Laikina versija
GENERALINĖS ADVOKATĖS
JULIANE KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2023 m. lapkričio 16 d.(1)
Byla C-654/22
FOD Volksgezondheid, Veiligheid van de voedselketen & Leefmilieu
prieš
Triferto Belgium NV
(Rechtbank van eerste aanleg Oost-Vlaanderen Afdeling Gent (Rytų Flandrijos pirmosios instancijos teismas, Gento skyrius, Civilinių bylų kolegija, Belgija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Reglamentas (EB) Nr. 1907/2006 – Cheminių medžiagų registracija, įvertinimas, autorizacija ir apribojimas – REACH – Taikymo sritis – Muitinės kontroliuojamoms medžiagoms taikoma išimtis – Prievolė registruoti – Importuotojas – Importas – Registruotojas“
I. Įvadas
1. Karbamidas daugelio vartotojų naudojamas kaip dyzelinių transporto priemonių priedas, vadinamas „AdBlue“(2). Naudojant šį priedą sumažinamas azoto oksidų išsiskyrimas. Vis dėlto šią medžiagą galima naudoti ir kitais tikslais, pavyzdžiui, žemės ūkyje arba farmacijos ir kosmetikos pramonėje (šlapalas). Sąjungoje kasmet pagaminama arba į ją importuojama daugiau kaip 10 mln. tonų karbamido.
2. Nėra žinoma jokių ypatingų jo keliamų pavojų(3). Nepaisant to, importuotojai, importuodami šią medžiagą, privalo ją užregistruoti Europos cheminių medžiagų agentūroje (ECHA) pagal REACH reglamentą(4). Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą siekiama išsiaiškinti, ar bendrovė, užsakanti karbamidą trečiojoje valstybėje, turi būti laikoma importuotoju, todėl prievolė registruoti tenka jai, ar ją gali prisiimti ir kiti asmenys, organizuojantys importą.
II. Teisinis pagrindas
3. REACH reglamento tikslas ir pagrindiniai principai nustatyti 1 straipsnyje:
„1. Šio reglamento tikslas – užtikrinti aukštą žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos lygį, įskaitant cheminių medžiagų pavojaus vertinimo alternatyvių metodų skatinimą, taip pat laisvą cheminių medžiagų judėjimą vidaus rinkoje, tuo pačiu didinant konkurencingumą ir skatinant inovacijas.
2. <...>
3. Šis reglamentas grindžiamas principu, pagal kurį gamintojams, importuotojams ir tolesniems naudotojams tenka atsakomybė užtikrinti, kad jų gaminamos, tiekiamos rinkai ar naudojamos cheminės medžiagos neturėtų neigiamo poveikio žmonių sveikatai arba aplinkai. Šio reglamento nuostatos grindžiamos atsargumo principu.“
4. Pagal REACH reglamento 2 straipsnio 1 dalies b punktą jis netaikomas „cheminėms medžiagoms – atskiroms ir esančioms mišinio ar gaminio sudėtyje, kurioms privaloma muitinė kontrolė, jei jos nebuvo apdorotos ar perdirbtos, ir kurios laikinai sandėliuojamos ar saugomos laisvojoje zonoje arba laisvuosiuose sandėliuose, ketinant jas reeksportuoti, arba tranzitu gabenamoms cheminėms medžiagoms“.
5. REACH reglamento 10 konstatuojamojoje dalyje ši išimtis aiškinama taip:
„Muitinių prižiūrimos cheminės medžiagos, laikomos laikinose saugyklose, laisvosiose zonose ar laisvuosiuose sandėliuose ketinant jas reeksportuoti[,] arba tranzitu gabenamos cheminės medžiagos nenaudojamos taip, kaip apibrėžta šiame reglamente, todėl joms šis reglamentas neturėtų būti taikomas. <...>“
6. REACH reglamento 3 straipsnio 10–13 punktuose pateikiami įvairūs sąvokų apibrėžimai:
„10) importas – fizinis cheminės medžiagos įvežimas į Bendrijos muitų teritoriją;
11) importuotojas – Bendrijoje įsisteigęs fizinis arba juridinis asmuo, atsakingas už cheminių medžiagų importą;
12) tiekimas rinkai – cheminės medžiagos tiekimas arba bet koks perdavimas kitam asmeniui už mokestį arba nemokamai. Importas laikomas tiekimu rinkai;
13) tolesnis naudotojas – Bendrijoje įsisteigęs fizinis arba juridinis asmuo, bet ne gamintojas ar importuotojas, naudojantis cheminę medžiagą – atskirą ar esančią mišinio sudėtyje – savo pramoninėje ar profesionalioje veikloje. Platintojas ar vartotojas nelaikomas tolesniu naudotoju. Reimportuotojas, kuriam taikoma išlyga pagal 2 straipsnio 7 dalies c punktą, laikomas tolesniu naudotoju.“
7. REACH reglamento 5 straipsnyje reglamentuojamos registracijos nebuvimo pasekmės:
„Laikantis 6, 7, 21 ir 23 straipsnių, chemines medžiagas – atskiras ir esančias mišinių ar gaminių sudėtyje – draudžiama Bendrijoje gaminti ar tiekti rinkai, jei jos nėra įregistruotos pagal atitinkamas šios antraštinės dalies nuostatas, kai to reikalaujama.“
8. REACH reglamento 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta prievolė registruoti:
„Gamintojas arba importuotojas, per metus pagaminantis arba importuojantis ne mažiau kaip vieną toną cheminės medžiagos – atskiros arba esančios vieno ar kelių mišinių sudėtyje, pateikia Agentūrai registracijos dokumentaciją, išskyrus atvejus, kai šiame reglamente numatyta kitaip.“
9. Ši prievolė registruoti išplaukia iš REACH reglamento 16, 17 ir 19 konstatuojamųjų dalių:
„(16) Šiame reglamente nustatomi konkretūs įsipareigojimai ir prievolės cheminių medžiagų – atskirų, esančių mišinių ir gaminių sudėtyje – gamintojams, importuotojams ir tolesniems naudotojams. Šis reglamentas pagrįstas principu, kad pramonės atstovai chemines medžiagas turėtų gaminti, importuoti, naudoti ar tiekti rinkai atsakingai ir imdamiesi reikalingų atsargumo priemonių, kad būtų užtikrinta, kad pagrįstai numatomomis sąlygomis nebūtų neigiamo poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai.
