GENERALINIO ADVOKATO
NICHOLAS EMILIOU IŠVADA,
pateikta 2023 m. gruodžio 14 d.(1)
Byla C-90/22
ADB „Gjensidige“,
kitos šalys:
UAB „Rhenus Logistics“,
UAB „ACC Distribution“
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 – 71 straipsnis – Ryšys su tarptautine konvencija, reglamentuojančia jurisdikciją arba teismo sprendimų, susijusių su konkrečiomis bylomis, pripažinimą ar vykdymą – Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) – Susitarimas dėl neišimtinio teismingumo – Teismo sprendimo, patenkančio į CMR taikymo sritį, pripažinimas valstybės narės teisme – Kilmės teismas, nustatęs savo jurisdikciją kitu pagrindu – Suderinamumas su principais, kuriais grindžiamas Reglamento (ES) Nr. 1215/2012 veikimas – Atsisakymo pripažinti teismo sprendimą pagrindai – 45 straipsnis“
I. Įvadas
1. Tarpvalstybiniai ginčai dažnai prasideda tuo, kad teismui, kuriame iškelta byla, reikia išsiaiškinti, ar jis turi tarptautinę jurisdikciją priimti sprendimą nagrinėjamoje byloje. Europos Sąjungoje, kiek tai susiję su ginčais civilinėse ir komercinėse bylose, šis patikrinimas iš esmės atliekamas pagal Reglamente (ES) Nr. 1215/2012 nustatytas taisykles(2).
2. Kartu, kaip išsamiau paaiškinsiu toliau, šiame reglamente pirmenybė teikiama konkrečioms taisyklėms, nustatytoms valstybių narių sudarytose specialiosiose tarptautinėse konvencijose.
3. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas Sprendime TNT Express(3) iš esmės nurodė, kad taikant tokias specialiąsias taisykles negali būti pažeidžiami tam tikri pagrindiniai principai, kuriais grindžiama Europos Sąjungos teismų bendradarbiavimo sistema, pavyzdžiui, jurisdikcijos nuspėjamumo ar gero teisingumo vykdymo principai.
4. Tolesnių veiksmų sudėtingumą atspindi ginčas, dėl kurio pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą. Ginčas kilo dėl krovinio vagystės, jį vežant iš Nyderlandų į Lietuvą. Atitinkamas draudikas reikalavo iš vežėjo kompensacijos ir tai darė Lietuvoje, remdamasis vežimo sutartyje įtvirtintu susitarimu dėl teismingumo.
5. Vis dėlto tuo metu vežėjas jau buvo pradėjęs teisminį procesą Nyderlanduose, siekdamas nustatyti, kad jo atsakomybė šiuo konkrečiu atveju yra ribota. Prieš patenkindamas šį ieškinį Nyderlandų teismas patvirtino savo jurisdikciją, taikydamas vieną iš Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijoje (toliau – CMR)(4) įtvirtintų jurisdikcijos taisyklių ir neatsižvelgdamas į pirma nurodytą susitarimą dėl teismingumo, kuris, jo požiūriu, negalėjo paneigti kitų (alternatyvių) CMR įtvirtintų jurisdikcijos pagrindų.
6. Lietuvos teismams pripažinus šį sprendimą, Gjensidige ADB (toliau – Gjensidige) pateikė kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme – Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Ji teigia, kad Nyderlandų teismo sprendimo pripažinimas prieštarauja Reglamentui Nr. 1215/2012, nes šiame reglamente iš esmės įtvirtintas jurisdikcijos, kylančios iš susitarimo dėl teismingumo, išimtinumas.
7. Tokiomis aplinkybėmis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia svarsto, kokios jurisdikcijos taisyklės taikytinos. Jis pažymi, kad Reglamentu Nr. 1215/2012 suteikiama pirmenybė taikyti taisykles, nustatytas specialiojoje tarptautinėje konvencijoje, kaip antai CMR. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar tokia pirmenybė gali leisti nepaisyti susitarimo dėl teismingumo, atsižvelgiant į Reglamente Nr. 1215/2012 šiems susitarimams suteiktą didesnę apsaugą. Antra, jis prašo išaiškinti, ar dėl šios sustiprintos apsaugos turi būti atsisakyta pripažinti Nyderlandų teismo sprendimą. Nors pagal Reglamentą Nr. 1215/2012 aiškiai neleidžiama taikyti tokio požiūrio, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, gal reikia platesnio jo aiškinimo, kad iš esmės būtų apsaugoti šalių ketinimai, įtvirtinti nagrinėjamame susitarime dėl teismingumo.
II. Teisinis pagrindas
A. Tarptautinė teisė
8. CMR 1 straipsnyje numatyta, kad ji taikoma „kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose <…> nepriklausomai nuo <…> šalių gyvenamosios vietos ir tautybės“(5).
9. CMR 31 straipsnyje nurodyta:
„1. Visais ginčytinais klausimais, kilusiais dėl vežimo, patenkančio į šios Konvencijos veikimo sritį, ieškovas, be teismų, esančių Konvencijos šalyse-dalyvėse, gali kreiptis į teismus valstybės, kurios teritorijoje:
a) atsakovas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, firmos būstinę ar filialą arba agentūrą, kuriems tarpininkaujant buvo sudaryta vežimo sutartis; arba
b) yra krovinio priėmimo vežti vieta arba numatyta pristatymo vieta.
Į kitus teismus kreiptis negalima. (6)
2. Jeigu dėl kurio nors ginčo, nurodyto šio straipsnio 1 punkte, ieškinys yra viename iš tame punkte nurodytų teismų arba kai toks teismas priėmė sprendimą ginčo klausimu, naujas ieškinys tuo pačiu klausimu tarp tų pačių pusių nepriimamas, išskyrus tuos atvejus, kai teismo, kuriam buvo pateiktas pirmasis ieškinys, sprendimas negali būti įvykdytas valstybėje, kurioje pateikiamas naujas ieškinys.
3. Kai ginčytino klausimo atveju, numatytu šio straipsnio 1 punkte, vienos iš Konvencijos šalių dalyvių teismo sprendimas turi būti vykdomas joje, jis turi būti taip pat vykdomas ir visose kitose Konvencijos šalyse-dalyvėse, kai tik jose sutvarkomi nustatyti formalumai. Šie formalumai negali tapti dingstimi peržiūrėti bylą kitoje instancijoje.
4. Šio straipsnio 3 punkto nuostatos taikomos sprendimams, priimtiems dalyvaujant šalims, neakivaizdiniams sprendimams ir sutaikomiesiems sprendimams, tačiau netaikomos nei sprendimams, kurie turi tik laikiną galią, nei sprendimams, pagal kuriuos šalis, pralaimėjusi bylą, turi ne tik apmokėti išlaidas, susijusias su teismo procesu, bet ir kompensuoti atsakovui nuostolius, atsiradusius dėl visiško ar dalinio ieškinio nepatenkinimo.“
10. CMR 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, „[n]epažeidžiant 40 straipsnio nuostatų, visi susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos, laikomi negaliojančiais. Tokio susitarimo negaliojimas nesukelia kitų sutarties nuostatų negaliojimo.“
B. Sąjungos teisė
11. Reglamento Nr. 1215/2012 21 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „siekiant darnaus teisingumo vykdymo, reikia sumažinti vienu metu vykstančių procesų galimybę ir užtikrinti, kad skirtingose valstybėse narėse nebūtų priimami nesuderinami sprendimai. Turėtų būti nustatytas aiškus ir efektyvus lis pendens atvejų ir susijusių ieškinių išnagrinėjimo mechanizmas <…>“.
