TARNAUTOJŲ TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2009 m. sausio 20 d.

Byla F‑32/08

Marie-Claude Klein

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Pensijos – Invalidumo pensija – Mirtis – Išlaikomo vaiko sąvoka – Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnis – Išmoka mirties atveju – Vienkartinė išmoka mirties atveju – Našlaičio pensija“

Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo M.‑C. Klein iš esmės prašo panaikinti 2007 m. gegužės 4 d. Komisijos individualių išmokų administravimo ir mokėjimo biuro sprendimą, kuriuo atsisakyta pripažinti jos teisę į kai kurias pinigines išmokas mirus jos tėvui, buvusiam Komisijos pareigūnui, ir prireikus panaikinti 2007 m. lapkričio 15 d. Paskyrimų tarnybos sprendimą, kuriuo buvo atmestas jos 2007 m. rugpjūčio 3 d. skundas, pateiktas dėl minėto sprendimo.

Sprendimas: Atmesti ieškinį. Ieškovė padengia visas bylinėjimosi išlaidas.

Santrauka

1.      Procesas – Ieškinys – Formos reikalavimai – Pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka

(Tarnautojų teismo procedūros reglamento 35 straipsnio 1 dalis)

2.      Bendrijos teisė – Aiškinimas – Principai – Savarankiškas aiškinimas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 70 ir 80 straipsniai)

3.      Pareigūnai – Pensijos – Gavėjo įpėdiniai – Išlaikomas vaikas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 70 ir 80 straipsniai; VII priedo 2 straipsnis)

4.      Pareigūnai – Socialinė apsauga – Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų – Vienkartinė išmoka mirties atveju

(Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnio 1 ir 2 dalys)

5.      Pareigūnai – Pensijos – Gavėjo įpėdiniai – Prašymo dėl pensijos mokėjimo pateikimo terminas

(Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 42 straipsnis)

1.      Pagal Tarnautojų teismo procedūros reglamento 35 straipsnio 1 dalį ieškinyje, be kita ko, turi būti nurodytas ginčo dalykas bei pagrindų ir argumentų, kuriais remiamasi, santrauka. Siekiant užtikrinti teisinį saugumą, tam, kad ieškinys būtų priimtinas, svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis pagrįstas, bent glaustai, tačiau nuosekliai ir suprantamai turi būti išdėstytos pačiame ieškinio tekste. Nors remiantis bendra taisykle vien nuoroda į priedą, kuriame išdėstytos faktinės aplinkybės, kurios turi būti nurodytos pačiame ieškinyje, nėra priimtina, vis dėlto, jeigu atsakovas ir Bendrijos teismas suprato glaustai skunde išdėstytas faktines aplinkybes, ieškinys neturi būti pripažintas nepriimtinu ir turi būti nagrinėjamas iš esmės. Bet kuriuo atveju, atsižvelgdamas į kiekvienos bylos aplinkybes, Bendrijos teismas turi teisę įvertinti, ar geras teisingumo vykdymas pateisintų ieškinio atmetimą iš esmės, prieš tai nenagrinėjant atsakovo pateikto prieštaravimo dėl priimtinumo.

(žr. 19 ir 20 punktus)

Nuoroda:

Teisingumo Teismo praktika: 2002 m. vasario 26 d. Sprendimo Taryba prieš Boehringer, C‑23/00 P, Rink. p. I‑1873, 51 ir 52 punktai; 2004 m. kovo 23 d. Prancūzija prieš Komisiją, C‑233/02, Rink. p. I‑2759, 26 punktas.

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1993 m. balandžio 28 d. Nutarties De Hoe prieš Komisiją, T‑85/92, Rink. p. II‑523, 20 punktas; 1994 m. birželio 22 d. Sprendimo Rijnoudt ir Hocken prieš Komisiją, T‑97/92 ir T‑111/92, Rink. VT p. I‑A‑159 ir II‑511, 71 punktas; 1999 m. gegužės 21 d. Nutarties Asia Motor France ir kt. prieš Komisiją, T‑154/98, Rink. p. II‑1703, 49 punktas; 1999 m. birželio 15 d. Sprendimo Ismeri Europa prieš Audito Rūmus, T‑277/97, Rink. p. II‑1825, 29 punktas; 2005 m. birželio 15 d. Sprendimo Regione autonoma della Sardegna prieš Komisiją, T‑171/02, Rink. p. II‑2123, 155 punktas.

