Byla C‑290/16
Air Berlin plc & Co. Luftverkehrs KG
prieš
Bundesverband der Verbraucherzentralen und Verbraucherverbände – Verbraucherzentrale Bundesverband eV
(Bundesgerichtshof prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Transportas – Bendrosios oro susisiekimo paslaugų teikimo Sąjungoje taisyklės – Reglamentas (EB) Nr. 1008/2008 – Kainų nustatymo nuostatos – 22 straipsnio 1 dalis – 23 straipsnio 1 dalis – Informacija, reikalaujama pateikiant visuomenei siūlomus tarifus – Pareiga nurodyti tikrąjį mokesčių, rinkliavų, papildomų rinkliavų ir įmokų dydį – Laisvė nustatyti kainas – Administracinio mokesčio taikymas keleiviui atšaukus skrydžio rezervaciją arba neatvykus į skrydį – Vartotojų apsauga“
Santrauka – 2017 m. liepos 6 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas
1. Transportas – Oro transportas – Bendrosios oro susisiekimo paslaugų teikimo Sąjungoje taisyklės – Reglamentas Nr. 1008/2008 – Kainų nustatymo tvarka – Informacija, reikalaujama pateikiant keleiviams siūlomus tarifus – Pareiga atskirai nurodyti šiuos tarifus, tikrąjį visuomenės mokėtiną mokesčių, rinkliavų, papildomų rinkliavų ir įmokų dydį
(Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1008/2008 23 straipsnio 1 dalies trečias sakinys)
2. Transportas – Oro transportas – Bendrosios oro susisiekimo paslaugų teikimo Sąjungoje taisyklės – Reglamentas Nr. 1008/2008 – Kainų nustatymo tvarka – Laisvė nustatyti kainas – Bendrosiose vežimo oro transportu sutarčių sudarymo sąlygose įtvirtinta sąlyga, pagal kurią leidžiama taikyti administracinį mokestį keleiviui atšaukus skrydžio rezervaciją arba neatvykus į skrydį – Nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis perkeliamos Sąjungos teisės nuostatos vartotojų apsaugos srityje, leidžiančios pripažinti tokią sąlygą negaliojančia – Leistinumas
(Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1008/2008 22 straipsnio 1 dalis)
1. 2008 m. rugsėjo 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1008/2008 dėl oro susisiekimo paslaugų teikimo Bendrijoje bendrųjų taisyklių 23 straipsnio 1 dalies trečią sakinį reikia aiškinti taip, kad oro vežėjai, skelbdami savo oro susisiekimo kainas, turi atskirai nurodyti klientų mokėtinų mokesčių, oro uostų mokesčių ir kitų privalomų rinkliavų, papildomų rinkliavų ir įmokų, nurodytų šio reglamento 23 straipsnio 1 dalies trečio sakinio b–d punktuose, dydžius, todėl negali šių mokesčių ir rinkliavų, net iš dalies, įtraukti į oro susisiekimo kainas, nurodytas šio reglamento 23 straipsnio 1 dalies trečio sakinio a punkte.
Tokį aiškinimą patvirtina tiek teisės aktu, kuriame yra pagrindinėje byloje nagrinėjama nuostata, siekiamų tikslų, tiek jos konteksto nagrinėjimas. Reglamento Nr. 1008/2008 23 straipsnio 1 dalimi siekiama garantuoti, be kita ko, informavimą apie oro susisiekimo paslaugų, teikiamų iš valstybės narės teritorijoje esančio oro uosto, kainas ir jų skaidrumą, dėl to prisidedama prie klientų, kurie naudojasi šiomis paslaugomis, apsaugos užtikrinimo. Informavimo apie kainas ir kainų skaidrumo tikslas nebūtų pasiektas, jeigu Reglamento Nr. 1008/2008 23 straipsnio 1 dalies trečias sakinys turėtų būti aiškinamas kaip siūlantis oro vežėjams pasirinkimą arba įtraukti mokesčius, oro uostų mokesčius ir kitas neprivalomas rinkliavas, papildomas rinkliavas ir įmokas į oro susisiekimo kainą, arba šiuos įvairius elementus nurodyti atskirai.