(17) Siekiant nustatyti pavojingas savybes, turėtų būti renkama visa prieinama ir svarbi informacija apie chemines medžiagas – atskiras, esančias mišinių ir gaminių sudėtyje, o siekiant užkirsti kelią neigiamam poveikiui žmogaus sveikatai ir aplinkai, jei reikia, per tiekimo grandinę turi būti sistemiškai perduodamos rekomendacijos dėl rizikos valdymo priemonių. Be to, reikėtų skatinti, kad techniniai patarimai, skirti rizikos valdymo palaikymui, prireikus būtų teikiami per tiekimo grandinę. <...>
<...>
(19) Todėl gamintojai ir importuotojai pagal registracijos nuostatas turėtų surinkti duomenis apie jų gaminamas ar importuojamas chemines medžiagas, naudotis šiais duomenimis vertindami su tokiomis cheminėmis medžiagomis susijusią riziką ir parengti bei rekomenduoti tinkamas rizikos valdymo priemones. Siekiant užtikrinti, kad jie iš tikrųjų laikytųsi šių įpareigojimų, taip pat ir skaidrumo sumetimais, registruojant chemines medžiagas turėtų būti reikalaujama, kad jie Agentūrai pateiktų dokumentaciją su visa minėta informacija. Registruotas chemines medžiagas turėtų būti leidžiama platinti vidaus rinkoje.“
10. REACH reglamento 7 straipsnyje reglamentuojamas gaminių sudėtyje esančių cheminių medžiagų registravimas ir pranešimas apie šias medžiagas, o 8 straipsnyje – gamintojų, kurie nėra įsisteigę Bendrijoje, vienintelio Bendrijai nepriklausančios šalies gamintojo atstovo paskyrimas. Jei toks atstovas paskirtas, gamintojo gaminių importuotojai laikomi tolesniais naudotojais, kuriems prievolė registruoti netaikoma.
III. Faktinės aplinkybės ir prašymas priimti prejudicinį sprendimą
11. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismui pareikalavus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktoje papildomoje informacijoje nurodytos toliau išdėstytos faktinės aplinkybės.
12. 2019 m. liepos 3 d. Transvostok Group Limited (tikėtina, kad įsikūrusi Kipre) į laivą MV „HC SVEA KIM“ Kaukazo uoste Rusijoje, Juodosios jūros pakrantėje, Dreymoor Fertilizers Overseas PTE LTD (įsikūrusi Singapūre) ir Belor-Eurofert GmbH (įsikūrusi Bamberge, Vokietijoje) sąskaita pakrovė iš viso 7 873,167 tonos karbamido. Iš pradžių karbamidą gamino Mari (Turkmėnija) įsteigta bendrovė.
13. 2019 m. liepos 7 d. bendrovė NV Triferto Belgium (įsteigta Gente, Belgijoje) (toliau – Triferto) iš bendrovės Dreymoor užsakė iš viso 4 000 tonų karbamido pagal CFR Gent sąlygą (Incoterms 2010). Incoterms reiškia „Tarptautinės komercinės sąlygos“. Viena iš šių sąlygų yra „cost and freight“, kuri reiškia kainą ir frachtą. Tai reiškia, kad pardavėjas padengia krovinio transportavimo išlaidas, bet ne prekių praradimo transportavimo metu riziką. Pagal šią sutartį pristatymo vieta yra Gentas.
