Sujungtos bylos C‑804/18 ir C‑341/19
IX
prieš
WABE eV
ir
MH Müller Handels GmbH
prieš
MJ
(Arbeitsgericht Hamburg ir Bundesarbeitsgericht prašymai priimti prejudicinį sprendimą)
2021 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Direktyva 2000/78/EB – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Diskriminacijos dėl religijos ar įsitikinimų draudimas – Privačios įmonės darbo tvarkos taisyklė, pagal kurią darbuotojams darbo vietoje draudžiama nešioti bet kokius matomus politinius, filosofinius ar religinius simbolius arba nešioti išsiskiriančius ir didelio formato politinius, filosofinius ar religinius simbolius – Tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija – Proporcingumas – Religijos laisvės ir kitų pagrindinių teisių pasvėrimas – Darbdavio nustatytos neutralumo politikos teisėtumas – Būtinybė įrodyti darbdavio patirtas neigiamas ekonomines pasekmes“
1. Pagrindinės teisės – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – Teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę – Religijos sąvoka – Apimtis – Įsitikinimų sąvoka
(SESV 19 straipsnis; Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10 straipsnio 1 dalis ir 21 straipsnis; Tarybos direktyvos 2000/78 1 straipsnis)
(žr. 45–48, 81 punktus)
2. Socialinė politika – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Direktyva 2000/78 – Diskriminacijos sąvoka – Skirtingas požiūris į tos pačios grupės tam tikrą religiją išpažįstančius ar tam tikrų įsitikinimų turinčius asmenis – Įtraukimas
(Tarybos direktyvos 2000/78 1 straipsnis ir 2 straipsnio 1 ir 2 dalys)
(žr. 49–51 punktus)
3. Socialinė politika – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Direktyva 2000/78 – Diskriminacijos dėl religijos ar įsitikinimų draudimas – Privačios įmonės darbo tvarkos taisyklė, pagal kurią darbo vietoje draudžiama nešioti bet kokius matomus politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius – Darbuotojai, kurie laikosi religinių įsakymų, reikalaujančių dėvėti tam tikrą aprangą – Tiesioginės diskriminacijos nebuvimas – Sąlyga – Bendras ir nediferencijuotas minėtos taisyklės taikymas – Nacionalinio teismo atliekamas patikrinimas
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10 ir 16 straipsniai; Tarybos direktyvos 2000/78 1 straipsnis ir 2 straipsnio 2 dalies a punktas)
(žr. 52, 53, 55 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
4. Socialinė politika – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Direktyva 2000/78 – Diskriminacijos dėl religijos ar įsitikinimų draudimas – Privačios įmonės darbo tvarkos taisyklė, pagal kurią darbo vietoje draudžiama nešioti bet kokius matomus politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius – Galima netiesioginė diskriminacija – Teisėto tikslo siekimu grindžiamas pateisinimas – Darbdavio noras laikytis neutralumo politikos darbo vietoje – Proporcingumo principo paisymas – Nacionalinio teismo atliekamas patikrinimas
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10, 16 ir 21 straipsnis; Tarybos direktyvos 2000/78 4, 11 ir 12 konstatuojamosios dalys ir 2 straipsnio 2 dalies a punktas ir b punkto i papunktis)
(žr. 59–65, 67–70 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)
5. Socialinė politika – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Direktyva 2000/78 – Diskriminacijos dėl religijos ar įsitikinimų draudimas – Įmonės darbo tvarkos taisyklė, pagal kurią darbo vietoje draudžiama nešioti bet kokius matomus politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius – Galima netiesioginė diskriminacija – Teisėto tikslo siekimu grindžiamas pateisinimas – Proporcingumo principo paisymas – Sąlyga – Draudimas dėvėti tik išsiskiriančius ir didelio formato politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius – Taisyklė, galinti labiau paveikti asmenis, kurie pritaria religinėms ar nekonfesinėms pakraipoms, numatančioms dėvėti didelio formato aprangą ar simbolius – Kriterijus, neatskiriamai susijęs su viena ar keliomis religijomis ar įsitikinimais – Tiesioginė diskriminacija
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10 ir 16 straipsnis; Tarybos direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktas ir b punkto i papunktis)
