BENDROJO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2015 m. balandžio 22 d.(*)
„Bendra užsienio ir saugumo politika – Ribojamosios priemonės, taikomos tam tikriems asmenims ir subjektams atsižvelgiant į padėtį Zimbabvėje – Atvykimo į Sąjungos teritoriją ir keliavimo per ją tranzitu apribojimai – Lėšų įšaldymas – Teisinis pagrindas – Akivaizdi vertinimo klaida – Pareiga motyvuoti – Teisė į gynybą – Pagrindinės teisės – Proporcingumas“
Byloje T‑190/12
Johannes Tomana, gyvenantis Hararėje (Zimbabvėje), ir kiti 120 ieškovų, kurių pavardės nurodytos priede, iš pradžių atstovaujami QC D. Vaughan, baristerių M. Lester, R. Lööf ir solisitoriaus M. O’Kane, vėliau – QC D. Vaughan, baristerių M. Lester ir M. O’Kane,
ieškovai,
prieš
Europos Sąjungos Tarybą, atstovaujamą B. Driessen, M. Veiga ir A. Vitro,
ir
Europos Komisiją, atstovaujamą M. Konstantinidis, T. Scharf ir E. Georgieva,
atsakoves,
palaikomas
Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, atstovaujamos E. Jenkinson, C. Murrell ir M. Holt, padedamų baristerės S. Lee,
įstojusios į bylą šalies,
dėl prašymo panaikinti 2012 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimą 2012/97/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2011/101/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Zimbabvei (OL L 47, p. 50), 2012 m. vasario 21 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 151/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 314/2004 dėl tam tikrų ribojančių priemonių Zimbabvei (OL L 49, p. 2), ir 2012 m. vasario 27 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimą 2012/124/BUSP, kuriuo įgyvendinamas Sprendimas 2011/101/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Zimbabvei (OL L 54, p. 20), kiek jie susiję su ieškovais,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro pirmininkas D. Gratsias (pranešėjas), teisėjai M. Kancheva ir C. Wetter,
posėdžio sekretorė C. Kristensen, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2014 m. birželio 10 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
Ginčo aplinkybės
1 2002 m. vasario 18 d. Bendrojoje pozicijoje 2002/145/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Zimbabvei (OL L 50, p. 1), priimtoje remiantis iki Lisabonos sutarties galiojusios ES sutarties redakcijos 15 straipsniu, Europos Sąjungos Taryba išreiškė rimtą susirūpinimą dėl padėties Zimbabvėje, ypač dėl šios šalies vyriausybės vykdomo grubaus žmogaus teisių, įskaitant saviraiškos laisvę, teisę jungtis į asociacijas ir rengti taikius susirinkimus, pažeidinėjimo. Todėl ji įvedė tam tikras ribojamąsias priemones dvylikos mėnesių laikotarpiui, kuris gali būti atnaujintas; šios priemonės kas metus turi būti persvarstomos. Tos priemonės pirmiausia apėmė įpareigojimą valstybėms narėms neleisti į jų teritoriją atvykti ar per ją tranzitu vykti fiziniams asmenims, išvardytiems minėtos pozicijos priede, ir įšaldyti jame nurodytų asmenų arba subjektų lėšas ir ekonominius išteklius. 2003 m. vasario 18 d. Tarybos bendrąja pozicija 2003/115/BUSP, iš dalies keičiančia ir išplečiančia Bendrąją poziciją 2002/145 (OL L 46, p. 30), pastaroji pozicija buvo iš dalies pakeista ir jos galiojimas pratęstas dvylikos mėnesių laikotarpiui, t. y. iki 2004 m. vasario 20 d.
2 Bendrojoje pozicijoje 2002/145 numatytas lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymas įgyvendintas 2002 m. vasario 18 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 310/2002 dėl tam tikrų ribojančių priemonių Zimbabvei taikymo (OL L 50, p.4). Numatyta, kad šio reglamento galiojimo terminas – dvylika mėnesių nuo jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 313/2003, pratęsiančiu Reglamento Nr. 310/2002 dėl tam tikrų ribojančių priemonių Zimbabvei taikymą (OL L 46, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 2 t., p. 73), jo galiojimas pratęstas papildomam dvylikos mėnesių laikotarpiui, t. y. iki 2004 m. vasario 20 d.
3 2004 m. vasario 19 d. Tarybos bendrojoje pozicijoje 2004/161/BUSP, atnaujinančioje ribojančias priemones Zimbabvei (OL L 50, p. 66; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 3 t., p. 43), numatyta atnaujinti Bendrojoje pozicijoje 2002/145 nustatytas ribojamąsias priemones. Pagal Bendrosios pozicijos 2004/161 8 straipsnio antrą pastraipą ji taikyta nuo 2004 m. vasario 21 d. Jos 9 straipsnyje numatyta, kad ji taikoma 12 mėnesių ir nuolatos persvarstoma. Pagal tą patį straipsnį ši pozicija turi būti „atnaujinama arba iš dalies atitinkamai keičiama, jei Taryba mano, kad jos tikslai yra nepasiekti“.
4 2004 m. vasario 19 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 314/2004 dėl tam tikrų ribojančių priemonių Zimbabvei (OL L 55, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 t, p. 50) buvo priimtas, kaip nurodyta jo 5 konstatuojamojoje dalyje, siekiant įgyvendinti Bendrojoje pozicijoje 2004/161 numatytas ribojamąsias priemones. Jo 6 straipsnio 1 dalyje konkrečiai numatyta, kad įšaldomos visos šio reglamento III priede nurodytiems atskiriems Zimbabvės vyriausybės nariams ir visiems su jais susijusiems fiziniams ar juridiniams asmenims, įmonėms ir organizacijoms priklausančios lėšos ir ekonominiai ištekliai. Pagal to paties reglamento 11 straipsnio b punktą Komisija įgaliojama iš dalies pakeisti šio reglamento III priedą, remdamasi sprendimais, priimtais dėl Bendrosios pozicijos 2004/161 priedo.
5 Bendrosios pozicijos 2004/161 galiojimas pratęstas kelis kartus, paskutinį kartą 2010 m. vasario 15 d. Tarybos sprendimu 2010/92/BUSP, pratęsiančiu ribojančių priemonių Zimbabvei taikymą (OL L 41, p. 6), iki 2011 m. vasario 20 d.
6 2011 m. vasario 15 d. Tarybos sprendimu 2011/101/BUSP dėl ribojamųjų priemonių Zimbabvei (OL L 42, p. 6) panaikinta Bendroji pozicija 2004/161. Šiame sprendime asmenims, kurių pavardės ir pavadinimai įrašyti į jo priedą, buvo nustatytos ribojamosios priemonės, analogiškos numatytosioms Bendrojoje pozicijoje 2004/161.
7 Sprendimo 2011/101 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta:
„Valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad neleistų Zimbabvės vyriausybės nariams ir su jais susijusiems fiziniams asmenims, taip pat kitiems fiziniams asmenims, kurių veikla kelia didelę grėsmę demokratijai, pažeidžia žmogaus teises bei kliudo laikytis teisinės valstybės principo Zimbabvėje, atvykti į jų teritoriją arba vykti per ją tranzitu. Šioje dalyje nurodyti asmenys išvardyti priede.“
8 To paties sprendimo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Įšaldomos visos lėšos ir ekonominiai ištekliai, priklausantys atskiriems Zimbabvės vyriausybės nariams arba su jais susijusiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ar organizacijoms, arba priklausantys kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurių veikla kelia didelę grėsmę demokratijai, pažeidžia žmogaus teises bei kliudo laikytis teisinės valstybės principo Zimbabvėje. Šioje dalyje nurodyti asmenys ir subjektai išvardyti priede.“
9 Šio sprendimo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės arba Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pasiūlymu Taryba priima priede pateikto sąrašo pakeitimus, jei to reikia atsižvelgiant į politinius įvykius Zimbabvėje.“
10 Be to, Sprendimo 2011/101 7 straipsnyje numatyta:
„1. Priede pateikiami fizinių arba juridinių asmenų bei subjektų įtraukimo į sąrašą motyvai.
2. Be to, priede pateikiama informacija, jei jos turima, būtina atitinkamų fizinių ar juridinių asmenų arba subjektų tapatybei nustatyti. Tokia apie fizinius asmenis pateikiama informacija gali apimti vardą, pavardę, įskaitant slapyvardžius, gimimo datą ir vietą, pilietybę, paso ir asmens tapatybės kortelės numerius, lytį, adresą, taip pat pareigas arba profesiją. Tokia apie juridinius asmenis arba subjektus pateikiama informacija gali apimti pavadinimus, registracijos vietą ir datą, registracijos numerį ir veiklos vykdymo vietą.“
11 Galiausiai Sprendimo 2011/101 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jis buvo taikomas iki 2012 m. vasario 20 d. Pagal tą pačią nuostatą, jis nuolat persvarstomas ir prireikus atnaujinamas ar iš dalies keičiamas, jei Taryba mano, kad jame numatyti tikslai nepasiekti.
12 2012 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimo 2012/97/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2011/101 (OL L 47, p. 50), t. y. pirmojo akto, dėl kurio pareikštas ieškinys šioje byloje, 1 straipsnio 1 punktu pakeistas Sprendimo 2011/121 10 straipsnis ir jis suformuluotas taip:
„1. Šis sprendimas įsigalioja jo priėmimo dieną.
2. Šis sprendimas taikomas iki 2013 m. vasario 20 d.
3. 4 straipsnio 1 dalyje nurodytos priemonės, tiek, kiek jos taikomos II priede išvardytiems asmenims, laikinai sustabdomos iki 2013 m. vasario 20 d.
4. Šis sprendimas nuolat peržiūrimas [persvarstomas] ir atnaujinamas arba atitinkamai iš dalies keičiamas, jei Taryba mano, kad jo tikslai nebuvo pasiekti.“
13 Be to, iš Sprendimo 2012/97 1 straipsnio 2 punkto matyti, pirma, kad Sprendime 2011/101 vartojamas žodis „priedas“ pakeistas žodžiu „I priedas“ ir, antra, kad šis priedas pakeičiamas tekstu, pateiktu Sprendimo 2012/97 I priede. Galiausiai Sprendimo 2012/97 1 straipsnio 3 punkte numatyta, kad šio sprendimo II priedas pridedamas prie Sprendimo 2011/101 kaip II priedas.
14 Sprendimo 2012/97 1–5 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:
„(1) 2011 m. vasario 15 d. Taryba priėmė Sprendimą 2011/101 <...>
(2) remiantis Sprendimo 2011/101 <...> peržiūros rezultatais, ribojamosios priemonės turėtų būti atnaujintos iki 2013 m. vasario 20 d.
(3) tačiau nebėra motyvų tam tikrus asmenis laikyti įtrauktus į asmenų ir subjektų, kuriems taikomos Sprendime 2011/101 <...> nustatytos ribojamosios priemonės, sąrašą.
(4) siekiant sudaryti dar palankesnes sąlygas Europos Sąjungos ir Zimbabvės vyriausybės dialogui, turėtų būti laikinai sustabdytas dviem Zimbabvės vyriausybės bendradarbiavimo atkūrimo grupės nariams, įtrauktiems į sąrašą pagal Sprendimą 2011/101 <...>, taikomas draudimas keliauti;
(5) informacija, susijusi su tam tikrais asmenimis ir subjektais, įtrauktais į Sprendimo 2011/101 <...> priede esantį sąrašą, turėtų būti atnaujinta.“
15 Į Sprendimo 2011/101 I priedą, pakeistą Sprendimu 2012/97, įtrauktos Johannes Tomana ir kitų 120 ieškovų, išvardytų ieškinio A.4 priede, vardai ir pavardės. Tų pačių asmenų ir subjektų vardai ir pavardės jau buvo nurodyti Sprendimo 2011/101 priede, iki Sprendimu 2012/97 padarytų jo pakeitimų.
16 2012 m. vasario 21 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 151/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamentas Nr. 314/2004 dėl tam tikrų ribojančių priemonių Zimbabvei (OL L 49, p. 2), antrojo akto, dėl kurio pareikštas ieškinys šioje byloje, 1 straipsniu Reglamento Nr. 314/2004 III priedas pakeistas nauju priedu, kuriame nurodyti visų ieškovų vardai ir pavardės. Be to, šio reglamento 2 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:
„<...> Sprendimu 2011/101 <...> nustatyti fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems turi būti taikomi apribojimai, kaip nurodyta to sprendimo 5 straipsnyje, ir Reglamentu <...> Nr. 314/2004 tas sprendimas vykdomas, jeigu būtina imtis veiksmų Sąjungos lygmeniu. Todėl Reglamento <...> Nr. 314/2004 III priedas turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas, kad būtų užtikrintas suderinamumas su šiuo Tarybos sprendimu“.
17 Beje, pažymėtina, kad visų ieškovų vardai ir pavardės jau buvo nurodytos Reglamento Nr. 314/2004 III priede, galiojusiame iki jo pakeitimo Įgyvendinimo reglamento Nr. 151/2012 1 straipsniu.
18 2012 m. vasario 27 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimu 2012/124/BUSP, kuriuo įgyvendinamas Sprendimas 2011/101 (OL L 54, p. 20), trečiuoju aktu, dėl kurio pareikštas ieškinys šioje byloje, pakeistas įrašas dėl šešiasdešimtojo ieškovo Cephas George Msipa, kurio pavardė nurodyta Sprendimo 2011/101 priede. Konkrečiai kalbant, anksčiau tuščioje stulpelio vietoje, kurioje nurodomi įtraukimo į asmenų, kuriems taikomos šiuo sprendimu nustatytos ribojamosios priemonės, sąrašą motyvai, dėl jo įtrauktas toks tekstas:
„Buvęs provincijos gubernatorius, susijęs su Zimbabvės Afrikos nacionalinės sąjungos (Patriotinio fronto) vyriausybės frakcija.“
19 2012 m. balandžio 20 d. ieškovai pateikė Tarybai prašymą pateikti jiems „visus įrodymus ir informaciją“, kuria ji rėmėsi, kai priėmė sprendimą taikyti jiems ribojamąsias priemones.
Procesas ir šalių reikalavimai
20 Pareiškimu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. balandžio 25 d.) ieškovai pareiškė šį ieškinį.
21 Raštu „Prieštaravimas dėl priimtinumo“ (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. liepos 4 d.) Taryba Bendrojo Teismo prašė:
– patikrinti, ar 2–109 ieškovai fiziniai asmenys iš tikrųjų palaiko ieškinio reikalavimus,
– tuo atveju, jei paaiškėtų, kad taip nėra, atmesti ieškinį, kiek jį pareiškė šie asmenys, kaip akivaizdžiai nepriimtiną, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas iš kitų ieškovų.
22 Kadangi šiuo raštu Taryba iš esmės prašė imtis proceso organizavimo priemonės, kaip ji suprantama pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 64 straipsnį, ieškovams ir Komisijai buvo pasiūlyta pateikti rašytines pastabas dėl tam tikrų šio prašymo aspektų; jie juos pateikė atitinkamai 2012 m. spalio 29 ir 25 d.
23 Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė pateikė prašymą leisti įstoti į bylą palaikyti institucijų atsakovių reikalavimų, jį Bendrojo Teismo sekretoriatas gavo 2012 m. rugpjūčio 16 dieną. 2012 m. spalio 25 d. Nutartimi Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininkas patenkino šį prašymą įstoti į bylą. 2012 m. gruodžio 14 d. Jungtinė Karalystė pateikė įstojimo į bylą paaiškinimą. Taryba, Komisija, o vėliau ir ieškovai pateikė savo rašytines pastabas dėl to įstojimo į bylą paaiškinimo atitinkamai 2013 m. sausio 16 ir 24 d. ir vasario 20 d.
24 2012 m. lapkričio 7 d. laišku (jo kopiją Bendrojo Teismo kanceliarija gavo tą pačią dieną) ieškovai pranešė Tarybai, kad šešiasdešimt šeštasis ieškovas Isack Stanislaus Gorerazvo Mudenge mirė.
25 Laišku (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. lapkričio 19 d.) ieškovai paprašė Bendrojo Teismo, kad jis kreiptųsi į Tarybą, ir ši patvirtintų, jog atsiliepimo į ieškinį B.19 priede pateikta informacija nebuvo įrodymai, kuriais ji rėmėsi įtraukdama jų vardus ir pavardes į asmenų, kuriems taikomos ginčijamos ribojamosios priemonės, sąrašą. Kadangi iš esmės tai yra prašymas imtis proceso organizavimo priemonės, kaip ji suprantama pagal Procedūros reglamento 64 straipsnį, pažymėtina, Bendrasis Teismas pasiūlė Tarybai, Komisijai ir Jungtinei Karalystei šiuo klausimu pateikti savo pastabas; jos tai padarė atitinkamai 2012 m. gruodžio 10, 11 ir 7 d. Pastabose Taryba taip pat pranešė Bendrajam Teismui, kad 2012 m. lapkričio 27 d. raštu ji įvykdė šio sprendimo 19 punkte nurodytą ieškovų prašymą ir pateikė šio laiško ir jo priedų kopijas.
26 Be to, kadangi 2012 m. lapkričio 19 d. laiške ieškovai Bendrojo Teismo prašė pažymėti, kad nebus atsižvelgta į galimą papildomą informaciją, kurią Taryba nurodė šioje proceso stadijoje, ir ji nebus pridėta prie bylos medžiagos, 2012 m. lapkričio 26 d. raštu ieškovams buvo priminta, kad įrodymai papildomai pateikiami vadovaujantis Procedūros reglamento 48 straipsnio 1 dalimi.
27 Dublike (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. sausio 31 d.) ieškovai Bendrajam Teismui pranešė, kad mirė aštuoniasdešimt trečiasis ieškovas John Landa Nkomo.
28 Raštu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. vasario 25 d.) Taryba pranešė Bendrajam Teismui apie 2013 m. vasario 18 d. priimtą savo Sprendimą 2013/89/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2011/101 (OL L 46, p. 37). Šiuo sprendimu iš dalies pakeistas Sprendimo 2011/101 I priedas: iš asmenų ir subjektų, kuriems taikomos ginčijamos ribojamosios priemonės, sąrašo išbraukti šeštojo ieškovo David Chapfika, devintojo ieškovo Tinaye Chigudu, šešioliktojo ieškovo Tongesai Shadreck Chipanga, trisdešimt antrojo ieškovo R. Kwenda, trisdešimt aštuntojo ieškovo Shuvai Ben Mahofa, keturiasdešimt antrojo ieškovo G. Mashava, penkiasdešimt ketvirtojo ieškovo Gilbert Moyo, penkiasdešimt aštuntojo ieškovo S. Mpabanga, šešiasdešimtojo ieškovo Cephas George Msipa, šešiasdešimt ketvirtojo ieškovo C. Muchono, šešiasdešimt šeštojo ieškovo Isack Stanislaus Gorerazvo Mudenge, šešiasdešimt septintojo ieškovo Columbus Mudonhi, šešiasdešimt aštuntojo ieškovo Bothwell Mugariri, septyniasdešimtojo ieškovo Isaac Mumba, septyniasdešimt aštuntojo ieškovo S. Mutsvunguma, aštuoniasdešimt trečiojo ieškovo John Landa Nkomo, aštuoniasdešimt ketvirtojo ieškovo Michael Reuben Nyambuya, aštuoniasdešimt aštuntojo ieškovo David Pagwese Parirenyatwa, aštuoniasdešimt devintojo ieškovo Dani Rangwani, devyniasdešimt antrojo ieškovo Richard Ruwodo, šimtas devintojo ieškovo Patrick Zhuwao vardai ir pavardės ir šimtas tryliktosios ieškovės Divine Homes (Private) Ltd pavadinimas.
29 2013 m. vasario 19 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 145/2013, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 314/2004 (OL L 47, p. 63), pastarojo reglamento III priedas iš dalies pakeistas taip, kad iš šio priedo išbraukti su šio sprendimo 28 punkte nurodytais asmenimis ir subjektais susiję įrašai.
30 Ieškovams buvo pasiūlyta pateikti savo pastabas dėl šio sprendimo 28 punkte nurodyto Tarybos rašto, tačiau jie į šį prašymą neatsakė.
31 2013 m. kovo 27 d. Tarybos sprendimo 2013/160/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2011/101 (OL L 90, p. 95), 1 straipsnio 1 punktu Sprendimo 2011/101 10 straipsnio 3 dalis pakeista taip: „4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 1 bei 2 dalyse nurodytos priemonės, tiek, kiek jos taikomos II priede išvardytiems asmenims ir subjektams, sustabdomos iki 2014 m. vasario 20 d. Sustabdymas peržiūrimas [persvarstomas] kas tris mėnesius“. Be to, Sprendimo 2013/160 1 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Sprendimo 2011/101 II priedas pakeičiamas Sprendimo 2013/160 priede esančiu tekstu.
32 Daugumos ieškovų – tiek fizinių asmenų vardai ir pavardės, tiek juridinių asmenų pavadinimai – nurodyti Sprendimo 2011/101, iš dalies pakeisto Sprendimu 2013/160 II priede. Ten nenurodyti trečiojo ieškovo Happyton Mabhuya Bonyongwe, dvyliktos ieškovės Augustine Chihuri, aštuonioliktojo ieškovo Constantine Chiwenga, septyniasdešimt penktojo ieškovo Didymus Noel Edwin Mutasa, aštuoniasdešimt šeštojo ieškovo Douglas Nyikayaramba, devyniasdešimt devintojo ieškovo Perence Samson Chikerema Shiri, šimtas antrojo ieškovo Jabulani Sibanda ir šimtas ketvirtojo ieškovo Philip Valerio Sibanda vardai ir pavardės bei šimtas dvidešimtos ieškovės Zimbabwe Defence Industries (Private) Ltd ir šimtas dvidešimt pirmosios ieškovės Zimbabwe Mining Development Corp. pavadinimai.
33 2013 m. kovo 27 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 298/2013, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 314/2004 (OL L 90, p. 48), 1 straipsnyje nustatyta, kad „Reglamento <...> Nr. 314/2004 6 straipsnio taikymas šio reglamento priede išvardytiems asmenims ir subjektams sustabdomas iki 2014 m. vasario 20 d.“ ir kad „sustabdymas peržiūrimas [persvarstomas] kas tris mėnesius“. Reglamento Nr. 298/2013 priede pateikti tų pačių fizinių asmenų vardai ir pavardės ir tų pačių subjektų pavadinimai, kaip ir Sprendimo 2011/101 II priede, iš dalies pakeistame Sprendimu 2013/160 (žr. šio sprendimo 32 punktą).
34 Pakeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėtį, teisėjas pranešėjas buvo paskirtas į aštuntąją kolegiją, todėl ši byla paskirta šiai kolegijai.
35 Raštu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2013 m. rugsėjo 26 d.) Taryba pranešė Bendrajam Teismui, kad 2013 m. rugsėjo 23 d. priėmė Įgyvendinimo sprendimą 2013/469/BUSP, kuriuo įgyvendinamas Sprendimas 2011/101 (OL L 252, p. 31). Juo Sprendimo 2011/101 I priedas iš dalies pakeistas pašalinant šimtas dvidešimt pirmąją ieškovę Zimbabwe Mining Development.
36 Be to, 2013 m. rugsėjo 23 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 915/2013, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 314/2004 (OL L 252, p. 23), pastarojo reglamento III priedas iš dalies pakeistas taip, kad pašalintas jame pateiktas su šimtas pirmąja ieškove susijęs įrašas.
37 Raštu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2014 m. vasario 20 d.) Taryba pranešė Bendrajam Teismui, kad priėmė 2014 m. vasario 17 d. Sprendimą 2014/98/BUSP, kuriuo iš dalies keičiamas Sprendimas 2011/101 (OL L 50, p. 20), ir 2014 m. vasario 17 d. Reglamentą (ES) Nr. 153/2014, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas Nr. 314/2004 ir kuriuo panaikinamas Reglamentas (ES) Nr. 298/2013 (OL L 50, p. 1).
38 Sprendimo 2014/98 1 straipsnio 2 dalimi Sprendimo 2011/101 10 straipsnis pakeistas taip:
„1. Šis sprendimas įsigalioja jo priėmimo dieną.
2. Šis sprendimas taikomas iki 2015 m. vasario 20 d.
3. 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 1 bei 2 dalyse nurodytos priemonės, tiek, kiek jos taikomos II priede išvardytiems asmenims ir subjektams, sustabdomos iki 2015 m. vasario 20 d.
Sustabdymas peržiūrimas [persvarstomas] kas tris mėnesius.
4. Šis sprendimas nuolat peržiūrimas [persvarstomas] ir atnaujinamas arba atitinkamai iš dalies keičiamas, jei Taryba mano, kad jo tikslai nebuvo pasiekti.“
39 Be to, Sprendimo 2014/98 2 straipsnyje nustatyta, kad „Sprendimo 2011/101/BUSP I priede nurodyti asmenys, išvardyti šio sprendimo priede, įtraukiami į Sprendimo 2011/101/BUSP II priedą“. Sprendimo 2014/98 priede pateikti trečiojo, dvyliktojo, aštuonioliktojo, septyniasdešimt penktojo, aštuoniasdešimt šeštojo, devyniasdešimt devintojo, šimtas antrojo ir šimtas ketvirtojo ieškovų vardai ir pavardės.
40 Savo ruožtu Reglamente Nr. 153/2014 nustatyta:
„1 straipsnis
Reglamentas <...> Nr. 314/2004 iš dalies keičiamas taip:
6 straipsnis papildomas šia dalimi:
„4. 1 ir 2 dalyse nurodytų priemonių taikymas laikinai sustabdomas IV priede išvardytiems asmenims ir subjektams.“;
šio reglamento priedas pridedamas kaip IV priedas.
2 straipsnis
Reglamentas <...> Nr. 298/2013 panaikinamas.
3 straipsnis
Šis reglamentas įsigalioja jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dieną.
Šis reglamentas privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.“
41 Reglamento Nr. 314/2004 IV priede, kuriuo jis papildytas Reglamentu Nr. 153/2014, pateikti visų ieškovų – tiek fizinių, tiek juridinių asmenų – vardai ir pavardės arba pavadinimai (išskyrus šimtas dvidešimtąją ieškovę Zimbabwe Defence Industries – vienintelę, kuriai minėtame reglamente numatytos lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymo priemonės tebėra taikomos ir nebuvo sustabdytos); tie vardai ir pavardės arba pavadinimai dar buvo įtraukti į minėto reglamento III priedą.
