GENERALINIO ADVOKATO
PEDRO CRUZ VILLALÓN IŠVADA,
pateikta 2014 m. sausio 9 d.(1)
Byla C‑435/12
ACI Adam BV,
Alpha International BV,
AVC Nederland BV,
BAS Computers & Componenten BV,
Despec BV,
Dexxon Data Media and Storage BV,
Fuji Magnetics Nederland,
Imation Europe BV,
Maxell Benelux BV,
Philips Consumer Electronics BV,
Sony Benelux BV,
Verbatim GmbH
prieš
Stichting de Thuiskopie,
Stichting Onderhandelingen Thuiskopie vergoeding
(Hoge Raad der Nederlanden (Nyderlandai) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Intelektinė nuosavybė – Autorių teisės ir gretutinės teisės – Direktyva 2001/29/EB – Autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimas – Išimtinė atgaminimo teisė –5 straipsnio 2 dalies b punktas –5 straipsnio 5 dalis – Išimtys ir apribojimai – Kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis – Taikymo sritis – Atgaminimas iš neteisėto šaltinio – Mokestis už kopijavimą asmeniniam naudojimui – Direktyva 2004/48/EB – Intelektinės nuosavybės teisių gynimas –14 straipsnis – Teismo išlaidos – Taikymo sritis“
1. Šioje byloje į Teisingumo Teismą kreiptasi dėl naujų prejudicinių klausimų, iš esmės susijusių su 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo(2), o konkrečiau kalbant – jos 5 straipsnio 2 dalies b punkto, pagal kurį valstybėms narėms leidžiama nustatyti išimtinės autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojų(3) kopijavimo asmeniniam naudojimui teisės išimtis, aiškinimo.
2. Pagrindiniu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudiciniu klausimu konkrečiai siekiama sužinoti, ar kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį galima taikyti tik atgaminimui iš teisėtų šaltinių ir ar mokestį už kopijavimą asmeniniam naudojimui galima apskaičiuoti ir rinkti tik už atgaminimą iš teisėtų šaltinių(4).
3. Taigi tai yra Direktyvos 2001/29 aiškinimo klausimas(5), kuris kyla daugeliui nacionalinių teismų ir kurį kai kuriose valstybėse narėse sprendė arba nacionalinis įstatymų leidėjas(6), arba nacionaliniai teismai(7), tačiau į kurį dar nėra atsakęs Teisingumo Teismas(8) ir kuris išlieka prieštaringai vertinamas doktrinoje(9), todėl yra svarbus.
4. Šis klausimas dar svarbesnis dėl to, kad kai kurios pagrindinių bylų šalys, kaip ir doktrinai atstovaujanti šalis, kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį pateikia kaip žalos, teisių turėtojų patirtos dėl draudžiamo kūrinių ir saugomų objektų platinimo internetu, kompensavimo būdą – bent jau tais atvejais, kai nėra techninių priemonių, kuriomis būtų galima veiksmingai kovoti su piratavimu.
I – Teisinis pagrindas
A – Tarptautinė teisė
5. Pagrindinei bylai išspręsti svarbios trys tarptautinės konvencijos. Pirmoji ir pagrindinė – 1886 m. rugsėjo 9 d. Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos, paskutinį kartą peržiūrėta 1971 m. liepos 24 d. Paryžiaus aktu ir keista 1979 m. liepos 28 d. (toliau – Berno konvencija) (10)(11).
6. Kitos dvi konvencijos yra, pirma, 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu patvirtintos ir Marakeše pasirašytos sutarties, įsteigiančios Pasaulio prekybos organizaciją (PPO), 1 C priede nurodytas susitarimas dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba(12), ir, antra, 1996 m. gruodžio 20 d. Ženevoje priimta Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos autorių teisių sutartis, patvirtinta 2000 m. kovo 16 d. Tarybos sprendimu 2000/278/EB dėl PINO autorių teisių sutarties ir PINO atlikimų ir fonogramų sutarties patvirtinimo Europos bendrijos vardu(13), kurios nuostatose daromos nuorodos į Berno konvenciją(14).
B – Sąjungos teisė
7. Prejudiciniai klausimai susiję, viena vertus, su Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto ir 5 straipsnio 5 dalies(15) aiškinimu ir, antra vertus, su 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo(16), ypač jos 14 straipsnio, aiškinimu. Prireikus reikšmingų nuostatų tekstas bus cituojamas toliau, nagrinėjant argumentus.
C – Nyderlandų teisė
8. Nyderlandų autorių teisių įstatymo (toliau – ATĮ) 1 straipsnyje literatūros, mokslo ar meno kūrinio autoriui arba jo teisių perėmėjams pripažįstama išimtinė teisė, be kita ko, atgaminti šį kūrinį, išskyrus įstatyme numatytus apribojimus. Šiuo atveju ATĮ yra nuostatos, kuriomis nustatyta kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis ir teisingas atlyginimas, t. y. mokestis už kopijavimą asmeniniam naudojimui, kaip atlygis.
9. ATĮ 16c straipsnio 1 dalyje, kuria perkeliamas Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktas, numatyta:
„Autoriaus teisė į literatūros, mokslo arba meno kūrinį nepažeidžiama jį ar jo dalį atgaminant laikmenoje, kuri skirta šiam kūriniui atkurti, jeigu kopijuojama neturint tiesioginio arba netiesioginio komercinio tikslo ir tik fizinio asmens, kuris pasigamina kopiją, studijoms arba asmeniniam naudojimui.“
10. ATĮ 16c straipsnio 2 dalyje numatyta:
„Už atgaminimą, kaip tai suprantama pagal [16c straipsnio 1 dalį], kūrinio autoriui arba jo teisių perėmėjui mokamas teisingas atlyginimas. Jį privalo mokėti 1 dalyje nurodytų laikmenų gamintojas arba importuotojas.“
11. Be to, Nyderlandų civilinio proceso kodekso 1019h straipsnyje, kuriuo perkeltas Direktyvos 2004/48 14 straipsnis, numatyta:
„Prireikus, nukrypstant nuo Pirmosios knygos antro skyriaus dvylikto skirsnio antros pastraipos ir 843a straipsnio 1 dalies, pralaimėjusioji šalis padengia pagrįstas ir proporcingas bylą laimėjusios šalies patirtas bylinėjimosi ir kitas išlaidas, jeigu tai neprieštarauja teisingumui.“
II – Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės
12. Atsakovės pagrindinėje byloje yra Stichting de Thuiskopie, agentūra, atsakinga už ATĮ 16c straipsnio 2 dalyje numatyto mokesčio už kopijavimą asmeniniam naudojimui surinkimą ir jo paskirstymą, ir Stichting Onderhandelingen Thuiskopie vergoeding(17), agentūra, nustatanti mokesčio už kopijavimą asmeniniam naudojimui dydį.
