Language of document : ECLI:EU:C:2015:39

GENERALINIO ADVOKATO

MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,

pateikta 2015 m. sausio 28 d.(1)

Byla C‑579/13

P

ir

S

prieš

Commissie Sociale Zekerheid Breda

ir

College van Burgemeester en Wethouders van de gemeente Amstelveen

(Centrale Raad van Beroep (Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Sienų kontrolė, prieglobstis ir imigracija – Imigracijos politika – Trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statusas – Direktyva 2003/109/EB – 5 straipsnio 2 dalis ir 11 straipsnio 1 dalis – Nacionalinėje teisėje apibrėžta integracijos pareiga – Vienodas požiūris į ilgalaikius gyventojus – Proporcingumas – Bauda“





I –    Įvadas

1.        Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą pateiktas toks teisinis klausimas: kiek Sąjungos teisėje imigracijos politikos srityje yra apibrėžtos nacionalinių nuostatų, kuriose įtvirtinta užsieniečių integracijos pareiga, taikymo ribos?

2.        Nyderlanduose užsieniečių integracijos pareiga buvo įtvirtinta 2007 m. Ji siejama su būtinybe išlaikyti olandų kalbos ir pagrindinių žinių apie visuomenę egzaminą. Šios pareigos neįvykdymas per nustatytą terminą reiškia pažeidimą, už kurį skiriama bauda.

3.        Šioje byloje Centrale Raad van Beroep (Nyderlandų vyriausiasis administracinis teismas, kompetentingas, be kita ko, nagrinėti socialinio draudimo bylas), abejoja, ar ši pareiga gali būti nustatyta užsieniečiams ir, jeigu gali, kokiomis sąlygomis, jeigu užsienietis ilgesnį laiką teisėtai gyvena Nyderlanduose ir turi ilgalaikio gyventojo statusą, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2003/109/EB(2).

II – Teisinis pagrindas

A –    Sąjungos teisė

4.        Direktyvos 2003/109 4 straipsnio „Buvimo trukmė“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės suteikia ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje.“

5.        Direktyvos 2003/109 5 straipsnio „Ilgalaikio gyventojo statuso įgijimo sąlygos“ 2 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės gali pareikalauti, kad trečiųjų šalių piliečiai tenkintų nacionalinėje teisėje numatytas integracijos sąlygas.“

6.        Direktyvos 2003/109 11 straipsnio „Vienodas požiūris“ 1 dalyje nustatyta:

„Ilgamečiai [ilgalaikiai] gyventojai kaip ir tos šalies piliečiai vienodai turi teisę:

a)      naudotis galimybe įsidarbinti arba dirbti savarankiškai, jei tokia veikla nereikalauja, kad ir retkarčiais, vykdyti valstybinės valdžios funkcijų, taip pat į vienodas įdarbinimo ir darbo sąlygas, įskaitant atleidimo iš darbo ir atlyginimo sąlygas;

b)      į švietimą ir profesinį mokymą, taip pat gauti stipendijas pagal nacionalinės teisės nuostatas;

<…>“

7.        Direktyvos 2003/109 15 straipsnio „Gyvenimo antroje valstybėje narėje sąlygos“ 3 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės gali pareikalauti, kad trečiųjų šalių piliečiai laikytųsi integracijos priemonių pagal nacionalinės teisės aktus.

Ši sąlyga netaikoma, jei iš suinteresuotų trečiosios šalies piliečių jau buvo pareikalauta pagal 5 straipsnio 2 dalį, kad jie atitiktų integracijos sąlygas, kad galėtų gauti ilgalaikio gyventojo statusą.

Nenusižengiant antrajai pastraipai, atitinkamiems asmenims gali būti nurodyta [taikomas reikalavimas] lankyti kalbos kursus.“

B –    Nyderlandų teisė

8.        Ilgalaikio gyventojo statuso, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2003/109, suteikimo sąlygos Nyderlanduose reglamentuojamos Užsieniečių įstatymu (Vreemdelingenwet).

9.        Pagal Vreemdelingenwet 21 straipsnio 1 dalies k punktą prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi šalyje galima atmesti, jeigu užsienietis neišlaikė Pilietinės integracijos įstatymo (Wet inburgering, toliau – WI) 7 straipsnio 2 dalies a punkte numatyto egzamino arba negavo šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies c punkte numatyto diplomo, pažymėjimo ar kito dokumento.

10.      Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ši nuostata įsigaliojo 2007 m. sausio 1 d., tačiau iš tiesų taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. Iki tol suteikiant užsieniečiui ilgalaikio gyventojo statusą nebuvo reikalaujama išlaikyti integracijos egzamino.

11.      Šiai bylai taikytinos redakcijos WI 3 ir 31 straipsniai buvo suformuluoti taip:

„3 straipsnis

1.      Pilietinės integracijos pareiga nustatyta užsieniečiui, teisėtai gyvenančiam [Nyderlanduose], kaip tai suprantama pagal Vreemdelingenwet 2000 8 straipsnio a–e arba l punktus, kuris:

a.      Nyderlanduose gyvena kitu nei laikinu tikslu

<…>

31 straipsnis

1.      College skiria administracines baudas tiems pilietinės integracijos pareigą turintiems asmenims, kurie per 7 straipsnio 1 dalyje nustatytą arba pagal 7 straipsnio 2 dalies a punktą pratęstą terminą neišlaikė pilietinės integracijos egzamino.

2.      Nukrypstant nuo 1 dalies:

a.      College pratęsia 7 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą, jeigu pilietinės integracijos pareigą turintis asmuo įrodo, kad jo negalima kaltinti tuo, jog neišlaikė pilietinės integracijos egzamino, arba

b.      College atleidžia nuo pilietinės integracijos pareigos, jeigu, atsižvelgdamas į akivaizdžias pilietinės integracijos pareigą turinčio asmens pastangas, padaro išvadą, kad tas asmuo pagrįstai negali išlaikyti pilietinės integracijos egzamino.

<…>“

12.      WI įsigaliojo 2007 m. sausio 1 d.

13.      Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, užsieniečiams, imigravusiems į Nyderlandus po įstatymo įsigaliojimo, kalbos ir žinių apie visuomenę egzamino išlaikymo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pirmos buvimo Nyderlanduose dienos. Jeigu asmuo įstatymo įsigaliojimo dieną jau buvo Nyderlanduose, egzamino išlaikymo terminas nustatomas atskiru administraciniu sprendimu.

III – Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

14.      P yra Jungtinių Amerikos Valstijų pilietė, ji nuo 2002 m. gyvena Nyderlanduose. 2008 m. lapkričio 14 d. ji įgijo ilgalaikės gyventojos statusą, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2003/109.

15.      2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu, kuris vėliau buvo pakeistas 2009 m. rugpjūčio 4 d. ir 2010 m. vasario 25 d. sprendimais, Bredos miesto socialinio draudimo tarnyba (Commissie Sociale Zekerheid Breda, toliau – Commissie) nurodė P, kad jai yra taikoma integracijos pareiga, kaip ji suprantama pagal WI, ir kad ji iki 2013 m. birželio 30 d. turi išlaikyti atitinkamą egzaminą.

16.      P pradėjo lankyti Commissie rengiamus integracijos kursus, tačiau 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutraukė juos dėl sveikatos priežasčių ir vėliau nebetęsė.

17.      S yra Naujosios Zelandijos pilietė, gimusi buvusios Jugoslavijos teritorijoje, ji nuo 2000 m. gyvena Nyderlanduose. 2007 m. birželio 8 d. S įgijo ilgalaikės gyventojos statusą.

