TEISINGUMO TEISMO (penktoji kolegija) SPRENDIMAS
2014 m. lapkričio 5 d.(*)
„Darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam – Direktyva 80/987/EEB – Darbuotojas, trečiosios šalies pilietis, neturintis galiojančio leidimo gyventi šalyje – Teisės gauti išmokas bankroto atveju nepripažinimas“
Byloje C‑311/13
dėl 2013 m. birželio 4 d. Centrale Raad van Beroep (Nyderlandai) sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2013 m. birželio 7 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
O. Tümer
prieš
Raad van bestuur van het Uitvoeringsinstituut werknemersverzekeringen
TEISINGUMO TEISMAS (penktoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas T. von Danwitz (pranešėjas), teisėjai A. Rosas, E. Juhász, D. Šváby ir C. Vajda,
generalinis advokatas Y. Bot,
posėdžio sekretorius V. Tourrès, administratorius,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. gegužės 15 d. posėdžiui,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– O. Tümer, atstovaujamo advocaat G. T. M. Evers,
– Raad van bestuur van het Uitvoeringsinstituut werknemersverzekeringen, atstovaujamos I. Eijkhout,
– Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos B. Koopman, M. Bulterman, H. Stergiou ir M. de Ree,
– Europos Komisijos, atstovaujamos M. van Beek ir J. Enegren,
susipažinęs su 2014 m. birželio 12 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyvos 80/987/EEB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam (OL L 283, p. 23; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 217), iš dalies pakeistos 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/74/EB (OL L 270, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 261, toliau – Direktyva 80/987), išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant O. Tümer ir Raad van bestuur van het Uitvoeringsinstituut werknemersverzekeringen (Darbuotojų draudimo administravimo instituto valdyba, toliau – Uwv) ginčą dėl pastarosios atsisakymo išmokėti O. Tümer darbdavio bankroto atveju numatytą išmoką, motyvuojant tuo, kad jis yra trečiosios šalies pilietis, Nyderlanduose gyvenantis neteisėtai.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
Direktyva 80/987
3 Direktyvos 2002/74 1 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:
„1989 m. gruodžio 9 d. priimtos Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijos 7 punkte teigiama, kad sukūrus vidaus rinką turi pagerėti Europos bendrijos darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygos, o toks pagerėjimas prireikus turėtų apimti tam tikrų užimtumo taisyklių aspektų, tokių kaip kolektyvinių atleidimų ir bankroto procedūrų, vystymą.“
4 Direktyvos 80/987 1 straipsnyje numatyta:
„1. Ši direktyva taikoma su darbo sutartimis ar darbo santykiais susijusiems darbuotojų reikalavimams, pateiktiems 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtiems nemokiems darbdaviams.
2. Valstybės narės gali išimties tvarka netaikyti šios direktyvos kai kurių kategorijų darbuotojų reikalavimams esant kitų formų garantijoms, jeigu yra nustatyta, kad jos teikia atitinkamiems asmenims apsaugą, lygiavertę šios direktyvos teikiamai apsaugai.
3. Jeigu tokios nuostatos jau taikomos pagal jų nacionalinės teisės aktus, valstybės narės šios direktyvos gali netaikyti:
a) namų darbininkams, kuriuos samdo fizinis asmuo;
b) žvejams-dalininkams.“
5 Minėtos direktyvos 2 straipsnio 2 ir 3 dalys suformuluotos taip:
„2. Ši direktyva nepažeidžia nacionalinės teisės aktuose vartojamų sąvokų „darbuotojas“, „darbdavys“, „darbo užmokestis“, „neatidėliotina teisė“ ir „būsimoji teisė“.