14. 2019 m. rugpjūčio 9 d. Belor bendrovės Dreymoor vardu importavo karbamido krovinį į Europos Sąjungą ir pristatė į muitinės sandėlį Gente. Jame Belor pavedė kitoms bendrovėms atlikti įvairias su krovinio iškrovimu ir saugojimu susijusias užduotis. Prieš tai Belor buvo užregistravusi karbamidą Europos cheminių medžiagų agentūroje kaip importuotoja, kaip tai suprantama pagal REACH reglamento 6 straipsnio 1 dalį. Ji taip pat pateikė šios medžiagos muitinės deklaraciją.
15. Triferto po pirmojo pirkimo ir atšaukimo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nupirko ir atšaukė dar 700 tonų, o 2019 m. rugpjūčio 26 d. – dar 1 176,173 tonos iš šio pristatymo pagal CIF Gent sąlygą (Incoterms 2010). CIF reiškia „kaina, draudimas ir frachtas“ ir nurodo, kad pardavėjas ne tik padengia transportavimo išlaidas, bet ir apdraudžia prekes.
16. Per patikrinimą 2020 m. vasario 11 d. Federale Overheidsdienst Volksgezondheid, Veiligheid van de voedselketen en Leefmilieu (Federalinė valstybinė sveikatos, maisto grandinės saugos ir aplinkos tarnyba; toliau – FOD Volksgezondheid) sužinojo, kad Triferto 2019 m. iš Dreymoor įsigijo minėtus karbamido kiekius.
17. Tarp Dreymoor ir Belor sudaryta sutartis, kurioje Belor patvirtina, kad yra atsakinga už 46 % karbamido fizinį importą į Europos Sąjungą laivu MV „HC SVEA KIM“ „pagal REACH gaires“.
18. Vis dėlto FOD Volksgezondheid mano, kad ne Belor, o Triferto turėtų būti laikoma importuotoja, kaip tai suprantama pagal 6 straipsnį, siejamą su REACH reglamento 3 straipsniu. Todėl ji turėjo registruoti karbamidą, tačiau to nepadarė. Taigi FOD Volksgezondheid skyrė Triferto 32 856,00 EUR dydžio baudą.
19. FOD Volksgezondheid ir Triferto kartu kreipėsi į Rechtbank van eerste aanleg Oost-Vlaanderen Afdeling Gent (Rytų Flandrijos pirmosios instancijos teismas, Gento skyrius, Civilinių bylų kolegija, Belgija) ir paprašė patikrinti baudos teisėtumą.
20. Taigi Rechtbank pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar REACH reglamento 6 straipsnio 1 dalis ir 3 straipsnio 10 ir 11 punktai turi būti aiškinami taip, kad asmeniui, kuris užsako arba įsigyja cheminę medžiagą iš ne Europos Sąjungoje įsisteigusio gamintojo, taikoma prievolė registruoti, net jei visus formalumus, susijusius su šios medžiagos fiziniu įvežimu į Bendrijos muitų teritoriją, faktiškai atlieka trečiasis asmuo, kuris taip pat aiškiai patvirtina, kad yra už tai atsakingas?
Ar, siekiant atsakyti į šį klausimą, svarbu, ar užsakytas arba įsigytas kiekis yra tik dalis (bet daugiau nei viena tona) didesnio tos pačios medžiagos krovinio iš to paties gamintojo, įsisteigusio už Sąjungos ribų, kurį trečiasis asmuo įveža į Bendrijos muitų teritoriją, kad ten jį saugotų muitinės sandėlyje?
2. Ar REACH reglamento 2 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad ir cheminės medžiagos, saugomos muitinės sandėlyje (įforminant jas procedūrai J – bendrojo administracinio dokumento 37 langelyje kodas 71 00), nepatenka į REACH reglamento taikymo sritį, kol vėlesniu etapu nebus pašalintos ir įformintos kitai muitinės procedūrai (pavyzdžiui, išleidimo į laisvą apyvartą)?
Jei atsakymas būtų teigiamas, ar REACH reglamento 6 straipsnio 1 dalis ir 3 straipsnio 10 ir 11 punktai turi būti aiškinami taip, kad pareiga registruoti šiuo atveju tenka asmeniui, kuris tiesiogiai įsigijo cheminę medžiagą už Sąjungos ribų ir kuriam ji patiekiama pagal pareikalavimą (nors prieš tai jis fiziškai neįvežė šios medžiagos į Bendrijos muitų teritoriją), net jei trečioji bendrovė, anksčiau fiziškai įvežusi šią medžiagą į Bendrijos muitų teritoriją, jau buvo ją įregistravusi?“
21. Triferto, Belgijos Karalystė ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas ir dalyvavo 2023 m. spalio 12 d. vykusiame posėdyje.