42 Bendrasis Teismas pasiūlė kitoms šalims pateikti savo pastabas dėl šio sprendimo 37 punkte nurodyto Tarybos rašto. Ieškovai ir Komisija šį prašymą įvykdė atitinkamai 2014 m. kovo 21 d. ir 4 d.
43 Remdamasis teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, imdamasis Procedūros reglamento 64 straipsnyje numatytų proceso organizavimo priemonių, paprašė šalių atsakyti į tam tikrus rašytinius klausimus ir pateikti tam tikrus dokumentus. Šalys šį prašymą įvykdė per nustatytą terminą.
44 Per 2014 m. birželio 10 d. teismo posėdį šalys, išskyrus Jungtinę Karalystę, kuri jame nedalyvavo, pateikė savo paaiškinimus žodžiu ir atsakė į Bendrojo Teismo užduotus klausimus.
45 Teismo posėdyje Taryba pateikė tam tikrus laikraščių straipsnius tam, kad jie būtų pridėti prie bylos medžiagos, iš kurių matyti, kad šešiasdešimt aštuntasis ieškovas Bothwell Mugariri, devyniasdešimt šeštasis ieškovas Lovemore Sekeremayi ir devyniasdešimt aštuntasis ieškovas Nathan Marwirakuwa Shamuyarira, yra mirę. Ieškovų atstovai patvirtino, kad pastarieji du ieškovai yra mirę, tačiau nurodė, kad, anot jų turimos informacijos, informacija apie B. Mugariri mirtį nėra tiksli. Be to, atsakydami į Bendrojo Teismo klausimą ieškovų atstovai patvirtino, kad jie laikytini įgaliotais atstovauti visiems ieškovams, ir pasisiūlė pateikti kiekvieno ieškovo rašytinį įgaliojimą, jeigu jis dar nebuvo pateiktas kartu su ieškiniu. Šių dokumentų pateikimas ir minėti pareiškimai buvo užfiksuoti posėdžio protokole.
46 Posėdyje Bendrasis Teismas nurodė ieškovams ir Tarybai raštu atsakyti į tam tikrus klausimus ir pateikti tam tikrus dokumentus, įskaitant reikalaujamus įgaliojimus. Šios šalys šį Bendrojo Teismo prašymą įvykdė per nustatytą terminą, tada rašytinė proceso dalis užbaigta aštuntosios kolegijos pirmininko sprendimu.
47 Ieškovai Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti Sprendimą 2012/97, Įgyvendinimo reglamentą Nr. 151/2012 ir Įgyvendinimo reglamentą Nr. 2012/124, kiek šie aktai su jais susiję,
– priteisti iš Tarybos ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
48 Taryba ir Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.
49 Jungtinės Karalystė palaiko Tarybos ir Komisijos reikalavimus atmesti ieškinį.
Dėl teisės
1. Dėl mirusių ieškovų
50 Teismo praktikoje pripažinta, kad subjekto, dėl kurio priimtas sprendimas, ieškinys dėl jo panaikinimo gali būti tęsiamas universalaus teisių perėmėjo, pavyzdžiui, mirus fiziniam asmeniui (2004 m. liepos 8 d. Bendrojo Teismo sprendimo JFE Engineering ir kt. / Komisija, T‑67/00, T‑68/00, T‑71/00 ir T‑78/00, Rink. p. II‑2501, 46 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 1983 m. spalio 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Gutmann / Komisija, 92/82, Rink. p. 3127, 2 punktas).
51 Nagrinėjamu atveju, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 24 ir 27 punktuose, šešiasdešimt šeštasis ieškovas I. S. G. Mudenge ir aštuoniasdešimt trečiasis ieškovas J. L. Nkomo mirė vykstant procesui. Be to, atsakydami į per teismo posėdį užduotą klausimą, į kurį Bendrasis Teismas prašė atsakyti raštu, ieškovų atstovai patvirtino, kad devyniasdešimt šeštasis ieškovas Lovemore Sekeremayi ir devyniasdešimt aštuntasis ieškovas Nathan Marwirakuwa Shamuyarira mirė vykstant procesui. Tuo pačiu jie nurodė, kad trisdešimt antrasis ieškovas R. Kwenda taip pat mirė vykstant procesui.
52 Ieškovų atstovai pažymėjo, kad visų šių nurodytų mirusių ieškovų visų teisių paveldėtojai, visais nagrinėjamais atvejais – jų našlės, nori tęsti procesą, ir pateikė šių paveldėtojų notarui dalyvaujant sudarytus rašytinius pareiškimus šiuo klausimu. Toliau šiame sprendime terminas „ieškovai“, kiek juo daroma nuoroda į minėtus mirusius ieškovus, reiškia jų visų teisių paveldėtojus, pateikusius rašytinius pareiškimus apie savo pageidavimą tęsti šį procesą.
2. Dėl visų ieškovų fizinių asmenų suteikto įgaliojimo ieškinį pasirašiusiems advokatams buvimo
53 Kaip pažymėta šio sprendimo 21 punkte, atskiru raštu Taryba pateikė Bendrajam Teismui prašymą patikrinti, ar visi ieškovai fiziniai asmenys „iš tikrųjų palaiko ieškinio reikalavimus“. Šiuo klausimu ji nurodė, kad ieškovų atstovai prie ieškinio nepridėjo jokio įgaliojimo ar kito įrodymo, kuris patvirtintų, kad ieškovai fiziniai asmenys, t. y. nuo antro iki šimtas dešimtojo, juos tinkamai įgaliojo.
54 Taigi Taryba teigė, kad ieškinys, kiek jis susijęs su šiais ieškovais, turėjo būti pripažintas nepriimtinu, nebent jų atstovai pateiks įrodymų, kad kiekvienas iš jų siekė pareikšti ieškinį. Taryba šiuo klausimu rėmėsi 1965 m. vasario 16 d. Teisingumo Teismo sprendimu Barge / Haute Autorité (14/64, Rink. p. 69, 77). Šį Tarybos prašymą palaikė ir Komisija.
55 Primintina, kad vadovaujantis, pirma, Bendrojo Teismo procesui pagal Protokolo dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 53 straipsnio pirmą pastraipą taikomomis šio statuto 19 straipsnio trečia ir ketvirta pastraipomis ir 21 straipsnio pirma pastraipa ir, antra, Procedūros reglamento 43 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, šalims, kurios nėra valstybės narės ir Sąjungos institucijos, ELPA priežiūros institucija ar Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo šalys, turi atstovauti tik advokatas, turintis leidimą verstis advokato praktika valstybės narės ar kitos valstybės, kuri yra EEE susitarimo šalis, teisme. Be to, ieškinyje nurodoma pareiškėjo vardas, pavardė ar pavadinimas ir nuolatinis adresas, bei ieškinį pasirašiusiojo apibūdinimas. Galiausiai kiekvieno procesinio dokumento originalą turi pasirašyti šalies atstovas arba advokatas.
56 Tačiau tik dėl juridinių asmenų Procedūros reglamento 44 straipsnio 5 dalies b punkte numatyta pareiga kartu su ieškiniu pateikti „[įrodymą], kad ieškovo advokato įgaliojimus jam tinkamai suteikė asmuo, kuris turi teisę tai daryti“. Taigi pagal Procedūros reglamentą leidžiama, kad fiziniams asmenims atstovautų advokatas, nepateikęs įgaliojimo, nors jį reikia pateikti atstovaujant juridiniams asmenims (2006 m. vasario 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Le Levant 001 ir kt. / Komisija, T‑34/02, Rink. p. II‑267, 64 punktas).
57 Tai, kad advokatai, kurie atstovauja fiziniam asmeniui, neprivalo pateikti jų kliento pasirašyto įgaliojimo, be abejo, grindžiama prielaida, kad jeigu į valstybių narių advokatų sąrašą įrašytas atstovas, kuriam, kaip tokiam, taikomas profesinės etikos kodeksas, pareiškia, kad jį tinkamai įgaliojo jo klientas, šis pareiškimas iš principo pripažintinas pakankamai patikimu (šiuo klausimu žr. 2007 m. sausio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo PKK ir KNK / Taryba, C‑229/05 P, Rink. p. I‑439, 119 punktą).
58 Tačiau, atsižvelgiant į šio sprendimo 55 punkte primintas nuostatas, darytina išvada, kad prieš pradėdamas nagrinėti ieškinį Bendrasis Teismas turi įsitikinti, kad jį pasirašęs advokatas iš tikrųjų buvo paskirtas asmens, kurio vardu pareiškė jį kaip jo atstovas. Atsižvelgus į šio sprendimo 57 punkte išdėstytą prielaidą, konstatuotina, jog paprastai advokato pasirašytą ir fizinio asmens vardu pateiktą ieškinį Bendrasis Teismas pripažįsta numanomu šio advokato pareiškimu, kad jis šiuo klausimu buvo tinkamai įgaliotas šio fizinio asmens, ir Bendrasis Teismas mano, kad tokio pareiškimo pakanka. Tačiau jeigu yra konkrečios informacijos, leidžiančios abejoti tokio numanomo pareiškimo tikrumu, Bendrasis Teismas turi teisę prašyti tokio advokato įrodyti, kad jis iš tikrųjų yra įgaliotas.
59 Taip reiktų suprasti šio sprendimo 54 punkte minėtą Sprendimą Barge / Haute Autorité (p. 77), pagal kurį advokatas, „pareikšdamas ieškinį, neturi įrodyti, kad įgaliojimas yra tinkamas, nebent jis būtų ginčijamas“. Iš tiesų šis teiginys turi būti aiškinamas atsižvelgiant į šios bylos kontekstą, kaip matyti iš generalinio advokato K. Roemer išvados byloje, kurioje buvo priimtas šio sprendimo 54 punkte minėtas Sprendimas Barge / Haute Autorité (Rink. p. 69, p. 81, 82).
60 Iš tos išvados matyti, kad tuo metu pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką rašytinio įgaliojimo buvo reikalaujama net kai atstovą įgaliojo fiziniai asmenys, nors su tuo susijusioje Teisingumo Teismo procedūros reglamento nuostatoje toks reikalavimas nebuvo numatytas, lygiai taip pat, kaip ir pagal šiuo metu galiojantį Bendrojo Teismo procedūros reglamentą. Ieškovės advokatas byloje, kurioje priimtas šio sprendimo 54 punkte minėtas Sprendimas Barge / Haute Autorité, tokį įgaliojimą pateikė kartu su ieškiniu, tačiau tame įgaliojime buvo nurodyta kita byla. Naują įgaliojimą vesti nagrinėjamą bylą jis pateikė jau pareiškus ieškinį, tad Teisingumo Teismui teko spręsti klausimą, ar pakanka tokio vėliau pateikto tinkamos formos įgaliojimo, ar dėl tokio kartu su ieškiniu nepateikto įgaliojimo ieškinys turėtų būti pripažintas nepriimtinu. Teisingumo Teismas pritarė pirmajam atsakymui.
61 Tad, atrodo, priešingai Tarybos nuomonei, iš šio sprendimo negalima daryti išvados, kad kita proceso šalis, nepateikusi konkrečios prašymą pagrindžiančios informacijos, turi teisę prašyti, kad fizinio asmens advokatas pateiktų jo kliento pasirašytą įgaliojimą, kurio nepateikus ieškinys turėtų būti atmestas kaip nepriimtinas. Pripažinus, kad kita proceso šalis turi tokią teisę, taisyklė, kad fiziniams asmenims gali atstovauti advokatas, kuris neprivalo tam pateikti įgaliojimo, iš esmės netektų savo prasmės ir dėl to procesas nepagrįstai taptų sudėtingesnis ir ilgesnis, ypač tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis šioje byloje, kai ieškinį pareiškia daug fizinių asmenų, kurie, beje, gyvena ne Europos Sąjungos teritorijoje. Iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos teisės į veiksmingą teisminę gynybą kildintini reikalavimai ir šio sprendimo 57 punkte išdėstyti argumentai taip pat paremia teiginį, kad tokį įgaliojimą gali būti reikalaujama pateikti, tik jeigu remiantis konkrečia informacija galima abejoti, ar jis iš tikrųjų egzistuoja (žr. šio sprendimo 58 punktą).
62 Nagrinėjamu atveju per teismo posėdį ieškovų atstovai, atsakydami į Bendrojo Teismo klausimą, oficialiai patvirtino, kad jie įsitikę, jog yra tinkamai įgalioti kiekvieno iš ieškovų. Be to, jie pasiūlė pateikti visų ieškovų, kurių vardu to nepadarė, rašytinius įgaliojimus. Jie iš tikrųjų per Bendrojo Teismo tam nustatytą terminą pateikė nuo antrojo iki šimtas dešimtojo ieškovų, išskyrus šio sprendimo 51 punkte nurodytus mirusius ieškovus, tokius notarui dalyvaujant surašytus įgaliojimus. Šiuo klausimu pažymėtina, kad jie taip pat pateikė tokį šešiasdešimt aštuntojo ieškovo Bothwell Mugariri vardu surašytą įgaliojimą. Taip paaiškėjo, kad informacija apie pastarojo mirtį, nurodyta Tarybos pateiktuose spaudos straipsniuose, kurie prie bylos medžiagos pridėti per teismo posėdį, buvo klaidinga. Be to, pažymėtina, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 60 punkte išdėstytus argumentus, visiškai nereikšminga aplinkybė, kad įgaliojimai buvo pateikti pareiškus ieškinį.
63 Tad konstatuotina, kad nėra jokių abejonių dėl kiekvieno iš ieškovų savo atstovams Bendrajame Teisme suteikto įgaliojimo tikrumo.
3. Dėl išlikusio ieškovų suinteresuotumo pareikšti ieškinį
64 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką bylos dalykas, kaip ir suinteresuotumas pareikšti ieškinį teisme, turi išlikti iki teismo sprendimo priėmimo dienos, nes tai reiškia, jog bylos baigtis gali būti naudinga ieškinį pareiškusiai šaliai (žr. 2007 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Wunenburger / Komisija, C‑362/05 P, Rink. p. I‑4333, 42 punktą ir nurodytą teismo praktiką; 2008 m. balandžio 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Flaherty ir kt. / Komisija, C‑373/06 P, C‑379/06 P ir C‑382/06 P, Rink. p. I‑2649, 25 punktą).
65 Primintina, kad dėl dalies ieškovų ginčijamos ribojamosios priemonės buvo panaikintos (žr. šio sprendimo 28, 29, 35 ir 36 punktus). Be to, jų taikymas sustabdytas dėl visų, išskyrus vieną, ieškovų, kurių vardai ir pavardės tebėra įtraukti į asmenų ir subjektų, kuriems taikytinos šios priemonės, sąrašą (žr. šio sprendimo 32, 33 ir 37–41 punktus).
66 2013 m. gegužės 28 d. Sprendime Abdulrahim / Taryba ir Komisija (C‑239/12 P, dar nepaskelbtas Rinkinyje), susijusiame su vieno asmens, kuriam dėl tariamų jo ryšių su teroristinėmis organizacijomis taikytos ribojamosios priemonės panaikintos minėtu sprendimu, atveju, Teisingumo Teismas priminė, kad tokios priemonės sukelia reikšmingų neigiamų padarinių ir daro didelį poveikį atitinkamų asmenų teisėms ir laisvėms. Teisingumo Teismo nuomone, be paties lėšų įšaldymo, dėl kurio plačios apimties ypač paveikiamas atitinkamų asmenų profesinis ir šeiminis gyvenimas, kliudoma atlikti daugybę teisinių veiksmų, reikia atsižvelgti į tai, kokią negarbę ir nepasitikėjimą užtraukia viešas paskelbimas, kad atitinkami asmenys susiję su teroristine organizacija. Tad Teisingumo Teismas nusprendė, kad, nepaisant ieškovo pavardės išbraukimo iš ginčijamo sąrašo, jis tebeturi suinteresuotumą pareikšti ieškinį tam, kad Sąjungos teismas pripažintų, kad jis niekada neturėjo būti įrašytas į šį sąrašą arba niekada neturėjo būti į jį įrašytas laikantis Sąjungos institucijų taikytos procedūros. Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad nors pačiu skundžiamo akto pripažinimu neteisėtu neįmanoma atlyginti turtinės žalos ar žalos privačiam gyvenimui, vis dėlto tai galėtų susijusį asmenį reabilituoti ar tam tikra prasme atlyginti dėl šio neteisėtumo patirtą neturtinę žalą, todėl pateisina išlikusį jo suinteresuotumą pareikšti ieškinį. Galiausiai Teisingumo Teismas pripažino, kad aplinkybė, jog ginčijamos ribojamosios priemonės paskelbtos galutinai netekusiomis galios, nekliudo išsaugoti suinteresuotumo pareikšti ieškinį, kiek tai susiję su šių aktų padariniais laikotarpiu nuo jų įsigaliojimo iki panaikinimo (minėto sprendimo Abdulrahim / Taryba ir Komisija 70–72 ir 82 punktai).
67 Nors nagrinėjamoje byloje ieškovams ribojamosios priemonės nustatytos ne dėl jų ryšių su teroristinėmis organizacijomis, o todėl, kad, kaip teigiama, jie buvo vyriausybės, kuri, ginčijamus aktus priėmusios institucijos nuomone, kaltinama dėl sunkių žmogaus teisių pažeidimų, nariai arba su jais susiję asmenys, arba asmenys, dalyvavę veikloje, rimtai kenkiančioje demokratijai, pagarbai žmogaus teisėms ir teisinei valstybei Zimbabvėje, šio sprendimo 66 punkte minėtame Teisingumo Teismo sprendime Abdulrahim / Taryba ir Komisija (70–72 ir 82 punktai) nurodyti motyvai mutatis mutandis taikytini ir jų atveju, tad konstatuotina, kad jų suinteresuotumas pareikšti ieškinį išlikęs, nepaisant to, kad ginčijamos ribojamosios priemonės kai kuriems iš jų buvo panaikintos, o dėl kitų – sustabdytos.
4. Dėl tam tikrų Komisijos argumentų, pateiktų ginčijant ieškinio priimtinumą
68 Pirma, Komisija ginčija prašymo panaikinti Tarybos aktus, kiek jie su ja susiję, priimtinumą, nes ji negali būti atsakovė pagal ieškinius dėl Tarybos aktų panaikinimo.
69 Kadangi ieškinyje prašoma panaikinti du Tarybos ir vieną Komisijos priimtus aktus, ieškovai visiškai teisingai ieškinyje abi šias institucijas nurodė kaip atsakoves nagrinėjamoje byloje.
70 Antra, Komisija pažymi, kad, jos nuomone, prašymas panaikinti Įgyvendinimo sprendimą 2012/124 pripažintinas pareikštu tik šešiasdešimtojo ieškovo Cephas George Msipa, su kuriuo vieninteliu susijęs šis sprendimas, vardu. Tačiau ji abejoja, ar šis prašymas priimtinas, nes aptariamu sprendimu Sprendimas 2011/101 iš dalies pakeičiamas tik nurodant šio ieškovo įtraukimo į nagrinėjamą asmenų, kuriems taikytinos ginčijamos ribojamosios priemonės, sąrašą motyvus, tačiau tai neturi įtakos jo teisinei padėčiai. Komisija papildomai nurodo, kad tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad prašymą panaikinti šį sprendimą pareiškė visi ieškovai, jį reiktų atmesti kaip nepriimtiną, „nes nė vienas iš ieškovų neturi teisinio intereso ginčyti šį Tarybos aktą“.
71 Tokiam argumentui negalima pritarti. Primintina, kad Sprendimu 2012/97, kuriuo, be kita ko, Sprendimo 2011/101 I priedas pakeistas nauju priedu, iš dalies pakeitus pastarąjį sprendimą, Įgyvendinimo sprendimu 2012/124 Sprendimo 2011/101 I priedas vėl iš dalies pakeistas šešiasdešimtojo ieškovo atžvilgiu, anksčiau tuščią stulpelį, kuriame nurodyti įtraukimo į sąrašą motyvai, papildžius šio sprendimo 18 punkte nurodytu tekstu. Darytina išvada, kad Įgyvendinimo sprendimas 2012/124, kaip ir Sprendimas 2012/97, yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su šešiasdešimtuoju ieškovu ir juo keičiama jo teisinė padėtis, Sprendimo 2011/101 I priedą, pakeistą Sprendimu 2012/97, papildžius motyvais, pagrindžiančiais nagrinėjamų ribojamųjų priemonių priėmimą jo atžvilgiu.
72 Tad šešiasdešimtojo ieškovo prašymas panaikinti Įgyvendinimo sprendimą 2012/124 priimtinas. Kalbant apie vieną ir tą patį ieškinį, pažymėtina, kad konstatavus priimtinumą dėl vieno ieškovo, nebūtina nagrinėti kitų ieškovų teisės kreiptis į teismą (1993 m. kovo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo CIRFS ir kt. / Komisija, C‑313/90, Rink. p. I‑1125, 31 punktas ir 1998 m. rugsėjo 15 d. Bendrojo Teismo sprendimo European Night Services ir kt. / Komisija, T‑374/94, T‑375/94, T‑384/94 ir T‑388/94, Rink. p. II‑3141, 61 punktas). Ieškiniu iš tiesų prašoma panaikinti ginčijamus aktus, kiek jie susiję su ieškovais. Kadangi Įgyvendinimo sprendime 2012/124 įvardytas tik šešiasdešimtasis ieškovas, akivaizdu, kad jeigu ieškinys būtų patenkintas, šis sprendimas būtų panaikintas tik jo atžvilgiu.
5. Dėl esmės
73 Grįsdami ieškinį ieškovai remiasi penkiais ieškinio pagrindais, iš esmės kildintinais iš: pirma, to, kad nėra tinkamo teisinio pagrindo Zimbabvės vadovais ar su jais susijusiais asmenimis nesančius asmenis arba subjektus įtraukti į asmenų, kuriems taikomos nagrinėjamos ribojamosios priemonės, sąrašus; antra, akivaizdžios vertinimo klaidos; trečia, motyvavimo pareigos pažeidimo; ketvirta, jų teisės į gynybą pažeidimo ir, penkta, proporcingumo principo pažeidimo.
74 Pirmiausia nagrinėtinas pirmasis ieškinio pagrindas, susijęs su ginčijamų aktų teisiniu pagrindu, paskui – trečiasis ir ketvirtasis ieškinio pagrindai, kuriuose keliami procesinių teisių klausimai, ir galiausiai – antrasis ir penktasis ieškinio pagrindai, susiję su bylos esme.
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, kildintino iš to, kad nėra tinkamo teisinio pagrindo Zimbabvės vadovais ar su jais susijusiais asmenimis nesančius asmenis arba subjektus įtraukti į asmenų, kuriems taikomos nagrinėjamos ribojamosios priemonės, sąrašus
75 Kaip pirmąjį ieškinio pagrindą ieškovai iš esmės nurodo tai, kad nėra tinkamo teisinio pagrindo daugybės asmenų, kurie net nėra kaltinami esą Zimbabvės vadovais ar su jais susiję asmenys ar subjektai, vardus ir pavardes įtraukti į asmenų, kuriems taikomos nagrinėjamos ribojamosios priemonės, sąrašus. Ieškovų nuomone, nepakanka vien atitinkamus asmenis kaltinti, kad jie praeityje atliko baudžiamąsias veikas ar kitus nusižengimus, kad būtų pagrįstas jų įtraukimas į asmenų, kuriems taikomos nagrinėjamos ribojamosios priemonės, sąrašą.
76 Šiuo klausimu primintina, kad pirmasis iš aktų, kuriuos prašoma panaikinti ieškinyje, – Sprendimas 2012/97, priimtas remiantis ESS 29 straipsniu, kuriame numatyta:
„Taryba priima sprendimus, kuriais išreiškiamas Sąjungos požiūris į tam tikrą geografinio arba teminio pobūdžio reikalą. Valstybės narės užtikrina, kad jų nacionalinė politika atitiktų Sąjungos pozicijas.“
77 Sprendimo 2011/101, iš dalies pakeisto Sprendimu 2012/97, pagrindas irgi ESS 29 straipsnis.
78 ESS 29 straipsnis yra ES sutarties V antraštinėje dalyje „Bendrosios nuostatos, susijusios su Sąjungos išorės veiksmais, ir konkrečios nuostatos, susijusios su bendra užsienio ir saugumo politika“. ESS 21 straipsnyje, kuris taip pat yra toje pačioje antraštinėje dalyje, nustatyta:
„1. Sąjungos veiksmai tarptautinėje arenoje grindžiami principais, paskatinusiais jos pačios sukūrimą, vystymąsi ir plėtrą, ir kurių įgyvendinimą ji skatina platesniame pasaulyje: demokratijos, teisinės valstybės, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių visuotinumo ir nedalomumo, pagarbos žmogaus orumui, lygybės ir solidarumo principais bei Jungtinių Tautų Chartijos ir tarptautinės teisės principų laikymusi.
<...>
2. Sąjunga nustato ir įgyvendina bendrą politiką ir veiksmus bei siekia aukšto lygio bendradarbiavimo visose tarptautinių santykių srityse, kad:
a) apgintų savo vertybes, pagrindinius interesus, saugumą, nepriklausomybę ir vientisumą;
b) įtvirtintų ir remtų demokratiją, teisinę valstybę, žmogaus teises ir tarptautinės teisės principus;
c) išsaugotų taiką, užkirstų kelią konfliktams ir stiprintų tarptautinį saugumą pagal Jungtinių Tautų Chartijos tikslus ir principus, taip pat pagal Helsinkio baigiamojo akto principus ir Paryžiaus Chartijos tikslus, įskaitant susijusiuosius su išorės sienomis;
d) skatintų besivystančių šalių ekonominį, socialinį ir aplinkos apsaugos tvarų vystymąsi, pirmiausia siekdama panaikinti skurdą;
<...>
3. Sąjunga laikosi principų ir siekia tikslų, nurodytų 1 ir 2 dalyse, plėtodama ir įgyvendindama savo išorės veiksmus šioje antraštinėje dalyje ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo penktoje dalyje numatytose įvairiose srityse bei kitų savo politikos krypčių išorės aspektus:
<...>“
79 Trečias aktas, kurį prašoma panaikinti ieškinyje, būtent Įgyvendinimo sprendimas 2012/124, „įgyvendina sprendimą, kuris nustato Sąjungos veiksmus arba apibrėžia Sąjungos poziciją“, nagrinėjamu atveju – Sprendimą 2012/97. Įgyvendinimo sprendimas 2012/124 buvo priimtas remiantis Sprendimo 2011/101 6 straipsnio 1 dalimi (žr. šio sprendimo 9 punktą) pagal ESS 31 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą.
