BENDROJO TEISMO NUTARTIS (penktoji kolegija)
2011 m. balandžio 1 d.(*)
„Ieškinys dėl panaikinimo – Terminas ieškiniui pareikšti – Vėlavimas – Force majeure nebuvimas – Atleistinos klaidos nebuvimas – Akivaizdus nepriimtinumas“
Byloje T‑468/10
Joseph Doherty, gyvenantis Bertonporte (Airija), atstovaujamas SC A. Collins, baristerio N. Travers ir solisitoriaus D. Barry,
ieškovas,
prieš
Europos Komisiją,
atsakovę,
dėl prašymo panaikinti 2010 m. liepos 13 d. Komisijos sprendimą C (2010) 4763, kuriuo atmestas prašymas padidinti naujo žvejybos laivo MFV Aine pajėgumus dėl saugumo,
BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas S. Papasavvas, teisėjai V. Vadapalas ir K. O’Higgins (pranešėjas),
kancleris E. Coulon,
priima šią
Nutartį
Faktinės aplinkybės ir procesas
1 2010 m. liepos 16 d. ieškovui Joseph Doherty buvo pranešta apie 2010 m. liepos 13 d. Komisijos sprendimą C (2010) 4763, skirtą Airijai, kuriuo atmestas prašymas padidinti naujo žvejybos laivo MFV Aine pajėgumus dėl saugumo (toliau – ginčijamas sprendimas). Šis sprendimas pakeitė sprendimą, esantį 2003 m. balandžio 4 d. Komisijos sprendimo 2003/245/EB, susijusio su Komisijos gautais prašymais nustatyti didesnius IV daugiametės orientavimo programos tikslus siekiant pagerinti ilgesnių kaip dvylikos metrų laivų saugą, navigaciją jūroje, higieną, produktų kokybę ir darbo sąlygas, 2 straipsnyje ir II priede (OL L 90, p. 48).
2 Ieškovas pareiškė šį ieškinį elektroniniu paštu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2010 m. rugsėjo 28 d. Ieškinio originalą Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2010 m. spalio 6 d.
3 2010 m. lapkričio 5 d. kanclerio laišku ieškovas buvo informuotas, kad šis ieškinys pateiktas praleidus terminą, numatytą SESV 263 straipsnyje, ir pasiūlyta nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys buvo pateiktas pavėluotai.
4 2010 m. lapkričio 22 d. laišku ieškovas atsakė, kad jo ieškinys buvo pateiktas dar nepasibaigus ieškinio pareiškimo terminui, nes jis ieškinį elektroniniu paštu išsiuntė 2010 m. rugsėjo 27 d. vos prieš vidurnaktį pagal Airijos laiko juostą. Darant prielaidą, kad Bendrasis Teismas turėtų manyti, jog reikia atsižvelgti į laiką, kada ieškinys gautas kanceliarijoje Liuksemburge, ieškovas tvirtina, kad jis buvo susidūręs su išskirtinėmis aplinkybėmis, kurių nebuvo galima numatyti, ar force majeure, pateisinančiais, jo nuomone, pavėluotą ieškinio pateikimą.
5 2010 m. gruodžio 15 d. laišku Bendrasis Teismas ieškovui raštu pateikė du klausimus, pasiūlydamas jam pateikti papildomus patikslinimus dėl problemų, susijusių su Bendrojo Teismo kanceliarijos faksu, su kuriomis jis susidūrė.
6 Ieškovas į minėtus klausimus atsakė 2011 m. sausio 10 d.
Ieškovo reikalavimai
7 Ieškovas Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
Dėl teisės
8 Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 111 straipsnį, jeigu ieškinys yra akivaizdžiai nepriimtinas, Bendrasis Teismas gali motyvuota nutartimi ir nesiimdamas jokių kitų veiksmų nagrinėjamoje byloje priimti sprendimą dėl šio ieškinio.
9 Šiuo atveju Bendrasis Teismas mano, jog bylos medžiagos dokumentai pakankamai aiškūs, ir pagal šį straipsnį nusprendžia priimti sprendimą nesiimdamas jokių kitų veiksmų nagrinėjamoje byloje.
10 Pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą ieškinys dėl panaikinimo turi būti pateiktas per du mėnesius nuo ginčijamo akto paskelbimo ar nuo pranešimo apie jį ieškovui dienos arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo.
