GENERALINĖS ADVOKATĖS
ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,
pateikta 2019 m. kovo 26 d.(1)
Sujungtos bylos C-95/18 ir C-96/18
Sociale Verzekeringsbank
dalyvaujant
F. van den Berg,
H. D. Giesen (C-95/18),
C. E. Franzen (C-96/18)
(Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) pateikti prašymai priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Reglamentas (EEB) Nr. 1408/71 – 13 straipsnio 2 dalis – Profesinės veiklos vykdymas ne visą darbo laiką už mažą darbo užmokestį, neviršijantį tam tikro nustatyto valandų skaičiaus ar pajamų lygio kitoje nei gyvenamosios vietos valstybėje narėje – Taikytini teisės aktai – Gyvenamosios vietos valstybės narės atsisakymas skirti šeimos išmokas ir senatvės pensijos sumažinimas – Darbuotojų laisvo judėjimo apribojimas – 17 straipsnis – Dviejų valstybių narių susitarimas, kuriame numatoma 13 straipsnio nuostatų išimtis tam tikrų kategorijų asmenims arba tam tikriems asmenims“
1. Šiais prašymais priimti prejudicinį sprendimą Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) prašo Teisingumo Teismo nustatyti, ar konkrečiomis pagrindinės bylos aplinkybėmis valstybės narės, kaip gyvenamosios vietos valstybėse narės, turės ne tik galimybę(2), bet ir pareigą, nepaisant Reglamento (EEB) Nr. 1408/71(3) 13 straipsnyje nurodyto taikytino vienos valstybės narės teisės aktų taikymo principo, skirti socialines išmokas darbuotojui migrantui, kuriam taikomi darbo vietos valstybės narės teisės aktai.
I. Teisinis pagrindas, pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai
2. Šie prašymai priimti prejudicinį sprendimą yra pakankamai neįprasti – Teisingumo Teismui priėmus pirmąjį sprendimą(4), jo prašoma dar kartą išnagrinėti vieną iš pirmajame sprendime pateiktų teisinių klausimų.
3. Taigi nebūtina grįžti prie šios išvados dėl teisės sistemos, proceso arba faktinių pagrindinių bylų aplinkybių, kurios nurodytos ir generalinio advokato Maciej Szpunar(5) išvadoje, ir Teisingumo Teismo sprendime(6).
4. Vis dėlto, kad šių prašymų priimti prejudicinį sprendimą aspektai būtų aiškūs, reikia priminti šiame sprendime Teisingumo Teismo pateiktą išaiškinimą ir nurodyti tolesnę pagrindinių bylų nagrinėjimo eigą, taip pat šių prašymų priimti prejudicinį sprendimą motyvus.
5. Byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas Franzen ir kt., Centrale Raad van Beroep (Socialinės apsaugos ir valstybės tarnautojų bylų apeliacinis teismas, Nyderlandai) Teisingumo Teismui pateikė tris prejudicinius klausimus.
6. Atsakydamas į pirmąjį prejudicinį klausimą Teisingumo Teismas konstatavo, kad Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės rezidentui, dirbančiam pagal pagalbinio darbo sutartį kitos valstybės narės teritorijoje kelias dienas per mėnesį, taikomi darbo vietos valstybės teisės aktai ir tomis dienomis, kai veikla pagal darbo sutartį vykdoma, ir tomis dienomis, kai tokia veikla nevykdoma.
7. Atsakydamas į antrąjį prejudicinį klausimą Teisingumo Teismas nurodė, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 2 dalies a punktą nedraudžiama, kad darbuotojas migrantas, kuriam taikomi darbo vietos valstybės narės teisės aktai, pagal nacionalinės gyvenamosios vietos valstybės narės teisės aktus pastarojoje valstybėje gautų su senatvės pensijos draudimo sistema susijusias išmokas ir šeimos išmokas.
8. Pagaliau atsižvelgiant į atsakymą į antrąjį klausimą ir į tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis vadinamąja „pernelyg didelės naštos“ išlyga atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose(7), ketino netaikyti nacionalinės nuostatos, pagal kurią F. van den Berg ir H. D. Giesen, taip pat C. E. Franzen(8) netaikoma Nyderlandų socialinės apsaugos sistema, jeigu į antrąjį klausimą atsakoma neigiamai, Teisingumo Teismas nusprendė, kad į trečiąjį klausimą atsakyti nereikia.