80 Galiausiai antras aktas, kurį prašoma panaikinti ieškinyje, būtent Įgyvendinimo reglamentas Nr. 151/2012, buvo priimtas remiantis Reglamento Nr. 314/2004 11 straipsnio b punktu (žr. šio sprendimo 4 punktą). Pats Reglamentas Nr. 314/2004 priimtas remiantis EB 60 ir 301 straipsniais. Pastarieji iš dalies pakeisti Lisabonos sutartimi ir atitinkamai tapo SESV 75 ir 215 straipsniais.
81 Ieškovų nuomone, ginčijamomis priemonėmis išplečiama Zimbabvei taikomų ribojamųjų priemonių apimtis, nes jos taikytinos ne tik fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie kaltinami esą vyriausybės nariai ar su jais susiję asmenys, bet ir asmenims, kurie nėra kaltinami sąsajomis su vyriausybe, tačiau jiems priekaištaujama, kad jie dalyvavo žmogaus teises pažeidžiančioje, didelę grėsmę demokratijai keliančioje ir laikytis teisinės valstybės principo Zimbabvėje kliudančioje veikloje. Taigi pastarosios kategorijos asmenys nėra kaltinami ryšiais su Zimbabvės vadovais. Daugybė asmenų įtraukti į asmenų, kuriems taikytinos ginčijamos ribojamosios priemonės sąrašą, remiantis nepagrįstais kaltinimais vykdžius sunkias baudžiamąsias veikas ir kitus nusižengimus. Nepateikta jokių įrodymų ar duomenų, pagrindžiančių su šiais asmenimis susijusius teiginius, nurodytus ginčijamuose aktuose, be to, šiuo klausimu nepateikta jokios konkrečios informacijos. Daugybe atvejų ginčijamose priemonėse nurodyti nusikaltimai ar nusižengimai padaryti iki Nacionalinės sąjungos vyriausybės suformavimo, kuri vadovavo Zimbabvei tuo metu, kai buvo priimti ginčijami aktai.
82 Pirma, kalbant apie šį ieškinio pagrindą, kildintiną iš to, kad ginčijami aktai priimti nesant tinkamo teisinio pagrindo, atmestini kaip nereikšmingi ieškovų argumentai, kad iš esmės faktinės aplinkybės, nurodytos dėl kai kurių asmenų, kuriems taikytinos minėtuose aktuose nustatytos ribojamosios priemonės, yra neįrodytos arba netikslios. Iš tiesų šie argumentai reikšmingi tik siekiant įrodyti, kad ginčijamus aktus priėmusi institucija padarė faktinę klaidą arba kad minėti aktai buvo nepakankamai motyvuoti. Tokios klaidos nesusijusios su nagrinėjamų aktų priėmimą pagrindžiančio tinkamo teisinio pagrindo buvimu, kuris vienintelis yra šio ieškinio pagrindo dalykas. Aišku, net jei paaiškėtų, kad, priešingai, nei teigia ieškovai, toks teisinis pagrindas egzistuoja, dar reikėtų išnagrinėti, pirma, ar minėtus aktus priėmusios institucijos nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, konstatavusios, jog nagrinėjamos bylos aplinkybės pagrindė tai, kad šie aktai būtų priimti šiuo teisiniu pagrindu, ir, antra, ar tos institucijos pateikė pakankamai motyvų. Prireikus šie klausimai būtų reikšmingi tik nagrinėjant antrąjį ir trečiąjį ieškinio pagrindus.
83 Antra, primintina, kad, pirmuoju iš ginčijamų aktų (Sprendimas 2012/97) iš esmės buvo pratęstas Sprendimo 2011/101 galiojimas ir pakeistas jo priedas, kuriame nurodyti asmenys ir subjektai, kuriems taikytinos jame nustatytos ribojamosios priemonės; antruoju ginčijamu aktu (Įgyvendinimo reglamentas Nr. 151/2012) buvo pakeistas Reglamento Nr. 151/2012 III priedas, kuriame nurodyti asmenys ir subjektai, kurių lėšos ir ekonominiai ištekliai įšaldyti šiuo reglamentu, ir galiausiai trečiuoju ginčijamu aktu (Įgyvendinimo sprendimas 2012/124) iš dalies pakeistas Sprendimo 2011/101, iš dalies pakeisto Sprendimu 2012/97, priede nurodytas tekstas, susijęs su šešiasdešimtojo ieškovo Cephas George Msipa įtraukimu. Kitaip tariant, visais trim atvejais tai yra ankstesnį aktą iš dalies keičiantys aktai.
84 Šiuo klausimu pažymėtina, kad frazė „fiziniams ar juridiniams asmenims, kurių veikla kelia didelę grėsmę demokratijai, pažeidžia žmogaus teises bei kliudo laikytis teisinės valstybės principo Zimbabvėje“, kuriuo remiasi ieškovai savo argumentuose, trumpai išdėstytuose šio sprendimo 81 punkte, nurodyta tik Sprendimo 2011/101 tekste (žr. šio sprendimo 7 ir 8 punktus). Tačiau, kaip pažymėta šio sprendimo 4 punkte, Reglamentu Nr. 314/2004 nustatytas lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymas pagal šio reglamento 6 straipsnio 1 dalį susijęs tik su „Zimbabvės vyriausybės nariams ir visiems su jais susijusiems fiziniams ar juridiniams asmenims, įmonėms ir organizacijoms [priklausančiomis lėšomis ir ekonominiais ištekliais]“.
85 Darytina išvada, kad šiame ieškinio pagrinde dėl Sprendimą 2011/101 iš dalies pakeitusių pirmojo ir trečiojo ginčijamų aktų kylantys klausimai skiriasi nuo tų, kurie kyla dėl Reglamentą Nr. 314/2004 pakeitusio antrojo ginčijamo akto.
86 Pirmuoju atveju iš esmės kyla klausimas, ar kaip Sprendimo 2012/97 (kaip ir Sprendimo 2011/101, kurį jis iš dalies pakeitė) teisinis pagrindas nurodytas ES 29 straipsnis yra tikrai tinkamas teisinis pagrindas, pateisinantis tuo sprendimu „fiziniams ar juridiniams asmenims, kurių veikla kelia didelę grėsmę demokratijai, pažeidžia žmogaus teises bei kliudo laikytis teisinės valstybės principo Zimbabvėje“, nustatytas ribojamąsias priemones. Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad, atsakius neigiamai, logiškai darytina išvada, kad, kalbant apie minėtos kategorijos asmenis, Sprendimas 2011/101 irgi neturėtų teisinio pagrindo. Tad konstatuotina, kad šiame ieškinio pagrinde ieškovai taip pat netiesiogiai, bet aiškiai nurodo Sprendimo 2011/101 neteisėtumu grįstą prieštaravimą. Pagal SESV 277 straipsnį ieškovai turi teisę remtis tokiu prieštaravimu, nepaisant to, kad jų prašymas panaikinti tą sprendimą yra priimtinas, o jie to nepadarė (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2003 m. liepos 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija / ECB, C‑11/00, Rink. p. I‑7147, 74–78 punktus; 2008 m. gegužės 15 d. Sprendimo Ispanija / Taryba, C‑442/04, Rink. p. I‑3517, 22 punktą ir 2008 m. gegužės 20 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑91/05, Rink. p. I‑3651, 29–34 punktus).
87 Antruoju atveju, susijusiu su Įgyvendinimo sprendimu Nr. 151/2012, kyla klausimas, ar egzistuoja teisinis pagrindas, pateisinantis Reglamento Nr. 314/2004 pakeitimus, kuriais į jo III priede nurodytų asmenų ir subjektų, kurių lėšos ir ekonominiai ištekliai įšaldyti, sąrašą – motyvuojant tuo, kad jų veikla kelia didelę grėsmę demokratijai, pažeidžia žmogaus teises bei kliudo laikytis teisinės valstybės principo Zimbabvėje, – į Sprendimo 2011/101, iš dalies pakeisto Sprendimu 2012/97, priedą įtraukti asmenys ir subjektai, nors pagal Reglamento Nr. 314/2004 6 straipsnio 1 dalį numatyta, kad įšaldomos Zimbabvės vyriausybės nariams ir visiems su jais susijusiems fiziniams ar juridiniams asmenims priklausančios lėšos ir ekonominiai ištekliai.
88 Toliau reikia išnagrinėti šiuos du klausimus.
Dėl sprendimų 2011/101 ir 2012/97 ir Įgyvendinimo sprendimo 2012/124 teisinio pagrindo
89 Ieškovai pateikia tris glaudžiai susijusius argumentus, ir juos galima suprasti tik kaip tokius, kuriais ginčijama Tarybos kompetencija ES 29 straipsnio pagrindu dėl asmenų, kurių veikla kėlė didelę grėsmę demokratijai, pažeidė žmogaus teises ir kliudė laikytis teisinės valstybės principo Zimbabvėje, dėl priimtų sprendimų 2011/101 ir 2012/97.
90 Pirma, jie nurodo, kad nors parama demokratijai, teisinei valstybei ir žmogaus teisėms (taip pat kova su terorizmu) yra teisėti bendros užsienio ir saugumo politikos (toliau – BUSP) tikslai, Taryba ir Komisija neturi kompetencijos priimti bendro pobūdžio baudžiamosios ar civilinės teisės aktų. Jų kompetencija šioje srityje griežtai ribota ir nustatyta SESV 82–86 straipsniuose, o remiantis ESS 40 straipsniu darytina išvada, kad šios institucijos negali jos viršyti. Tad, ieškovų nuomone, jeigu Sąjunga gali nustatyti minimalias taisykles dėl nusikalstamų veikų apibrėžimo ypač sunkių nusikaltimų, turinčių tarpvalstybinį pobūdį, srityje ir derinti teisės aktus, būtinus užtikrinant Sąjungos politikos veiksmingą įgyvendinimą, nei Taryba, nei Komisija neturi kompetencijos remtis BUSP ir vien todėl, kad asmenys, jų teigimu, praeityje dalyvavo nusikalstamose veikose arba darė baudžiamuosius nusižengimus, nustatyti jiems lėšų įšaldymo priemones arba uždrausti keliauti.
91 Antra, ieškovų nuomone, būtinas aiškus ir akivaizdus asmenų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, ir Sąjungos trečiųjų valstybių atžvilgiu siekiamų teisėtų BUSP tikslų ryšys. Tačiau tarp asmenų, kaltinamų praeityje darius sunkius nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus, ir kurio nors teisėto BUSP tikslo nėra jokio ryšio. Ieškovų teigimu, nepaaiškinta, kaip asmenims, kurie nekaltinami dėl to, kad susiję su šiuo metu veikiančia Zimbabvės vyriausybe, nustatyta lėšų įšaldymo priemonė arba draudimas keliauti galėtų leisti įgyvendinti kokį nors teisėtą tikslą. Kadangi ieškovai priskirtini prie pastarosios kategorijos, jie nėra nei teroristai, galintys savo lėšas ir ekonominius išteklius panaudoti tarptautinėje teroristinėje veikloje, nei už Zimbabvės vyriausybės kurios nors politikos įgyvendinimą atsakingi arba ją kontroliuojantys asmenys.
92 Trečia, jų teigimu, Taryba, priimdama ribojamąsias priemones, privalėjo paaiškinti, kodėl šios priemonės tinkamos ir proporcingos teisėtiems tikslams pasiekti. Tačiau nagrinėjamu atveju nebuvo pateiktas joks užsienio politikos teisėtas pagrindimas, kodėl praeityje sunkius nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus padariusiems Zimbabvės nevalstybiniams subjektams nustatytos ribojamosios priemonės. Be to, nepaaiškinta, kodėl lėšų įšaldymo arba kelionių draudimo priemonės taikymas asmenims, kurie nėra atsakingi ar neturi įtakos Zimbabvėje vadovavusios Nacionalinės sąjungos vyriausybės politikai tuo metu, kai buvo priimti ginčijami aktai, pripažintinas tinkamu ir proporcingu būdu kokiam nors BUSP teisėtam tikslui pasiekti.
93 Pažymėtina, kad, kaip matyti iš kartu aiškinamų ESS 21 ir 29 straipsnių, kurių turinys primintas atitinkamai šio sprendimo 78 ir 76 punktuose, priemonės, skatinančios platesniame pasaulyje, todėl ir Zimbabvėje, demokratiją, teisinę valstybę, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių visuotinumą ir nedalomumą, gali būti priimtos sprendimu, kurio pagrindas – ESS 29 straipsnis (šiuo klausimu žr. 2013 m. gegužės 28 d. Bendrojo Teismo sprendimo Al Matri / Taryba, T‑200/11, 46 punktą). Iš tikrųjų pirma glaustai apibūdintuose savo argumentuose ieškovai ne bendrai ginčija šią išvadą, o tik nurodo, kad ribojamosios priemonės, kaip antai nagrinėjamos šioje byloje, kurios priimtos dėl asmenų ar subjektų vien remiantis jų, kaip teigiama, padarytomis baudžiamosiomis veikomis ar baudžiamaisiais nusižengimais, nepriskirtinos prie priemonių, kurias galima priimti remiantis ESS 29 straipsniu. Ieškovų tvirtinimu, daugiausia dėl tokių veikų gali būti priimamos tik priemonės, paremtos nuostatomis dėl bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose, numatytomis SESV 82–86 straipsniuose.
94 Tačiau šiuose ieškovų argumentuose neatsižvelgiama į kontekstą, t. y. kad buvo keliama didelė grėsmė demokratijai, pažeidžiamos žmogaus teisės ir kliudoma laikytis teisinės valstybės principo Zimbabvėje, o tuo ir kaltinami asmenys, kurių vardai ir pavardės arba pavadinimai įtraukti į Sprendimo 2011/101 I priede pateiktą sąrašą. Tad reikia priminti šį kontekstą, kaip matyti iš Sprendimo 2011/101 konstatuojamųjų dalių ir iš prieš šį sprendimą priimtų aktų.
95 Bendrosios pozicijos 2002/145 – nagrinėjamu atveju dėl Zimbabvės priimtos pirmosios bendrosios pozicijos – 1 konstatuojamojoje dalyje (žr. šio sprendimo 1 punktą), nurodyta:
„2002 m. sausio 28 d. Taryba išreiškė rimtą susirūpinimą dėl padėties Zimbabvėje, ypač dėl neseniai padidėjusio smurto, politinių oponentų bauginimo priemonių ir nepriklausomos spaudos persekiojimo bei kišimosi į jos darbą. Ji pažymėjo, kad Zimbabvės vyriausybė nesiėmė jokių konkrečių priemonių, kad pagerintų padėtį, kaip tai ją ragino padaryti Lakeno Europos Vadovų Taryba 2001 m. gruodžio mėn.“
96 Bendroji pozicija 2002/145 iš dalies pakeista ir jos galiojimas pratęstas Bendrąja pozicija 2003/115. Pastarosios pozicijos 2 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:
„Padėtis Zimbabvėje dar pablogėjo ir šalyje šiurkščiai tebepažeidinėjamos žmogaus teisės ir laisvė reikšti nuomonę, asociacijų ir taikių susirinkimų laisvės.“
97 Bendrosios pozicijos 2004/161, kuria panaikinta ir pakeista Bendroji pozicija 2002/145, 6 konstatuojamojoje dalyje taip pat daroma nuoroda į „nesiliaujantį žmogaus teisių padėties blogėjimą Zimbabvėje“, pateisinantį Europos Sąjungos šiai šaliai priimtų ribojamųjų priemonių pratęsimą dar 12 mėnesių. Pagal tos pačios bendrosios pozicijos 7 konstatuojamąją dalį „[šių] ribojančių [ribojamųjų] priemonių tikslas – skatinti asmenis, kuriems jos taikomos, atsisakyti politikos, kuri veda į žmogaus teisių ir laisvės reikšti savo mintis bei įsitikinimus ir teisės į gerą valdymą slopinimą“.
98 Taryba aiškiai konstatavo, kad padėtis Zimbabvėje nepagerėjo, todėl, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 3 punkte, ji vis pratęsdavo Bendrosios pozicijos 2004/161 galiojimą iki 2009 m. vasario 20 d., „[atsižvelgiant į padėtį Zimbabvėje]“, kaip tai vienodai nurodoma skirtingose bendrosiose pozicijose, kurių galiojimas vis pratęsiamas.
99 2008 m. Zimbabvėje įvyko rinkimai. Kaip Taryba primena 2008 m. birželio 22 d. deklaracijoje, Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis bendrai užsienio ir saugumo politikai (BUSP) pranešė apie „jau kelias savaites trunkantį Zimbabvės valdžios institucijų sistemingą smurtavimą, kliūčių rinkimams kūrimą ir rinkimų dalyvių persekiojimą“ ir pripažino, kad „šiomis aplinkybėmis iš tiesų rinkimai virto demokratijos parodija“.
100 Taryba taip pat primena, o ieškovai tam neprieštarauja, kad siekiant valdančiosios Zimbabvės partijos ZANU-PF susitaikymo su opozicija 2008 m. rugsėjo 15 d. jos pasirašė Bendrą politinį susitarimą (Global Political Agreement, toliau – GPA), kuriame, be kita ko, numatyta skirti naują Nacionalinės sąjungos vyriausybę, kurią, be valdžioje iki šio paskyrimo jau buvusios ZANU-PF pasiūlytų narių, sudarytų ir opozicijos pasiūlyti nariai. Robert Mugabe liko Zimbabvės prezidentu. Ši vyriausybė galiausiai buvo suformuota 2009 m. vasario 9 d., tačiau, Tarybos nuomone, vėlesniais metais tarp ZANU-PF ir opozicijos partijų tebevyko kova dėl valdžios. Šioje kovoje Robert Mugabe toliau buvo remiamas Zimbabvės saugumo aparato, kurį sudaro armija, žvalgybos tarnybos, policija ir šalies kalėjimų sistema. Šį aparatą koordinuojantis organas Joint Operations Command (Jungtinis operacijų vadovavimo organas) labiausiai buvo atsakingas dėl smurto per 2008 m. rinkimus, o 2008 m. jam priklausę asmenys liko savo postuose.
101 2009 m. sausio 26 d. Tarybos bendroji pozicija 2009/68/BUSP, atnaujinanti ribojančias priemones Zimbabvei (OL L 23, p. 43), pratęsė Bendrosios pozicijos 2004/161 galiojimą dar metams, iki 2010 m. vasario 20 d. Bendrosios pozicijos 2009/68 3 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad galiojimas buvo pratęstas „[atsižvelgiant] į padėtį Zimbabvėje, ypač į Zimbabvės valdžios institucijų planuojamą ir vykdomą smurtą bei į tai, kad nuolat stabdomas 2008 m. rugsėjo 15 d. pasirašyto politinio susitarimo įgyvendinimas“. Be to, Sprendimo 2010/92, kuriuo Bendrosios pozicijos 2004/161 galiojimas pratęstas iki 2011 m. vasario 20 d., 3 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „nedaroma pažanga įgyvendinant“ GPA.
102 Tad Sprendimo 2011/101 4 ir 5 straipsniuose (žr. šio sprendimo 7 ir 8 punktus) esanti nuoroda į asmenis, „kurių veikla kelia didelę grėsmę demokratijai, pažeidžia žmogaus teises bei kliudo laikytis teisinės valstybės principo Zimbabvėje“, vertintina atsižvelgiant į šias aplinkybes. Remiantis tuo, darytina išvada, kad ši nuoroda neapima visų pagal bendrąją baudžiamąją teisę uždraustų nusikaltimų ar nusižengimų ar net civilinės teisės pažeidimų. Visiškai aišku, kad ji susijusi su asmenų veiksmais, dėl kurių Taryba nusprendė apkaltinti Zimbabvės vadovus dėl „padidėjusio smurto“, „politinių oponentų bauginimo priemonių ir nepriklausomos spaudos persekiojimo ir kišimosi į jos darbą“ (žr. šio sprendimo 95 punktą), dėl šalyje „šiurkščiai tebepažeidinėjamų žmogaus teisių ir laisvės reikšti nuomonę, asociacijų ir taikių susirinkimų laisvės“ (šio sprendimo 96 punktas) arba „Zimbabvės valdžios institucijų [sistemingo smurtavimo, kliūčių rinkimams kūrimo ir rinkimų dalyvių persekiojimo]“ (šio sprendimo 99 punktas).
103 Šias išvadas patvirtina Sprendimo 2011/101 4 ir 5 straipsnių tekstai. Iš tikrųjų, nors akivaizdu, kad baudžiamosios veikos ar nusižengimai gali rimtai pažeisti nuo jų nukentėjusių asmenų teises, sunku įsivaizduoti, kad jie gali rimtai pakenkti pačiai demokratijai ar teisinei valstybei, jeigu darant tokias veikas tiesiogiai dalyvavę asmenys nėra slapta susitarę bent su dalimi atitinkamos šalies vadovų.
104 Taip pat pažymėtina, kad Zimbabvės vadovai, kuriems pateikti šiame sprendime pirma trumpai išdėstyti kaltinimai, nebuvo visiškai pašalinti iš valdžios (taip pat žr. šio sprendimo 109 punktą) sudarius GPA ir Nacionalinės sąjungos vyriausybę. Daugių daugiausia valdžią pasidalijo tie patys vadovai ir anksčiau opozicijoje buvusios partijos.
105 Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas mano, kad ESS 29 straipsnis yra tinkamas sprendimų, kaip antai 2011/101 ir 2012/97, dėl asmenų, nurodytų šio sprendimo 102 punkte, priėmimo teisinis pagrindas. Priešingai, nei teigia ieškovai, su šiais dviem sprendimais susijusios ribojamosios priemonės minėtiems asmenims nustatytos, kaip teigiama, ne dėl jų dalyvavimo darant bet kokias baudžiamąsias veikas ir nusižengimus, o dėl, kaip nurodoma, jų veiksmų, kurie, nors taip pat labai tikėtina, draudžiami pagal baudžiamąją arba bent civilinę teisę, buvo bauginimo strategijos ir nuolat pažeidžiamų pagrindinių Zimbabvės tautos žmogaus teisių dalimi, ir Taryba dėl jų priekaištauja šios šalies vadovams. Būtent dėl pastarojo motyvo tokia priemonė, kaip minėtieji du sprendimai, galėjo būti teisėtai priimta remiantis ESS 29 straipsniu dėl asmenų, kurie kaltinami dėl tokių veikų.
106 Be to, būtent dėl šio motyvo tarp šių asmenų elgesio ir teisėtų BUSP tikslų, išvardytų ESS 21 straipsnyje, egzistuoja toks ryšys, kaip ieškovų nurodytasis šio sprendimo 91 punkte trumpai išdėstytuose jų argumentuose. Atsižvelgiant į aptariamų ribojamųjų priemonių, atnaujintų Sprendimu 2011/101 (žr. šio sprendimo 97 punktą), tikslą, buvo visiškai logiška į asmenų, kuriems jos taikomos, sąrašą įtraukti ne tik Zimbabvės vadovus, bet ir, kaip teigiama, smurtavusius ir bauginusius asmenis, už kuriuos, Tarybos nuomone, atsakomybę politiniu lygiu turėjo prisiimti Zimbabvės vadovai. Iš tikrųjų, neatsižvelgiant į galimybę asmenims, kurie, kaip teigiama, smurtavo, iškelti baudžiamąją ar civilinę bylą, buvo visiškai teisėta, atsižvelgiant į BUSP tikslus, nustatyti priemones, taip pat skatinančias šiuos asmenis „atsisakyti politikos, kuri veda į žmogaus teisių ir laisvės reikšti savo mintis bei įsitikinimus ir teisės į gerą valdymą slopinimą“, o jų atveju tai reikštų – kad jie susilaikytų nuo bet kokių analogiškų veiksmų ateityje.
107 Kalbant apie ieškovų argumentą, kuris glaustai išdėstytas šio sprendimo 92 punkte, pažymėtina, kad iš tiesų jis susijęs ne su ginčijamų aktų teisiniu pagrindu, o su minėtų aktų motyvavimo stoka. Net ir neatsižvelgiant į šią pastabą pakanka pažymėti, kad, kaip matyti iš įvairių aktų, kuriais nustatytos ar pratęstos aptariamos ribojamosios priemonės, konstatuojamųjų dalių, primintų šio sprendimo 95–101 punktuose, ir kaip bus paaiškinta toliau nagrinėjant trečiąjį ieškinio pagrindą, Taryba pateikė pakankamai motyvų, dėl kurių priėmė sprendimus įtraukti šiame ieškinio pagrinde aptariamus asmenis į asmenų, kuriems taikytos minėtos priemonės, sąrašą.
108 Be to, ieškovai tvirtina, kad bet kuriuo atveju ginčijamos ribojamosios priemonės netinkamos, kad jomis būtų proporcingu būdu pasiekti kokie nors teisėti tikslai. Šiuo atžvilgiu jie nurodo penkis argumentus. Pirma, nors šios priemonės skirtos šiuo metu veikiančios vyriausybės nariams, jos susijusios vien su prieš tai veikusios Zimbabvės vyriausybės veikla, o ne su po GPA sudarymo valdžioje esančiais asmenimis. Pastarąją vyriausybę (vadinamoji „Nacionalinės sąjungos vyriausybė“) palaiko Sąjunga, kuri net užmezgė su ja dialogą. Antra, nusikaltimai ir pažeidimai, kuriais kaltinami ieškovai, tam tikrais atvejais susiję su laikotarpiu iki Nacionalinės sąjungos vyriausybės suformavimo. Trečia, nustatyta lėšų įšaldymo arba draudimo keliauti priemonė nesusijusiems su vyriausybe arba įgyvendinant šios vyriausybės politiką nedalyvaujantiems ir nedarantiems jai įtakos asmenims bet kuriuo atveju negali padėti pasiekti kokį nors teisėtą BUSP tikslą. Ketvirta, Jungtinė Karalystė, pasiūliusi, kuriuos asmenis reiktų įtraukti į su nagrinėjamomis ribojamosiomis priemonėmis susijusių asmenų sąrašą, taiko strategiją, kuria siekiama daryti spaudimą ekstremistams. Tačiau tai nėra oficialus BUSP tikslas ir jis negali pateisinti to, kad ribojamųjų priemonių taikymas išplėstas Zimbabvės nevalstybiniams subjektams, kurie, kaip teigiama, praeityje užsiėmė kriminaline veikla. Penkta, nors ginčijamos priemonės būtų tinkamos, dėl priežasčių, išdėstytų penktajame ieškinio pagrinde, jos tebėra neproporcingos.