(žr. 72–74, 76, 77 punktus ir rezoliucinės dalies 3 punktą)
6. Socialinė politika – Vienodas požiūris užimtumo ir profesinėje srityje – Direktyva 2000/78 – Diskriminacijos dėl religijos ar įsitikinimų draudimas – Skirtingas požiūris, netiesiogiai grindžiamas religija ar įsitikinimais – Tokio skirtingo požiūrio tinkamumo vertinimas – Atsižvelgimas į religijos laisvę ginančias nacionalines nuostatas kaip į palankesnes nuostatas – Leistinumas
(Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10, 14, 16 ir 21 straipsniai; Tarybos direktyvos 2000/78 1 konstatuojamoji dalis, 1 straipsnis ir 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktis)
(žr. 82–90 punktus ir rezoliucinės dalies 4 punktą)
Santrauka
Draudimas darbo vietoje nešioti bet kokius matomos politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų išraiškos formos simbolius gali būti pateisinamas darbdavio poreikiu susikurti neutralų įvaizdį klientų atžvilgiu arba užkirsti kelią socialiniams konfliktams
Vis dėlto šis pateisinimas turi atitikti realų darbdavio poreikį, o nacionaliniai teismai, derindami nagrinėjamas teises ir interesus, gali atsižvelgti į savo valstybei narei būdingas aplinkybes ir visų pirma į palankesnes nacionalines nuostatas, susijusias su religijos laisvės apsauga
IX ir MJ, dirbančios pagal Vokietijos teisę įsteigtose bendrovėse atitinkamai kaip specialiojo ugdymo ir sveikatos priežiūros specialistė ir kaip prekybos konsultantė ir kasininkė, savo darbo vietose ryšėjo musulmonišką skarą.
IX darbdavė WABE eV (toliau – WABE), manydama, kad tokia skara neatitiko politinio, filosofinio ir religinio neutralumo politikos tėvų, vaikų ir trečiųjų asmenų atžvilgiu, paprašė IX nusirišti minėtą skarą, o, jai atsisakius tą padaryti, du kartus laikinai nušalino ją nuo pareigų ir skyrė įspėjimą. MJ darbdavė MH Müller Handels GmbH (toliau – MH), kai MJ atsisakė darbo vietoje nusirišti minėtą skarą, iš pradžių ją paskyrė į kitas pareigas, kurias vykdydama ji galėjo ryšėti tą skarą, o vėliau, išsiuntusi ją namo, nurodė atvykti į darbo vietą be išsiskiriančių ir didelio formato religinių, politinių ar filosofinių įsitikinimų simbolių.
IX pareiškė ieškinį Arbeitsgericht Hamburg (Hamburgo darbo teismas, Vokietija); juo prašė įpareigoti WABE iš asmeninės bylos pašalinti įspėjimus dėl musulmoniškos skaros ryšėjimo. MJ nacionaliniuose teismuose pareiškė ieškinį, reikalaudama pripažinti MH nurodymą negaliojančiu ir atlyginti patirtą žalą. Kadangi MJ laimėjo bylą minėtuose teismuose, MH pateikė kasacinį skundą Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija).
Šiomis aplinkybėmis abu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai nutarė kreiptis į Teisingumo Teismą dėl Direktyvos 2000/78(1) išaiškinimo. Teisingumo Teismo, be kita ko, buvo prašoma paaiškinti: ar įmonės darbo tvarkos taisyklė, pagal kurią darbuotojams draudžiama darbo vietoje nešioti bet kokius matomus politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius, darbuotojus, kurie pagal religinius įsakymus laikosi tam tikrų aprangos taisyklių, tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuoja dėl jų religijos ar įsitikinimų; kokiomis sąlygomis gali būti pateisinamas galimas iš šios taisyklės kylantis skirtingas požiūris, netiesiogiai grindžiamas religija ar įsitikinimais, ir į kokius veiksnius turi būti atsižvelgiama nagrinėjant tokio skirtingo požiūrio tinkamumą.
Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos priimtame sprendime, be kita ko, patikslinta, kokiomis sąlygomis gali būti pateisinamas iš tokios darbo tvarkos taisyklės kylantis skirtingas požiūris, netiesiogiai grindžiamas religija ar įsitikinimais.
Teisingumo Teismo vertinimas
Pirma, byloje C‑804/18 Teisingumo Teismas nagrinėjo klausimą, ar įmonės darbo tvarkos taisyklė, pagal kurią darbuotojams draudžiama darbo vietoje nešioti bet kokius matomus politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius, darbuotojus, kurie pagal religinius įsakymus laikosi tam tikrų aprangos taisyklių, tiesiogiai diskriminuoja dėl religijos ar įsitikinimų, kas yra draudžiama pagal Direktyvą 2000/78(2).
Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad simbolių ar aprangos nešiojimas, skirtas išpažinti ir skelbti savo religijai ar tikėjimui, patenka į „minties, sąžinės ir religijos laisvę“(3). Be to, taikant Direktyvą 2000/78 sąvokos „religija“ ir „įsitikinimai“ turi būti nagrinėjamos dviem to paties vieno diskriminacijos pagrindo aspektais.
Taip pat Teisingumo Teismas priminė savo jurisprudenciją, pagal kurią tokia taisyklė nesukuria tiesioginės diskriminacijos, kai yra vienodai taikoma bet kokiam tokių įsitikinimų demonstravimo būdui ir pagal ją visi įmonės darbuotojai vertinami vienodai, nes jiems nustatyta bendra ir nediferencijuota pareiga laikytis neutralios aprangos kodo, pagal kurį draudžiama nešioti tokius simbolius. Teisingumo Teismas nurodė, kad tokio teiginio nepaneigia tai, kad tam tikri darbuotojai laikosi religinių įsakymų, reikalaujančių dėvėti tam tikrą aprangą. Nors tokia taisyklė, kaip nurodyta pirmiau, tokiems darbuotojams iš tiesų gali sukelti ypatingų nepatogumų, tai neturi reikšmės išvadai, kad ta pati taisyklė, atspindinti įmonės neutralumo politiką, iš principo nelemia skirtingo požiūrio į darbuotojus, grindžiamo su religija ar įsitikinimais neatskiriamai susijusiu kriterijumi.
Šiuo atveju atrodo, kad nagrinėjama taisyklė buvo taikoma bendrai ir nediferencijuojant, nes atitinkamas darbdavys taip pat pareikalavo ir pasiekė, kad religinį kryžių nešiojanti darbuotoja nusiimtų šį simbolį. Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokiomis aplinkybėmis tokia taisyklė, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, darbuotojų, kurie pagal religinius įsakymus laikosi tam tikrų aprangos taisyklių, tiesiogiai nediskriminuoja dėl jų religijos ar įsitikinimų.
Antra, Teisingumo Teismas nagrinėjo klausimą, ar iš tokios darbo tvarkos taisyklės kylantis skirtingas požiūris, netiesiogiai grindžiamas religija ar įsitikinimais(4) gali būti pateisinamas darbdavio noru laikytis politinio, filosofinio ir religinio neutralumo politikos savo klientų ar vartotojų atžvilgiu, siekiant atsižvelgti į jų teisėtus lūkesčius. Į šį klausimą jis atsakė teigiamai, kartu nurodydamas veiksnius, kurie sąlygojo šią išvadą.
Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pirmiausia pažymėjo, kad darbdavio noras, palaikant santykius su klientais, sukurti politinio, filosofinio ar religinio neutralumo politiką gali būti laikomas teisėtu tikslu. Vis dėlto Teisingumo Teismas patikslino, kad vien šio noro savaime nepakanka objektyviai pateisinti skirtingą požiūrį, netiesiogiai grindžiamą religija ar įsitikinimais, nes tokio pateisinimo objektyvus pobūdis gali būti nustatytas tik esant realiam šio darbdavio poreikiui. Svarbūs tokio poreikio nustatymo veiksniai yra klientų ar vartotojų teisės ir teisėti lūkesčiai, o konkrečiai švietimo srityje – tėvų pageidavimas, kad jų vaikus prižiūrėtų asmenys, kurie, bendraudami su vaikais, neišpažįsta ir neskelbia savo religijos ar įsitikinimų.
Siekiant įvertinti, ar yra toks poreikis, ypač svarbu, jog darbdavys įrodytų, kad, nesant tokios neutralumo politikos, būtų pažeista laisvė užsiimti verslu(5), nes pagal jo veiklos pobūdį arba jos vykdymo aplinkybes jis patirtų neigiamų pasekmių.
Be to, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad toks skirtingas požiūris turi būti tinkamas užtikrinti veiksmingą minėtos neutralumo politikos taikymą, o tai reiškia, kad ši politika turi būti vykdoma nuosekliai ir sistemingai. Galiausiai draudimas darbo vietoje nešioti bet kokius matomus politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius turi būti taikomas tiek, kiek griežtai būtina, atsižvelgiant į faktinį neigiamų pasekmių, kurių darbdavys siekia išvengti tokiu draudimu, mastą ir sunkumą.