9. Paskui 2016 m. birželio 6 d. Centrale Raad van Beroep (Apeliacinis teismas, nagrinėjantis socialinės apsaugos bylas) priėmė du sprendimus, kuriuose, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo išaiškinimą, nusprendė, kad vienos valstybės narės socialinės apsaugos(9) teisės aktų taikymo principo išimtis gali būti priimtina, todėl jis taiko pernelyg didelės naštos išlygą ir patenkina suinteresuotųjų asmenų pagrindinėje byloje prašymus.
10. SVB(10) pateikė Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas), šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kasacinius skundus dėl šių sprendimų, remdamasis tuo, kad dėl pernelyg didelės naštos išlygos negalima netaikyti AKW ir AOW 6a straipsnio b punkto.
11. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, atsižvelgiant į Sprendimą Franzen ir kt., į klausimą, ar šios bylos aplinkybėmis Sąjungos teisė reiškia, kad šios nuostatos netaikomos, negalima atsakyti pagrįstai neabejojant.
12. Šiomis aplinkybėmis Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti abiejų bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
Byloje van den Berg ir Giesen (C-95/18):
„1. a) Ar SESV 45 ir 48 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad tokiais atvejais, kaip nagrinėjami šioje byloje, pagal šias nuostatas draudžiama tokia nacionalinė nuostata, kaip AOW 6a straipsnio b punktas? Ši nuostata reiškia, kad Nyderlandų rezidentas nėra draudžiamas šios gyvenamosios vietos valstybės socialiniu draudimu, jeigu jis dirba kitoje valstybėje narėje ir pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnį jam taikomi darbo vietos valstybės socialinės apsaugos teisės aktai. Nagrinėjamiems atvejams būdinga tai, kad pagal darbo vietos valstybės teisės aktus atitinkami asmenys neturi teisės į senatvės pensiją dėl ribotos jų darbo toje valstybėje apimties.
b) Ar atsakant į 1a klausimą svarbu tai, kad gyvenamosios vietos valstybės, kuri pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnį nėra kompetentinga valstybė, rezidentas neprivalo mokėti šios gyvenamosios vietos valstybės socialinio draudimo įmokų? Laikotarpiais, kai toks rezidentas dirba kitoje valstybėje narėje, [pagal 13 straipsnį] jis priklauso tik darbo vietos valstybės socialinės apsaugos sistemai, o tokiu atveju pagal Nyderlandų nacionalinės teisės aktus taip pat nenumatyta pareiga mokėti įmokas.
2. Ar atsakant į 1 klausimą svarbu tai, kad atitinkamiems asmenims buvo galimybė apsidrausti savanoriškuoju draudimu pagal AOW arba paprašyti SVB sudaryti bendrą susitarimą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 17 straipsnį?
3. Ar pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnį draudžiama, kad tokiam asmeniui, kaip H. D. Giesen sutuoktinė, kuri iki 1989 m. sausio 1 d. remiantis vien nacionalinės teisės aktais buvo apdrausta pagal AOW savo gyvenamosios vietos valstybėje, Nyderlanduose, šio draudimo pagrindu būtų suteikiama teisė į senatvės pensiją, jeigu tai susiję su laikotarpiais, kai pagal Reglamento Nr. 1408/71 nuostatą dėl vykdytos darbinės veiklos kitoje valstybėje narėje jai buvo taikomi tos darbo vietos valstybės narės teisės aktai? O gal teisę į pagal AOW skiriamą išmoką reikia laikyti teise gauti išmoką, kuri pagal nacionalinės teisės aktus nepriklauso nuo darbo pagal darbo sutartį arba draudimo sąlygų, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Bosmann, todėl tame sprendime pateikti argumentai gali būti taikomi H. D. Giesen sutuoktinės atveju?“
Byloje Franzen (C‑96/18):
„1. Ar SESV 45 ir 48 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamas šioje byloje, pagal šias nuostatas draudžiama tokia nacionalinė nuostata, kaip AKW 6a straipsnio b punktas? Ši nuostata reiškia, kad Nyderlandų rezidentas nėra draudžiamas šios gyvenamosios vietos valstybės socialiniu draudimu, jeigu jis dirba kitoje valstybėje narėje ir pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnį jam taikomi darbo vietos valstybės socialinės apsaugos teisės aktai. Nagrinėjamam atvejui būdinga tai, kad pagal darbo vietos valstybės teisės aktus suinteresuotasis asmuo neturi teisės į vaiko išmoką dėl ribotos jo darbo toje valstybėje apimties.
2. Ar atsakant į 1 klausimą svarbu tai, kad suinteresuotajam asmeniui buvo galimybė paprašyti SVB sudaryti bendrą susitarimą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 17 straipsnį?“
13. Rašytines pastabas pateikė F. van den Berg, SVB, Čekijos, Nyderlandų ir Švedijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Šios šalys, išskyrus Čekijos vyriausybę, taip pat C. E. Franzen atvyko į 2019 m. sausio 23 d. posėdį Teisingumo Teisme ir pateikė žodines pastabas.