18.      2010 m. vasario 24 d. ir gegužės 6 d. sprendimais Amstelveno savivaldybės tarnyba (College van burgemeester en wethouders van de gemeente Amstelveen) nurodė S, kad jai taikoma integracijos pareiga ir kad iki 2013 m. rugpjūčio 24 d. ji privalo išlaikyti atitinkamą egzaminą.

19.      P ir S apskundė minėtus sprendimus atitinkamai Bredos ir Amsterdamo pirmosios instancijos teismams (Rechtbank Breda ir Rechtbank Amsterdam). 2010 m. liepos 12 d. Rechtbank Breda sprendimu ir 2011 m. rugsėjo 8 d. Rechtbank Amsterdam sprendimu šie ieškiniai buvo atmesti.

20.      Tuomet P ir S apskundė tuos sprendimus apeliacine tvarka Centrale Raad van Beroep.

21.      Grįsdamos apeliacinį skundą ieškovės nurodė, kad kaip ilgalaikio gyventojo statusą turintys asmenys jos turi būti vertinamos taip pat kaip Nyderlandų piliečiai, todėl joms neturėtų būti taikoma integracijos pareiga. Jos taip pat nurodė, kad tokios pareigos nustatymas ilgalaikiams gyventojams prieštarauja Direktyvos 2003/109 tikslams, taip pat jos 5 straipsnio 2 daliai ir 11 straipsnio 1 daliai.

22.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, jog negalima atmesti fakto, kad tai, jog ilgalaikiams gyventojams nustatoma pilietinės integracijos pareiga, neatitinka Direktyvos 2003/109. Šis teismas pažymi, kad pagal direktyvos 5 straipsnio 2 dalį valstybei narei leidžiama atsisakyti suteikti ilgalaikio gyventojo statusą, jeigu pagal nacionalinę teisę nėra tenkinamos integracijos sąlygos. Šio statuso suteikimas iš esmės reiškia, kad atitinkamo asmens integracija yra baigta. Todėl neaišku, ar valstybė narė gali nustatyti integracijos pareigą asmenims, kuriems ji jau suteikė ilgalaikio gyventojo statusą, ir ar ji gali šios pareigos neįvykdymo atveju taikyti sankciją – baudą.

23.      Tokiomis aplinkybėmis Centrale Raad van Beroep nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„1.      Ar Direktyvos 2003/109 prasmė ir tikslas arba jos 5 straipsnio 2 dalis ir (arba) 11 straipsnio 1 dalis aiškintini taip, kad su jais nesuderinamas nacionalinėje teisėje numatytas pilietinės integracijos pareigos, už kurios nevykdymą gali būti skiriama piniginė bauda, nustatymas trečiųjų šalių piliečiams, turintiems ilgalaikio gyventojo statusą?

2.      Ar atsakant į pirmąjį klausimą turi reikšmės tai, ar pilietinės integracijos pareiga nustatyta prieš suteikiant ilgalaikio gyventojo statusą?“

IV – Procesas Teisingumo Teisme

24.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismo kanceliarija įregistravo 2013 m. lapkričio 15 d.

25.      Rašytines pastabas pateikė P ir S, Nyderlandų, Portugalijos vyriausybės ir Komisija. P ir S paprašė surengti posėdį.

26.      2014 m. lapkričio 5 d. posėdyje dalyvavo P ir S, Nyderlandų vyriausybė ir Komisija.

V –    Analizė

A –    Pradinės pastabos

27.      Direktyva 2003/109 yra vienas iš keleto Sąjungos teisės aktų, susijusių su trečiųjų šalių piliečių statusu, priimtų remiantis Amsterdamo sutartyje nustatyta teisėkūros kompetencija(3).

28.      Sąjungos teisėkūros tikslai, pasiekti minėta direktyva, buvo išreikšti 1999 m. spalio 15–16 d. Europos Vadovų Tarybos Tamperės išvadose. Šiose išvadose, be kita ko, numatyta, kad užsieniečių teisinis statusas turi būti priartintas prie piliečių statuso, visų pirma, kad asmeniui, kuris apibrėžtą laiką teisėtai gyvena valstybės narės teritorijoje ir turi teisę ilgai gyventi šalyje, būtų suteiktos tam tikros teisės, kurios kuo labiau atitiktų Sąjungos piliečiams pripažįstamas teises(4).

29.      Atsižvelgiant į tai, pagal Direktyvą 2003/109 Sąjungoje bent penkerius metus teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams yra suteikiamas specialus teisinis statusas, kylantis tik iš Sąjungos teisės, t. y ilgalaikio gyventojo statusas(5).

30.      Numačius tokį statusą, užsieniečiai įgyja pilietybei alternatyvią dalyvavimo Sąjungos visuomeniniame ir ūkiniame gyvenime formą, kuri literatūroje vadinama „denizenship“ (priešingai negu „citizenship“)(6).

31.      Sąjungos teisės nereglamentuojamais klausimais Sąjungoje gyvenančių trečiųjų šalių piliečių statusui ir toliau taikoma nacionalinė valstybių narių teisė.

32.      Visų pirma valstybės narės išlaiko laisvę vykdyti integracijos politiką, kuria siekiama išvengti užsieniečių marginalizacijos ir segregacijos(7). Integracijos pareiga gali būti siejama su įvairiais imigracijos etapais, atsižvelgiant į tai, ar ji apibrėžta kaip: i) leidimo atvykti į šalį ir būti joje suteikimo sąlyga; ii) ilgalaikio leidimo gyventi šalyje gavimo sąlyga; iii) ilgalaikio gyventojo statuso įgijimo sąlyga arba iv) pilietybės įgijimo natūralizacijos būdu sąlyga.

33.      Minėta pareiga paprastai susijusi su būtinybe įrodyti tam tikrą valstybinės kalbos mokėjimo lygį, o kartais ir žinias apie atitinkamos valstybės visuomenę – jos istoriją, teisės sistemą ir vertybes. Kai kurios valstybės narės reikalauja išlaikyti egzaminą, o prieš tai gali būti būtina lankyti privalomus užsiėmimus. Kitose valstybėse narėse reikalaujama tiesiog dalyvauti integracijos kursuose(8).

34.      Šioje byloje Nyderlandų teismo pateiktas klausimas dėl galimybės nustatyti integracijos pareigą asmeniui, turinčiam ilgalaikio gyventojo statusą, atsižvelgiant į Sąjungos teisę. Nyderlandų teisėje ši tokiam asmeniui taikoma pareiga apibrėžta ne kaip teisių įgijimo sąlyga, bet kaip specialus reikalavimas, kurį reikia įvykdyti vien dėl gyvenimo šioje šalyje fakto.

35.      Norint atsakyti į šį klausimą, reikia apsvarstyti du esminius dalykus. Pirma, reikia nustatyti, ar integracijos pareigos nustatymas ilgalaikiam gyventojui yra suderinamas su ilgalaikio gyventojo statusu pagal Direktyvą 2003/109. Antra, jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, reikia nustatyti, kiek pagal Sąjungos teisę yra ribojama valstybių narių laisvė apibrėžti tokios integracijos pareigos turinį.

B –    Integracijos pareigos nustatymo ilgalaikiam gyventojui leistinumas

36.      Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 2 dalyje aiškiai numatyta galimybė pagal nacionalinę teisę nustatyti „integracijos sąlygas“ kaip ilgalaikio gyventojo statuso pripažinimo sąlygą.