12. To paties reglamento 22 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta, kad „tačiau, siekiant gerinti susitarimų dėl išimtinės jurisdikcijos veiksmingumą ir išvengti piktnaudžiavimo bylinėjimosi taktika, būtina numatyti bendros lis pendens taisyklės išimtį, kad būtų tinkamai išspręsti konkretūs atvejai, kai teismo procesai gali vykti vienu metu. Tai atvejai, kai siekiant pradėti procesą buvo kreiptasi į teismą, kuris nebuvo nurodytas susitarime dėl išimtinės jurisdikcijos, o vėliau buvo kreiptasi į susitarime nurodytą teismą siekiant pradėti procesą byloje tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Tokiu atveju, kai tik buvo kreiptasi į susitarime nurodytą teismą, teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, turėtų sustabdyti bylos nagrinėjimą tol, kol susitarime nurodytas teismas paskelbs, kad jis neturi jurisdikcijos pagal susitarimą dėl išimtinės jurisdikcijos. Taip siekiama užtikrinti, kad susiklosčius tokioms aplinkybėms susitarime nurodytam teismui būtų teikiama pirmenybė sprendžiant dėl susitarimo galiojimo ir dėl susitarimo taikymo teismo nagrinėjamam ginčui masto. Susitarime nurodytam teismui turėtų būti suteikta galimybė nagrinėti bylą neatsižvelgiant į tai, ar susitarime nenurodytas teismas jau nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą, ar ne“.
13. Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 6 skirsnio „Išimtinė jurisdikcija“ 24 straipsnis suformuluotas taip:
„Toliau išvardyti valstybės narės teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į ginčo šalių nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą:
1) nagrinėti ieškinius, kurių dalykas yra daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą arba nekilnojamojo turto nuoma, – turto buvimo vietos valstybės narės teismai.
<…>;
2) nagrinėti ieškinius, kurių dalykas yra bendrovių ar kitų juridinių asmenų arba fizinių ar juridinių asmenų asociacijų steigimo galiojimas, negaliojimas, likvidavimas ar jų organų sprendimų galiojimas, – valstybės narės, kurioje yra tos bendrovės, juridinio asmens ar asociacijos buveinė, teismai. <…>;
3) nagrinėti ieškinius, kurių dalykas yra įrašų viešuosiuose registruose galiojimas, – valstybės narės, kurioje tvarkomas registras, teismai;
4) nagrinėti ieškinius, susijusius su patentų, prekės ženklų, pramoninių pavyzdžių arba kitų panašių teisių, kurios privalo būti deponuojamos ar registruojamos, registravimu arba galiojimu, neatsižvelgiant į tai, ar šis klausimas iškeltas pareiškiant ieškinį ar prieštaravimą, – valstybės narės, kurioje buvo kreiptasi dėl deponavimo arba registravimo ir kurioje deponavimas arba registravimas buvo atliktas arba yra laikomas atliktu pagal Sąjungos dokumento arba tarptautinės konvencijos sąlygas, teismai.
<…>;
5) nagrinėti ieškinius, susijusius su teismo sprendimų vykdymu, – valstybės narės, kurioje minėtas teismo sprendimas buvo įvykdytas arba turi būti vykdomas, teismai.“
14. Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio, kuris priklauso II skyriaus 7 skirsniui, 1 dalyje numatyta: „[j]eigu šalys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti iš konkrečių teisinių santykių, tas teismas (tie teismai) turi jurisdikciją, išskyrus atvejus, kai pagal tos valstybės narės teisę susitarimas yra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nesusitarė kitaip“.
15. Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnyje nustatyta:
„1. Nedarant poveikio 31 straipsnio 2 dalies nuostatoms, jeigu skirtingų valstybių narių teismuose pradedamas procesas bylose tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, bet kuris teismas, į kurį kreiptasi vėliau, savo iniciatyva sustabdo bylos nagrinėjimą, kol bus nustatyta teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija.
<…>“
16. Reglamento Nr. 1215/2012 31 straipsnyje nurodyta:
„<…>
2. Nedarant poveikio 26 straipsnio nuostatoms, kai kreipiamasi į valstybės narės teismą, kuriam pagal 25 straipsnyje nurodytą susitarimą suteikiama išimtinė jurisdikcija, bet kuris kitos valstybės narės teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, kol teismas, į kurį kreiptasi remiantis susitarimu, paskelbia, kad jis neturi jurisdikcijos pagal susitarimą.
3. Tais atvejais, kai susitarime nurodytas teismas nustato savo jurisdikciją pagal susitarimą, bet kuris kitos valstybės narės teismas atsisako savo jurisdikcijos to teismo naudai.
<…>“
17. Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnyje nustatyta:
„1. Bet kurios suinteresuotosios šalies prašymu teismo sprendimas nepripažįstamas, jei:
a) toks pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja valstybės narės, į kurią kreipiamasi, viešajai tvarkai (ordre public);
<…>
e) teismo sprendimas prieštarauja:
i) II skyriaus 3, 4 arba 5 skirsniams, jeigu atsakovas buvo draudėjas, apdraustasis, draudimo sutarties naudos gavėjas, žalą patyrusi šalis, vartotojas arba darbuotojas; arba
ii) II skyriaus 6 skirsniui.
<…>
3. Nedarant poveikio 1 dalies e punktui, kilmės teismo jurisdikcija negali būti peržiūrima. 1 dalies a punkte nurodytas viešosios tvarkos kriterijus negali būti taikomas jurisdikcijos taisyklėms.
<…>“
18. Reglamento Nr. 1215/2012 71 straipsnyje nurodyta:
„1. Šis reglamentas nedaro poveikio jokioms konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės ir kurios konkrečiose bylose reglamentuoja jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą.
2. Siekiant vienodai aiškinti šio straipsnio 1 dalį, ji taikoma taip:
<…>
b) konvencijoje dėl tam tikrų rūšių bylų numatytą jurisdikciją valstybėje narėje vykdančio teismo priimti sprendimai kitose valstybėse narėse pripažįstami ir vykdomi pagal šį reglamentą.
Jei konvencijoje dėl tam tikros rūšies bylos, kurioje dalyvauja kilmės valstybė narė ir valstybė narė, į kurią kreipiamasi, nustatytos teismo sprendimų pripažinimo arba vykdymo sąlygos, taikomos tos sąlygos. Bet kuriuo atveju gali būti taikomos šio reglamento nuostatos dėl teismo sprendimų pripažinimo arba vykdymo.“
III. Faktinės aplinkybės, procesas nacionaliniuose teismuose ir prejudiciniai klausimai
19. Užsakovė UAB „ACC Distribution“ (toliau – ACC Distribution) ir vežėja UAB Rhenus Logistics (toliau – Rhenus Logistics) sudarė sutartį dėl kompiuterinės įrangos vežimo iš Nyderlandų į Lietuvą. Šio vežimo metu dalis krovinio buvo pavogta.
20. Vežimo sutarties 3 punkte buvo numatyta, kad „tuo atveju, kai ginčai ir nesutarimai šalių derybomis neišsprendžiami, juos nagrinėja teismas, kurio apylinkėje yra įregistruotas Užsakovo juridinis adresas“. Kadangi ACC Distribution (kaip užsakovės) registruota buveinė yra Lietuvoje, šalys susitarė dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos.
21. Krovinį apdraudusi draudimo bendrovė Gjensidige po vagystės 2017 m. balandžio 21 d. bendrovei ACC Distribution išmokėjo 205 108,89 EUR draudimo išmoką.
22. 2017 m. vasario 3 d. rechtbank Zeeland-West-Brabant (Zelando-Vakarų Brabanto apygardos teismasNyderlandai; toliau – Zelando-Vakarų Brabanto apygardos teismas) buvo pareikštas Rhenus Logistics ieškinys, be kita ko, bendrovėms ACC Distribution ir Gjensidige. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti, bet iš bylos medžiagos matyti, kad pateikdama šį ieškinį Rhenus Logistics rėmėsi CMR (į kurios taikymo sritį pateko ginčas), pagal kurią ieškovė gali pareikšti ieškinį, be kita ko, šalies, kurios teritorijoje yra vieta, kur vežėjas perėmė krovinį, teismuose(7).
23. Šio ieškinio tikslas buvo pripažinimas, kad vežėjo civilinė atsakomybė, kylanti dėl minėtos vagystės, yra ribota. ACC Distribution ir Gjensidige prieštaravo Nyderlandų teismo jurisdikcijai, remdamosi vežimo sutartyje įtvirtintu susitarimu dėl teismingumo. Šis prieštaravimas buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad susitarimas dėl teismingumo negalioja pagal CMR 41 straipsnio 1 dalį, nes apriboja galimybę pasirinkti teismą, kuris nagrinės ginčą pagal šios konvencijos 31 straipsnio 1 dalį.
