TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS
2003 m. rugsėjo 9 d.(*)
„Socialinė politika – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Direktyva 93/104/EB – „Darbo laiko“ ir „poilsio laiko“ sąvokos – Gydytojo ligoninėje užtikrinamas budėjimas („Bereitschaftsdienst“)“
Byloje C‑151/02
dėl Landesarbeitsgericht Schleswig-Holstein (Vokietija) pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismui pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą šio teismo nagrinėjamoje byloje tarp
Landeshauptstadt Kiel
ir
Norbert Jaeger,
dėl 1993 m. lapkričio 3 d. Tarybos direktyvos 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (OL L 307, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 197), ypač jos 2 straipsnio 1 punkto ir 3 straipsnio išaiškinimo,
TEISINGUMO TEISMAS,
kurį sudaro pirmininkas G. C. Rodríguez Iglesias, kolegijų pirmininkai M. Wathelet, R. Schintgen (pranešėjas) ir C. W. A. Timmermans, teisėjai C. Gulmann, D. A. O. Edward, P. Jann, V. Skouris, F. Macken, N. Colneric, S. von Bahr, J. N. Cunha Rodrigues ir A. Rosas,
generalinis advokatas: D. Ruiz‑Jarabo Colomer,
posėdžio sekretorius: H. A. Rühl, vyriausiasis administratorius,
išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:
– Landeshauptstadt Kiel, atstovaujamo Rechtsanwalt W. Weißleder,
– N. Jaeger, atstovaujamo Rechtsanwalt F. Schramm,
– Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos W. D. Plessing ir M. Lumma,
– Danijos vyriausybės, atstovaujamos J. Molde,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos H. G. Sevenster,
– Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos P. Ormond, padedamos baristerės K. Smith,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos A. Aresu ir H. Kreppel,
susipažinęs su pranešimu apie bylą,
išklausęs 2003 m. vasario 25 d. posėdyje Landeshauptstadt Kiel, atstovaujamo Rechtsanwälte W. Weißleder, M. Bechtold ir D. Seckler, N. Jaeger, atstovaujamo F. Schramm, Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos W.‑D. Plessing, Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos C. Lemaire, Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos N. A. J. Bel, Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos P. Ormond, padedamos K. Smith, ir Komisijos, atstovaujamos H. Kreppel ir F. Hoffmeister, žodines pastabas,
susipažinęs su 2003 m. balandžio 8 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 2002 m. kovo 12 d. Nutartimi, iš dalies pakeista kovo 25 d. Nutartimi, kurias Teisingumo Teismas gavo 2002 m. balandžio 26 d., Landesarbeitsgericht Schleswig-Holstein pagal EB 234 straipsnį pateikė keturis prejudicinius klausimus dėl 1993 m. lapkričio 3 d. Tarybos direktyvos 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (OL L 307, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 2 t., p. 197) ir ypač jos 2 straipsnio 1 punkto ir 3 straipsnio išaiškinimo.
2 Šie klausimai buvo iškelti nagrinėjant bylą tarp Landeshauptstadt Kiel (toliau – Kylio miestas) ir N. Jaeger dėl Direktyvoje 93/104 pateiktų „darbo laiko“ ir „poilsio laiko“ sąvokų taikymo gydytojo ligoninėje užtikrinamo budėjimo („Bereitschaftsdienst“) atžvilgiu.
Teisinis pagrindas
Bendrijos teisės aktai
3 Pagal Direktyvos 93/104 1 straipsnį ši direktyva nustato būtiniausius saugos ir sveikatos reikalavimus dėl darbo laiko organizavimo ir yra taikoma visoms veiklos sritims, valstybinėms ir privačioms, išskyrus oro, geležinkelio, kelių, jūros, vidaus vandenų ir ežerų transportą, jūros žvejybą ir kitą darbą jūroje bei keliančių kvalifikaciją gydytojų veiklą.
4 Šios direktyvos 2 straipsnyje „Apibrėžimai“ numatyta:
„Šioje direktyvoje:
1) „darbo laikas“ – tai bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką;
2) „poilsio laikas“ – tai bet koks laikas, kuris nėra darbo laikas;
<...>.“
5 Direktyvos 93/104 II skirsnyje numatytos priemonės, kurių valstybės narės turi imtis, kad užtikrintų, jog kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į minimalų kasdienio poilsio laiką bei į minimalų savaitės poilsio laiką, be to, jame taip pat reglamentuojamas maksimalus savaitės darbo laikas.
6 Pagal tos direktyvos 3 straipsnį „Dienos poilsis“:
„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į minimalų 11 valandų nepertraukiamo kasdienio poilsio laiką per parą.“
7 Kalbant apie maksimalų savaitės darbo laiką, tos pačios direktyvos 6 straipsnyje nustatyta:
„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad, atsižvelgiant į būtinybę garantuoti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą:
<...>
2) vidutinis darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per kiekvieną septynių dienų laikotarpį nebūtų ilgesnis kaip 48 valandos.“
8 Direktyvos 93/104 15 straipsnyje numatyta:
„Ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės taikyti arba priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie yra palankesni darbuotojų saugos garantijų ir sveikatos apsaugos atžvilgiu, arba palengvinti ar leisti kolektyvinių sutarčių arba susitarimų, sudarytų tarp darbdavių ir darbuotojų, kurie yra palankesni darbuotojų saugos garantijų ir sveikatos apsaugos atžvilgiu, taikymą.“
9 Šios direktyvos 16 straipsnyje nustatyta:
„Valstybės narės gali nustatyti:
<...>
2) taikydamos 6 straipsnį (maksimalus savaitės darbo laikas), ne didesnį kaip keturių mėnesių pamatinį laikotarpį.
<...>.“
10 Atsižvelgiant į kai kurių veiklos sričių ypatumus, toje pačioje direktyvoje įtvirtinta nemažai nukrypti nuo kai kurių jos pagrindinių taisyklių leidžiančių nuostatų, tačiau su išlyga, kad bus įvykdytos tam tikros sąlygos. Šiuo atžvilgiu 17 straipsnyje nustatyta:
„1. Deramai laikydamosi darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos bendrųjų principų, valstybės narės gali taikyti 3, 4, 5, 6, 8 arba 16 straipsnių [išimtis], kai, atsižvelgiant į atitinkamos veiklos konkrečias ypatybes, darbo laikas neskaičiuojamas ir (arba) iš anksto nenustatomas, arba jį gali nusistatyti patys darbuotojai, pirmiausia:
a) vadovai arba kiti asmenys, galintys savarankiškai priimti sprendimus;
b) darbuotojai šeimose;
arba
c) religines apeigas bažnyčiose ir religinėse bendruomenėse atliekantys darbuotojai.
2. Išimtys gali būti nustatytos įstatymais ir kitais teisės aktais, arba kolektyvinėmis sutartimis ar susitarimais tarp darbdavių ir darbuotojų, su sąlyga, kad suinteresuotiems darbuotojams suteikiamas lygiavertis kompensuojamojo poilsio laikas arba, išskirtiniais atvejais, kai dėl objektyvių priežasčių suteikti lygiavertį kompensuojamojo poilsio laiką neįmanoma, tokiems darbuotojams suteikiama atitinkama apsauga:
2.1. išimtys iš 3, 4, 5, 8 ir 16 straipsnių:
<...>
c) veiklai, susijusiai su nepertraukiamomis paslaugomis arba nenutrūkstama gamyba, ypač:
i) paslaugoms, susijusioms su priėmimu, gydymu ir (arba) priežiūra, teikiamoms ligoninėse arba panašiose įstaigose, nuolatinės globos institucijose ir kalėjimuose;
<...>
iii) su spauda, radiju, televizija, kinematografija susijusioms veiklos rūšims, pašto ir telekomunikacijų paslaugoms, greitosios pagalbos, priešgaisrinės ir civilinės saugos paslaugoms;
<...>.
3. Išimtys iš 3, 4, 5, 8 ir 16 straipsnių gali būti nustatytos kolektyvinėmis sutartimis arba susitarimais, sudarytais nacionaliniu ar regioniniu lygmeniu tarp darbdavių ir darbuotojų arba, pagal juose nustatytas taisykles, kolektyvinėmis sutartimis arba susitarimais, sudarytais žemesniu lygmeniu tarp darbdavių ir darbuotojų.
<...>
Pirmoje ir antroje pastraipose numatytas išimtis leidžiama taikyti tik su sąlyga, kad suinteresuotiems darbuotojams bus suteikiamas lygiavertis kompensuojamojo poilsio laikas, arba, išimtiniais atvejais, kai dėl objektyvių priežasčių suteikti tokio laiko neįmanoma, suinteresuotiems darbuotojams suteikiama atitinkama apsauga.