109 Paskutinysis iš penkių argumentų tėra paprasta nuoroda į argumentus, kuriais ieškovai remiasi grįsdami penktąjį ieškinio pagrindą, nagrinėjamą šio sprendimo 285–302 punktuose. Kalbant apie keturis kitus argumentus, pažymėtina, kad jie, akivaizdu, kildintini iš prielaidos, jog dėl Nacionalinės sąjungos vyriausybės suformavimo, kaip numatyta GPA, visiškai pasikeitė Zimbabvės vadovai. Tačiau, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 100 punkte, taip nėra. Nors į Nacionalinės sąjungos vyriausybę, žinoma, buvo įtraukti opozicijos atstovai, į ją taip pat įtraukti ir ZANU‑PF, t. y. partijos, buvusios valdžioje, kai, kaip nurodė Taryba anksčiau primintose atskirose su Zimbabve susijusiose bendrosiose pozicijose ir sprendimuose, buvo smurtaujama, bauginama ir pažeidinėjamos pagrindinės žmogaus teisės. Iš tikrųjų, kaip matyti iš Tarybos atsakymo į vieną iš Bendrojo Teismo kaip proceso organizavimo priemonė pateiktų jai klausimų, iš esmės ZANU‑PF pasiūlyti Nacionalinės sąjungos vyriausybės nariai jau buvo ankstesnės vyriausybės nariai. Be to, Zimbabvės prezidentas Robert Mugabe liko savo poste.
110 Šiomis aplinkybėmis, priešingai, nei, kaip atrodo, mano ieškovai, vadovaujantis GPA suformavus Nacionalinės sąjungos vyriausybę, Zimbabvės vadovai pasikeitė nevisiškai ir ne visi. Tad Taryba galėjo net ir suformavus šią vyriausybę remdamasi ESS 29 straipsniu priimti sprendimą, kuriame numatyta ribojamąsias priemones taikyti tiek tiems dabartiniams Zimbabvės vadovams, kurie ir anksčiau vadovavo šiai šaliai, arba su jais susijusiems asmenims, tiek asmenims, kurių veikla praeityje kėlė didelę grėsmę demokratijai, pažeidė žmogaus teises ir kliudė laikytis teisinės valstybės principo Zimbabvėje. Tai juo labiau taikytina todėl, kad, kaip matyti iš Bendrosios pozicijos 2009/68 ir Sprendimo 2010/92 konstatuojamųjų dalių, primintų šio sprendimo 101 punkte, Taryba konstatavo, kad „nuolat stabdomas“ GPA įgyvendinimas ir „nedaroma pažanga“ jį įgyvendinant.
111 Be to, dėl konkrečiai ketvirtojo argumento, kuriame daroma nuoroda į tariamai skirtingą Jungtinės Karalystės strategiją, pažymėtina, kad jis pagrįstas šios valstybės narės Parlamento bendruomenių rūmų komiteto ataskaita, kurią ieškovai prijungė kaip priedą prie ieškinio. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad, kaip iš esmės pabrėžia Taryba, ginčijamų aktų teisėtumą reikia vertinti remiantis juose pačiuose pateiktais motyvais, o ne tariamais Jungtinės Karalystės vyriausybės argumentais, dėl kurių ji buvo priversta išreikšti savo pritarimą minėtiems aktams. Tai juo labiau taikytina šiuo atveju, nes, kaip pažymi Taryba, šie aktai, žinoma, buvo priimti ne vien Jungtinės Karalystės, bet Taryboje posėdžiavusių visų valstybių narių atstovų.
112 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ESS 29 straipsnis buvo tinkamas Sprendimo 2012/97, taip pat šiuo sprendimu iš dalies pakeisto Sprendimo 2011/101 teisinis pagrindas. Be to, Įgyvendinimo sprendimas 2012/124 irgi buvo priimtas remiantis tinkamu teisiniu pagrindu, t. y. Sprendimo 2011/101 6 straipsnio 1 dalimi.
Dėl Įgyvendinimo reglamento Nr. 151/2012 teisinio pagrindo
113 Kaip jau pažymėta (žr. šio sprendimo 80 punktą), Komisija Įgyvendinimo reglamentą Nr. 151/2012 priėmė remdamasi Reglamento Nr. 314/2004 11 straipsnio b punktu.
114 Pirmiausia konstatuotina, kad, kaip matyti iš aptariamos nuostatos formuluotės (žr. šio sprendimo 4 punktą), ji susijusi su „sprendimais, priimtais dėl Bendrosios pozicijos 2004/161 priedo“. Kaip pažymėta šio sprendimo 6 punkte, Bendroji pozicija 2004/161 panaikinta Sprendimu 2011/101.
115 Žinoma, būtų buvę geriau, jei Reglamento Nr. 314/2004 11 straipsnio b punkto tekstas būtų buvęs atnaujintas, vietoj nuorodos į panaikintą Bendrąją poziciją 2004/161 padarius nuorodą į ją pakeitusį Sprendimą 2011/101. Tačiau ir neatnaujinus akivaizdu, kad aptariama nuostata aiškintina kaip taip pat apimanti bet kurį su tokia priemone, koks nagrinėjamu atveju yra Sprendimas 2011/101, susijusį sprendimą, kuriuo panaikinta Bendroji pozicija 2004/161, ji juo pakeista ir iš esmės jame numatytos tapačios nuostatos.
116 Iš tikrųjų atsižvelgiant į nagrinėjamų dviejų priemonių lyginamąją analizę matyti, kad Sprendimo 2011/101 1–5 straipsniai, išskyrus kelis neesminius pakeitimus, yra tapatūs atitinkamiems Bendrosios pozicijos 2004/161 straipsniams tos redakcijos, kuri galiojo iki jos panaikinimo. Sprendimo 2011/101 6 straipsnio 1 dalyje kartojamas Bendrosios pozicijos 6 straipsnio tekstas, tačiau jis taip pat papildytas dviem naujomis dalimis, kuriomis siekiama užtikrinti asmenų, kuriems taikomos nustatytos ribojamosios priemonės, teisę į gynybą. Naujas 7 straipsnis, kuriame patikslinama Sprendimo 2011/101 priede pateikta informacija, taip akivaizdžiai siekiant užtikrinti, kad būtų paisoma pareigos motyvuoti, įterptas tarp šio sprendimo 6 straipsnio ir jo 8 straipsnio, kurio tekstas tapatus Bendrosios pozicijos 2004/161 7 straipsniui. Sprendimo 2011/101 9 straipsnį sudaro vienintelis sakinys apie Bendrosios pozicijos 2004/161 panaikinimą, o Sprendimo 2011/101 paskutinis straipsnis (10 straipsnis) iš esmės atitinka Bendrosios pozicijos 2004/161 9 straipsnį. Sprendime 2011/101 nėra Bendrosios pozicijos 20004/161 10 straipsniui analogiško straipsnio, tačiau pastarajame straipsnyje numatyta, kad atitinkama bendroji pozicija skelbiama Oficialiajame leidinyje. Analogiškos nuostatos Sprendimo 2011/101 tekste nebuvimas aiškintinas tuo, kad skelbti jį Oficialiajame leidinyje tiesiogiai numatyta SESV 297 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje.
117 Tokį Reglamento Nr. 314/2004 11 straipsnio b punkto aiškinimą, t. y. kad jis susijęs ir su sprendimais, priimtais dėl Sprendimo 2011/101 priedo, patvirtina pastarojo sprendimo, kurį, kaip ir Reglamentą Nr. 314/2004, primintina, priėmė Taryba, 5 konstatuojamoji dalis. Joje numatyta, kad „[Sprendimo 2011/101] Sąjungos įgyvendinimo priemonės yra išdėstytos <...> Reglamente <...> Nr. 314/2004“.
118 Tad konstatuotina, kad Reglamento Nr. 314/2004 11 straipsnio b punktas yra tinkamas įgyvendinimo reglamento, kaip antai Reglamento Nr. 151/2012, teisinis pagrindas remiantis sprendimu pakeisti Bendrosios pozicijos 2011/101 I priedą. Toliau nagrinėtinas šio sprendimo 87 punkte nurodytas klausimas, t. y. ar po tokio pakeitimo Reglamente Nr. 314/2004 numatytos ribojamosios priemonės gali būti taikomos asmenims, kurie kaltinami tuo, kad jų veikla kelia didelę grėsmę demokratijai, pažeidžia žmogaus teises bei kliudo laikytis teisinės valstybės principo Zimbabvėje, nors pagal Reglamento Nr. 314/2004 6 straipsnio 1 dalį numatyta, kad įšaldomos tik Zimbabvės vyriausybės nariams ir visiems su jais susijusiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ar organizacijoms priklausančios lėšos ir ekonominiai ištekliai.
119 Primintina, kad Reglamentas Nr. 314/2004 buvo priimtas remiantis EB 60 ir 301 straipsniais. Ieškovai primena, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką, siekiant ribojamųjų priemonių prieš trečiąsias šalis priėmimą pagrįsti EB 60 ir 301 straipsniais, tokios fiziniams asmenims taikomos priemonės turi apimti tik tos šalies vadovus ir su šiais vadovais susijusius asmenis (2008 m. rugsėjo 3 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija, C‑402/05 P ir C‑415/05 P, Rink. p. I‑6351, 166 punktas ir 2012 m. kovo 13 d. Sprendimo Tay Za / Taryba, C‑376/10 P, 63 punktas).
120 Papildomai ieškovai nurodo, kad 2009 m. liepos 29 d. pasiūlyme KOM (2009) 395 galutinis dėl Tarybos reglamento, iš dalies keičiančio Reglamentą Nr. 314/2004, Komisija tiesiogiai pripažino, kad EB 60 ir 301 straipsnių nepakanka siekiant nustatyti ribojamąsias priemones su vyriausybe nesusijusiems asmenims ir kad norint nustatyti ribojamąsias priemones asmenims ir subjektams, kurie nėra kaltinami buvę Zimbabvės vyriausybės nariais ar su jais susijusiais asmenimis, reikia iš dalies pakeisti Reglamentą Nr. 314/2004. Tačiau šis pasiūlymas nebuvo priimtas, o Reglamentu Nr. 314/2004 nustatytos ribojamosios priemonės liko pagrįstos EB 60 ir 301 straipsniais.
121 Taryba atsako, kad Sprendimas 2011/101 priimtas įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, pagal kurią su trečiosios šalies valdančiuoju režimu nesusijusiems fiziniams ar juridiniams asmenims, grupėms ar nevalstybiniams subjektams taikytinas ribojamąsias priemones leidžiama nustatyti SESV 215 straipsnio 2 dalies pagrindu. Tai reiškia, kad dėl tokio įsigaliojus Lisabonos sutarčiai atsiradusio pokyčio Komisijos pasiūlymas, kuriuo remiasi ieškovai, neteko aktualumo. Komisija taip pat nurodo, kad SESV 215 straipsnio 2 dalis yra tinkamas teisinis pagrindas siekiant nustatyti ribojamąsias priemones asmenims ar subjektams, kurie nėra trečiųjų šalių vadovai, ir su šiais vadovais susijusiems asmenims.
122 Tiesa, kaip 2012 m. liepos 19 d. Sprendime Parlamentas / Taryba (C‑130/10, 51 punktas) konstatavo Teisingumo Teismas, po Lisabonos sutarties įsigaliojimo padarytų pirminės teisės pakeitimų, EB 60 straipsnio, susijusio su kapitalo judėjimui ir mokėjimams taikomomis ribojamosiomis priemonėmis, ir EB 301 straipsnio, kuriuo reglamentuojamas visiškas ekonominių santykių su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis nutraukimas arba dalinis apribojimas, turinys atsispindi SESV 215 straipsnyje. Teisingumo Teismas taip pat patvirtino, kad remdamasi SESV 215 straipsnio 2 dalimi Taryba gali priimti ribojamąsias priemones, taikomas fiziniams ar juridiniams asmenims, grupėms ar nevalstybiniams subjektams, t. y. priemones, kurios iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo galėjo būti priimtos į teisinį pagrindą papildomai įtraukiant EB 308 straipsnį, jeigu subjektai, kuriems numatyta jas taikyti, neturėjo jokio ryšio su trečiosios šalies valdančiuoju režimu (minėto sprendimo Parlamentas / Taryba, 53 punktas).
123 Tačiau šios išvados tik patvirtina, kad įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Taryba turėjo tinkamą teisinį pagrindą, t. y. SESV 215 straipsnio 2 dalį, kuriuo remiantis jai leidžiama priimti reglamentą, nustatantį ribojamąsias priemones su Zimbabvės vadovais nesusijusiems šios trečiosios šalies fiziniams ir juridiniams asmenims. Vis dėlto konstatuotina, kad tokio pobūdžio reglamentas nebuvo priimtas. Reglamento Nr. 314/2004 6 straipsnio 1 dalyje išlieka nuoroda į lėšų įšaldymą „III priede nurodytiems atskiriems Zimbabvės vyriausybės nariams ir visiems su jais susijusiems fiziniams ar juridiniams asmenims, įmonėms ir organizacijoms“.
124 Be to, Reglamento Nr. 314/2004 11 straipsnio b punktas aiškintinas atsižvelgiant į to paties reglamento 6 straipsnio 1 dalį ir konstatuotina, kad Komisija gali įgyvendinimo reglamentu pakeisti Reglamento Nr. 314/2004 III priedą tik jeigu asmenys, kurių vardai ir pavardės turi būti įtraukti į minėtą sąrašą, galėjo būti pripažinti Zimbabvės vyriausybės nariais arba su jais susijusiais asmenimis.
125 Tad konkrečiai reikia išnagrinėti, ar asmenys, įtraukti į Sprendimo 2011/101 I priedą motyvuojant tuo, kad jų veikla kelia didelę grėsmę demokratijai, pažeidžia žmogaus teises bei kliudo laikytis teisinės valstybės principo Zimbabvėje, gali būti pripažinti kaip patenkantys į su Zimbabvės vyriausybės nariais susijusių asmenų kategoriją. Aišku, jeigu vienas ar keli iš šių asmenų tuo pat metu yra Zimbabvės vyriausybės nariai, nėra kliūčių jų pavardes vadovaujantis įgyvendinimo reglamentu, priimtu Reglamento Nr. 314/2004 11 straipsnio b punkto pagrindu, įtraukti į šio reglamento III priede pateiktą sąrašą, nes tokiam įtraukimui pagrįsti pakanka vien jų, kaip vyriausybės narių, statuso.
126 Siekiant tiksliau apibrėžti sąvoką su trečiosios šalies vadovais „susijęs asmuo“, vartojamą šio sprendimo 119 punkte cituotoje Teisingumo Teismo praktikoje, reikia išsamiau aptarti bylas, kuriose buvo suformuluota tokia praktika. Šio sprendimo 119 punkte minėtose bylose, kuriose priimtas Sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija, kilo klausimas, kaip Teisingumo Teismas konstatavo pastarojo sprendimo 167 punkte, dėl ribojamųjų priemonių, kurios visiškai nesusijusios su trečiąjį šalį valdančiu režimu. Iš tikrųjų Afganistane žlugus Talibano režimui, šios priemonės buvo tiesiogiai nukreiptos prieš Osama bin Ladeną, Al‑Qaida tinklą ir su jais susijusius asmenis bei subjektus.
127 Byloje, kurioje priimtas šio sprendimo 119 punkte minėtas Sprendimas Tay Za / Taryba, ribojamosios priemonės taikytos Mianmare veikusios įmonės vadovo šeimos nariui. Anot Teisingumo Teismo, negalima atmesti galimybės, kad kai kurių įmonių vadovams gali būti taikomos remiantis EB 60 ir 301 straipsniais priimtos ribojamosios priemonės, jei įrodyta, kad jie susiję su Mianmaro Sąjungos Respublikos vadovais arba kad šių įmonių veikla priklausoma nuo šių vadovų (šio sprendimo 119 punkte minėto sprendimo Tay Za / Taryba 55 punktas). Tačiau Teisingumo Teismas atmetė galimybę tokias priemones taikyti fiziniams asmenims vien dėl jų šeiminio ryšio su atitinkamos trečiosios šalies vadovais susijusiais asmenimis, neatsižvelgiant į jų asmeninį elgesį (šio sprendimo 119 punkte minėto sprendimo Tay Za / Taryba 66 punktas).
128 Tačiau nė vienas iš šių dviejų atvejų nepanašus į aplinkybes šioje byloje. Priešingai šio sprendimo 119 punkte minėtose bylose, kuriose priimtas Sprendimas Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija, nagrinėtam atvejui, šiuo atveju Zimbabvę valdęs režimas nežlugo tuo metu, kai buvo smurtaujama, bauginama ir pažeidinėjamos Zimbabvės tautos pagrindinės žmogaus teisės, o tuo remdamasi Taryba priėmė ginčijamas ribojamąsias priemones. Kalbant apie šio sprendimo 119 punkte minėtą Sprendimą Tay Za / Taryba, pakanka pažymėti, kad nagrinėjamu atveju tai nėra asmenys, kuriems ribojamosios priemonės taikytos vien todėl, kad jie yra su trečiosios valstybės vadovais susijusių asmenų šeimų nariai.
129 Iš to išplaukia, kad, atsižvelgiant į pirma šiame sprendime nagrinėtą Teisingumo Teismo praktiką, nėra kliūčių pripažinti, kad asmenys, kurių pavardės įtrauktos į Sprendimo 2012/97 I priedą todėl, jog, kaip teigiama, jų veikla kelia didelę grėsmę demokratijai, pažeidžia žmogaus teises bei kliudo laikytis teisinės valstybės principo Zimbabvėje, patenka į „su Zimbabvės vyriausybės nariais susijusių asmenų“ kategoriją, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 314/2004 6 straipsnio 1 dalį. Taip ir reikėtų juos kvalifikuoti, atsižvelgiant į šio sprendimo 105, 106, 109 ir 110 punktuose esančias išvadas ir argumentus.
130 Kitaip tariant, konstatuotina, kad konkrečiomis Zimbabvėje susiklosčiusiomis aplinkybėmis, kaip matyti iš šio sprendimo 95–104 punktuose padarytų išvadų, „fiziniai asmenys, kurių veikla kelia didelę grėsmę demokratijai, pažeidžia žmogaus teises bei kliudo laikytis teisinės valstybės principo Zimbabvėje“, ir šiems fiziniams asmenims priklausantys juridiniai asmenys, subjektai ir organizacijos, nurodyti Sprendimo 2011/101 4 ir 5 punktuose, turi būti ne atskirti nuo su Zimbabvės vyriausybės nariais susijusių asmenų ir jiems priklausančių juridinių asmenų, subjektų ir organizacijų, bet faktiškai laikytini tam tikra su jais susijusių asmenų kategorija.
131 Žinoma, iš pirmo žvilgsnio nurodytų abiejų nuostatų formuluotė dėl pavartotų žodžių „taip pat“ ir „kitiems <…> asmenims“, atrodo, turėtų patvirtinti priešingą išvadą. Tačiau atsižvelgiant į šio sprendimo 95–104 punktuose apibūdintą kontekstą, kuriam esant buvo priimtos ribojamosios priemonės Zimbabvei ir pratęstas jų galiojimas, negalima pritarti aiškinimui, kad pagal Reglamento Nr. 314/2004 6 straipsnio 1 dalį šiame reglamente numatytos priemonės negali būti nustatytos šio sprendimo 129 punkte numatytiems asmenims.
132 Išties būtų paradoksalu pripažinti, kad Reglamente Nr. 314/2004 numatytos ribojamosios priemonės galėtų būti priimtos Zimbabvės vadovų šeimų narių atžvilgiu (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 119 punkte minėto sprendimo Tay Za / Taryba 63 punktą ir nurodytą teismo praktiką) vien todėl, kad jie susiję su šiais vadovais, ir negalint jų kaltinti konkrečiu elgesiu, keliančiu grėsmę demokratijai, pažeidžiančiu žmogaus teises bei kliudančiu laikytis teisinės valstybės principo, ir kartu atmesti galimybę priimti tokias priemones asmenims, iš tiesų įgyvendinusiems tokią smurto, bauginimo ir pagrindinių teisių pažeidinėjimo politiką, dėl kurios Sąjunga kaltina pačius vadovus. Iš tikrųjų pastaruosius asmenis kvalifikuoti kaip su Zimbabvės vadovais „susijusius asmenis“ kur kas labiau pateisinama nei minėtų vadovų šeimų narių atveju.
133 Iš to išplaukia, kad Reglamento Nr. 314/2004 11 straipsnio b punktas yra tinkamas Įgyvendinimo reglamento Nr. 151/2012 teisinis pagrindas visų su juo susijusių asmenų atžvilgiu.
134 Visos pirmesnės išvados patvirtintos išnagrinėjus ieškinio 33 išnašoje išvardytų ieškovų pavardžių įtraukimo į Sprendimo 2011/101, iš dalies pakeisto Sprendimu 2012/97, I priedą motyvus. Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip teisingai pabrėžia Taryba, didžioji susijusių ieškovų dalis užėmė postus, dėl kurių juos galima pripažinti Zimbabvės vadovais arba su jais susijusiais asmenimis ir taip vien tuo pateisinti jų įtraukimą į minėtą priedą. Tačiau, nepaisant šios pastabos, konstatuotina, kad bet kuriuo atveju iš glausto elgesio, kuriuo jie kaltinami, aprašymo matyti, kad tai yra veikla, akivaizdžiai susijusi su smurto, bauginimo ir Zimbabvės tautos pagrindinių žmogaus teisių pažeidinėjimo politika, dėl kurios Sąjunga kaltina šios valstybės vadovus.
135 Pavyzdžiui, Joseph Chinotimba (penkioliktas ieškovas) ir Gilbert Moyo (penkiasdešimt ketvirtas ieškovas) kaltinami dalyvavę atliekant smurtinius veiksmus per 2008 m. rinkimus. Dėl trisdešimtojo ieškovo Nolbert Kunonga iš dalies Sprendimu 2012/97 pakeistame Sprendimo 2011/101 I priede nurodyta: „oficialiai nepaskirtas, pasiskelbęs anglikonų vyskupas. Aktyvus režimo rėmėjas. Jo pasekėjus, 2011 m. vykdžiusius prievartos veiksmus prieš bažnyčios rėmėjus, palaikė policija“. Dėl visų kitų ieškinio 33 išnašoje išvardytų ieškovų pavardžių įtraukimo pateikti analogiško turinio motyvai.
136 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmasis ieškinio pagrindas atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, kildintino iš motyvavimo pareigos pažeidimo
137 Ieškovai tvirtina, kad nors iki 2007 m. jiems nebuvo pateikti jokie atsižvelgiant į padėtį Zimbabvėje nustatytų ribojamųjų priemonių motyvai, vėliau Taryba ir Komisija pradėjo juos teikti. Tačiau teigiama, kad, kiek tai su jais susiję, ginčijamuose aktuose nurodyti motyvai neatitinka teismo praktikoje įtvirtintų principų ir tėra bendro pobūdžio teiginiai, aiškiai ir nedviprasmiškai neatskleidžiantys konkrečių ir specifinių priežasčių, dėl kurių nuspręsta, kad kiekvienam numatytam asmeniui ar subjektui turi būti taikomos nagrinėjamos ribojamosios priemonės. Atitinkamam asmeniui ar subjektui neįmanoma sužinoti, kodėl jo pavardė ar pavadinimas buvo paliktas asmenų ir subjektų, kuriems nustatytos ribojamosios priemonės, sąraše, nors kitų asmenų pavardės ar subjektų pavadinimai buvo iš jo pašalinti; taip pat ir tai, kaip šis asmuo ar subjektas galėtų būti išbrauktas iš šio sąrašo ateityje. Dublike ieškovai „kaip pavyzdį“ nurodo „pernelyg neaiškius ir bendrus“ motyvus dėl 39 ieškovų, pateiktų Sprendimu 2012/97 pakeisto Sprendimo 2011/101 I priede.
138 Papildomai ieškovai nurodo, kad pagal teismo praktiką sprendime palikti galioti ribojamąsias priemones turi būti nurodytos specialios ir konkrečios priežastys, dėl kurių tam tikra jį priėmusi institucija, atlikusi pakartotinį tyrimą, mano, kad suinteresuotųjų asmenų lėšos pagrįstai lieka įšaldytos. Šioje byloje institucijos atsakovės neįvykdė šios pareigos. Jos nenurodė, ar mano, kad vieno arba kito ieškovo veikla kelia didelę grėsmę demokratijai, pažeidžia žmogaus teises ir kliudo laikytis teisinės valstybės principo Zimbabvėje, ir, jei taip, kuo remdamosi, nors ir papildomai, nurodė naujus teiginius apie ieškovus, susijusius su anksčiau neminėtomis sunkiomis kriminalinėmis veikomis.
139 Pirma nurodytos pareigos nagrinėjamu atveju dar reikšmingesnės todėl, kad institucijos atsakovės bandė pateisinti sprendimą pratęsti ieškovams taikomų nagrinėjamų ribojamųjų priemonių galiojimą darydamos nuorodą į šių asmenų elgesį praeityje ir taip taikė „nepripažintą prezumpciją“ dėl šių asmenų elgesio ateityje. Šiomis aplinkybėmis ieškovai primena 2007 m. sausio 31 d. Bendrojo Teismo sprendimą Minin / Komisija (T‑362/04, Rink. p. II‑2003, 72 punktas) ir nurodo, kad, kaip ir byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, institucijos atsakovės turėjo paaiškinti, kodėl buvo būtina toliau jiems taikyti nagrinėjamas ribojamąsias priemones.
140 Galiausiai ieškovai tvirtina, kad institucijos ieškovės sprendimą toliau jiems taikyti ribojamąsias priemones priėmė remdamosi neatskleistais motyvais. Šie motyvai, pirmąkart atskleisti atsiliepimuose į ieškinį, yra tokie: pirma, anksčiau nenurodytas apibrėžimas, kaip institucijos atsakovės supranta „sąsają“ su Zimbabvės vyriausybe; antra, argumentai, dėl kurių kiekvienas iš ieškovų galėtų būti pripažintas kaip kliudantis įgyvendinti GPA ar, atvirkščiai, palaikantis jo įgyvendinimą arba kaip galintis daryti įtaką Zimbabvės vyriausybės politikai; ir, trečia, prezumpcija, kad visi ieškovai gali panaudoti smurtą per Zimbabvėje 2013 m. turėjusius įvykti rinkimus. Ieškovų nuomone, institucijos atsakovės, remdamosi nepagrįstais teiginiais dėl jų praeityje padarytų klaidų ir priklausymo politinei partijai ZANU‑PF, kurios nariai jie, žinoma, turėjo teisę būti, nurodė tik bendras prielaidas.
