Language of document : ECLI:EU:C:2019:682

GENERALINĖS ADVOKATĖS

JULIANE KOKOTT IŠVADA,

pateikta 2019 m. rugsėjo 5 d.(1)

Byla C642/18

Europos Komisija

prieš

Ispanijos Karalystę

„Pažeidimo nagrinėjimo procedūra – Aplinka – Direktyva 2008/98/EB – Atliekos – Atliekų tvarkymo planai – Įvertinimas ir patikslinimas – Terminas – Pranešimas Komisijai – Balearų salų ir Kanarų salų autonominiai regionai“






I.      Įvadas

1.        Atliekų direktyvoje(2) numatyta, kad turi būti parengiami ir reguliariai įvertinami bei patikslinami atliekų tvarkymo planai. Per šį procesą siekiama išsiaiškinti, ar Ispanija laiku patikslino dviejų regionų atliekų tvarkymo planus. Visų pirma svarbu tai, ar planai turi būti patikslinami per tam tikrą terminą. Atitinkama teisės norma į Atliekų direktyvą buvo įtraukta naujai ir šiuo aspektu, deja, dar ne visiškai aiškiai suformuluota.

II.    Teisinis pagrindas

2.        Atliekų direktyvos 28 straipsnyje nustatytas įpareigojimas valstybėms narėms parengti atliekų tvarkymo planus ir pateikti nurodymai dėl jų turinio:

„1.      Valstybės narės užtikrina, kad jų kompetentingos institucijos parengtų, kaip numatyta 1, 4, 13 ir 16 straipsniuose, vieną ar daugiau atliekų tvarkymo planų.

<…>

2.      Atliekų tvarkymo planuose pateikiama esamos atliekų tvarkymo padėties atitinkamoje geografinėje teritorijoje analizė, priemonės, kurių reikia imtis siekiant pagerinti aplinką tausojantį pasirengimą atliekoms pakartotinai panaudoti, perdirbti, naudoti ir šalinti, taip pat įvertinama, kaip planas padės įgyvendinti šios direktyvos tikslus ir nuostatas.

3.      <…>“

3.        Atliekų direktyvos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad planai turi būti įvertinami ir patikslinami:

„Valstybės narės užtikrina, kad atliekų tvarkymo planai ir atliekų prevencijos programos būtų įvertinami bent kas šešerius metus ir prireikus būtų patikslinami pagal 9 ir 11 straipsnių nuostatas.“

4.        Atliekų direktyvos 9 straipsnyje ir 11 straipsnyje pateikti tam tikri laiko nurodymai dėl atliekų prevencijos ir pakartotinio naudojimo bei perdirbimo.

5.        Pagal Atliekų direktyvos 33 straipsnio 1 dalį turi būti teikiami pranešimai Komisijai:

„Valstybės narės praneša Komisijai apie priimtus atliekų tvarkymo planus ir atliekų prevencijos programas, nurodytas 28 ir 29 straipsniuose, ir apie visus esminius tų planų ir programų patikslinimus.“

6.        Atliekų direktyvos 40 straipsnio 1 dalyje nustatytas perkėlimo į nacionalinę teisę terminas:

„Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini šiai direktyvai įgyvendinti iki 2010 m. gruodžio 12 d.

<…>“

III. Ikiteisminė procedūra ir ieškinio reikalavimas

7.        2016 m. lapkričio 18 d. Komisija paprašė Ispanijos pateikti pastabas dėl, be kita ko, priekaišto, kad tam tikrų Ispanijos regionų atliekų tvarkymo planai nebuvo laiku patikslinti. Gavusi Ispanijos atsakymą, Komisija 2017 m. liepos 14 d. šiai valstybei narei pateikė pagrįstą nuomonę, joje nustatė galutinį terminą iki 2017 m. rugsėjo 14 d. nutraukti, Komisijos manymu, daromą Atliekų direktyvos pažeidimą. 2018 m. spalio 12 d. Komisija padavė šį ieškinį.