<...>.“
11 Direktyvos 93/104 18 straipsnyje numatyta:
„1. a) Valstybės narės iki 1996 m. lapkričio 23 d. priima įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos, arba užtikrina, kad iki šios datos reikiamos priemonės būtų nustatytos susitarimu tarp darbdavių ir darbuotojų, valstybėms narėms įsipareigojant imtis bet kokių veiksmų, būtinų, kad visada būtų užtikrintas šios direktyvos nuostatų įgyvendinimas.
b) i) Tačiau valstybė narė gali netaikyti 6 straipsnio, jei ji laikosi bendrųjų principų dėl darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos ir imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad:
– joks darbdavys nereikalaus iš darbuotojo dirbti per septynių dienų laikotarpį daugiau kaip 48 valandas, apskaičiuotas kaip vidurkis 16 straipsnio 2 punkte nurodytam pamatiniam laikotarpiui, išskyrus jei jis gavo darbuotojo sutikimą dirbti tokį darbą,
– darbuotojas dėl darbdavio veiksmų nepatirs jokių nuostolių dėl to, kad jis nenori sutikti dirbti tokį darbą,
– darbdavys turės naujausius įrašus apie visus darbuotojus, dirbančius tokį darbą,
– įrašai bus perduoti atsakingosioms institucijoms, kurios dėl su darbuotojų sauga ir (arba) sveikata susijusių priežasčių gali uždrausti arba apriboti galimybę viršyti maksimalų savaitės darbo valandų skaičių,
– atsakingų institucijų prašymu darbdavys pateiks joms informaciją apie tuos atvejus, kai darbuotojai sutiko per septynių dienų laikotarpį dirbti daugiau kaip 48 valandas, apskaičiuotas kaip vidurkis 16 straipsnio 2 punkte nurodytam pamatiniam laikotarpiui.
<...>.“
Nacionalinės teisės aktai
12 Pagal Vokietijos darbo teisę atskiriamos nuolatinė tarnyba („Arbeitsbereitschaft“), budinti tarnyba („Bereitschaftsdienst“) ir tarnyba pagal iškvietimą („Rufbereitschaft“).
13 Šios trys sąvokos nėra nustatytos nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose, jų apibrėžimai išplaukia iš teismų praktikos.
14 Nuolatinėje tarnyboje („Arbeitsbereitschaft“) dirbantis darbuotojas turi būti darbdavio žinioje savo darbo vietoje ir, be to, visą laiką pasirengęs prireikus greitai veikti.
15 Budinčioje tarnyboje („Bereitschaftsdienst“) dirbantis darbuotojas privalo būti darbdavio nurodytoje darbo vietoje, jo įstaigos viduje ar už jos ribų ir pasirengęs atlikti pareigas, jei darbdavys to reikalautų, tačiau jam leidžiama ilsėtis ar užsiimti sava veikla tol, kol jam nereikia atlikti savo profesinių užduočių.
16 Tarnyboje pagal iškvietimą („Rufbereitschaft“) dirbantis darbuotojas nėra įpareigotas būti darbdavio nustatytoje darbo vietoje, jam pakanka būti pasiekiamu bet kuriuo metu, kad iškvietus jis galėtų greitai atlikti savo profesines užduotis.
17 Pagal Vokietijos darbo teisę paprastai tiktai darbo laikas nuolatinėje tarnyboje („Arbeitsbereitschaft“) įskaitomas į darbo laiką. Tačiau darbo laikas budinčioje tarnyboje („Bereitschaftsdienst“) ir tarnyboje pagal iškvietimą („Rufbereitschaft“) laikomas poilsiu, išskyrus tą laiko dalį, kuomet darbuotojas realiai atlieka savo profesines užduotis.
18 Vokietijoje darbo ir poilsio laikas reglamentuojamas 1994 m. birželio 6 d. Įstatymu dėl darbo laiko (Arbeitszeitgesetz) (BGBl. 1994 I, p. 1170, toliau – ArbZG), kuris buvo priimtas perkeliant Direktyvą 93/104 į nacionalinę teisę.
19 ArbZG 2 straipsnio 1 dalyje darbo laikas apibrėžiamas kaip laikotarpis nuo darbo pradžios iki pabaigos, išskyrus pertraukas.
20 Pagal ArbZG 3 straipsnį:
„Darbuotojo darbo diena neturi būti ilgesnė kaip 8 valandos. Darbo diena gali būti prailginta iki 10 valandų su sąlyga, kad neviršijamas 8 valandų vidurkis per 6 kalendorinių mėnesių ar 24 savaičių laikotarpį.“
21 ArbZG 5 straipsnyje nustatyta:
„1. Pasibaigus jų darbo dienai, darbuotojai privalo turėti teisę į ne trumpesnį kaip 11 valandų nepertraukiamo kasdienio poilsio laiką.
2. Ligoninėse ir kitose žmonių priežiūros, slaugos ir pagalbą jiems teikiančiose institucijose, viešbučiuose, restoranuose ir panašiose įstaigose, transporto įmonėse, transliavimo veikla užsiimančiose įmonėse, žemės ūkio ir gyvulininkystės sektoriuje pirmojoje dalyje nurodytas poilsio laikas gali būti sutrumpintas ne daugiau kaip viena valanda su sąlyga, kad kompensuojant kiekvieną sutrumpinimą kito poilsio laiko per kalendorinį mėnesį ar keturias savaites trukmė bus padidinta ne mažiau kaip iki 12 valandų.
3. Nukrypstant nuo 1 dalies, jei poilsio laikas sutrumpinamas dėl to, kad ligoninių ar kitų žmonių priežiūros, slaugos ir pagalbą jiems teikiančių institucijų darbuotojui tenka atlikti savo profesines užduotis budinčios tarnybos („Bereitschaftsdienst“) ar tarnybos pagal iškvietimą („Rufbereitschaft“) metu, sutrumpintas poilsio laikas gali būti kompensuojamas kitu laiku, jei budinčios ar tarnybos pagal iškvietimą metu atliktų užduočių trukmė neviršija pusės poilsio laiko.
<...>.“
22 ArbZG 7 straipsnyje yra nustatyta:
„1. Kolektyvine sutartimi arba jos pagrindu sudaryta įmonės kolektyvine sutartimi galima:
1. Nukrypstant nuo 3 straipsnio nuostatų:
a) nustatyti ilgesnį nei 10 valandų darbo laiką per dieną netgi už jį nekompensuojant, jeigu darbo laiką sudaro reguliarūs ir pakankamai ilgi darbo nuolatinėje tarnyboje („Arbeitsbereitschaft“) laikotarpiai;
b) nustatyti kitą kompensacinį laikotarpį;
c) prailginti darbo laiką iki 10 valandų per dieną, už jį nekompensuojant, maksimaliai iki 60 dienų per metus;
<...>
2. Jei darbuotojų sveikata saugoma nustatant lygiavertį kompensacinį poilsio laiką, kolektyvinėje sutartyje arba jos pagrindu sudarytoje įmonės kolektyvinėje sutartyje galima nustatyti, kad:
1) nukrypstant nuo 5 straipsnio 1 dalies, poilsio laikas budinčioje tarnyboje („Bereitschaftsdienst“) arba tarnyboje pagal iškvietimą („Rufbereitschaft“) pritaikomas atsižvelgiant į darbo tokiose tarnybose ypatumus, o tais atvejais, kai iškvietus atitinkamus darbuotojus dirbti atitinkamai sutrumpėja jų poilsio laikas, šie sutrumpinimai kompensuojami kitu metu;
<...>
3) žmonių priežiūros, slaugos ir pagalbos jiems institucijų atveju 3 ir 4 straipsnių, 5 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatos pritaikomos taip, kad būtų atsižvelgta į šių veiklos sričių ypatumus ir užtikrinta šių žmonių gerovė;
4) federalinės administracijos, žemių administracijos, komunų ir kitų viešųjų organizacijų, institucijų ir fondų arba kitų darbdavių, kuriems yra taikomos valstybės tarnybai skirtos kolektyvinės sutarties arba iš esmės tapačios kolektyvinės sutarties nuostatos, atveju 3 ir 4 straipsnių, 5 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatos pritaikomos taip, kad būtų atsižvelgta į šių veiklos sričių ypatumus.