II. Analizė
A. Dėl prašymo priimti prejudicinė sprendimą byloje van den Berg ir Giesen (C-95/18) priimtinumo
14. F. van den Berg tvirtina, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje van den Berg ir Giesen (C-95/18) yra nepriimtinas. Taigi jis pabrėžia, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui negalėjo būti pateiktas kasacinis skundas bylose dėl AOW 6a straipsnio, todėl šis neprivalo iš esmės nagrinėti bylos ir neturi jurisdikcijos Teisingumo Teismui pateikti prejudicinius klausimus.
15. Pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, ar sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtas pagal nacionalines organizavimo ir teisminių procedūrų taisykles(11), todėl manau, kad toks argumentas turi būti atmestas ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje van den Berg ir Giesen (C-95/18) yra priimtinas.
B. Dėl pirmojo ir antrojo klausimų byloje van den Berg ir Giesen (C-95/18), taip pat dėl klausimų byloje Franzen (C-96/18)
16. Pirmuoju ir antruoju klausimais byloje van den Berg ir Giesen (C-95/18), taip pat abiem klausimais byloje Franzen (C-96/18), kuriuos siūlau nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi Teisingumo Teismo, ar SESV 45 ir 48 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos yra draudžiami valstybės narės nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos toje valstybėje narėje gyvenantis darbuotojas migrantas, kuriam nagrinėjamais laikotarpiais taikomi darbo vietos valstybės narės socialinės apsaugos teisės aktai, pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnį nėra draudžiamas socialiniu draudimu, todėl neturi teisės nei į senatvės pensiją, nei į šeimos išmokas, net jei pagal taikytiną darbo vietos valstybės narės teisę jam nesuteikiamos jokios teisės į senatvės pensiją arba šeimos išmokas, atsižvelgiant į minėtus laikotarpius. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia Teisingumo Teismo, ar galimybė apsidrausti savanoriškuoju draudimu pagal AOW arba paprašyti sudaryti bendrą susitarimą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71 17 straipsnį, turi reikšmės šiuo klausimu.
17. Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, reikia atkreipti dėmesį į kelias pirmines pastabas.
18. Pirma, kalbant apie aplinkybes ir suinteresuotųjų asmenų pagrindinėje byloje padėtį, pirmiausia primenu, kad suinteresuotieji asmenys pagrindinėje byloje savo profesinę veiklą vykdė ne visą darbo laiką ir gavo mažą darbo užmokestį, neviršijantį tam tikro nustatyto valandų skaičiaus ar pajamų lygio, todėl privalomuoju draudimu apdrausti tik nuo nelaimingų atsitikimų darbe (vokiečių k. – „Unfallversicherung“) – toks draudimas turbūt labiau skirtas darbdaviui, o ne darbuotojui apsaugoti – ir neturėjo galimybės nagrinėjamais laikotarpiais būti apdrausti pagal jokią kitą šios valstybės narės socialinės apsaugos sistemą. Vėliau per teismo posėdyje vykusias diskusijas paaiškėjo, kad Nyderlandų institucijos skatino suinteresuotuosius asmenis priimti darbo pasiūlymus Vokietijoje, nepaisant to, kad dėl darbo pobūdžio neužtikrinama socialinė apsauga, užuot likus bedarbiais Nyderlanduose. Per teismo posėdį taip pat pažymėta, kad jeigu suinteresuotieji asmenys pagrindinėje byloje būtų likę Nyderlanduose neužsiimdami jokia profesine veikla, jie būtų buvę apdrausti pagal tos valstybės narės socialinės apsaugos sistemą ir būtų gavę šeimos išmokas arba mokėję įmokas pensijų sistemai – šias įmokas būtų padengusi pati valstybė. Pagaliau C. E. Frazen atveju ji visiškai neteko jos dukrai, kurią augino viena, skirtų šeimos išmokų, o F. van den Berg ir H. D. Giesen senatvės pensijos arba partneriui mokėtinas priedas buvo atitinkamai sumažintos 10 ir 16 proc., o tai, be abejo, yra esminis sumažinimas(12).
19. Antra, kalbant apie šių prašymų priimti prejudicinį sprendimą teisines aplinkybes, Nyderlandų vyriausybė patvirtino, kad Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnis įgyvendinamas taikant neapdraudimo išlygas, pagal kurias asmuo, kuriam pagal tarptautinės organizacijos sutartį arba sprendimą taikomi kitos valstybės teisės aktai, laikomas neapdraustu.
