TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija)
SPRENDIMAS
2008 m. liepos 10 d.(*)
„Sąjungos pilietybė – EB 18 straipsnis – Direktyva 2004/38/EB – Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisė laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje“
Byloje C‑33/07
dėl Tribunalul Dâmboviţa (Rumunija) 2007 m. sausio 17 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2007 m. sausio 24 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Ministerul Administraţiei şi Internelor – Direcţia Generală de Paşapoarte Bucureşti
prieš
Gheorghe Jipa
TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas P. Jann, teisėjai A. Tizzano (pranešėjas), A. Borg Barthet, M. Ilešič ir E. Levits,
generalinis advokatas J. Mazák,
kancleris R. Grass,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Rumunijos vyriausybės, atstovaujamos E. Ganea,
– Graikijos vyriausybės, atstovaujamos E. Skandalou ir G. Papagianni,
– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos D. Maidani ir I. Trifa,
susipažinęs su 2008 m. vasario 14 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su EB 18 straipsnio ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, p. 77, klaidų ištaisymas OL L 229, p. 35), 27 straipsnio išaiškinimu.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant bylą, susijusią su Ministerul Administraţiei şi Internelor – Direcţia Generală de Paşapoarte Bucureşti (Administracijos ir vidaus reikalų ministerijos Bukarešto pasų generalinis direktoratas, toliau – Ministerul) pateiktu prašymu, kad Tribunalul Dâmboviţa priimtų sprendimą uždrausti Rumunijos piliečiui G. Jipa vykti į Belgiją daugiausia trejų metų laikotarpiu.
Teisinis pagrindas
Bendrijos teisės aktai
3 Direktyvos 2004/38 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„1. Nepažeidžiant nuostatų dėl kelionės dokumentų, taikomų nacionaliniam pasienio patikrinimui, visi Sąjungos piliečiai, turintys galiojančią tapatybės kortelę ar pasą, ir jų šeimos nariai, kurie nėra valstybės narės piliečiai ir turi galiojantį pasą, turi teisę išvažiuoti iš valstybės narės teritorijos į kitą valstybę narę.“
4 Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Laikydamosi šio skyriaus nuostatų valstybės narės gali apriboti Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių, neatsižvelgiant į pilietybę, judėjimo ir gyvenimo šalyje laisvę dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos apsaugos priežasčių. Šiomis priežastimis negalima remtis siekiant ekonominių tikslų.
2. Priemonės, kurių imtasi dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių, turi atitikti proporcingumo principą ir būti grindžiamos vien atitinkamo asmens elgesiu. Ankstesni kriminaliniai nusikaltimai patys savaime negali būti tokių priemonių ėmimosi pagrindas.
Atitinkamo asmens elgesys turi kelti tikrą, dabartinį ir pakankamai rimtą pavojų, pažeidžiantį vieną iš pagrindinių visuomenės interesų. Pateisinimai, kurie nėra susiję su atvejo aplinkybėmis arba grindžiami bendrosios prevencijos sumetimais, nėra priimtini.“ (Pataisytas vertimas)
Nacionalinės teisės aktai
5 1995 m. Belgijos Karalystės, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės bei Nyderlandų Karalystės vyriausybių ir Rumunijos vyriausybės susitarimo dėl nelegaliai esančių asmenų priėmimo atgal (readmisijos), patvirtinto Rumunijos vyriausybės dekretu Nr. 825/1995 (Monitorul Oficial al României, Nr. 241, 1995 spalio 20 d.), (toliau – Readmisijos susitarimas) 1 straipsnyje numatyta:
„Rumunijos vyriausybė Belgijos, Liuksemburgo ar Nyderlandų vyriausybių prašymu ir be jokių formalumų priima atgal į savo valstybės teritoriją bet kurį asmenį, kuris neatitinka arba nebeatitinka Belgijos, Liuksemburgo ar Nyderlandų teritorijoje galiojančių atvykimo ar buvimo joje sąlygų, jei įrodoma arba numanoma, kad toks asmuo yra Rumunijos pilietis.“
6 Pagrindinės bylos aplinkybių atsiradimo momentu galiojusios redakcijos 2005 m. liepos 20 d. Įstatymo Nr. 248 dėl Rumunijos piliečių laisvo judėjimo užsienyje tvarkos (Monitorul Oficial al României, Nr. 682, 2005 m. liepos 29 d., toliau – Įstatymas Nr. 248/2005) 3 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatyta:
„1. Riboti Rumunijos piliečių teisės laisvai judėti užsienyje įgyvendinimą galima tik laikinai šio įstatymo numatytais atvejais ir sąlygomis; toks ribojimas apima šios teisės įgyvendinimo suspendavimą arba prireikus apribojimą.