37.      Tačiau direktyvoje nenurodyta, ar integracijos pareigą galima nustatyti įgijus šį statusą ir kokia apimtimi.

38.      Šiuo klausimu proceso šalių nuomonės išsiskiria. Pagrindinės bylos ieškovės ir Portugalijos vyriausybė laikosi nuomonės, kad integracijos pareigos nustatymas ilgalaikiams gyventojams prieštarauja Direktyvai 2003/109. Tačiau Nyderlandų vyriausybė ir Komisija mano, kad tokią pareigą nustatyti leistina; jos teigia, kad direktyvoje šis klausimas nereglamentuojamas.

39.      Kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, abi ieškovės pagrindinėje byloje jau daug metų gyvena Nyderlanduose ir priskiriamos prie „senųjų“ ilgalaikių gyventojų, nes įgijo šį statusą prieš pradedant praktiškai taikyti integracijos pareigą. Vis dėlto pagal Nyderlandų teisę joms taikoma pareiga išlaikyti integracijos egzaminą(9).

40.      Prejudiciniame klausime Nyderlandų teismas išreiškia abejones dėl galimybės nustatyti integracijos pareigą asmenims, kuriems jau pripažintas ilgalaikio gyventojo statusas. To teismo nuomone, šio statuso įgijimas reiškia, kad atitinkamas asmuo įvykdė reikalavimą įrodyti pastovų ryšį su priimančiąja valstybe, kaip tai numatyta Direktyvos 2003/109 6 konstatuojamojoje dalyje, taigi jo integracijos procesas yra pasibaigęs.

41.      Norėčiau pažymėti, kad, kaip teisingai nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Direktyva 2003/109 grindžiama prielaida, kad teisėtai ir nepertraukiamai atitinkamoje valstybėje gyvenančio asmens ryšiai įgyja pastovumo ir liudija apie šio asmens įsitvirtinimą visuomenėje. Direktyva tokiems trečiųjų šalių piliečiams, kurie nuolat gyvena valstybėse narėse, siekiama pripažinti specialų statusą, nes taip prisidedama prie Sąjungos ekonominės ir visuomenės sanglaudos(10).

42.      Vis dėlto manau, kad, darant tokią prielaidą, neatmetama valstybių narių galimybė ilgalaikių gyventojų atžvilgiu imtis įvairių integracijos veiksmų.

43.      Reikia pažymėti, kad Direktyvoje 2003/109, kalbant apie integracijos veiksmus, vartojamos dvi skirtingos sąvokos. 5 straipsnio 2 dalyje leidžiama taikyti „integracijos sąlygas“(11), kad būtų galima įgyti ilgalaikio gyventojo statusą. Direktyvos 15 straipsnio 3 dalyje, susijusioje su ilgalaikio gyventojo teise gyventi kitoje valstybėje narėje, priimančiajai valstybei leidžiama nustatyti „integracijos priemones“ asmeniui, įgijusiam ilgalaikio gyventojo statusą kitoje valstybėje narėje(12), jeigu šis asmuo dar nebuvo įpareigotas įvykdyti integracijos sąlygų, kad įgytų šį statusą toje kitoje valstybėje(13).

44.      Šį aiškinimą patvirtina nagrinėjamos nuostatos genezė. Vykstant parengiamiesiems Direktyvos 2003/109 darbams kai kurios valstybės narės Taryboje siūlė 15 straipsnio žodį „priemonės“ pakeisti žodžiu „sąlygos“, tačiau šis siūlymas galutiniame direktyvos tekste nebuvo priimtas(14).

45.      Galiausiai būtinybę skirti integracijos priemones ir sąlygas taip pat rodo Direktyvos 2003/86 nuostatos. Direktyvos 2003/86 7 straipsnio 2 dalyje valstybėms narėms leidžiama įpareigoti užsieniečius, pateikusius prašymą leisti atvykti į šalį šeimos susijungimo tikslais, laikytis integracijos priemonių. Teisės aktų leidėjas toje nuostatoje pavartojo tokią pat formuluotę kaip ir Direktyvos 2003/109 15 straipsnio 3 dalyje. Kaip pažymėjo generalinis advokatas P. Mengozzi analizuodamas Direktyvos 2003/109 15 straipsnio 3 dalies genezę ir lygindamas šių dviejų direktyvų nuostatas, teisės aktų leidėjas sąmoningai pavartojo kitokią sąvoką nei „integracijos sąlygos“, kurias įvykdyti būtų būtina siekiant įgyti teises(15).

46.      Minėtas skirtumas yra nepaprastai svarbus Direktyvos 2003/86 taikymui. Integracijos egzaminą laikant absoliučia šeimos nario teisės atvykti į šalį įgijimo „sąlyga“, gali būti pažeista pačios teisės į šeimos susijungimą esmė(16).

47.      Minėtas skirtumas turi tokią pat svarbią reikšmę kalbant apie Direktyvą 2003/109 – integracijos priemonėmis, nustatytomis ilgalaikiams gyventojams, kurie naudojasi teise apsigyventi kitoje valstybėje narėje, negali būti nustatomos „sąlygos“, t. y. de iure ir de facto tai negali būti asmenų atrankos ar migracijos kontrolės priemonė. Kitaip tokie integracijos veiksmai paneigtų teisę judėti Sąjungoje, kuri yra esminė teisinio statuso, kylančio iš Direktyvos 2003/109, dalis.

48.      Taigi minėtuose teisės aktuose daromas skirtumas tarp integracijos veiksmų, apibrėžtų kaip teisių įgijimo ar naudojimosi jomis sąlygos arba kaip priemonės, kurių vienintelis tikslas – asmenų integracijos palengvinimas(17).

49.      Mano nuomone, integracijos priemonių nustatymas ilgalaikiams gyventojams neprieštarauja Direktyvos 2003/109 tikslams, nes vienintelis šių priemonių tikslas yra padėti ilgalaikiam gyventojui įsitraukti į valstybės, kurioje jis gyvena, ūkinį ir visuomeninį gyvenimą.

50.      Šių priemonių leistinumas taip pat atrodo pagrįstas atsižvelgiant į direktyvos sistemą. Kaip jau minėjau, direktyvos 15 straipsnio 3 dalyje valstybei narei leidžiama, laikantis kai kurių aiškių sąlygų, nustatyti integracijos priemones asmeniui, įgijusiam ilgalaikio gyventojo statusą kitoje valstybėje narėje. Neatrodo, kad panašių priemonių nustatymas „nacionaliniams“ gyventojams, nepasinaudojusiems teise apsigyventi kitoje valstybėje narėje, prieštarautų direktyvos tikslams.

51.      Ieškovės nacionaliniame teisme remiasi vienodo požiūrio į ilgalaikius gyventojus principu, ir nurodo aplinkybę, kad integracijos pareiga nenustatyta nei Nyderlandų piliečiams, nei kitiems Sąjungos piliečiams.

52.      Šis argumentas manęs neįtikina, nes dėl integracijos pareigos trečiųjų šalių piliečių padėtis nėra panaši į atitinkamos valstybės narės ar kitų Sąjungos piliečių padėtį.

53.      Ši išvada taip pat taikytina užsieniečiams, turintiems ilgalaikio gyventojo statusą. Pagal direktyvos 11 straipsnio 1 dalį ilgalaikis gyventojas yra vertinamas taip pat kaip ir atitinkamos valstybės piliečiai daugelyje šioje nuostatoje nurodytų sričių, pavyzdžiui, kalbant apie galimybę įsidarbinti ir vykdyti savarankišką veiklą, švietimą ir profesinį mokymą, socialinį draudimą ir naudojimąsi prekėmis bei paslaugomis. Taigi ilgalaikių gyventojų teisė į vienodą požiūrį visų pirma taikoma konkrečiose Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalyje išvardytose srityse(18). Šios nuostatos ratio legis atspindėta direktyvos 2 konstatuojamojoje dalyje, kurioje kalbama apie ilgalaikių gyventojų statuso „derinimą [priartinimą]“ su piliečių statusu [prie piliečio statuso], tačiau ne apie jų statuso suvienodinimą.