Tarnautojų teismo praktika: 2007 m. spalio 17 d. Nutarties Mascheroni prieš Komisiją, F‑63/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 52 punktas; 2008 m. balandžio 8 d. Sprendimo Bordini prieš Komisiją, F‑134/06, Rink. VT p. I‑A‑1‑0000 ir II‑A‑1‑0000, 56 punktas.

2.      Tiek reikalavimas vienodai taikyti Bendrijos teisę, tiek lygybės principas reiškia, kad Bendrijos teisės nuostatos, kuri dėl prasmės bei apimties nustatymo aiškiai nenurodo į valstybių narių teisę, sąvokos visoje Bendrijoje paprastai turi būti aiškinamos savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamo teisės akto siekiamą tikslą.

Be to, nors tiesa, kad net jei tokios konkrečios nuorodos nėra, Bendrijos teisės taikymas gali pareikalauti, kad prireikus būtų remiamasi valstybių narių teise, taip daroma tik tuomet, kai Bendrijos teismas, savarankiškai aiškindamas atitinkamą nuostatą, negali patikslinti jos turinio bei apimties, remdamasis vien Bendrijos teise arba bendraisiais Bendrijos teisės principais.

(žr. 35 ir 36 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2006 m. vasario 22 d. Sprendimo Adam prieš Komisiją, T‑342/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑23 ir II‑A‑2‑107, 32 punktas.

3.      Aiškinant sąvoką „išlaikomas vaikas“, kaip ji suprantama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 70 ir 80 straipsnius, reikia remtis Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnyje dėl išmokos išlaikomam vaikui nurodyta apibrėžtimi, t. y. kad kalbama apie „pareigūno faktiškai išlaikomą“ vaiką (2 straipsnio 2 dalis), turint omenyje tai, kad faktinis išlaikymas apima išlaidas, patirtas tenkinant visus ar dalį pagrindinių vaiko poreikių, ypač išlaidas, susijusias su apgyvendinimu, maistu, apranga, išsilavinimu, priežiūra, ir medicinos išlaidas.

Nagrinėdamas Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnį Bendrijos teismas turi atsižvelgti į šio straipsnio 3 dalyje numatytus skiriant išmoką išlaikomam vaikui taikomus amžiaus apribojimus, t. y. kad vaikas turi būti jaunesnis nei 18 metų arba esant tam tikroms aplinkybėms – 26 metų. Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyti amžiaus apribojimai taikomi ne tik skiriant išmoką išlaikomam vaikui, bet ir išmokos mirties atveju ar našlaičio pensijos skyrimo atvejais. Iš tiesų, kadangi, kiek tai susiję su išmokos išlaikomam vaikui skyrimu, vykdydamas savo diskreciją teisės aktų leidėjas vadovavosi prielaida, kad nuo tam tikro amžiaus vaikai turi patys tenkinti savo poreikius ir nebūti našta Bendrijos biudžetui, nėra priežasčių manyti, kad, kiek tai susiję su Pareigūnų tarnybos nuostatų 70 ir 80 straipsniuose numatytomis piniginėmis išmokomis, jis nesivadovautų šia prielaida.

Išvadą, kad išlaikomo vaiko sąvoka turi būti apibrėžta atsižvelgiant į kartu taikomas Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnio 2 ir 3 dalis, patvirtina ir to paties straipsnio 6 ir 7 dalys. Iš šių nuostatų aiškiai matyti, kad išlaikomo vaiko sąvoka neturi būti siejama vien su šio straipsnio 2 dalimi, o turi būti suprantama plačiau. Pavyzdžiui, Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnio 6 dalyje aiškiai daroma nuoroda į „išlaikomą vaiką, kaip apibrėžta šiame straipsnyje“, o to paties straipsnio 7 dalyje – į „2 ir 3 dalyse apibrėžtą išlaikomą vaiką“.

Iš Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnio 4 dalies aiškiai matyti, kad asmuo gali būti prilygintas išlaikomam vaikui tik „specialiu ir motyvuotu Paskyrimų tarnybos sprendimu“. Administracijos sprendimas prilyginti bet kurį asmenį išlaikomam vaikui, kaip numatyta Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 2 straipsnio 4 dalyje, grindžiamas dviem įrodymais: pirma, „pareigūnas yra teisiškai atsakingas už [vaiko] išlaikymą“ ir, antra, dėl vaiko išlaikymo pareigūnas patiria „didelių išlaidų“.