Trečia, byloje C‑341/19 Teisingumo Teismas nagrinėjo klausimą, ar netiesioginė diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, kylanti iš įmonės darbo tvarkos taisyklės, draudžiančios darbo vietoje nešioti matomus filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius siekiant užtikrinti šios įmonės neutralumo politiką, gali būti pateisinama tik tuo atveju, jei draudimas apima bet kokią matomą politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų išraiškos formą, ar draudimas nešioti tik išsiskiriančius ir didelio formato simbolius gali būti leidžiamas, jeigu jis įgyvendinamas nuosekliai ir sistemingai.
Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pabrėžė, kad toks apribotas draudimas gali labiau paveikti asmenis, kurie pritaria religinėms, filosofinėms ir nekonfesinėms pakraipoms, numatančioms dėvėti išsiskiriančią didelio formato aprangą ar simbolį, pavyzdžiui, galvos apdangalą. Taigi kai išsiskiriančių didelio formato minėtų įsitikinimų simbolių nešiojimo kriterijus yra neatskiriamai susijęs su viena ar keliomis konkrečiomis religijomis ar įsitikinimais, remiantis tokiu kriterijumi nustatytas draudimas nešioti tokius simbolius reiškia, kad tam tikri darbuotojai dėl savo religijos ar įsitikinimų bus vertinami mažiau palankiai nei kiti, o tai prilygsta tiesioginei diskriminacijai, kuri negali būti pateisinama.
Tuo atveju, jei tiesioginė diskriminacija neturėtų būti konstatuota, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad toks skirtingas požiūris, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje – jei būtų įrodyta, kad dėl jo tam tikrą religiją išpažįstantys ar turintys tam tikrų įsitikinimų asmenys patektų į tam tikru atžvilgiu prastesnę padėtį – reikštų netiesioginę diskriminaciją, kuri gali būti pateisinama tik jei draudimas apima bet kokią matomą politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų išraiškos formą. Šiuo klausimu jis priminė, kad neutralumo politika įmonėje gali būti teisėtas tikslas ir ji turi atitikti realų įmonės poreikį – pavyzdžiui, socialinių konfliktų prevenciją arba neutralų darbdavio įvaizdį klientų atžvilgiu – tam, kad būtų galima objektyviai pateisinti skirtingą, netiesiogiai grindžiamą religija ar įsitikinimais. Tačiau tam, kad tokia politika būtų veiksmingai įgyvendinama, darbuotojams bendraujant su klientais ar tarpusavyje neleidžiama akivaizdžiai demonstruoti politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų, nes bet kokio simbolio, net ir nedidelio formato, nešiojimas kenkia šios taisyklės tinkamumui pasiekti nustatytą tikslą.
Galiausiai Teisingumo Teismas nusprendė, kad vertinant, ar skirtingas požiūris, netiesiogiai grindžiamas religija ar įsitikinimais, yra tinkamas, į religijos laisvę ginančias nacionalines nuostatas gali būti atsižvelgiama kaip į palankesnes nuostatas(6). Šiuo klausimu jis priminė, pirma, kad vertinant iš priemonės, kuri nustatyta siekiant užtikrinti politinio, filosofinio ir religinio neutralumo politikos taikymą, kylančio apribojimo tinkamumą pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktį, reikia atsižvelgti į įvairias nagrinėjamas teises ir laisves, o nacionaliniai teismai, išnagrinėję visą nagrinėjamoje byloje esančią informaciją, turi atsižvelgti į esamus interesus ir užtikrinti, kad būtų taikomi tik griežtai būtini nagrinėjamų laisvių apribojimai. Tai leistų užtikrinti, kad, kai nagrinėjamos kelios Sutartyse įtvirtintos pagrindinės teisės ir principai, proporcingumo principo laikymasis būtų vertinamas taip, kad būtų suderinti reikalavimai, susiję su nagrinėjamų skirtingų teisių ir principų apsauga, ir užtikrinta teisinga jų pusiausvyra. Antra, jis konstatavo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, Direktyvoje 2000/78 pats neužtikrinęs būtino minties, tikėjimo ir religijos laisvės bei teisėtų tikslų, kuriais galima remtis siekiant pateisinti skirtingą požiūrį, derinimo ir palikęs šį derinimą atlikti valstybėms narėms ir jų teismams, leido atsižvelgti į kiekvienai valstybei narei būdingas aplinkybes ir pripažinti kiekvienai iš jų diskreciją atliekant šį derinimą.