8.        Komisija, atsiėmusi dalį savo pirminio ieškinio, dabar reikalauja:

–        remiantis SESV 258 straipsnio pirma pastraipa konstatuoti, kad Ispanijos Karalystė

–        neįvykdė iš Atliekų direktyvos 30 straipsnio 1 dalies kylančių įsipareigojimų, nes nepatikslino Balearų salų ir Kanarų salų autonominių regionų atliekų tvarkymo planų, numatytų šioje direktyvoje,

–        neįvykdė iš Atliekų direktyvos 33 straipsnio 1 dalies kylančių įsipareigojimų, nes oficialiai nepranešė Komisijai apie Balearų salų ir Kanarų salų autonominių regionų atliekų tvarkymo planų patikslinimą,

–        priteisti iš Ispanijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas.

9.        Ispanijos Karalystė triplike reikalauja:

–        atmesti ieškinį kaip nepriimtiną arba, jei šis reikalavimas būtų netenkinamas, kaip nepagrįstą,

–        priteisti iš Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

10.      Suinteresuotosios šalys nuomonę pateikė raštu.

IV.    Teisinis vertinimas

11.      Mano manymu, ieškinys yra nepriimtinas, nes Komisija, kaip toliau paaiškinsiu, per anksti paprašė Ispanijos pateikti pastabas dėl priekaišto, kad atliekų tvarkymo planai patikslinti per vėlai. Toliau papildomai tik tuo atveju, jei Teisingumo Teismas ieškinį vis dėlto laikytų priimtinu, apsvarstysiu, ar jis pagrįstas.

A.      Dėl priimtinumo

12.      Ispanija triplike reikalauja ieškinį atmesti kaip nepriimtiną, tačiau šio reikalavimo niekaip nepagrindžia.

13.      Be to, pagal Procedūros reglamento 127 straipsnį jis būtų pavėluotas. Jame nustatyta, jog vykstant procesui negalima remtis naujais pagrindais, nebent jie pagrindžiami teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Tokių aplinkybių nepaaiškėjo.

14.      Vis dėlto Teisingumo Teismas gali ex officio patikrinti abejones dėl ieškinio priimtinumo(3). Nagrinėjamu atveju tokių abejonių kyla dėl 2016 m. lapkričio 18 d. rašto, kuriuo Komisija pagal SESV 258 straipsnį paprašė Ispanijos pateikti pastabas dėl byloje nagrinėjamų priekaištų, susijusių su atliekų tvarkymo planų patikslinimu, išsiuntimo laiko.

15.      Kaip nusprendė Teisingumo Teismas, prieš išsiųsdama oficialų pranešimą Komisija turi būti iš anksto nustačiusi, jog atitinkama valstybė narė neįvykdė jai tenkančio įsipareigojimo(4). Galimybė tai valstybei narei pateikti savo pastabas – net jeigu ji nenori ja pasinaudoti – sudaro esminę garantiją, kurios siekiama SESV. Jos laikymasis yra esminis procedūros teisėtumo reikalavimas konstatuojant valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymą. Todėl oficialus pranešimas visų pirma negali būti susijęs su direktyvos, kurios įgyvendinimo terminas dar nebuvo pasibaigęs, neperkėlimu į nacionalinę teisę(5). Tai taikoma ir tuomet, kai Komisija nustato, jog neįvykdytas kitokio pobūdžio įsipareigojimas, kuris turėjo būti įvykdytas per tam tikrą terminą(6). Jei Komisija oficialų pranešimą valstybei narei išsiunčia prieš pasibaigiant šiam terminui, jis neturi galios. Tokius per anksti išsiųstu pranešimu grindžiamas ieškinys pagal SESV 258 straipsnį būtų nepriimtinas dėl netinkamos ikiteisminės procedūros(7).

16.      Pagal Atliekų direktyvos 28 straipsnio 1 dalį valstybės narės įpareigojamos parengti atliekų tvarkymo planus. Pagal 40 straipsnį jos užtikrina, kad iki 2010 m. gruodžio 12 d. įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini šiai direktyvai įgyvendinti. Pagal Atliekų direktyvos 30 straipsnio 1 dalį valstybės narės užtikrina, kad atliekų tvarkymo planai ir atliekų prevencijos programos būtų įvertinami bent kas šešerius metus ir prireikus būtų patikslinami.

17.      Taigi atliekų tvarkymo planai pirmą kartą turėjo būti parengti iki 2010 m. gruodžio 12 d. Vadinasi, Atliekų direktyvos 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas, kurio, Komisijos teigimu, buvo nesilaikyta, baigėsi (ne anksčiau(8)) kaip po šešerių metų, t. y. 2016 m. gruodžio 12 d.