54.      Neabejoju, kad nacionalinės nuostatos, kuriose integracijos pareiga būtų įtvirtinta kaip ilgalaikio gyventojo statuso išlaikymo arba naudojimosi su šiuo statusu susijusiomis teisėmis sąlyga, neatitiktų ir Direktyvos 2003/109 9 straipsnio, kuriame apibrėžtos šio statuso panaikinimo arba praradimo sąlygos, ir direktyvos 5 straipsnio 2 dalies, kurioje integracijos „sąlygas“ leidžiama nustatyti tik kaip šio statuso įgijimo prielaidą.

55.      Taigi integracijos pareigos atskyrimas kaip integracijos priemonės ar sąlygos šioje byloje turi lemiamą reikšmę.

56.      Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šioje byloje taikomose nacionalinėse nuostatose pareiga išlaikyti integracijos egzaminą aiškiai nenustatyta kaip naudojimosi ilgalaikio gyventojo statusu „sąlyga“. Šios pareigos neįvykdymas nelemia nei ilgalaikio gyventojo statuso paradimo, nei iš jo kylančių teisių apribojimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, vienintelis neigiamas padarinys pagal nacionalinę teisę yra baudos paskyrimas.

57.      Taigi neatmetu fakto, kad integracijos pareiga pagal Nyderlandų teisę gali būti pripažįstama „integracijos priemone“ pagal Direktyvą 2003/109.

58.      Atsižvelgdamas į išdėstytus svarstymus, manau, kad Direktyva 2003/109, konkrečiai jos 5 straipsnio 2 dalimi ir 11 straipsnio 1 dalimi, nedraudžiama nustatyti integracijos priemonių trečiųjų šalių piliečiams, turintiems ilgalaikių gyventojų statusą, įgytą atitinkamoje valstybėje narėje(19), jeigu vienintelis šių priemonių tikslas yra atitinkamo asmens integracijos palengvinimas, ir tai nėra nei aiški, nei užslėpta šio statuso išlaikymo ar su juo susijusių teisių įgyvendinimo sąlyga.

59.      Dėl antrojo prejudicinio klausimo norėčiau pažymėti, kad minėtam aiškinimui neturi reikšmės tai, ar integracijos pareiga buvo nustatyta prieš atitinkamam asmeniui įgyjant ilgalaikio gyventojo statusą, ar vėliau. Jeigu valstybė nenustatė minėtos pareigos kaip ilgalaikio gyventojo statuso įgijimo sąlygos, ji negali panaikinti šio sprendimo, nustatydama šio statuso išlaikymo ar su juo susijusių teisių įgyvendinimo sąlygą asmenims, kuriems šis statusas yra suteiktas. Nuo ilgalaikio gyventojo statuso įgijimo momento integracijos veiksmai tokio asmens atžvilgiu turi apsiriboti integracijos priemonėmis(20).

60.      Tuomet reikėtų apsvarstyti, kiek Sąjungos teisėje gali būti ribojama valstybių narių laisvė nustatyti tokių integracijos priemonių turinį.

C –    Nacionalinių nuostatų, kuriomis ilgalaikiam gyventojui nustatoma integracijos pareiga, atitikties Sąjungos teisei vertinimas

1.      Minėtų nuostatų vertinimo pagal Sąjungos teisę kriterijai

61.      Kaip jau pažymėjau, Direktyvoje 2003/109 valstybėms narėms leidžiama nustatyti integracijos pareigą „pagal nacionalinės teisės aktus“ (5 straipsnio 2 dalis ir 15 straipsnio 3 dalis), tačiau joje nieko nenurodoma apie tokių priemonių turinį ar jų taikymo sąlygas ir šiuo atžvilgiu nukreipiama į nacionalinę teisę.

62.      Taigi kokie yra nacionalinės teisės nuostatų, kuriomis reglamentuojama integracijos pareiga, atitikties Sąjungos teisei vertinimo kriterijai?

63.      Siekiant atsakyti į šį klausimą, reikia apsvarstyti, ar minėtos nuostatos patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį. Teigiamo atsakymo atveju jas reikėtų vertinti atsižvelgiant į draudimą pažeisti Sąjungos teisės tikslus ar jos veiksmingumą, taip pat atsižvelgiant į pareigą laikytis proporcingumo principo ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) saugomų pagrindinių teisių.

64.      Norėčiau pažymėti, kad Direktyva 2003/109 trečiųjų šalių piliečiams, gyvenantiems Sąjungos teritorijoje, nustatomas naujas teisinis statusas ir tai siejama su būtinybe kompleksiškai reguliuoti šį statusą.

65.      Šiuo atveju pats teiginys, kad integracijos veiksmai patenka į valstybių narių kompetencijos sritį, nesuteikia pagrindo daryti išvados, kad jos šioje srityje turi visišką laisvę. Valstybių narių kompetencijos įgyvendinimui, kiek tai turi įtakos Sąjungos teisės sistemoje pripažįstamoms ir saugomoms teisėms, taikoma kontrolė pagal Sąjungos teisę(21).

66.      Dėl rinkliavų už leidimų gyventi ir gyvenimo šalyje dokumentų išdavimą pagal Direktyvą 2003/109 Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, nors valstybės narės išlaiko tam tikrą laisvę nustatydamos šių rinkliavų dydį, jos negali numatyti nacionalinių teisės aktų, dėl kurių galėtų kilti grėsmė, kad nebus pasiekti direktyvos tikslai ir ji neteks veiksmingo(22).

67.      Neabejoju, kad tuo atveju, kai valstybė narė naudojasi Direktyvoje 2003/109 aiškiai numatyta galimybe, atitinkamos nacionalinės nuostatos patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį.

68.      Taip yra tuo atveju, kai nacionalinėse nuostatose įtvirtinamos „integracijos sąlygos“, kad būtų galima įgyti ilgalaikio gyventojo statusą, įgyvendinant Direktyvos 2003/109 5 straipsnio 2 dalyje aiškiai numatytą teisę. Papildomai reikia atsižvelgti į tai, kad taikoma išsami ilgalaikio gyventojo statuso įgijimo procedūra, reglamentuojama Direktyvoje 2003/109, kurioje pateiktas baigtinis šio statuso įgijimo sąlygų sąrašas(23).

69.      Be to, į Sąjungos teisės taikymo sritį neabejotinai patenka nacionalinės nuostatos, kuriose nustatomos „integracijos priemonės“ asmeniui, įgijusiam ilgalaikio gyventojo statusą kitoje valstybėje narėje, pagal Direktyvos 2003/109 15 straipsnio 3 dalį.

70.      Ar į Sąjungos teisės taikymo sritį taip pat patenka tokie kaip šioje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai, kuriais integracijos pareiga nustatoma „nacionaliniams“ ilgalaikiams gyventojams, t. y. tiems, kurie nepasinaudojo teise apsigyventi kitoje valstybėje narėje?

71.      Mano nuomone, į šį klausimą turi būti atsakyta teigiamai.

72.      Pats ilgalaikio gyventojo statusas atsiranda tik pagal Sąjungos teisę. Šiuo atveju ilgalaikių „migruojančių“ ir „nacionalinių“ gyventojų, t. y. tų, kurie pasinaudojo teise judėti Sąjungoje, ir tų, kurie šia teise nepasinaudojo, atskyrimas neturi reikšmės Sąjungos teisės taikymo srities nustatymui. Net jeigu ilgalaikis gyventojas nesinaudoja teise apsigyventi kitoje valstybėje narėje, tai nėra vien tik vidaus situacija.