24. 2017 m. rugsėjo 19 d. Kauno apygardos teisme (Lietuva; toliau – Apygardos teismas) buvo iškelta byla pagal Gjensidige ieškinį, jame ji prašė priteisti iš Rhenus Logistics 205 108,89 EUR žalos atlyginimą su palūkanomis. Šis ieškinys buvo grindžiamas subrogacija, kurios Gjensidige reikalavo po to, kai išmokėjo draudimo išmoką bendrovei ACC Distribution.
25. Rhenus Logistics prašė atmesti ieškinį, tvirtindama, kad dėl jo susidarė lis pendens situacija, ir ji turėtų būti sprendžiama pripažįstant Zelando-Vakarų Brabanto apygardos teismo, kuris pirmasis pradėjo nagrinėti šią bylą, jurisdikciją.
26. Šiomis aplinkybėmis Apygardos teismas sustabdė bylos nagrinėjimą. Apeliacinį skundą nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas (toliau – Apeliacinis teismas) šį sprendimą paliko galioti.
27. 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Zelando-Vakarų Brabanto apygardos teismas pripažino, kad Rhenus Logistics atsakomybė, be kita ko, bendrovėms ACC Distribution ir Gjensidige, yra ribota ir negali viršyti CMR 23 straipsnio 3 dalyje nustatyto kompensacijos dydžio(8). Šis sprendimas nebuvo apskųstas.
28. Vykdydama šį sprendimą Rhenus Logistics pervedė atitinkamą sumą bendrovei Gjensidige. Tuomet ši pateikė prašymą dėl dalies Lietuvoje nagrinėjamo ieškinio reikalavimo atsisakymo ir prašė patenkinti likusią reikalavimo dalį.
29. 2020 m. gegužės 22 d. sprendimu Apygardos teismas priėmė prašymą dėl dalies ieškinio reikalavimo atsisakymo, o likusią ieškinio dalį atmetė ir nusprendė, kad Zelando-Vakarų Brabanto apygardos teismo sprendimas įgijo teisinę galią. Apeliacinis teismas paliko šį sprendimą galioti.
30. 2021 m. birželio 2 d. Gjensidige pateikė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Gjensidige, be kita ko, teigė, kad, priešingai nei CMR, Reglamente Nr. 1215/2012 nustatytas susitarimu dėl teismingumo nustatytos jurisdikcijos išimtinumas ir kad dėl pagrindinėje byloje susiklosčiusios situacijos pirmenybė turėtų būti teikiama šiam reglamentui. Šios šalies teigimu, priešingas sprendimas turi mažiau palankių pasekmių tinkamam vidaus rinkos veikimui ir visų pirma neužtikrina jurisdikcijos nuspėjamumo ir gero teisingumo vykdymo principų.
31. Turėdamas abejonių šiuo klausimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1. Ar Reglamento Nr. 1215/2012 71 straipsnis, atsižvelgiant į jo 25, 29 ir 31 straipsnius bei 21 ir 22 konstatuojamąsias dalis, gali būti aiškinamas kaip leidžiantis taikyti [CMR] 31 straipsnį ir tais atvejais, kai dėl ginčo, patenkančio į abiejų minėtų teisės aktų taikymo sritį, yra sudarytas jurisdikcinis susitarimas?
2. Ar, atsižvelgiant į teisės aktų leidėjo siekį sustiprinti jurisdikcinių susitarimų apsaugą Europos Sąjungoje, Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktis gali būti interpretuojamas plačiau, kaip apimantis ne tik aptariamo reglamento II skyriaus 6 skirsnį, bet ir jo 7 skirsnį?
3. Ar, įvertinus konkrečios situacijos ypatybes ir kylančias teisines pasekmes, Reglamente Nr. 1215/2012 vartojama sąvoka „viešoji tvarka“ gali būti aiškinama kaip apimanti pagrindą spręsti dėl kitos valstybės narės teismo sprendimo nepripažinimo tuo atveju, kai taikant specialiąją konvenciją, kaip antai [CMR], susidaro teisinė situacija, kai toje pačioje byloje nesilaikoma ir jurisdikcinio susitarimo, ir susitarimo dėl taikytinos teisės?“
32. Rašytines pastabas pateikė Rhenus Logistics, Gjensidige, Lietuvos Vyriausybė ir Komisija. Šios šalys taip pat pateikė žodinius argumentus 2023 m. kovo 23 d. surengtame posėdyje.
IV. Vertinimas
33. Pateikęs kelias įžangines pastabas apie pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo atitinkamus elementus (A) ir Teisingumo Teismo sprendimą TNT Express, kuris bent iš dalies yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktų klausimų pagrindas (B), aptarsiu pateiktų klausimų esmę (C).
34. Tam pirmiausia išsakysiu nuomonę dėl prielaidos, kuria grindžiamas šis prašymas, t. y. kad vis dar galima peržiūrėti Zelando-Vakarų Brabanto apygardos teismo, kaip kilmės teismo, jurisdikciją per prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme vykstantį procesą, susijusį su kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimu. Paaiškinsiu, kad ši prielaida yra neteisinga ir kad tokiu atveju tarpvalstybinio teismo sprendimo poveikio galima išvengti tik tuo atveju, jei šalis sėkmingai nurodė vieną iš Reglamente Nr. 1215/2012 numatytų atsisakymo pripažinti teismo sprendimą pagrindų (C.1). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tokią galimybę numato antrajame ir trečiajame klausimuose. Paaiškinsiu, kad šie pagrindai neapima situacijos, kai, trumpai tariant, kilmės teismas nustatė savo jurisdikciją, nors tai nebuvo valstybės narės teismas, paskirtas pagal susitarimą dėl teismingumo (C.2).
35. Siekdamas išsamumo ir reaguodamas į šioje byloje vykusią plačią diskusiją šiuo klausimu, paaiškinsiu, kad CMR įtvirtintos taikytinos jurisdikcijos taisyklės bet kuriuo atveju neprieštarauja principams, kuriais grindžiamas Reglamentas Nr. 1215/2012, taikant Sprendime TNT Express nustatytą kriterijų (D).
A. Atitinkami nagrinėjamo ginčo elementai
36. Priminsiu, kad ginčas pagrindinėje byloje kilo dėl dalies krovinio vagystės, įvykdytos tarptautinio vežimo metu. Nors vežimo sutartyje buvo sąlyga, suteikianti jurisdikciją Lietuvos teismams(9), dėl šios vagystės kilusį ginčą galiausiai išnagrinėjo ir sprendimą priėmė Nyderlandų teismai(10).
37. Tokia situacija susiklostė dėl to, kad šis ginčas ratione materiae pateko į CMR taikymo sritį, kuri apima ne tik materialines taisykles dėl atsakomybės vežant krovinius keliais, bet ir, be kita ko, jurisdikcijos taisykles, taikomas ginčams, kylantiems dėl tokio vežimo.
38. Konkrečiai CMR 31 straipsnio [1 dalies] pirmoje pastraipoje ieškovui suteikiama galimybė pasirinkti vieną iš keturių galimų teismų, t. y. pirma, šalies, dėl kurios susitarė šalys, teismus, antra, šalies, kurioje iš esmės yra atsakovo buveinė, teismus(11), trečia, prekių perėmimo vietos teismus arba, ketvirta, pristatymo vietos teismus.
39. Nors iš šių taisyklių matyti, kad šalys gali susitarti dėl teismo, kuris spręs ginčus, kylančius dėl tarptautinio vežimo, atrodo, kad bent jau pagal Zelando-Vakarų Brabanto apygardos teismo poziciją toks susitarimas dėl teismingumo negali būti išimtinis(12). Rodos, tokios nuomonės laikosi ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
40. Kaip suprantu, būtent remdamasi šios išvados 38 punkte nurodyta trečiąja kategorija atsakinga vežėja Rhenus Logistics pateikė ieškinį Zelando-Vakarų Brabanto apygardos teismui(13). Atrodo, šis ieškinys buvo prevencinio pobūdžio, nes bendrovė siekė, kad teismas pripažintų, kad jos atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl vagystės, yra ribojama tam tikros sumos.
41. Kitaip tariant, CMR 23 straipsnio 3 dalis iš esmės riboja vežėjo atsakomybę, kurią jis gali prisiimti už prarastą krovinį(14). Vis dėlto atrodo, kad taikant CMR 29 straipsnio 1 dalį toks atsakomybės ribojimas netaikomas, kai žala buvo padaryta „sąmoningai arba dėl [vežėjo] kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams“.