18.      Vis dėlto Komisija dar prieš kelias savaites, t. y. 2016 m. lapkričio 18 d., paprašė Ispanijos pateikti pastabas dėl priekaišto, kad kai kurių Ispanijos regionų atliekų tvarkymo planai nebuvo laiku patikslinti.

19.      Komisijos nustatytas terminas pateikti pastabas baigėsi tik po 2016 m. gruodžio 12 d., t. y. 2017 m. sausio 18 d.(9) Vis dėlto ikiteisminė procedūra pagal SESV 258 straipsnį gali būti pradedama, kai valstybė narė jau neįvykdė iš Sutarčių kylančio įpareigojimo. Todėl Komisija negali iš anksto, tikėdamasi, kad pažeidimas bus padarytas, prašyti valstybės narės pateikti pastabas. Beje, neatmestina, kad toks iš anksto teikiamas prašymas pažeidžia valstybės narės teises į gynybą ir sukelia neaiškumų dėl procedūrinių reikalavimų įvykdymo.

20.      Taigi ieškinys negali būti grindžiamas 2016 m. lapkričio 18 d. oficialiu pranešimu. Taip pat nėra žinoma, kad pasibaigus Atliekų direktyvos 30 straipsnio 1 dalyje nustatytam terminui Komisija dar kartą būtų prašiusi Ispanijos pateikti pastabas.

21.      Vadinasi ieškinys yra nepriimtinas.

22.      Vis dėlto neatmestina, kad Teisingumo Teismas nesutiks su mano nuomone dėl ieškinio priimtinumo arba bent jau ja nesirems dėl to, kad šalys nepareiškė pastabų dėl per anksti pateikto prašymo jas pateikti.

23.      Toliau papildomai išnagrinėsiu ieškinio pagrįstumą.

B.      Papildomai: dėl ieškinio pagrįstumo

24.      Komisijos manymu, Ispanija neįvykdė iš Atliekų direktyvos 30 straipsnio 1 dalies ir 33 straipsnio 1 dalies kylančių įsipareigojimų, nes pagal šios direktyvos reikalavimus, t. y. per šešerius metus nuo perkėlimo į nacionalinę teisę termino pabaigos, nepatikslino Balearų salų ir Kanarų salų autonominių regionų atliekų tvarkymo planų ir apie šį patikslinimą nepranešė Komisijai.

1.      Dėl atliekų tvarkymo planų patikslinimo

25.      Pagal Atliekų direktyvos 30 straipsnio 1 dalį valstybės narės užtikrina, kad atliekų tvarkymo planai būtų įvertinami bent kas šešerius metus ir prireikus būtų patikslinami.

26.      Komisija ir Ispanija sutaria, kad Balearų salų ir Kanarų salų autonominiai regionai iš tikrųjų atlieka atliekų tvarkymo planų patikslinimo procedūras, tačiau iki pasibaigiant rašytiniam procesui jų dar nebuvo baigę.

a)      Dėl patikslinimo būtinybės

27.      Ispanija pripažįsta, kad atliekų tvarkymo planai turi būti įvertinami kas šešerius metus. Tačiau ji laikosi nuomonės, jog esamus planus keisti būtina, tik jeigu jie nebeatitinka reikalavimų. Vis dėlto šiuo atveju taip nėra.

28.      Komisija į Ispanijos argumentą pagrįstai atsako, kad pagal Atliekų direktyvos 28 straipsnio 2 dalį atliekų tvarkymo planuose turi būti pateikiama atliekų tvarkymo padėties analizė. Direktyvos versijose visomis kalbomis, išskyrus versiją prancūzų kalba, aiškiai nustatyta, kad tai turi būti esamos padėties analizė. O įpareigojimas planus įvertinti bent kas šešerius metus rodo, kad šešerių metų senumo analizės negali būti taip paprastai pripažįstamos kaip esamos padėties analizės. Net jei atliekant vertinimą paaiškėtų, kad padėtis nepasikeitė, tai reikėtų aiškiai konstatuoti. Bent jau šis konstatavimas turėtų būti taip susietas su atliekų tvarkymo planu, kad iš jo būtų aišku, jog analizė vis dar aktuali. Ar tai padaryti aiškiai pakeičiant planą, ar kita forma, pvz., prie plano pridedant vertinimo ataskaitą, gali nuspręsti valstybės narės. Vis dėlto tai yra kiekvienu atveju būtinas minimalus plano patikslinimas.