<...>“
23 ArbZG 25 straipsnyje nustatyta:
„Jeigu šio įstatymo įsigaliojimo dieną galiojančioje arba po šios datos pasekmių tebesukeliančioje kolektyvinėje sutartyje pagal 7 straipsnio 1 ar 2 dalį yra leidžiančios nukrypti nuostatos <…>, viršijančios minėtomis nuostatomis nustatytą maksimumą, tai neturi poveikio šioms nuostatoms. Kolektyvinių sutarčių pagrindu sudarytos įmonės kolektyvinės sutartys prilyginamos pirmame sakinyje nurodytoms kolektyvinėms sutartims <…>.“
24 Bundesangestelltentarifvertrag (Vokietijos valstybės tarnautojų kolektyvinė sutartis, toliau – BAT) nustatyta:
„15 straipsnis. Normalus darbo laikas
1. Normalus darbo laikas (išskyrus pertraukas) yra vidutiniškai 38 su puse valandos per savaitę. Paprastai normalaus savaitės darbo laiko vidurkis apskaičiuojamas remiantis 8 savaičių laikotarpiu. <...>
2. Normalus darbo laikas gali būti prailgintas:
a) iki 10 valandų per dieną (vidutiniškai 49 valandos per savaitę), jei reguliariai dirbama nuolatinėje tarnyboje („Arbeitsbereitschaft“) vidutiniškai bent 2 valandas per dieną;
b) iki 11 valandų per dieną (vidutiniškai 54 valandos per savaitę), jei reguliariai dirbama nuolatinėje tarnyboje („Arbeitsbereitschaft“) vidutiniškai bent 3 valandas per dieną;
c) iki 12 valandų per dieną (vidutiniškai 60 valandų per savaitę), jei darbuotojas tik turi būti savo darbo vietoje, kad prireikus atliktų savo užduotis.
<...>
6. a) Darbdavio nurodymu darbuotojas, pasibaigus normaliam darbo laikui, turi pasilikti tam tikroje darbdavio nustatytoje vietoje, iš kur prireikus gali būti iškviestas (budinti tarnyba („Bereitschaftsdienst“). Darbdavys gali nustatyti budinčią tarnybą („Bereitschaftsdienst“) tik tuo atveju, jei pagrįstai numatomas tam tikras darbas, bet kurio didžiąją dalį, remiantis patirtimi, sudaro nedarbo laikas.
Apskaičiuojant darbo užmokestį, buvimas budinčioje tarnyboje („Bereitschaftsdienst“), įskaitant atliktą darbą, yra paverčiamas darbo valandomis, kurios apskaičiuojamos remiantis procentiniu dydžiu, paprastai atitinkančiu reikalaujamo darbo trukmės vidurkį; už taip apskaičiuotas darbo valandas mokama kaip už viršvalandžius. <...>
Vietoj darbo užmokesčio šitaip apskaičiuotos darbo valandos gali būti kompensuojamos prieš trečio kalendorinio mėnesio pabaigą suteikiant lygiavertį laisvo laiko laikotarpį (kompensacinis poilsis) <...>.“
25 Be BAT 15 straipsnio 6a dalies, socialiniai partneriai susitarė dėl specialiųjų nuostatų („Sonderregelungen“) ligoninių ir medicinos centrų, sveikatos priežiūros ir gimdymo namų, taip pat kitų gydymo centrų ir įstaigų darbuotojams (toliau – SR 2a). SR 2a nurodytų centrų ir įstaigų gydytojams bei gydytojams stomatologams skirtose specialiosiose nuostatose (toliau – SR 2c) nustatyta:
„Nr. 8
Dėl 15 straipsnio 6a dalies <...>
Budinti tarnyba („Bereitschaftsdienst“), tarnyba pagal iškvietimą („Rufbereitschaft“)
<...>
2. Apskaičiuojant darbo užmokestį, buvimas budinčioje tarnyboje („Bereitschaftsdienst“), įskaitant atliktą darbą, yra paverčiamas darbo valandomis pagal šias taisykles:
a) buvimas budinčioje tarnyboje („Bereitschaftsdienst“) yra paverčiamas darbo valandomis remiantis procentiniu dydžiu, paprastai atitinkančiu reikalaujamo darbo trukmės vidurkį:
Kategorija | Reikalaujamas darbas užtikrinant budėjimą („Bereitschaftsdienst“) | Pavertimas darbo laiku |
A | nuo 0 iki 10 % | 15 % |
B | nuo daugiau kaip 10 % iki 25 % | 25 % |
C | nuo daugiau kaip 25 % iki 40 % | 40 % |
D | nuo daugiau kaip 40 % iki 49 % | 55 % |
Į A kategoriją patenkanti budinti tarnyba („Bereitschaftsdienst“) yra priskirtina B kategorijai, jei patirtis rodo, kad per savo budėjimą darbuotojui tenka atlikti užduotis daugiau kaip tris kartus vidutiniškai nuo 22 val. iki 6 val.;
b) be to, kiekvieno budėjimo („Bereitschaftsdienst“) laikas yra paverčiamas atsižvelgiant į per kalendorinį mėnesį darbuotojo atliktų budėjimų skaičių pagal šias taisykles:
Budėjimų („Bereitschaftsdienst“) skaičius
per kalendorinį mėnesį | Pavertimas darbo laiku |
1–8 kartai | 25 % |
9–12 kartų | 35 % |
Daugiau kaip 13 kartų | 45 % |
<...>
7. Per vieną kalendorinį mėnesį negalima reikalauti:
– daugiau kaip 7 budėjimų („Bereitschaftsdienste“), priskiriamų A ir B kategorijoms,
– daugiau kaip 6 budėjimų („Bereitschaftsdienste“), priskiriamų C ir D kategorijoms.
Jei (laikantis šių ribų) nebūtų užtikrinta pacientų priežiūra, leidžiama laikinai viršyti šias ribas. <...>
<...>.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
26 Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutarties matyti, kad pagrindinės bylos šalys nesutaria dėl to, ar Kylio miesto valdomoje ligoninėje ir jo organizuojamoje budinčioje tarnyboje („Bereitschaftsdienst“) praleistas laikas turi būti laikomas darbo, ar poilsio laiku. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje nagrinėjami tik darbo teisės aspektai, susiję su budėjimo laiku, o ne su jo apmokėjimo sąlygomis.
27 N. Jaeger nuo 1992 m. gegužės 1 d. dirba minėtos ligoninės chirurgijos skyriuje gydytojo asistentu. Jis dirba ¾ normalaus savaitės darbo laiko (t. y. 28,875 val. per savaitę). Be to, pagal papildomą susitarimą jis turi atlikti D kategorijos budėjimus, numatytus SR 2c Nr. 8 2 dalyje. Darbo sutartyje pagrindinės bylos šalys susitarė taikyti BAT.
28 N. Jaeger reguliariai budi 6 kartus per mėnesį, o šie budėjimai kompensuojami suteikiant laisvo laiko ir išmokant priedą prie darbo užmokesčio.
29 Darbas budinčioje tarnyboje prasideda pasibaigus normaliam darbo laikui ir darbo savaitę budėjimai trunka 16 val., šeštadieniais – 25 val. (nuo šeštadienio ryto 8 val. 30 min. iki sekmadienio ryto 9 val. 30 min.) ir sekmadieniais – 22 val. 45 min. (nuo sekmadienio ryto 8 val. 30 min. iki pirmadienio ryto 7 val. 15 min.).
30 Darbas budinčioje tarnyboje organizuojamas taip: N. Jaeger lieka klinikoje ir prireikus atlieka savo profesines užduotis. Ligoninėje jam skirta patalpa su lova, kurioje jis gali miegoti, kai nereikia atlikti profesinių užduočių. Ginčo dalykas yra šio apgyvendinimo tinkamumas. Be to, akivaizdu, kad laikas, kai N. Jaeger iškviečiamas atlikti savo profesines užduotis, sudaro vidutiniškai 49 % budėjimo laiko.
31 N. Jaeger mano, kad budėjimai, kuriuos jis užtikrina kaip gydytojo asistentas arba kaip skubią pagalbą teikiantis greitosios pagalbos gydytojas, turi būti laikomi darbo laiku ArbZG prasme, nes Direktyva 93/104 taikoma tiesiogiai. Šioje byloje reikėtų remtis 2000 m. spalio 3 d. Teisingumo Teismo sprendime Simap (C‑303/98, Rink. p. I‑7963) pateiktu darbo laiko sąvokos išaiškinimu, nes abiejose bylose nagrinėjama iš esmės tapati situacija. Konkrečiai tariant, byloje, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas Simap, nagrinėti budinčios tarnybos Ispanijoje apribojimai yra labai panašūs į N. Jaeger taikomus apribojimus. Todėl ArbZG 5 straipsnio 3 dalis neatitinka Direktyvos 93/104 ir yra netaikytina. N. Jaeger priduria, kad Kylio miestas negali pagrįstai remtis šios direktyvos 17 straipsnio nukrypti leidžiančiomis nuostatomis, nes jose numatytos išimtys susijusios tik su poilsio laiku, neatsižvelgiant į darbo laiko sąvoką.