13. Įmonės ieškovės pagrindinėje byloje yra laikmenų, skirtų kūriniams atgaminti, kaip tai suprantama pagal ATĮ 16c straipsnio 1 dalį, importuotojos ir (arba) gamintojos, kurios dėl to privalo mokėti mokestį už kopijavimą asmeniniam naudojimui.
14. Manydamos, kad mokestis už kopijavimą asmeniniam naudojimui yra skirtas tik atlyginti žalai, teisių turėtojų patirtai dėl atgaminimo veiksmų, kurie patenka į ATĮ 16c straipsnio 1 dalies taikymo sritį, minėtos ieškovės pagrindinėje byloje Rechtbank te ʼs‑Gravenhage iškėlė bylą Stichting de Thuiskopie ir SONT ir teigė, kad mokesčio už kopijavimą asmeniniam naudojimui dydis neturėtų būti apskaičiuojamas atsižvelgiant į žalą, patirtą dėl kūrinių kopijavimo iš neteisėtų šaltinių, pažeidžiant autorių teises.
15. Rechtbank te ʼs‑Gravenhage atmetė ieškovių pagrindinėje byloje reikalavimus 2008 m. birželio 25 d. sprendimu(18).
16. Gerechtshof te ʼs-Gravenhage buvo pateiktas apeliacinis skundas, o jį šis teismas irgi atmetė 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimu(19), nusprendęs, kad ATĮ 16c straipsnyje numatytas teisingas atlyginimas skirtas atlyginti žalai, teisių turėtojų patirtai dėl atgaminimo veiksmų, kurie patenka į minėtos nuostatos taikymo sritį.
17. Pažymėtina, kad iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aišku, jog Gerechtshof te ʼs-Gravenhage nusprendė, kad nei Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte, nei ATĮ 16c straipsnyje nedaromas skirtumas pagal atgaminimo šaltinį. Tačiau iš ATĮ parengiamųjų dokumentų matyti, kad jo 16c straipsnį reikėtų aiškinti taip, kad pagal jį leidžiama atgaminti iš neteisėto šaltinio tol, kol nėra techninių priemonių, kuriomis būtų galima kovoti su neteisėtu kopijavimu asmeniniam naudojimui. Iš tiesų buvo manoma, kad tokia tvarka, pagal kurią nedraudžiama atgaminti iš neteisėtų šaltinių ir nustatoma, kad už tokį kopijavimą asmeniniam naudojimui bus renkamas mokestis, bus geriau užtikrinama teisių turėtojų interesų apsauga ir jie nepagrįstai nepažeidžiami, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 5 dalį.
18. Ieškovės pagrindinėje byloje dėl šio Gerechtshof te ʼs-Gravenhage sprendimo pateikė kasacinį skundą Hoge Raad der Nederlanden. Stichting de Thuiskopie pateikė Hoge Raad der Nederlanden priešpriešinį kasacinį skundą.
III – Prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme
19. Šiomis aplinkybėmis Hoge Raad der Nederlanden nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar direktyvos [2001/29] 5 straipsnio 2 dalies pradžia ir b punktas, prireikus siejamas su 5 straipsnio 5 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad jame nurodyta autorių teisių išimtis taikoma šioje nuostatoje nurodytus reikalavimus atitinkančiam atgaminimui, neatsižvelgiant į tai, ar atgamintus kūrinio egzempliorius atitinkamas fizinis asmuo įsigijo teisėtai, t. y. nepažeisdamas autorių teisių turėtojų teisių, o gal ši išimtis taikytina tik atgaminimui iš egzempliorių, kuriuos atitinkamas fizinis asmuo įsigijo nepažeisdamas autorių teisių?
2. a) Jeigu į pirmąjį klausimą bus atsakyta taip, kaip nurodyta jo pabaigoje, ar, taikant „trijų pakopų testo“ taisyklę pagal direktyvos [2001/29] 5 straipsnio 5 dalį, gali būti išplėsta 5 straipsnio 2 dalyje numatytos išimties taikymo sritis, o gal taikant minėtą taisyklę šios išimties taikymo sritis gali būti tik susiaurinta?
2. b) Jeigu į pirmąjį klausimą bus atsakyta taip, kaip nurodyta jo pabaigoje, ar nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią fizinis asmuo už atgaminimą asmeniniam naudojimui be jokių tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų turi sumokėti tinkamą atlyginimą, neatsižvelgiant į tai, ar atitinkamas atgaminimas pagal Direktyvos [2001/29] 5 straipsnio 2 dalį yra teisėtas, ir kuria nepažeidžiama teisių turėtojo teisė uždrausti atgaminti ir neribojama jo teisė į žalos atlyginimą, pažeidžiamas [minėtos direktyvos] 5 straipsnis arba kuri nors kita Sąjungos teisės nuostata?
Ar atsakant į šį klausimą, atsižvelgiant į „trijų pakopų testo“ taisyklę pagal direktyvos [2001/29] 5 straipsnio 5 dalį, svarbu tai, kad (dar) nėra techninių priemonių kovoti su neteisėtu kopijavimu asmeniniam naudojimui?
3. Ar Direktyva 2004/48 taikytina tokioje byloje kaip pagrindinė, kurioje po to, kai valstybė narė, remdamasi direktyvos [2001/29] 5 straipsnio 2 dalies b punktu, nustatė pareigą laikmenų, skirtų kūriniams atgaminti, gamintojams ir importuotojams sumokėti šioje nuostatoje nurodytą teisingą kompensaciją ir nustatė, kad teisinga kompensacija turi būti sumokėta valstybės narės paskirtai organizacijai, atsakingai už teisingų kompensacijų surinkimą ir paskirstymą, sumokėti kompensaciją turintys asmenys prašo, kad teismas, atsižvelgdamas į konkrečias ginčo aplinkybes, kurios svarbios nustatant teisingą kompensaciją, priimtų sprendimą, nepalankų minėtai organizacijai, prieštaraujančiai tokiam prašymui?