73.      Todėl manau, kad nacionalinės nuostatos, kuriomis ilgalaikio gyventojo statusą turinčiam asmeniui nustatoma integracijos pareiga, patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, neatsižvelgiant į tai, ar šis asmuo pasinaudojo teise apsigyventi kitoje valstybėje narėje.

74.      Minėta išvada taip pat reikšminga nustatant Sąjungos teisės taikymo ribas, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį(24). Minėta Chartijos nuostata grindžiama Teisingumo Teismo praktika, kurioje pripažįstama, kad Sąjungos teisės sistemoje užtikrinamos pagrindinės teisės gali būti taikomos visose situacijose, kurias reglamentuoja Sąjungos teisė(25).

75.      Toks teiginys neabejotinai apima situaciją, kai valstybė narė remiasi direktyvos įgyvendinimo galimybe, kuri aiškiai numatyta jos nuostatose arba kuri kyla iš pačios direktyvos sistemos, kaip yra nagrinėjamu atveju.

76.      Šiuo atveju neturi didelės reikšmės tai, kad Direktyvos 2003/109 nuostatose dėl integracijos sąlygų ir priemonių daroma nuoroda į nacionalinę teisę. Teisingumo Teismas jau turėjo progą pripažinti, kad, apibrėždamos ilgalaikio gyventojo teisės į socialinės pagalbos priemones, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 2003/109 11 straipsnio 1 dalies d punktą ir 11 straipsnio 4 dalį, taip pat teisės į „esmines išmokas“ aprėptį valstybės narės turi gerbti Chartijos saugomas pagrindines teises, nors minėtoje direktyvos nuostatoje ir daroma nuoroda į nacionalinę teisę(26).

77.      Primenu, kad Teisingumo Teismas jau yra vertinęs nacionalines nuostatas, kuriose įtvirtintos integracijos priemonės, jeigu į šalį atvykstama remiantis šeimos susijungimo teise, ir svarstė, ar jos yra pagrįstos dėl privalomųjų bendrojo intereso pagrindų ir proporcingos(27). Tiesa, ši analizė buvo atliekama atsižvelgiant į įsisteigimo laisvę, pripažįstamą pagal asociacijos susitarimą su Turkija, tačiau analogiškų kriterijų taikymas vertinant integracijos priemones neturėtų kelti diskusijų ir tais atvejais, kai jos yra nustatytos Sąjungos imigracijos politikos direktyvų reglamentuojamoje srityje.

78.      Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, laikausi nuomonės, kad nacionalinės nuostatos, kuriose ilgalaikiam gyventojui nustatomos integracijos priemonės, patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, kaip tai suprantama ir pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį.

2.      Integracijos priemonių proporcingumo vertinimas

79.      Kaip jau minėjau, kadangi pagal SESV 79 straipsnio 4 dalį Sąjungos kompetencija derinti teisę integracijos srityje negalima, atrodo, pagrįsta teigti, kad pagal Sąjungos teisę valstybėms narėms pripažįstama diskrecija.

80.      Vis dėlto valstybės narės neturėtų naudotis šia diskrecija pažeisdamos šios direktyvos tikslą ir kenkdamos jos veiksmingumui(28). Be to, nacionalinės nuostatos, patenkančios į Sąjungos teisės taikymo sritį, turi atitikti proporcingumo principą – integracijos pareiga turi būti suformuluota tinkamai, kad užtikrintų numatyto tikslo pasiekimą, ir neviršytų to, kas yra būtina jam pasiekti(29).

81.      Kai integracijos pareiga taikoma ilgalaikiams gyventojams, ji negali pernelyg apsunkinti teisių, susijusių su šių gyventojų statusu, įgyvendinimo. Ši pareiga negali kliudyti įgyvendinti teisės įsidarbinti ir užsiimti ekonomine veikla, teisės į švietimą ir profesinį mokymą. Šiuo atveju esminis dalykas yra galimybė lankyti vakarinius kursus, be to, reikia atsižvelgti į lavinimo kainą ir galimybę pasinaudoti materialinės pagalbos sistema(30). Primenu, jog Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad rinkliavomis, kurios daro reikšmingą finansinę įtaką trečiųjų šalių piliečiams, atitinkantiems Direktyvoje 2003/109 numatytas leidimo apsigyventi sąlygas, iš šių piliečių galėtų būti atimta galimybė pasinaudoti teisėmis, numatytomis šioje direktyvoje, o tai prieštarautų jos tikslui(31).

82.      Apsvarsčius, ar ilgalaikių gyventojų integracijos srityje nustatyti reikalavimai yra savaime neproporcingi, juos dar reikia palyginti su reikalavimais, taikomais įgyjant pilietybę natūralizacijos būdu. Ilgalaikiams gyventojams taikomi reikalavimai turi būti švelnesni, bet kuriuo atveju jie negali būti griežtesni už reikalavimus, taikomus pilietybei įgyti(32).

83.      Taikomos priemonės turi atitikti pagrindines Chartijos saugomas teises, visų pirma reikėtų atsižvelgti į teisę į privatų ir šeimos gyvenimą (Chartijos 7 straipsnis), minties, sąžinės ir religijos laisvę (Chartijos 10 straipsnis), diskriminacijos draudimą (Chartijos 21 straipsnis)(33), vaiko teises (Chartijos 24 straipsnis), pagyvenusių žmonių teises (Chartijos 25 straipsnis) ir neįgaliųjų teises (Chartijos 26 straipsnis).

84.      Nors vertinti nacionalines nuostatas atsižvelgiant į minėtus principus priklauso nacionaliniam teismui, Teisingumo Teismas gali pateikti aiškinimo gaires, būtinas tokiam vertinimui atlikti.

85.      Atliekant tokį vertinimą visų pirma reikėtų atsižvelgti į tai, ar nacionalinės nuostatos reiškia integracijos sąlygas, ar priemones pagal Direktyvą 2003/109. Nors nei Direktyvoje 2003/86, nei Direktyvoje 2003/109 šiuo atžvilgiu nieko aiškiai nenurodyta, vis dėlto yra aišku, kad „integracijos priemones“ reikia laikyti mažiau ribojančiomis nei „integracijos sąlygas“(34).

86.      Skirtingai nuo integracijos sąlygų, vienintelis integracijos priemonių tikslas yra palengvinti atitinkamo asmens įsitraukimą į ūkinį ir visuomeninį atitinkamos valstybės gyvenimą, ir jokiu būdu jos negali būti imigrantų atrankos ar migracijos kontrolės priemonė(35).

87.      Kokią funkciją tokiomis aplinkybėmis atlieka pareiga išlaikyti integracijos egzaminą?

88.      Egzaminas – tai būdas įvertinti konkretaus asmens žinių lygį. Juo nustatoma riba, leidžianti įvertint asmenis, atitinkančius nustatytus reikalavimus, kartu darant prielaidą, kad kai kurie asmenys šių reikalavimų neįvykdys. Jeigu valstybė rengia egzaminą, jis neabejotinai yra atrankos priemonė, grindžiama administracijos nustatytais kriterijais.