Tačiau valstybės narės šios direktyvos negali netaikyti:
a) ne visą darbo dieną dirbantiems darbuotojams, kaip apibrėžta Direktyvoje 97/81/EB;
b) darbuotojams, pasirašiusiems terminuotą sutartį, kaip apibrėžta Direktyvoje 1999/70/EB;
c) darbuotojams, kurių darbo santykiai laikini, kaip apibrėžta Direktyvos 91/383/EEB 1 straipsnio 2 dalyje [2 punkte].
3. Valstybės narės negali nustatyti minimalaus darbo sutarties arba darbo santykių termino, kuriam suėjus darbuotojai įgytų teisę pateikti šioje direktyvoje numatytus reikalavimus.“
6 Pagal Direktyvos 80/987 3 straipsnį:
„Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad garantijų institucijos, laikantis 4 straipsnio reikalavimų, užtikrintų darbuotojams nesumokėtų reikalavimų, kylančių dėl darbo sutarčių ar darbo santykių, patenkinimą, įskaitant, jeigu numatyta nacionalinės teisės aktais, išeitines išmokas dėl nutrauktų darbo santykių.
Reikalavimai, kuriuos perėmė garantijų institucija, yra neapmokėti su darbo užmokesčiu susiję reikalavimai už laikotarpį iki valstybių narių nustatytos datos ir (arba), kai kuriais atvejais, po jos.“
7 Šios direktyvos 4 straipsnyje nurodyta:
„1. Valstybės narės turi teisę apriboti 3 straipsnyje nurodytų garantijų institucijų atsakomybę.
2. Jeigu valstybės narės pasinaudoja 1 dalyje nurodyta galimybe, jos nurodo laikotarpio, už kurį garantijų institucija turi patenkinti neapmokėtus reikalavimus, trukmę. Tačiau jis negali būti trumpesnis nei laikotarpis, apimantis paskutinių trijų mėnesių darbo santykių iki ir (arba) po 3 straipsnyje nurodytos datos, darbo užmokestį. Valstybės narės šį minimalų trijų mėnesių laikotarpį gali įskaityti į atskaitinį laikotarpį, kuris būtų ne trumpesnis kaip šeši mėnesiai.
Valstybės narės, kurių atskaitinis laikotarpis ne trumpesnis kaip 18 mėnesių, gali iki aštuonių savaičių sutrumpinti laikotarpį, už kurį garantijų institucija turi patenkinti neapmokėtus reikalavimus. Tokiu atveju apskaičiuojant minimalų laikotarpį remiamasi tais laikotarpiais, kurie yra palankiausi darbuotojui.
3. Be to, valstybės narės gali nustatyti maksimalų garantijų institucijos mokėjimų dydį. Šis dydis negali būti mažesnis už tą, kuris socialiniu atžvilgiu atitinka šioje direktyvoje nustatytą socialinį tikslą.
Jeigu valstybės narės pasinaudoja šia galimybe, jos apie metodus, taikomus mokėjimo įsipareigojimų aukščiausiai ribai nustatyti, praneša Komisijai.“
8 Direktyvos 80/987 kodifikuota redakcija yra įtvirtinta 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/94/EB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam (OL L 283, p. 36), kurios 2–4 straipsniai suformuluoti lygiai taip pat kaip ir Direktyvos 80/987 2–4 straipsniai. Direktyva 2008/94 įsigaliojo 2008 m. lapkričio 17 d.
Direktyva 2003/109/EB
9 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL L 16, p. 44; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 272) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, teisėtai gyvenantiems valstybėje narėje.“
10 Šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:
„Valstybės narės suteikia ilgalaikio gyventojo statusą trečiųjų šalių piliečiams, kurie prieš pat paduodami atitinkamą pareiškimą yra penkerius metus teisėtai ir nuolat pragyvenę jos teritorijoje.“
11 Pagal minėtos direktyvos 11 straipsnio 1 dalies d punktą ilgamečiai gyventojai kaip ir tos šalies piliečiai vienodai turi teisę į „socialinę apsaugą, socialinę pagalbą ir socialinį saugumą, kaip numatyta nacionalinėje teisėje“.