32 Tačiau Kylio miestas teigia, kad pagal nusistovėjusius nacionalinių teismų išaiškinimus ir didžiąją dalį doktrinos neveikimo laikotarpiai budinčioje tarnyboje turi būti laikomi poilsio, o ne darbo laiku. Jeigu būtų aiškinama kitaip, ArbZG 5 straipsnio 3 dalis ir 7 straipsnio 2 dalis netektų prasmės. Be to, šioje byloje neturėtų būti remiamasi minėtu sprendimu Simap, nes atitinkami Ispanijos gydytojai pirmosios pagalbos teikimo tarnybose dirbo visą darbo laiką, o Vokietijos gydytojai savo profesines užduotis kviečiami atlikti vidutiniškai ne daugiau kaip per 49% budėjimo laiko. Galiausiai nacionalinės teisės aktus, kuriuose numatytos darbo trukmės išimtys, apima Direktyvos 93/104 17 straipsnio 2 dalis, ir šioje srityje valstybės narės turi didelę diskreciją. Būtų netikslinga direktyvos 17 straipsnyje aiškiai nurodyti jos 2 straipsnį, nes jame pateikiamos tik sąvokos.
33 Pirmosios instancijos teismas Arbeitsgericht Kiel (Vokietija) 2001 m. lapkričio 8 d. Sprendimu patenkino N. Jaeger prašymą pripažindamas, kad visas Kylio ligoninėje N. Jaeger užtikrintų budėjimų laikas turi būti laikomas darbo laiku ArbZG 2 straipsnio prasme.
34 Kylio miestas apskundė šį sprendimą Landesarbeitsgericht Schleswig-Holstein.
35 Šis teismas pažymi, kad budinčios tarnybos („Bereitschaftsdienst“) sąvoka ArbZG nėra aiškiai apibrėžta. Ji apima pareigą būti darbdavio nurodytoje vietoje ir būti pasirengusiam prireikus nedelsiant atlikti savo profesines užduotis. Ji nereikalauja „aktyvaus dėmesio“ („wache Achtsamkeit“), o tuo metu, kai nereikia atlikti profesinių užduočių, darbuotojas gali ilsėtis arba užsiimti sava veikla. Budinčios tarnybos metu darbuotojas neturi teikti profesinių paslaugų savo nuožiūra, nebent tai daryti jam nurodytų darbdavys.
36 N. Jaeger užtikrina tokius budėjimus, kurie pagal Vokietijos teisę skaičiuojami kaip poilsio, o ne kaip darbo laikas, išskyrus tą budėjimo dalį, kai darbuotojas faktiškai vykdė savo profesinę veiklą. Tokia koncepcija išplaukia iš ArbZG 5 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 2 dalies. Iš tiesų tai, kad poilsio laiko sutrumpinimas dėl užduočių vykdymo budinčios tarnybos metu gali būti kompensuojamas kitu laiku, rodo, jog budėjimas priskiriamas poilsio laikui, jei atitinkamam darbuotojui faktiškai nereikia teikti savo profesinių paslaugų. Tokia buvo nacionalinio įstatymų leidėjo intencija, nes iš ArbZG parengiamųjų dokumentų matyti, kad po budinčios tarnybos vėl gali sekti darbo laikotarpiai.
37 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šioje byloje svarbu nustatyti, ar visas darbas budinčioje tarnyboje turi būti priskiriamas darbo laikui, net jei atitinkamas darbuotojas faktiškai neatliko savo profesinių pareigų, o atvirkščiai, tuo metu jam buvo leista miegoti. Šis klausimas nebuvo iškeltas minėtame sprendime Simap, todėl Teisingumo Teismas į jį neatsakė.
38 Jei nebūtų įmanoma pateikti aiškaus atsakymo į šį klausimą, sprendimas byloje priklausytų nuo to, ar ArbZG 5 straipsnio 3 dalis prieštarauja Direktyvos 93/104 2 straipsnio 1 ir 2 punktams.
39 Galiausiai atkreipiant dėmesį į papildomą prašymą, kuriuo prašoma patvirtinti, jog, atsižvelgiant į N. Jaeger darbo sutartyje nustatytas pareigas, susijusias su jo įprastu darbu ir budinčia tarnyba, įskaitant viršvalandžius, jis neprivalo dirbti daugiau kaip 10 valandų per dieną ir vidutiniškai daugiau kaip 48 valandas per savaitę, ir į tai, kad Kylio miestas šiuo atžvilgiu remiasi ArbZG 5 straipsnio 3 dalimi ir 7 straipsnio 2 dalimi, būtina nuspręsti, ar šios nuostatos patenka į diskreciją, kurią Direktyva 93/104 suteikia valstybėms narėms ir socialiniams partneriams.
40 Iš tikrųjų tuo atveju, jei visi budėjimai turėtų būti laikomi darbo laiku ir jei nacionalinė šių budėjimų tvarka būtų pripažinta neatitinkančia Direktyvos 93/1004 3 straipsnio dėl to, kad nustatytas nepertraukiamo 11 valandų poilsio laikas gali būti ne tik sutrumpintas, bet ir nutrauktas, Vokietijos teisės aktai vis dėlto patektų į šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalies taikymo sritį.
41 Jei nacionalinės teisės aktai arba taikytina kolektyvinė sutartis darbuotojams užtikrintų pakankamą poilsio laiką, nepaisant to, kad pagal šiuos aktus darbas budinčioje tarnyboje yra laikomas poilsio laiku, Direktyvos 93/104 tikslai, t. y. užtikrinti Bendrijos darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą, galėtų būti įgyvendinti.
42 Atsižvelgiant į tai, kad šiomis aplinkybėmis nagrinėjamai bylai išspręsti yra reikalingas Bendrijos teisės išaiškinimas, Landesarbeitsgericht Schleswig-Holstein nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar ligoninės budinčioje tarnyboje („Bereitschaftsdienst“) darbuotojo praleistas laikas apskritai turi būti laikomas darbo laiku Direktyvos 93/104/EB 2 straipsnio 1 punkto prasme, atsižvelgiant į tai, kad tuo metu, kai darbuotojui nereikia teikti savo profesinių paslaugų, jis gali miegoti?
2. Ar Direktyvos 93/104/EB 3 straipsniu draudžiami nacionalinės teisės aktai, kurie budinčioje tarnyboje („Bereitschaftsdienst“) praleistą laiką pripažįsta poilsio laiku, jei atitinkamam darbuotojui nereikia atlikti savo profesinių pareigų, ir kurie reikalauja, kad tas asmuo būtų ligoninėje, jam paskirtoje patalpoje, ir dirbtų tada, kai jo paprašoma?
3. Ar Direktyva 93/104/EB draudžiami nacionalinės teisės aktai, kurie ligoninėse ir kitose gydymo, slaugos ir pagalbą asmenims teikiančiose įstaigose numato kasdienio 11 valandų poilsio laiko sutrumpinimą, kompensuojant darbo laikotarpius, užtikrintus per budinčią tarnybą („Bereitschaftsdienst“) ar tarnybą pagal iškvietimą („Rufbereitschaft“), neviršijančius pusės poilsio laiko, kitu metu?
4. Ar Direktyva 93/104/EB draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos kolektyvinėje sutartyje arba jos pagrindu sudarytoje įmonės kolektyvinėje sutartyje budinčios tarnybos („Bereitschaftsdienst“) ir tarnybos pagal iškvietimą („Rufbereitschaft“) atveju poilsio laikas gali būti nustatytas atsižvelgiant į šių tarnybų ypatumus ir numatyta, kad jei darbuotojų poilsio laikas sutrumpėja dėl to, kad šių tarnybų metu atitinkami darbuotojai iškviečiami dirbti, šis sutrumpinimas jiems kompensuojamas kitu metu?“
Dėl prejudicinių klausimų
43 Pirmiausia reikia priminti, kad nors vykstant pagal EB 234 straipsnį pradėtam procesui Teisingumo Teismas neturi kompetencijos spręsti dėl vidaus teisės normų suderinamumo su Bendrijos teise bei aiškinti nacionalinės teisės aktų, jis vis dėlto yra kompetentingas pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui bet kokį su Bendrijos teise susijusį išaiškinimą, leidžiantį šiam įvertinti tokį suderinamumą, kad jis galėtų priimti sprendimą savo nagrinėjamoje byloje (visų pirma žr. 1993 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Hünermund ir kt., C‑292/92, Rink. p. I‑6787 8 punktą; 2001 m. gegužės 3 d. Sprendimo Verdonck ir kt., C‑28/99, Rink. p. I‑3399 28 punktą ir 2001 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Lombardini ir Mantovani, C‑285/99 ir C‑286/99, Rink. p. I‑9233 27 punktą).