89.      Vis dėlto neįžvelgiu, kaip privalomo kalbos ar žinių apie visuomenę egzamino reikalavimas galėtų padėti pasiekti integracijos priemonėmis numatytą tikslą – palengvinti atitinkamo asmens įsitraukimą į visuomenę. Tai visų pirma pasakytina apie asmenį, kuris ilgesnį laiką teisėtai gyvena atitinkamoje valstybėje ir dėl to turi ilgalaikio gyventojo statusą ir kuris, neatsižvelgiant į savo kalbinę kompetenciją ir žinias apie atitinkamą visuomenę, jau yra sukūręs tam tikrą visuomeninių ryšių sistemą.

90.      Pareigos per nurodytą terminą išlaikyti integracijos egzaminą nustatymas tokiam asmeniui paneigtų pačią integracijos priemonių esmę, nes šios priemonės turi reikšti veiksmus, padedančius socializuotis atitinkamoje visuomenėje, o ne kvalifikacines sąlygas, susijusias su buvimu atitinkamoje valstybėje.

91.      Pareiga išlaikyti egzaminą yra juo labiau neadekvati priemonė asmenims, turintiems ilgalaikio gyventojo statusą, nes, kaip matyti iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą apibūdintos Nyderlandų sistemos(36), ši pareiga tėra atitinkamo asmens integracijos lygio nustatymo kriterijus.

92.      Asmenį, kuris ilgesnį laiką gyvena konkrečioje aplinkoje, neabejotinai su šia aplinka sieja integracijos ryšiai, susiję su santuoka arba šeima, gyvenimu kaimynystėje, profesija, turimu hobiu, veikla nevyriausybinėse organizacijose. Integracijos priemonė, kuria neleidžiama individualiai įvertinti tokių faktinių aplinkybių, pripažįstant tik integracijos egzamino rezultatą, yra neproporcinga atsižvelgiant į tikslą palengvinti tolesnę atitinkamo asmens įtrauktį į visuomenės gyvenimą.

93.      Galimybė taikyti integracijos egzaminą kaip priemonę, kurios tikslas – palengvinti imigrantų integraciją, neatrodo suderinama su prielaidomis, kuriomis grindžiami pagrindiniai bendrieji imigrantų integracijos politikos principai, kuriuos Taryba pripažino 2004 m. ir kurie buvo patvirtinti vadinamoje Stokholmo programoje(37).

94.      Pagal bendruosius principus integracija apibrėžiama kaip dinamiškas dvikryptis procesas, kurio esminė dalis yra sąveika, imigrantų ir atitinkamos valstybės piliečių ryšių intensyvinimas, kultūrų dialogo skatinimas. Tame dokumente nustatyta, kad priimančiosios visuomenės kalbos pagrindų, istorijos žinios ir žinios apie institucijas yra būtinos integracijos procese, o galimybės imigrantams įgyti šių žinių sudarymas turi esminę reikšmę veiksmingai integracijai. Tačiau įvairios priemonės, šiuo tikslu rekomenduojamos nacionaliniu ir Sąjungos lygmeniu, neapima integracijos egzaminų ar testų(38).

95.      Mano nuomone, tai nereiškia, kad integracijos priemonėmis ilgalaikiam gyventojui negalima nustatyti jokių pareigų. Vis dėlto šios pareigos neturi būti susijusios su būtinybe įrodyti iš anksto nustatytą žinių apie visuomenę ar kalbinės kompetencijos lygį išlaikant kvalifikacinį egzaminą arba testą(39).

96.      Norėčiau pažymėti, jog panašus požiūris, kad integracijos priemonės negali apimti įpareigojimų pasiekti rezultatą, kaip antai pareigos išlaikyti egzaminą, yra išreikštas specializuotoje literatūroje(40).

97.      Mano įsitikinimu, dėl nurodytų priežasčių „integracijos priemonės“, kitaip nei „integracijos sąlygos“, pagal Direktyvą 2003/109 negali apimti pareigos išlaikyti integracijos egzaminą.

3.      Sankcijos proporcingumas

98.      Reikia atskirai išanalizuoti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą dėl galimybės taikyti sankcijas už integracijos pareigos neįvykdymą.

99.      Mano nuomone, šį klausimą reikėtų laikyti hipotetiniu, nes ir iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, ir iš bylos dalyvių pastabų matyti, kad bauda nebuvo paskirta nė vienai ieškovei.

100. Vis dėlto, kadangi nagrinėjant bylą šiuo klausimu buvo diskutuojama ir pareikštos nuomonės akivaizdžiai skyrėsi(41), norėčiau dėl jo pateikti keletą pastabų.

101. Sankcija pabrėžiamas prievartinis integracijos veiksmų pobūdis, jų kaip administracijos turimo kontrolės įrankio vaidmuo ir panaikinama riba tarp integracijos sąlygos ir priemonės. Galimybė taikyti sankcijas siejama su reikšmingu valstybės įsikišimu į Sąjungos teisės saugomą ilgalaikių gyventojų statusą turinčių asmenų padėtį.

102. Sankcijų taikymą ilgalaikiams gyventojams siekiant priversti juos dalyvauti integracijos veiksmuose, atrodo, sunku pagrįsti atsižvelgiant į Direktyvą 2003/109.

103. Vienintelė neabejotina leistina finansinio spaudimo forma minėtu atveju yra įpareigojimas grąžinti lėšas, panaudotas organizuojant integracijos veiksmus, jeigu atitinkamas asmuo be pagrindo atsisakė dalyvauti šiuose veiksmuose.

104. Vis dėlto, skirtingai nuo Komisijos pozicijos šioje byloje, neatmetu ir galimybės skirti sankciją (baudą) asmeniui, kuris atkakliai vengia vykdyti jam taikant integracijos priemones nustatytą pareigą. Tačiau sankcija turi būti proporcinga pažeidimui, taip pat ja turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių toks veiksmas yra laikomas nepageidaujamu(42). Nustatant baudos dydį reikia papildomai atsižvelgti į tai, kad paprastai imigrantų materialinė padėtis atitinkamoje valstybėje yra prastesnė už vidutinę. Sankcijų taikymas turėtų būti ribojamas laiko atžvilgiu ir jas derėtų taikyti už kartotinius veiksmus. Taip pat reikia apgalvoti, ar atitinkama finansinė sankcija yra represinio pobūdžio, nes tai rodytų būtinybę atsižvelgti į Chartijos 49 straipsnio 3 dalį, kurioje draudžiama taikyti nusikalstamai veikai neproporcingai griežtas bausmes(43).

105. Ši informacija atrodo reikšminga šioje byloje, nes, kaip matyti iš Nyderlandų vyriausybės per posėdį pateiktų pastabų, maksimali bauda už integracijos pareigos neįvykdymą Nyderlanduose yra nemaža – 1 000 EUR, ir ši bauda gali būti skiriama pakartotinai, jeigu egzaminas neišlaikomas per naujai nustatytą terminą, netaikant jokių apribojimų, susijusių su sankcijų subendrinimu „recidyvo“ atveju. Esant tokiai didelei baudai, kurios taikymas nėra apribotas, jeigu integracijos pareiga nėra įvykdoma pakartotinai, reikėtų papildomai apsvarstyti, ar kai kuriems asmenims sankcijų grėsmė nėra motyvas išvykti iš tos valstybės narės teritorijos, nes tai akivaizdžiai kenktų iš Direktyvos 2003/109 kylančiam ilgalaikio gyventojo statusui.

106. Pateikti svarstymai leidžia Nyderlandų teisėje baudos forma nustatytą sankciją už integracijos pareigos neįvykdymą pripažinti neproporcinga atsižvelgiant ir į jos dydį, ir į taikymo sąlygas.