Reikšmingos teismo praktikos priminimas
141 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką pareiga nurodyti asmeniui jo nenaudai priimto akto motyvus, kuri yra teisės į gynybą paisymo principo dalis, siekiama suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kuri leistų žinoti, ar aktas yra pagrįstas, o jeigu jis turi trūkumų, ginčyti jo galiojimą Sąjungos teisme ir leisti šiam teismui vykdyti šio akto teisėtumo kontrolę (žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Taryba / Bamba, C‑417/11 P, 49 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
142 Motyvai, kuriuos nurodyti reikalaujama pagal SESV 296 straipsnį, turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotasis asmuo galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti savo kontrolę (žr. šio sprendimo 141 punkte minėto sprendimo Taryba / Bamba 50 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Konkrečiai kalbant, Tarybos priimto akto, kuriame nustatoma lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymo priemonė, motyvuose turi būti nurodytos konkrečios priežastys, dėl kurių šį aktą priėmusi institucija, naudodamasi savo diskrecija, mano, kad suinteresuotajam asmeniui turi būti taikoma tokia priemonė (šio sprendimo 141 punkte minėto sprendimo Taryba / Bamba 52 punktas).
143 Vis dėlto motyvai, kuriuos nurodyti reikalaujama pagal SESV 296 straipsnį, turi būti pritaikyti prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, ypač į akto turinį, motyvų, kuriais remiamasi, pobūdį ir į interesą gauti paaiškinimus, kurį asmenys, jeigu šis aktas jiems skirtas, arba kiti asmenys, su kuriais šis aktas tiesiogiai bei konkrečiai susijęs, gali turėti. Nereikalaujama tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar akto motyvacija yra pakankama, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes bei visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas. Konkrečiai kalbant, asmens nenaudai priimtas aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu buvo priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis suprasti jam nustatytos priemonės reikšmę (žr. šio sprendimo 141 punkte minėto sprendimo Taryba / Bamba 53 ir 54 punktus ir nurodytą teismo praktiką).
144 Siekiant nuspręsti, ar ginčijamuose aktuose pateikta pakankamai motyvų dėl kiekvieno iš su jais susijusių ieškovų, pirmiausia reikia išnagrinėti, ar juose pateikta pakankamai bendro pobūdžio motyvų, skirtų pateisinti ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Zimbabvėje priėmimą ir jų galiojimo pratęsimą. Jeigu šis reikalavimas buvo įvykdytas, toliau reikia išnagrinėti, ar ginčijamuose aktuose dėl kiekvieno iš ieškovų pateikta pakankamai specifinių motyvų, pateisinančių nagrinėjamų priemonių nustatymą kiekvienam iš susijusių asmenų ar subjektų arba šių priemonių galiojimo pratęsimą.
Dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Zimbabvėje priėmimo ir jų galiojimo pratęsimo motyvų
145 Primintina, kad ginčijamais aktais tik pratęstas anksčiau kitais aktais (žr. šio sprendimo 15 punktą) nustatytų ribojamųjų priemonių galiojimas visiems ieškovams. Tad darytina išvada, kad šie aktai priimti ieškovams žinomomis aplinkybėmis. Konkrečiai kalbant, šios aplinkybės apima argumentus ir faktus, nurodytus šio sprendimo 95–104 punktuose ir 109–110 punktuose, o ieškovai negalėjo jų nežinoti. Iš to išplaukia, kad perskaitę ginčijamus ir anksčiau priimtus pirma nurodytus aktus ieškovai galėjo suprasti motyvus, dėl kurių Taryba nustatė ribojamąsias priemones Sprendimo 2011/101 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 1 dalyje bei Reglamento Nr. 314/2004 6 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų kategorijoms. Atsižvelgę į šiuos motyvus, ieškovai galėjo ginčyti sprendimo nustatyti tokias priemones atsižvelgiant į padėtį Zimbabvėje pagrįstumą, o Bendrasis Teismas – atlikti jų teisėtumo kontrolę.
146 Tas pats taikytina motyvams, pateisinantiems vėlesnius sprendimus pratęsti nagrinėjamų priemonių galiojimą. Konkrečiai kalbant, faktai ir argumentai, nurodyti šio sprendimo 109–110 punktuose, kaip jie matyti iš ginčijamų ir ankstesnių aktų, leidžia suprasti priežastis, dėl kurių, nepaisant sudaryto GPA ir vėliau suformuotos Nacionalinės sąjungos vyriausybės, buvo nuspręsta ribojamąsias priemones palikti galioti su vienintele anksčiau valdžioje buvusia partija ZANU‑PF susijusiems asmenims ir subjektams, nors analogiškos priemonės nenustatytos ankstesnės vyriausybės nariais nebuvusiems Nacionalinės sąjungos vyriausybės nariams.
Dėl ginčijamų ribojamųjų priemonių priėmimo kiekvieno iš ieškovų atžvilgiu ir jų galiojimo pratęsimo specifinių motyvų
147 Toliau nagrinėtina, ar ginčijamuose aktuose nurodyta pakankamai motyvų dėl konkrečių priežasčių, į kurias atsižvelgusios institucijos atsakovės konstatavo, kad kiekvienas iš ieškovų pateko į vieną ar kelias asmenų, kuriems nuspręsta nustatyti ribojamąsias priemones, kategorijas.
148 Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia atmesti kaip šiai bylai nereikšmingą ieškovų argumentą, susijusį su šio sprendimo 139 punkte minėtu Sprendimu Minin / Komisija (72 punktas). Šio sprendimo ištrauka, kuria remiasi ieškovai, susijęs ne su nagrinėtų reglamentų motyvavimu toje byloje, o su tų reglamentų teisiniu pagrindu. Konkrečiau kalbant, nagrinėtas klausimas, ar EB 60 ir 301 straipsniai galėjo būti tinkamas šių reglamentų priėmimo teisinis pagrindas, ir tokiomis aplinkybėmis buvo tikrinta, ar ieškovui, kaip buvusio Liberijos Prezidento Charles Taylor bendrininkui skirtomis sankcijomis iš tikrųjų siekta visiškai arba iš dalies nutraukti ar apriboti ekonominius santykius su trečiąja valstybe, turint omenyje, kad Charles Taylor buvo pašalintas iš Liberijos Prezidento posto nuo 2003 m. rugpjūčio mėnesio (šio sprendimo 139 punkte minėto sprendimo Minin / Komisija 70 ir 71 punktai). Tokiomis aplinkybėmis ieškovai rėmėsi minėto sprendimo 72 punkte nurodytu argumentu, kad „Charles Taylor ir jo bendrininkų atžvilgiu priimtos ribojamosios priemonės tebėra būtinos neleisti jiems panaudoti neteisėtai pasisavintų lėšų ir turto tam, kad būtų sutrukdyta atkurti taiką ir stabilumą [Liberijoje] ir regione“.
149 Tačiau nagrinėjamu atveju Prezidentas Mugabe ir ZANU‑PF nebuvo pašalinti iš valdžios Zimbabvėje. Kaip buvo pažymėta šiame sprendime, konkrečiai 109–110 punktuose, jie tik išreiškė sutikimą pasidalyti valdžia su anksčiau opozicijoje buvusia partija MDC ir šiuo metu, ginčijamus aktus priėmusių institucijų teigimu, ZANU‑PF daro kliūtis, kad nebūtų įgyvendintas susitarimas dėl valdžios pasidalijimo (GPA). Be to, jau buvo nurodyta, kad teisės požiūriu ginčijami aktai pakankamai motyvuoti, nes nurodyti bendro pobūdžio motyvai, pateisinantys nagrinėjamų ribojamųjų priemonių galiojimo pratęsimą, nepaisant sudaryto GPA ir suformuotos Nacionalinės sąjungos vyriausybės.
150 Kalbant apie teiginį, kad institucijos atsakovės siekė pateisinti ginčijamų ribojamųjų priemonių galiojimo pratęsimą nurodydamos praeityje atliktus ieškovų veiksmus, pažymėtina, jog neatmestina galimybė, kad vieno ar kito ieškovo praeityje atlikti veiksmai gali pateisinti ribojamųjų priemonių jam nustatymą ar jų galiojimo pratęsimą. Tai juo labiau taikytina tokiu atveju, kai, kaip buvo pažymėta, asmenys ir politinė partija ZANU‑PF, buvę valdžioje Zimbabvėje tuo metu, kai, kaip nurodyta ginčijamuose aktuose, kilo smurto banga ir buvo pažeidinėjamos pagrindinės teisės, minėtų aktų priėmimo metu tebebuvo valdžioje, nors ir pagal susitarimą dėl valdžios pasidalijimo. Tad sprendžiant, ar buvo laikytasi motyvavimo pareigos, pažymėtina, kad nuoroda į praeityje atliktus vieno ar kito ieškovo veiksmus negali reikšti, jog nagrinėjami aktai nėra motyvuoti ar tai padaryta nepakankamai. Klausimas, ar pateisinama atsižvelgus į praeityje atliktus veiksmus nustatyti nagrinėjamas ribojamąsias priemones atitinkamiems asmenims ar subjektams arba pratęsti jų galiojimą, susijęs su ginčijamų aktų pagrįstumu ir nagrinėtinas kartu su ieškinio pagrindais dėl nagrinėjamų aktų vidinio teisėtumo, t. y. su antruoju ieškinio pagrindu (žr. šio sprendimo 235 punktą).
151 Dėl ieškovų argumento, kad jų atžvilgiu ribojamųjų priemonių galiojimo pratęsimo motyvai atskleisti tik atsiliepimuose į ieškinį (žr. šio sprendimo 140 punktą), primintina teismo praktika, pagal kurią turi pakakti vien sprendimo motyvavimo, išdėstyto pačiame institucijos sprendime; į motyvavimą vėliau raštu ar žodžiu pateiktuose paaiškinimuose negali būti atsižvelgta, jei dėl nagrinėjamo sprendimo jau yra pareikštas ieškinys Sąjungos teisme (1996 m. gruodžio 12 d. Bendrojo Teismo sprendimo Rendo ir kt. / Komisija, T‑16/91 RV, Rink. p. II‑1827, 45 punktas ir 2011 m. liepos 7 d. Bendrojo Teismo sprendimo Valero Jordana / Komisija, T‑161/04, neskelbiamo Rinkinyje, 107 punktas). Nors iš pradžių ginčijamame akte pateiktas motyvavimas gali būti plėtojamas ir tikslinamas vykstant procesui, aktą priėmusi institucija neturi teisės pradinių motyvų pakeisti visiškai naujais (minėto sprendimo Valero Jordana / Komisija 107 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Rendo ir kt. / Komisija 55 punktą ir 2003 m. vasario 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Renco / Taryba, T‑4/01, Rink. p. II‑171, 96 punktą).
152 Iš šios teismo praktikos matyti, kad nuspręsti, ar ginčijami aktai yra pakankamai motyvuoti, reikia vien remiantis juose pateiktais motyvais, atsižvelgiant į jų kontekstą, kuris, be kita ko, apibūdintas ankstesniuose aktuose, kuriais, atsižvelgiant į padėtį Zimbabvėje, ribojamosios priemonės nustatytos arba jų galiojimas pratęstas. Todėl institucijos atsakovės vykstant procesui atskleistais visiškai naujais motyvais negalima ištaisyti galimų ginčijamų aktų motyvų stokos ar jų nebuvimo. Vis dėlto minėtoms institucijoms Bendrajame Teisme leista išplėtoti ir patikslinti minėtuose ginčijamuose aktuose pateiktus motyvus.
153 Pažymėtina, kad siekdamos įvykdyti motyvavimo pareigą ginčijamus aktus priėmusios institucijos neprivalėjo juose nurodyti, kaip jos supranta su Zimbabvės vyriausybe „susijusių asmenų“ sąvoką ar apskritai aiškina reikšmingas nuostatas ir teismo praktiką. Klausimas, ar minėti aktai pagrįsti teisingu, ar klaidingu šios sąvokos ir apskritai reikšmingų nuostatų ir teismo praktikos aiškinimu, susijęs su bylos esme, o ne su motyvavimo pareigos laikymusi. Darytina išvada, kad institucijų atsakovių šiuo klausimu Bendrajam Teismui pateiktos rašytinės pastabos nėra vykstant procesui atskleisti ginčijamų aktų motyvai.
154 Kadangi visi šie argumentai atmesti, reikia išnagrinėti, ar ginčijamus aktus priėmusios institucijos pateikė pakankamai motyvų, pateisinančių kiekvieno iš ieškovų pavardės įtraukimą į asmenų ir subjektų, kuriems taikomos nagrinėjamos ribojamosios priemonės, sąrašą.
155 Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad tiek Sprendimo 2012/97 I ir II priedai (dabar, po Sprendimu 2012/97 padarytų pakeitimų – Sprendimo 2011/101 I ir II priedai), tiek Reglamento Nr. 151/2012 I priedas (dabar – Reglamento Nr. 314/2004 III priedas) pateikti kaip lentelės. Jas sudaro pirmas stulpelis, kuriame nurodyta atitinkamo asmens vardas ir pavardė arba subjekto pavadinimas, antras stulpelis, kuriame nurodyta tapatybės informacija, ir trečias stulpelis, kuriame pateikti įtraukimo į sąrašą pagrindai. Kalbant apie fizinius asmenis, pažymėtina, kad šiuose paskutiniuose dviejuose stulpeliuose, be kita ko, nurodytas atitinkamo asmens užimamas postas vyriausybėje ar administracijoje, arba, jei reikia, postas, kurį jis užėmė, arba tam tikrais atvejais, jeigu asmenys tokių postų neužėmė, – kitoks jų statusas, kuris aktą priėmusiai institucijai atrodo reikšmingas. Tai pat daugeliu atveju ten nurodyta informacija, kuria patikslinama, kad atitinkamas asmuo yra ZANU-PF, iki GPA sudarymo vienintelės valdžioje buvusios partijos, narys ir prireikus trumpai aprašyti smurto ir bauginimo veiksmai arba Zimbabvės tautos pagrindinių žmogaus teisių pažeidimai, dėl kurių jį kaltina Taryba.
156 Kalbant apie juridinius asmenis, pažymėtina, kad stulpelyje, kuriame pateikti įtraukimo į sąrašą pagrindai, nurodyta arba tai, kad jie priklauso vienam ar kitam iš atitinkamo priedo I dalyje nurodytų fizinių asmenų, arba tai, kad jie „susiję su vyriausybės ZANU-PF frakcija“, o šimtas septynioliktosios ieškovės bendrovės OSLEG (Private) Ltd atveju nurodyta, kad ji „kontroliuojama Zimbabvės armijos“.
157 Taip pat primintina, kad pagal Reglamento Nr. 314/2004 6 straipsnio 1 dalį įšaldomos visos šiame reglamente nurodytiems atskiriems Zimbabvės vyriausybės nariams ir visiems su jais susijusiems fiziniams ar juridiniams asmenims, įmonėms ir organizacijoms priklausančios lėšos ir ūkio ištekliai. Be to, pagal Sprendimo 2011/101 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį šiuo sprendimu nustatytos ribojamosios priemonės taikomos Zimbabvės vyriausybės nariams ir su jais susijusiems fiziniams arba juridiniams asmenims, įskaitant „fizinius ar juridinius asmenis, kurių veikla kelia didelę grėsmę demokratijai, pažeidžia žmogaus teises bei kliudo laikytis teisinės valstybės principo Zimbabvėje“ ir kurie, kaip buvo nuspręsta šio sprendimo 146 punkte, pripažintini specialia tokių susijusių asmenų kategorija.
158 Darytina išvada, jog tam, kad ginčijami aktai būtų pakankamai motyvuoti teisės požiūriu, juose dėl kiekvieno ieškovo turėjo būti aiški ir tiksli nuoroda į faktus, pateisinančius atitinkamo asmens kvalifikavimą kaip Zimbabvės vyriausybės nario ar su tokiu nariu susijusio asmens.
159 Kalbant apie pirmąjį ieškovą Johannes Tomana, ketvirtąją ieškovę Flora Buka, vienuoliktąjį ieškovą Phineas Chihota, tryliktąjį ieškovą Patrick Anthony Chinamasa, devynioliktąjį ieškovą Ignatius Morgan Chiminya Chombo, dvidešimt pirmąjį ieškovą Nicholas Tasunungurwa Goche, dvidešimt septintąjį ieškovą Saviour Kasukuwere, trisdešimt trečiąjį ieškovą Andrew Langa, trisdešimt šeštąjį ieškovą Joseph Mtakwese Made, keturiasdešimtąjį ieškovą Paul Munyaradzi Mangwana, keturiasdešimt pirmąjį ieškovą Reuben Marumahoko, penkiasdešimt antrąjį ieškovą Emmerson Dambudzo Mnangagwa, penkiasdešimt trečiąjį ieškovą Kembo Campbell Dugishi Mohadi, penkiasdešimt devintąjį ieškovą Obert Moses Mpofu, šešiasdešimt antrąją ieškovę Olivia Nyembesi Muchena, šešiasdešimt šeštąjį ieškovą Isack Stanislaus Gorerazvo Mudenge, šešiasdešimt devintąją ieškovę Joyce Teurai Ropa Mujuru, septyniasdešimtąjį ieškovą Isaac Mumba, septyniasdešimt antrąjį ieškovą Herbert Muchemwa Murerwa, septyniasdešimt penktąjį ieškovą Didymus Noel Edwin Mutasa, septyniasdešimt devintąjį ieškovą Walter Mzembi, aštuoniasdešimt pirmąjį ieškovą Sylvester Nguni, aštuoniasdešimt antrąjį ieškovą Francis Chenayimoyo Dunstan Nhema, aštuoniasdešimt trečiąjį ieškovą John Landa Nkomo, aštuoniasdešimt penktąjį ieškovą Magadzire Hubert Nyanhongo, aštuoniasdešimt septintąją ieškovę Sithembiso Gile Glad Nyoni, devyniasdešimt penktąjį ieškovą S. T. Sekeramayi ir devyniasdešimt septintąjį ieškovą Webster Kotiwani Shamu, Sprendimo 2012/97 ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 151/2012 motyvuose aiškiai nurodytos pareigos, kurias šie asmenys buvo užėmę šių aktų priėmimo metu. Nurodytos pareigos visiškai pateisina šių ieškovų kvalifikavimą kaip Zimbabvės vyriausybės narių. Tad nurodyti ginčijami aktai, kiek jie susiję su ieškovais, pripažintini pakankamai motyvuoti teisės požiūriu.
160 Kalbant apie kitus ieškovus, kurie yra fiziniai asmenys, išskyrus nurodytus šio sprendimo 159 punkte ir penkioliktąjį ieškovą Joseph Chinotimba, trisdešimtąjį ieškovą Nolbert Kunonga ir penkiasdešimt ketvirtąjį ieškovą Gilbert Moyo (jų atvejai nagrinėjami šio sprendimo 170 ir 171 punktuose), pažymėtina, kad tai yra gana skirtingą statusą turintys ar skirtingas pareigas einantys asmenys. Konkrečiau kalbant, nurodyti: sausumos ir oro kariuomenės karininkai; centrinės žvalgybos organizacijos generalinis direktorius; policijos pareigūnai; aukštas pareigas užimantys pareigūnai, kaip antai septintasis ieškovas George Charamba, kuris yra informacijos ir viešumo departamento nuolatinis sekretorius, šešiasdešimt penktasis ieškovas Tobaiwa Mudede – generalinis civilinės būklės aktų registratorius, kitaip sakant, už rinkėjų sąrašų sudarymą atsakingas asmuo, devyniasdešimt šeštasis ieškovas Lovemore Sekeremayi – vyriausiasis rinkimų pareigūnas ir šimtas dešimtasis ieškovas Paradzai Willings Zimondi – kalėjimų direktorius; provincijų gubernatoriai; Zimbabvės rezervų banko (centrinio banko) valdytojas; parlamento nariai: dvidešimt penktasis ieškovas Newton Kachepa, kuris yra Šiaurės Mudzi regione išrinktas parlamento narys, ir trisdešimt septintoji ieškovė Edna Madzongwe – Zimbabvės Afrikos Nacionalinės sąjungos (Patriotinio fronto) senato pirmininkė (Politbiuro narė, o šiuo metu – Zimbabvės senato pirmininkė), penkiasdešimt septintasis ieškovas Simon Khaya Moyo – Politbiuro pirmininkas, šešiasdešimt trečioji ieškovė Oppah Chamu Zvipange Muchinguri ir devyniasdešimt aštuntas ieškovas Nathan Marwirakuwa Shamuyarira – Politbiuro sekretoriai, devyniasdešimt trečiasis ieškovas Stanley Urayayi Sakupwanya ir devyniasdešimt ketvirtasis ieškovas Tendai Savanhu – Politbiuro sekretorių pavaduotojai; taip pat šimtas trečiasis ieškovas Mishek Julius Mpande Sibanda – „Cabinet secretary“ (vyriausybės sekretorius).
161 Paminėtini ir dvidešimt aštuntojo ieškovo Jawet Kazangarare, apie kurį Sprendimo 2012/97 ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 151/2012 prieduose nurodyta, kad jis yra „ZANU-PF tarybos narys Šiaurės Hurungvėje, karo veteranas“, ir šimtas antrojo ieškovo Jabulani Sibanda, dėl kurio tuose pačiuose aktuose nurodyta, kad jis yra „buvęs Nacionalinės karo veteranų asociacijos pirmininkas“, atvejai.
162 Galiausiai tarp kitų fizinių asmenų, kuriems taikomi ginčijami aktai, nurodyti buvę vyriausybės nariai, du buvę provincijų gubernatoriai (šioje byloje devintasis ieškovas Tinaye Chigudu ir šešiasdešimtasis ieškovas Cephas George Msipa) ir buvęs „Senior Assistant Police Commissioner“ (buvęs vyresnysis policijos komisaro pavaduotojas), šešiasdešimt aštuntasis ieškovas Bothwell Mugariri.
163 Dėl daugelio iš šio sprendimo 160–162 punktuose nurodytų ieškovų (tai reiškia – dėl visų jų, išskyrus toliau šio sprendimo 169 punkte nurodytus ieškovus) Bendrasis Teismas konstatuoja, kad jų pavardžių įtraukimui į asmenų, kuriems taikomos nagrinėjamos ribojamosios priemonės, sąrašą pateisinti pakanka vien informacijos apie pareigas, kurias jie ėjo tuo metu, kai buvo priimti ginčijami teisės aktai, arba anksčiau. Nurodyti aukštas pareigas ėję valstybės (įskaitant provincijų gubernatorius) ir armijos bei policijos pareigūnai. Tokias pareigas užimantys asmenys artimai bendradarbiauja su šalies vyriausybe ir gali teisėtai būti pripažinti su šia vyriausybe „susijusiais asmenimis“, dėl to nereikia papildomai pateikti jokių pateisinimų. Tas pats taikytina ZANU-PF Politbiuro – politinės partijos, kuri nuo šalies nepriklausomybės paskelbimo iki GPA sudarymo vienintelė buvo valdžioje, – nariams.
164 Bendrasis Teismas taip pat konstatuoja, kad šioje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis informacijos apie faktą, kad asmuo praeityje ėjo tokias pareigas, dėl kurių tol, kol jas ėjo, jį galima kvalifikuoti kaip atitinkamos šalies vyriausybės narį ar su tokiu nariu susijusį asmenį, pakanka pateisinti jo pripažinimą su atitinkamos šalies vyriausybės nariu susijusiu asmeniu jam tokias pareigas baigus eiti. Iš tikrųjų, jeigu nuo tada, kai asmuo buvo vyriausybės narys arba su ja susijęs asmuo, aptariamos šalies režimas nežlugo, kaip yra nagrinėjamu atveju, neturint priešingų įrodymų ar informacijos, galima konstatuoti, kad toks asmuo ir pareigoms pasibaigus yra susijęs su šios šalies vyriausybės nariais, kurie yra jo buvę kolegos, bendradarbiai ar vadovai.
165 Dėl galimo argumento, kad šie asmenys nuo buvusių pareigų galbūt nušalinti todėl, kad nepritarė režimo vykdomai represinei politikai, ir tokiu atveju jų įtraukimas į asmenų, kuriems taikomos ginčijamos ribojamosios priemonės, sąrašą nebūtų pateisinamas, darytina nuoroda į motyvavimo pareigos tikslą, kaip jis išplaukia iš šio sprendimo 141 punkte cituotos teismo praktikos; be to, reikėtų priminti, jog motyvavimo, kaip esminio procedūrinio reikalavimo, klausimas skiriasi nuo elgesio, kuriuo kaltinama, įrodymo klausimo, kuris susijęs su ginčijamo akto teisėtumu iš esmės ir reiškia, kad reikia patikrinti šiame akte nurodytų faktų tikrumą bei šių faktų vertinimą kaip aplinkybių, pateisinančių susijusiam asmeniui nustatytų ribojamųjų priemonių taikymą (šio sprendimo 141 punkte minėto sprendimo Taryba / Bamba 60 punktas).
166 Iš tiesų asmuo, kurio pavardė buvo įtraukta į asmenų, kuriems taikomos nagrinėjamos ribojamosios priemonės sąrašą, todėl, kad jis buvo vyriausybės narys arba aukštas pareigas ėjęs Zimbabvės administracijos pareigūnas, perskaitęs šią informaciją turi labai svarbių duomenų, leidžiančių ginčyti jo įtraukimą į sąrašą, prireikus nurodant, kad nutraukė ryšius su ginčijamus aktus priėmusių institucijų represiniu pripažintu režimu ir kad būtent todėl buvo pašalintas iš pareigų. Sąjungos teismas taip pat turi duomenų, kurie būtini kontrolei atlikti, nes iš ginčijamo akto motyvų matyti, kad siekiant išnagrinėti, ar jis pagrįstas, reikia nustatyti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo asmens anksčiau eitas pareigas, išliko šio asmens ir režimo ryšiai, ar, priešingai, jie buvo nutraukti.