12 Šios direktyvos 13 straipsnyje „Palankesnės nacionalinės nuostatos“ nustatyta:
„Valstybės narės gali išduoti nuolatinio arba neribotojo galiojimo leidimus gyventi palankesnėmis sąlygomis, nei nurodyta šioje direktyvoje. Tokie leidimai gyventi nesuteikia teisės apsigyventi kitose valstybėse narėse, kaip nurodyta šios direktyvos III skyriuje.“
Sprendimas Nr. 1/80
13 Asociacijos taryba buvo įsteigta Susitarimu dėl Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociacijos įsteigimo, kuris 1963 m. rugsėjo 12 d. Ankaroje buvo pasirašytas tarp Turkijos Respublikos ir EEB valstybių narių bei Bendrijos ir kuris pastarosios vardu buvo sudarytas, aprobuotas ir patvirtintas 1963 m. gruodžio 23 d. Tarybos sprendimu 64/732/EEB (OL 217, 1964, p. 3685; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 11 t., p. 10).
14 1980 m. rugsėjo 19 d. Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 dėl asociacijos plėtros 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Išskyrus atvejus, numatytus su darbuotojo šeimos narių teise laisvai įsidarbinti susijusiame 7 straipsnyje, valstybėje narėje teisėtai dirbantis darbuotojas turkas turi teisę:
– teisėtai išdirbęs vienus metus, prašyti šioje valstybėje narėje atnaujinti jo leidimą dirbti pas tą patį darbdavį, jei pastarasis turi laisvą darbo vietą,
– teisėtai išdirbęs trejus metus, išskyrus atvejus, kai Bendrijos valstybių narių darbuotojams yra teikiama pirmenybė, šioje valstybėje narėje priimti kitą jo pasirinkto darbdavio pasiūlymą įsidarbinti pagal tą pačią profesiją, pateiktą įprastomis sąlygomis ir įregistruotą šios valstybės narės įdarbinimo įstaigose;
– teisėtai išdirbęs ketverius metus, šioje valstybėje narėje laisvai dirbti bet kurį pasirinktą samdomą darbą.“
15 Sprendimo 1/80 7 straipsnis suformuluotas taip:
„Teisėtai valstybės narės darbo rinkoje dirbančio darbuotojo turko šeimos nariai, kuriems buvo suteikta teisė atvykti pas jį, turi teisę:
– išskyrus atvejus, kai pirmenybė teikiama Bendrijos valstybių narių darbuotojams, priimti bet kokį pasiūlymą įsidarbinti, jei bent trejus metus teisėtai gyveno šioje valstybėje narėje;
– laisvai dirbti bet kokį pasirinktą samdomą darbą, jei bent penkerius metus teisėtai gyveno šioje valstybėje narėje.
<…>“
Nyderlandų teisė
16 Įstatymo dėl nedarbo (Werkloosheidswet, toliau – WW) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Darbuotoju laikomas fizinis asmuo iki 65 metų, įdarbintas pagal privatinę arba viešąją teisę.“
17 Pagal WW 3 straipsnio 3 dalį, nukrypstant nuo šio straipsnio 1 dalies, darbuotojais negali būti laikomi užsieniečiai, kurie Nyderlanduose gyvena neteisėtai, kaip tai suprantama pagal 2000 m. Užsieniečių įstatymo (Vreemdelingenwet 2000, toliau – Vw 2000) 8 straipsnio a–e ir l punktus.
18 Pagal WW 61 straipsnį teisę į šio įstatymo IV skyriuje nustatytas išmokas bankroto atveju turi darbuotojas, kuris iš darbdavio, kuriam iškelta bankroto byla, gali reikalauti atlyginimo, atostogų kompensacijos ar atostogų priedo arba jei jis gali patirti turtinės žalos dėl to, jog šis darbdavys nesumokėjo sumų, kurias dėl darbo santykių su darbuotoju jis privalėjo sumokėti tretiesiems asmenims.