IV. Teisinis vertinimas
22. Pirmuoju klausimu, taip pat antrojo klausimo antra dalimi Rechtbank nori išsiaiškinti, kas laikytinas cheminės medžiagos kiekio importuotoju, kaip tai suprantama pagal REACH reglamento 6 straipsnio 1 dalį ir 3 straipsnio 10 punktą, ir kam tenka prievolė jį registruoti ECHA. Siekiant išsiaiškinti šį klausimą, pirmiausia reikia išnagrinėti antrojo klausimo pirmą dalį, kuria siekiama sužinoti, kada į Sąjungą buvo importuotas nagrinėjamos medžiagos kiekis.
A. Importo data
23. Antrojo klausimo pirma dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar ir cheminės medžiagos, saugomos muitinės sandėlyje (įforminant jas procedūrai J – bendrojo administracinio dokumento 37 langelyje kodas 71 00), nepatenka į REACH reglamento taikymo sritį, kol vėlesniu etapu nebus pašalintos ir įformintos kitai muitinės procedūrai (pavyzdžiui, išleidimo į laisvą apyvartą).
24. Netikėta gali būti tai, kad šis klausimas susijęs su muitinės kontrolės procedūromis, tačiau tai grindžiama REACH reglamento 2 straipsnio 1 dalies b punktu, pagal kurį reglamentas netaikomas cheminėms medžiagoms, kurioms taikomos tam tikros muitinės kontrolės procedūros.
25. Jei ši išimtis būtų taikoma šiuo atveju, karbamidas pirmiausia būtų fiziškai įvežamas į Bendrijos muitų teritoriją, tačiau dar nebūtų laikomas importuotu, kaip apibrėžta REACH reglamento 3 straipsnio 10 punkte, tol, kol reglamentas, taigi ir šios sąvokos apibrėžtis, netaikomi pagal 2 straipsnio 1 dalies b punktą.
26. Taigi praktiškai šiuo klausimu siekiama išsiaiškinti, ar aptariamas medžiagos kiekis buvo importuotas tik tuo metu, kai buvo perduotas Triferto, ar jau tuo metu, kai Belor pirmą kartą jį įvežė į Bendrijos muitų teritoriją ir saugojo muitinės sandėlyje.
27. REACH reglamento 2 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad šis reglamentas netaikomas cheminėms medžiagoms, „kurioms privaloma muitinė kontrolė, jei jos nebuvo apdorotos ar perdirbtos, ir kurios laikinai sandėliuojamos ar saugomos laisvojoje zonoje arba laisvuosiuose sandėliuose, ketinant jas reeksportuoti, arba tranzitu gabenamoms cheminėms medžiagoms“.
28. Ši REACH reglamento išimtis taikoma cheminėms medžiagoms, kurioms taikoma muitinės kontrolė. Tokia prielaida darytina pagrindinėje byloje, nes pagal pateiktą prejudicinį klausimą karbamidas buvo saugomas muitinės sandėlyje, įforminant jį procedūrai J – bendrojo administracinio dokumento 37 langelyje kodas 71 00.
29. Vis dėlto išimtis taikoma tik tuo atveju, jei, pirma, įvykdyta neigiama sąlyga, kad atitinkama medžiaga nėra nei apdorota, nei perdirbta, ir, antra, jai taikoma viena iš trijų specialiųjų muitinės kontrolės procedūrų.
30. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą nepateikta jokių duomenų apie apdorojimą ar perdirbimą prieš perduodant karbamidą Triferto. Taigi reikia daryti prielaidą, kad pagrindinėje byloje neigiama sąlyga įvykdyta.
31. Vis dėlto, priešingai, nei teigia Belgija, nebuvo įvykdyta antroji sąlyga, t. y. nebuvo taikoma viena iš trijų specialiųjų muitinės kontrolės procedūrų.
32. Remiantis pateiktu prejudiciniu klausimu, karbamidas buvo saugomas muitinės sandėlyje, įforminant jį procedūrai J – bendrojo administracinio dokumento 37 langelyje kodas 71 00. Šis kodas nurodo, kad prekėms buvo įforminta muitinio sandėliavimo procedūra (71) ir nėra ankstesnės procedūros (00)(5).
33. Saugojimas muitinės sandėlyje reglamentuojamas Muitinės kodekso(6) VII antraštinės dalies 3 skyriaus 2 skirsnyje (240–242 straipsniai). Tai yra speciali muitinės procedūra. Vis dėlto ji nėra viena iš trijų specialiųjų muitinės kontrolės procedūrų, nurodytų REACH reglamento 2 straipsnio 1 dalies b punkte.
34. Laikinasis saugojimas pagal Muitinės kodekso 5 straipsnio 11 ir 17 punktus ir 144–152 straipsnius yra pirma specialioji muitinės procedūra, nurodyta REACH reglamento 2 straipsnio 1 dalies b punkte. Tai yra alternatyva muitinės procedūros įforminimui, t. y. ir prekių saugojimui muitinės sandėlyje.
35. Antroji REACH reglamento 2 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta muitinės procedūra yra saugojimas laisvojoje zonoje ketinant reeksportuoti. Tai labai panašu į saugojimą muitinės sandėlyje, tačiau jis reglamentuojamas kitame kodekso VII antraštinės dalies 3 skyriaus 3 skirsnyje (243–249 straipsniai, taip pat žr. 5 straipsnio 14 punktą, bet ne 270 straipsnį). Abi saugojimo formos yra specialiosios muitinės procedūros. Todėl jos viena kitai neprieštarauja.