<...>
3. Rumunijos piliečių teisės laisvai judėti užsienyje įgyvendinimo apribojimą sudaro laikinas draudimas vykti į tam tikras valstybes, kurį nustato kompetentingos Rumunijos valdžios institucijos šio įstatymo numatytomis sąlygomis.“
7 Įstatymo Nr. 248/2005 38 straipsnyje sakoma:
„Rumunijos piliečių teisės laisvai judėti užsienyje įgyvendinimo apribojimas gali būti numatytas ne ilgiau kaip trejiems metams ir tik šiais atvejais:
a) asmens, kuris buvo repatrijuotas iš tam tikros valstybės pagal Readmisijos susitarimą, sudarytą tarp Rumunijos ir tos valstybės;
b) asmens, kurio buvimas tam tikros valstybės teritorijoje dėl veiklos, kurią jis atlieka ar gali atlikti, gali daryti didelės žalos Rumunijos interesams arba, nelygu atvejis, dvišaliams Rumunijos ir tos valstybės santykiams.“
8 Įstatymo Nr. 248/2005 39 straipsnyje numatyta:
„38 straipsnio a punkte numatytu atveju atitinkamą priemonę, susijusią su valstybe, iš kurios teritorijos asmuo buvo repatrijuotas, Pasų generalinio direktorato prašymu priima to asmens gyvenamosios vietos teismas arba tuo atveju, kai asmens gyvenamoji vieta yra užsienyje, – Tribunalul Bucureşti.“
Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai
9 G. Jipa 2006 m. rugsėjo 10 d. išvyko iš Rumunijos į Belgijos Karalystės teritoriją. 2006 m. lapkričio 26 d. dėl „nelegalaus buvimo“ šioje valstybėje narėje jis buvo repatrijuotas į Rumuniją pagal Readmisijos susitarimo nuostatas.
10 2007 m. sausio 11 d.Ministerul pateikė prašymą Tribunalul Dâmboviţa, kad šis pagal Įstatymo Nr. 248/2005 38 ir 39 straipsnius priimtų priemonę, draudžiančią G. Jipa vykti į Belgiją laikotarpiu, kuris gali trukti iki trejų metų.
11 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Ministerul prašyme nenurodytas „nelegalus buvimas“, lėmęs G. Jipa readmisiją.
12 Šiomis aplinkybėmis Tribunalul Dâmboviţa nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar EB 18 straipsnis <...> turi būti aiškinamas kaip draudžiantis Rumunijoje taikomomis teisės nuostatomis (Įstatymo Nr. 248/2005 <...> 38 ir 39 straipsniais) sudaryti kliūtis laisvam asmenų judėjimui?
2. a) Ar <...> Įstatymo Nr. 248/2005 38 ir 39 straipsniai, varžantys asmens (Rumunijos, o dabar jau ir Europos Sąjungos piliečio) laisvę judėti kitoje valstybėje narėje (šioje byloje – Europos Sąjungos narėje), yra EB 18 straipsnyje numatyta kliūtis laisvam asmenų judėjimui?
b) Ar Europos Sąjungos valstybė narė (šiuo atveju Rumunija) gali apriboti laisvą savo piliečių judėjimą kitos valstybės narės teritorijoje?