(žr. 37, 40, 41, 44 ir 45 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 2006 m. spalio 10 d. Sprendimo Arranz Benitez prieš Parlamentą, T‑87/04, Rink. VT p. I‑A‑2‑201 ir II‑A‑2‑1031, 42 punktas ir jame nurodyta teismų praktika.

4.       Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnyje esanti nuoroda į Bendrosiose taisyklėse dėl Europos Bendrijų pareigūnų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinės ligos nustatytas sąlygas susijusi tik su šio straipsnio materialine taikymo sritimi, t. y. „nelaimingų atsitikimų ir profesinės ligos rizika“, o ne jo taikymo asmenims sritimi. Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, pagal kurią „Taisyklėse nurodoma, nuo kokių rizikos veiksnių nėra apdraudžiama“, taip pat turi būti suprantama šia prasme, t. y. atsižvelgiant į Bendrųjų taisyklių materialinę taikymo sritį. Kalbant apie šių Bendrųjų taisyklių taikymo asmenims sritį, reikia nurodyti, kad pagal jų 1 straipsnį jos taikomos tik „pareigūnui“, „laikinajam tarnautojui“ ir „sutartininkui“. Taigi jos netaikomos rizikai, atsiradusiai po to, kai pareigūnas ar tarnautojas galutinai nustojo eiti pareigas. Nors, kiek tai susiję su profesine liga, šių taisyklių 16 straipsnyje numatyta, kad „buvęs apdraustasis“ (t. y. baigęs tarnybą asmuo) ar jo įpėdiniai (kai apdraustasis miršta) gali gauti Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnio 2 dalyje numatytas išmokas, šios išmokos mokamos tik jeigu „buvęs apdraustasis“ miršta nuo dėl tarnybos atsiradusios ligos, kurios simptomai pajuntami po to, kai buvo baigta tarnyba.

Tai, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 73 straipsnyje numatyta, jog vienkartinė išmoka mirties atveju gali būti išmokama kartu su Pareigūnų tarnybos nuostatų V antraštinės dalies 3 skyriuje numatytomis išmokomis, nereiškia, kad išmokos mirties atveju galėtų būti skiriamos nebedirbančio pareigūno įpėdiniams. Iš tiesų vieni nagrinėjamo 3 skyriaus straipsniai taikomi ištarnauto laiko pensijos arba invalidumo pašalpos gavėjams, o kitais straipsniais, pavyzdžiui Pareigūnų tarnybos nuostatų 79 ir 80 straipsniais, teisė gauti pinigines išmokas numatyta ne tik minėtų gavėjų įpėdiniams, bet ir dirbančio pareigūno gavėjų palikuoniams šio pareigūno mirties atveju.

(žr. 54 ir 55 punktus)

5.       Pareigūnų tarnybos nuostatų VIII priedo 42 straipsnio nuostatos, pagal kurias jei mirusio pareigūno įpėdiniai per metus nuo jo mirties nesikreipia dėl pensijos, praranda teisę į ją, išskyrus atvejus, kai taip atsitinka dėl deramai pripažintos force majeure, yra privalomos, nes priimtos siekiant užtikrinti teisinių situacijų aiškumą ir saugumą, ir nei šalys, nei teismas negali nuo jų nukrypti. Tai, kad įpėdinis su Pareigūnų tarnybos nuostatais susipažino praėjus šiam terminui, nėra argumentas, kuriuo remiantis būtų galima pagrįsti šio termino nesilaikymą, ir jis nėra force majeure įrodymas. Vienų metų terminas yra pakankamai ilgas, kad Bendrijos pareigūno ar pensijos gavėjo įpėdiniai ir palikuonys galėtų kreiptis į institucijos administraciją. Be to, kiekvienas asmuo, kuriam taikomi Pareigūnų tarnybos nuostatai arba kuris gali naudotis jais suteikta teise, turi juos žinoti ir negali remtis nežinojimu, kad jam visais atvejais nebūtų taikomi šiuose nuostatuose numatyti senaties terminai.

(žr. 59 ir 60 punktus)

Nuoroda:

Pirmosios instancijos teismo praktika: 1999 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Neumann ir Neumann-Schölles prieš Komisiją, T‑68/97, Rink. VT p. I‑A‑193 ir II‑1005, 45 ir 48 punktai.