19 Pagal Vw 2000 8 straipsnio a–e ir l punktus užsienietis teisėtai gyvena Nyderlanduose, tik jei:
„a. turi leidimą laikinai gyventi šalyje, kaip tai suprantama pagal 14 straipsnį;
b. turi leidimą nuolat gyventi šalyje, kaip tai suprantama pagal 20 straipsnį;
c. turi leidimą laikinai gyventi šalyje, kaip tai suprantama pagal 28 straipsnį;
d. turi leidimą nuolat gyventi šalyje, kaip tai suprantama pagal 33 straipsnį;
e. kaip Bendrijos pilietis tol, kol šalyje gyvena pagal Europos bendrijos steigimo sutartyje ar Europos ekonominės erdvės susitarime nustatytą tvarką;
<…>
l. teisę gyventi šalyje užsienietis grindžia EEB ir Turkijos asociacijos tarybos sprendimu 1/80,
<…>“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
20 O. Tümer yra Turkijos pilietis, gyvenantis Nyderlanduose nuo 1988 m.
21 Nuo 1988 m. rugpjūčio 18 d. iki 1995 m. kovo 31 d. jis turėjo leidimą laikinai gyventi šalyje; šis buvo išduotas su sąlyga, kad jis gyvens su sutuoktine. 1996 m. jis išsituokė.
22 2005 m. spalio 14 d. O. Tümer pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi šalyje. Valstybės sekretorius teisingumo reikalams šį prašymą atmetė. Dėl šio sprendimo pateiktas prieštaravimas 2007 m. balandžio 16 d. sprendimu buvo pripažintas nepagrįstu. 2008 m. rugpjūčio 28 d. Rechtbank ’s-Gravenhage atmetė dėl pastarojo sprendimo pareikštą ieškinį, motyvuodamas tuo, kad ieškovas pagrindinėje byloje negali kildinti teisių iš Sprendimo Nr. 1/80 6 ar 7 straipsnių. Šio teismo sprendimas nebuvo apskųstas apeliacine tvarka. Nuo 2007 m. balandžio 25 d. O. Tümer nebeturi leidimo gyventi šalyje.
23 Nuo 1997 m. O. Tümer su pertrūkiais dirbo Nyderlanduose. 2005 m. sausio 3 d. jį pasamdė Halfmoon Cosmetics BV (toliau – Halfmoon Cosmetics), kuri 2007 m. pagal WW už jį mokėjo įmokas. Nuo 2007 m. rugpjūčio mėn. Halfmoon Cosmetics jam mokėjo tik dalį darbo užmokesčio, o 2008 m. sausio 22 d. jai buvo iškelta bankroto byla. 2008 m. sausio 26 d. ieškovas pagrindinėje byloje atleistas iš darbo.
24 O. Tümer pateikė prašymą dėl WW numatytų išmokų bankroto atveju, siejamą su sumomis, kurių Halfmoon Cosmetics jam nesumokėjo nuo 2007 m. rugpjūčio mėn. iki jo atleidimo iš darbo, t. y. laikotarpiu, kai jis neturėjo leidimo gyventi šalyje. 2008 m. vasario 8 d. sprendimu šis prašymas buvo atmestas. O. Tümer ginčijo pastarąjį sprendimą. 2008 m. birželio 10 d. sprendimu Uwv atmetė šį prieštaravimą kaip nepagrįstą, motyvuodama tuo, kad O. Tümer nėra „darbuotojas“, kaip tai suprantama pagal WW 3 straipsnio 3 dalį, nes Nyderlanduose gyvena neteisėtai. 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimu Rechtbank ’s-Hertogenbosch, remdamasis tuo pačiu motyvu, dėl 2008 m. birželio 10 d. sprendimo O. Tümer pareikštą ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.