3. a) Ar „nelegalus buvimas“ pagal nacionalinę nuostatą – (Rumunijos) vyriausybės dekretą Nr. 825/1995 dėl (Readmisijos susitarimo) patvirtinimo (kurios pagrindu buvo nuspręsta repatrijuoti į Rumuniją „nelegaliai gyvenusį“ atsakovą) patenka į Direktyvos 2004/38 27 straipsnyje numatytas „viešosios tvarkos“ ar „visuomenės saugumo“ priežastis ir ar dėl to galima apriboti tokio asmens judėjimo laisvę?
b) Jeigu į pirmesnį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar Direktyvos 2004/38 <...> 27 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės gali automatiškai nustatyti Europos Sąjungos piliečio teisės laisvai judėti ir gyventi apribojimus dėl „viešosios tvarkos“ ir „visuomenės saugumo“ priežasčių, nepatikrinusios atitinkamo asmens elgesio?“
13 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, manydamas, kad šie klausimai reikalauja skubaus Teisingumo Teismo atsakymo atsižvelgiant į tai, kad G. Jipa turi galėti įgyvendinti savo teisę laisvai judėti arba kuo greičiau sužinoti, ar jis šia teise gali naudotis tik ribotai, paprašė Teisingumo Teismo prašymui priimti prejudicinį sprendimą taikyti pagreitintą procedūrą, numatytą Procedūros reglamento 104a straipsnio pirmojoje pastraipoje.
14 Teisingumo Teismo pirmininkas 2007 m. balandžio 3 d. Nutartimi atmetė šį prašymą, remdamasis tuo, kad 104a straipsnio pirmojoje pastraipoje numatytos sąlygos nėra įvykdytos.
Dėl prejudicinių klausimų
15 Klausimais, kuriuos tikslinga nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar EB 18 straipsnis ir Direktyvos 2004/38 27 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, leidžiančius varžyti valstybės narės piliečio teisę vykti į kitos valstybės narės teritoriją, visų pirma remiantis tuo, kad jis anksčiau buvo iš jos repatrijuotas dėl „nelegalaus buvimo“ toje valstybėje narėje.
16 Rašytinėse pastabose Teisingumo Teismui Rumunijos ir Graikijos vyriausybės bei Europos Bendrijų Komisija sutaria, kad į šiuos klausimus reikia atsakyti teigiamai.
17 Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia pažymėti, jog G. Jipa, kaip Rumunijos pilietis, pagal EB 17 straipsnio 1 dalį yra Sąjungos pilietis, todėl gali remtis tokį statusą turintiems asmenims suteiktomis teisėmis, taip pat prieš savo kilmės valstybę narę, ir visų pirma EB 18 straipsniu suteikta teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Grzelczyk, C‑184/99, Rink. p. I‑6193, 31–33 punktus; 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo Tas‑Hagen ir Tas, C‑192/05, Rink. p. I‑10451, 19 punktą bei 2007 m. spalio 23 d. Sprendimo Morgan ir Bucher, C‑11/06 ir C‑12/06, Rink. p. I‑9161, 22 ir 23 punktus).
18 Taip pat reikia pažymėti, kad teisė laisvai judėti, kaip savo išvados 35 punkte nurodė generalinis advokatas, apima tiek Europos Sąjungos piliečių teisę atvykti į valstybę narę, kuri nėra jų kilmės valstybė narė, tiek teisę išvykti iš pastarosios. Kaip Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, EB sutarties garantuojamos pagrindinės laisvės netektų prasmės, jei kilmės valstybė narė galėtų be pateisinamos priežasties uždrausti savo piliečiams išvykti iš jos teritorijos į kitos valstybės narės teritoriją (pagal analogiją įsisteigimo laisvės ir laisvo darbuotojų judėjimo klausimais žr. 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Daily Mail ir General Trust, 81/87, Rink. p. 5483, 16 punktą; 1994 m. liepos 14 d. Sprendimo Peralta, C‑379/92, Rink. p. I‑3453, 31 punktą ir 1995 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Bosman, C‑415/93, Rink. p. I‑4921, 97 punktą).
19 Beje, Direktyvos 2004/38 4 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatyta, kad visi Sąjungos piliečiai, turintys galiojančią tapatybės kortelę ar pasą, turi teisę išvažiuoti iš valstybės narės teritorijos į kitą valstybę narę.
20 Iš to išplaukia, kad tokiai situacijai, kokioje atsidūrė atsakovas pagrindinėje byloje ir kokia apibūdinta šio sprendimo 9 ir 10 punktuose, taikytina Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybėse narėse.