167 Svarbu pažymėti, kad argumentai, išdėstyti analizuojant, ar institucijos atsakovės paisė motyvavimo pareigos, šioje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis ir atsižvelgiant į konkrečią padėtį Zimbabvėje (žr. šio sprendimo 130 punktą) nereiškia, kad nustatyta prezumpcija arba įrodinėjimo pareiga perkelta suinteresuotiesiems asmenims. Jie reiškia tik tai, kad nuoroda ginčijamų aktų motyvuose į anksčiau tam tikrų ieškovų eitas pareigas, parodo, kad, minėtus aktus priėmusių institucijų nuomone, dėl tos priežasties tokie ieškovai tebebuvo susiję su Zimbabvės vadovais ir kad jiems nebuvo žinoma jokia tai paneigianti informacija. Ginčo atveju ginčijamus aktus priėmusios institucijos turi Sąjungos teismui įrodyti suinteresuotųjų asmenų ryšio su vyriausybe dėl jų anksčiau eitų pareigų faktą, o suinteresuotieji asmenys taip pat turi teisę pateikti bet kurį turimą šį faktą paneigiantį įrodymą.
168 Darytina išvada, kad ginčijamuose aktuose nuoroda į anksčiau ieškovų eitas pareigas, nurodytas šio sprendimo 162 punkte, yra pakankamas motyvas, leidžiantis pateisinti šių ieškovų įtraukimą į asmenų, kuriems taikomos nagrinėjamos ribojamosios priemonės, sąrašą.
169 Tačiau dėl toliau nurodytų ieškovų Bendrasis Teismas mano, kad jų pavardžių įtraukimui į asmenų, kuriems taikomos nagrinėjamos ribojamosios priemonės, sąrašą pateisinti nepakanka vien nuorodos į jų eitas pareigas arba statusą. Į šią kategoriją patenka pulkininko ar žemesnio laipsnio karininkai: dvidešimt ketvirtasis ieškovas Stephen Gwekwerere, trisdešimt antrasis ieškovas R. Kwenda, keturiasdešimt antrasis ieškovas G. Mashava, keturiasdešimt devintasis ieškovas Cairo Mhandu, penkiasdešimtasis ieškovas Fidellis Mhonda, penkiasdešimt aštuntasis ieškovas S. Mpabanga, šešiasdešimt ketvirtasis ieškovas C. Muchono, septyniasdešimt aštuntasis ieškovas S. Mutsvunguma, aštuoniasdešimtasis ieškovas Morgan S. Mzilikazi, devyniasdešimt pirmasis ieškovas Victor Tapiwe Chashe Rungani ir šimtas pirmasis ieškovas Chris Sibanda; žemesnio nei šio sprendimo 160 punkte nurodyto laipsnio policijos pareigūnai: šešiasdešimt septintasis ieškovas Columbus Mudonhi („inspektoriaus pavaduotojas“), septyniasdešimtasis ieškovas Isaac Mumba („vyresnysis inspektorius“) ir aštuoniasdešimt devintasis ieškovas Dani Rangwani („kriminalinės policijos inspektorius“); dvidešimt penktasis ieškovas N. Kachepa (Parlamento narys) ir galiausiai šio sprendimo 161 punkte nurodyti du ieškovai.
170 Dėl penkioliktojo, trisdešimtojo ir penkiasdešimt ketvirtojo ieškovų, atitinkamai Joseph Chinotimba, Nolbert Kunonga ir Gilbert Moyo, atsiliepime į ieškinį Taryba konstatavo, kad jie sudarė specialią kategoriją asmenų, kuriems nustatytos ginčijamos ribojamosios priemonės pateisintos konkrečiais veiksmais, kuriais jie kaltinami Sprendimo 2012/97 ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 151/2012 motyvuose. Tačiau taip yra tik dėl trisdešimtojo ieškovo Nolbert Kunonga, kuris antrame šių dviejų aktų priedų stulpelyje kvalifikuotas kaip „pasiskelbęs anglikonų vyskupas“. Iš tikrųjų vien tokio statuso, aišku, nepakanka pateisinti ribojamųjų priemonių nustatymo atitinkamam asmeniui.
171 Tačiau kalbant apie penkioliktąjį ir penkiasdešimt ketvirtąjį ieškovus, pažymėtina, kad tame pačiame šių priedų stulpelyje aiškiai nurodyta, kad abu buvo „ZANU-PF karinių grupuočių vadai“. Šio statuso, jeigu jis įrodytas, pakanka, kad šiuos asmenis būtų galima kvalifikuoti kaip su ZANU-PF paskirtais Zimbabvės vyriausybės nariais susijusius asmenis ir pateisinti jų įtraukimą į asmenų, kuriems taikomos nagrinėjamos ribojamosios priemonės sąrašą, neatsižvelgiant į konkrečius tų pačių priedų trečiame stulpelyje nurodytus veiksmus, dėl kurių jie kaltinami.
172 Remiantis išdėstytais argumentais jau galima konstatuoti, kad ginčijami aktai pakankamai teisiškai motyvuoti visų fizinių asmenų atžvilgiu, išskyrus šio sprendimo 169 punkte nurodytus ieškovus ir trisdešimtąjį ieškovą Nolbert Kunonga. Siekiant nustatyti, ar Sprendimas 2012/97 ir Įgyvendinimo reglamentas Nr. 151/2012 pakankamai motyvuoti pastarųjų ieškovų atžvilgiu, reikia išnagrinėti veiksmus, dėl kurių šiuos asmenis kaltina šiuos du aktus priėmusios institucijos.
173 Reikia pažymėti, kad ginčijamuose aktuose nurodyti ir konkretūs daugelio kitų ieškovų fizinių asmenų veiksmai. Taryba teigia, kad dėl šių ieškovų nurodžiusi informaciją, patvirtinančią apie konkretų jų dalyvavimą pagrindines teises pažeidžiančioje, didelę grėsmę teisinei valstybei ir demokratijai Zimbabvėje keliančioje politikoje, ji „padarė daug daugiau, nei reikalaujama“. Ieškovai su tuo nesutinka, tačiau remiasi klaidinga prielaida, nes mano, kad asmens, kaip Zimbabvės vyriausybės nario ar su tokiu nariu susijusio asmens, statuso nepakanka pateisinti jo pavardės įtraukimo į asmenų, kuriems taikomos ginčijamos ribojamosios priemonės, sąrašą. Tačiau iš argumentų, išdėstytų analizuojant pirmąjį ieškinio pagrindą, išplaukia, kad vyriausybės nariams, turėjusiems tokį statusą iki Nacionalinės sąjungos vyriausybės suformavimo, ir su jais susijusiems asmenims tokios priemonės priimtos vien dėl jų statuso (žr., be kita ko, šio sprendimo 105 punktą). Tas pats taikytina buvusiems vyriausybės nariams arba aukštas pareigas ėjusiems pareigūnams (žr. šio sprendimo 168 punktą). Todėl šį ieškovų argumentą reikia atmesti.
174 Kalbant apie ieškovus, dėl kurių ginčijamuose aktuose reikia nurodyti konkrečius veiksmus, kuriais jie kaltinami (žr. šio sprendimo 172 punktą), pažymėtina, jog iš minėtų aktų teksto matyti, kad jie iš esmės kaltinami tiesiogiai dalyvavę darant smurto ir bauginimo veikas, be to, kaip vykdytojai ar kurstytojai. Beveik visais atvejais, išskyrus kiek tai susiję su trisdešimtuoju (Nolbert Kunonga) ir aštuoniasdešimt devintuoju (Dani Rangwani) ieškovais (jų atvejais nurodyti faktai apima atitinkamai 2011 ir 2007 metus), smurtaujama ir bauginama, kaip nurodyta, buvo per 2008 m. rinkimų kampaniją. Visais atvejais, išskyrus kiek tai susiję su trisdešimtuoju (Nolbert Kunonga) ir aštuoniasdešimt devintuoju (Dani Rangwani) ieškovais, nurodyta tiksli vieta, kur veikė atitinkamas asmuo. Dėl trisdešimtojo ieškovo nurodyta, kad jis yra „aktyvus režimo rėmėjas“, be to, papildyta, kad „jo pasekėjus, 2011 m. vykdžiusius prievartos veiksmus prieš bažnyčios rėmėjus, palaikė policija“. Dėl aštuoniasdešimt devintojo ieškovo nurodyta, kad jis „priklausė 50 vyrų grupei, kuriai ZANU-PF tiesiogiai mokėjo už tai, kad 2007 m. balandžio mėn. būtų surasti ir kankinami Judėjimo už demokratinę pertvarką (MDC) rėmėjai“.
175 Su šio sprendimo 174 punkte nurodytais ieškovais susijusi informacija ir apskritai visi ginčijamais aktais į Reglamento Nr. 314/2004 III priedo ir Spendimo 2011/101 priede pateiktos lentelės „Asmenys“ trečią stulpelį įtraukti motyvai visų ieškovų atžvilgiu turi tokią pačią reikšmę kaip ir motyvai, pripažinti pakankamais šio sprendimo 141 punkte minėtame Teisingumo Teismo sprendime Taryba / Bamba (57–59 punktai). Kaip nuspręsta byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, akte nurodomi specifiniai ir konkretūs motyvai, kaip antai statusas arba pareigos ir tam tikri veiksmai, kurie, ginčijamus aktus priėmusių institucijų nuomone, parodo, kad suinteresuotieji asmenys Zimbabvėje dalyvavo darant smurto ir bauginimų veikas ir pažeidinėjo pagrindines teises.
176 Priešingai, nei teigia ieškovai, konstatuotina, kad pirma nurodytų priedų trečiame stulpelyje pateikti motyvai nėra pernelyg neapibrėžti ar bendri, nei kiek jie susiję su šio sprendimo 137 punkte nurodytais 39 ieškovais, nei su kitais atitinkamais fiziniais asmenimis. Be to, pažymėtina, kad, kaip matyti iš šiame sprendime analizuojant pirmąjį ieškinio pagrindą primintų ginčijamų aktų konstatuojamųjų dalių, kaltinimai Prezidento Roberto Mugabe režimui Zimbabvėje smurtavus, bauginus ir pažeidinėjus pagrindines teises apskirtai ir konkrečiai per 2008 m. rinkimus buvo žinomi tarptautiniu mastu ir ieškovai negalėjo to nežinoti. Tad šie kaltinimai, neatsižvelgiant į jų pagrįstumą, priskirtini prie aplinkybių, kuriomis priimti ginčijami aktai, o jos, kaip matyti iš šio sprendimo 143 punkte nurodytos teismo praktikos, reikšmingos nagrinėjant, ar buvo paisyta motyvavimo pareigos.
177 Iš tikrųjų apie šias aplinkybes žinantys atitinkami ieškovai galėjo lengvai suprasti, kuo yra kaltinami, ir prireikus ginčyti šiuos teiginius bendrai arba konkrečiai, kiek jie susiję su jų veiklos vieta, arba bent tvirtinti, kad nors iš tiesų buvo smurtaujama, bauginama ar pažeidinėjamos pagrindinės teisės, jie nedalyvavo darant šiuos veiksmus (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 141 punkte minėto sprendimo Taryba / Bamba 59 punktą).
178 Taip pat primintina, kad Taryba, be kita ko, papildė savo atsiliepimą į ieškinį 1 046 puslapių dokumentu (B.19 priedas), kuriame, kaip nurodyta priedų suvestinėje pateiktoje informacijoje, „nurodyta viešai žinoma informacija, papildanti informaciją, nurodytą [ginčijamose ribojamosiose] priemonėse“. Tarybos teigimu, informacija apie ginčijamų aktų prieduose nurodytą ieškovų elgesį, kuriuo pažeidžiamos pagrindinės teisės, keliama didelė grėsmė teisinei valstybei ir demokratijai Zimbabvėje, yra viešai žinoma, kaip tai matyti iš įvairių šiame priede pateiktų dokumentų.
179 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į šį priedą nebūtina atsižvelgti, siekiant nuspręsti, ar ginčijami aktai pakankamai motyvuoti. Todėl Bendrasis Teismas konstatuoja, kad nereikia imtis proceso organizavimo priemonės, kurios dėl šio priedo siūlė imtis ieškovai (žr. šio sprendimo 25 punktą).
180 Atsižvelgus į Tarybos paaiškinimus, kurie glaustai išdėstyti šio sprendimo 178 punkte, akivaizdu, kad jos atsiliepimo į ieškinį B.19 priede pateikti dokumentai nėra tie dokumentai, kurių ieškovai prašė šio sprendimo 19 punkte nurodytame prašyme. Kaip jau buvo nurodyta, netrukus po prašymo imtis proceso organizavimo priemonės pateikimo, nurodyto šio sprendimo 25 punkte, Taryba ieškovams pateikė dokumentus, kurių jie prašė šio sprendimo 19 punkte nurodytame prašyme. Tad darytina išvada, kad Tarybos atsiliepimo į ieškinį B.19 priede pateikti dokumentai nėra tie dokumentai, kuriais Taryba rėmėsi siekdama pagrįsti Sprendimo 2012/97 ir Įgyvendinimo sprendimo 2012/124 priėmimą.
181 Pripažintina, kad Tarybos atsiliepimo į ieškinį B.19 priedu veikiau siekiama ne ex post motyvuoti ginčijamus aktus, o parodyti, kad atsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis buvo priimti šie aktai, jų motyvai buvo pakankami (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 141 punkte minėto sprendimo Taryba / Bamba 62 punktą).
182 Galiausiai Bendrasis Teismas taip pat konstatuoja, kad Sprendimo 2012/97 ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 151/2012 prieduose nurodyta pakankamai konkrečių motyvų, pateisinančių ieškovų juridinių asmenų įtraukimą į asmenų ir subjektų, kuriems taikomos ginčijamos ribojamosios priemonės, sąrašą. Iš tiesų dėl kiekvieno susijusio subjekto nurodyta arba tai, kad jis priklauso vienam ar kitam fiziniam asmeniui, kuriam pagal tuos pačius aktus taikomos ribojamosios priemonės, arba tai, kad jis susijęs su Zimbabvės vyriausybe, jos agentūra arba Zimbabvės vyriausybės ZANU-PF frakcija. Šių motyvų pakanka, kad atitinkami subjektai galėtų ginčyti jų pagrįstumą, o Bendrasis Teismas – atlikti savo kontrolę.
183 Tad darytina išvada, kad ginčijami aktai pakankamai teisiškai motyvuoti visų ieškovų atžvilgiu, todėl trečiąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, kildintino iš teisės į gynybą pažeidimo
184 Ieškovai tvirtina, kad pagal teisės į gynybą principą šios bylos aplinkybėmis reikalaujama, kad Sąjungos institucijos paisytų dviejų pagrindinių pareigų. Pirma, jos turi pranešti atitinkamiems asmenims arba subjektams argumentus ir pateikti įrodymų, pateisinančių ribojamųjų priemonių jiems nustatymą. Antra, asmuo arba subjektas, kuriam taikomos ribojamosios priemonės, turi turėti galimybę veiksmingai pareikšti savo nuomonę apie šiuos įrodymus. Be to, ieškovai primena, kad tuo atveju, jeigu nusprendžiama pratęsti ribojamosios priemonės galiojimą tam tikram asmeniui ar subjektui, siekiant apsaugoti jo teisę į gynybą ir teisę būti išklausytam, jam reikia pateikti turimą informaciją, kuri leistų suformuluoti savo pastabas iki sprendimo pratęsti nagrinėjamas priemones priėmimo.
185 Tačiau nagrinėjamu atveju, kaip teigia ieškovai, įrodymai, pagrindžiantys jų atžvilgiu priimtus ginčijamus aktus, nebuvo pateikti nė vienam iš jų nei iki ginčijamų aktų priėmimo, nei vėliau. Be to, jie neturėjo galimybės pateikti savo pastabų dėl minėtų įrodymų. Ginčijamuose aktuose šiuo klausimu nebuvo numatyta jokių garantijų. Taip pat šiuose aktuose nurodyti kaltinimai atlikus sunkius kriminalinius veiksmus, tačiau nepateikta informacijos apie šių kaltinimų šaltinį ir neatsižvelgta į Komisijos ir Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūno (EDAPP) nurodytas duomenų apsaugos problemas, kurių gali kilti, jeigu Taryba arba Komisija tvarko duomenis, susijusius su baudžiamosiomis veikomis arba nuosprendžiais.
186 Kaip priminė Teisingumo Teismas, vykdydami ribojamųjų priemonių kontrolę Sąjungos teismai pagal jiems suteiktą kompetenciją iš principo privalo užtikrinti visišką visų Sąjungos teisės aktų teisėtumo kontrolę pagrindinių teisių, kurios yra sudėtinė Sąjungos teisinės sistemos dalis, atžvilgiu. Šis reikalavimas aiškiai įtvirtintas SESV 275 straipsnio antroje pastraipoje (žr. 2013 m. lapkričio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Taryba / Fulmen ir Mahmoudian, C‑280/12 P, 58 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
187 Prie šių pagrindinių teisių, be kita ko, pirmiausia priskirtina teisė į gynybą, įtvirtinta Pagrindinių teisių chartijos 41 punkto 2 dalyje, kuri apima teisę būti išklausytam ir teisę susipažinti su bylos medžiaga laikantis teisėtų konfidencialumo interesų (žr. šio sprendimo 186 punkte minėto sprendimo Taryba / Fulmen ir Mahmoudian 59 ir 60 punktus ir nurodytą teismo praktiką).
188 Pagal tą pačią teismo praktiką teisės į gynybą pažeidimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno nagrinėjamo atvejo aplinkybes, visų pirma į nagrinėjamo akto pobūdį, jo priėmimo aplinkybes ir atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas (žr. šio sprendimo 186 punkte minėto sprendimo Taryba / Fulmen ir Mahmoudian 63 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
189 Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad nors ieškovai ieškinyje nurodė šioje srityje taikytinas nuostatas ir bendruosius principus, taip pat teismo praktiką, jų kaltinimas, kaip jis glaustai išdėstytas šio sprendimo 185 punkte, pagrįstas tuo, kad Taryba iki ginčijamų aktų priėmimo jiems nepateikė elgesio, kuriuo jie kaltinami minėtuose aktuose, pateisinančio jiems nustatytas priemones, įrodymų ir nesuteikė galimybės pateikti savo pastabų dėl jų.
190 Tačiau iš bylos medžiagos nematyti, o ieškovai ir nenurodo, kad iki prašymo pateikti įrodymų, kurį pateikė Tarybai likus penkioms dienoms iki ieškinio pareiškimo (žr. šio sprendimo 19 punktą), jie prašė Tarybos pateikti įrodymų, kuriais remdamasi ši priėmė ginčijamas ribojamas priemones jų atžvilgiu.
191 Darytina išvada, kad ieškovai remiasi prielaida, jog siekdama paisyti teisės į gynybą Taryba privalėjo jiems šiuos įrodymus pateikti pati, nė neprašyta. Tačiau ši prielaida klaidinga.
192 Kaip Bendrasis Teismas nusprendė 2009 m. spalio 14 d. Sprendime Bank Melli Iran / Taryba (T‑390/08, Rink. p. II‑3967, 97 punktas), kai perduota pakankamai tiksli informacija, leidžianti suinteresuotajam asmeniui naudingai susipažinti su Tarybos turimais įkalčiais, teisės į gynybą paisymo principas nereiškia, kad atsiranda pareiga savanoriškai leisti susipažinti su bylos dokumentais. Tik suinteresuotosios šalies prašymu Taryba turi leisti susipažinti su visais nekonfidencialiais administraciniais dokumentais, susijusiais su nagrinėjama priemone. Savanoriškas bylos dokumentų perdavimas iš tikrųjų yra nereikalingas reikalavimas, nes priimant lėšas įšaldančią ar kitą ribojamąją priemonę nėra aišku, ar susijęs asmuo norės susipažinęs su bylos dokumentais patikrinti faktines aplinkybes, patvirtinančias Tarybos turimus įkalčius.
193 Išnagrinėjus trečiąjį ieškinio pagrindą buvo padaryta išvada, kad ginčijami aktai pakankamai motyvuoti teisės požiūriu (žr. šio sprendimo 182 punktą). Kitaip tariant, reikia konstatuoti, kad ieškovai turėjo pakankamai tikslios informacijos, kaip to reikalaujama nagrinėjamoje teismo praktikos, todėl jie patys turėjo, jei norėjo, paprašyti pateikti su jais susijusių įrodymų, kuriais rėmėsi Taryba. Tačiau kaip pažymėta, jie tokį prašymą pateikė tik prieš penkias dienas iki ieškinio pareiškimo.
194 Iš bylos medžiagos nematyti, kad ieškovai negalėjo, jei būtų norėję, tokio prašymo pateikti anksčiau. Tačiau yra duomenų, rodančių, kad ieškovai žinojo apie galimybę kreiptis į Tarybą dėl jiems taikomų ribojamųjų priemonių ir šiomis aplinkybėmis prašyti pateikti su jais susijusių įrodymų.
195 Konkrečiai kalbant, pažymėtina, kad Taryba pridėjo prie bylos 2011 m. rugsėjo 1 d. pirmojo ieškovo Johannes Tomana „visų fizinių ir juridinių asmenų bei teisės subjektų, [įtrauktų į Sprendimo 2011/101 priedą,] vardu“ nusiųstą laišką Europos Tarybos Pirmininkui. Šiame laiške Johannes Tomana ginčijo, kad minėtame priede pateikti pakankamai pagrįsti motyvai, pateisinantys ribojamųjų priemonių nustatymą visiems šiems asmenims. Tačiau Johannes Tomana nepateikė prašymo pateikti jam nagrinėjamame priede nurodytos informacijos įrodymų.
196 Be to, svarbu pažymėti, kad atsakyme į Bendrojo Teismo raštu pateiktą klausimą ieškovai, išskyrus Johannes Tomana, nenurodė, kad jie neįgaliojo jo parašyti šio laiško ir jų vardu. Jie tik paneigė, kad Johannes Tomana veikė jų vardu, „pranešimo apie [ginčijamų] ribojamųjų priemonių nustatymą šiems asmenims, tikslais“.
197 Beje, ne tik pirma nurodytame laiške Johannes Tomana tvirtino, kad veikia ir kitų ieškovų interesais. Kartu su ieškiniu ieškovai pateikė jų atstovams nusiųstą Johannes Tomana laišką, kuriame šis tvirtina atstovaująs visiems kitiems ieškovams ir šiuos atstovus įgalioja ir kitų ieškovų vardu pareikšti ieškinį.
198 Pažymėtina, kad į 2011 m. rugsėjo 1 d. Johannes Tomana laišką atsakyta 2011 m. rugsėjo 20 d. Europos Vadovų Tarybos Pirmininko tarnybos vadovo laišku, kuriame buvo priminta, kad aptariamiems asmenims ir subjektams nustatytų ribojamųjų priemonių motyvai pateikti Sprendimo 2011/101 priede, o kitais klausimais buvo nurodyta susipažinti su 2011 m. vasario 16 d. Tarybos pranešimu atitinkamiems asmenims, subjektams ir organizacijoms, kuriems taikomos Sprendime 2011/101 nustatytos ribojamosios priemonės (OL C 49, p. 4). Šiame pranešime, be kita ko, nurodyta, kad su nagrinėjamomis ribojamosiomis priemonėmis susiję asmenys, subjektai ir organizacijos galėjo „pateikti Tarybai prašymą kartu su patvirtinamaisiais dokumentais, kad būtų persvarstytas sprendimas įtraukti juos į pirma nurodytą sąrašą“ ir nurodytas adresas, kuriuo toks prašymas turėjo būti nusiųstas. Analogiškas pranešimas Oficialiajame leidinyje paskelbtas ir 2012 m. vasario 18 d. (OL C 48, p. 13), priėmus Sprendimą 2012/97.
199 Neatsižvelgiant į tai, ar ši informacija pateisino faktą, kad Taryba apie priimtą Sprendimą 2012/97 pranešė Johannes Tomana ir kitiems jame nurodytiems fiziniams asmenims, o tai ši institucija tvirtina padariusi, ji patvirtina, kad ieškovai galėjo anksčiau kreiptis į Tarybą, kad gautų informaciją, kurios prašė ir gavo nusiuntę šio sprendimo 19 punkte nurodytą prašymą.
200 Kalbant apie pastarąjį prašymą, pažymėtina, kad Taryba jį įvykdė ir pateikė prašomą informaciją (nekonfidencialią versiją), bet uždelsė apie septynis mėnesius, nes, jos teigimu, tiek laiko jai prireikė „išslaptinti“ daugybę susijusių dokumentų. Kadangi nepateikta jokio priešingo įrodymo, galima daryti prielaidą, kad Tarybos atsakymas į ieškovų tokio paties turinio prašymą, jeigu jis būtų buvęs pateiktas anksčiau, būtų buvęs toks pats, t. y. ji jiems būtų pateikusi nekonfidencialią prašomų įrodymų versiją.
201 Papildomai reikia nurodyti, kad tai, jog Taryba tik 2012 m. lapkričio 27 d. ieškovams pateikė informaciją, kurios jie prašė šio sprendimo 19 punkte nurodytame laiške, neturėjo įtakos jų galimybei pareikšti savo nuomonę Bendrajame Teisme. Iš tikrųjų ieškovai du kartus prašė Bendrojo Teismo pratęsti terminą dublikui pateikti ir jų prašymai buvo patenkinti, tad jie turėjo galimybę šią informaciją aptarti šiame rašytiniame pareiškime. Jų dėl šių dokumentų pateikti argumentai nagrinėjami toliau, analizuojant antrąjį ieškinio pagrindą.
202 Dublike pakartoję kaltinimą, glaustai išdėstytą šio sprendimo 185 punkte, ieškovai taip pat nurodo, kad Tarybai pateikus informaciją, kuria remdamasi ji priėmė ginčijamus aktus, jiems padaryta didelė žala, nes tik 2013 m. jie turėjo atsakyti į kaltinimus dėl, kaip teigiama, veiksmų, atliktų prieš penkerius metus.
203 Tokio trumpo ir bendro tvirtinimo nepakanka, kad būtų galima pateisinti ginčijamų aktų panaikinimą, remiantis pažeista ieškovų teise į gynybą. Iš tikrųjų jie nenurodo nei tikslių kaltinimų, kuriuos jiems kyla sunkumų atmesti, nei to, kokio pobūdžio šie sunkumai ir kokios jų priežastys. Be to, ieškovai nepaaiškina, kodėl šią informaciją pateikti pirmą kartą jie paprašė tik likus penkioms dienoms iki ieškinio pareiškimo.