25 Ieškovas pagrindinėje byloje dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Centrale Raad van Beroep; jame tvirtino, kad jis yra darbuotojas, nors ir trečiosios šalies pilietis, ir laikoma, kad Nyderlanduose gyvena neteisėtai. Uwv teigė, kad Direktyvos 80/987 taikymo sritis negali būti platesnė, negu apima teisinis pagrindas, kuriuo remiantis ji priimta, t. y. EB 137 straipsnis, todėl ji netaikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai gyvenantiems Nyderlanduose. Tokiomis aplinkybėmis ši institucija pažymėjo, kad Direktyva 2003/109, pagal kurią ilgalaikiai gyventojai vertinami vienodai socialinės apsaugos aspektu, taip pat taikoma tik trečiųjų šalių piliečiams, teisėtai gyvenantiems Europos Sąjungos teritorijoje.
26 Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta informacija, O. Tümer turi neapmokėtų su darbo santykiais susijusių reikalavimų, kylančių iš jo darbo sutarties ir susijusių su darbo užmokesčiu už laikotarpį iki nustatytos datos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 80/987 3 straipsnį. Dėl „darbuotojo“, kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalį, statuso minėtas teismas pažymi, kad nors O. Tümer, kaip trečiosios šalies pilietis, kuris neteisėtai gyvena Nyderlanduose, nelaikomas „darbuotoju“ pagal WW, pagal Nyderlandų civilinę teisę jo santykis su darbdaviu yra darbo sutartis, todėl jis laikytinas darbuotoju. Kaip darbuotojas O. Tümer taip pat galėtų kreiptis į teismą ir remdamasis savo darbo sutartimi reikalauti, kad darbdavys sumokėtų jam darbo užmokestį.
27 Tokiomis aplinkybėmis Centrale Raad van Beroep nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [Direktyva 2008/94], pirmiausia jos 2, 3 ir 4 straipsniai, atsižvelgiant ir į EB 137 straipsnio 2 dalį (dabar – SESV 153 straipsnio 2 dalis), kuri yra direktyvos teisinis pagrindas, turi būti aiškinama taip, kad su šia direktyva nesuderinamos nacionalinės teisės nuostatos, pavyzdžiui, WW 3 straipsnio 3 dalis ir 61 straipsnis, pagal kurias užsienietis, kuris yra trečiosios šalies pilietis ir Nyderlanduose gyvena neteisėtai, kaip tai suprantama pagal [Vw 2000] 8 straipsnio a–e ir l punktus, nėra laikomas darbuotoju, net jeigu jo padėtis yra tokia kaip [trečiosios šalies piliečio], kuris kreipėsi dėl išmokos bankroto atveju, pagal civilinę teisę turi būti laikomas darbuotoju ir atitinka kitas šios išmokos skyrimo sąlygas?“
Dėl prejudicinio klausimo
28 Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Direktyvos 80/987 nuostatas reikia aiškinti taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias trečiosios šalies pilietis, neteisėtai gyvenantis atitinkamoje valstybėje narėje, nelaikomas darbuotoju, galinčiu gauti išmokas darbdavio bankroto atveju, mokamas remiantis darbdavio bankroto atveju neapmokėtais su darbo užmokesčiu susijusiais reikalavimais, nors pagal tos valstybės narės civilinės teisės normas tas trečiosios šalies pilietis laikomas „darbuotoju“, turinčiu teisę gauti darbo užmokestį, dėl kurio gali pareikšti ieškinį savo darbdaviui nacionaliniuose teismuose.
29 Savo pastabose, pateiktose Teisingumo Teismui, Komisija prašė Teisingumo Teismo išnagrinėti prielaidą, kuria grindžiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, t. y. kad O. Tümer pagrindinėje byloje nagrinėjamu laikotarpiu Nyderlanduose gyveno neteisėtai, remiantis EEB ir Turkijos asociacijos susitarimu, visų pirma Sprendimu Nr. 1/80. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė su tuo susijusių klausimų ir nurodė, kad O. Tümer prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi šalyje Rechtbank ’s-Gravenhage, remdamasis, be kita ko, Sprendimo Nr. 1/80 6 ir 7 straipsniais, atmetė 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu, kurio O. Tümer neapskundė apeliacine tvarka.