Dėl pirmojo ir antrojo klausimų
44 Atsižvelgiant į tai, kas buvo priminta ankstesniame punkte, pirmaisiais dviem kartu nagrinėtinais klausimais iš esmės klausiama, ar Direktyva 93/104 turi būti aiškinama taip, kad visas gydytojo budinčioje tarnyboje („Bereitschaftsdienst“), kurios metu jis privalo būti ligoninėje, praleistas laikas turi būti laikomas darbo laiku šios direktyvos prasme, net jei tas gydytojas tuo metu, kai jam nereikia dirbti, gali ilsėtis savo darbo vietoje, nes šios direktyvos neatitinka valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos tas laikas, kai budėdamas šis darbuotojas savo pareigų neatlieka, yra laikomas poilsio laiku.
45 Siekiant atsakyti į taip suformuluotus klausimus pirmiausia reikia pažymėti, kad tiek iš EB sutarties 118a straipsnio (EB sutarties 117–120 straipsniai buvo pakeisti EB 136–143 straipsniais), kuris yra Direktyvos 93/104 teisinis pagrindas, tiek iš šios direktyvos pirmos, ketvirtos, septintos bei aštuntos konstatuojamųjų dalių ir iš jos 1 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad šia direktyva siekiama nustatyti būtiniausius darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo reikalavimus suderinant nacionalinės teisės aktų nuostatas, susijusias būtent su darbo laiko trukme (žr. 2001 m. birželio 26 d. Sprendimo BECTU, C‑173/99, Rink. p. I‑4881 37 punktą).
46 Remiantis tomis pačiomis nuostatomis, šiuo darbo laiko organizavimo taisyklių suderinimu Bendrijos lygiu siekiama užtikrinti geresnę darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą, suteikiant jiems minimalius poilsio laikotarpius, ypač dienos ir savaitės poilsį, bei atitinkamas poilsio pertraukas ir numatant maksimalią darbo savaitės trukmę (žr. minėto sprendimo Simap 49 punktą ir minėto sprendimo BECTU 38 punktą).
47 Šiuo atžvilgiu iš 1989 m. gruodžio 9 d. Strasbūre vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime priimtos Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijos ir ypač jos 8 punkto bei 19 punkto pirmosios pastraipos, kurios buvo paminėtos Direktyvos 93/104 ketvirtojoje konstatuojamojoje dalyje, matyti, kad kiekvienam Europos bendrijos darbuotojui jo darbo aplinkoje turi būti sukurtos tinkamos sveikatos ir saugos sąlygos ir kad jis turi teisę į savaitės poilsio laiką, kurio trukmė valstybėse narėse turi būti laipsniškai suderinta, atsižvelgiant į nacionalinę praktiką.
48 Konkrečiau dėl „darbo laiko“ sąvokos Direktyvos 93/104 prasme reikia priminti, jog minėto sprendimo Simap 47 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šioje direktyvoje minėta sąvoka reiškia bet kokį laiką, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką, ir kad ši sąvoka turi būti suvokiama kaip poilsio laiko priešingybė, nes šios dvi sąvokos yra viena su kita nesuderinamos.
49 Minėto sprendimo Simap 48 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad Valensijos regiono (Ispanija) pirmosios pagalbos brigadų gydytojų budėjimo, per kurį jie privalo būti sveikatos priežiūros įstaigoje, laikotarpiai turi pagrindinius minėtos darbo laiko sąvokos požymius. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad toje byloje nebuvo ginčijama tai, ar pagal minėtą tvarką budėjimų metu yra tenkinami du pirmieji darbo laiko sąvokos požymiai, ir nusprendė, kad net jei faktiškai vykdoma veikla priklauso nuo konkrečių aplinkybių, turi būti pripažįstama, jog gydytojams nustatyta pareiga būti darbo vietoje ir darbdavio žinioje, kad galėtų atlikti savo profesines pareigas, yra susijusi su jų vykdomomis funkcijomis.
50 Minėto sprendimo Simap 49 punkte Teisingumo Teismas pažymėjo, kad toks aiškinimas atitinka Direktyvos 93/104 tikslą užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą, suteikiant jiems minimalius poilsio laikotarpius bei atitinkamas poilsio pertraukas, o budėjimo, kurį reikia atlikti darbo vietoje, laiko nepriskyrimas „darbo laiko“ sąvokai šios direktyvos prasme rimtai pakenktų tokiam tikslui.
51 Be to, minėto sprendimo Simap 50 punkte Teisingumo Teismas patikslino, kad kitokia padėtis susiklosto tuomet, kai pirmosios pagalbos brigadų gydytojai budi pagal tokią darbo organizavimo sistemą, kai jie yra įpareigoti būti nuolat pasiekiami, tačiau neprivalo būti sveikatos priežiūros įstaigoje. Tokiu atveju net ir būdami darbdavio žinioje gydytojai, tiek, kiek jie turi būti nuolat pasiekiami, vis dėlto gali organizuoti savo laisvalaikį su mažesniais apribojimais ir užsiimti tuo, kas atitinka jų interesus, nes „darbo laiku“ Direktyvos 93/104 prasme turi būti laikomas tik tas laikas, kai jie realiai teikia pirmosios pagalbos paslaugas.
52 Minėto sprendimo Simap 51 punkte pažymėjęs, kad viršvalandinis darbas patenka į „darbo laiko“ sąvoką Direktyvos 93/104 prasme, to paties sprendimo 52 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal tokią tvarką, kai budėdami pirmosios pagalbos brigadų gydytojai turi būti sveikatos priežiūros įstaigoje, visas budėjimo laikas turi būti laikomas darbo laiku ir prireikus viršvalandiniu darbu minėtos direktyvos prasme; tačiau budėjimų, kurių metu gydytojai turi būti nuolat pasiekiami, atveju darbo laiku pripažįstamas tik tas laikas, kai jie faktiškai teikia pirmosios pagalbos paslaugas (tuo pačiu klausimu žr. 2001 m. liepos 3 d. Nutarties CIG, C‑241/99, Rink. p. I‑5139 33 ir 34 punktus).
53 Taigi akivaizdu, kad, pirma, gydytojas, vykdantis pagrindinėje byloje aptariamas funkcijas, budi pagal tokią tvarką, pagal kurią jis privalo būti sveikatos priežiūros įstaigoje.
54 Antra, tokio gydytojo veiklos pagrindai ir pobūdis iš esmės nesiskiria nuo nagrinėtų byloje, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas Simap, kad būtų galima ginčyti Teisingumo Teismo šiame sprendime pateiktą Direktyvos 93/104 išaiškinimą.
55 Šiuo atžvilgiu negalima pagrįstai teigti, kad šių gydytojų veikla skiriasi dėl to, kad byloje, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas Simap, į pirmosios pagalbos brigadą paskirtų gydytojų nepertraukiamas darbo laikas be nakties poilsio galėjo trukti net 31 val., o pagrindinėje byloje nagrinėjamo budėjimo atveju atitinkami nacionalinės teisės aktai užtikrina, jog laikas, kai atitinkamas darbuotojas turi atlikti savo profesines užduotis, neviršytų 49 % viso budėjimo laiko, todėl daugiau nei pusę budėjimo laiko jis gali nedirbti.
56 Iš tikrųjų generalinis advokatas savo išvados 3 puslapio išnašoje pažymėjo, jog išanalizavus atitinkamus byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Simap, nagrinėtus Ispanijos teisės aktus, negalima daryti išvados, kad ligoninėje budintys gydytojai visą budėjimo laiką privalo būti budrūs ir aktyvūs. Tokia pati išvada išplaukia iš generalinio advokato išvados minėtoje byloje 15, 31 ir 33 punktų.
57 Be to, nors pagrindinėje byloje nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose nustatytas 49% dydis yra susijęs su laiko vidurkiu, apskaičiuotu atsižvelgiant į tam tikrą laikotarpį, kai budėjimo metu realiai vykdomos profesinės pareigos, vis dėlto per budėjimą gydytojas gali būti kviečiamas vykdyti savo pareigas taip dažnai ir tiek ilgai, kiek gali prireikti, o šiuo klausimu minėti teisės aktai jokio apribojimo nenumato.