204 Darant prielaidą, kad šį ieškinio pagrindą reikia suprasti taip, kad ieškovai tvirtina, jog institucijos atsakovės neleido jiems veiksmingai išreikšti savo nuomonės dėl ginčijamuose aktuose nurodytų su jais susijusių motyvų iki ginčijamų aktų priėmimo, pažymėtina, kad pagal teismo praktiką asmens arba subjekto, dėl kurio priėmus naują aktą pratęstas anksčiau nustatytos ribojamosios priemonės galiojimas, teisė būti išklausytam iki to akto priėmimo turi būti užtikrinta, jei atitinkamą aktą priėmusi institucija pateikė naujų įrodymų prieš šiuos asmenis ar subjektus, o ne tada, kai galiojimas pratęsiamas remiantis iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir tie, kurie pateisino pirminio akto, nustatančio nagrinėjamas ribojamąsias priemones, priėmimą (2013 m. rugsėjo 13 d. Bendrojo Teismo sprendimo Makhlouf / Taryba, T 383/11, 43 punktas ir 2014 m. vasario 4 d. Sprendimo Syrian Lebanese Commercial Bank / Taryba, T‑174/12 ir T‑80/13, 149 punktas; taip pat šiuo klausimu žr. 2011 m. gruodžio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija / People’s Mojahedin Organization of Iran, C‑27/09 P, Rink. p. I‑13427, 62 punktą).
205 Šioje byloje ginčijamuose aktuose pateikti motyvai, pateisinantys ieškovams nustatytas ginčijamas ribojamąsias priemones, iš esmės nesiskiria nuo ankstesniuose aktuose, t. y. Sprendimo 2011/101 redakcijoje iki jo pakeitimo iš dalies Sprendimu 2012/97 ir Reglamento Nr. 314/2004 iki jo pakeitimo iš dalies Įgyvendinimo reglamentu Nr. 151/2012, pateiktų motyvų.
206 Iš tikrųjų, jeigu ginčijamų aktų motyvuose pateikiami patikslinimai dėl elgesio, kuriuo kaltinami daugelis ieškovų, arba išsamesnis šio elgesio aprašymas, ieškovų įtraukimą į asmenų ir subjektų, kuriems taikomos nagrinėjamos ribojamosios priemonės, sąrašą pateisinantys motyvai lieka iš esmės tie patys kaip ir tie, kurie nurodyti ankstesniuose aktuose. Nė vienu atveju nematyti, kad pratęsus nagrinėjamų ribojamųjų priemonių galiojimą buvo atsisakyta ankstesniuose aktuose nurodytų motyvų ir jie pakeisti skirtingais motyvais, kaip buvo byloje, kurioje priimtas šio sprendimo 204 punkte minėtas Sprendimas Prancūzija / People’s Mojahedin Organization of Iran.
207 Konkrečiai kalbant apie asmenis, įtrauktus į asmenų ir subjektų, kuriems taikomos nagrinėjamos ribojamosios priemonės, sąrašus remiantis jų einamomis arba praeityje eitomis pareigomis, t. y. visus ieškovus, išskyrus nurodytus šio sprendimo 169 punkte, pažymėtina, kad, kaip jau buvo nurodyta (žr. šio sprendimo 163 punktą), jų pavardžių įtraukimui į asmenų, kuriems taikomos nagrinėjamos ribojamosios priemonės, sąrašą pateisinti pakanka vien informacijos apie pareigas, kurias jie ėjo tuo metu, kai buvo priimti ginčijami teisės aktai, arba anksčiau. Tiek ankstesniuose, tiek ginčijamuose aktuose pateikiama informacija apie tas pačias pareigas.
208 Darytina išvada, kad jeigu ieškovų kaltinimą reikia suprasti taip, kaip nurodyta šio sprendimo 204 punkte, jam negalima pritarti.
209 Kiti ieškovų šiame ieškinio pagrinde nurodyti argumentai nesusiję su tariamu teisės į gynybą pažeidimu. Ieškovai iš esmės nurodo, kad nustatydamos jiems ginčijamas ribojamąsias priemones institucijos atsakovės nesirėmė svariais įrodymais. Šiuo klausimu jie pabrėžia, kad jeigu dėl ginčijamais aktais pateiktų kaltinimų jie būtų buvę teisiami baudžiamąsias bylas nagrinėjančiame teisme, nuosprendis galėtų būti priimtas tik pateikus reikšmingų ir svarių įrodymų. Be to, ieškovų teigimu, Jungtinė Karalystė dėl kai kurių iš jų pripažino, kad nėra jokių įrodymų apie ginčijamuose aktuose nurodytus jų veiksmus.
210 Tačiau šie argumentai nereikšmingi svarstant klausimą, ar buvo pažeista ieškovų teisė į gynybą. Jie galėtų būti reikšmingi ginčijant aptariamų aktų pagrįstumą ir faktinių aplinkybių, kuriomis paremti šie aktai, tikslumą. Klausimas, ar ieškovai iš tikrųjų tai ginčijo, nagrinėjamas šio sprendimo 261–266 punktuose.
211 Dar ieškovai tvirtino, kad reglamento pasiūlyme, nurodytame šio sprendimo 120 punkte, Komisija numatė tam tikras garantijas, kuriomis siekiama užtikrinti jų teisę į gynybą, bet nagrinėjamu atveju jų nebuvo paisyta. Tačiau Komisijos pasiūlymas, kuriuo remiasi ieškovai, nebuvo priimtas, tad klausimas, ar buvo paisyta jame numatytų garantijų, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės. Dėl tos pačios priežasties nereikia analizuoti EDAPP nuomonės dėl įvairių pasiūlymų dėl teisės aktų, kuriais nustatomos tam tikros konkrečios ribojamosios priemonės Somaliui, Zimbabvei, Korėjos Demokratinei Respublikai ir Gvinėjai (OL C 73, 2010, p. 1), kuria ieškovai irgi rėmėsi (žr. šio sprendimo 185 punktą). Ši nuomonė taip pat susijusi su pirma nurodytu Komisijos pasiūlymu, kuriam Taryba nepritarė.
212 Dublike ieškovai dar nurodė, kad institucijos atsakovės niekada jų neinformavo, kad jų pavardės įtrauktos į asmenų, kurioms taikomos ginčijamos ribojamosios priemonės, sąrašą. Jų nuomone, negalima konstatuoti, kad pakanka pranešimo apie tai paskelbimo Oficialiajame leidinyje.
213 Tai yra argumentas, susijęs su klausimu dėl pranešimo apie ginčijamus aktus ieškovams, kuris neturi reikšmės nagrinėjant, ar buvo užtikrinta jų teisė į gynybą iki minėtų aktų priėmimo. Iš tikrųjų pranešti apie šiuos aktus reikia iškart juos priėmus. Klausimas, ar Taryba turėjo pranešti paštu apie ginčijamus aktus kiekvienam iš su jais susijusių ieškovų ir – pirmiausia – ar pranešimas apie tai paštu Johannes Tomana reiškia, kad apie juos pranešta visiems ieškovams, kaip teigė Taryba (žr. šio sprendimo 199 punktą), reikšmingas nustatant datą, nuo kurios pradedamas skaičiuoti terminas ieškiniui pareikšti. Tačiau šioje byloje bet kuriuo atveju nekyla abejonių, kad ieškinys pareikštas per nustatytus terminus, o institucijos atsakovės šiuo klausimu nepateikė prieštaravimų.
214 Kadangi negalima pritarti ieškovų ketvirtajame ieškinio pagrinde išdėstytiems kaltinimams, reikia atmesti šį ieškinio pagrindą.
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, kildintino iš akivaizdžios vertinimo klaidos
215 Antrajame ieškinio pagrinde ieškovai nurodo, kad Taryba ir Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai konstatavo, kad tenkinami jų įtraukimo į asmenų ir subjektų, kuriems taikytinos ginčijamos priemonės, sąrašą kriterijai.
Pirminės pastabos
216 Bendrasis Teismas šio sprendimo 192 punkte minėtame Sprendime Bank Melli Iran / Taryba (36 punktas) jau nusprendė, kad, kalbant apie bendrąsias taisykles, apibrėžiančias ribojamųjų priemonių ypatybes, Taryba turi didelę diskreciją dėl informacijos, į kurią ji turi atsižvelgti pagal EB 60 ir 301 straipsnius priimdama ekonomines ir finansines sankcijas, pagrįstą vykdant BUSP patvirtinta bendrąja pozicija. Kadangi vertindamas tokių priemonių nustatymą pateisinančius įrodymus, faktus ir aplinkybes Sąjungos teismas negali savo vertinimu pakeisti Tarybos vertinimo, jo vykdoma kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar buvo laikytasi procedūros ir motyvavimo taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės ir ar nebuvo akivaizdžios faktinių aplinkybių vertinimo klaidos bei piktnaudžiavimo įgaliojimais. Ši ribota kontrolė pirmiausia taikytina vertinant argumentus dėl tokių priemonių taikymo tikslingumo.
217 Šios išvados taikytinos ir ribojamosioms priemonėms, priimtoms pagal SESV 215 straipsnį, kurio nuostatos atspindi EB 60 ir 301 straipsnių turinį (žr. šio sprendimo 122 punktą).
218 Iš šios teismo praktikos išplaukia, kad Tarybos šioje srityje turima diskrecija nekliudo Sąjungos teismui atliekant teisėtumo kontrolę patikrinti, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis rėmėsi Taryba. Iš tikrųjų Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje garantuojama veiksminga teismine kontrole taip pat reikalaujama, kad Sąjungos teismas įsitikintų, jog sprendimas, kuris individualiai susijęs su atitinkamu asmeniu ar subjektu, būtų pagrįstas pakankamai svariais faktais. Tai reiškia, kad turi būti tikrinami dėstant motyvus, kuriais pagrįstas šis sprendimas, nurodyti faktai, todėl teisminė kontrolė yra ne apribota nurodytų motyvų abstrakčios tikimybės vertinimu, bet susijusi su nagrinėjimu, ar šie motyvai arba bent vienas iš jų, vertinamas kaip pakankamas pats savaime patvirtinti šį sprendimą, yra pagrįsti (žr. šio sprendimo 186 punkte minėto sprendimo Taryba / Fulmen ir Mahmoudian 64 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
219 Šiuo tikslu Sąjungos teismas turi atlikti tokią analizę ir prireikus prašyti kompetentingos Sąjungos institucijos pateikti konfidencialius arba nekonfidencialius duomenis ar įrodymus, reikšmingus atliekant tą analizę. Iš tiesų būtent kompetentinga Sąjungos institucija kilus ginčui turi patvirtinti atitinkamo asmens nurodytų motyvų pagrįstumą, o ne tas asmuo turi pateikti šių motyvų pagrįstumą paneigiančių įrodymų. Šiuo tikslu nereikalaujama, kad minėta institucija pateiktų Sąjungos teismui visus duomenis ir įrodymus, susijusius su akte, kurį prašoma panaikinti, nurodytais motyvais (žr. šio sprendimo 186 punkte minėto sprendimo Taryba / Fulmen ir Mahmoudian 65–67 punktus ir nurodytą teismo praktiką).
220 Jeigu kompetentinga Sąjungos institucija negali įvykdyti Sąjungos teismo prašymo, jis turi remtis vien duomenimis, kurie jam buvo perduoti, t. y. ginčijamo akto motyvais, atitinkamo asmens pateiktais jo kaltę paneigiančiais įrodymais ir pastabomis, jeigu tokių yra, taip pat kompetentingos Sąjungos institucijos atsakymu į šias pastabas. Jeigu šie duomenys neleidžia konstatuoti motyvo pagrįstumo, Sąjungos teismas atmeta šį motyvą kaip nagrinėjamo sprendimo įtraukti į sąrašą ar palikti jame pagrindą. Jeigu, priešingai, kompetentinga Sąjungos institucija pateikia reikšmingos informacijos ar įrodymų, Sąjungos teismas, remdamasis šia informacija ar įrodymais, turi patikrinti, ar nurodyti faktai tikrai tikslūs, ir įvertinti jų įrodomąją galią atsižvelgdamas į konkretaus atvejo aplinkybes, visų pirma į atitinkamo asmens pateiktas pastabas, jeigu tokių yra (žr. šio sprendimo 186 punkte minėto sprendimo Taryba / Fulmen ir Mahmoudian 68–69 punktus ir nurodytą teismo praktiką).
221 Tačiau reikia pabrėžti, kad, kaip, beje, matyti iš šio sprendimo 219 punkte išdėstytos teismo praktikos, Sąjungos teismas tik tada turi patikrinti, ar tikslios faktinės aplinkybės, kurios nurodytos kaip pagrindžiančios priimtas ribojamąsias priemones, jeigu asmenys, kuriems taikomos šios priemonės, ginčija šias faktines aplinkybes. Iš tikrųjų toks patikrinimas susijęs su ginčijamų aktų pagrįstumo analize, kurios Sąjungos teismas nenagrinėja savo iniciatyva.
222 Be to, tuo atveju, kai Taryba kriterijus, kurie gali pateisinti asmens ar subjekto įtraukimą į asmenų ar subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą, nustato abstrakčiai, Sąjungos teismas, remdamasis atitinkamais asmens ar subjekto arba prireikus savo iniciatyva nurodytais pagrindais, privalo patikrinti, ar jų atveju tenkinami Tarybos nustatyti abstraktūs kriterijai. Atliekant šią kontrolę reikia įvertinti faktus ir aplinkybes, kuriais grindžiamas atitinkamo asmens ar organizacijos įrašymas į asmenų ar organizacijų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą, ir patikrinti įrodymus ir informaciją, kuriais pateisinamas šis vertinimas (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 192 punkte minėto sprendimo Bank Melli Iran / Taryba 37 punktą).
223 Atsižvelgiant būtent į šiuos argumentus reikia nagrinėti kaltinimus ir argumentus, kuriuos ieškovai nurodė šiame ieškinio pagrinde. Šiuo klausimu pirmiausia nagrinėtini ieškinyje pateikti kaltinimai ir argumentai, tada – ar jie priimtini, ir prireikus – ar pagrįsti dublike nurodyti kaltinimai ir argumentai.
Dėl ieškinyje nurodytų kaltinimų ir argumentų
224 Ieškovai nurodo, kad ginčijamos ribojamosios priemonės, kaip ir anksčiau galiojusios ribojamosios priemonės, taikytinos, kaip numatyta Sprendimo 2011/101 4 ir 5 straipsniuose, asmenims ir subjektams, „kurių veikla kelia didelę grėsmę demokratijai, pažeidžia žmogaus teises bei kliudo laikytis teisinės valstybės principo Zimbabvėje“. Ieškovų nuomone, tai reiškia, kad Taryba ir Komisija minėtas priemones galėjo priimti tik dėl asmenų ir subjektų, dėl kurių yra įrodymų, kad jie faktiškai dalyvavo veikloje, keliančioje didelę grėsmę demokratijai, pažeidžiančioje žmogaus teises ir kliudančioje laikytis teisinės valstybės principo Zimbabvėje. Be to, tai turėtų būti tęstinė veikla.
225 Tačiau, jų teigimu, Tarybos ir Komisijos išvada, kad visi ieškovai atitinka šį kriterijų, klaidinga dėl kelių priežasčių. Pirma, tam tikriems ieškovams ribojamosios priemonės taikomos todėl, kad jie buvo „ZANU-PF vyriausybės nariai“ ar priklausė „ZANU-PF frakcijai“. Tai nepakankama priežastis, nes neatitinka kaltinimo atlikus nusikalstamą veiką. Beje, teisė būti politinės partijos nariu garantuojama Zimbabvės Konstitucijoje. Be to, ginčijamos ribojamosios priemonės taikomos buvusios Zimbabvės vyriausybės nariams. Jos netaikomos nei Nacionalinės sąjungos vyriausybei, buvusiai valdžioje ginčijamų aktų priėmimo metu, nei ZANU-PF. Jų tvirtinimu, Sąjunga tiesiogiai palaiko Nacionalinės sąjungos vyriausybę.
226 Antra, tam tikri ieškovai į nagrinėjamą asmenų ir subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą įtraukti todėl, kad jie susiję arba buvo susiję su ZANU-PF priklausančiais vyriausybės nariais arba su vyriausybės ZANU-PF frakcija. Jų teigimu, tai nepakankama priežastis. Vieną vertus, ieškovų negalima kaltinti neteisėtu elgesiu ar juo labiau iš tikrųjų dalyvavus veikloje, dėl kurios būtų galima teigti, kad ji kėlė didelę grėsmę demokratijai, pažeidė žmogaus teises bei kliudė laikytis teisinės valstybės principo Zimbabvėje. Kita vertus, šio sprendimo 119 punkte minėtame Sprendime Tay Za / Taryba, Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad vien nuorodos į asmens arba subjekto sąsają su trečiosios šalies vadovais nepakanka, kad būtų galima pateisinti ribojamųjų priemonių nustatymą šiam asmeniui arba subjektui.
227 Trečia, motyvuose, nurodytuose siekiant pateisinti didžiosios daugumos ieškovų įtraukimą į asmenų ar subjektų, kuriems taikomos nagrinėjamos ribojamosios priemonės, sąrašą, daroma nuoroda į, kaip teigiama, praeityje arba dauguma atvejų kelerius metus iki Nacionalinės sąjungos vyriausybės suformavimo atliktus veiksmus. Tokie motyvai nepakankami atsižvelgiant į nagrinėjamų priemonių tikslą paskatinti atitinkamus asmenis „atsisakyti politikos, kuri veda į žmogaus teisių ir laisvės reikšti savo mintis bei įsitikinimus ir teisės į gerą valdymą slopinimą“. Su kokia nors vyriausybės politika nesusiję ir įtakos jai neturintys asmenys, kuriems ribojamosios priemonės taikomos tik remiantis jų veiksmais praeityje, negali paskatinti atsisakyti tokios politikos. Šiuo klausimu ieškovai, taip pat remdamiesi Bendrosios pozicijos 2002/145 konstatuojamosiomis dalimis ir Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pareiškimu, mano, kad vien suinteresuotųjų asmenų veiksmų praeityje negali pakakti, kad būtų galimi pateisinti jų įtraukimą į asmenų ir subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, kaip antai nagrinėjamos šioje byloje, sąrašą.
228 Konstatuotina, kad šie ieškovų argumentai pagrįsti klaidinga prielaida, nes, atrodo, ieškovai mano, jog ginčijamos ribojamosios priemonės galėjo būti taikomos tik asmenims ar subjektams, kurių veikla kėlė didelę grėsmę demokratijai, pažeidė žmogaus teises ir kliudė laikytis teisinės valstybės principo Zimbabvėje. Tačiau šis tvirtinimas neteisingas.
229 Iš tikrųjų, kaip jau buvo nuspręsta nagrinėjant pirmąjį ir trečiąjį ieškinio pagrindus, iš Sprendimo 2011/101 4 ir 5 straipsnių teksto (žr. šio sprendimo 7 ir 8 punktus) matyti, kad tai tėra viena iš trijų asmenų, kuriems gali būti nustatytos numatytos ribojamosios priemonės, kategorijų. Kitas dvi kategorijas sudaro atitinkamai „Zimbabvės vyriausybės nariai“ ir „su jais susiję fiziniai ar juridiniai asmenys, subjektai ar organizacijos“. Kitaip tariant, pakanka vien to, kad toks asmuo arba subjektas turi vyriausybės nario statusą arba laikytinas susijusiu su tokiu nariu, kad būtų pateisintas Sprendimu 2011/101 numatytų ribojamųjų priemonių jam nustatymas.
230 Be to, iš šio sprendimo 129–133 punktuose nurodytų argumentų iš esmės matyti, kad asmenys ir subjektai, kurių veikla kelia didelę grėsmę demokratijai, pažeidžia žmogaus teises ir kliudo laikytis teisinės valstybės principo Zimbabvėje, yra tik speciali su šios šalies vyriausybe susijusių asmenų arba subjektų kategorija. Todėl jų įtraukimas į Reglamento Nr. 314/2004 III priedą pagrįstas, nors šio reglamento tekste tokia asmenų ir subjektų kategorija konkrečiai nėra nurodyta.
231 Atsižvelgiant į šias išvadas, negalima pritarti šio sprendimo 225 ir 226 punktuose glaustai išdėstytiems ieškovų argumentams. Iš šio sprendimo 119 punkte minėto sprendimo Tay Za / Taryba (63 punktas) aiškiai matyti, kad, remiantis EB 60 ir 301 straipsniais arba SESV 215 straipsniu, ribojamosios priemonės gali būti nustatytos Zimbabvės vyriausybės nariams, kurie, be abejonių, yra vieni iš šios šalies vadovų, taip pat su jais susijusiems asmenims. Galima nuoroda į konkrečius pastarosios kategorijos asmenų veiksmus galiausiai tik siekiama įrodyti jų, kaip su šios šalies vyriausybės nariais susijusių asmenų, statusą. Darytina išvada, kad tokios informacijos nebūtina pateikti nei dėl vyriausybės narių, nei netgi dėl su ja susijusių asmenų, jeigu jų, kaip su vyriausybe susijusių asmenų, statusas matyti iš kitų aplinkybių, kaip antai jų einamų arba praeityje eitų pareigų.
232 Be to, nuoroda į aplinkybę, kad atitinkami vyriausybės nariai priklauso ZANU‑PF, nereiškia, kaip, atrodo, teigia ieškovai, kad atitinkamiems asmenims (ir su jais susijusiems subjektams) sankcijos taikomos vien dėl jų priklausymo politinei partijai. Primintina, kad ZANU‑PF yra ne eilinė politinė partija, o partija, vienintelė buvusi valdžioje, kai prieš Zimbabvės gyventojus buvo smurtaujama, jie buvo bauginami ir buvo pažeidžiamos jų pagrindinės teisės, o tuo rėmėsi ginčijamus ir anksčiau galiojusius aktus priėmusios institucijos, kad pateisintų jų priėmimą. Taip pat primintina, kad Nacionalinės sąjungos vyriausybė, buvusi valdžioje ginčijamų aktų priėmimo metu, buvo sudaryta, viena vertus, iš ZANU‑PF partijai priklausančių asmenų, kurie tuo metu ir daugeliu atveju jau iki šios vyriausybės suformavimo, t. y. smurto, bauginimų ir žmogaus teisių pažeidimo laikotarpiu, pateisinančiu ginčijamų ribojamųjų priemonių priėmimą, buvo Zimbabvės vyriausybės nariai, ir, kita vertus, iš opozicijos partijų pasiūlytų asmenų (taip pat žr. šio sprendimo 104, 109 ir 110 punktus).
233 Šiomis aplinkybėmis akivaizdu, kad nuoroda ginčijamų aktų motyvuose į aplinkybę, kad vyriausybės narys, kuriam taikomi minėti aktai, priklausė ZANU‑PF arba ZANU‑PF vyriausybės frakcijai, siekiama paaiškinti, kodėl ribojamosios priemonės taikytos šiam vyriausybės nariui, nors tokios priemonės nebuvo nustatytos kitiems tos pačios vyriausybės nariams, įtrauktiems buvusių opozicinių partijų siūlymu.
234 Be to, kaip jau buvo pažymėta šio sprendimo 110 punkte, net suformavus Nacionalinės sąjungos vyriausybę buvo galima nustatyti ribojamąsias priemones ir tiems šios vyriausybės nariams, kurie jau buvo Zimbabvės vadovai iki jos suformavimo, ir su jais susijusiems asmenims. Tad, kalbant apie šiuos asmenis, akivaizdi vertinimo klaida gali būti pripažinta tik tuo atveju, jeigu ginčijamus aktus priėmusios institucijos klaidingai konstatavo, jog vienas arba keli asmenys arba subjektai, kuriems taikomos ginčijamos ribojamosios priemonės, ZANU‑PF siūlymu buvo Zimbabvės vyriausybės narys (‑iai) ar su juo susijęs asmuo (susiję asmenys), nors taip iš tikrųjų nebuvo. Tačiau ieškinyje ieškovai to neteigia.
235 Taip pat pažymėtina, kad ieškovai klaidingai aiškina šio sprendimo 119 punkte minėtą Sprendimą Tay Za / Taryba, kai teigia, kad Teisingumo Teismas jame patvirtino, jog nepakanka vien nuorodos į asmens arba subjekto sąsają su trečiosios šalies vadovais, kad būtų galima pateisinti ribojamųjų priemonių nustatymą šiam asmeniui arba subjektui. Iš tikrųjų minėto sprendimo 63 punkte Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, jog „tam, kad priemones prieš fizinius asmenis, kaip ribojamąsias priemones trečiųjų šalių atžvilgiu, būtų galima priimti remiantis EB 60 ir 301 straipsniais, jos turi būti skirtos tik šių šalių vadovams ir su šiais vadovais susijusiems asmenims“. Teisingumo Teismas panaikino tokių priemonių taikymą tik su trečiosios šalies vadovais susijusių asmenų šeimos nariams, jeigu jos nustatytos vien dėl atitinkamų asmenų šeiminių ryšių, nepaisant atitinkamų asmenų elgesio (žr. šio sprendimo 128 punktą).
236 Taip pat negalima pritarti ieškovų argumentui, kad daugeliu atvejų ginčijamuose aktuose nustatytų priemonių motyvuose nurodyti jų veiksmai praeityje, iš jų dauguma – itin seniai atlikti veiksmai. Akivaizdu, kad nusprendusios nurodyti konkrečius ginčijamuose aktuose numatytus vieno arba kito asmens ar subjekto veiksmus ginčijamus aktus priėmusios institucijos gali nurodyti tik praeityje atliktus veiksmus. Tokia nuoroda negali būti pripažinta nereikšminga vien todėl, kad nagrinėjami veiksmai atlikti seniau ar ne taip seniai. Jeigu nepateikta priešingų argumentų ir įrodymų, galima konstatuoti, kad asmenys, kurie praeityje asmeniškai dalyvavo atliekant smurto ir pagrindinių teisių pažeidimo veiksmus, dėl kurių ginčijamus aktus priėmusios institucijos kaltina tuos, kurie vieni valdė Zimbabvę iki Nacionalinės sąjungos vyriausybės suformavimo, ir politinę partiją, kuriai jie priklauso, šiuo atveju ZANU‑PF, tebėra su šios šalies vadovais „susiję asmenys“, kaip jie suprantami pagal šio sprendimo 235 punkte nurodytą teismo praktiką, todėl pagal šią teismo praktiką jiems leidžiama nustatyti ribojamąsias priemones.
237 Kalbant apie ieškovų argumentą, kad iš esmės ginčijamos ribojamosios priemonės, kurios remiantis vien praeityje atliktais veiksmais nustatytos su Zimbabvės politika nesusijusiems ir jai įtakos nedarantiems asmenims, pažymėtina, kad jį galima suprasti tik kaip ieškovų teiginį, kad ginčijami aktai bent iš dalies taikytini asmenims arba subjektams, kurie nėra nei Zimbabvės vadovai, nei su jais susiję asmenys.