36. Sandėliavimui laisvuosiuose sandėliuose, kuris taip pat minimas REACH reglamento 2 straipsnio 1 dalies b punkte ir 10 konstatuojamojoje dalyje, pagal senąjį Muitinės kodeksą(7), galiojusį priimant REACH reglamentą, vis dar buvo taikomos tos pačios procedūros kaip ir sandėliavimui laisvojoje zonoje, tačiau šiuo metu sandėliavimas laisvuosiuose sandėliuose nebėra numatytas. Visų pirma laisvojo sandėlio negalima tapatinti su muitinės sandėliu, kuris taip pat buvo numatytas senajame Muitinės kodekse ir kuriam buvo taikomos kitokios procedūros nei laisvajam sandėliui.
37. Pagal REACH reglamento 2 straipsnio 1 dalies b punkto versiją vokiečių kalba trečia specialioji muitinės procedūra vadinama „Transitverkehr“ [(versijoje lietuvių k. – „gabenimas tranzitu“)]. Vis dėlto ši sąvoka į Muitinės kodeksą nėra įtraukta. O REACH reglamento 2 straipsnio 1 dalies b punkto versijoje anglų ir prancūzų kalbomis vartojama sąvoka „transit“ [(versijoje lietuvių k. – „tranzitas“)], numatyta ir Muitinės kodekse. Ši sąvoka Muitinės kodekso versijoje vokiečių kalba yra „Versand“ [(versijoje lietuvių k. – „tranzitas“)]. Todėl, mano nuomone, sąvokos „Transitverkehr“ vartojimas formuluotėje vokiečių kalba yra vertimo klaida.
38. Tranzitui, kaip saugojimo alternatyva, priskiriamos kitos specialiosios muitinės procedūros, reglamentuojamos kodekso VII antraštinės dalies 2 skyriuje, todėl joms taip pat nepriskiriamas saugojimas muitinės sandėlyje.
39. Apibendrinant galima daryti išvadą, kad cheminėms medžiagoms, laikomoms muitinės sandėlyje, netaikoma REACH reglamento 2 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išimtis, nes joms netaikoma nė viena iš jame nurodytų specialiųjų muitinės kontrolės procedūrų. Vadinasi, tokios cheminės medžiagos patenka į reglamento taikymo sritį. Taigi jos yra laikomos importuotomis į Bendrijos muitų teritoriją, kaip tai suprantama pagal 3 straipsnio 10 punkte pateiktą sąvokos apibrėžtį, kai fiziškai įvežamos į Bendrijos muitų teritoriją, ir iki to momento turi būti registruojamos ECHA.
40. Ši išvada atitinka REACH reglamento 2 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos išimties tikslą. Iš tiesų REACH reglamentu siekiama ne reguliuoti cheminių medžiagų eksportą, o tik užtikrinti laisvą prekių judėjimą ir aukštą apsaugos lygį vidaus rinkoje(8). Atsižvelgiant į tai, pagal 16 konstatuojamąją dalį cheminių medžiagų gamintojai, importuotojai ir tolesni naudotojai chemines medžiagas turėtų gaminti, importuoti, naudoti ar tiekti rinkai atsakingai ir imdamiesi reikalingų atsargumo priemonių, kad būtų užtikrinta, kad pagrįstai numatomomis sąlygomis nebūtų neigiamo poveikio žmonių sveikatai ir aplinkai.
41. Taigi REACH reglamento 2 straipsnio 1 dalies b punktu siekiama, kad prekėms nebūtų taikomi REACH reglamento reikalavimai, jei – kaip trijų pirma minėtų muitinės kontrolės procedūrų atveju – galima daryti prielaidą, kad jos tik laikinai yra saugomos Bendrijoje netaikant tolesnio apdorojimo ar perdirbimo. Kaip nurodyta 10 konstatuojamojoje dalyje, tokios cheminės medžiagos nenaudojamos taip, kaip apibrėžta REACH reglamente. Šiuo atveju su atitinkamomis medžiagomis susijusi rizika Bendrijoje greičiausiai nepasireikš. Vis dėlto labai pavojingoms medžiagoms gali būti taikomos specialios procedūros(9).
42. Kita vertus, jei cheminė medžiaga apdorojama ar perdirbama Bendrijoje, turi būti taikomas REACH reglamentas, kad būtų užtikrintas pageidaujamas apsaugos lygis Bendrijoje. Šiuo atveju reikia taikyti būtinas priemones, užtikrinančias, kad su chemine medžiaga susijusi rizika nepasireikštų cheminės medžiagos apdorojimo ar perdirbimo metu. Kita vertus, tai, ar cheminei medžiagai arba iš jos pagamintiems produktams taikomos muitinės procedūros, kurių tikslas – vėlesnis eksportas, neturi reikšmės sprendžiant šios rizikos klausimą.