21 Galiausiai reikia priminti, kad Sąjungos piliečių teisė laisvai judėti nėra besąlygiška ir jai gali būti taikomi Sutartyje ir jai įgyvendinti priimtose nuostatose nustatyti apribojimai bei sąlygos (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2000 m. balandžio 11 d. Sprendimo Kaba, C‑356/98, Rink. p. I‑2623, 30 punktą; 2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Kaba, C‑466/00, Rink. p. I‑2219, 46 punktą ir 2008 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C‑398/06, Rink. p. I‑0000, 27 punktą).
22 Pagrindinėje byloje šie apribojimai ir sąlygos visų pirma kyla iš Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 1 dalies, kuria valstybėms narėms leidžiama riboti Sąjungos piliečių ar jų šeimų narių judėjimo laisvę, be kita ko, dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių.
23 Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas visuomet pažymėdavo, kad nors valstybės narės, atsižvelgdamos į savo nacionalinius poreikius, kurie gali skirtis, nelygu valstybė narė ir laikotarpis, iš esmės gali laisvai apibrėžti viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo reikalavimus, vis dėlto Bendrijos kontekste šie reikalavimai, visų pirma kaip leidžiančios nukrypti nuo pagrindinio laisvo asmenų judėjimo principo nuostatos pateisinimas, turi būti suprantami siaurai, taip, kad kiekviena valstybė narė be Europos bendrijos institucijų kontrolės negalėtų vienašališkai nustatyti jų aprėpties (šiuo klausimu žr. 1975 m. spalio 28 d. Sprendimo Rutili, 36/75, Rink. p. 1219, 26 ir 27 punktus; 1977 m. spalio 27 d. Sprendimo Bouchereau, 30/77, Rink. p. 1999, 33 ir 34 punktus; 2000 m. kovo 14 d. Sprendimo Église de scientologie, C‑54/99, Rink. p. I‑1335, 17 punktą ir 2004 m. spalio 14 d. Sprendimo Omega, C‑36/02, Rink. p. I‑9609, 30 ir 31 punktus). Šiuo atžvilgiu teismo praktikoje nustatyta, kad viešosios tvarkos sąvoka bet kuriuo atveju reiškia, kad, be socialinės tvarkos sutrikdymo, kurį sukelia bet koks įstatymo pažeidimas, kyla reali, dabartinė ir pakankamai didelė grėsmė pagrindiniam visuomenės interesui (žr., be kita ko, pirmiau minėtų sprendimų Rutili 28 punktą ir Bouchereau 35 punktą bei 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Orfanopoulos ir Oliveri, C‑482/01 ir C‑493/01, Rink. p. I‑5257, 66 punktą).
24 Tokie reikalavimai, taikomi leidžiančioms nukrypti nuo šio pagrindinio principo nuostatoms, kuriomis gali remtis valstybė narė, visų pirma reiškia, kaip matyti iš Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalies, jog tam, kad viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo priemonės būtų pateisinamos, jos turi būti grindžiamos vien atitinkamo asmens elgesiu, o su konkrečiu nagrinėjamu atveju tiesiogiai nesusiję arba bendros prevencijos sumetimais grindžiami pateisinimai negali būti priimtini.
25 Reikia pridurti, kad naudojimąsi teise laisvai judėti ribojančios priemonės, kaip teisingai pastebėjo Rumunijos vyriausybė, Komisija bei generalinis advokatas savo išvados 43 punkte, turi būti imtasi dėl priežasčių, susijusių su valstybės narės, kuri imasi tos priemonės, viešosios tvarkos apsauga arba visuomenės saugumu. Taigi tokios priemonės negalima grįsti vien kitos valstybės narės nurodytomis priežastimis, kuriomis norėta pateisinti, kaip pagrindinėje byloje, sprendimą išsiųsti Bendrijos pilietį iš tos kitos valstybės teritorijos; vis dėlto tai nepanaikina kompetentingos nacionalinės institucijos galimybės atsižvelgti į tokias priežastis, kai ši atlieka vertinimą siekdama priimti judėjimo laisvę ribojančią priemonę (pagal analogiją žr. 2006 m. sausio 31 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑503/03, Rink. p. I‑1097, 53 punktą).