42. Šiuo aspektu CMR susitariančiųjų šalių teismai gali skirtingai vertinti sąlygas, kuriomis taikoma minėta nuostata(15). Dėl to, kilus ginčui, paprastai šalys ima varžytis, kuri greičiau kreipsis į teismą, kuris, tikėtina, pateiks suinteresuotajai šaliai palankų išaiškinimą. Tai savo ruožtu gali lemti, kad skirtingose valstybėse lygiagrečiai bus pradėti teisminiai procesai, siekiant, kad šaliai, turinčiai teisę disponuoti kroviniu, būtų atlyginta žala ar nuostoliai, o vežėjui – atvirkščiai, kad būtų paskelbta, jog atsakomybė už tokią žalą ar nuostolius netaikoma arba ribojama(16).
43. Šioje byloje Gjensidige rėmėsi skirtingomis Nyderlandų teismų ir Lietuvos teismų pozicijomis dėl sąlygų, kuriomis vežėjų atsakomybė gali būti laikoma neribota. Ši šalis teigė, kad Nyderlandų teismų pozicija yra palankesnė vežėjams, nes sunkiau nustatyti jų neribotą atsakomybę sukeliančias sąlygas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra linkęs pritarti šiai nuomonei.
44. Rhenus Logistics Nyderlanduose pasiekė, kad būtų priimtas pareiškimas, ribojantis jos atsakomybę. Šį sprendimą vėliau pripažino Lietuvos teismai pagrindinės bylos nagrinėjimo stadijose, kurios buvo ankstesnės nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamos bylos. Šiose bylose Gjensidige pirmiausia siekė gauti kompensaciją už prarasto krovinio dalį. Vėliau ji apribojo savo reikalavimą suma, viršijančia sumą, kurią jai jau sumokėjo Rhenus Logistics, vykdydama Nyderlandų teismo sprendimą.
45. Šiomis aplinkybėmis Gjensidige teigia, kad šio sprendimo pripažinimas buvo neteisėtas, nes Nyderlandų teismas nustatė savo jurisdikciją pažeisdamas taikytiną susitarimą dėl teismingumo. Pasak Gjensidige, šiam susitarimui turėjo būti teikiama pirmenybė, nes pagal Reglamento Nr. 1215/2012 25 straipsnio 1 dalį jurisdikcija, kylanti iš susitarimo dėl teismingumo, konkrečiu atveju yra išimtinė(17).
46. Konkrečiai ši šalis teigia, kad, atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamas ginčas patenka ir į CMR, ir į (bendresnio pobūdžio) Reglamentą Nr. 1215/2012 (ir kad abiejuose teisės aktuose, atrodo, įtvirtintos prieštaringos taisyklės dėl susitarimo dėl teismingumo pasekmių), Nyderlandų teismo sprendimo pripažinimas turi būti atmestas, nes CMR jurisdikcijos taisyklių, kuriomis grindžiamas šis sprendimas, taikymas turi ne tokias palankias pasekmes tinkamam vidaus rinkos veikimui, palyginti su, kaip suprantu šį argumentą, Reglamento Nr. 1215/2012 taikymu, kiek tai susiję su susitarimo dėl teismingumo pasekmėmis.
47. Būtent šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, kokios jurisdikcijos taisyklės turėtų būti taikomos ir ar reikia atsisakyti pripažinti Nyderlandų teismo sprendimą.
48. Tam, kad skaitytojas galėtų visapusiškai suprasti Gjensidige argumentus, taip pat prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, ypač pirmąjį klausimą, pirmiausia atkreipiu dėmesį į tai, kas, tikėtina, juos paskatino, t. y. į Teisingumo Teismo sprendimą TNT Express.
B. Specialiosios tarptautinės konvencijos: pirmenybė... su tam tikromis sąlygomis
49. Reglamento Nr. 1215/2012 71 straipsnio 1 dalyje pripažįstama, kad egzistuoja konkrečios jurisdikcijos ir vykdymo taisyklės, kurios gali būti numatytos valstybių narių sudarytose specialiosiose tarptautinėse konvencijose, ir šioms priemonėms suteikiama pirmenybė. Šioje nuostatoje nurodyta, kad reglamentas „nedaro poveikio jokioms konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės ir kurios konkrečiose bylose reglamentuoja jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą“.
50. Reglamento 35 konstatuojamojoje dalyje ši „kolizinė nuostata“(18) pateikiama kaip valstybių narių tarptautinių įsipareigojimų laikymosi išraiška. Nors dėl šios formuluotės skaitytojas galbūt gali manyti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 71 straipsnis susijęs su įsipareigojimais, prisiimtais per trečiąsias šalis, iš 71 straipsnio teksto, ypač iš jo antros pastraipos antro sakinio, kaip pažymi Komisija, aišku, kad jis taikomas ir Sąjungos vidaus santykiams(19).
51. Kartu 71 straipsnis apibūdinamas kaip nuostata, kurioje pripažįstama sričių, reglamentuojamų atitinkamose specialiosiose konvencijose, specifika(20).
52. Anksčiau ši taisyklė identiškais terminais buvo išreikšta Reglamento Nr. 44/2001, priimto prieš Nr. 1215/2012, 71 straipsnio 1 dalyje.
53. Šios taisyklės aiškinimas buvo Teisingumo Teismo sprendimo TNT Express(21), priimto nagrinėjant bylą tarp to paties pavadinimo transporto bendrovės ir krovinio, prarasto jį vežant, draudiko, esmė. Šioje byloje TNT prieštaravo Vokietijos teismo sprendimo, kuriuo jai buvo nurodyta atlyginti nuostolius, vykdymui Nyderlanduose.
54. Pateikti klausimai buvo susiję su klausimu, panašiu į numanomą šioje byloje, ar valstybės, į kurią kreipiamasi, teismas (šiuo atveju Nyderlandai) gali peržiūrėti Vokietijos teismo (kaip kilmės teismo) jurisdikciją(22). Nors tai buvo draudžiama pagal (tuo metu galiojusį) Reglamentą Nr. 44/2001 (kaip ir dabar pagal Reglamentą Nr. 1215/2012), toks pat sprendimas nebūtinai būtų priimtas pagal CMR.
55. Būtent dėl šios priežasties Teisingumo Teismas turėjo išnagrinėti abiejų dokumentų sąveiką. Šiuo aspektu Teisingumo Teismas patikslino, kad pagal šio reglamento 71 straipsnį tokioms specialiosioms tarptautinėms konvencijoms, kaip CMR, suteikta pirmenybė yra susijusi su svarbia sąlyga: jų taisyklės turi viršenybę tik tuo atveju, jeigu „užtikrina didelį kompetentingų jurisdikcijų nuspėjamumo laipsnį, palengvina gero teisingumo administravimą ir leidžia maksimaliai sumažinti vienu metu vykstančių teismo procesų atsiradimo riziką ir jeigu jomis ne mažiau palankiomis sąlygomis nei tos, kurios nustatytos Reglamente Nr. 44/2001, užtikrinamas teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose laisvas judėjimas ir tarpusavio pasitikėjimas, vykdant teisingumą Sąjungoje (favor executionis)“(23).
56. Teisingumo Teismas padarė tokią išvadą paaiškinęs, kad tarptautinėse specialiosiose konvencijose įtvirtintos taisyklės negali sukelti „mažiau palanki[ių] tinkamo vidaus rinkos veikimo įgyvendinimui pasekm[ių] nei tos, kurias lemia minėto reglamento nuostatos“(24), ir negali „pažeisti principų, kuriais Sąjungoje grindžiamas teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose <…>“(25).
57. Gilinsiuosi į konkrečią išvadą, kurią Teisingumo Teismas šioje byloje padarė remdamasis šiais argumentais. Šiame etape pakanka pasakyti, kad kai kurie mokslininkai nevienareikšmiškai reagavo į šiame sprendime nustatytą bendrąjį kriterijų, nurodydami, kad jį būtų sunku taikyti(26), kai 71 straipsnyje nustatytos taisyklės turėjo būti paprastos kolizinės normos, ir kad jo egzistavimas „šiek tiek prieštarauja“(27) šios nuostatos tekstui(28). Kartu buvo pripažinta, kad šiame sprendime taip pat buvo parengtas sprendimas dėl numanomos grėsmės, kuri gali kilti bendrai jurisdikcijos pasirinkimo ir pripažinimo tvarkai, jei Sąjungos vidaus situacijoms būtų taikomos skirtingos specialiųjų konvencijų taisyklės(29).