58 Bet kuriuo atveju „darbo laiko“ ir „poilsio laiko“ sąvokos Direktyvos 93/104 prasme negali būti aiškinamos atsižvelgiant į skirtingus valstybių narių teisės aktų reikalavimus, nes tai yra Bendrijos teisės sąvokos, kurias reikia apibrėžti pagal objektyvius kriterijus, atsižvelgiant į minėtos direktyvos struktūrą ir tikslus, kaip tai padarė Teisingumo Teismas sprendimo Simap 48 ir 50 punktuose. Tik toks savarankiškas aiškinimas gali užtikrinti visapusišką šios direktyvos veiksmingumą ir vienodą minėtų sąvokų taikymą visose valstybėse narėse.
59 Taigi ta aplinkybė, kad darbo laiko sąvokoje pateikiama nuoroda į „nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką“, nereiškia, kad valstybės narės gali vienašališkai nustatyti šios sąvokos turinį. Be to, šios valstybės negali darbuotojų teisę į tinkamai nustatytą darbo laiką ir atitinkamą poilsio laiką sieti su tam tikra sąlyga, nes tokia teisė yra tiesiogiai numatyta šios direktyvos nuostatose. Jei būtų aiškinama kitaip, Direktyvos 93/104 tikslas suderinti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą nustatant būtinus reikalavimus būtų neįgyvendinamas (žr. 1996 m. lapkričio 12 d. sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Tarybą, C‑84/94, Rink. p. I‑5755 45 ir 75 punktus).
60 Šiuo atveju neturi jokios reikšmės tai, kad minėtame sprendime Simap Teisingumo Teismas aiškiai nepareiškė nuomonės dėl gydytojų, kurie budėjimo metu turi būti ligoninėje, galimybės ilsėtis, net miegoti tuo metu, kai jiems nereikia teikti savo paslaugų.
61 Taigi tokie profesinio neaktyvumo laikotarpiai būdingi gydytojams, kurie budėjimo metu turi būti ligoninėje, atsižvelgiant į tai, kad, skirtingai nuo normalaus darbo laiko, skubių veiksmų poreikis priklauso nuo aplinkybių ir jų neįmanoma iš anksto numatyti.
62 Be to, minėto sprendimo Simap 48 punkto paskutiniame sakinyje Teisingumo Teismas aiškiai rėmėsi šiuo ypatumu, iš ko matyti, kad jis darė prielaidą, jog ligoninėje budintys gydytojai savo profesinę veiklą realiai ir nepertraukiamai vykdo ne visą budėjimo laiką.
63 Teisingumo Teismo nuomone, nustatant, ar gydytojams budint ligoninėje praleistas laikas turi „darbo laiko“ Direktyvos 93/104 prasme pagrindinius požymius, lemiamas kriterijus yra tai, kad gydytojai privalo būti darbdavio nurodytoje vietoje ir jo žinioje, jog prireikus galėtų nedelsdami suteikti savo paslaugas. Be to, kaip matyti iš minėto sprendimo Simap 48 punkto, šios pareigos, dėl kurių atitinkami gydytojai negali pasirinkti buvimo vietos laukimo metu, yra laikytinos susijusiomis su jų funkcijų vykdymu.
64 Šios išvados negalima pakeisti vien dėl tos aplinkybės, kad darbdavys suteikia gydytojui poilsio vietą, kurioje jis gali būti tol, kol jam nereikia teikti profesinių paslaugų.
65 Be to, reikia pridurti, kad, kaip nusprendė Teisingumo Teismas minėto sprendimo Simap 50 punkte, palyginti su gydytoju, atliekančiu tarnybą pagal iškvietimą, kuri tik reikalauja būti nuolat pasiekiamam, bet jis neturi būti sveikatos priežiūros įstaigoje, tam gydytojui, kuris visą budėjimo laiką turi būti darbdavio žinioje ir jo nurodytoje vietoje, yra taikomi gerokai didesni apribojimai, nes jis atskiriamas nuo savo šeiminės ir socialinės aplinkos ir turi mažiau laivės organizuodamas laiką, kai jam nereikia atlikti savo profesinių pareigų. Šiomis aplinkybėmis darbuotojas, kuris turi būti darbdavio nurodytoje vietoje, negali būti laikomas poilsiaujančiu budėjimo metu, kai jis realiai nevykdo jokios profesinės veiklos.
66 Penkių valstybių narių, kurios pagal Teisingumo Teismo statuto 20 straipsnį pateikė savo pastabas, nuomone, šio aiškinimo negali pakeisti prieštaravimai, susiję su ekonominio ir organizacinio pobūdžio pasekmėmis, kurios kiltų, jei minėtame sprendime Simap pasirinktas sprendimas būtų išplėstas ir pritaikytas pagrindinėje byloje aptariamoms aplinkybėms.
67 Beje, iš Direktyvos 93/104 5 konstatuojamosios dalies matyti, kad „tikslo gerinti darbuotojų saugą, higieną ir sveikatą darbe neturėtų nusverti grynai ekonominės priežastys“.
68 Atsižvelgiant į tai, kas buvo pasakyta, Teisingumo Teismo minėtame sprendime Simap padaryta išvada, kad visas pirmosios pagalbos brigadų gydytojų budėjimo, kurio metu jie turi būti sveikatos priežiūros įstaigoje, laikas turi būti pripažintas darbo laiku Direktyvos 93/104 prasme, neatsižvelgiant į atitinkamų gydytojų realiai suteiktas paslaugas, galioja ir budėjimui, kurį pagal tokią pačią tvarką užtikrina toks gydytojas, kaip antai N. Jaeger, ligoninėje, kurioje dirba.
69 Šiomis aplinkybėmis Direktyvos 93/104 neatitinka pagrindinėje byloje nagrinėjami teisės aktai, pagal kuriuos budėjimo laikas, kai gydytojui faktiškai nereikia atlikti savo profesinių pareigų ir jis gali ilsėtis, tačiau turi likti darbdavio nurodytoje vietoje ir būti jo žinioje, kad prireikus arba paprašytas galėtų teikti savo paslaugas, yra laikomas poilsio laiku.
70 Taigi tik toks aiškinimas atitinka Direktyvos 93/104 tikslą veiksmingai užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą, iš tikrųjų garantuojant jiems teisę į minimalų poilsio laiką. Toks aiškinimas ypač svarbus kalbant apie gydytojus, kurie budi sveikatos priežiūros įstaigose, nes tas laikas, kai jiems nereikia atlikti savo profesinių pareigų skubiais atvejais, konkrečiu atveju gali būti labai trumpas ir (arba) nuolat pertraukiamas, todėl negalima atmesti galimybės, kad ir nesant skubių atvejų, šių gydytojų bus paprašyta stebėti jų priežiūrai patikėtų pacientų būklę arba vykdyti administracinio pobūdžio funkcijas.
71 Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsakymas į pirmąjį ir antrąjį klausimus būtų toks: Direktyva 93/104 turi būti aiškinama taip, jog visą budinčioje tarnyboje („Bereitschaftsdienst“), kurios metu gydytojas turi būti ligoninėje, praleistą laiką reikia laikyti darbo laiku šios direktyvos prasme, net jei tuo metu, kai šiam gydytojui nereikia teikti savo profesinių paslaugų, jis gali ilsėtis savo darbo vietoje, nes šia direktyva draudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos laikas, kai budėjimo metu darbuotojas nevykdo profesinės veiklos, yra laikomas poilsio laiku.
Dėl trečiojo ir ketvirtojo klausimų
72 Trečiuoju ir ketvirtuoju kartu nagrinėtinais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyva 93/104 turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiami valstybės narės teisės aktai, kurie budėjimo, kai gydytojas turi būti ligoninėje, atveju, prireikus remiantis kolektyvine sutartimi arba jos pagrindu sudaryta įmonės kolektyvine sutartimi, leidžia sutrumpinti 11 valandų kasdienio poilsio laiką kompensuojant „darbo laikotarpius, užtikrintus per budėjimą, kitu laiku“.
73 Iš aplinkybių, kuriomis buvo pateikti trečiasis ir ketvirtasis klausimai, matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo abejonių dėl ArbZG 5 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 2 dalies pirmosios pastraipos nuostatų atitikties Direktyvos 93/104 reikalavimams.
74 Šiuo atžvilgiu pirmiausia matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytose nacionalinės teisės aktų nuostatose daromas skirtumas, ar budėjimo metu darbuotojui reikėjo realiai dirbti, ar ne, nes kompensuojamas tik tas budėjimo laikas, kai darbuotojas realiai vykdė profesinę veiklą, o tas laikas, kai darbuotojas nedirbo, yra laikomas poilsio laiku.