29.      Be to, šiuo atveju Ispanija dar per ikiteisminę procedūrą Komisijai pranešė, kad Balearų salų regiono atliekų tvarkymo planai kaip tik tikslinami(10), o Kanarų salų regionas rengia tokį planą(11). Šį argumentą Ispanija naudojo ir per visą procesą.

30.      Kadangi negalima preziumuoti, jog šie regionai keičia savo planus, nors jų keisti nebūtina, Ispanija bent jau netiesiogiai pripažino, kad abiejų šių regionų atliekų tvarkymo planai turi būti patikslinti.

b)      Dėl patikslinimo termino

31.      Vis dėlto triplike Ispanija savo teisinius argumentus papildė svarstymu, kad, nors planai turi būti įvertinami kas šešerius metus, nėra nustatytas tokio įvertinimo pabaigos ir galimų pakeitimų terminas.

32.      Pirmiausia pažymėtina, kad šis argumentas pavėluotas, nes Ispanija jį pirmą kartą įtraukė į tripliką(12). Atsiliepime į ieškinį Ispanija, priešingai, dar rėmėsi tuo, kad terminas taikomas ir patikslinimui(13).

33.      Galiausiai bet kuriuo atveju argumentas iš esmės nėra įtikinamas.

i)      Formuluotė

34.      Atliekų direktyvos 30 straipsnio 1 dalį kai kuriomis kalbomis iš tikrųjų galima suprasti taip, kad šešerių metų terminas sietinas tik su įvertinimu, o patikslinimui jis nebūtinai taikomas. Tokią išvadą galima daryti gramatiniu aspektu iš sąvokų išdėstymo, pvz., prancūzų k. („que les programmes de prévention des déchets soient évalués au moins tous les six ans et révisés, s‘il y a lieu“), anglų k. („the waste management plans and waste prevention programmes are evaluated at least every sixth year and revised as appropriate“), italų k. („i piani di gestione e i programmi di prevenzione dei rifiuti siano valutati almeno ogni sei anni e, se opportuno, riesaminati“) ir ispanų k. („los planes de gestión de residuos y los programas de prevención de residuos se evalúen, como mínimo, cada seis años y se revisen en la forma apropiada“).

35.      Šias formuluotes būtų galima suprasti visų pirma taip, kad planai turi būti patikslinami tuomet, kai ir jei tai reikalinga. Taigi tiek dėl patikslinimo būtinybės, tiek dėl laiko turėtų būti sprendžiama konkrečiu atveju pagal įvertinimo rezultatus.

36.      Vis dėlto formuluotės šiomis kalbomis neprieštarauja ir tam, kad šešerių metų terminas būtų taikomas patikslinimui. Šią teisės normą būtų galima suprasti ir taip, kad valstybės narės turi bent kas šešerius metus įvertinti planus ir – prireikus – per šį laikotarpį juos patikslinti(14). Toks aiškinimas būtų neįmanomas, tik jei būtų aiškiai nustatytas kitas galimo patikslinimo terminas(15).

37.      Iš tikrųjų Atliekų direktyvos 30 straipsnio 1 dalies formuluotė vokiečių k. labiau atitinka šį antrąjį aiškinimą. Joje terminas nurodytas prieš abu veiksmus („die Abfallwirtschaftspläne und Abfallvermeidungsprogramme [werden] mindestens alle sechs Jahre bewertet und gegebenenfalls – <…> – überarbeitet“). Vis dėlto ir ši sąsaja gramatiniu aspektu nėra neišvengiama. Taip pat būtų įmanoma terminą sieti tik su pirmu veiksmu.

38.      Taigi, siekiant išaiškinti šią nuostatą, reikia nustatyti tikrąją autoriaus valią(16), o tam – išnagrinėti visų pirma nuostatos kontekstą ir tikslą(17) bei jos priėmimo istoriją(18).

ii)    Teisės normos priėmimo istorija

39.      Atliekų direktyvos 30 straipsnio 1 dalies priėmimo istorija pirmiausia rodo, kad valstybės narės norėjo išvengti įpareigojimo reguliariai ir neatsižvelgiant į faktinius poreikius tikslinti atliekų tvarkymo planus.