20. Taigi primenu, kad šiame reglamente nurodytu socialinės apsaugos sistemų koordinavimo mechanizmu siekiama, kaip nustatyta šio reglamento antrojoje ir ketvirtoje konstatuojamosiose dalyse, užtikrinti laisvą pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų judėjimą Europos Sąjungoje, atsižvelgiant į skirtingą nacionalinių socialinės apsaugos teisės aktų pobūdį(13). Todėl vadovaujantis pagrindiniais minėto reglamento principais galima pasiekti darbuotojų apsaugos tikslą nesuderinus socialinės apsaugos srities(14).
21. Atsižvelgiant į tai, pagal vienos valstybės teisės aktų taikymo principą, įtvirtintą būtent Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 1 dalyje, darbuotojui, kuriam taikytinas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai(15).
22. Be to, pagal minėto reglamento 13 straipsnio 2 dalies a punktą, pagal kurį vienos valstybės narės teritorijoje dirbančiam darbuotojui taikomi tos valstybės teisės aktai, net jeigu jis gyvena kitos valstybės narės teritorijoje, yra numatyta taikyti lex loci laboris.
23. Reglamente Nr. 1408/71(16) oficialiai įtvirtintas vienos valstybės teisės aktų taikymo principas yra kolizinė norma, kuria, kaip kitomis šio reglamento II antraštinės dalies kolizinėmis taisyklėmis, siekiama vengti įstatymų kolizijų, nes tai gali trukdyti laisvai judėti.
24. Konkrečiai siekiama, pirma, išvengti kelių nacionalinės teisės aktų taikymo nustatytu darbo laikotarpiu ir iš to galinčių kilti sunkumų(17), antra, „užtikrinti, kad, nesant asmenims, patenkantiems į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį, taikytinos teisės, jiems nebūtų panaikinta socialinė apsauga“(18).
25. Reglamente Nr. 1408/71, konkrečiai jo 13 straipsnyje, numatytas koordinavimas taip pat grindžiamas tuo, kad, nepaisant socialinės apsaugos sistemų skirtumų, pagal visus šiuos teisės aktus darbuotojui migrantui suteikiama visa santykinai lygiavertė ir daugiau ar mažiau bet kokią riziką, reglamentuojamą šiuo reglamentu, apimanti apsauga(19).
26. Iš jurisprudencijos matyti, kad vienos valstybės teisės aktų taikymo principo taikymo apimtis nėra tokia griežta, kaip tai buvo galima suprasti iš pirmųjų Teisingumo Teismo sprendimų, pirmiausia vadinamajai „nekompetentingai“ valstybei narei, t. y. valstybei narei, kurios teisės aktai netaikytini.
27. Vis dėlto pirmiausia Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybės narės teisės aktų, kaip darbuotojui taikytinų teisės aktų, nustatymas lėmė tai, kad darbuotojui taikomi tik tokie teisės aktai, todėl nekompetentinga valstybė narė negali jam skirti išmokų(20). Taigi Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnyje atmetama nekompetentingos valstybės narės galimybė nustatyti nuo darbuotojo gaunamo darbo užmokesčio mokėtinas įmokas, kai šis dirba kitoje valstybėje narėje, tokią veiklą apmokestinant pagal tos valstybės narės socialinius teisės aktus(21).
28. Vis dėlto vėliau Teisingumo Teismas šiek tiek sušvelnino šią poziciją.
29. Taigi, nors Sprendime Bosmann Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal Reglamentą Nr. 1408/71 ES teisė neįpareigoja kompetentingos valstybės narės suteikti išmoką, Teisingumo Teismas nurodė, kad pagal minėto reglamento 13 straipsnio 2 dalies a punktą nedraudžiama, kad darbuotojas migrantas, kuriam taikoma darbo vietos valstybės narės socialinės apsaugos sistema, pagal gyvenamosios vietos valstybės narės nacionalinės teisės aktus gautų išmokas šeimai šioje valstybėje. Teisingumo Teismas pakartojo šią poziciją 2009 m. liepos 16 d. Sprendime von Chamier-Glisczinski(22), jame jis taip pat nusprendė, kad, atsižvelgiant į valstybių narių socialinės apsaugos sistemų ir teisės aktų skirtumus, naudojimasis judėjimo laisve gali būti daugiau ar mažiau palankus arba nepalankus, kiek tai susiję su socialine apsauga, o Sąjungos teisės nuostatomis negali būti garantuota apdraustajam, kad jo persikėlimas į kitą valstybę narę išliks neutralus šiuo atžvilgiu. Taigi Teisingumo Teismas pabrėžė, kad socialinės apsaugos sistema negali būti laikoma diskriminacijos ar nepalankios padėties priežastimi vien dėl to, kad ji turi nepalankių pasekmių tuomet, kai, remiantis koordinavimo mechanizmais, ji taikoma kartu su kitos valstybės narės sistema(23).