VI – Išvada

107. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Centrale Raad van Beroep (Nyderlandai) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1.      2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso valstybei narei nedraudžiama trečiųjų šalių piliečiams, turintiems ilgalaikio gyventojo statusą, įgytą atitinkamoje valstybėje, nustatyti pareigų, reiškiančių integracijos priemones. Vienintelis šių priemonių tikslas gali būti atitinkamo asmens integracijos palengvinimas ir jos negali būti minėto statuso išlaikymo ar su juo susijusių teisių įgyvendinimo sąlyga.

Atsižvelgiant į proporcingumo principą, integracijos priemonės negali pernelyg apsunkinti teisių, susijusių su ilgalaikio gyventojo statusu, įgyvendinimo, be to, jos turi būti tinkamos užtikrinti integracijos palengvinimo tikslą ir neviršyti to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti. Visų pirma ilgalaikiams gyventojams nustatytos integracijos priemonės negali apimti pareigos išlaikyti visuomeninės integracijos egzaminą.

2.      Tokiam aiškinimui neturi reikšmės tai, ar minėta pareiga buvo nustatyta prieš atitinkamam asmeniui įgyjant ilgalaikio gyventojo statusą.


1 – Originalo kalba: lenkų.


2 – 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL L 16, p. 44; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 272), pakeista 2011 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/51/ES (OL L 132, p. 1).


3 – Taip pat žr. 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvą 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (OL L 251, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 224), 2004 m. gruodžio 13 d. Tarybos direktyvą 2004/114/EB dėl trečiosios šalies piliečių įleidimo studijų, mokinių mainų, neatlygintino stažavimosi ar savanoriškos tarnybos tikslais sąlygų (OL L 375, p. 12), 2005 m. spalio 12 d. Tarybos direktyvą 2005/71/EB dėl konkrečios įleidimo trečiųjų šalių piliečiams atvykti mokslinių tyrimų tikslais tvarkos (OL L 289, p. 15) ir 2009 m. gegužės 25 d. Tarybos direktyvą 2009/50/EB dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų siekiant dirbti aukštos kvalifikacijos darbą (OL L 155, p. 17).


4 – Žr. Direktyvos 2003/109 2 konstatuojamąją dalį, taip pat Komisijos komunikatą dėl imigracijos, integracijos ir darbo [2003 m. birželio 3 d. COM(2003) 336].


5 – Trečiųjų šalių piliečių, kurie teisėtai dirba valstybėje narėje, tačiau dar nėra ilgalaikiai gyventojai, teisinis statusas siauriau reglamentuojamas 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/98/ES (OL L 343, p. 1).


6 – Anglų k. žodis „denizen“ (viena iš jos reikšmių – natūralizuotas užsienietis) vartojamas literatūroje migracijos klausimais, siekiant apibrėžti tarpinį statusą tarp piliečio ir užsieniečio. Žr. T. Hammar „Democracy and the Nation State: Aliens, Denizens, and Citizens in a World of International Migration“, Olderšotas, Eivberis, 1990.


7 – SESV 79 straipsnio 4 dalyje Sąjungai nesuteikta kompetencija nacionalinių nuostatų, kurių tikslas yra užsieniečių integracijos skatinimas, derinimo srityje.


8 – Žr. 2011 m. rugsėjo 28 d. Komisijos parengtą Europos Parlamentui ir Tarybai skirtą Direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso taikymo ataskaitą [COM(2011) 585 final, p. 3].


9 – Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad ieškovė S gimė buvusios Jugoslavijos teritorijoje ir negalima atmesti fakto, kad ji turi Kroatijos pilietybę; šią informaciją per posėdį Teisingumo Teisme patvirtino ieškovės įgaliotinis. Tokiu atveju S nebūtų taikoma integracijos pareiga, nes ji įgijo Sąjungos gyventojos statusą nuo Kroatijos įstojimo į Sąjungą dienos. Dar norėčiau pažymėti, kad tai, jog ieškovė yra Sąjungos pilietė, taip pat neleidžia taikyti sankcijų už integracijos pareigos neįvykdymą net ir laikotarpiu iki įstojimo.


10 – Žr. Sprendimą Tahir (C‑469/13, EU:C:2014:2094, 32 punktas).


11 – Direktyvos versija lenkų kalba skiriasi nuo versijų kitomis kalbomis (žr. šios išvados 7 punktą), nes 15 straipsnio 3 dalies pirmoje ir antroje pastraipose vartojama ta pati sąvoka „integracijos veiksmai“ (lenkų k. „działania integracyjne“). Kalbėdamas apie minėtą nuostatą šioje išvadoje vartosiu sąvokas „integracijos priemonės“ arba „integracijos sąlygos“. Paskesnės direktyvos 2009/50 versijoje lenkų kalba, kalbant apie Direktyvą 2003/86, vartojamos sąvokos „integracijos sąlygos ir priemonės“.


12 – Atitinkamai plg. versijas vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis: „Integrationsanforderungen – Integrationsmaßnahmen“, „intégration conditions – intégration measures“, „conditions d’integration – mesures d’integration“. Tačiau Direktyvos 2003/109 tekste olandų kalba vartojama viena sąvoka „integratievoorwaarden“ ir minėto skirtumo nedaroma. Tačiau jis atsiranda Direktyvos 2009/50 15 straipsnio 3 dalyje („integratievoorwaarden en –maatregelen“).


13 – Pagal Direktyvos 2003/109 15 straipsnio 3 dalies trečią pastraipą išimties tvarka leidžiamas reikalavimas dalyvauti kalbos kursuose.


14 – Žr. generalinio advokato P. Mengozzi išvadą byloje Dogan (C‑138/13, EU:C:2014:287, 51 punktas), kurioje daroma nuoroda į 2003 m. kovo 14 d. Tarybai pirmininkaujančios valstybės narės pranešimą (Tarybos dokumentas Nr. 7393/1/03 REV‑1, p. 5).


15 – Žr. generalinio advokato P. Mengozzi išvadą byloje Dogan (EU:C:2014:287, 51–56 punktai). Direktyvos 2009/50 15 straipsnio 3 dalyje taip pat nurodomos integracijos „sąlygos“ ir „priemonės“. Dar plg. Direktyvos 2004/114 7, 10 ir 11 straipsnius, kuriuose yra fakultatyvios studentų leidimo atvykti į šalį ir būti joje „sąlygos“ (pareiga įrodyti pakankamas kalbos žinias), taip pat tam tikri reikalavimai neatlygintiniems stažuotojams ir savanoriams (reikalavimas išklausyti kalbų kursus).


16 – Teisingumo Teismas dar neturėjo progos nuspręsti, ar Direktyva 2003/86 draudžiama nustatyti pareigą išlaikyti tokį egzaminą prieš atvykstant į šalį, žr. generalinio advokato P. Mengozzi išvadą byloje Dogan (EU:C:2014:287, 59 punktas), taip pat minėtos išvados 52 išnašoje nurodytus Komisijos dokumentus. Europos socialinių teisių komitetas pažymėjo, kad tokios pareigos nustatymas kaip leidimo atvykti į šalį ar toliau joje būti šeimos susijungimo tikslais sąlygos neatitinka Europos socialinės chartijos 19 straipsnio 6 dalies (žr. 2014 m. liepos 15 d. darbinį dokumentą „Europos Sąjungos teisės ir Europos socialinės chartijos santykis“, 76 punktas).


17 – Žr. generalinio advokato P. Mengozzi išvadą byloje Dogan (EU:C:2014:287, 53 punktas).


18 – Pagal 11 straipsnio 5 dalį valstybės narės gali išplėsti vienodo požiūrio principo taikymą 1 dalyje nenurodytoms sritims.