11 Be to, pagal Procedūros reglamento 102 straipsnio 2 dalį nustatytas procesinis terminas dėl nuotolių pratęsiamas dešimčiai dienų, ir tas laikotarpis yra visiems vienodas.
12 Pagal nusistovėjusią teismų praktiką šis ieškinio pareiškimo terminas yra viešosios tvarkos klausimas, nustatytas teisinių situacijų aiškumui ir tikrumui užtikrinti bei siekiant išvengti diskriminavimo ar savavališko traktavimo vykdant teisingumą, ir Europos Sąjungos teismas turi savo iniciatyva nustatyti, ar jo buvo laikytasi (1997 m. sausio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimas Coen, C‑246/95, Rink. p. I‑403, 21 punktas ir 1997 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Mutual Aid Administration Services prieš Komisiją, T‑121/96 ir T‑151/96, Rink. p. II‑1355, 38 ir 39 punktai).
13 Šiuo atveju pagal Procedūros reglamento 101 straipsnio 1 dalies a ir b punktus ir 2 dalį ieškinio pareiškimo terminas prasidėjo 2010 m. liepos 17 d., t. y. kitą dieną po pranešimo apie ginčijamą sprendimą, ir baigėsi 2010 m. rugsėjo 27 d. dvyliktą valandą nakties, įskaitant terminą dėl nuotolių, atsižvelgus į faktą, kad 2010 m. rugsėjo 26 d. buvo sekmadienis, o to ieškovas neginčijo.
14 Kadangi ieškinys kanceliarijai elektroniniu paštu buvo perduotas rugsėjo 28 d. 00 val. 59 min. (Liuksemburgo laiku), originalas pateiktas 2010 m. spalio 6 d., šis ieškinys pareikštas pasibaigus ieškinio pareiškimo terminui, taigi pavėluotai.
15 Tačiau ieškovas 2010 m. lapkričio 22 d. laiške teigia, kad jo ieškinys paštu kanceliarijai buvo perduotas nepasibaigus ieškinio pareiškimo terminui, kadangi jis savo elektroninį laišką išsiuntė 23 val. 59 min. pagal Airijos laiko juostą.
16 Tačiau reikia pažymėti, kad laikas, į kurį atsižvelgiama vertinant, kada pateiktas ieškinys, yra užregistravimo Bendrojo Teismo kanceliarijoje laikas. Iš tiesų, kadangi pagal Procedūros reglamento 43 straipsnio 3 dalį procesinių terminų atžvilgiu atsižvelgiama tik į pateikimo kanceliarijai datą, turi būti laikoma, kad skaičiuojant terminus svarbus tik pateikimo kanceliarijai laikas. Europos Teisingumo Teismo būstinė pagal ES sutarties Protokolo Nr. 6 dėl Europos Sąjungos institucijų, tam tikrų įstaigų, organų bei padalinių būstinių vietos vienintelį straipsnį yra Liuksemburge, tad turi būti atsižvelgiama į laiką Liuksemburge.
17 Ieškovas remiasi tuo, kad egzistuoja force majeure aplinkybės Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 45 straipsnio prasme. Šiuo atžvilgiu jis nurodo, kad po 21 val. 35 min. (pagal jo fakso laiką) susidūrė su problemomis, susijusiomis su kanceliarijos faksu, ir nesėkmingai bandė išsiųsti faksu minėtą ieškinį po to, kai septyni ieškiniai buvo tinkamai perduoti kanceliarijai. Šiuo klausimu jis pridėjo dvi ataskaitas, patvirtinančias perdavimą iš jo fakso, taip parodydamas, kad iš Bendrojo Teismo fakso 21 val. 53 min. ir 21 val. 57 min. (pagal jo fakso laiką) atsakymas negautas, kai bandė išsiųsti ieškinį byloje Gill prieš Komisiją (T‑471/10). Jis patikslino, kad elektroniniu paštu išsiuntė kitus ieškinius, iš kurių keturi buvo perduoti prieš 22 val. 35 min., ir taip pat turėjo problemų su Bendrojo Teismo kanceliarijos elektroninio pašto sistema.