30 Tokiomis aplinkybėmis reikia patikrinti, ar pagal Direktyvos 80/987 nuostatas draudžiamos nacionalinės teisės normos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias trečiųjų šalių piliečiams, šiuo atveju O. Tümer, netaikoma šioje direktyvoje numatyta darbuotojų apsauga, nes jie šalyje gyvena neteisėtai.
31 Savo Teisingumo Teismui pateiktose pastabose Uwv ir Nyderlandų vyriausybė tvirtina, kad Direktyva 80/987 negali būti taikoma šalyje neteisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams, nes EB 137 straipsnio 2 dalis, kuria ši direktyva grindžiama, netaikoma trečiųjų šalių piliečiams. Be to, toks taikymas prieštarautų Sąjungos imigracijos politikai, pirmiausia Direktyvai 2003/109, pagal kurią teisė į vienodą požiūrį visų pirma socialinės apsaugos aspektu suteikiama tik valstybėje narėje teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams.
32 Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, pirma, kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 51 punkte, kad EB 137 straipsnio 2 dalyje, kuri yra Direktyvos 2002/74 teisinis pagrindas, kompetencija įtvirtinti minimalius reikalavimus siekiant, be kita ko, įgyvendinti EB 136 straipsnyje numatytą tikslą pagerinti gyvenimo ir darbo sąlygas, nėra apribojama taip, kad galiotų tik valstybių narių piliečiams ir negaliotų trečiųjų šalių piliečiams.
33 Antra, dėl Direktyvos 2003/109 pažymėtina, kad nors pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį ilgalaikio gyventojo statusas ir teisė į vienodą požiūrį minėtos direktyvos 11 straipsnyje nurodytose srityse suteikiami tik su sąlyga, kad šalyje gyvenama teisėtai, šioje direktyvoje visiškai neatmetama galimybė, kad kituose Sąjungos teisės aktuose, pavyzdžiui, Direktyvoje 80/987, kitokiomis sąlygomis suteikiamos teisės trečiųjų šalių piliečiams, siekiant įgyvendinti šių aktų tikslus.
34 Pagal Direktyvos 80/987 1 straipsnio 1 dalį ši direktyva taikoma darbuotojų reikalavimams, kylantiems dėl darbo sutarčių ar darbo santykių ir pateiktiems šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtiems nemokiems darbdaviams.
35 Nors pačioje Direktyvoje 80/987 sąvoka „darbuotojas“ neapibrėžta, o jos 2 straipsnio 2 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad ji nepažeidžia nacionalinės teisės aktuose vartojamos šios sąvokos, iš šios direktyvos 1 straipsnio 2 ir 3 dalių ir 2 straipsnio 2 dalies antros pastraipos atrodo, kad pastarosios nuostatos pirmoje pastraipoje įtvirtinta valstybių narių diskrecija apibrėžti sąvoką „darbuotojas“ vis dėlto nėra neribota.
36 Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina, kad nei šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje, nei kitose jos nuostatose nenurodyta, kad trečiųjų šalių piliečiai nepatenka į Direktyvos 80/987 taikymo sritį, ir aiškiai neleidžiama valstybėms narėms to padaryti.
37 Taip pat primintina, kad pagal Direktyvos 80/987 1 straipsnio 1 dalį ši direktyva taikoma su darbo sutartimis ar darbo santykiais susijusiems darbuotojų reikalavimams, pateiktiems jų darbdaviams. Minėtos direktyvos 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta galimybė valstybėms narėms netaikyti šios direktyvos tam tikroms darbuotojų kategorijoms, priešingai, siejama tik su tam tikrais atvejais ir atsiranda tam tikromis sąlygomis.