58. Šiaip ar taip, Sprendime TNT Express išplėtotas kriterijus, kuriuo dabar remiamasi taikant Reglamento Nr. 1215/2012 71 straipsnį, tapo neišvengiamu galimai konkuruojančių jurisdikcijos ir sprendimų vykdymo režimų lyginamojo vertinimo elementu(30). Suprantama, kad šiuo kriterijumi grindžiami samprotavimai pateko į pagrindinėje byloje pateiktus procesinius dokumentus ir svarstymus, kurie paskatino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą pateikti šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, apie kurį dabar kalbėsiu išsamiau.
C. Šioje byloje pateikti klausimai
59. Trys šioje byloje pateikti klausimai, atrodo, atspindi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo susirūpinimą dėl to, kad nesilaikyta pagrindinėje byloje šalių sudaryto susitarimo dėl teismingumo, kai Zelando-Vakarų Brabanto apygardos teismas sutiko nagrinėti ir spręsti Rhenus Logistics ieškinį.
60. Pirmuoju prejudiciniu klausimu konkrečiai siekiama sužinoti, ar pagal Reglamento Nr. 1215/2012 71 straipsnį, atsižvelgiant į jo 21 ir 22 konstatuojamąsias dalis, leidžiama taikyti CMR 31 straipsnio 1 dalyje nustatytas alternatyvias jurisdikcijos taisykles, kai nagrinėjamam ginčui taikomas susitarimas dėl teismingumo.
61. Būgštauju, kad šis klausimas grindžiamas prielaida, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis dar gali peržiūrėti kilmės teismo jurisdikciją pripažinimo etape. Toliau paaiškinsiu, kad tokia peržiūra negalima, todėl atsakymas į pirmąjį klausimą nėra svarbus pagrindinėje byloje (C.1).
62. Kai šalis siekia užkirsti kelią tarpvalstybiniam teismo sprendimo poveikiui, ji turi nurodyti vieną iš atsisakymo pripažinti teismo sprendimą pagrindų, numatytų Reglamente Nr. 1215/2012. Todėl pereisiu prie šio klausimo, tiksliau – prie antrojo ir trečiojo prejudicinių klausimų, kuriais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar dėl to, kad susitarimas dėl teismingumo liko neveiksmingas, turi būti atsisakyta pripažinti Nyderlandų teismo sprendimą. Paaiškinsiu, kad į šiuos klausimus turi būti atsakyta neigiamai (C.2).
1. Dėl negalimumo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui peržiūrėti kilmės teismo jurisdikciją
63. Kaip matyti iš Reglamento Nr. 1215/2012 26 konstatuojamosios dalies, jame nustatyta pripažinimo ir vykdymo tvarka grindžiama būtent tarpusavio pasitikėjimu vykdant teisingumą Sąjungoje. Todėl vienos valstybės narės teismo sprendimas turėtų būti vertinamas taip, tarsi jis būtų priimtas valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi(31).
64. Taigi, kaip Komisija iš esmės priminė per šios bylos posėdį, vienas iš esminių Reglamente Nr. 1215/2012 nustatytos sistemos bruožų yra automatinis kitos valstybės narės teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimas. Pažymėtina, kad ši sistema atmeta galimybę valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismams peržiūrėti kilmės valstybės narės teismų jurisdikciją, kaip nurodyta Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 3 dalyje(32).
65. Vis dėlto tokios situacijos, kokia nagrinėjama, reglamentuojamos ne Reglamente Nr. 1215/2012 (arba bent jau ne išimtinai, kaip paaiškinsiu toliau), o specialiosiose CMR taisyklėse, kurioms pagal Reglamento Nr. 1215/2012 71 straipsnį suteikiama pirmenybė. Taigi kyla klausimas, ar draudimas peržiūrėti kilmės teismo jurisdikciją taikomas ir tokiu atveju.
66. Manau, kad taip.
67. Šiuo aspektu pirmiausia turiu pažymėti, kad CMR nėra Sąjungos teisės aktas, todėl nepatenka į Teisingumo Teismo jurisdikciją(33).
68. Vis dėlto šis apribojimas nereiškia, jog Teisingumo Teismas negali atsižvelgti į tokių dokumentų tekstą, kad susipažintų su jų turiniu. Priešingu atveju būtų neįmanoma nustatyti, ar šiose konvencijose yra konkuruojančių normų(34).
69. Remdamasis tuo, antra, prieš pereidamas prie konkretaus CMR konvencijos turinio turiu pažymėti, kad su pripažinimu ir vykdymu susijusios CMR konvencijos normos yra gana elementarios – tai šioje byloje pripažino ir Rhenus Logistics, ir Gjensidige(35).
70. Jos įtrauktos į CMR 31 straipsnio 3 dalį, pagal kurią vienoje susitariančiojoje šalyje priimtas teismo sprendimas gali būti vykdomas kitose susitariančiosiose šalyse, jei laikomasi „formalumų“, kurie vis dėlto neapima bylos, kurią reikia atnaujinti, esmės.
71. Kiti pripažinimo ir vykdymo aspektai atrodo nereglamentuoti, o tai reiškia, kad tokias taisykles reikia nustatyti valstybės, į kurią kreipiamasi, teisėje(36).
72. Kalbant apie valstybes nares, ta teisė nustatyta Reglamente Nr. 1215/2012. Taigi, mano nuomone, taikytina tvarka yra numatyta šio reglamento 45 ir paskesniuose straipsniuose, įskaitant jau minėtą pagrindinę taisyklę, draudžiančią Sąjungos vidaus teisinėje erdvėje peržiūrėti kilmės teismo jurisdikciją.
73. Be to, ir nepriklausomai nuo to, kas išdėstyta pirma, tokios pačios išvados reikalaujama ir Sprendime TNT Express.
74. Iš tiesų, nustatęs bendrąjį kriterijų, kuriuo ribojama Reglamento Nr. 1215/2012 71 straipsnio taikymo sritis, kaip aprašyta ankstesniame skirsnyje, Teisingumo Teismas priminė, kad „valstybės, į kurią kreipiamasi, teismas jokiu būdu nėra geresnėje pozicijoje nei kilmės valstybės teismas, kad priimtų sprendimą dėl pastarojo kompetencijos“(37). Teisingumo Teismas paaiškino, kad būtent dėl šios aplinkybės tokia peržiūra buvo uždrausta pagal Sąjungos teisę.
75. Nors Teisingumo Teismas aiškiai nenurodė, ar principai, kuriais grindžiamas Reglamento Nr. 44/2001 veikimas, iš tikrųjų prieštarauja jurisdikcijos teismo peržiūrai dėl specialiosios konvencijos taikymo, Sprendimas TNT Express paprastai suprantamas kaip patvirtinantis pastarąją galimybę(38). Šios bylos posėdyje Komisija ir Lietuvos Vyriausybė iš esmės išreiškė tą pačią nuomonę.
76. Taigi apibendrinant, manau, jog galima teigti, kad nesvarbu, ar tai būtų vertinama pagal byloje TNT Express nustatytą kriterijų, ar remiantis CMR formuluote, valstybės narės teismui, kurio prašoma pripažinti kitos valstybės narės teismo priimtą sprendimą taikant šią konvenciją, neleidžiama peržiūrėti kilmės teismo jurisdikcijos. Todėl atsakymas į pirmąjį prejudicinį klausimą neturi reikšmės sprendžiant ginčą, kurį nagrinėja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nes šis teismas negali patikrinti, ar Zelando-Vakarų Brabanto apygardos teismas teisingai nustatė savo jurisdikciją prieš priimdamas sprendimą, dėl kurio pripažinimo sprendžiama pagrindinėje byloje.
77. Tai paaiškinęs, norėčiau atsakyti į klausimą, ar tai, kad šis teismas nustatė savo jurisdikciją neatsižvelgdamas į nagrinėjamą susitarimą dėl teismingumo, gali būti pagrindas atsisakyti pripažinti priimtą teismo sprendimą.