43. Taigi į antrojo klausimo pirmą dalį reikėtų atsakyti taip, kad REACH reglamento 2 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išimtis taikoma tik tuo atveju, jei atitinkamoms cheminėms medžiagoms taikoma viena iš jame nurodytų specialiųjų muitinės procedūrų, t. y. laikinasis sandėliavimas (Muitinės kodekso 5 straipsnio 11 ir 17 punktai ir 144–152 straipsniai), saugojimas laisvojoje zonoje, ketinant reeksportuoti (Muitinės kodekso 5 straipsnio 14 punktas ir 243–249 straipsniai, bet ne 270 straipsnis), arba gabenimas tranzitu (Muitinės kodekso 226–236 straipsniai) ir jos tuo metu nėra nei apdorojamos, nei perdirbamos.
B. Importuotojo nustatymas
44. Toliau reikia išsiaiškinti, ar asmuo, kuris užsako arba įsigyja cheminę medžiagą iš ne Bendrijoje įsisteigusio gamintojo, laikytinas jos importuotoju, kaip tai suprantama pagal REACH reglamento 6 straipsnio 1 dalį ir 3 straipsnio 10 punktą, ir jam tenka prievolė registruoti šią medžiagą ECHA.
45. Cheminės medžiagos importas laikomas jos tiekimu rinkai pagal REACH reglamento 3 straipsnio 12 punktą. Kadangi pagal 5 straipsnį cheminė medžiaga gali būti tiekiama rinkai tik tuo atveju, jei įregistruota, ji gali būti importuojama tik atlikus registraciją. 21 straipsnio 1 dalyje netgi numatoma, kad importuoti leidžiama tik tuo atveju, jei ECHA per tris savaites nuo registracijos dienos nepateikia jokių tam prieštaraujančių nurodymų.
46. Vis dėlto kyla klausimas, kam tenka prievolė registruoti. Pagal REACH reglamento 6 straipsnio 1 dalį importuotojas, per metus importuojantis ne mažiau kaip vieną toną cheminės medžiagos, pateikia ECHA registracijos dokumentaciją. 3 straipsnio 11 punkte importuotojas apibrėžiamas kaip Bendrijoje įsisteigęs fizinis arba juridinis asmuo, atsakingas už cheminių medžiagų importą. Pagal 3 straipsnio 10 punktą importas yra fizinis cheminės medžiagos įvežimas į Bendrijos muitų teritoriją.
47. Taigi cheminių medžiagų importo atveju prievolė registruoti priklauso nuo to, kas yra atsakingas už fizinį įvežimą į Bendrijos muitų teritoriją.
48. Bendrąja prasme galima būtų numatyti daugybę atsakingų asmenų. Jei REACH reglamento 2 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išimtis netaikoma, laivo MV „HC SVEA KIM“ įgulai, visų pirma jo kapitonui, ir transporto įmonei tenka tiesioginė atsakomybė už fizinį įvežimą. Vis dėlto prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodyta, kad bendrovė Belor importavo medžiagą į Europos Sąjungą, t. y. tikėtina, kad ji pavedė vežėjui šią užduotį ir jį prižiūrėjo. Todėl ši bendrovė taip pat gali būti atsakinga už importą. Vis dėlto Belor veikia Dreymoor vardu, todėl gali būti atsakinga ir pastaroji. Kadangi šis užsakymas bent iš dalies pagrįstas tuo, kad Triferto jau buvo įsigijusi ir užsakiusi didžiąją dalį prekių, atsakinga gali būti laikoma ir ji.
49. Šiaip ar taip, REACH reglamento 3 straipsnio 11 punktu ir 6 straipsniu, kitaip nei, pavyzdžiui, baudžiamojoje teisėje, nesiekiama nustatyti visų atsakingų asmenų ir taikyti jiems sankcijas priklausomai nuo jų dalyvavimo darant pažeidimą. Pagal 17 konstatuojamąją dalį veikiau siekiama užtikrinti, kad būtų surinkta visa prieinama ir svarbi informacija apie chemines medžiagas, siekiant nustatyti pavojingas savybes. Norint tinkamai paskirstyti šios informacijos teikimo prievolę tarp cheminės medžiagos naudotojų, būtina registruoti kiekvieną Bendrijoje pagamintą ar importuotą cheminės medžiagos kiekį. Taigi būtina, bet kartu ir pakanka, kad atitinkamos cheminės medžiagos kiekį užregistruotų vienas asmuo.
50. Vis dėlto REACH reglamentas, visų pirma 3 straipsnio 11 punktas, yra mažai naudingas nustatant šį asmenį, nes sąvoka „atsakingas“ yra labai plati, kaip nurodyta šios išvados 48 punkte. Iš tiesų priskyrimą atsakingiems asmenims riboja tai, kad importuotojai gali būti tik Bendrijoje įsisteigę asmenys, o tai visų pirma neapima Dreymoor ir transporto bendrovės, taip pat galbūt laivo kapitono ir įgulos. Vis dėlto šiuo atveju išlieka galimybė, kad bent jau Triferto ir Belor yra atsakingos šalys.
