant apie veiksmus, kurie negali būti pripažįstami Europos Parlamento nario pareigos vykdymu, reikia, kaip ir Europos Žmogaus Teisių Teismui, taikyti proporcingumo principą. Kaip buvo nusprendęs šis teismas, jei nėra akivaizdaus ryšio su parlamentine veikla, siekiamo tikslo ir naudojamų priemonių proporcingumas turėtų būti aiškinamas siaurai(93).
100. Todėl, kuo labiau Parlamento nario veiksmas arba pareiškimas nutolsta nuo jo pareigų branduolio, tuo svaresni turi būti motyvai, pagrindžiantys Parlamento nario imunitetą. Tai reiškia, kad turi būti pasverta, pirma, Parlamento nario saviraiškos laisvė ir, antra, teisė kreiptis į teismą ir vienodas piliečių vertinimas.
101. Ir atvirkščiai – kuo veikla savo esme yra artimesnė Parlamento nario veiklai, tuo platesnės yra Parlamento nariams suteikiamo materialinio imuniteto taikymo ribos. Ypač tai, ar Europos Parlamento nario pasisakymams žiniasklaidoje taikomas materialinis imunitetas, turi būti vertinama remiantis šiais kriterijais. Man atrodo, kad materialinis imunitetas turi būti taikomas pareiškimams, kurie yra tiesioginis parlamentinės diskusijos tęsinys, ją pakartoja arba komentuoja. Ir atvirkščiai – kalbant apie Parlamento narių dalyvavimą rinkimų diskusijoje arba apskritai kitoje politinėje diskusijoje, pažymėtina, kad jie neturėtų naudotis geresnėmis teisinėmis sąlygomis nei kiti tos diskusijos dalyviai.
102. Tačiau, atsižvelgiant į šį kontekstą, kylantis klausimas yra toks: ar Europos Parlamento narys turi teisę į apsaugą, kurią jam suteikia Protokolo 8 straipsnis, kai jis veikia aiškiai kaip nacionalinis arba net regiono ar vietos politikas?
103. Iš esmės uždavinys, kuris nuo šiol kyla parlamentams ir jų nariams, – parodyti, ką jie daro žmonių naudai, pagerinti piliečių gyvenimo kokybę ir veikti taip, kad nebūtų prarastas pasitikėjimas jų žodžiais(94).
104. Kadangi Protokole įtvirtintas materialinis imunitetas grindžiamas Sutartimi, o SESV 343 straipsnyje nurodytas Europos Sąjungos uždavinių atlikimas, manau, kad šis imunitetas turi būti taikomas Europos Parlamento nario veiklai ne tuomet, kai šis kalba klausimais, dominančiais tik nacionalinį politiką, bet tuomet, kai jis veikia kaip Europos Parlamento narys.
105. Aišku, kad, atsižvelgiant į šiuolaikinės politinės diskusijos mastą, dauguma Europos Parlamento narių pasisakymų yra dvejopo pobūdžio. Diskusija Europos lygmeniu gali turėti akivaizdų ryšį su nacionaliniu, regiono arba vietos lygmeniu. Tačiau priešingu atveju, t. y. pareiškimų, susijusių su išimtinai nacionaliniu arba vietos lygmeniu, atveju, nustatyti ryšį su Europos Sąjungos lygmeniu gali būti sunkiau.
106. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos reglamente nurodytas „Europos mandatas“(95), o tai gali patvirtinti teiginį, kad jo galiojimas apsiriboja šia sritimi.
107. Apibendrinant pažymėtina, kad, atsižvelgiant į Parlamento narių imuniteto, suprantamo kaip Sąjungos imunitetas, būtinas jos uždaviniams atlikti, pobūdį, veiksmams, kurie susiję su bendra politine diskusija arba kai Parlamento narys pasisako kaip rinkėjų interesų garantas nacionaliniu arba regiono lygmeniu, pagal institucinės sąsajos kriterijų negali būti taikomas materialinis imunitetas, kaip tai suprantama pagal Protokolo 8 straipsnį.
108. Todėl siūlau Teisingumo Teismui taikyti nuosaikų materialinio imuniteto aiškinimą, grindžiamą institucinės sąsajos kriterijumi ir suderinamą su vienodo piliečių vertinimo principu ir teise kreiptis į teismą.
109. Man neatrodo, kad pagrindinėje byloje A. Patriciello imunitetas gali būti pripažintas svarbesniu nei šie principai. Kaip matyti iš Parlamento bendrojo pranešimo, šmeižimas, daugiau susijęs su asmenimis, o ne su institucijomis, paprastai laikomas nepatenkančiu į Parlamento nario politinės veiklos sritį. Tai taikoma, pavyzdžiui, policijos pareigūnų, kurie kritikuojami individualiai, o ne kaip institucija, kritikai(96). Taigi, sprendimas ginti A. Patriciello imunitetą, atrodo, neatitinka šio požiūrio.
110. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad, vertinant mano pasiūlytos institucinės sąsajos požiūriu, A. Patriciello atliktas veiksmas viršija Parlamento nario veiklos ribas. Iš esmės, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, A. Patriciello veikė už Parlamento ribų. Toliau, atsižvelgiant į jo veiksmų tikslą, atrodo, kad jis veikė kaip nacionalinis politikas arba net kaip susierzinęs pilietis. Todėl, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti faktines aplinkybes ir jas įvertinti pagal Italijos baudžiamosios teisės nuostatas, A. Patriciello elgesys negali būti laikomas susijusiu su jo, kaip Parlamento nario, pareigų vykdymu.
VII – Išvada
111. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui atsakyti, kad:
„Toks Europos Parlamento nario elgesys, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, atsižvelgiant į tai, kad jis nėra susijęs su Europos Parlamento veikla, nėra nuomonė, pareikšta einant Parlamento nario pareigas, kaip tai suprantama pagal Protokolo dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų 8 straipsnį.“