40.      Komisija pasiūlė atliekų tvarkymo planus patikslinti bent kas penkerius metus(19). Taryba šį pasiūlymą papildė įvertinimu ir paaiškinimu, kad planai patikslinami tik prireikus. Taip terminas buvo pratęstas iki šešerių metų(20).

41.      Nors negalima atmesti galimybės, kad kartu Taryba siekė galimam patikslinimui nenustatyti jokio termino, tačiau tai nėra ir visiškai akivaizdu. Taip pat galima manyti, kad pratęsiant terminą iki šešerių metų buvo siekiama numatyti pakankamai laiko abiem veiksmams, t. y. įvertinimui ir patikslinimui, atlikti.

iii) Kontekstas ir tikslas

42.      Tiek atliekų tvarkymo planų patikslinimo kontekstas, tiek tikslas rodo, kad nustatytas šešerių metų terminas sietinas ir su patikslinimu.

43.      Vertinimas turi būti atliekamas bent kas šešerius metus. Tai reiškia, kad planai turi būti įvertinami ir dažniau, jei paaiškėja tai esant reikalinga. Todėl terminas yra išorinė įvertinimo riba, kuri negali būti viršijama visų pirma taip, kad įvertinimas pradedamas dar laikantis termino, o baigiamas jau vėliau, kaip teigia Ispanija.

44.      Jei patikslinimo būtinybė kyla iš įvertinimo, būtų netikslinga patikslinimui netaikyti jokio termino. Nenustačius termino, tektų nuogąstauti, kad iš principo būtinas patikslinimas visai nebus atliktas arba bus atliktas pavėluotai. Nebebūtų užtikrinamas Atliekų direktyvos 30 straipsnio 1 dalies praktinis veiksmingumas ir aukštas aplinkos apsaugos lygis pagal ESS 3 straipsnio 3 dalį, Chartijos 37 straipsnį ir SESV 191 straipsnio 2 dalį.

45.      Net ir neišreikšto įpareigojimo planus patikslinti per tinkamą terminą prezumpcija negalėtų pakankamai užtikrinti Atliekų direktyvos 30 straipsnio 1 dalies veiksmingumo(21). Mat toks „tinkamas terminas“ būtų susijęs su dideliais praktiniais sunkumais. Nesant Teisingumo Teismo konstatavimo, būtų neaišku, ar terminas apskritai egzistuoja, todėl kiekvienu konkrečiu atveju reikėtų išsiaiškinti, koks terminas būtų tinkamas. Teisingumo Teismas jau preziumavo, kad toks nerašytas terminas taikytinas, tačiau tai buvo neišvengiama priemonė, nes apskritai nebuvo nustatyta jokio termino(22). Nagrinėjamu atveju, priešingai, nustatyto šešerių metų termino taikymas patikslinimui būtų net labai suderinamas su teisės normos formuluote(23).

46.      Tam neprieštarauja ir aplinkybė, kad planui patikslinti neišvengiamai reikia laiko. Tiesa, kad neįmanoma plano patikslinti baigiantis terminui, kai tuo momentu tik baigiamas įvertinimas. Vis dėlto šią problemą galima išspręsti įvertinimą atliekant tokiu metu, kad liktų pakankamai laiko galimam patikslinimui.

47.      Kompetentingoms institucijoms taip pat turėtų būti gana paprasta atitinkamai organizuoti Atliekų direktyvos 30 straipsnio 1 dalies taikymą. Nes jos, remdamosi savo praktine atliekų tvarkymo patirtimi, turėtų galėti sąlyginai išsamiai numatyti įvertinimo rezultatus, o kartu – patikslinimo būtinybę. Tai, beje, matyti ir iš Ispanijos pateiktos informacijos apie padėtį abiejuose regionuose, kurie yra bylos dalykas. Akivaizdu, kad ten buvo nuo pradžių aišku, jog po įvertinimo bus reikalingas patikslinimas(24).