20. Ieškovės pagrindinėje byloje, Stichting de Thuiskopie, Nyderlandų, Italijos, Lietuvos, Austrijos vyriausybės ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas.
21. Ieškovės pagrindinėje byloje, Stichting de Thuiskopie, Nyderlandų vyriausybė, Ispanijos vyriausybė ir Komisija taip pat pateikė žodines pastabas 2013 m. spalio 9 d. įvykusiame posėdyje.
IV – Įžanginės pastabos
22. Glaudžiai susijusius pirmąjį ir antrąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus(20) iš tikrųjų sudaro keli klausimai, dėl kurių verta pateikti kelias įžangines pastabas ir juos performuluoti ir pergrupuoti.
23. Pirmasis Hoge Raad der Nederlanden Teisingumo Teismui pateiktas klausimas yra dėl Direktyvos 2001/29 aiškinimo. Iš esmės klausiama, ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatyta kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis taikoma visais atgaminimo atvejais, neatsižvelgiant į jų šaltinio teisėtumą (pirmoji alternatyva), ar, priešingai, ji taikytina tik atgaminimui iš teisėtų šaltinių (antroji alternatyva). Teismas taip pat klausia, koks yra Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 5 dalies poveikis jos 5 straipsnio 2 dalies b punkto aiškinimui.
24. Antrajame prejudiciniame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užduoda du papildomus klausimus tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą aiškintų kaip taikomą tik atgaminimui iš teisėtų šaltinių (antroji alternatyva).
25. Pirma, jis klausia (antrojo klausimo a punktas), ar pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 5 dalį, kurioje apibrėžtas „trijų pakopų testas“, galima išplėsti jos 5 straipsnio 2 dalies b punkte nustatytos kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties taikymo sritį, o gal, priešingai, ja gali būti tik dar labiau apribojami išimties taikymo atvejai.
26. Jis iš esmės taip pat klausia Teisingumo Teismo (antrojo klausimo b punktas), ar būtų suderinama su Sąjungos teise, pačia Direktyva 2001/29 ar bet kuria kita teisės norma nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią būtų nustatytas teisingas atlyginimas už fizinio asmens privačiam naudojimui be jokio tiesioginio ar netiesioginio komercinio tikslo atliekamą atgaminimą, neatsižvelgiant į tai, kad atgaminimas yra teisėtas.
27. Bet kuriuo atveju dėl priežasčių, kurias išdėstysiu toliau, pirmąjį klausimą ir antrojo klausimo a punktą galima nagrinėti tik kartu, nes Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto ir šio straipsnio 5 dalies nuostatos yra formaliai ir neatsiejamai tarpusavyje susijusios ir jas galima aiškinti tik kartu ir lanksčiai.
28. Taigi pirmiausia nagrinėsiu klausimą, ar Direktyvos 2001/29 visą 5 straipsnį galima aiškinti taip, kad mokestis už kopijavimą asmeniniam naudojimui gali būti renkamas už atgaminimą iš neteisėtų šaltinių, t. y. iš šaltinių, kurie nebuvo pagaminti, transliuoti ir viešai paskelbti su išimtinės atgaminimo teisės turėtojų sutikimu (pirmasis klausimas ir antrojo klausimo a punktas).
29. Kadangi, mano nuomone, atsakymas į šį klausimą turėtų būti neigiamas, toliau iškart išnagrinėsiu klausimą, ar Direktyvos 2001/29 5 straipsnį galima aiškinti taip, kad valstybė narė vis dėlto(21) gali nuspręsti rinkti mokestį už kopijavimą asmeniniam naudojimui, kai atgaminama iš neteisėtų šaltinių. Atsakymą į šį antrąjį klausimą lengvai galima susieti su atsakymu į pirmąjį.
30. Galiausiai labai glaustai atsakysiu į trečiąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą dėl Direktyvos 2004/48 14 straipsnio aiškinimo.
V – Dėl klausimo, ar mokestis už kopijavimą asmeniniam naudojimui gali būti renkamas, jei buvo atgaminama iš neteisėtų šaltinių (pirmasis klausimas ir antrojo klausimo a punktas)
A – Pastabų apibendrinimas
31. Ieškovės pagrindinėje byloje, Ispanijos, Italijos, Lietuvos vyriausybės ir Komisija sutartinai laikosi nuostatos, kad, atsižvelgiant į Direktyvos 2001/29 tekstą, prasmę ir tikslus, jos 5 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis negali būti taikoma atgaminimui iš neteisėtų šaltinių.
32. Pirma, 5 straipsnio 2 dalies b punkte nenumatyta tokia galimybė ir dėl to, kad tai yra minėtos Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje garantuojamos išimtinės atgaminimo teisės išimtis, ją būtina aiškinti griežtai, kartu su šios direktyvos 5 straipsnio 5 dalimi.
33. Antra, griežtas aiškinimas atitiktų Direktyvos 2001/29 tikslą, o priešingas sprendimas galėtų pažeisti teisingą pusiausvyrą, kurią privaloma išlaikyti tarp atitinkamų įvairių teisių ir interesų. Šioje nuostatoje numatytas teisingas atlyginimas skirtas atlyginti tik „dėl nustatytos“ asmeninio kopijavimo išimties teisių turėtojų patirtai žalai, o ne žalai, jų patirtai dėl atgaminimo iš neteisėtų šaltinių, ar juo labiau žalai, patirtai dėl pirmalaikio jų darbų neteisėtų kopijų platinimo.
34. Be to, nors Komisija pripažįsta, kad – paradoksalu – šis griežtas aiškinimas tam tikromis aplinkybėmis gali pasirodyti esąs nepalankus teisių turėtojams, ji bet kuriuo atveju teigia, kad tai nereiškia, jog ji jį ginčija.