26 Kitaip tariant, tokioje situacijoje, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, Sąjungos piliečio kilmės valstybė narė, norėdama apriboti šio piliečio teisę laisvai judėti, gali atsižvelgti į aplinkybę, jog jo atžvilgiu buvo pritaikyta priemonė repatrijuoti jį iš kitos valstybės narės teritorijos, kurioje jis buvo neteisėtai, tačiau tik tiek, kiek jo asmeninis elgesys kelia realią, dabartinę ir pakankamai rimtą grėsmę pagrindiniam visuomenės interesui.
27 Tačiau nepanašu, kad situacija, dėl kurios kilo ginčas pagrindinėje byloje, atitinka šio sprendimo 22–26 punktuose minėtus reikalavimus. Ypač iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo Teisingumo Teismui perduotos bylos medžiagos ir iš Rumunijos vyriausybės rašytinių pastabų matyti, jog Ministerul prašymas apriboti G. Jipa teisę laisvai judėti grindžiamas vien repatriacijos iš Belgijos Karalystės priemone, kurios imtasi šio asmens atžvilgiu dėl jo „nelegalaus buvimo“ šioje valstybėje narėje, neatlikus jokio konkretaus suinteresuotojo asmens elgesio įvertinimo ir nenurodant jokios jo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Be to, Rumunijos vyriausybė pažymi, jog Belgijos valdžios institucijų sprendimas, kuriuo įsakyta repatrijuoti G. Jipa, taip pat nebuvo pagrįstas viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežastimis.
28 Tačiau šiuo atžvilgiu būtinas išvadas turi padaryti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, kuriomis pagrindinėje byloje buvo pagrįstas Ministerul prašymas apriboti G. Jipa išvykimo teisę.
29 Atlikdamas tokį vertinimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat turės nustatyti, ar minėtas teisės išvykti apribojimas yra tinkamas užtikrinti juo siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti. Iš Direktyvos 2004/38 27 straipsnio 2 dalies bei iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad teisę laisvai judėti ribojanti priemonė gali būti pateisinama, tik jeigu ji atitinka proporcingumo principą (šiuo klausimu žr., be kita ko, 1993 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimo Alluè ir kt., C‑259/91, C‑331/91 ir C‑332/91, Rink. p. I‑4309, 15 punktą; 2002 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Baumbast ir R, C‑413/99, Rink. p. I‑7091, 91 punktą ir 2002 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Oteiza Olazabal, C‑100/01, Rink. p. I‑10981, 43 punktą).
30 Todėl į pateiktus klausimus reikia atsakyti, jog EB 18 straipsnis ir Direktyvos 2004/38 27 straipsnis nedraudžia nacionalinės teisės aktų, leidžiančių riboti valstybės narės piliečio teisę vykti į kitos valstybės narės teritoriją, visų pirma remiantis tuo, kad jis anksčiau buvo iš jos repatrijuotas dėl „nelegalaus buvimo“ toje valstybėje, tačiau su sąlyga, kad, pirma, šio piliečio asmeninis elgesys kelia realią, dabartinę ir pakankamai didelę grėsmę pagrindiniam visuomenės interesui ir, antra, numatyta ribojanti priemonė yra tinkama užtikrinti ja siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip yra jo nagrinėjamoje byloje.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
31 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:
EB 18 straipsnis ir 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, 27 straipsnis nedraudžia nacionalinės teisės aktų, leidžiančių riboti valstybės narės piliečio teisę vykti į kitos valstybės narės teritoriją, visų pirma remiantis tuo, kad jis anksčiau buvo iš jos repatrijuotas dėl „nelegalaus buvimo“ toje valstybėje, tačiau su sąlyga, kad, pirma, šio piliečio asmeninis elgesys kelia realią, dabartinę ir pakankamai didelę grėsmę pagrindiniam visuomenės interesui ir, antra, numatyta ribojanti priemonė yra tinkama užtikrinti ja siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip yra jo nagrinėjamoje byloje.
Parašai.