48.      Galiausiai aiškinant Atliekų direktyvos 30 straipsnio 1 dalį reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad tai nėra įpareigojimas, taikomas tiesiogiai privatiems asmenims. Priešingai, valstybės narės, dalyvavusios Taryboje priimant Atliekų direktyvą, turi įvertinti ir patikslinti atliekų tvarkymo planus. Todėl yra pagrįsta dviprasmišką teisės normą aiškinti taip, kad būtų užtikrintas jos praktinis veiksmingumas.

49.      Taigi Atliekų direktyvos 30 straipsnio 1 dalis, priešingai, nei mano Ispanija, aiškintina taip, kad valstybės narės turi bent kas šešerius metus įvertinti planus ir – prireikus – per šį laikotarpį juos patikslinti. Nagrinėjamu atveju to nebuvo padaryta.

50.      Todėl, jei Teisingumo Teismas ieškinį laikytų priimtinu, pirmoji reikalavimo dalis būtų tenkintina.

2.      Dėl pranešimo Komisijai apie patikslintus planus

51.      Antrąją ieškinio reikalavimo dalį – konstatuoti, jog Ispanija neįvykdė iš Atliekų direktyvos 33 straipsnio 1 dalies kylančių įsipareigojimų, nes Komisijai oficialiai nepranešė apie Balearų salų ir Kanarų salų autonominių regionų atliekų tvarkymo planų patikslinimą, – priešingai, reikėtų atmesti. Ispanija pagrįstai remiasi tuo, kad pagal Atliekų direktyvos 33 straipsnio 1 dalį ji Komisijai turi pranešti tik apie esminius atliekų tvarkymo planų pakeitimus. Komisija neįrodė, kad abiejų šių regionų planų patikslinimas neišvengiamai susijęs su esminiais pakeitimais.

V.      Dėl išlaidų

52.      Jei Teisingumo Teismas sutiktų su mano nuomone dėl ieškinio priimtinumo, pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį Komisija turėtų padengti bylinėjimosi išlaidas, nes Ispanija to reikalavo.

53.      Jei Teisingumo Teismas vis dėlto ieškinį laikytų priimtinu ir remtųsi mano papildomai pateiktais svarstymais, priimti sprendimą dėl išlaidų būtų sudėtingiau. Abi šalys iš dalies laimi, taigi iš dalies ir pralaimi. Tai, kad Komisija dalį ieškinio atsiėmė, sietina su aplinkybe, kad Ispanija vėliau patikslino kai kurių regionų atliekų tvarkymo planus, tačiau, kalbant apie iš pradžių nurodytą Atliekų direktyvos 28 straipsnio 1 dalies pažeidimą, taip pat su aplinkybe, kad Komisija netikrino jai pateiktų ankstesnių atliekų tvarkymo planų turinio. Todėl šiuo atveju pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį abi šalys turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

VI.    Išvada

54.      Taigi siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:

1.      Atmesti ieškinį kaip nepriimtiną.

2.      Europos Komisija padengia bylinėjimosi išlaidas.

55.      Jei vis dėlto Teisingumo Teismas ieškinį laikytų priimtinu, jis jį turėtų bent iš dalies tenkinti:

1.      Ispanijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal Atliekų direktyvos 30 straipsnio 1 dalį, nes pagal šios direktyvos reikalavimus, t. y. per šešerius metus nuo perkėlimo į nacionalinę teisę termino pabaigos, nepatikslino Balearų salų ir Kanarų salų autonominių regionų atliekų tvarkymo planų.

2.      Atmesti likusią ieškinio dalį.

3.      Europos Komisija ir Ispanijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.


1      Originalo kalba: vokiečių.


2      2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas (OL L 312, 2008, p. 3), pastarąjį kartą iš dalies pakeista 2015 m. liepos 10 d. Komisijos direktyva (ES) 2015/1127 (OL L 184, 2015, p. 13).


3      1992 m. kovo 31 d. Sprendimas Komisija / Italija (C‑362/90, EU:C:1992:158, 8 punktas), 2010 m. sausio 14 d. Sprendimas Komisija / Čekijos Respublika (C‑343/08, EU:C:2010:14) ir 2016 m. rugsėjo 22 d. Sprendimas Komisija / Čekijos Respublika (C‑525/14, EU:C:2016:714, 14 punktas).