18 Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, jog nuo teisės aktų, susijusių su procesiniais terminais, galima nukrypti tik išimtinėmis aplinkybėmis, t. y. aplinkybėmis, kurių nebuvo galima numatyti, arba force majeure atveju, kaip nurodyta Teisingumo Teismo statuto 45 straipsnio antroje pastraipoje, arba atleistinos klaidos atveju, nes griežtas šių taisyklių taikymas atitinka teisinio saugumo reikalavimą ir būtinybę vengti bet kokios diskriminacijos ar savivalės vykdant teisingumą (žr. 2007 m. lapkričio 8 d. Teisingumo Teismo nutarties Belgija prieš Komisiją, C‑242/07 P, Rink. p. I‑9757, 16 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
19 Be to, Teisingumo Teismas turėjo galimybę paaiškinti, jog force majeure ir aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti, sąvokos, be objektyvaus elemento, susijusio su neįprastomis aplinkybėmis, nepriklausančiomis nuo teisės subjekto, apima subjektyvų elementą, susijusį su teisės subjekto pareiga apsisaugoti nuo neįprasto įvykio padarinių imantis tinkamų priemonių, nesukeliančių jam pernelyg didelių nuostolių. Konkrečiai tariant, suinteresuotasis asmuo turi rūpestingai stebėti pradėto proceso eigą ir elgtis ypač rūpestingai, kad būtų laikomasi nustatytų terminų (žr. minėtos Nutarties Belgija prieš Komisiją 17 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
20 Šiuo atveju reikia pažymėti, kad ieškovas teigia, jog kanceliarijos faksas akimirksniu neatsakė 21 val. 53min. ir 21 val. 57min. (pagal jo fakso laiką), siunčiant kitą ieškinį (byla T‑471/10). Tačiau jo fakso laikrodis dėl priežasčių, kuriuos Bendrajam Teismui nebuvo nurodytos, nepaisant raštu pateikto klausimo, suformuluoto konkrečiai šiuo atžvilgiu, atsiliko dviem valandomis, palyginti su Bendrojo Teismo Kanceliarijos fakso laikrodžiu, kaip matyti iš Kanceliarijos fakso pranešimo.
21 Tačiau laiko juostą, kurioje yra Airija, nuo laiko juostos, kurioje yra Liuksemburgas, skiria tik viena valanda. Antroji skirtumo valanda negalėjo kilti dėl faksimilinių kopijų perdavimo laiko tarpo, kadangi, kaip matyti iš kitų pateiktų ieškinių faksimilinių kopijų perdavimo ataskaitų (T‑461/10, Boyle prieš Komisiją, T‑464/10, Fitzpatrick prieš Komisiją, T‑459/10, Hugh McBride prieš Komisiją, T‑463/10, Ocean Trawlers Ltd prieš Komisiją, T‑467/10, Murphy prieš Komisiją, T‑466/10, Hannigan prieš Komisiją ir T‑462/10, Flaherty prieš Komisiją), vidutinis ieškinio perdavimo laikas buvo maždaug nuo šešių iki septynių minučių, ir tai patvirtina ieškovas.
22 Remiantis tuo galima daryti išvadą, kad valandos, kuriomis remiasi ieškovas, siekdamas parodyti, jog Bendrojo Teismo faksas nepateikė ataskaitos apie gavimą siunčiant ieškinį byloje T‑471/10, turi būti suprantamos kaip 23 val. 53 min. ir 23 val. 57 min. Liuksemburgo laiku. Tad ir atsižvelgiant į vidutinį septynių ieškinių perdavimo laiką (žr. šios nutarties 21 punktą), net darant prielaidą, kad kanceliarijos faksas veikė normaliai, tik ieškinys byloje T‑471/10 dar galėjo būti perduotas iki vidurnakčio, t. y. iki termino ieškiniui pareikšti pabaigos.
23 Taigi argumentą, susijusį su problemomis dėl kanceliarijos elektroninio pašto, su kuriomis susidūrė ieškovas, reikia atmesti, nes tai yra paprasčiausias tvirtinimas, nepatvirtintas jokiu įrodymu.
24 Be to, reikia pažymėti, kad nėra jokio pagrindo, leidžiančio manyti, kad ieškovas pranešė Bendrojo Teismo kanceliarijai apie problemas, susijusias su kanceliarijos faksu ar elektroninio pašto sistema, su kuriomis jis susidūrė.
25 Remiantis tuo galima daryti išvadą, kad ieškovo nurodytos aplinkybės negali būti laikomos išimtinėmis force majeure aplinkybėmis, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo statuto 45 straipsnio antrą pastraipą.