2. Ar gali būti atsisakyta pripažinti teismo sprendimą, jei nepaisoma susitarimo dėl teismingumo?
78. Kaip jau paaiškinta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjamas ginčas patenka į CMR taikymo sritį. Taikant Reglamento Nr. 1215/2012 71 straipsnį, ši konvencija turi viršenybę prieš reglamentą(39). Todėl iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti netikėta atsigręžti į šį reglamentą ir klausti, ar jo nuostatos leidžia atsisakyti pripažinti minėtą sprendimą.
79. Vis dėlto, kaip jau paaiškinau, CMR nesant konkrečių taisyklių šiuo klausimu, taikytinos taisyklės, numatytos valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisėje, kuri Lietuvos atveju yra Reglamentas Nr. 1215/2012. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teisingai nusprendė išsamiau išnagrinėti šią teisinę priemonę.
80. Reglamentas Nr. 1215/2012, kaip jau pažymėta, veikia automatinio kitos valstybės narės teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo pagrindu.
81. Išimties tvarka atsisakyti pripažinti galima tik remiantis vienu iš Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalyje konkrečiai numatytų pagrindų (kai, kaip pabrėžia Komisija, dėl to pateikiamas prašymas).
82. Kalbant apie tai, kas aktualu šioje byloje, pagal Reglamento Nr. 1215/1212 45 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktį šie pagrindai apima, viena vertus, šio reglamento II skyriaus 6 skirsnyje nustatytų jurisdikcijos taisyklių pažeidimą (antrasis prejudicinis klausimas) ir, kita vertus, situaciją, kai manoma, kad šio sprendimo pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja valstybės narės, į kurią kreipiamasi, viešajai tvarkai, kaip numatyta Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies a punkte (trečiasis prejudicinis klausimas).
83. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas žino, kad nė vienas iš šių pagrindų iš esmės neapima nagrinėjamos situacijos. Vis dėlto antruoju ir trečiuoju klausimais jis siekia sužinoti, ar galima atsisakyti pripažinti Nyderlandų teismo sprendimą remiantis jų plačiu aiškinimu. Šiuos klausimus nagrinėsiu paeiliui.
a) Platus Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktyje įtvirtinto pagrindo aiškinimas?
84. Iš Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunkčio matyti, kad, pateikus atitinkamą prašymą, teismo sprendimą atsisakoma pripažinti, kai tas sprendimas prieštarauja to reglamento II skyriaus 6 skirsnyje nustatytoms jurisdikcijos taisyklėms.
85. Jame aprašytose taisyklėse (konkrečiai – 24 straipsnyje, kuris yra vienintelė to skirsnio nuostata) nustatyta išimtinė jurisdikcija nagrinėti ginčus, susijusius su penkiais išvardytais dalykais. Trumpai tariant, šie dalykai yra: i) tam tikri nekilnojamojo turto aspektai; ii) tam tikri įmonių klausimai; iii) įrašų viešuosiuose registruose galiojimas; iv) patentų, prekių ženklų, dizaino ar kitų panašių teisių galiojimas; taip pat v) teismo sprendimų vykdymas.
86. Nuo šių jurisdikcijos taisyklių negalima nukrypti susitarimu(40). Be to, jų loginis pagrindimas buvo apibūdintas atsižvelgiant į konkretų ryšį tarp atitinkamų dalykų ir konkrečios valstybės narės(41).
87. Pažymėtina, kad iš pirmiau pateikto aprašymo matyti, jog Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 6 skirsnis netaikomas susitarimams dėl teismingumo. Primenu, kad šiems susitarimams taikomas to skyriaus 7 skirsnis.
88. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas žino šią aplinkybę, tačiau antruoju klausimu siekia sužinoti, ar Reglamentu Nr. 1215/2012 padaryti teisės aktų pakeitimai, kuriais buvo sustiprinta susitarimų dėl teismingumo apsauga, reiškia, kad 45 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktyje įtvirtinta taisyklė turi būti aiškinama plačiai ir apimti ne tik šio reglamento II skyriaus 6 skirsnio taisyklių pažeidimą, bet ir jo 7 skirsnio, kuris, trumpai tariant, susijęs su susitarime dėl teismingumo nustatytu teismingumu, pažeidimą.
89. Aš taip nemanau.
90. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teisingai priminė, kad, palyginti su Reglamentu Nr. 44/2001, Reglamentas Nr. 1215/2012 padidina tokių susitarimų veiksmingumą, nes 31 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyta speciali lis pendens taisyklė(42).
91. Vis dėlto, nepaisant šio pokyčio, Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė jo neįtraukti į pagrindų, leidžiančių atsisakyti pripažinti teismo sprendimą, sistemą.
92. Šių pagrindų sąrašas pateiktas Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalyje ir yra baigtinis(43).
93. Tą patį logiškai reikia pripažinti ir dėl to paties dokumento 45 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktyje nurodyto pagrindo, susijusio su išimtinę jurisdikciją nustatančių taisyklių pažeidimu taikant Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus 6 skirsnį.
94. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad jeigu nėra pagrindo, leidžiančio atsisakyti pripažinti teismo sprendimą, kuriuo pažeidžiamas susitarimas dėl išimtinio teismingumo, tokio susitarimo pažeidimas nesukels jokių pasekmių.
95. Deja, būtent tokia yra šiuo metu galiojančio Reglamento Nr. 1215/2012 veikimo logika, pagal kurią pirmenybė teikiama automatiniam pripažinimui, net jei nesilaikoma jame numatytų jurisdikcijos taisyklių, išskyrus Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalyje išsamiai išvardytus atvejus(44).
96. Šioje nuostatoje patikslinta, kad atsisakyti pripažinti sprendimą galima tik tada, kai ginčas susijęs su i) šio reglamento II skyriaus 6 skirsniu, kaip čia aptariau (45 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktis), arba ii) to paties skyriaus kitų skirsnių taisyklėmis, kuriomis, trumpai tariant, siekiama apsaugoti silpnąja laikomą šalį (45 straipsnio 1 dalies e punkto i papunktis)(45). Priešingai, 45 straipsnio 1 dalis neapima jokių kitų Reglamente Nr. 1215/2012 nustatytų jurisdikcijos taisyklių pažeidimo.
97. Kitaip tariant, Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai yra bendrosios taisyklės, pagal kurią skirtingų valstybių narių teismų priimti sprendimai turi būti pripažįstami automatiškai, išimtys. Manau, kad šiuo aspektu nėra reikalo priminti bendrąjį aiškinimo principą, pagal kurį išimtys turi būti aiškinamos siaurai. Toks principas yra naudingas, kai išimties taikymo sritis neaiški. Vis dėlto šioje pagrindinėje byloje taip nėra. Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunkčio nuostata yra aiški, joje nurodomos tikslios jurisdikcijos taisyklės, kurių pažeidimas gali patekti į jo taikymo sritį. Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo svarstomas ir Gjensidige siūlomas aiškinimas paprasčiausiai prieštarautų šios nuostatos formuluotei.
98. Apibendrindamas norėčiau pažymėti, kad jei Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs susitarimams dėl teismingumo suteikti tokią apsaugą, kad jie taptų nauju atsisakymo priimti ieškinį pagrindu jų pažeidimo atveju, būtų buvę galima tikėtis, kad būtų tai padaręs aiškiai. Vis dėlto nagrinėjamos nuostatos formuluotė, leidžianti atsisakyti pripažinti teismo sprendimą, rodo, kad šis įstatymų leidėjas akivaizdžiai neturėjo tokio ketinimo.
b) Platus su viešąja politika susijusio pagrindo aiškinimas?
99. Trečiuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar susiklosčius nagrinėjamai situacijai galima plačiai aiškinti Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytą pagrindą, pagal kurį iš esmės atsisakoma pripažinti teismo sprendimą, jei toks pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja valstybės, į kurią kreipiamasi, viešajai tvarkai.
100. Manau, kad visos mano pastabos dėl 45 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktyje nurodyto pagrindo taikomos mutatis mutandis, nes Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies a punkto tekstas taip pat aiškus.