51. Gairėse dėl prievolės registruoti ECHA siūlo nustatyti, kas yra importuotojas, atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes. Atitinkamai ji pateikia pavyzdžių, kas turėtų būti atsakingas tam tikrose situacijose. Daugeliu atvejų importuotoju laikomas galutinis prekių gavėjas, t. y. asmuo, kuris užsakė ir įsigijo importuojamą medžiagą, nors tam tikromis aplinkybėmis importuotoju taip pat laikomas asmuo, kuris organizuoja importą(10). Komisija ir Belgija savo pastabose remiasi minėtomis gairėmis.
52. Vis dėlto ECHA nėra įgaliota patikslinti REACH reglamento 3 straipsnio 11 punkto, pateikdama privalomą aiškinimą, ir tai aiškiai nurodo savo gairėse(11). Todėl šios gairės nėra privalomos, tačiau jos gali būti naudingos aiškinant neapibrėžtą teisinę sąvoką, pavyzdžiui, „už importą atsakingas asmuo“. Taigi atrodo įtikinama, kad dažnai pagrindinė atsakomybė turėtų tekti prekės galutiniam gavėjui, nes jis suinteresuotas, kad prekė būtų įvežta į Bendriją. Jeigu nebūtų jo iniciatyvos, ši cheminė medžiaga apskritai nebūtų importuojama. Nors pardavėjas taip pat dažniausiai yra suinteresuotas, pagal REACH reglamento 3 straipsnio 11 punktą jis negali būti laikomas atsakinga šalimi, jei – kaip šiuo atveju – nėra įsisteigęs Bendrijoje.
53. Šiaip ar taip, pirkėjo suinteresuotumas importu netrukdo kitam asmeniui – šiuo atveju Belor – prisiimti atsakomybę vietoj prekių gavėjo, t. y. tapti importuotoju, kaip apibrėžta REACH reglamento 3 straipsnio 11 punkte, ir prisiimti prievolę registruoti.
54. Tokiu atveju paprastai nepakanka vien deklaracijos ir net sutarties, nes priešingu atveju gali kilti pavojus, kad importuotojas išvengs įsipareigojimų pagal REACH reglamentą. Visų pirma reikia užtikrinti, kad tikrasis cheminės medžiagos importuotojas nepaskirstytų savo importuojamų cheminių medžiagų kiekio įvairiems „fiktyviems importuotojams“, kurių kiekvienas neviršija prievolės registruoti arba ribos, nuo kurios reikia pateikti išsamesnę informaciją. Pagal 6 straipsnio 1 dalį prievolė registruoti tenka tik tiems importuotojams, kurie per metus importuoja ne mažiau kaip vieną toną cheminės medžiagos, o pagal 12 straipsnį prievolė registruoti taikoma, jei vienas importuotojas per metus importuoja didesnį kiekį (10, 100 arba 1 000 tonų).
55. Registracija nėra tik formalumas, ji reikalauja nemažai pastangų. Pagal REACH reglamento 10 straipsnį ir įvairius priedus registruotojas turi pateikti išsamią cheminės medžiagos techninę dokumentaciją ir cheminės saugos ataskaitą. Po įregistravimo registruotojas taip pat privalo teikti papildomą informaciją pagal 22 straipsnį.
56. Taigi, norint tinkamai prisiimti atsakomybę ir prievolę registruoti, reikia bent jau pagrįsto su importu susijusių dalyvių pasitikėjimo, kad atsakomybę prisiimantis asmuo turi reikalingų žinių ir išteklių minėtoms prievolėms įvykdyti. Šie dalyviai, visų pirma cheminę medžiagą užsakantis asmuo, negali tuo pasitikėti besąlygiškai, o turi būti pakankamai atidūs atrankos procese ir bent jau prieš importą gauti dokumentus, patvirtinančius, kad registruotojas iš tikrųjų užregistravo cheminės medžiagos kiekį ECHA.
57. Vis dėlto, jei atsakomybę už importą prisiimantis asmuo – kaip šiuo atveju – iš tikrųjų įvykdė importuotojo pareigas, t. y. visų pirma užregistravo siuntą ECHA, taip pat kitokiu būdu organizavo fizinį siuntos įvežimą į Bendriją ir nėra jokių požymių, rodančių, kad būtų siekiama išvengti REACH reglamente nustatytų prievolių ar jas pažeisti, tuomet atrodo pagrįsta pripažinti, kad atsakomybė yra prisiimama. Vis dėlto, priešingai, nei teigia Belgija, nėra svarbu, ar šis atsakomybės prisiėmimas grindžiamas sutartimi su prekių pirkėju, ar kitomis aplinkybėmis – šiuo atveju Dreymoor ir Belor susitarimu.
