Byla C‑174/08

NCC Construction Danmark A/S

prieš

Skatteministeriet

(Østre Landsret prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Šeštoji PVM direktyva – 19 straipsnio 2 dalis – Perkant sumokėto mokesčio atskaita – Mišriai apmokestinamas asmuo – Prekės ir paslaugos, kurios naudojamos apmokestinamai ir atleistai nuo mokesčio veiklai – Atskaitos proporcijos apskaičiavimas – Sąvoka „atsitiktiniai nekilnojamojo turto sandoriai“ – Tiekimas sau – Mokesčių neutralumo principas“

Sprendimo santrauka

1.        Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Apyvartos mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Perkant sumokėto mokesčio atskaita – Prekės ir paslaugos, naudojamos sandoriams, kuriems tenkantis mokestis gali būti atskaitomas, ir sandoriams, kuriems tenkantis mokestis negali būti atskaitomas

(Tarybos direktyvos 77/388 19 straipsnio 2 dalis)

2.        Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Apyvartos mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Perkant sumokėto mokesčio atskaita

(Tarybos direktyva 77/388)

1.        Direktyvos 77/388 dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo 19 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad statybų įmonės parduodamas savo lėšomis pastatytas nekilnojamasis turtas neturėtų būti traktuojamas kaip „atsitiktiniai nekilnojamojo turto sandoriai“ šios nuostatos prasme, nes ši veikla yra tiesioginis, tęstinis ir būtinas apmokestinamos įmonės veiklos išplėtimas. Šiomis sąlygomis nėra būtinybės konkrečiai vertinti pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinamų prekių ir paslaugų panaudojimo atskirai vertinamai pardavimo veiklai apimties.

(žr. 34–35 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.        Mokesčių neutralumo principui neprieštarauja tai, kad statybų įmonė, kuri moka pridėtinės vertės mokestį statydama pastatus savo lėšomis (tiekimas sau), negali visiškai atskaityti pridėtinės vertės mokesčio, tenkančio jos bendroms išlaidoms, kurios patiriamos statant, nes apyvarta iš taip pastatytų pastatų pardavimo yra atleista nuo pridėtinės vertės mokesčio.

Šis mokesčių neutralumo principas yra Bendrijos teisės aktų leidėjo taikomo bendrojo vienodo požiūrio principo atitikmuo pridėtinės vertės mokesčio srityje, tačiau šis principas, kaip ir kiti bendrieji Bendrijos teisės principai, turi konstitucinį statusą, o mokesčių neutralumo principas reikalauja priimti teisės aktus Bendrijos lygmeniu antrinės teisės forma. Todėl mokesčių neutralumo principas tokiame teisės akte gali būti detalizuojamas nuostatomis, išplaukiančiomis iš kartu taikomų Šeštosios direktyvos 77/388 dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo 19 straipsnio 1 dalies ir 28 straipsnio 3 dalies b punkto bei šios direktyvos F priedo 16 punkto, pagal kurias apmokestinamas asmuo, vykdantis apmokestinamą ir atleistą nuo mokesčio nekilnojamojo turto pardavimo veiklą, negali visiškai atskaityti pridėtinės vertės mokesčio, kuris padidina jo bendras išlaidas.

Be to, mokesčių neutralumo principu negali būti veiksmingai remiamasi siekiant užginčyti Šeštosios direktyvos nuostatų, perkeltų nacionalinės teisės aktais, taikymą, kai skundžiamomis Šeštąją direktyvą perkeliančiomis nuostatomis nacionalinės teisės aktų leidėjas, tinkamai atsižvelgdamas į bendrąjį vienodo požiūrio principą, siekė statybos įmonėms, kurios be savo statybų veiklos vykdo atleistą nuo mokesčių nekilnojamojo turto pardavimo veiklą, taikyti tokias pačias sąlygas kaip ir nekilnojamojo turto bendrovėms, kurios, atsižvelgiant į tai, kad pastarųjų veikla atleidžiama nuo mokesčio, negali atskaityti pridėtinės vertės mokesčio, taikomo kitų įmonių, kurių paslaugomis jos naudojasi, teikiamoms statybos paslaugoms, siekiant išvengti konkurencijos iškreipimo vidaus rinkoje.

(žr. 41–43, 46–47 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)