Byla T‑199/08

Ziegler SA

prieš

Europos Komisiją

„Konkurencija – Karteliai – Belgijos tarptautinio perkraustymo paslaugų rinka – Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas – Kainų nustatymas – Rinkos pasidalijimas – Manipuliavimas kvietimais teikti pasiūlymus – Didelis poveikis prekybai – Baudos – 2006 m. baudų apskaičiavimo gairės“

Sprendimo santrauka

1.      Konkurencija – Karteliai – Rinkos apibrėžimas – Dalykas

(EB 81 straipsnis; Komisijos komunikatas 2004/C 101/07)

2.      Institucijų aktai – Gairės, susijusios su poveikio prekybai sąvoka – Privalomas aktas

(Komisijos komunikatas 2004/C 101/07)

3.      Konkurencija – Baudos – Sprendimas, kuriuo skiriamos baudos – Pareiga motyvuoti – Apimtis

(EB 253 straipsnis; Komisijos komunikatas 2006/C 210/02)

4.      Konkurencija – Administracinė procedūra – Teisės į gynybą paisymas – Galimybė susipažinti su byla – Apimtis

5.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Vertinimas pagal pažeidimo pobūdį

(Komisijos komunikato 2006/C 210/02 19 ir 21–23 punktai)

6.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Lengvinančios aplinkybės – Pažeidimo nutraukimas prieš įsikišant Komisijai – Netaikymas

(Komisijos komunikato 2006/C 210/02 29 punkto pirma įtrauka)

7.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Lengvinančios aplinkybės – Valdžios institucijų leidžiamas ar skatinamas antikonkurencinis elgesys

(Komisijos komunikato 2006/C 210/02 29 punkto paskutinė įtrauka)

8.      Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Sumažinimas dėl ekonominių sunkumų – Sąlygos

(Komisijos komunikato 2006/C 210/02 35 punktas)

1.      EB 81 straipsnio 1 dalis netaikoma, jei kartelio poveikis Bendrijos vidaus prekybai arba konkurencijai nėra „didelis“. Susitarimui netaikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas, jeigu juo tik nedaug apribojama konkurencija arba padaromas tik nedidelis poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai. Todėl pagal EB 81 straipsnį priimamame sprendime Komisija privalo apibrėžti rinką, jei to nepadarius neįmanoma nustatyti, ar nagrinėjamas susitarimas arba suderinti veiksmai gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir ar jų tikslas arba poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas ar iškraipymas.

Taigi, jeigu kiekvienas tarptautinis sandoris savaime darytų didelį poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, didelio poveikio, kuris yra EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo sąlyga, sąvoka netektų prasmės. Net tuo atveju, kai pažeidimas padaromas dėl tikslo, reikia, kad šiuo pažeidimu būtų daromas didelis poveikis Bendrijos vidaus prekybai. Tai matyti ir iš gairių, susijusių su poveikio prekybai sąvoka, vartojama Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, nes jų 53 punkte numatyta faktinė prezumpcija taikoma tik susitarimams ar veiksmams, kurie dėl savo pobūdžio gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Tai, kad įmonė neginčijo kartelio egzistavimo, nebūtinai reiškia sutikimą, jog šiuo karteliu buvo padarytas didelis poveikis prekybai. Tokio poveikio, kuris yra EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo sąlyga, nebuvimas lemtų su karteliu susijusio sprendimo panaikinimą dėl Komisijos kompetencijos neturėjimo.

Tačiau kadangi Komisija teisiškai įrodė, jog buvo įvykdyta antroji alternatyvi sąlyga, numatyta minėtų gairių 53 punkte įtvirtintoje prezumpcijoje, kai pateikė, be kita ko, pakankamai išsamų nagrinėjamo sektoriaus aprašymą, įskaitant pasiūlą, paklausą ir geografinę apimtį, ji tiksliai apibrėžė atitinkamas paslaugas ir rinką. Tokio sektoriaus aprašymo gali pakakti, jeigu jis yra pakankamai išsamus, kad Bendrasis Teismas galėtų patikrinti pagrindinius Komisijos teiginius, ir jeigu iš jo aiškiai matyti, kad bendra rinkos dalis gerokai viršija 5 % ribą. Taigi išimties tvarka Komisija gali remtis antra alternatyvia minėtų gairių 53 punkte nurodyta sąlyga ir aiškiai neapibrėžti rinkos, kaip tai suprantama pagal šių gairių 55 punktą.

Pagal minėtų gairių 53 punkte įtvirtintą faktinę prezumpciją tam, kad būtų įrodyta, jog valstybių narių tarpusavio prekybai buvo padarytas didelis poveikis, pakanka, kad būtų tenkinama tik viena iš dviejų alternatyvių sąlygų.

