TARNAUTOJŲ TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS
2009 m. liepos 9 d.
Byla F‑91/07
Javier Torijano Montero
prieš
Europos Sąjungos Tarybą
„Viešoji tarnyba – Pareigūnai – Pranešimas apie laisvą darbo vietą – Asmens nenaudai priimtas aktas – Priimtinumas – Reikalaujama kvalifikacija – Lygis – Teisėtų lūkesčių apsaugos principas – Tarnybos interesas – Vienodas požiūris“
Dalykas: Pagal EB 236 ir AE 152 straipsnius pareikštas ieškinys, kuriuo J. Torijano Montero prašo panaikinti pranešimą apie laisvą darbo vietą 197/06, paskelbtą siekiant įdarbinti į administratoriaus (AD 11‑8) pareigas Europos Sąjungos Tarybos generalinio sekretoriato Saugumo tarnybos Išorinės apsaugos padalinyje.
Sprendimas: Atmesti ieškinį. Kiekviena šalis padengia savo pačios bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai – Ieškinys – Asmens nenaudai priimtas aktas – Pranešimas apie laisvą darbo vietą – Sąlygos, pašalinančios pareigūnų, kurie gali būti perkelti į kitą darbo vietą arba kurių pareigos gali būti paaukštintos, galimybę dalyvauti – Priimtinumas
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 29, 90 ir 91 straipsniai)
2. Pareigūnai – Tarnybų organizavimas – Personalo narių paskyrimas – Įgyta teisė būti paliktam eiti užimamas pareigas – Nebuvimas
3. Pareigūnai – Tarnybų organizavimas – Personalo narių paskyrimas – Pranešimas apie laisvą darbo vietą – Sąlygos, dėl kurių atmesta pareigūno, vykdžiusio šiame pranešime nurodytas pareigas, kandidatūra – Teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimas – Nebuvimas
4. Pareigūnai – Tarnybų organizavimas – Užimtinos darbo vietos lygio nustatymas – Kriterijai
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 7 straipsnio 1 dalis)
5. Pareigūnai – Tarnybų organizavimas – Užimtinos darbo vietos lygio nustatymas – Administracijos diskrecija
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 7 straipsnis)
1. Jeigu pranešime apie laisvą darbo vietą apibrėžtos paskyrimo į ją sąlygos lemia pareigūnų, kurie gali būti perkelti į kitą darbo vietą arba kurių pareigos gali būti paaukštintos, kandidatūrų atmetimą, toks pranešimas apie laisvą darbo vietą yra šių pareigūnų nenaudai priimtas aktas. Vien tai, kad kandidatas neturi šiame pranešime apie laisvą darbo vietą reikalaujamo lygio, nepaneigia šios išvados. Jeigu pranešimo apie laisvą darbo vietą teisėtumą galėtų ginčyti tik jame reikalaujamo lygio kandidatai, tai reikštų, kad iš visų pareigūnų, kurių lygis neatitinka pranešime apie laisvą darbo vietą reikalaujamo lygio, atimama galimybė ginčyti jame nustatytų sąlygų teisėtumą. Taip būtų labai apribotas pranešimo apie laisvą darbo vietą teisėtumo kontrolės veiksmingumas, nes teisę kreiptis į teismą turėtų tik tie pareigūnai, kurie atitinka sąlygą dėl minimalaus laisvai darbo vietai užimti reikalaujamo lygio. Tačiau šie pareigūnai neturėtų suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl tokio pranešimo apie laisvą darbo vietą, nebent jų kandidatūra būtų atmesta dėl kitos šiame pranešime apie laisvą darbo vietą nustatytos sąlygos.
(žr. 27, 30 ir 31 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1975 m. birželio 19 d. Sprendimo Küster prieš Parlamentą, 79/74, Rink. p. 725, 5 ir 6 punktai; 1978 m. gegužės 11 d. Sprendimo De Roubaix prieš Komisiją, 25/77, Rink. p. 1081, 7 ir 8 punktai.
Tarnautojų teismo praktika: 2006 m. gegužės 18 d. Nutarties Corvoisier ir kt. prieš ECB, F‑13/05, Rink. VT p. I‑A‑1‑19 ir II‑A‑1‑65, 42 punktas.
2. Pareigūnas neturi įgytos teisės būti paliktam eiti užimamas pareigas. Toks pastovumas neleistinai suvaržytų institucijų laisvę organizuoti savo tarnybas ir prisitaikyti prie kintančių poreikių.
(žr. 74 punktą)
Nuoroda:
Pirmosios instancijos teismo praktika: 2003 m. sausio 28 d. Sprendimo F prieš Audito Rūmus, T‑138/01, Rink. VT p. I‑A‑25 ir II‑137, 43 punktas.
3. Jeigu administracija pareigūnui nėra davusi tikslių, besąlygiškų ir nuoseklių patikinimų, jog šis gali bandyti pateikti savo kandidatūrą į tam tikras pareigas ir jis galės į jas būti priimtas, pranešimas apie laisvą darbo vietą, nustatantis sąlygas, dėl kurių atmesta šio pareigūno kandidatūra, negali būti laikomas pažeidžiančiu teisėtų lūkesčių principą vien dėl to, kad šis pareigūnas vykdė šiame pranešime nurodytas pareigas.
(žr. 74 punktą)
4. Tarnybos intereso sąvoka susijusi su tinkamu institucijos veikimu apskritai ir konkrečiai su specifiniais užimtinų pareigų reikalavimais. Nors institucija turi didelę diskreciją organizuoti savo tarnybas ir įvertinti pareigybes, vis dėlto pagrindinis kriterijus, pagal kurį reikia nustatyti užimtinų pareigų lygį, yra šioms pareigoms tenkančių užduočių svarba ir atsakomybės apimtis. Iš šio principo išplaukia, kad Paskyrimų tarnyba turi nustatyti užimtinų pareigų lygį atsižvelgdama į jų svarbą ir nepaisydama kandidato ar kandidatų, kurie galbūt pareikš susidomėjimą paskelbus pranešimą apie laisvą darbo vietą, kvalifikacijos.
(žr. 77 punktą)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1980 m. spalio 28 d. Sprendimo Dautzenberg prieš Teisingumo Teismą, 2/80, Rink. p. 3107, 9 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1994 m. vasario 9 d. Sprendimo Latham prieš Komisiją, T‑3/92, Rink. VT p. I‑A‑23 ir II‑83, 45 punktas; 1998 m. vasario 19 d. Sprendimo Campogrande prieš Komisiją, T‑3/97, Rink. VT p. I‑A‑89 ir II‑215, 41 punktas.
5. Sprendimas, kuriuo institucija nustato pareigų lygį, nereiškia, kad institucija nebegalės vėliau pakeisti šių pareigų lygio, vadovaudamasi nauju požiūriu. Vien tai, kad esama kitokio ankstesnio požiūrio, nėra įrodymas, kad viršyta didelė diskrecija, kurią turi institucija nustatydama užimtinų pareigų lygį, arba buvo akivaizdžiai klaidingai ja naudotasi.
(žr. 80 ir 86 punktus)
Nuoroda:
Teisingumo Teismo praktika: 1987 m. vasario 4 d. Sprendimo Bouteiller prieš Komisiją, 324/85, Rink. p. 529, 6 punktas; 1987 m. vasario 12 d. Sprendimo Bonino prieš Komisiją, 233/85, Rink. p. 739, 5 punktas.
Pirmosios instancijos teismo praktika: 1999 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Cendrowicz prieš Komisiją, T‑143/98, Rink. VT p. I‑A‑273 ir II‑1341, 23 ir 28 punktai