35. Atsakovės pagrindinėje byloje, Nyderlandų ir Austrijos vyriausybės, priešingai, iš esmės tvirtina, kad galimybės valstybėms narėms taikyti asmeninio kopijavimo išimtį atgaminimui iš neteisėtų šaltinių nepaneigia nei Direktyvos 2001/29 tekstas, nei struktūra; priešingai, ji yra minėtoje direktyvoje numatyto tikslo dalis ir sudaro galimybes išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp teisių turėtojų ir kūrinių ir saugomų objektų naudotojų teisių ir interesų.
36. Jos šiuo atžvilgiu pažymi, kad nėra jokių techninių priemonių, kuriomis būtų galima kovoti su kopijavimu asmeniniam naudojimui iš neteisėtų šaltinių, ir kad renkant mokestį už kopijavimą asmeniniam naudojimui, kai taip atgaminama, prisidedama prie įprasto atgamintų kūrinių naudojimo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 5 dalį, taigi tai yra geriausias būdas užtikrinti teisių turėtojų teisėtų interesų apsaugą, nepažeidžiant trijų pakopų testo taisyklės.
B – Analizė
37. Atsižvelgiant į tvirtas pagrindinės bylos šalių, valstybių narių ir Komisijos pozicijas dėl pagrindinės problemos, iš kurios kyla du pirmieji prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai, pirmiausia primintina, kas yra kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis ir su ja susijusi teisinga kompensacija, nustatyta Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte. Šios nuostatos aiškinimas neatsiejamas nuo minėtos direktyvos 5 straipsnio 5 dalies aiškinimo.
1. Kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis pagal Direktyvą 2001/29
38. Direktyvos 2001/29 2 straipsnyje įtvirtinta valstybių narių pareiga nustatyti jame apibrėžtų autorių teisių ir gretutinių teisių turėtojams išimtinę teisę leisti arba uždrausti tiesiogiai ar netiesiogiai, laikinai ar nuolat bet kuriuo būdu ir bet kuria forma atgaminti visus saugomus objektus, t. y. jų kūrinius, fonogramas, filmus ar transliacijas, ar jų dalį.
39. Tačiau šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte valstybėms narėms suteikiama galimybė numatyti 2 straipsnyje nustatytos išimtinės atgaminimo teisės išimtį.
40. Kai valstybės narės įgyvendina kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, vadovaujantis ja fiziniams asmenims, kuriems priklauso kūriniai ar autorių teisių ir gretutinių teisių saugomi objektai, leidžiama(22) pasidaryti kopiją privačiam naudojimui, nesiekiant tiesiogiai ar netiesiogiai komercinių tikslų(23). Paprastai nustatant kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį asmeniui, įsigijusiam kompaktinį garso diską, turi būti leidžiama pasidaryti kopiją, kurios jis galėtų, pvz., klausytis skaitmeniniu grotuvu.
41. Kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis atitinkamai veikia teisių turėtojų atgaminimo monopolį, nes jie patiria žalą, o ji tariamai atlyginama teisinga kompensacija. Ši kompensacija labiau laikytina tinkamu atlyginimu teisių turėtojams už žalą, patirtą dėl jų kūrinių ir saugomų objektų atgaminimo(24), o ne atlygiu.
42. Galiausiai, numatant kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį kaip „kompensuotiną išimtį“, valstybėms narėms nustatoma pareiga ne tik įtvirtinti teisių turėtojams mokėtiną teisingą kompensaciją, bet ir ją veiksmingai surinkti(25) ir užtikrinti, kad ji bus paskirstyta teisių turėtojams.
43. Šią teisingą kompensaciją privalo sumokėti fizinis asmuo, kuris sukelia išimtinės atgaminimo teisės turėtojui žalą, nes atgamina, prieš tai nepabandęs gauti tam leidimo, kūrinį ar saugomą objektą savo asmeniniam naudojimui nekomerciniais tikslais(26). Vis dėlto praktiniais sumetimais valstybės narės gali rinkti mokestį už kopijavimą asmeniniam naudojimui ir iš asmenų, kurie, kaip ieškovės pagrindinėje byloje, teikia atsakingiems fiziniams asmenims laikmenas, kurias jie naudoja atgaminimui. Tačiau teisinga pusiausvyra, kurią privaloma išlaikyti tarp teisių turėtojų ir kūrinių bei saugomų objektų naudotojų, reiškia, kad, pirma, realią tokio mokesčio naštą galima perkelti minėtiems naudotojams(27) ir, antra, jis gali būti renkamas tik už pastariesiems asmeniniam naudojimui teikiamas laikmenas(28).
44. Galiausiai pagal tokią sistemą teisinga kompensacija grindžiama prielaida, kad atgaminti skirtų laikmenų naudotojai jas naudoja kūriniams ar saugomiems objektams kopijuoti asmeniniam naudojimui.
2. Įžanginės pastabos dėl Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto ir 5 dalies nuostatų
45. Prieš pateikiant konkretų atsakymą į šioje byloje keliamus klausimus reikia išnagrinėti santykį tarp Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkto ir 5 straipsnio 5 dalies, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konkrečiai klausia, ar šias nuostatas reikia aiškinti kartu, ar atskirai.
46. Pagal minėtos direktyvos 5 straipsnio 5 dalį(29) nustatant šio straipsnio 1–4 dalyse numatytas išimtis, tarp jų – 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatytą kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, taikoma triguba sąlyga, kad jos bus taikomos tik specialiais atvejais, neprieštaraus įprastiniam kūrinio naudojimui ir galiausiai jomis nebus nepagrįstai pažeidžiami teisėti autorių teisių turėtojų interesai(30).
47. Šios trys sąlygos, kurios Direktyvoje 2001/29 apibrėžtos taip pat, atitinka, kaip aišku iš Direktyvos 2001/29 44 konstatuojamosios dalies, Europos Sąjungos valstybių narių tarptautinius įsipareigojimus ir, konkrečiau kalbant, Berno konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje nustatytas visiems autorių teisių apribojimams taikytinas sąlygas, geriau žinomas kaip „trijų pakopų testas“(31), kuriuo prašyme priimti prejudicinį sprendimą naudojosi šį prašymą pateikęs teismas, pakartotas ADPIC 13 straipsnyje ir TDA 10 straipsnyje.