26 Ieškovas taip pat remiasi atleistina klaida. 2011 m. sausio 10 d. atsakyme į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus jis pridūrė, kad Bendrojo Teismo kanceliarija per pokalbį telefonu 2010 m. rugsėjo 27 d. antroje dienos pusėje jo atstovui patvirtino, jog ieškinys byloje Boyle prieš Komisiją (T‑461/10) jai faksu tikrai buvo perduotas ir kad šio ieškinio gavimo laikas bus vertinamas kaip ir visų kitų ieškinių, kurie bus išsiųsti vėliau.
27 Iš nusistovėjusios teismų praktikos išplaukia, kad išskirtinėmis aplinkybėmis dėl atleistinos klaidos ieškovas nelaikomas praleidusiu terminą (žr. 2009 m. sausio 13 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties SGAE prieš Komisiją, T‑456/08, neskelbiamos Rinkinyje, 17 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
28 Atleistinos klaidos sąvoka turi būti aiškinama siaurai ir apima tik ypatingas aplinkybes, kuriomis atitinkama institucija elgėsi taip, kad jos veiksmai galėjo sukelti arba lemti, kad teisės subjektas, kuris elgėsi sąžiningai ir parodė tokį rūpestingumą, kokio reikalaujama iš įprastai informuoto subjekto, pagrįstai susipainioja (žr. 2007 m. kovo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją, T‑5/07, neskelbiamo Rinkinyje, 17 punktą ir nurodytą teismų praktiką).
29 Todėl šiuo atveju negalima pripažinti atleistinos klaidos. Net darant prielaidą, kad kanceliarija telefonu informavo apie ieškinio pateikimo tvarką, o tai visai nėra nustatyta, ieškovas turėjo taikyti su numatyta ieškinių pateikimo tvarka ir taikytinais terminais susijusias Procedūros reglamento nuostatas, kurias aiškinant nekyla jokių ypatingų sunkumų (šiuo klausimu žr. 2004 m. sausio 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo OPTUC prieš Komisiją, T‑142/01 ir T‑283/01, Rink. p. II‑329, 44 punktą ir 2009 m. lapkričio 30 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Internationale Fruchtimport Gesellschaft Weichert prieš Komisiją, T‑2/09, neskelbiamos Rinkinyje, 21 punktą). Be to, kanceliarijos pareigūnai neturi įgaliojimų ir kompetencijos pateikti savo nuomonę dėl ieškinio pareiškimo termino skaičiavimo (minėtos Nutarties SGAE prieš Komisiją 21 punktas). Iš esmės reikia pažymėti, kad po kelių pasikeitimų laiškais su kanceliarija šį argumentą ieškovas nurodė tik 2011 m. sausio 10 d. atsakyme į Bendrojo Teismo klausimus, kuriais siūloma pateikti papildomų patikslinimų dėl problemų, susijusių su Bendrojo Teismo kanceliarijos faksu.
30 Juo labiau negali būti laikoma pateisinimu, kad ieškovo atstovas galėjo Bendrojo Teismo kanceliarijai perduoti šį ieškinį tik 2010 m. rugsėjo 27 d. popietę ir vakare dėl to, kad jo klientas ir laivo konstruktorius pastaraisiais mėnesiais buvo sunkiai pasiekiami, nes dėl savo profesinės veiklos didžiąją laiko dalį praleido jūroje. Iš tiesų problemos, susijusios su ieškovo atstovo tarnybos veikla ir organizavimu, negali pateisinti pavėluoto ieškinio pateikimo (šiuo klausimu žr. 2008 m. balandžio 28 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Publicare Marketing Communications prieš VRDT (Publicare), T‑358/07, neskelbiamos Rinkinyje, 17 punktą).
31 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškinį reikia atmesti kaip akivaizdžiai nepriimtiną, nesant būtinybės apie jį pranešti Komisijai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
32 Kadangi ši nutartis buvo priimta prieš įteikiant ieškinį Komisijai ir iki to laiko, kai ji galėjo patirti bylinėjimosi išlaidų, pakanka nuspręsti, kad ieškovas pats padengia savo bylinėjimosi išlaidas pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 1 dalį.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)
nutaria:
1. Atmesti ieškinį.
2. Joseph Doherty padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Priimta 2011 m. balandžio 1 d. Liuksemburge.