Byla T‑211/08

Putters International NV

prieš

Europos Komisiją

„Konkurencija – Karteliai – Belgijos tarptautinio perkraustymo paslaugų rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Kainų nustatymas – Rinkos pasidalijimas – Manipuliavimas kvietimais teikti pasiūlymus – Vienas ir tęstinis pažeidimas – Baudos – 2006 m. baudų apskaičiavimo gairės – Sunkumas – Trukmė“

Sprendimo santrauka

1.      Konkurencija – Karteliai – Susitarimai ir suderinti veiksmai, sudarantys vieną pažeidimą

(EB 81 straipsnio 1 dalis)

2.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Apyvarta

(Komisijos komunikato 2006/C 210/02 13 punktas)

3.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Maksimalios baudos skyrimas įmonei

(Tarybos reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalis; Komisijos komunikatas 2006/C 210/02)

1.      Būtų nenatūralu išskaidyti tęstinį elgesį, kuriam būdingas vienas tikslas, ir vertinti jį kaip kelis atskirus pažeidimus, kai, atvirkščiai, tai yra vienas pažeidimas, kuris laipsniškai pasireiškė tiek susitarimais, tiek suderintais veiksmais.

Tokiomis aplinkybėmis įmonė, dalyvavusi darant pažeidimą savo veiksmais, kurie patenka į susitarimo ar suderintų veiksmų, kuriais siekiama antikonkurencinio tikslo, sąvokas, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, ir kuriais buvo siekiama įgyvendinti visą pažeidimą, taip pat yra atsakinga už kitų įmonių įgyvendinant minėtą pažeidimą atliktus veiksmus per visą dalyvavimo darant tą pažeidimą laikotarpį.

Siekdama įrodyti vieno ir tęstinio pažeidimo buvimą, Komisija privalo įrodyti, jog ši įmonė ketino savo elgesiu prisidėti prie bendrų visų dalyvių siektų tikslų ir kad žinojo apie tikrąjį kitų įmonių siekiant tų pačių tikslų planuotą ar praktiškai įgyvendintą elgesį arba galėjo protingai jį numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti su tuo susijusią riziką.

Karteliai gali būti laikomi vieną antikonkurencinį susitarimą sudarančiais elementais tik jei įrodyta, kad juos apima vienas bendras planas, kuriuo siekiama vieno tikslo. Be to, tik jei tuo metu, kai dalyvavo šiuose karteliuose, įmonė žinojo ar turėjo žinoti, kad tai darydama ji integruojasi į vieną susitarimą, jos dalyvavimas atitinkamuose karteliuose gali būti prisijungimo prie šio susitarimo išraiška.

Todėl tam, kad būtų įrodytas dalyvavimas darant vieną ir tęstinį pažeidimą, turi būti tenkinamos trys sąlygos, t. y. bendro plano, kuriuo siekiama vieno tikslo, buvimas, įmonės sąmoningas prisidėjimas prie šio plano ir aplinkybė, kad ji žinojo (tai įrodyta arba preziumuojama) apie kitų dalyvių neteisėtus veiksmus.

Vienu ir tęstiniu pažeidimu visiškai gali būti siekiama dvejopo tikslo – padaryti įtaką kainoms ir pasidalyti rinką. Be to, vien tai, kad kiekviena įmonė dalyvauja darant pažeidimą jai būdingomis formomis, neturi įtakos pažeidimo kvalifikavimui kaip vieno ir tęstinio pažeidimo.

(žr. 31–35, 41 punktus)

2.      Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą, apskaičiavimo gairių 13 punkte numatyta, kad „siekdama nustatyti bazinį skirtinos baudos dydį, Komisija remsis tiesiogiai ar netiesiogiai su pažeidimu susijusių įmonės prekių ar paslaugų pardavimo verte <...>“. Iš šios nuostatos nematyti, kad apskaičiuojant atitinkamą pardavimo sandorių vertę gali būti atsižvelgiama tik į neteisėtų veiksmų realiai paveiktų pardavimo sandorių vertę. Todėl minėtų gairių 13 punkto tekste nurodyti „tiesiogiai ar netiesiogiai su pažeidimu susiję pardavimo sandoriai“, o ne „pažeidimo paveikti pardavimo sandoriai“. Taigi 13 punkto formuluotėje kalbama apie pardavimo sandorius atitinkamoje rinkoje.

Šį aiškinimą patvirtina Sąjungos konkurencijos taisyklių tikslas. Tam, kad nustatytų skirtinas bazines baudas su karteliais susijusiose bylose, Komisija neprivalo kiekvienu atveju nustatyti, kokie atskiri pardavimo sandoriai buvo paveikti kartelio. Sąjungos teismai tokios pareigos niekada nenustatė ir nematyti, kad Komisija ketino tokią pareigą sau nustatyti minėtose gairėse.

Be to, prekių, su kuriomis susijęs pažeidimas, apyvartos dalis gali tiksliai parodyti pažeidimo atitinkamoje rinkoje mastą. Ypač gaminių, kurie buvo ribojamųjų veiksmų objektas, apyvarta yra objektyvus kriterijus, tiksliai parodantis, kokios žalos toks elgesys gali padaryti normaliai konkurencijai.

(žr. 57–61 punktus)

3.      Vien tai, kad galiausiai skirta bauda siekia 10 % atitinkamos įmonės apyvartos, nors kitoms kartelio dalyvėms nustatyta mažesnė procentinė išraiška, nėra vienodo požiūrio ar proporcingumo principo pažeidimas. Iš tikrųjų tokia pasekmė susijusi su 10 % viršutinės ribos aiškinimu kaip paprastos maksimalios ribos, kuri taikoma po galimo baudos sumažinimo dėl lengvinančių aplinkybių ar proporcingumo principo.

Vis dėlto pagal pardavimo sandorių vertę nustatytos sumos dauginimas iš dalyvavimo darant pažeidimą metų skaičiaus gali lemti tai, kad remiantis Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą, apskaičiavimo gairėmis taikoma 10 % viršutinė riba, nustatyta Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalyje, nuo šiol yra veikiau taisyklė nei išimtis kiekvienai įmonei, veikiančiai iš esmės vienoje rinkoje ir dalyvavusiai kartelyje ilgiau nei vienus metus. Šiuo atveju bet koks diferencijavimas, atsižvelgiant į sunkumą ar lengvinančias aplinkybes, paprastai nebegali daryti poveikio baudai, kuri buvo sumažinta, kad atitiktų 10 % ribą. Dėl tokios galutinės baudos diferencijavimo nebuvimo naujasis metodas kelia problemų, susijusių su bausmių ir sankcijų individualizavimo principu. Tam gali prireikti, kad konkrečiais atvejais Bendrasis Teismas pasinaudotų neribota jurisdikcija, kai negalima tinkamai diferencijuoti vien taikant minėtas gaires.

(žr. 74–75 punktus)