38 Tokiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad Direktyvos 80/987 1 straipsnio 2 dalyje, kurioje numatyta galimybė išimties tvarka netaikyti šios direktyvos tam tikroms darbuotojų kategorijoms, kai yra kitų formų garantijų, valstybės narės neatleidžiamos nuo pareigos suteikti šiems darbuotojams apsaugą jų darbdaviui tapus nemokiam, o reikalaujama, kad atitinkami darbuotojai gautų apsaugą, lygiavertę pagal šią direktyvą suteikiamai apsaugai.
39 Kiek tai susiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamomis teisės nuostatomis, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos informacijos matyti, kad pagal Nyderlandų civilinę teisę bet kuris asmuo, sudaręs su darbdaviu darbo sutartį, laikomas „darbuotoju“, turinčiu teisę gauti darbo užmokestį, neatsižvelgiant į jo tautybę ir į tai, ar šioje valstybėje narėje jis gyvena teisėtai.
40 Vis dėlto, nors pagal WW 3 straipsnio 1 dalį iš principo bet kuris fizinis asmuo iki 65 metų, įdarbintas pagal privatinę arba viešąją teisę, laikomas „darbuotoju“, galinčiu pagal šio įstatymo 61 straipsnį gauti išmoką darbdavio bankroto atveju, pagal minėto įstatymo 3 straipsnio 3 dalį sąvoka „darbdavys“ neapima trečiųjų šalių piliečių, šalyje gyvenančių neteisėtai, todėl jie neturi teisės gauti šios išmokos bankroto atveju.
41 Atsižvelgiant į aplinkybę, kad šioje nuostatoje tokiems trečiųjų šalių piliečiams nesuteikiama apsauga, lygiavertė minėtai išmokai bankroto atveju, atrodo, kad ji neatitinka sąlygos, kuriai esant galima šios nuostatos netaikyti tam tikroms „darbuotojų“ kategorijoms, kaip nustatyta Direktyvos 80/987 1 straipsnio 2 dalyje. Be to, neginčijama, kad minėtai nuostatai netaikoma šios direktyvos 1 straipsnio 3 dalis.
42 Taip pat iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą reikia aiškinti atsižvelgiant į šios direktyvos socialinį tikslą užtikrinti minimalią visų darbuotojų apsaugą Sąjungos lygiu darbdaviui tapus nemokiam, apmokant nepatenkintus reikalavimus, kylančius iš darbo sutarčių ar darbo santykių ir susijusius su darbo užmokesčiu už konkretų laikotarpį. Todėl valstybės narės savo ruožtu negali apibrėžti sąvokos „darbuotojas“ taip, kad pakenktų minėtos direktyvos socialiniam tikslui (pagal analogiją žr. Sprendimo van Ardennen, C 435/10, EU:C:2011:751, 27 ir 34 punktus).
43 Šioje nuostatoje įtvirtintą valstybių narių diskreciją apibrėžti sąvoką „darbuotojas“, minėtą šio sprendimo 35 punkte, taip pat riboja Direktyvos 80/987 socialinis tikslas, kurio valstybės narės turi laikytis.
44 Šiuo klausimu, atsižvelgiant į šį Direktyvos 80/987 socialinį tikslą ir į jos 1 straipsnio 1 dalies tekstą, kad ši direktyva taikoma „su darbo sutartimis ar darbo santykiais susijusiems darbuotojų reikalavimams“, pažymėtina, kad sąvokos „darbuotojas“ apibrėžtis būtinai siejama su darbo santykiais, iš kurių kyla teisė reikalauti iš darbdavio darbo užmokesčio už atliktą darbą. Nagrinėjamu atveju tokia sąvokos „darbuotojas“ apibrėžtis įtvirtinta Nyderlandų civilinėje teisėje.