101. Iš tiesų atsakymas į trečiąjį klausimą iš dalies pateiktas Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 3 dalyje, kaip iš esmės pažymi Lietuvos Vyriausybė. Šioje nuostatoje teigiama, kad viešosios tvarkos kriterijus „negali būti taikomas jurisdikcijos taisyklėms“. Ši nuostata nepažeidžia ankstesniame šios išvados poskyryje aptartų Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytų pagrindų ir nematau priežasčių, dėl kurių ji turėtų būti aiškinama kitaip, atsižvelgiant į pačią jos formuluotę.
102. Vis dėlto kalbėdamas apie viešosios tvarkos pagrindo taikymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas trečiuoju klausimu prašymą siekia sužinoti ne tik apie situaciją, kai nesilaikyta susitarimo dėl teismingumo, bet ir apie situaciją, susijusią su susitarimo dėl taikytinos teisės pažeidimu.
103. Bet kuriuo atveju bylos medžiagoje nėra jokios informacijos apie tai, kad dalyvaujančios šalys būtų sudariusios susitarimą.
104. Taigi ši trečiojo klausimo dalis atrodo nepriimtina.
105. Vis dėlto iš nutarties pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kelia abejonių tai, kad nustatydamas savo jurisdikciją dėl nagrinėjamo ieškinio Zelando-Vakarų Brabanto apygardos teismas inicijavo Nyderlandų teisės taikymą nagrinėjant bylą iš esmės, o tai savo ruožtu lėmė, kad vežėjo atsakomybė buvo nustatyta pagal Nyderlandų, o ne pagal Lietuvos teisę. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad atsakovas Nyderlandų teisme nagrinėjamoje byloje (būtent, mano supratimu, Gjensidige) negalėjo numatyti tokių pasekmių. Šias pastabas suprantu kaip susidedančias iš nurodymo, kad vežėjo atsakomybės klausimas turėjo būti sprendžiamas taikant Lietuvos, o ne Nyderlandų teisę ir kad rezultatas yra mažiau palankus tokiai šaliai, kaip Gjensidige.
106. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad CMR 29 straipsnio 1 dalis, kurioje daroma nuoroda į nacionalinę teisę, susijusią su sąlygomis, kuriomis vežėjo atsakomybė gali būti laikoma neribota(46), prieštarauja Reglamento Nr. 593/2008 3 straipsniui ir 5 straipsnio 1 daliai(47).
107. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, ar susidariusi situacija yra suderinama su pagrindine teise į teisingą bylos nagrinėjimą, taip pat su principais, kuriais, kaip suprantu, grindžiamas Reglamentas Nr. 1215/2012.
108. Šiuo klausimu pirmiausia turiu pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjama byla, kaip jau ne kartą priminta, susijusi su kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimu.
109. Šiomis aplinkybėmis pagrindinis klausimas veikiau yra tai, ar materialinės teisės skirtumai, kurie, atrodo, egzistuoja tarp Nyderlandų ir Lietuvos teisės, kiek tai susiję su vežėjo atsakomybės apimtimi, galėtų pateisinti atsisakymą priimti galutinį sprendimą remiantis viešosios tvarkos pagrindu pagal Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies a punktą.
110. Nemanau, kad gali.
111. Pirma, pagal suformuotą jurisprudenciją, nors valstybės narės gali laisvai apibrėžti viešosios tvarkos reikalavimus pagal savo nacionalines koncepcijas, Teisingumo Teismas patikrina ribas, kurių neperžengdamas valstybės narės teismas gali remtis šia sąvoka, kai atsisako pripažinti kitos valstybės narės teismo priimtą sprendimą(48).
112. Antra, šiuo pagrindu galima remtis tik išimtiniais atvejais(49), kai pripažinimas „būtų toks nesuderinamas su valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą [arba prieštaraujama pripažinimui], teisės sistema, kad juo būtų pažeistas kuris nors pagrindinis principas“(50)..
113. Trečia, priešingai, nei Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinto atsisakymo pagrindo atveju, šis pagrindas negali būti taikomas vien dėl to, kad valstybės, kurioje jis priimtas, teismo taikyta taisyklė skiriasi nuo taisyklės, kurią būtų taikęs valstybės, kurioje prašoma pripažinti sprendimą, teismas, jei pats būtų nagrinėjęs bylą(51).
114. Atrodo, kad pagrindinė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo problema yra ta, kad dėl tariamai neteisingo teismo, turinčio jurisdikciją dėl nagrinėjamo reikalavimo, nustatymo šis reikalavimas galiausiai buvo sprendžiamas pagal Nyderlandų, o ne pagal Lietuvos teisę.
115. Kadangi ši problema susijusi su tvirtinimu, kad Nyderlandų teismas neteisingai nustatė, jog taikytina teisė yra Nyderlandų teisė, reikia pažymėti, kad tokia klaida, net jei nustatyta, savaime negali lemti atsisakymo pripažinti sprendimą.
116. Iš nurodytos jurisprudencijos matyti, kad toks atsisakymas galimas tik tuo atveju, jeigu priimto sprendimo pripažinimas pažeistų principą, kuris valstybėje, į kurią kreipiamasi, laikomas pagrindiniu.
117. Vis dėlto, kalbant apie konkrečias nagrinėjamo Nyderlandų sprendimo pripažinimo pasekmes, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepaaiškina, kaip minėta materialinės teisės neatitiktis paveiktų Lietuvos viešąją tvarką ir, kaip sprendimo pripažinimas būtų nesuderinamas su šios valstybės narės teisės sistema, nes būtų pažeistas pagrindinis principas.
118. Tokiomis aplinkybėmis, atsakydamas į antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus, manau, kad Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies a punktas ir e punkto ii papunktis turi būti aiškinami kaip neapimantys situacijos, kai kilmės teismas nustatė savo jurisdikciją remdamasis viena iš kelių specialiojoje konvencijoje, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 71 straipsnį, įtvirtintų taisyklių, tarp kurių yra susitarimas dėl teismingumo, tačiau kurios nekvalifikuojamos kaip išimtinės, ir kai kilmės teismas nebuvo teismas, nurodytas atitinkamų šalių sudarytame susitarime dėl teismingumo. Be to, Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad įrodžius taikytinos teisės nustatymo klaidą savaime negalima atsisakyti pripažinti teismo sprendimą kaip prieštaraujantį valstybės, į kurią kreipiamasi, viešajai tvarkai.
119. Šis atsakymas kartu su šios išvados 76 punkte pasiūlytu atsakymu, mano nuomone, yra tinkamas paaiškinimas, kuris leis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui išspręsti jo nagrinėjamą klausimą. Vis dėlto siekdamas išsamumo ir reaguodamas į šioje byloje vykusią plačią diskusiją šiuo klausimu paaiškinsiu, kad, taikant Sprendime TNT Express nustatytą kriterijų, CMR jurisdikcijos taisyklės bet kuriuo atveju nepažeidžia teismų bendradarbiavimo civilinėse ir komercinėse bylose Sąjungoje principų, kuriais grindžiamas teismų bendradarbiavimas civilinėse ir komercinėse bylose.
D. Sprendime „TNT Express“ nustatytas kriterijus ir neišimtinis jurisdikcijos, kylančios iš susitarimo dėl teismingumo, pobūdis
120. Daug diskusijų šioje byloje vyko dėl to, ar CMR nustatytos jurisdikcijos taisyklės prieštarauja Sprendime TNT Express nustatytam kriterijui ir principams, kuriais grindžiamas Reglamento Nr. 1215/2012 veikimas.
121. Problema, kaip ją suvokia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kyla dėl to, kad, viena vertus, Reglamente Nr. 1215/2012 jurisdikcija, nustatyta susitarimu dėl teismingumo, iš esmės vertinama kaip išimtinė. Vis dėlto, kita vertus, pagal CMR, nors ir leidžiama nustatyti jurisdikciją šiuo pagrindu, atrodo, draudžiama, kad ji būtų išimtinė (bent jau pagal Zelando-Vakarų Brabanto apygardos teismo priimtą jos aiškinimą, kuriam, atrodo, pritaria ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas).
122. Šiuo aspektu pirmiausia norėčiau pažymėti, kad Sprendime Nickel & Goeldner Spedition Teisingumo Teismas, kaip teisingai pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jau nusprendė, kad CMR 31 straipsnio 1 dalyje nustatytos jurisdikcijos taisyklės neprieštarauja Sprendime TNT Express nustatytam kriterijui. Vis dėlto, kaip pažymi Komisija, šiame sprendime Teisingumo Teismas išnagrinėjo visas CMR 31 straipsnio 1 dalyje numatytas jurisdikcijos taisykles (kaip nurodyta šios išvados 38 punkte), išskyrus nagrinėjamą šioje byloje(52).