75 Kaip matyti iš atsakymo į pirmuosius du klausimus, visą gydytojo ligoninėje, kurioje jis dirba, budėjimo laiką reikia laikyti darbo laiku, neatsižvelgiant į tai, kad šio budėjimo metu darbuotojui realiai nereikia nuolat dirbti. Taigi Direktyvos 93/104 neatitinka valstybės narės teisės aktai, kurie sveikatos priežiūros įstaigoje atliekamo budėjimo metu darbuotojo neveikimo laikotarpius prilygina poilsio laikui Direktyvos 93/104 prasme ir todėl numato kompensacijas tik už tuos laikotarpius, kai atitinkamas gydytojas realiai vykdė profesinę veiklą.
76 Kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gautų naudingą atsakymą, reikia taip pat patikslinti Direktyvos 93/104 reikalavimus dėl poilsio laiko ir pirmiausia išnagrinėti, ar prireikus tokios nacionalinės teisės aktų nuostatos, kaip antai ArbZG 5 straipsnio 3 dalis ir 7 straipsnio 2 dalies pirmoji pastraipa, gali patekti į toje direktyvoje numatytų nukrypti leidžiančių nuostatų taikymo sritį ir kiek jos gali būti taikomos.
77 Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad pagal direktyvos 3 straipsnį kiekvienas darbuotojas turi teisę į minimalų 11 valandų nepertraukiamo kasdienio poilsio laiką per parą.
78 Minėtos direktyvos 6 straipsnis įpareigoja valstybes nares imtis būtinų priemonių ir užtikrinti, kad, atsižvelgiant į būtinybę garantuoti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą, vidutinis darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per kiekvieną septynių dienų laikotarpį nebūtų ilgesnis kaip 48 valandos.
79 Iš šių dviejų nurodytų nuostatų formuluočių matyti, kad jos yra nesuderinamos su pagrindinėje byloje nagrinėjamais nacionalinės teisės aktais, pagal kuriuos leidžiama, kad darbo laikas truktų apie 30 valandas iš eilės, jei budėjimas atliekamas prieš pat įprastą darbą arba iš karto po jo, arba daugiau kaip 50 valandų per savaitę, įskaitant budėjimus. Būtų kitaip tik tuomet, jei minėti teisės aktai patektų į Direktyvoje 93/104 numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo sritį.
80 Šiuo klausimu iš šia direktyva nustatytos sistemos matyti, kad nors jos 15 straipsnis apskritai leidžia taikyti ar priimti nacionalinės teisės aktus, kurie yra palankesni darbuotojų saugos garantijų ir sveikatos apsaugos atžvilgiu, minėtos direktyvos 17 straipsnyje patikslinama, kad valstybės narės arba socialiniai partneriai gali taikyti nukrypti leidžiančias nuostatas tik kai kurių iš išsamiai išvardytų jos nuostatų atžvilgiu.
81 Pirmiausia reikia pažymėti, kad tarp tų nuostatų, nuo kurių nukrypti Direktyva 93/104 aiškiai leidžia, nėra nurodytas jos 2 straipsnis.
82 Ši aplinkybė tik patvirtina šio sprendimo 58 ir 59 punktuose padarytą išvadą, kad valstybės narės negali savo nuožiūra aiškinti minėtame 2 straipsnyje pateiktų sąvokų.
83 Antra, Direktyvos 93/104 6 straipsnis minimas tik šios direktyvos 17 straipsnio 1 dalyje, nors akivaizdu, kad toje nuostatoje nurodytos veiklos rūšys visiškai nesusijusios su ta veikla, kurią vykdo gydytojas užtikrindamas budėjimą, kurio metu jis turi būti ligoninėje.
84 Iš tikrųjų Direktyvos 93/104 18 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje numatyta, kad valstybė narė gali netaikyti 6 straipsnio, jeigu laikosi bendrųjų darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos principų ir vykdo tam tikras toje nuostatoje išvardytas kumuliacines sąlygas.
85 Tačiau, kaip per teismo posėdį aiškiai patvirtino Vokietijos vyriausybė, akivaizdu, kad Vokietijos Federacinė Respublika šia galimybe taikyti nukrypti leidžiančias nuostatas nepasinaudojo.
86 Trečia, Direktyvos 93/104 3 straipsnis, atvirkščiai, yra paminėtas net keliose šios direktyvos 17 straipsnio dalyse ir pirmiausia 2 dalies 2.1 punkte, kurio nuostata yra svarbi pagrindinei bylai, atsižvelgiant į tai, kad jo c papunkčio i įtraukoje minima „veikla, susijusi su nepertraukiamomis paslaugomis <...>, ypač paslaugos, susijusios su priėmimu, gydymu ir (arba) priežiūra, teikiamos ligoninėse arba panašiose įstaigose <...>“.
87 Taigi Direktyva 93/104 pripažįsta ligoninėse ir panašiose įstaigose budinčių brigadų organizacijos ypatumus, nes jos 17 straipsnyje numatytos šiam darbui skirtos nukrypti leidžiančios nuostatos.
88 Minėto sprendimo Simap 45 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad pirmosios pagalbos brigadų gydytojų veiklai gali būti taikomos minėtame straipsnyje nustatytos nukrypti leidžiančios nuostatos, jei yra įvykdytos toje nuostatoje išvardytos sąlygos (žr. minėtos nutarties CIG 31 punktą).
89 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad direktyvos 17 straipsnyje numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos, kaip Direktyva 93/104 nustatytos Bendrijos darbo laiko organizavimo sistemos išimtys, turi būti aiškinamos taip, kad taikomos tik tiek, kiek tai būtina apsaugoti interesus, kuriuos šios nuostatos leidžia apsaugoti.
90 Be to, pagal Direktyvos 93/104 17 straipsnio 2 dalį tokios nukrypti leidžiančios nuostatos, susijusios su šios direktyvos 3 straipsnyje numatyta kasdienio poilsio trukme, taikymas aiškiai siejamas su sąlyga, kad atitinkamiems darbuotojams turi būti suteikiamas lygiavertis kompensuojamojo poilsio laikas, arba išskirtiniais atvejais, kai dėl objektyvių priežasčių suteikti lygiaverčio kompensuojamojo poilsio laiko neįmanoma, tokiems darbuotojams turi būti suteikiama atitinkama apsauga. Pagal minėto 17 straipsnio 3 dalį šios sąlygos taikomos ir toms minėto 3 straipsnio išimtims, kurios gali būti nustatytos kolektyvinėmis sutartimis arba susitarimais, sudarytais nacionaliniu ar regioniniu lygmeniu tarp darbdavių ir darbuotojų, arba pagal juose nustatytas taisykles – kolektyvinėmis sutartimis arba susitarimais, sudarytais žemesniu lygmeniu tarp darbdavių ir darbuotojų.
91 Viena vertus, kaip jau buvo pažymėta šio sprendimo 81 punkte, Direktyvos 93/104 17 straipsnis neleidžia nukrypti nuo jos 2 straipsnyje pateiktų „darbo laiko“ ir „poilsio laiko“ sąvokų, poilsiu laikant tą laiką, kai savo ligoninėje atlikdamas budėjimą gydytojas nedirba, nes visas budėjimo laikas turi būti laikomas darbo laiku minėtos direktyvos prasme.
92 Kita vertus, reikia priminti, kad Direktyva 93/104 siekiama veiksmingai apsaugoti darbuotojų saugą ir sveikatą. Atsižvelgiant į šį pagrindinį tikslą, kiekvienam darbuotojui reikia suteikti atitinkamus poilsio laikotarpius, kurie turi būti ne tik veiksmingi, t. y. per juos atitinkami asmenys galėtų pailsėti nuo dirbant patirto nuovargio, bet ir prevencinio pobūdžio, t. y. kuo labiau sumažintų pavojų, kad bus pakenkta darbuotojų saugai ir sveikatai, kuris gali kilti, jei darbuotojas be būtino poilsio dirbs keletą darbo laikotarpių.
93 Šiuo atžvilgiu iš minėto sprendimo Jungtinė Karalystė prieš Tarybą 15 punkto matyti, kad „saugos“ ir „sveikatos“ sąvokos pagal Sutarties 118a straipsnį, kuris yra Direktyvos 93/104 teisinis pagrindas, turi būti aiškinamos plačiai, kaip apimančios visus veiksnius, ne tik fizinius, bet ir kitus, kurie gali paveikti darbuotojo sveikatą ir saugą jo darbo aplinkoje, ypač kai kuriuos darbo laiko organizavimo aspektus. Tame pačiame minėto sprendimo punkte Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad toks aiškinimas gali būti pagrįstas Pasaulio sveikatos organizacijos, kurios narės yra visos Europos bendrijos valstybės narės, konstitucijos preambule, kurioje sveikata apibrėžiama kaip bendra fizinė, psichinė ir socialinė gerovė, o ne tik kaip ligų nebuvimas.