(žr. 44–45, 50, 53, 69–70, 72–73 punktus)

2.      Komisija, priimdama tokias elgesio taisykles, kaip antai gairės, susijusios su poveikio prekybai sąvoka, vartojama Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, ir viešai paskelbdama, kad nuo šiol ji jas taikys atvejams, kuriems jos skirtos, apriboja savo diskreciją ir negali nuo šių taisyklių nukrypti, nes priešingu atveju, kai tai taikoma, ji gali būti baudžiama dėl bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos, pažeidimo.

(žr. 67 punktą)

3.      Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą, apskaičiavimo gairėmis iš esmės buvo pakeistas baudų apskaičiavimo metodas. Konkrečiai kalbant, buvo panaikintas pažeidimų suskirstymas į tris kategorijas („lengvi“, „sunkūs“ ir „labai sunkūs“) ir įvesta 0–30 % skalė, kad būtų galima tiksliau diferencijuoti. Be to, nuo šiol bazinis baudos dydis „priklauso nuo pardavimo vertės dalies, apskaičiuotos remiantis pažeidimo sunkumu, padaugintu iš pažeidimo metų skaičiaus“ (minėtų gairių 19 punktas). Paprastai „nustatyta pardavimo vertės dalis, į kurią bus atsižvelgiama, sieks daugiausiai 30 %“ (21 punktas). Kiek tai susiję su horizontaliais kainų nustatymo, rinkos pasidalijimo ir gamybos ribojimo susitarimais, kurie „dėl savo pobūdžio laikomi vienu iš didžiausių konkurencijos apribojimų“, pardavimo vertės dalis, į kurią atsižvelgiama, paprastai turi būti „skalės viršutinėje dalyje“ (23 punktas).

Šiomis aplinkybėmis Komisija iš esmės nebegali pasitenkinti vien tuo, kad motyvuoja tik tai, kodėl pažeidimą kvalifikavo kaip „labai sunkų“, bet nemotyvuoja pardavimo vertės, į kurią atsižvelgė, pasirinktos procentinės dalies. Iš Komisijos diskrecijos baudų skyrimo srityje kyla pareiga motyvuoti, kuri teisės subjektui leidžia žinoti priimtos priemonės motyvus, o Bendrajam Teismui – vykdyti kontrolę.

Kadangi Komisija šią procentinę išraišką nustatė vos didesnę nei šios skalės vidurys, t. y. 17 %, ir savo pasirinkimą motyvavo tik tuo, kad pažeidimas „labai sunkus“, tačiau išsamiau nepaaiškino, kodėl, kvalifikavusi pažeidimą kaip „labai sunkų“, ji nustatė 17 %, o ne daug aukščiau „skalės viršutinėje dalyje“ esančią procentinę išraišką, tokio motyvavimo gali pakakti tik tada, kai Komisija taiko už didžiausius apribojimus numatytai žemutinės skalės ribai labai artimą procentinę išraišką, kuri, be to, labai palanki įmonei. Tokiu atveju gairėse nustatytą motyvavimą viršijantis papildomas motyvavimas nereikalingas. Tačiau jei Komisija būtų norėjusi taikyti didesnę procentinę išraišką, ji būtų turėjusi pateikti išsamesnių motyvų.

(žr. 91–93 punktus)

4.      Remdamasi vien pranešimu apie kaltinimus atskira atitinkama įmonė neturi galimybės patikrinti, ar visų kartelio dalyvių apyvarta, naudojama siekiant įrodyti didelį poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, ir konsoliduotos rinkos dalys viršija 40 mln. EUR arba 5 % ribas. Kiekviena įmonė iš tikrųjų gali ginčyti tik savo skaičius. Todėl norint ginčyti rinkos dydį ir kitų atitinkamų bendrovių rinkos dalis ir pateikti savo argumentus dėl šių skaičių būtina žinoti kitų bendrovių apyvartos sudėtį, nes jos nežinodama atitinkama įmonė negali veiksmingai pareikšti savo nuomonės dėl faktų, kaltinimų ir aplinkybių, kuriais remiasi Komisija, teisingumo ir reikšmės.

(žr. 118 punktą)

5.      Pažeidimo sunkumas turi būti vertinamas pirmiausia atsižvelgiant į konkurencijos apribojimų pobūdį. Pažeidimo sunkumą galima nustatyti atsižvelgiant į piktnaudžiaujamo elgesio pobūdį ir tikslą. Nustatant baudos dydį su elgesio tikslu susiję veiksniai gali turėti daugiau reikšmės nei veiksniai, susiję su tokio elgesio pasekmėmis.

Kadangi pažeidimo tikslas – nustatyti kainas ir pasidalyti rinkas, jis pagal savo pobūdį yra ypač sunkus.