4      2000 m. rugsėjo 13 d. Nutartis Komisija / Nyderlandai (C‑341/97, EU:C:2000:434, 18 punktas) ir 2001 m. vasario 15 d. Sprendimas Komisija / Prancūzija (C‑230/99, EU:C:2001:100, 32 punktas), 2005 m. spalio 27 d. Sprendimas Komisija / Liuksemburgas (C‑23/05, EU:C:2005:660, 7 punktas) ir 2016 m. liepos 21 d. Sprendimas Komisija / Rumunija (C‑104/15, nepaskelbtas Rink., EU:C:2016:581, 35 punktas).


5      2005 m. spalio 27 d. Sprendimas Komisija / Liuksemburgas (C‑23/05, EU:C:2005:660, 7 punktas) ir 2016 m. liepos 21 d. Sprendimas Komisija / Rumunija (C‑104/15, nepaskelbtas Rink., EU:C:2016:581, 35 punktas).


6      Šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 21 d. Sprendimą Komisija / Rumunija (C‑104/15, nepaskelbtas Rink., EU:C:2016:581, 36 punktas).


7      2005 m. spalio 27 d. Sprendimas Komisija / Liuksemburgas (C‑23/05, EU:C:2005:660, 8 punktas).


8      Šiuo klausimu žr. šios išvados 31 ir paskesnius punktus.


9      Oficialaus pranešimo, kuris yra ieškinio I priedas, p. 8.


10      Žr. ieškinio II priedo p. 23 ir paskesnius.


11      Žr. ieškinio II priedo p. 30 ir paskesnius.


12      Žr. šios išvados 13 punktą.


13      Žr. 19 punktą.


14      Taip teigia ir Ispanija atsiliepimo į ieškinį 19 punkte.


15      Žr. 2002 m. gegužės 2 d. Sprendimą Komisija / Prancūzija (C‑292/99, EU:C:2002:276, 41 punktas).


16      1969 m. lapkričio 12 d. Sprendimas Stauder (29/69, EU:C:1969:57, 3 punktas), 2013 m. spalio 3 d. Sprendimas Confédération paysanne (C‑298/12, EU:C:2013:630, 22 punktas) ir 2016 m. vasario 4 d. Sprendimas C & J Clark International ir Puma (C‑659/13 ir C‑34/14, EU:C:2016:74, 122 punktas).


17      1977 m. spalio 27 d. Sprendimas Bouchereau (30/77, EU:C:1977:172, 14 punktas), 2016 m. lapkričio 23 d. Sprendimas Bayer CropScience ir Stichting De Bijenstichting (C‑442/14, EU:C:2016:890, 84 punktas) ir 2017 m. birželio 8 d. Sprendimas Sharda Europe (C-293/16, EU:C:2017:430, 21 punktas).


18      2009 m. spalio 22 d. Sprendimas Zurita García ir Choque Cabrera (C‑261/08 ir C‑348/08, EU:C:2009:648, 57 punktas) ir 2013 m. spalio 3 d. Sprendimas Confédération paysanne (C‑298/12, EU:C:2013:630, 27 punktas).


19      Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl atliekų (KOM(2005) 667 galutinis) 26 straipsnio 1 dalis.


20      Bendrosios pozicijos (EB) Nr. 4/2008, Tarybos priimtos 2007 m. gruodžio 20 d. siekiant priimti <…> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/…/EB dėl atliekų ir panaikinančią kai kurias direktyvas (OL C 71E, 2008, p. 16), 27 straipsnis. Žr. 2007 m. gegužės 11 d. projekto (Tarybos dokumentas 9475/07, p. 32) 26b straipsnį.


21      Šiuo klausimu žr. 2003 m. birželio 26 d. Sprendimą Komisija / Prancūzija (C‑233/00, EU:C:2003:371, 116 ir 117 punktai).


22      2005 m. birželio 2 d. Sprendimas Komisija / Airija (C‑282/02, EU:C:2005:334, 31 ir 33 punktai) ir 2010 m. kovo 25 d. Sprendimas Komisija / Ispanija (C‑392/08, EU:C:2010:164, 21 punktas).


23      Žr. 2003 m. birželio 26 d. Sprendimą Komisija / Prancūzija (C‑233/00, EU:C:2003:371, 118 punktas).


24      Žr. įrodymus 10 ir 11 punktuose.