30. Pagaliau 2012 m. birželio 12 d. Sprendime Hudzinski ir Wawrzyniak(24) išplėstos Sprendime Bosmann nustatytos galimybės nekompetentingai valstybei narei, nes Waldemar Hudzinski ir Jaroslaw Wawrzyniak padėtis labai skyrėsi nuo Brigitte Bosmann padėties. Pirma, iš to sprendimo matyti, jog vien tai, kad laisvo judėjimo teise pasinaudoję aptariami darbuotojai neprarado teisių į socialinės apsaugos išmokas arba kad tos išmokos nebuvo sumažintos kompetentingoje valstybėje narėje (Lenkijos Respublikoje), nepaneigia to, kad nekompetentinga valstybė narė gali skirti socialines išmokas. Antra, iš minėto sprendimo matyti, kad gyvenamoji vieta yra ne vienintelis sąsajos su nekompetentinga valstybe nare kriterijus, bet kiti sąsajos kriterijai, pavyzdžiui, pajamų apmokestinimas, gali būti laikomi pakankamai siaurais, kad jais būtų pagrįstas išmokos skyrimas.
31. Akivaizdu, kad šiuose sprendimuose Teisingumo Teismas nepripažino jokios nekompetentingos valstybės narės pareigos skirti socialines išmokas, todėl vienos valstybės teisės aktų principo taikymas neginčijamas. Vis dėlto išnagrinėjus šiuos sprendimus, konkrečiai 2012 m. birželio 12 d. Sprendimą Hudzinski ir Wawrzyniak(25), neatsižvelgiant į atskirus atvejus dėl faktinių aplinkybių skirtumų, matyti, kad Teisingumo Teismas Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio taikymą susieja su proporcingumo principo laikymusi(26).
32. Atsižvelgiant į šiuos samprotavimus, reikia atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus.
33. Šiuo atveju suinteresuotieji asmenys pagrindinėje byloje, Nyderlanduose gyvenantys Nyderlandų piliečiai, pasinaudojo SESV 45 straipsnyje pripažinta teise laisvai judėti, kad įsidarbintų Vokietijoje.
34. Iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad visomis Sutarties nuostatomis laisvo asmenų judėjimo srityje „siekiama palengvinti Sąjungos piliečiams bet kokios profesinės veiklos vykdymą Sąjungos teritorijoje ir draudžiamos priemonės, galinčios sudaryti nepalankesnes sąlygas šiems piliečiams, kai jie ketina vykdyti ekonominę veiklą kitos nei jų kilmės valstybės narės teritorijoje“. Taigi pagal SESV 45 straipsnį draudžiamos priimančiosios valstybės narės arba kilmės valstybės narės nacionalinės priemonės, kurios gali kliudyti Sąjungos piliečiams pasinaudoti šiame straipsnyje garantuojama pagrindine laisve arba dėl kurių toks naudojimasis tampa mažiau patrauklus(27).
35. Kaip nurodė vyriausybės, pateikusios pastabas Teisingumo Teisme, iš jurisprudencijos taip pat matyti, kad Sąjungos pirminė teisė negali garantuoti apdraustajam, kad jo persikėlimas į kitą valstybę narę išliks neutralus socialinės apsaugos požiūriu. Taigi Teisingumo Teismas jau pripažino, kad situacija tokia, kai, pavyzdžiui, pagal Reglamento Nr. 1408/71 nuostatas taikomi nacionalinės teisės aktai, kurie mažiau palankūs socialinės apsaugos išmokų atžvilgiu, iš principo gali atitikti Sąjungos pirminės teisės reikalavimus laisvo asmenų judėjimo srityje(28).
36. Toks Teisingumo Teismo požiūris grindžiamas tuo, kad SESV 48 straipsnyje numatytas valstybių narių teisės aktų koordinavimas, o ne derinimas. Darytina išvada, kad ši nuostata neturi įtakos materialiems ir procedūriniams atskirų valstybių narių socialinės apsaugos sistemų skirtumams ir dėl to pagal jas apdraustų asmenų teisėms, o kiekviena valstybė narė išlieka kompetentinga pagal Sąjungos teisę savo teisės aktuose nustatyti socialinės apsaugos sistemos išmokų skyrimo sąlygas.