94 Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, matyti, jog siekiant, kad „lygiavertis kompensuojamojo poilsio laikas“ Direktyvos 93/104 17 straipsnio 2 ir 3 dalių prasme atitiktų šios direktyvos reikalavimus ir tikslą, kaip apibrėžta šio sprendimo 92 punkte, jis turi būti toks, kad jo metu darbuotojui nebūtų nustatyta jokia pareiga darbdaviui, kuri trukdytų jam laisvai ir nepertraukiamai užsiimti tuo, kas atitinka jo interesus, kad būtų neutralizuotas darbo poveikis atitinkamo darbuotojo saugai ir sveikatai. Be to, toks poilsio laikas turi eiti iš karto po to darbo laiko, kurį ketinama kompensuoti, taip siekiant išvengti, kad dėl kelių iš eilės einančių darbo laikotarpių darbuotojas nebūtų nuolat pavargęs ar pervargęs.
95 Siekiant užtikrinti veiksmingą darbuotojo saugos ir sveikatos apsaugą, paprastai turi būti numatyta, kad po darbo laikotarpio visuomet eitų poilsio laikotarpis. Kad galėtų tinkamai pailsėti, darbuotojas turi turėti teisę tam tikrą laiką nebūti savo darbo vietoje, be to, poilsio laikas turi būti nepertraukiamas ir eiti iš karto po darbo laikotarpio, kad darbuotojas galėtų atsipalaiduoti ir pailsėti nuo su jo funkcijų vykdymu susijusio nuovargio. Šis reikalavimas yra būtinas atsižvelgiant į tai, kad, nukrypstant nuo bendrosios taisyklės, normalus dienos darbo laikas yra pratęsiamas užtikrinant budėjimą.
96 Tačiau jei keli darbo laikotarpiai eina vienas po kito, t. y. jei tarp jų nėra nustatyta būtino poilsio laiko, tai gali pakenkti darbuotojui arba gali kilti pavojus, kad bus išnaudotos visos jo fizinės jėgos, taip sukeliant grėsmę jo sveikatai ir saugai, o po šių darbo laikotarpių suteiktas poilsio laikas gali neužtikrinti tinkamos aptariamų interesų apsaugos. Kaip buvo konstatuota šio sprendimo 70 punkte, tokio pavojaus tikimybė yra dar didesnė budėjimo, kurį gydytojas atlieka sveikatos priežiūros įstaigoje, atveju, nes a fortiori tokiu budėjimu yra pratęsiamas normalus darbo laikas.
97 Šiomis aplinkybėmis valstybės narės ar socialiniai partneriai, taikydami Direktyvos 93/104 17 straipsnį, gali pailginti dienos darbo laiką atitinkamai sutrumpindami darbuotojui suteiktą dienos poilsio laiką būtent ligoninėse ir panašiose įstaigose, tačiau tokį prailginimą iš esmės turi kompensuoti suteikdami lygiavertį kompensuojamojo poilsio laiką, kurio trukmė atitiktų sutrumpinimui prilystančių viena po kitos einančių valandų skaičių ir kuriuo darbuotojas turi pasinaudoti prieš pradėdamas kitą darbo laikotarpį. Tai, kad toks poilsio laikas suteikiamas tik „kitu metu“, tiesiogiai nesusijusiu su viršvalandžiais pailgintu darbo laiku, rodo, kad tinkamai neatsižvelgiama į reikalavimą laikytis bendrųjų darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos principų, kurie yra Bendrijos darbo laiko organizavimo sistemos pagrindas.
98 Taigi tik išskirtinėmis aplinkybėmis 17 straipsnis leidžia, kad darbuotojui būtų suteikta „kita atitinkama apsauga“, kai dėl objektyvių priežasčių yra neįmanoma suteikti lygiaverčio kompensuojamojo poilsio laiko.
99 Tačiau visiškai nebuvo teigiama ar tvirtinama, kad taip yra pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų atveju.
100 Be to, sutrumpinti 11 valandų nepertraukiamo dienos poilsio laiką Direktyvoje 93/104 leidžiama tik esant tam tikroms aplinkybėms ir laikantis tam tikrų sąlygų, tačiau jokiu būdu šia nuostata negali būti pasinaudota siekiant viršyti maksimalų savaitės darbo laiką, kuris yra nustatytas šios direktyvos 6 straipsnyje, t. y. per kiekvieną septynių dienų laikotarpį verčiant darbuotoją vykdyti savo veiklą daugiau kaip vidutiniškai 48 valandas, įskaitant viršvalandžius, net jei tokia veikla apima budėjimą, kai darbuotojas, nors ir būdamas savo darbo vietoje, realiai savo profesinės veiklos nevykdo.
101 Kaip jau buvo pažymėta šio sprendimo 83 punkte, 17 straipsnis neleidžia nukrypti nuo 6 straipsnio pagrindinėje byloje aptariamos veiklos atžvilgiu.
102 Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad ArbZG 5 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 2 dalies pirmosios pastraipos nepatenka į Direktyvoje 93/104 numatytų nukrypti leidžiančių nuostatų taikymo sritį.
103 Šiomis aplinkybėmis į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyva 93/104 turi būti aiškinama taip:
– tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, šia direktyva draudžiami valstybės narės teisės aktai, kurie budėjimo, kai gydytojas turi būti ligoninėje, atveju, prireikus remiantis kolektyvine sutartimi arba jos pagrindu sudaryta įmonės kolektyvine sutartimi, leidžia kompensuoti tik tą budėjimo laiką, kai darbuotojas realiai vykdė savo profesinę veiklą,
– kad būtų galima taikyti šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalies 2.1 punkto c papunkčio i įtraukoje numatytas nukrypti leidžiančias nuostatas, 11 valandų nepertraukiamo dienos poilsio laiką galima sutrumpinti dėl budėjimo, kuris prisideda prie normalaus darbo laiko, su sąlyga, kad atitinkamiems darbuotojams iš karto po tokio darbo laikotarpio suteikiamas lygiavertis kompensuojamojo poilsio laikas,
– be kita ko, dėl tokio dienos poilsio laiko sutrumpinimo bet kuriuo atveju negalima viršyti minėtos direktyvos 6 straipsnyje nustatyto maksimalaus savaitės darbo laiko.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
104 Vokietijos, Danijos, Prancūzijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybių bei Komisijos, kurios pateikė Teisingumo Teismui savo pastabas, išlaidos nėra atlygintinos. Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas.
Remdamasis šiais motyvais,
TEISINGUMO TEISMAS,
atsakydamas į Landesarbeitsgericht Schleswig-Holstein 2002 m. kovo 12 d. Nutartimi, iš dalies pakeistos 2002 m. kovo 25 d. Nutartimi, jam pateikus klausimus nusprendžia:
1. 1993 m. lapkričio 23 d. Tarybos direktyva 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų turi būti aiškinama taip, kad visą budinčioje tarnyboje („Bereitschaftsdienst“), kurios metu gydytojas turi būti ligoninėje, praleistą laiką reikia laikyti darbo laiku šios direktyvos prasme, net jei tuo metu, kai šiam gydytojui nereikia teikti profesinių paslaugų, jis gali ilsėtis savo darbo vietoje, nes šia direktyva draudžiami valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos laikas, kai budėjimo metu darbuotojas nevykdo profesinės veiklos, yra laikomas poilsio laiku.
2. Direktyva 93/104 taip pat turi būti aiškinama taip:
– tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, šia direktyva draudžiami valstybės narės teisės aktai, kurie budėjimo, kai gydytojas turi būti ligoninėje, atveju, prireikus remiantis kolektyvine sutartimi arba jos pagrindu sudaryta įmonės kolektyvine sutartimi, leidžia kompensuoti tik tą budėjimo laiką, kai darbuotojas realiai vykdė savo profesinę veiklą,
– kad būtų galima taikyti šios direktyvos 17 straipsnio 2 dalies 2.1 punkto c papunkčio i įtraukoje numatytas nukrypti leidžiančias nuostatas, 11 valandų nepertraukiamo dienos poilsio laiką galima sutrumpinti dėl budėjimo, kuris prisideda prie normalaus darbo laiko, su sąlyga, kad atitinkamiems darbuotojams iš karto po tokio darbo laikotarpio suteikiamas lygiavertis kompensuojamojo poilsio laikas,
– be kita ko, dėl tokio dienos poilsio laiko sutrumpinimo bet kuriuo atveju negalima viršyti minėtos direktyvos 6 straipsnyje nustatyto maksimalaus savaitės darbo laiko.
Rodríguez Iglesias | Wathelet | Schintgen |
Colneric | von Bahr | Cunha Rodrigues |
Paskelbta 2003 m. rugsėjo 9 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
R. Grass | | G. C. Rodríguez Iglesias |