48. Priešingai, nei kaip, atrodo, pirmajame klausime teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nėra kitų alternatyvų – Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą ir šios direktyvos 5 straipsnio 5 dalį reikia aiškinti kartu. Įgyvendindami kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, nacionaliniai įstatymų leidėjai bet kuriuo atveju privalo ne tik laikytis 5 straipsnio 2 dalies b punkte išdėstytų reikalavimų, tačiau tuo pat metu vykdyti ir Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, laikydamiesi tarptautinių įsipareigojimų(32). Tas pats taikytina ir tiems atvejams, kai kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį taiko nacionaliniai teismai. Priešingai, nei teigia Nyderlandų vyriausybė, Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 5 dalies nuostatos skirtos tik nacionaliniam įstatymų leidėjui.
49. Be to, atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduoto antrojo klausimo a punktą, Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 5 dalies nuostatų nereikėtų aiškinti taip, kad jomis leidžiama išplėsti šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte nustatytos kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties taikymo sritį tam, kad, priešingai, tam tikrais atvejais būtų apribota minėtos direktyvos taikymo sritis ir apimtis.
50. Šiuo atveju labai tikslus Direktyvos 2001/29 5 straipsnyje numatytų atgaminimo teisės išimčių nustatymas daugeliu atžvilgių vertintinas kaip trijų pakopų testo įgyvendinimas(33).
51. Taigi, Direktyvos 2001/29 5 straipsnyje tiksliai apibrėžiant atgaminimo teisės, įskaitant kopijavimą asmeniniam naudojimui, išimtis ir apribojimus, bet kuriuo atveju stengiamasi įvykdyti pirmąjį „trijų pakopų testo“ reikalavimą, susijusį su jų taikymo apribojimu tik specialiais atvejais. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, jog Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte nustatytas apribojimas, kad kopijuoti asmeniniam naudojimui gali tik fiziniai asmenys, veikiantys privačiais, nekomerciniais tikslais, sustiprina šį reikalavimą.
52. Šiuo požiūriu Direktyvos 2001/29 38 konstatuojamojoje dalyje taip pat nurodyta, kad jeigu valstybėms narėms turi būti leidžiama, nustatant kompensaciją, taikyti kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį tam tikriems garso, vaizdo ir audiovizualinių produktų atgaminimo atvejams, bet kuriuo atveju būtina tinkamai atsižvelgti į skaitmeninių ir analoginių kopijų asmeniniam naudojimui skirtumus ir tam tikrais aspektais jas būtina atskirti, nes tikėtina, kad kopijavimas asmeniniam naudojimui skaitmeniniu formatu bus daug labiau paplitęs ir turės didesnį ekonominį poveikį.
53. Taigi kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, kuri neabejotinai yra vienas iš Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte nustatytos išimtinės atgaminimo teisės išimties „atvejų“, valstybės narės turi suformuluoti ir nacionaliniai teismai taikyti, atsižvelgdami į reikalavimus, kylančius iš jos taikymo srities apribojimo specialiems atvejams(34).
54. Kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kai valstybės narės nusprendžia savo nacionalinėje teisėje nustatyti kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, jos privalo numatyti, kad teisių turėtojams bus mokama teisinga kompensacija. Negalima nustatyti kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties nenustačius ir veiksmingai nesurenkant teisingos kompensacijos. Kompensacija, kurią reikalaujama numatyti pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą, yra trečiojo „trijų pakopų testo“ reikalavimo, susijusio su Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 5 dalyje numatyta būtinybe nepagrįstai nepažeisti teisėtų teisių turėtojų interesų(35), dalis.
55. Tačiau konstatuotina, kad Direktyvoje 2001/29 nėra jokių aiškių nuorodų į antrąją Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 5 dalyje numatytą sąlygą, pagal kurią išimtinės atgaminimo teisės išimtis negali prieštarauti įprastiniam kūrinio ar saugomo objekto naudojimui(36). Šioje byloje Teisingumo Teismui suteikiama proga išdėstyti nuomonę šiuo klausimu(37), kiek įmanoma vadovaujantis tarptautine praktika(38).
56. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas pastabas, galima konkrečiai atsakyti į pirmąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą.
3. Dėl kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties taikymo srities apribojimo, kai atgaminama iš teisėtų šaltinių
57. Pirmiausia pažymėtina, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnyje konkrečiai ir aiškiai nenurodyta, ar kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis gali būti taikoma visais atgaminimo atvejais, nesvarbu, ar atgaminama iš teisėto, ar neteisėto šaltinio, o gal, priešingai, ji gali būti taikoma tik atgaminimui iš teisėtų šaltinių. Be to, kaip Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, nei minėtos direktyvos 2 straipsnyje, nei kitose jos nuostatose neapibrėžta nei sąvoka „atgaminimas“(39), vartojama 2 straipsnyje, nei sąvokos „atgaminimas iš dalies“ (40), „atlyginimas“(41), „teisingas atlyginimas“(42) ar „teisinga kompensacija“(43), vartojamos 5 straipsnyje, sąvoka „viešas skelbimas“, vartojama 3 straipsnio 1 dalyje(44), ar formuluotė „savo pačių įranga“, vartojama 5 straipsnio 2 dalies d punkte(45).
58. Be to, kadangi šiose nuostatose nėra jokių aiškių nuorodų į valstybių narių teisę, kurios padėtų nustatyti šių nuostatų reikšmę ir taikymo sritį, pagal Sąjungos teisės vienodą taikymą ir lygybės principą(46) ši sąvoka visoje Sąjungoje turi būti aiškinama autonomiškai ir vienodai(47), ir į tai reikia atsižvelgti, turint omenyje ne tik nuostatose vartojamus terminus, bet ir aplinkybes, kuriomis jos buvo sukurtos, ir tikslą, kurio siekiama teisės aktu, kurio dalis jos yra(48), ir netgi į reikšmingų Sąjungos teisės nuostatų visumą(49). Šių nuostatų kilmė taip gali būti reikšminga jų aiškinimui(50).
59. Be to, Sąjungos teisės aktus reikia aiškinti kiek įmanoma atsižvelgiant į tarptautinę teisę(51), ypač jeigu juose numatyta įgyvendinti Bendrijos sudarytą tarptautinį susitarimą(52).