37. Tai reiškia, kad valstybės narės, be kita ko, yra ribojamos proporcingumo principo, kai nustato šias skyrimo sąlygas, taikydamos nacionalines neapdraudimo priemones. Taigi pagal šį principą galima nustatyti tinkamą Reglamente Nr. 1408/71 įtvirtinto vienos valstybės teisės aktų taikymo principo ir darbuotojams migrantams suteiktinos apsaugos pusiausvyrą nekompetentingai valstybei suteikiant jau Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pripažintą galimybę skirti išmokas.
38. Šiuo klausimu pažymiu, kad, atsižvelgiant į ypatingas šio atvejo aplinkybes, taikant neapdraudimo išlygas suinteresuotieji asmenys pagrindinėje byloje ne tik patenka į nepalankią padėtį, bet gyvenamojoje valstybėje narėje yra neapdrausti vien dėl to, kad dirbo kitoje valstybėje narėje, nors darbo vietos valstybėje narėje nagrinėjamu laikotarpiu jiems netaikoma jokia socialinė apsauga(29). Taigi suinteresuotiesiems asmenims pagrindinėje byloje ne tik taikomos mažiau palankios sąlygos nei darbuotojui, kuris visą laiką dirbo Nyderlanduose, bet su jais ir elgiamasi pažeidžiant proporcingumo principą.
39. Iš tikrųjų dėl Nyderlandų teisės akte, kuriuo įgyvendinamas vienos valstybės teisės aktų taikymo principas, nurodytų neapdraudimo išlygų taikymo kilo aiškiai neproporcingų padarinių, kurie (akivaizdžiai) kliudo Nyderlanduose gyvenantiems Sąjungos piliečiams pasinaudoti laisvu darbuotojų judėjimu arba dėl kurių toks naudojimasis tampa mažiau patrauklus. Tokia nepalanki padėtis susiklostė ne vien dėl socialinės apsaugos teisės aktų suderinimo Sąjungoje trūkumo. Tai tiesioginis Nyderlandų neapdraudimo išlygų taikymo padarinys.
40. Be to, toks darbuotojų laisvo judėjimo apribojimas neatitinka visų šio tradicinio Sąjungos teisės principo reikalavimų(30).
41. Atsižvelgiant į tai, Nyderlandų ir Švedijos vyriausybės, be kita ko, per teismo posėdį, pabrėžė, kad Reglamente Nr. 1408/71 įtvirtintomis kolizinėmis ir įgaliojimų paskirstymo normomis, be darbuotojų apsaugos, siekiama užtikrinti teisingą ir sąžiningą finansinės naštos paskirstymą valstybėms narėms pagal socialinės apsaugos sistemų finansavimo ir susijusių išlaidų tinkamumą, nes jei pagal šį reglamentą valstybė narė yra įgaliota užtikrinti darbuotojo socialinę apsaugą, išmokos turi būti finansuojamos ir mokamos pagal šios valstybės teisę.
42. Nors neabejoju dėl tokio tikslo teisėtumo, juo labiau kad Reglamente Nr. 1408/71 įtvirtintais principais ir nustatytu koordinavimu taip pat užtikrinamas nacionalinių apsaugos sistemų vientisumas, ypač jų skirtumai tiek draudimo, tiek finansavimo požiūriu(31), bet kuriuo atveju manau, kad Nyderlandų teisės aktai viršija tai, kas būtina šiam tikslui pasiekti.
43. Tiesa, pagal šios išvados 27 punkte nurodytą jurisprudenciją vadovaudamasi Reglamentu Nr. 1408/71 nekompetentinga valstybė narė negali nustatyti įmokų, todėl suinteresuotieji asmenys pagrindinėje byloje nemokėjo įmokų Nyderlandų socialinės apsaugos sistemai tuo metu, kai dirbo Vokietijoje.
44. Vis dėlto Nyderlandų Karalystė būtų galėjusi numatyti neapdraudimo išlygos taikymui alternatyvias suinteresuotųjų asmenų pagrindinėje byloje padėtį atitinkančias priemones, suteikiant įmokas mokantiems asmenims galimybę priklausyti Nyderlandų socialinės apsaugos sistemai.
45. Nors Teisingumo Teismas aiškiai nustatė, kad nekompetentingos valstybės narės negali nustatyti reikalavimo mokėti įmokas, mano manymu, tokiu apribojimu joms nedraudžiama siūlyti skirti išmokas savanorišką įnašą sumokėjusiems asmenims, jei tokia galimybė faktiškai atitinka skyrimo kitiems asmenims, kuriems taikomi nacionalinės teisės aktai, sąlygas. Šiuo klausimu primenu, kad jeigu suinteresuotieji asmenys būtų likę bedarbiai Nyderlanduose, jie būtų buvę apdrausti pagal Nyderlandų socialinės apsaugos sistemą šios valstybės narės lėšomis(32).