123. Mano nuomone, dėl šios priežasties prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar dėl skirtingo požiūrio, kuris pagal CMR (kaip ir vėl aiškina Zelando-Vakarų Brabanto apygardos teismas), palyginti su Reglamentu Nr. 1215/2012, tariamai taikomas susitarimams dėl teismingumo, kyla prieštaravimas teisminio bendradarbiavimo civilinėse ir komercinėse bylose Sąjungoje principams.
124. Nemanau, kad kyla.
125. Visų pirma, atsižvelgiant į Zelando-Vakarų Brabanto apygardos teismo poziciją, iš tiesų atrodo, kad CMR ir Reglamentas Nr. 1215/2012 skiriasi, kalbant apie susitarimams dėl teismingumo taikytiną tvarką.
126. Vis dėlto manau, kad toks skirtumas pats savaime nėra problema.
127. Iš tiesų, jei dėl kiekvieno skirtumo būtų taikomas specialusis režimas pagal Reglamentą Nr. 1215/2012, jo 71 straipsnio 1 dalis netektų prasmės. Sąjungos vidaus teisiniuose santykiuose niekada nebūtų taikoma jokios specialios tvarkos, kuria nukrypstama nuo Reglamento Nr. 1215/2012. Vis dėlto su tokiu rezultatu negalima sutikti atsižvelgiant į aiškią šios nuostatos formuluotę.
128. Atvirkščiai, taikyti specialiąsias taisykles, kurios galbūt skiriasi nuo Reglamente Nr. 1215/2012 numatytų taisyklių, turi būti atsisakyta tik tada, kai jos iš tiesų prieštarauja Sprendime TNT Express įtvirtintiems principams. Dėl jurisdikcijos taisyklių pažymėtina, kad atitinkami principai yra susiję su, viena vertus, dideliu jurisdikcijos taisyklių nuspėjamumu ir bylos šalių teisiniu saugumu ir, kita vertus, su tinkamu teisingumo vykdymu(53).
129. Nemanau, kad kyla pavojus kuriam nors iš šių principų.
130. Pirma, manau, jog tam, kad būtų laikomasi didelio jurisdikcijos taisyklių nuspėjamumo principo, svarbu, kad ieškovas galėtų lengvai nuspręsti, kur pareikšti ieškinį, o atsakovas – pagrįstai numatyti, kur tai gali įvykti.
131. Tai, mano nuomone, yra atvejis pagal CMR 31 straipsnio 1 dalį. Šioje nuostatoje nėra neaiškiai suformuluotos taisyklės, kurioje būtų numatyta, kad, pavyzdžiui, tinkamas teismas turi būti nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į visas aplinkybes ir teisingumo interesus. Priešingai, CMR 31 straipsnio 1 dalyje nustatytos kelios teismo vietos kategorijos aiškiai apibrėžtos kaip bendros ir lengvai suprantamos kategorijos (būtent ir trumpai tariant, atsakovų buveinė, vieta, kur krovinys buvo paimtas vežti, pristatymo vieta arba šalių sudaryta sutartis).
132. Dabar atrodo, jog nagrinėjamos bylos esmė yra ta, kad CMR reglamentuojamas teismingumas (pagal jo aiškinimą, kurį priėmė Zelando-Vakarų Brabanto apygardos teismas), kai jis nustatomas susitarimu dėl teismingumo, taip pat netampa išimtinis. Atvirkščiai, atrodo, kad taip aiškinant CMR išlieka visos kitos CMR 31 straipsnio 1 dalyje numatytos bylos nagrinėjimo vietos.
133. Šiuo aspektu iš tiesų galima teigti, kad Reglamente Nr. 1215/2012 susitarimams dėl teismingumo suteikta išimtinumo prezumpcija sustiprina bylos šalių (ir ypač atsakovo) teisinį saugumą, nes aiškiai nurodo, kad sudarius susitarimą dėl teismingumo, jei nenumatyta kitaip, kitų hipotetinių teismų iš esmės galima sėkmingai atsisakyti.
134. Vis dėlto manau, kad nustatymas, ar taip paskirtą teismą laikyti išimtiniu, galiausiai yra politikos klausimas, dėl kurio skirtingose teisės sistemose (ir skirtingose jų srityse) gali būti laikomasi skirtingų pozicijų.
135. Šiuo aspektu konkretų klausimą reglamentuojančios konvencijos, kaip antai CMR, autoriai, atsižvelgdami į sektoriaus specifiką, galėjo turėti svarių priežasčių reikalauti, kad būtų galima kreiptis į kelis teismus(54).
136. Be to, pažymiu, kad nors Reglamente Nr. 1215/2012 nustatyta susitarimų dėl teismingumo išimtinumo prezumpcija, toks išimtinumas nėra absoliuti taisyklė ir šalys gali nuo jo nukrypti. Kai taip atsitinka, situacija tampa panaši į tą, kuri susidaro taikant CMR 31 straipsnio 1 dalį. Be to, pats Reglamentas Nr. 1215/2012 riboja susitarimų dėl teismingumo poveikį, nes šie susitarimai negali pakeisti jurisdikcijos taisyklių veikimo tam tikrose bylose(55).
137. Antra, kalbant apie gerą teisingumo vykdymą ir vienu metu vykstančių teismo procesų atsiradimo riziką, tai, kad susitarimas dėl teismingumo nelaikomas išimtiniu, iš tiesų padidina šią riziką. Vis dėlto pažymėtina, kad CMR 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta lis pendens taisyklė, kurios bendra išraiška yra analogiška Reglamento Nr. 1215/2012 29 straipsnyje įtvirtintai taisyklei, nes, mano nuomone, ja siekiama išvengti vienu metu vykstančių teismo procesų atsiradimo ir nesuderinamų sprendimų rizikos(56).
138. Tiesa, priešingai nei Reglamente Nr. 1215/2012, CMR nėra lis pendens taisyklių, kuriomis būtų konkrečiai apsaugoti susitarimai dėl teismingumo (kaip antai Reglamento Nr. 1215/2012 31 straipsnio 2 ir 3 dalyse). Vis dėlto šis skirtumas yra logiška minėto politinio pasirinkimo iš tokių susitarimų kylančią jurisdikciją laikyti alternatyva, kurią reikia išsaugoti kartu su kitomis galimomis taisyklėmis, pasekmė.
139. Taigi ši apžvalga leidžia manyti, kad pagal Reglamento Nr. 1215/2012 71 straipsnį ir Sprendime TNT Express nustatytą kriterijų nedraudžiama aiškinti CMR 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės, pagal kurią iš susitarimo dėl teismingumo kylanti jurisdikcija negali būti laikoma išimtine.
140. Dar kartą pabrėžiu, kad šiame skirsnyje analizę atlikau tik siekdamas išsamumo ir norėdamas atkreipti dėmesį į šioje byloje vykusias gyvas diskusijas šiuo klausimu. Visų pirma primenu savo pirma išdėstytus samprotavimus, iš kurių matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali peržiūrėti kilmės teismo jurisdikcijos pagrindinėje byloje dėl kitoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo pripažinimo.
V. Išvada
141. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus prejudicinius klausimus:
2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 45 straipsnio 1 dalies a punktas ir e punkto ii papunktis
turi būti aiškinami taip, kad juose nustatyti atsisakymo pripažinti pagrindai netaikomi situacijai, kai kilmės teismas nustatė savo jurisdikciją remdamasis viena iš kelių specialiojoje konvencijoje, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 71 straipsnį, įtvirtintų taisyklių, tarp kurių yra susitarimas dėl teismingumo, tačiau kurios nekvalifikuojamos kaip išimtinės, ir kai kilmės teismas nebuvo teismas, nurodytas atitinkamų šalių sudarytame susitarime dėl teismingumo.
Be to, Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad įrodžius taikytinos teisės nustatymo klaidą savaime negalima atsisakyti pripažinti teismo sprendimą kaip prieštaraujantį valstybės, į kurią kreipiamasi, viešajai tvarkai.