45 Šio sprendimo 42 punkte nurodytam Direktyvos 80/987 socialiniam tikslui taip pat prieštarautų tai, kad asmenims, kuriems pagal nacionalinės teisės normas iš esmės suteikiamas darbuotojo statusas ir kurie pagal šias normas gali pareikšti šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodytus iš darbo sutarties ar darbo santykių kylančius su darbo užmokesčiu susijusius reikalavimus savo darbdaviui, nesuteikiama šioje direktyvoje nurodyta apsauga darbdaviui tapus nemokiam.
46 Darytina išvada, kad pagal Direktyvos 80/987 nuostatas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias trečiosios šalies pilietis neturi teisės gauti išmokų darbdavio bankroto atveju, nes šalyje gyvena neteisėtai, nors pagal tos valstybės narės civilinės teisės normas tas trečiosios šalies pilietis laikomas „darbuotoju“, turinčiu teisę gauti darbo užmokestį.
47 Uwv ir Nyderlandų vyriausybės per posėdį Teisingumo Teisme nurodyta aplinkybė, kad neteisėtai Nyderlanduose gyvenantys trečiųjų šalių piliečiai neturi teisės dirbti šioje šalyje, negali paneigti šios išvados. Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta informacija, kurią patvirtino Uwv ir minėta vyriausybė, neteisėtai šalyje gyvenantys trečiųjų šalių piliečiai, kurie dirba neturėdami leidimo, pagal nacionalinę civilinę teisę laikomi „darbuotojais“, turinčiais teisę gauti darbo užmokestį už atliktą darbą, t. y. reikalavimą, kurį siekiama užtikrinti Direktyvos 80/987 1 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnio pirmoje pastraipoje.
48 Tiesa, Direktyvos 80/987 10 straipsnio a punkte valstybėms narėms leidžiama imtis būtinų priemonių piktnaudžiavimams išvengti. Tačiau iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, ypač iš Nyderlandų vyriausybės pastabų, nematyti, kad pagrindinėje byloje būtų atsiradęs piktnaudžiavimas, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą. Be to, Teisingumo Teismas šiuo klausimu pažymi, kad O. Tümer darbdavė, Halfmoon Cosmetics BV, pagrindinėje byloje nagrinėjamu laikotarpiu laikėsi pareigos mokėti įmokas pagal nacionalinės teisės aktus dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam.
49 Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, jog Direktyvos 80/987 nuostatos aiškintinos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias trečiosios šalies pilietis, neteisėtai gyvenantis atitinkamoje valstybėje narėje, nelaikomas darbuotoju, galinčiu gauti išmokas darbdavio bankroto atveju, mokamas remiantis darbdavio bankroto atveju neapmokėtais su darbo užmokesčiu susijusiais reikalavimais, nors pagal tos valstybės narės civilinės teisės normas tas trečiosios šalies pilietis laikomas „darbuotoju“, turinčiu teisę gauti darbo užmokestį, dėl kurio gali pareikšti ieškinį savo darbdaviui nacionaliniuose teismuose.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
50 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:
1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyvos 80/987/EEB dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam, iš dalies pakeistos 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/74/EB, nuostatas reikia aiškinti taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos dėl darbuotojų apsaugos jų darbdaviui tapus nemokiam, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias trečiosios šalies pilietis, neteisėtai gyvenantis atitinkamoje valstybėje narėje, nelaikomas darbuotoju, galinčiu gauti išmokas darbdavio bankroto atveju, mokamas remiantis darbdavio bankroto atveju neapmokėtais su darbo užmokesčiu susijusiais reikalavimais, nors pagal tos valstybės narės civilinės teisės normas tas trečiosios šalies pilietis laikomas „darbuotoju“, turinčiu teisę gauti darbo užmokestį, dėl kurio gali pareikšti ieškinį savo darbdaviui nacionaliniuose teismuose.
Parašai.