60. Direktyvos 2001/29 15 konstatuojamojoje dalyje šiuo atžvilgiu nurodyta, kad ja siekiama įgyvendinti tarptautinius įsipareigojimus, prisiimtus Sąjungai priėmus TDA(53), be kita ko, susijusius su kovos su piratavimu pasauliniu mastu elektroninėje erdvėje priemonėmis. Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad Direktyvos 2001/29 taikymo srityje Sąjunga pakeitė valstybes nares įgyvendinant Berno konvencijos nuostatas(54).
61. Šiuo atveju Direktyvoje 2001/29 apibrėžti veiksmai, kuriems taikoma atgaminimo teisė(55), ir nustatytas baigtinis šios teisės išimčių ir apribojimų sąrašas(56). Be to, joje nurodyta, kad valstybėms narėms turėtų būti leidžiama nustatyti atgaminimo teisės išimtį ar apribojimus tam tikriems garso, vaizdo ir audiovizualinės medžiagos atgaminimo asmeniniam naudojimui atvejams nustatant teisingą kompensaciją(57), ir numatyta, kaip jau minėjau, kad jos privalo atsižvelgti, pirma, į skaitmeninių ir analoginių kopijų asmeniniam naudojimui skirtumus(58) ir, antra, į technologijų ir ekonomikos pažangą esant veiksmingoms techninėms apsaugos priemonėms(59).
62. Be to, joje nurodyta, kad jos 5 straipsnio 2 dalies b punkte numatytos teisingos kompensacijos tikslas – „tinkamai“ atlyginti teisių turėtojams už jų kūrinių ar kitų saugomų objektų naudojimą taikant kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį(60). Pažymėtina, kad minėtos kompensacijos forma, sąlygos ir galutinis lygmuo turi būti nustatomi kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į aplinkybes, kurias galima įvertinti vadovaujantis teisių turėtojų galbūt patirta žala(61).
63. Todėl iš Direktyvos 2001/29 teksto galima spręsti, kad minėta kompensacija laikoma tinkamu atlyginimu, jeigu valstybės narės palieka galioti arba nustato asmeninio kopijavimo išimtį, dėl kurios teisių turėtojai patiria žalą(62). Kita vertus, nėra jokių aiškių nuorodų, kuriomis remiantis būtų galima nustatyti, ar ją galima taikyti tik atgaminimui iš teisėtų šaltinių, ar ir atgaminimui iš neteisėtų šaltinių.
64. Šiaip ar taip, priešingai, nei teigia Nyderlandų vyriausybė, šis netikslumas neturėtų būti aiškinamas kaip sąmoningas Sąjungos įstatymų leidėjo siekis(63) numatyti tinkamos kompensacijos mokėjimą už atgaminimą iš neteisėtų šaltinių. Tokiam aiškinimui nėra pagrindo Direktyvoje 2001/29 ir – dar svarbiau – jis būtų nesuderinamas su 5 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir joje nustatyto Sąjungos ir valstybių narių tarptautinius įsipareigojimus atitinkančio trijų pakopų testo reikalavimais.
65. Norėdama įrodyti Sąjungos įstatymų leidėjo sąmoningą siekį, Nyderlandų vyriausybė remiasi Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies d punkto, kuriame yra nuoroda į atgaminimo šaltinių teisėtumą, 5 straipsnio 3 dalies e punkto(64) ir šios direktyvos 6 straipsnio 4 dalies antros pastraipos, kuriuose tokios nuorodos nėra, formuluotėmis ir 1991 m. gegužės 14 d. Tarybos direktyva dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos(65).
66. Pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies d punktą valstybėms narėms leidžiama nustatyti atgaminimo teisės išimtį tais atvejais, kai cituojama kritikos ar apžvalgos tikslais, bet tik tuo atveju, jeigu, be kita ko, šios citatos susijusios su kūriniu ar kitu saugomu objektu, kuris jau yra teisėtai viešai prieinamas.
67. Tačiau Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies e punkte numatyta išimtinės atgaminimo teisės išimtis tuo atveju, kai kūrinys ar kitas saugomas objektas naudojamas visuomenės saugumo tikslais arba siekiant užtikrinti tinkamą administracijos, parlamento ar teismo procesinių veiksmų atlikimą, neminint šaltinio teisėtumo.
68. Direktyvos 2001/29 6 straipsnio 4 dalyje bendrais bruožais numatyta galimybė valstybėms narėms, kai nėra savanoriškų priemonių, kurių imasi teisių turėtojai, imtis atitinkamų priemonių, kad būtų užtikrinta, jog asmenys, kuriems skirtos 5 straipsnyje numatytos išimtys ar apribojimai, galėtų jais pasinaudoti. Bet kuriuo atveju antroji pastraipa, susijusi tik su kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtimi, skiriasi nuo pirmosios pastraipos(66), nes joje nėra jokių nuorodų į prieigos prie kūrinio ar saugomo objekto teisėtumą.
69. Galiausiai Direktyvoje 91/250 įtvirtintas principas, pagal kurį kompiuterių programos autoriai turi išimtinę teisę leisti ar uždrausti ją atgaminti, numatant išimtį, kad atsarginę kopiją gali pasidaryti tik „teisėtai įsigijęs asmuo“(67).
70. Bet kuriuo atveju kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties taikymo srities ir apimties nereikėtų apibrėžti darant nuorodą į nuostatas, kurios taikytinos visiškai kitomis aplinkybėmis ir kuriomis siekiama joms priskirtų tikslų.
71. Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punktą, kiek jis susijęs su minėtos direktyvos 2 straipsnyje numatyta išimtinės atgaminimo teisės išimtimi(68), reikia aiškinti griežtai. Todėl kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties taikymas neturėtų būti išplėstas situacijoms, kurios aiškiai nenumatytos Direktyvoje 2001/29(69).
72. Bet kuriuo atveju aiškinimas, kurio laikosi Nyderlandų vyriausybė, nesuderinamas su Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 5 dalies nuostatomis, aiškinamomis atsižvelgiant į Berno konvenciją, TDA ir ADPIC, ir ypač su sąlyga, kad negali būti prieštaraujama įprastiniam kūrinio ar saugomo objekto naudojimui.