Be to, kitoks Reglamento Nr. 1008/2008 23 straipsnio 1 dalies trečio sakinio aiškinimas panaikintų šios nuostatos praktinį veiksmingumą. Viena vertus, Reglamento Nr. 1008/2008 23 straipsnio 1 dalies trečio sakinio b–d punktuose nurodytų mokesčių ir rinkliavų dalinis įtraukimas į oro susisiekimo kainą lemtų tai, kad būtų nurodomi tik ryšio su realybe neturintys dydžiai. Kita vertus, dėl visiško mokesčių ir rinkliavų įtraukimo į oro susisiekimo kainą nurodytas oro susisiekimo kainos dydis galėtų būti lygus mokėtinai galutinei kainai. Tačiau pareiga nurodyti mokėtiną galutinę kainą jau numatyta šio reglamento 23 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje.
(žr. 29–32, 36 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
2. Reglamento Nr. 1008/2008 22 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją nedraudžiama tai, jog nacionalinės teisės akto, kuriuo perkelta 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais, taikymas gali lemti Bendrosiose pardavimo sąlygose esančios nuostatos, pagal kurią iš klientų, kurie neatvyko į skrydį arba anuliavo jo rezervaciją, leidžiama imti atskirus fiksuoto dydžio administracinius mokesčius, pripažinimą negaliojančia.
Taigi, tai yra bendroji vartotojų apsaugos direktyva, kuri turi būti taikoma visuose ekonominės veiklos sektoriuose. Atsižvelgiant į tai, minėtos direktyvos netaikymas Reglamentu Nr. 1008/2008 reguliuojamoje oro susisiekimo paslaugų srityje gali būti leidžiamas tik su sąlyga, kad toks netaikymas turi būti aiškiai numatytas šio reglamento nuostatose. Tačiau tokios išvados neleidžia daryti nei šio Reglamento Nr. 1008/2008 22 straipsnio tekstas, susijęs su laisve nustatyti kainas, nei kitų šio reglamento nuostatų tekstas, nors priimant šį reglamentą Direktyva 93/13 jau galiojo.
Dėl Reglamento Nr. 1008/2008 22 straipsnio 1 dalimi siekiamo tikslo taip pat negali būti daroma išvada, kad vežimo oro transportu sutartyse neturi būti laikomasi bendrųjų taisyklių, kuriomis vartotojai saugomi nuo nesąžiningų sąlygų. 1992 m. liepos 23 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2409/92 dėl oro susisiekimo paslaugų kainų ir tarifų (OL L 240, 1992, p. 15; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk. 1 t., p. 427), panaikinto Reglamentu Nr. 1008/2008, penktoje konstatuojamojoje dalyje buvo nurodyta, kad reikia „papildyti kainų nustatymo laisvę atitinkamomis vartotojų ir pramonės interesų apsaugos priemonėmis“.
Remiantis 2014 m. rugsėjo 18 d. Sprendimu Vueling Airlines (C‑487/12, EU:C:2014:2232) negali būti daroma kitokia išvada. Tame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal Reglamento Nr. 1008/2008 22 straipsnio 1 dalį draudžiamas reglamentavimas, kaip antai nagrinėtas toje byloje, kuriuo siekiama oro transporto vežėjus įpareigoti bet kokiomis aplinkybėmis gabenti registruotą jų keleivių bagažą, o už šį gabenimą negalima reikalauti kainos priedo. Tačiau Teisingumo Teismas niekur nenurodė, kad laisvė nustatyti kainas apskritai draudžia taikyti bet kokią vartotojų apsaugos taisyklę.
Todėl iš minėto sprendimo negalima daryti išvados, kad pagal Reglamento Nr. 1008/2008 22 straipsnio 1 dalį draudžiama taikyti nacionalinės teisės normą, kuria perkeliamos Sąjungos teisės nuostatos vartotojų apsaugos srityje, kaip antai Direktyvos 93/13 nuostatos.
Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Reglamento Nr. 1008/2008 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta laisvė nustatyti Sąjungos vidaus oro susisiekimo paslaugų kainas negali būti kliūtis tokią nacionalinės teisės normą taikyti vežimo oro transportu sutarčių sąlygoms. Priešingas atsakymas reikštų, kad iš vartotojų būtų atimtos teisės, kurias jie pagal Direktyvą 93/13 turi oro susisiekimo paslaugų kainų nustatymo srityje, ir leidžiama, kad oro vežėjai, nesant jokios kontrolės, galėtų į su keleiviais sudarytas sutartis įtraukti nesąžiningas sąlygas, susijusias su kainų nustatymu.
(žr. 44–52 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)