19 – Primenu, kad trečiųjų šalių piliečių, turinčių ilgalaikio gyventojo statusą, įgytą kitoje valstybėje narėje, padėtis reglamentuojama Direktyvos 2003/109 15 straipsnio 3 dalyje.


20 – Kaip matyti iš bylos dokumentų, taip yra ieškovės P atveju, nes ji įgijo ilgalaikės gyventojos statusą 2008 m. lapkričio 14 d., t. y. jau po to, kai 2007 m. sausio 1 d. įsigaliojo WI ir kai buvo priimtas 2008 m. rugpjūčio 1 d. administracinis sprendimas, kuriame nustatytas individualus egzamino išlaikymo terminas. Primenu, kad iki 2010 m. sausio 1 d. Nyderlanduose nebuvo nustatyta ilgalaikio gyventojo statuso įgijimo sąlyga – išlaikyti integracijos egzaminą.


21 – Dėl valstybių narių kompetencijos apibrėžiant valstybės narės pilietybės netekimo sąlygas įgyvendinimo žr. Sprendimą Rottmann (C‑135/08, EU:C:2010:104, 48 punktas).


22 – Sprendimas Komisija / Nyderlandai (C‑508/10, EU:C:2012:243, 64 ir 65 punktai).


23 – Žr. Sprendimą Kamberaj (C‑571/10, EU:C:2012:233, 66 punktas) ir Sprendimą Tahir (EU:C:2014:2094, 27 punktas).


24 – Iš Direktyvos 2003/109 3 konstatuojamosios dalies matyti, kad joje gerbiamos pagrindinės teisės, visų pirma pripažįstamos Chartijoje; ši nuostata dabar jau neturi savarankiškos reikšmės, nes pagal ESS 6 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą Chartija turi tokią pačią galią kaip ir Sutartys.


25 – Žr. Sprendimą Åkerberg Fransson (C‑617/10, EU:C:2013:105, 19 punktas).


26 – Žr. Sprendimą Kamberaj ( EU:C:2012:233, 81 punktas).


27 – Žr. Sprendimą Dogan (C‑138/13, EU:C:2014:2066, 37 ir 38 punktai), kiek jis susijęs su Papildomo protokolo, pridėto prie susitarimo, įsteigiančio Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociaciją, 41 straipsnio 1 dalimi (OL L 293, 1972, p. 3).


28 – Panašiai kaip ir kalbant apie Direktyvą 2003/86, žr. Sprendimą Chakroun (C‑578/08, EU:C:2010:117, 43 punktas), taip pat generalinio advokato P. Mengozzi išvadą byloje Noorzia (C‑338/13, EU:C:2014:288, 61 punktas).


29 – Žr. Sprendimą Siragusa (C‑206/13, EU:C:2014:126, 34 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).


30 – Ši sąlyga taip pat yra reikšminga įgyjant ilgalaikio gyventojo statusą, nes pagal Direktyvos 2003/109 9 konstatuojamąją dalį atsisakymas suteikti šį statusą neturėtų būti grindžiamas ekonominiais sumetimais, ir jie nelaikomi turinčiais įtakos atitinkamoms sąlygoms.


31 – Sprendimas Komisija / Nyderlandai (EU:C:2012:243, 70 punktas).


32 – Žr. 2011 m. rugsėjo 28 d. Komisijos ataskaitą [COM(2011) 585 final, p. 4], taip pat Sprendimą Komisija / Nyderlandai (EU:C:2012:243, 78 punktas).


33 – Direktyvos 5 konstatuojamojoje dalyje nurodoma būtinybė laikytis draudimo diskriminuoti dėl lyties, rasės, odos spalvos, etninės ar socialinės kilmės, genetinių savybių, kalbos, religijos ar įsitikinimų, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo nacionalinei mažumai, turto, prigimties, negalios, amžiaus ar lytinės orientacijos.


34 – Žr. generalinio advokato P. Mengozzi išvadą byloje Dogan (EU:C:2014:287, 52 punktas).


35 – Žr. šios išvados 48 punktą.


36 – Iš prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytų Nyderlandų nuostatų matyti, kad išimties tvarka integracijos pareiga netaikoma, be kita ko, asmenims iki 16 m. ar vyresniems kaip 65 m. asmenims, kurie, būdami mokyklinio amžiaus, gyveno Nyderlanduose bent aštuonerius metus, turintiems atitinkamą diplomą, pažymėjimą ar kitokį dokumentą arba įrodžiusiems pakankamas nyderlandų kalbos žinias raštu ir žodžiu (WI 5 straipsnio 1 dalis).


37 – Žr. 2004 m. lapkričio 19 d. Tarybos išvadas (Tarybos dokumentas Nr. 14615/04), 2009 m. gruodžio 11 d. Tarybos išvadas (Tarybos dokumentas Nr. 17024/09), taip pat Komisijos komunikatą „Bendra integracijos darbotvarkė. Trečiųjų šalių piliečių integracijos Europos Sąjungoje programa“ [2005 m. rugsėjo 1 d. COM(2005) 389 galutinis].


38 – Siūlomos nacionalinio lygmens priemonės susijusios su, be kita ko, galimybės lankyti įvairius kalbų ir pilietinio ugdymo kursus, dalyvauti mokymuose, konsultavimo programose, kuriomis atsižvelgiama į skirtingą imigrantų padėtį, jų išsilavinimo pagrindus ir turimas žinias apie atitinkamą valstybę sudarymu.


39 – Kaip tokių veiksmų, negrindžiamų kvalifikaciniu egzaminu, pavyzdį galima nurodyti įpareigojimą lankyti kalbos kursus, mokymus apie visuomenę ir teisę, kultūros paskaitas arba dalyvauti susitikimuose su išskirtiniais šios visuomenės asmenimis.


40 – Žr. E. Bribosia, S. Ganty „Arrêt Dogan: quelle légalité pour les tests d’intégartion civique?“, Journal de droit européen, 2014, Nr. 213, p. 378, taip pat gausią doktriną, nurodytą 19 išnašoje, p. 379. Kai kurie autoriai teigia, kad sąvoka „integracijos priemonės“, skirtingai nei „integracijos sąlygos“, kurios siejamos su drausme ir sankcijomis, taip pat gali reikšti, kad šios priemonės negali apimti jokių privalomų reikalavimų ir sankcijų, žr. S. Carrera „Integration of Immigrants in EU Law and Policy“, L. Azoulai, K. de Vries „EU Migration Law: Legal Complexities and Political Rationales“, Oxford University Press, 2014, p. 159.


41 – Komisija tvirtina, kad vienintelė pagal proporcingumo principą galima sankcija yra įpareigojimas grąžinti integracijos veiksmų lėšas, nors Nyderlandų vyriausybė laikosi pozicijos, kad maksimali 1000 EUR bauda yra proporcinga.


42 – Maksimali bausmė už pareigos dalyvauti integracijos veiksmuose vengimą neturi būti griežtesnė už bausmes, taikomas panašių pažeidimų atveju, kai pažeidžiamos pareigos, susijusios su gyvenimu pilietinėje visuomenėje, pavyzdžiui, už balsavimo prievolės pažeidimą ar valstybinės vėliavos iškėlimo pareigos neįvykdymą.


43 – Plg. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 7 straipsnių taikymo sankcijoms, nepriskiriamoms prie paties baudžiamosios teisės „branduolio“ , visų pirma 2006 m. lapkričio 23 d. Sprendimą Jussila prieš Suomiją (peticija Nr. 73053/01, 43 punktas), taip pat dėl bausmės proporcingumo – 2012 m. birželio 7 d. Sprendimą Segame SA prieš Prancūziją (peticija Nr. 4837/06, 59 punktas).