73. Kaip Nyderlandų ir Austrijos vyriausybės, Stichting de Thuiskopie šiuo požiūriu iš esmės teigia, kad reglamentavimas, pagal kurį leidžiama rinkti mokestį už kopijas asmeniniam naudojimui, padarytas iš neteisėto šaltinio, kai nėra techninių priemonių, kuriomis būtų galima veiksmingai sutrukdyti minėtų neteisėtų šaltinių ir jų kopijų publikavimui ar nepaliaujamam platinimui, ypač skaitmeninėje erdvėje, būtų vienintelė priemonė teisių turėtojų patirtai žalai atlyginti. Toks reglamentavimas kur kas labiau skatintų įprastą kūrinių ir saugomų objektų naudojimą nei reglamentavimas, pagal kurį atgaminimas iš neteisėtų šaltinių būtų apskritai draudžiamas, ir užtikrintų teisių turėtojų ir kūrinių bei saugomų objektų naudotojų teisių pusiausvyrą.
74. Darant prielaidą, kad tokio pobūdžio reglamentavimas apskritai galėtų būti teisėtas ir tinkamas atsakas į autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimus dėl neteisėto kūrinių ar saugomų objektų kopijų platinimo internete ir jų atgaminimo, vis dėlto akivaizdu, kad kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis nebuvo sukurta tokiu tikslu ir ji negali būti skirta jam pasiekti, nebent būtų ginčijami patys jos pagrindai, neatsižvelgiant į tai, yra ar nėra techninių priemonių, kuriomis būtų galima veiksmingai kovoti su neteisėtų kūrinių ar saugomų objektų kopijų darymu ir platinimu.
75. Šiuo atžvilgiu visų pirma pažymėtina, kad Nyderlandų vyriausybės argumentai pagrįsti aplinkybe, jog pagal Nyderlandų teisės aktus leidžiamas kūrinių arba saugomų objektų, neteisėtai skelbiamų internete, parsisiuntimas (downloading) ir baudžiama tik už minėtų kūrinių arba saugomų objektų skelbimą internete (uploading, arba išsiuntimas). Taigi Nyderlanduose netiesiogiai, tačiau neabejotinai skatinamas masinis produktų, gautų panaudojus kūrinius ar saugomus objektus tokiu būdu, kuris niekaip negali būti laikomas įprastu, platinimas, t. y. pati reiškinio, kurio žalingus padarinius teisių turėtojams siekiama atitaisyti, priežastis. Neteikiant reikšmės kūrinių ar saugomų objektų, neteisėtai išplatintų internete (išsiųstų), parsisiuntimui, gali būti tik prieštaraujama jų įprastiniam naudojimui.
76. Be to, abejotina, ar renkant mokestį už kopijavimą asmeniniam naudojimui, turint omenyje šio mokesčio koncepciją, kaip nors gali būti tinkamai kompensuojama teisių turėtojams už pajamas, prarastas dėl to, kad jų kūriniai ar saugomi objektai buvo masiškai išplatinti internete, pažeidus jų išimtines atgaminimo, viešo paskelbimo(70) ar platinimo(71) teises.
77. Nebent jeigu iš esmės iš naujo būtų apibrėžta kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties paskirtis ir pagrindiniai su ja susijusios teisingos kompensacijos nustatymo metodai, o kartu visi atitinkami padariniai, lėšos iš mokesčio už kopijavimą asmeniniam naudojimui pagal savo pobūdį nėra skirtos kompensuoti prarastoms pajamoms, kurios būtų gautos įprastai naudojant kūrinius internete. Be kita ko, tikriausiai reikėtų numatyti kur kas didesnį mokestį, kurį turėtų mokėti kiekvienas laikmenos naudotojas, net jeigu niekada nedarytų kopijų iš neteisėtų šaltinių, dėl rizikos pažeisti teisių turėtojų ir kūrinių bei saugomų objektų naudotojų teisių pusiausvyrą.
78. Nyderlandų vyriausybės iškelta idėja, kad, renkant mokestį už kopijavimą asmeniniam naudojimui, kai atgaminama iš neteisėtų šaltinių, be kita ko, būtų labiau atsižvelgiama į kūrinių ir saugomų objektų naudotojų teisę į privataus gyvenimo apsaugą nei tuo atveju, jeigu būtų imtasi priemonių kontroliuoti šių kūrinių naudojimą minėtų naudotojų privataus gyvenimo srityje(72), užtikrinant geresnę teisių pusiausvyrą, neturėtų lemti kitokio Direktyvos 2001/29 5 straipsnio aiškinimo. Šiuo atžvilgiu tiesiog pažymėtina, kad nėra draudimo taikyti kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį atgaminimui iš neteisėtų šaltinių ir galimo naudotojų teisės į privataus gyvenimo gerbimą pažeidimo būtino ryšio(73).
79. Todėl siūlau į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmąjį klausimą ir antrojo klausimo a punktą atsakyti: Direktyvos 2001/29 5 straipsnį reikia aiškinti taip, jog jame numatyta kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis taikytina tik kūrinių ar autorių teisių arba gretutinių teisių saugomų objektų atgaminimui iš teisėtų šaltinių.
VI – Dėl klausimo, ar valstybė narė gali nuspręsti rinkti mokestį už kopijavimą asmeniniam naudojimui, kai atgaminama iš neteisėtų šaltinių (antrojo klausimo b punktas)
80. Savo antrojo klausimo b punkte prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar būtų suderinama su Sąjungos teise, jeigu valstybė narė priimtų nuostatą, pagal kurią už kopijavimą asmeniniam naudojimui būtų renkama tinkama kompensacija, neatsižvelgiant į tai, ar atgaminimas yra teisėtas, ar ne.
81. Iš pirmiau išdėstytų argumentų išplaukia, kad tokia galimybė neleistina.
82. Pirma, neatsižvelgiant į tai, ar Direktyva 2001/29 buvo galutinai suderinta kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtis(74), tokia galimybė turėtų reikšmingą įtaką vienam iš Direktyva 2001/29 siekiamų tikslų, susijusių su nuosekliu joje numatytos išimtinės atgaminimo teisės apribojimų ir išimčių taikymu(75). Teisingumo Teismas šiuo atžvilgiu jau yra nusprendęs, kad šis tikslas būtų pažeistas, jeigu valstybėms narėms būtų suteikta laisvė nenuosekliai ir nesuderinus nustatyti teisingos kompensacijos apskaičiavimo kriterijus(76). Tačiau, kaip pažymėjo Komisija, priėmus tokias nuostatas būtų sukurtas sui generis atlyginimas už atgaminimą iš neteisėtų šaltinių.