58. REACH reglamento 8 straipsnyje netgi aiškiai numatoma galimybė sudaryti susitarimą su ne Bendrijoje įsisteigusiu dalyviu tam tikru atveju, t. y. jei ne Bendrijoje įsisteigęs cheminės medžiagos gamintojas abipusiu susitarimu paskiria Bendrijoje įsisteigusį asmenį vieninteliu atstovu vykdyti importuotojui tenkančias prievoles. Taip siekiama atleisti importuotojus nuo prievolės registruoti, nes šiuo atveju jie laikomi tolesniais naudotojais.
59. Komisija taip pat per posėdį nurodė, kad šios procedūros dėl vienintelio atstovo nedraudžia prisiimti prievolės registruoti kitais atvejais. Iš tiesų reglamente nėra procedūros, panašios nurodytąją į REACH reglamento 8 straipsnyje – kad importuojančios šalys gali susitarti dėl to, kas vykdo prievolę registruoti. Vis dėlto, kadangi reglamente nėra aiškiai nurodyta, kuriam asmeniui taikoma ši prievolė, tačiau daroma prielaida, kad importuojamų cheminių medžiagų kiekiai turi būti registruojami vieną kartą, turi būti galimybė susitarti dėl to, kas prisiima šią prievolę.
60. Toks REACH reglamento 3 straipsnio 11 punkto ir 6 straipsnio aiškinimas taip pat turi privalumą, nes jis apima ir atvejį, kai ne Bendrijoje įsikūrusi prekybos bendrovė, pavyzdžiui, Dreymoor, importuoja į Bendriją kito gamintojo pagamintos cheminės medžiagos kiekį, nors dar neturi klientų Bendrijoje. Tokiu atveju niekas negalėtų užregistruoti prekių pristatymo, todėl teisiškai būtų neįmanoma jų importuoti. Tokia prekybos bendrovė nėra medžiagos gamintoja, tad negalėtų paskirti vienintelio atstovo pagal šio reglamento 8 straipsnį. Ji taip pat negalėtų užregistruoti paties prekių pristatymo, jeigu jos buveinė neįsteigta Bendrijoje. Jei gavėjai dar nenustatyti, jie taip pat negalėtų prisiimti atsakomybės už importą. Todėl, norint leisti tokį importą, Bendrijoje įsisteigęs dalyvis turi turėti galimybę prisiimti atsakomybę už importą.
61. Pagrindinėje byloje toks sprendimas būtų reikalingas bent jau dėl kiekių, kuriuos Triferto įsigijo tik po importo, ir galbūt taip pat dėl krovinio dalies, t. y. 2 000 tonų, apie kurios buvimo vietą Teisingumo Teismas nebuvo informuotas. Remiantis atsakymu į antrojo klausimo pirmą dalį, bent jau kiekiai, kurie vėliau buvo parduoti Triferto, buvo importuoti dar prieš nustatant pirkėją.
62. Taigi į antrojo klausimo pirmą ir antrą dalis reikia atsakyti taip, kad pirkėjui, įsigijusiam daugiau kaip vieną toną į Bendriją importuotos cheminės medžiagos, pagal REACH reglamento 3 straipsnio 10 ir 11 punktus ir 6 straipsnį nekyla prievolės pačiam registruoti šią cheminę medžiagą, jeigu kitas Bendrijoje įsisteigęs asmuo prisiėmė atsakomybę už šios cheminės medžiagos importą ir atliko registraciją, taip pat nėra įrodymų, kad buvo vengiama prievolių, susijusių su šios cheminės medžiagos registracija.
V. Išvada
63. Taigi siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą:
1. 2006 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1907/2006 dėl cheminių medžiagų registracijos, įvertinimo, autorizacijos ir apribojimų 2 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išimtis taikoma tik tuo atveju, jei atitinkamoms cheminėms medžiagoms taikoma viena iš jame nurodytų specialiųjų muitinės procedūrų, t. y. laikinasis sandėliavimas (2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 5 straipsnio 11 ir 17 punktai ir 144–152 straipsniai), saugojimas laisvojoje zonoje, ketinant reeksportuoti (Muitinės kodekso 5 straipsnio 14 punktas ir 243–249 straipsniai, bet ne 270 straipsnis), arba gabenimas tranzitu (Muitinės kodekso 226–236 straipsniai) ir jos tuo metu nėra nei apdorojamos, nei perdirbamos.
2. Pirkėjui, įsigijusiam daugiau kaip vieną toną į Bendriją importuotos cheminės medžiagos, pagal REACH reglamento 3 straipsnio 10 ir 11 punktus ir 6 straipsnį nekyla prievolės pačiam registruoti šią cheminę medžiagą, jeigu kitas Bendrijoje įsisteigęs asmuo prisiėmė atsakomybę už šios cheminės medžiagos importą ir atliko registraciją, taip pat nėra įrodymų, kad buvo vengiama prievolių, susijusių su šios cheminės medžiagos registracija.