46. Be to, Nyderlandų Karalystė galėjo pradėti ir vesti derybas dėl susitarimo su Vokietijos Federacine Respublika, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1408/71(33) 17 straipsnį. Tokiame susitarime galėjo būti numatytas suinteresuotųjų asmenų pagrindinėje byloje prisijungimas prie Nyderlandų socialinės apsaugos sistemos, ypač mažų suinteresuotųjų asmenų pagrindinėje byloje pajamų lygį atitinkančių įmokų mokėjimo nustatymas, taip pat valstybių narių susitarimas dėl paprastai darbdavio mokamos įmokų dalies.
47. Lygiai taip pat galimybė apsidrausti savanoriškuoju draudimu pagal AOW 6a straipsnio b punktą negali užtikrinti atitikties Sąjungos teisei, jeigu nustatant tą galimybę neatsižvelgiama į konkrečią darbuotojų, kaip antai F. van den Berg ir H. D. Giesen padėtį, visų pirma jų nedideles pajamas.
48. Šiomis aplinkybėmis neapdraudimo išlygų taikymas ir paprasčiausias suinteresuotųjų asmenų pagrindinėje byloje pašalinimas iš Nyderlandų socialinės apsaugos sistemos viršija tai, kas būtina socialinės apsaugos sistemos finansinei pusiausvyrai užtikrinti.
49. Atsižvelgdama į visus šiuos argumentus, manau, kad pagal SESV 45 ir 48 straipsnius draudžiama taikyti neapdraudimo išlygas, numatytas AKW 6a straipsnio b punkte ir AOW 6a straipsnio b punkte.
C. Dėl trečiojo klausimo byloje van den Berg ir Giesen (C-95/18)
50. Trečiuoju klausimu byloje van den Berg ir Giesen (C-95/18) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės teiraujasi, ar teisę į pagal AOW skiriamą išmoką reikia laikyti teise gauti išmoką, kuri pagal nacionalinės teisės aktus nepriklauso nuo darbo pagal darbo sutartį arba draudimo sąlygų.
51. Šiuo klausimu, susijusiu su H. D. Giesen(34) sutuoktinės padėtimi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš tikrųjų klausia dėl Sprendimo Bosmann taikymo apimties. Konkrečiai jis siekia išsiaiškinti, ar šiame sprendime ir Sprendime Franzen ir kt. Teisingumo Teismas nustatė galimybę gyvenamosios vietos valstybei narei skirti nagrinėjamas išmokas, remdamasis tuo, kad pagal šios valstybės teisės aktus šios išmokos nepriklauso nuo darbo arba draudimo sąlygų.
52. Nors senatvės išmokų skyrimo nagrinėjamuoju laikotarpiu sąlygas turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tačiau savaime aišku, kad Teisingumo Teismas, vykdydamas savo įgaliojimus priimti prejudicinį sprendimą, turi nustatyti Sprendimo Bosmann ir Sprendimo Frazen ir kt. taikymo apimtį ir pateikti jų išaiškinimą.
53. Tiesa, kad Sprendime Bosmann Teisingumo Teismas teikė didelę svarbą konkrečioms šios bylos aplinkybėms. Taigi to sprendimo 28 punkte pabrėžė, jog B. Bosmann gali gauti šeimos išmokas vien todėl, kad jos gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, atsižvelgiant į tikrinimus, kuriuos pagal Vokietijos teisės aktus turi atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Teisingumo Teismas taip pat nurodė to paties sprendimo 32 punktą, nes teisei į šeimos išmokas nebuvo taikomos draudimo arba darbo sąlygos. Vis dėlto tai, kad Teisingumo Teismas atsižvelgė į tokią aplinkybę kaip konkrečią šios bylos aplinkybę, mano manymu, nereiškia, kad Teisingumo Teismas nustatė galimybę skirti šias išmokas tokiomis sąlygomis.
54. Mano manymu, tokia analizė patvirtinama 2012 m. birželio 12 d. Sprendime Hudzinski ir Wawrzyniak(35), pagal kurį tai, kad nagrinėjamos išmokos nepriklauso nuo darbo arba draudimo sąlygų, nėra Teisingumo Teismo pateikto išaiškinimo prielaida ir, mano manymu, nepasikeitė Sprendime Franzen ir kt.