Be to, Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą, apskaičiavimo gairių 20 punkte numatyta, kad „pažeidimo sunkumas bus nustatomas atskirai kiekvienu konkrečiu pažeidimo atveju, atsižvelgiant į visas su juo susijusias aplinkybes“. Minėtomis gairėmis buvo įvesta 0–30 % skalė, kad būtų galima tiksliau diferencijuoti. Taigi pagal šių gairių 19 punktą bazinis baudos dydis turi „priklausyti nuo pardavimo vertės dalies, apskaičiuotos remiantis pažeidimo sunkumu“. Remiantis minėtų gairių 21 punktu, paprastai „nustatyta pardavimo vertės dalis, į kurią bus atsižvelgiama, sieks daugiausiai 30 %“.

Todėl Komisija gali pasinaudoti baudų skyrimo srityje turima diskrecija ir taip nustatyti tikslią jos procentinę išraišką nuo 0 iki 30 % tik jeigu atsižvelgia į konkrečias bylos aplinkybes. Minėtų gairių 22 punkte numatyta, kad „siekdama nustatyti, ar pardavimo vertės dalis, į kurią turi būti atsižvelgiama tam tikru atveju, turėtų būti mažesnė ar didesnė, Komisija atsižvelgs į keletą veiksnių, pavyzdžiui, pažeidimo pobūdį, visų susijusių šalių bendrą rinkos dalį, pažeidimo geografinį plotą, pažeidimo įgyvendinimą (arba neįgyvendinimą)“.

Šis sunkumas nustatyti konkrečią procentinę dalį yra mažesnis slaptų horizontalių susitarimų dėl kainų nustatymo ir rinkos padalijimo atveju, kuriuo, remiantis minėtų gairių 23 punktu, apyvartos procentinė dalis, į kurią atsižvelgiama, paprastai yra nustatoma „skalės viršutinėje dalyje“. Iš šio punkto matyti, kad didžiausių apribojimų atveju procentinė išraiška turi būti bent jau didesnė kaip 15 %.

Taigi nereikia panaikinti Komisijos sprendimo, kuriuo 17 % dydis buvo nustatytas remiantis tik sunkiu pažeidimo pobūdžiu. Kai Komisija paprasčiausiai taiko minimaliai procentinei išraiškai, numatytai už didžiausius apribojimus, lygų ar beveik lygų procentinį dydį, nebūtina atsižvelgti į papildomus veiksnius ar aplinkybes. Į tai reikėtų atsižvelgti tik jei turėtų būti nustatyta didesnė procentinė išraiška.

(žr. 136–137, 139–142 punktus)

6.      Pažeidimo nutraukimas nėra lengvinanti aplinkybė, pateisinanti baudos sumažinimą, jeigu atitinkama bendrovė nustojo dalyvauti darant pažeidimą tik kelias dienas prieš Komisijai atliekant patikrinimus.

Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą, apskaičiavimo gairių 29 punkto pirmoje įtraukoje numatyta, jog nors bazinis baudos dydis gali būti sumažintas, kai atitinkama įmonė pateikia įrodymų, kad nutraukė pažeidimą iškart po pirmojo Komisijos įsikišimo, tai „nebus taikoma slaptiems susitarimams ar veiksmams (ypač karteliniams)“. Be to, pasinaudoti šia lengvinančia aplinkybe galima tik tais atvejais, kai pažeidimas nutraukiamas po pirmojo Komisijos įsikišimo.

(žr. 151–152 punktus)

7.      Net darant prielaidą, kad Komisijoje dirbančiam asmeniui žinomus faktus žinojo Komisija, kaip institucija, reikia pažymėti, jog vien žinojimas apie antikonkurencinius veiksmus nereiškia, kad šie veiksmai buvo netiesiogiai Komisijos „leidžiami ar skatinami“, kaip tai suprantama pagal Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą, apskaičiavimo gairių 29 punkto paskutinę įtrauką. Tariamas neveikimas negali būti prilyginamas tokiam faktiniam veiksmui, koks yra leidimas ar skatinimas. Be to, kadangi konkurencijos taisyklių pažeidimas yra toks akivaizdus, apdairus ūkio subjektas negali remtis tuo, kad pagrįstai manė, jog ši praktika yra teisėta.

(žr. 157 ir 158 punktus)

8.      Tam, kad pagal Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą, apskaičiavimo gairių 35 punktą išimties tvarka būtų galima sumažinti baudą dėl ekonominių sunkumų, turi būti pateiktas prašymas ir įvykdytos dvi kumuliacinės sąlygos, t. y. turi būti, pirma, neįveikiama kliūtis sumokėti baudą ir, antra, „ypatinga socialinė ir ekonominė padėtis“.

Pirmosios sąlygos vertinimas turi būti pagrįstas atsižvelgimu į konkrečią atitinkamos įmonės situaciją. Paprasčiausio procentinės dalies, kurią sudaro bauda įmonės pasaulinės apyvartos atžvilgiu, apskaičiavimo savaime nepakanka išvadai, kad ši bauda negali negrįžtamai pakenkti jos ekonominiam gyvybingumui, pagrįsti. Jei to pakaktų, būtų galima nurodyti konkrečias minėtų gairių 35 punkto taikymo ribas.

(žr. 165, 167 punktus)