83. Antra, o tai ypač svarbu, pripažinus tokią galimybę būtų dvigubai pažeisti Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 5 dalyje nustatyti reikalavimai. Pirmiausia, dėl tokios galimybės kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties taikymo sritis būtų taikoma ne tik specialiais direktyvoje apibrėžtais atvejais, taip nesilaikant šioje nuostatoje įtvirtintos pirmosios sąlygos. Antra, ja netiesiogiai būtų įteisintas šiurkštus įprasto kūrinių ir kitų saugomų objektų naudojimo pažeidimas, visiškai nesilaikant šioje nuostatoje numatytos antrosios sąlygos ir pažeidžiant joje įtvirtintą teisingą pusiausvyrą tarp teisų turėtojams ir kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties naudos gavėjams pripažįstamos išimtinės atgaminimo teisės.
84. Todėl siūlau Teisingumo Teismui į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrojo klausimo b punktą atsakyti: kai kalbama apie kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, kurią valstybėms narėms leidžiama nustatyti pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnį, valstybė narė turėtų rinkti su ja susijusį mokestį tik už kūrinių ar autorių teisių arba gretutinių teisių saugomų objektų atgaminimą iš teisėtų šaltinių.
VII – Dėl klausimo, ar Direktyva 2004/48 taikytina pagrindinėje byloje (trečiasis klausimas)
85. Trečiajame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės prašo išaiškinti, ar Direktyva 2004/48, ypač jos 14 straipsnis(77), taikytina pagrindinėje byloje.
86. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą minėtas teismas nurodė, kad savo priešpriešiniame kasaciniame skunde Stichting de Thuiskopie pareikalavo kompensuoti visas išlaidas, remdamasi Nyderlandų civilinio proceso kodekso 1019h straipsniu, kuris savo ruožtu yra pagrįstas Direktyvos 2004/48 14 straipsnio nuostatomis. Nors iš tiesų Stichting de Thuiskopie reikalavimai neatrodo susiję su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimu, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 dalį, vis dėlto, laikydamasi nuostatos, kad Direktyvos 2001/29 5 straipsnis turėtų būti taikomas atgaminimui iš neteisėtų šaltinių, ji siekia tam tikra forma ginti minėtas teises.
87. Išskyrus Stichting de Thuiskopie, visos pastabas pateikusios šalys daro išvadą, kad Direktyva 2004/48 pagrindinėje byloje netaikytina.
88. Šiuo atžvilgiu primintina, kad, atsižvelgiant į objektą(78) ir taikymo sritį(79), Direktyvos 2004/48 pagrindinis tikslas yra suderinti valstybių narių teisės aktus, kad būtų užtikrintas aukštas, lygiavertis ir vienodas intelektinės nuosavybės apsaugos lygis(80), tačiau ja nesiekiama sureguliuoti visų su intelektine nuosavybe susijusių aspektų, o tik siekiama sureguliuoti tuos, kurie neatsiejamai susiję su, pirma, šių teisių užtikrinimu ir, antra, su jų pažeidimais, nustatant, kad turi būti veiksmingų teisinių priemonių, skirtų tam, kad būtų užkirstas kelias bet kokiems intelektinės nuosavybės teisių pažeidimams, šie pažeidimai būtų sustabdyti ar atitaisyti(81).
89. Atsižvelgiant į tai, Direktyvos 2004/48 14 straipsnyje siekiama sustiprinti intelektinės nuosavybės apsaugos lygį ir taip išvengti situacijos, kai nukentėjusioji šalis negali pradėti teisminio proceso siekdama apsaugoti savo teises(82), o tai reiškia, kad asmuo, pažeidęs intelektinės nuosavybės teises, paprastai turėtų atlyginti visus savo elgesio finansinius padarinius(83).
90. Šiuo atveju, nors iš tiesų teisinis ginčas pagrindinėje byloje pačiu bendriausiu požiūriu yra susijęs su autorių teisių arba gretutinių teisių turėtojų interesų gynyba, nes jis susijęs su Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 2 dalies b punkte nustatytos kopijavimo asmeniniam naudojimui išimties taikymo srities išplėtimu, pagrindinė problema vis dėlto visiškai nesusijusi su Direktyvos 2004/48 taikymo sritimi. Iš tiesų, ieškinį šio teisinio ginčo pradžioje pareiškė ne teisių turėtojai(84), siekdami užtikrinti minėtų teisių gynybą(85), o prekybininkai, iš kurių reikalaujama mokėti valstybės narės nustatytą mokestį kaip tinkamą kompensaciją už jos įtvirtintą kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį.
91. Todėl siūlau Teisingumo Teismui į trečiąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą atsakyti: Direktyvos 2004/48 14 straipsnį reikia aiškinti taip, jog jis netaikytinas teisiniam ginčui, kaip nagrinėjamam pagrindinėje byloje, kuris nesusijęs su teisių turėtojų minėtų teisių gynyba apskritai.
VIII – Išvada
92. Atsižvelgdamas į išdėstytą analizę, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Hoge Raad der Nederlanden pateiktus prejudicinius klausimus:
1. 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 5 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jame numatytą kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį galima taikyti tik kūrinių ar autorių teisių ir gretutinių teisių saugomų objektų atgaminimui iš teisėtų šaltinių.
2. Direktyvos 2001/29 5 straipsnį reikia aiškinti taip, kad, kalbant apie kopijavimo asmeniniam naudojimui išimtį, kurią valstybėms narėms leidžiama numatyti pagal šią nuostatą, valstybė narė turėtų rinkti su ja susijusį mokestį tik už kūrinių ar autorių teisių ir gretutinių teisių saugomų objektų atgaminimą iš teisėtų šaltinių.
3. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo 14 straipsnį reikia aiškinti taip, kad jis netaikytinas teisiniam ginčui, kaip nagrinėjamajam pagrindinėje byloje, kuris nesusijęs su autorių teisių ar gretutinių teisių turėtojų minėtų teisių gynyba apskritai.