55. Iš tikrųjų, pirma, Sprendimo Franzen ir kt. 64 punkte Teisingumo Teismo nurodytos aplinkybės yra analizės, pradėtos pirma minėtame punkte, kuriame Teisingumo Teismas nurodė, kad materialinės išmokų skyrimo sąlygos, nustatytos pagal Nyderlandų teisės aktus, buvo įvykdytos ir kad šių išmokų skyrimas nereiškia jų sutapimo, tęsinys.
56. Antra, pabrėžiu, jog iš Teisingumo Teismo išvados, padarytos Sprendimo Franzen ir kt. 65 punkte (pagal kurią, panašiai kaip Sprendime Bosmann, Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnis nedraudžia, kad gyvenamosios vietos valstybė narė skirtų tokias išmokas) netiesiogiai, bet neišvengiamai matyti, kad šiame sprendime pripažinta vienos valstybės teisės aktų taikymo išimtis priklauso ne nuo to, ar gyvenamosios vietos valstybėje narėje teisių gauti socialines išmokas skyrimui taikomos darbo ar draudimo sąlygos.
57. Vis dėlto iš minėtų sprendimų matyti, kad tokią galimybę gyvenamosios vietos valstybė narė turi, tik jei nagrinėjamos išmokos skyrimas nustatytas tos valstybės teisės aktuose ir kai darbuotojas įvykdo tam būtinas sąlygas, jeigu šios sąlygos yra proporcingos to darbuotojo padėčiai ir yra ne griežtesnės už tas, kurios taikomos kitiems šios išmokos gavėjams.
58. Atsižvelgdama į tai, pažymiu, kad Sprendimo Franzen ir kt. 64 punkte Teisingumo Teismas pabrėžė, kad per posėdį šioje byloje buvo nurodyta, kad gyvenamosios vietos sąlygos pakanka, siekiant būti apdraustam pagal Nyderlandų senatvės draudimo teisinę sistemą. Be to, iš to sprendimo 63 ir 64 punktų matyti, kad Teisingumo Teismas nustatė, jog draudimas yra senatvės išmokų skyrimo sąlyga. Vis dėlto Nyderlandų vyriausybė per posėdį šiose bylose nurodė, kad nors faktiškai gyvenamosios vietos sąlygos pakanka siekiant būti apdraustam pagal Nyderlandų senatvės draudimo teisinę sistemą, būtina mokėti įmokas, kad būtų skirtos senatvės išmokos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti senatvės išmokų skyrimo nagrinėjamuoju laikotarpiu sąlygas.
59. Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo atsižvelgti į aplinkybę, pabrėžtą šios išvados 18 punkte, kad akivaizdžiai pati valstybė moka įmokas į socialinės apsaugos sistemą už Nyderlanduose gyvenančius bedarbius asmenis.
60. Taigi manau, kad pagal Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnį nedraudžiama asmeniui, kuris buvo laikomas apdraustu savo gyvenamosios vietos valstybėje narėje, pagal nacionalines nuostatas suteikti teisę į senatvės išmokas už laikotarpį, kurį asmuo dirbo kitoje valstybėje narėje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar nagrinėjamas išmokos skyrimas nustatytas tos valstybės narės teisės aktuose ir ar darbuotojas atitinka tam būtinas sąlygas.
III. Išvada
61. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandų Aukščiausiasis Teismas) pateiktus prejudicinius:
1. Pagal SESV 45 ir 48 straipsnius draudžiama taikyti valstybės narės nacionalinės teisės nuostatas, pagal kurias toje valstybėje narėje gyvenantis darbuotojas migrantas, kuriam, remiantis 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1997 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97, iš dalies pakeisto 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1992/2006, 13 straipsniu, taikomi darbo vietos valstybės narės socialinės apsaugos teisės aktai, nedraudžiamas socialiniu draudimu, todėl neturi teisės nei į senatvės pensiją, nei į šeimos išmokas, net jei pagal darbo vietos valstybės narės teisę jam nesuteikiama jokia teisė į socialines išmokas už darbo pagal darbo sutartį laikotarpius, išskyrus apsaugą nuo nelaimingų atsitikimų darbe.
2. Pagal Reglamento Nr. 1408/71, iš dalies pakeisto ir atnaujinto Reglamentu Nr. 118/97, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1992/2006, 13 straipsnį nedraudžiama asmeniui, kuris savo gyvenamosios vietos valstybėje narėje buvo laikomas apdraustu, pagal nacionalines nuostatas suteikti teisę į senatvės išmokas už laikotarpį, kurį tas asmuo dirbo kitoje valstybėje narėje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar nagrinėjamas išmokos skyrimas nustatytas tos valstybės narės teisės aktuose ir ar darbuotojas atitinka tam būtinas sąlygas.