238 Tačiau analizuodamas trečiąjį ieškinio pagrindą Bendrasis Teismas išnagrinėjo klausimą, ar ginčijamuose aktuose nurodytų motyvų pakanka pateisinti šių priemonių nustatymą visiems ieškovams, ir konstatavo, kad taip ir yra (žr. šio sprendimo 155–182 punktus). Konstatuotina, kad ieškovai nepatikslino, kuriems iš jų taikytinas šis argumentas. Be to, pažymėtina, kad į su trečiosios šalies vyriausybės nariais „susijusių asmenų“ kategoriją patenka ne tik asmuo, dalyvaujantis formuojant šios vyriausybės politiką ar darantis jai įtaką, bet ir tas, kuris dalyvauja vykdant šią politiką, pirmiausia tada, kai nagrinėjamą politiką sudaro smurtas prieš žmones, jų bauginimai ir pagrindinių teisių pažeidimai. Dėl visų šių priežasčių šis argumentas turi būti atmestas.
239 Ieškovai taip pat pažymi, kad tam tikrų asmenų pavardės buvo išbrauktos iš asmenų, kuriems taikomos nagrinėjamos ribojamosios priemonės, sąrašo. Kaip pavyzdį ieškovai pateikia F. Z. Charumbira, T. Gambe ir C. T. Kuruneri, kuriems ribojamosios priemonės, atsižvelgiant į padėtį Zimbabvėje, buvo nustatytos iki 2011 m., tačiau toliau nebuvo atnaujintos, pavardes. Ieškovų teigimu, asmenys, kuriems nagrinėjamos ribojamosios priemonės panaikintos, iš pradžių į šį sąrašą buvo įtraukti dėl praeityje atliktų veiksmų. Vadinasi, Tarybos ir Komisijos pozicija dėl asmenų, kurių pavardės paliktos nagrinėjamame sąraše, yra šališka ir ja pažeidžiami teisinio saugumo ir vienodo požiūrio principai. Be to, Jungtinės Karalystės valdžios institucijos patvirtino, kad iš nagrinėjamo sąrašo išbraukti asmenys, kurie nebėra susiję su ZANU‑PF. Tad, ieškovų tvirtinimu, sunku suprasti, kodėl tam tikri asmenys, kurie, kaip teigiama, praeityje dalyvavo darant veiksmus, dėl kurių jiems priekaištaujama, turi likti nagrinėjamame sąraše, o kiti iš jo buvo išbraukti.
240 Ieškovų nagrinėjant šį argumentą nurodytų trijų asmenų pavardžių įtraukimo į asmenų arba subjektų, kuriems nustatytos ginčijamos ribojamosios priemonės, sąrašą motyvai matyti iš Reglamento Nr. 314/2004, iš dalies pakeisto 2009 m. sausio 26 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 77/2009, iš dalies keičiančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 314/2004 dėl tam tikrų ribojančių priemonių Zimbabvei (OL L 23, p. 5), III priedo ir iš Bendrosios pozicijos 2004/161, iš dalies pakeistos 2009 m. sausio 26 d. Tarybos bendrąja pozicija 2009/68/BUSP, atnaujinančia ribojančias priemones Zimbabvei (OL L 23, p. 43), priedų. F. Z. Charumbira atveju motyvuose nurodyta, kad suinteresuotasis asmuo yra „[buvęs] vietos valdžios, viešųjų darbų ir nacionalinio aprūpinimo būstu ministro pavaduotojas, [taip pat buvęs] vyriausybės narys ir tebepalaiko su ja ryšius“. Dėl T. Gambe nurodyta, kad jis yra „[rinkimų] priežiūros komisijos pirmininkas, [iš] dalies atsakingas už suklastotus 2005 m. rinkimus“]. Galiausiai dėl C. T. Kuruneri abiejuose tekstuose pažymėta, kad jis yra „buvęs finansų ir ekonomikos vystymo ministras, [buvęs] vyriausybės narys ir tebepalaiko su ja ryšius“.
241 Taikant proceso organizavimo priemonę paklausta, kodėl nusprendė nebeatnaujinti šiems trims asmenims nustatytų ribojamųjų priemonių, Taryba nurodė, kad iš esmės „atsižvelgusi į pagerėjusią situaciją šalyje ji siekė sumažinti Zimbabvei daromą spaudimą“.
242 Bendrasis Teismas primena, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 314/2004 6 straipsnio 1 dalies, taip pat Sprendimo 2011/101 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies, ginčijamos ribojamosios priemonės nustatytos Zimbabvės vyriausybės nariams ir su jais susijusiems asmenims, o į pastarąją kategoriją taip pat patenka „fiziniai asmenys, kurių veikla kelia didelę grėsmę demokratijai, pažeidžia žmogaus teises bei kliudo laikytis teisinės valstybės principo Zimbabvėje“.
243 Tačiau iš šių nuostatų nematyti, kad Taryba ir Komisija privalo į asmenų, kuriems taikomos minėtos priemonės, sąrašą įtraukti visus Zimbabvės vyriausybės narius ir su jais susijusius asmenis. Atsižvelgiant į šio sprendimo 216 punkte nurodytą teismo praktiką, priešingai, reikia konstatuoti, kad šios nuostatos aiškintinos taip, kad asmeniui, kuris nėra nei Zimbabvės vyriausybės narys, nei su tokiu nariu susijęs asmuo, šios priemonės negali būti nustatytos, tačiau dėl Zimbabvės vyriausybės narių ir su jais susijusių asmenų Taryba turi didelę diskreciją, dėl kurios prireikus jai leidžiama netaikyti šių priemonių tokiems asmenims, jeigu ji mano, kad, atsižvelgiant į jų tikslus, tai nereikalinga.
244 Šioje byloje sprendimo neatnaujinti nagrinėjamų ribojamųjų priemonių taikymo kitiems asmenims motyvai nėra reikšmingi nagrinėjant ieškovų atvejį.
245 Iš tikrųjų, siekiant konstatuoti, kad ginčijamuose aktuose padaryta akivaizdi vertinimo klaida ieškovų atžvilgiu, jie turi įrodyti arba tai, kad šie aktai pagrįsti klaidingais faktais, arba tai, kad dėl jų nurodyti tikslūs faktai, bet Taryba padarė akivaizdžią vertinimo klaidą konstatavusi, kad reikia palikti galioti ieškovams nustatytas ginčijamas ribojamąsias priemones. Tačiau, kalbant apie pirmąją prielaidą, pažymėtina, jog ieškovai ieškinyje neginčija, kad ginčijamuose aktuose dėl jų nurodytos faktinės aplinkybės netikslios (taip pat žr. šio sprendimo 260–262 punktus). Kalbant apie antrąją prielaidą, pažymėtina, jog ieškovai visiškai nepaaiškina, dėl kokių motyvų Taryba turėjo pripažinti, kad nebereikėjo atnaujinti jiems nustatytų ribojamųjų priemonių.
246 Neaiški ir bendro pobūdžio užuomina į vienodo požiūrio ir teisinio saugumo principus negali užpildyti ieškovų argumentų spragų.
247 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką vienodo požiūrio principas reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas (žr. šio sprendimo 192 punkte minėto sprendimo Bank Melli Iran / Taryba 56 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Tačiau šioje byloje ieškovai nepaaiškina, kodėl jų situacija panaši į asmenų, kuriems ribojamosios priemonės nebuvo pratęstos.
248 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad jeigu sprendimas neatnaujinti ribojamųjų priemonių kitiems asmenims pateisinamas ir jiems tinkančiais motyvais, ieškovai turėjo nurodyti, kokie tai motyvai ir kodėl jie taikytini jų atveju. Tada palyginimas su kitų asmenų situacija ir vienodo požiūrio principo taikymas būtų buvę nereikalingi. Iš tikrųjų, jeigu egzistuotų pagrįsti motyvai, dėl kurių nagrinėjamos ribojamosios priemonės neturėtų būti atnaujintos kitiems ieškovams, to pakantų ginčijamų aktų panaikinimui pateisinti, neatsižvelgiant į Tarybos požiūrį į kitus asmenis, kuriems ji anksčiau nustatė tas pačias ribojamąsias priemones.
249 Tačiau darant prielaidą, kad sprendimas neatnaujinti kitiems asmenims nustatytų nagrinėjamų ribojamųjų priemonių nėra tinkamai motyvuotas, tai būtų Tarybos padarytas neteisėtas veiksmas, kuriuo ieškovai negalėtų remtis. Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, vienodo požiūrio principas turi būti suderinamas su teisėtumo principu, pagal kurį niekas negali remtis kitų naudai padarytais neteisėtais veiksmais (žr. šio sprendimo 192 punkte minėto sprendimo Bank Melli Iran / Taryba 59 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
250 Be to, dėl ieškovų nuorodos į teisinio saugumo principą pakanka konstatuoti, kad jie visiškai nepaaiškina, kodėl šis principas buvo pažeistas, kai buvo atnaujintos jiems nustatytos nagrinėjamos ribojamosios priemonės. Konkrečiai kalbant, jie net nenurodo, kad, atsižvelgiant į ginčijamų aktų priėmimo metu galiojusias nuostatas, jie galėjo tikėtis, kad nagrinėjamų ribojamųjų priemonių, kiek jos su jais susijusios, galiojimas nebus atnaujintas.
251 Tad ieškinio antrajam pagrindui paremti išdėstyti argumentai visiškai neįrodo, kad ginčijami aktai neteisėti arba kad jie pagrįsti akivaizdžia vertinimo klaida.
Dėl dublike pateiktų kaltinimų ir argumentų
252 Siekdami užginčyti motyvus, kuriuos ginčijamus aktus priėmusios institucijos nurodė, kad pateisintų ginčijamų ribojamųjų priemonių nustatymą, ieškovai dublike pateikė skirtingus argumentus. Toliau reikia išnagrinėti, ar šie argumentai priimtini, ir tada prireikus – ar jie pagrįsti. Šiuo klausimu argumentai, susiję su ieškovais fiziniais asmenimis, bus nagrinėjami atskirai nuo argumentų, susijusių su ieškovais juridiniais asmenimis.
– Dėl ieškovų fizinių asmenų
253 Dubliko dalyje „atsakovių vykdyta procedūra“ tvirtinama, jog Taryba ir Komisija „klaidingai preziumuoja, kad ieškovai neginčija [jų pavardžių įtraukimo į asmenų, kuriems taikomos nagrinėjamos ribojamosios priemonės, sąrašą] motyvų pagrįstumo“. Dubliko prieduose dėl 40‑ies iš jų ieškovai pateikė „liudytojų pareiškimus“. Jie teigia, kad šie pareiškimai buvo „pirma [jiems suteikta] galimybė išreikšti savo nuomonę apie jų pavardžių įtraukimo į ginčijamas priemones, taip pat į dokumentus, pateiktus [Tarybos atsiliepimo į ieškinį] B19 priede. Šiuose pareiškimuose atitinkami ieškovai ginčija dėl kiekvieno iš jų ginčijamų aktų motyvuose nurodytus teiginius. Prie kai kurių iš šių pareiškimų pridėti priedai.
254 Ieškovai papildomai nurodo, kad didžioji dalis tokius pareiškimus pateikusių ieškovų tvirtina niekada anksčiau nėra susipažinę su informacija, kuria remiantis jų pavardės įtrauktos į asmenų, kuriems taikomos nagrinėjamos ribojamosios priemonės, sąrašą, o juo labiau su dokumentais, pateiktais prie Tarybos atsiliepimo į ieškinį pridėtame B19 priede. Tie patys ieškovai tvirtina, kad jiems nežinomi šiame priede esančių dokumentų, kurių didelė dalis, atrodo, gauti iš jų politinių priešininkų, „šaltiniai arba datos“. Bet kuriuo atveju ieškovai pažymi, kad su jais susiję teiginiai „jiems daro didelę žalą ir yra visiškai nepagrįsti“. Ieškovai šiuos teiginius, „turint omenyje, kad jie neaiškūs, tvirtai <...> paneigia“.
255 Anot ieškovų, tam tikrais atvejais kai kurių iš jų pateiktuose pareiškimuose taip pat paaiškinta, kad jie glaudžiai bendradarbiavo su MDC partija Nacionalinės sąjungos vyriausybės veikloje, todėl jie negalėjo suprasti, kodėl jiems buvo nustatytos ginčijamos ribojamosios priemonės, nors tuos pačius vyriausybės postus užimantiems jų kolegoms iš MDC jos nebuvo nustatytos.
256 Galiausiai dubliko dalyje, susijusioje su „akivaizdžiomis vertinimo klaidomis“, ieškovai nurodo, kad Taryba ir Komisija neįrodė, jog jų pavardžių įtraukimas į asmenų ir subjektų, kuriems taikomos nagrinėjamos ribojamosios priemonės, sąrašą yra pateisinamas. Likusioje šioje dubliko dalyje iš esmės pakartoti tie patys argumentai, kaip nurodytieji antrajam ieškinio pagrindui pagrįsti, kurie jau išnagrinėti šiame sprendime (žr. šio sprendimo 228–251 punktus).
257 Akivaizdu, kad dublike ieškovai ginčija, jog faktinės aplinkybės, kuriomis remtasi siekiant pateisinti jiems nustatytas ribojamąsias priemones, netikslios. Tačiau taip pat aišku, kad ieškinyje išdėstytuose argumentuose antrajam pagrindui pagrįsti, apibendrintuose šio sprendimo 224–227 punktuose, tai visiškai neginčijama.
258 Būtent todėl Taryba ginčija šios ieškovų argumentų dalies priimtinumą. Savo ruožtu pabrėždama aplinkybę, kad ieškovai tik dublike pirmąkart ginčijo, jog ginčijamų aktų motyvuose dėl jų nurodytos faktinės aplinkybės netikslios, Komisija nenurodo nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo dėl šios ieškovų argumentų dalies.
259 Taikant proceso organizavimo priemones paprašyti atsakyti į šio sprendimo 258 punkte apibendrintus argumentus ieškovai priminė, kad ieškinyje jie nurodė pagrindą, pagrįstą akivaizdžia vertinimo klaida, ir kad tame pačiame ieškinyje aiškiai pabrėžė, jog ginčijamuose aktuose pateikti neaiškūs ir įrodymais nepagrįsti teiginiai, todėl jie negalėjo pateikti savo pastabų dėl jų esmės. Papildomai jie nurodė, kad negali būti kritikuojami, nes apie ginčijamas priemones jiems nebuvo pranešta, išskyrus pirmąjį ieškovą Johannes Tomana. Be to, jie priminė, kad Tarybos prašė pateikti jiems „medžiagą“, kuria pagrįsti ginčijamuose aktuose dėl jų nurodyti teiginiai, ir kad sužinoję Tarybos atsiliepime į ieškinį ir pagrindžiančiuose dokumentuose pateiktus paaiškinimus jie pateikė atsakymą dėl šių teiginių esmės.
260 Bendrasis Teismas primena, kad pagal Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą „proceso metu negalima pateikti naujų teisinių pagrindų, išskyrus tuos atvejus, kai jie pagrindžiami teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Tačiau pagrindas, kuris papildo anksčiau tiesiogiai ar netiesiogiai ieškinyje nurodytą pagrindą ir yra glaudžiai su juo susijęs, turi būti pripažintas priimtinu. Be to, argumentai, kurių turinys yra glaudžiai susijęs su pradiniame ieškinyje nurodytu pagrindu, negali būti pripažįstami naujais pagrindais ir juos galima pateikti dublike ar per teismo posėdį (žr. 2012 m. rugsėjo 12 d. Bendrojo Teismo sprendimo Italija / Komisija, T‑394/06, 48 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
261 Nagrinėjamoje byloje Bendrasis Teismas konstatuoja, kad ieškovai ieškinyje neteigė, jog ginčijamų aktų motyvuose nurodytos netikslios su jais susijusios faktinės aplinkybės. Kitaip tariant, ieškovai ieškinyje neginčijo minėtų faktinių aplinkybių tikslumo, o tai, kaip nurodyta šio sprendimo 221 punkte, yra pirminė sąlyga, kad Sąjungos teismas patikrintų, ar tikslios faktinės aplinkybės. Ieškinyje nurodytame antrajame pagrinde ginčijamus aktus priėmusioms institucijoms priekaištaujama, kad jos padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai konstatavo, kad tuose aktuose dėl kiekvieno ieškovo pateikti motyvai pateisino ginčijamų ribojamųjų priemonių jam nustatymą. Tokia klaida pagrįstas ieškinio pagrindas, nepaisant to, ar ši klaida kvalifikuotina kaip teisės, ar kaip akivaizdi vertinimo klaida, nėra tas pats kaip pagrindas, kuriame ginčijamas atitinkamų motyvų faktinis tikslumas. Tai nėra tokio pagrindo išplėtimas ir todėl nėra su juo glaudžiai susijęs.
262 Beje, ieškovų dublike nurodytų argumentų, dėl kurių kilo pirma nurodytas klausimas, negalima susieti su jų ieškinyje pirmajame ir ketvirtajame pagrinduose nurodytais teiginiais (žr. šio sprendimo 81, 82, 90, 108 ir 185 punktus). Reikia priminti, kad šiuose dviejuose ieškinio pagrinduose siekiama ginčyti ne ginčijamų aktų pagrįstumą ir, konkrečiai tariant, faktinį jų motyvų tikslumą, bet atitinkamai tinkamo jų priėmimą pateisinančio teisinio pagrindo buvimą ir teisės į gynybą užtikrinimą. Be to, net neatsižvelgiant į šią išvadą konstatuotina, kad nors ieškinio dalyse, kuriose nurodyti šio sprendimo 81 ir 185 punktuose glaustai išdėstyti argumentai, ieškovai nurodo, kad ginčijamų aktų motyvuose pateikti „kaltinimai“ neparemti įrodymais, jie neteigia, kad šie „kaltinimai“ yra faktiškai netikslūs, ir net nebando išsamiai ir argumentuotai nurodydami konkrečias aplinkybes jų atmesti. Juos atmesti taip išsamiai argumentuojant juo labiau būtina dėl didelio ieškovų skaičiaus ir ginčijamuose aktuose nurodytų motyvų įvairovės.
263 Konstatuotina, kad pirmąkart dublike nurodyti argumentai, kuriais siekiama paneigti faktinį ginčijamų aktų motyvų tikslumą, yra naujas pagrindas. Tačiau negalima pripažinti, kad šis pagrindas paremtas teisinėmis arba faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui, nes jau pareiškus ieškinį ieškovams buvo žinomi dėl kiekvieno iš jų ginčijamuose aktuose nurodyti motyvai ir jie tikrai galėjo ginčyti faktinį jų tikslumą.
264 Priešingai, nei teigia ieškovai, vykstant procesui Tarybos pateikti, pirma, prie jos atsiliepimo į ieškinį pridėtas B.19 priedas ir, antra, jos atsakymas į šio sprendimo 19 punkte nurodytą ieškovų prašymą negalėtų lemti kitokios išvados. Konstatuotina, kad pirmąkart dublike nurodytais argumentais ieškovai ginčija ne vieno ar kito ginčijamų aktų motyvus paremiančio įrodymo patikimumą ar svarbą, o pačių motyvų faktinį tikslumą. Kadangi apie minėtus aktus žinojo iki ieškinio pareiškimo, ieškovai, žinoma, galėjo jau ieškinyje ginčyti šių motyvų faktinį tikslumą, nors jiems nebuvo žinomi juos pagrindžiantys įrodymai. Kaip matyti iš šio sprendimo 219 punkte nurodytos teismo praktikos, jeigu tie motyvai būtų ginčijami, Sąjungos teismas turėtų prašyti kompetentingos institucijos pateikti tokius įrodymus ir išnagrinėti, ar jie pagrindžia šiuos motyvus. Tačiau ieškovai ieškinyje šių motyvų neginčijo.
265 Išvada, kad ieškovai galėjo ieškinyje ginčyti su jais susijusių ginčijamų aktų motyvų faktinį tikslumą, juo labiau teisinga, turint omeny, kad šie motyvai susiję su ieškovų užimtais postais Zimbabvės vyriausybėje ar valstybės administracijoje arba su veiksmais, dėl kurių jie kaltinami. Net darant prielaidą, kad nė vienas ieškovas nežinojo ginčijamuose aktuose dėl jo nurodytus motyvus pagrindžiančių įrodymų, pažymėtina, kad visi jie vien perskaitę susijusius motyvus galėjo nustatyti, ar jie buvo tikslūs, ar ne, ir, jei netikslūs, jau ieškinyje ginčyti jų faktinį netikslumą.
266 Tuo remiantis darytina išvada, kad ieškovų fizinių asmenų dublike nurodyti argumentai, kuriais siekiama ginčyti motyvų, pateisinančių faktinį nagrinėjamų ribojamųjų priemonių nustatymą jiems tikslumą, nepriimtini, todėl turi būti atmesti nenagrinėjant jų iš esmės.
– Dėl ieškovų juridinių asmenų
267 Kadangi ieškovų teiginiuose dublike, kurie apibendrinti šio sprendimo 253 punkte, nėra daromas skirtumas tarp fizinių ir juridinių asmenų, akivaizdu, kad motyvai, pateisinantys ieškovų juridinių asmenų pavadinimų įtraukimą į subjektų, kuriems taikomos ginčijamos ribojamosios priemonės, sąrašą irgi ginčijami dublike. Tačiau dėl jau nurodytų priežasčių (žr. šio sprendimo 260–266 punktus) šie argumentai atmestini kaip nepriimtini, nes pateikti per vėlai.
268 Ieškovai dublike taip pat nurodo tam tikrus kitus argumentus, susijusius su juridiniams asmenims nustatytų nagrinėjamų ribojamųjų priemonių teisėtumu.
269 Jie primena, kad Reglamento Nr. 314/2004 6 straipsnio 1 dalyje ir Sprendimo 2011/101 5 straipsnyje numatyta, kad įšaldomos visos lėšos ir ekonominiai ištekliai, priklausantys su Zimbabvės vyriausybės nariais susijusiems juridiniams asmenims ar tiems, „kurių veikla kelia didelę grėsmę demokratijai, pažeidžia žmogaus teises bei kliudo laikytis teisinės valstybės principo Zimbabvėje“. Ieškovų teigimu, darytina išvada, kad ginčijamus aktus priėmusios institucijos neturėjo teisės įšaldyti subjektų, kurie tariamai susiję su vyriausybe susijusiais asmenimis ir apskritai su vyriausybe, vyriausybės frakcija arba ministerija, lėšų.
270 Remdamiesi tuo ieškovai ginčija, pirma, šimtas tryliktosios ieškovės Divine Homes lėšų įšaldymą. Ši ieškovė, teigiama, susijusi su asmeniu iš vyriausybės – šeštuoju ieškovu šioje byloje – David Chapfika. Ieškovų tvirtinimu, net pripažinus, kad David Chapfika yra su vyriausybe susijęs asmuo, o tai jie ginčija, vien šio statuso nepakanka, kad būtų pateisintas šimtas tryliktosios ieškovės lėšų įšaldymas.
271 Antra, ginčijamuose aktuose nenurodytas vyriausybės narys, susijęs su šimtas penkiolikta–šimtas dvidešimta ieškovėmis: Jongwe Printing, M & S Syndicate (Private) Ltd, Osleg, Swift Investments (Private) Ltd, Zidco Holdings (Private) Ltd, Zimbabwe Defence Industries arba Zimbabwe Mining Development. Tad neįvykdyta esminė išankstinė šių subjektų įtraukimo į asmenų, kuriems nustatytos ginčijamos ribojamosios priemonės, sąrašą sąlyga.
272 Trečia, iš Bendrojo Teismo praktikos matyti, kad nagrinėjamų subjektų lėšų ir ekonominių išteklių įšaldymui ginčijamais aktais pateisinti nepakanka pateiktų motyvų. Ginčijamus aktus priėmusios institucijos turėjo išanalizuoti kiekvieną atvejį atskirai, kad įvertintų, pirma, kiek subjektas buvo priklausomas arba kontroliuojamas ir, antra, tariamos kontrolės pobūdį ir reikšmę, atsižvelgiant į ginčijamas ribojamąsias priemones. Tokia analizė nebuvo atlikta minėtų subjektų atžvilgiu.
273 Ketvirta, galiausiai Tarybai buvo pasiūlyta išbraukti Zimbabwe Mining Development iš subjektų, kuriems taikytinos ginčijamos ribojamosios priemonės, sąrašo, tačiau Taryba ir Komisija nepaaiškino, kodėl šiam pasiūlymui nebuvo pritarta.
274 Taikant proceso organizavimo priemones paprašyti atsakyti, prie kurio ieškinio pagrindo priskirtini šie argumentai, taip pat į klausimą, ar yra vykstant procesui paaiškėjusių teisinių arba faktinių aplinkybių, pateisinančių tai, kad šie argumentai būtų pirmąkart pateikti dublike, ieškovai atsakė, kad šie argumentai priskirtini prie pirmųjų trijų ieškinio pagrindų ir kad jais atsakoma į Tarybos atsiliepime į ieškinį nurodytus tam tikrus argumentus.
275 Bendrasis Teismas konstatuoja, kad dėl šio sprendimo 272–273 punktuose apibendrintų argumentų iš esmės kyla klausimas, ar pakankamai motyvuoti ginčijami aktai, o tai Bendrasis Teismas privalo prireikus patikrinti ex officio (žr. 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, Rink. p. I‑1719, 67 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Darytina išvada, kad šiuos argumentus reikia išnagrinėti iš esmės.
276 Siekdami įrodyti šio sprendimo 272 punkte apibendrintus argumentus ieškovai remiasi 2009 m. liepos 9 d. Bendrojo Teismo sprendimu Melli Bank / Taryba (T‑246/08 ir T‑332/08, Rink. p. II‑2629), 2011 m. gruodžio 7 d. Bendrojo Teismo sprendimu HTTS / Taryba (T‑562/10, Rink. p. II‑8087) ir 2012 m. spalio 26 d. Bendrojo Teismo sprendimu CF Sharp Shipping Agencies / Taryba (T‑53/12). Tačiau nė vienas iš šių sprendimų negali paremti ieškovų argumentų.
277 Žinoma, tiesa, kad šio sprendimo 276 punkte minėtame Sprendime Melli Bank / Taryba (146 punktas) Bendrasis Teismas pažymėjo, jog remiantis nagrinėjama nuostata buvo reikalaujama kiekvienu atveju įvertinti, ar suinteresuotasis subjektas gali būti pripažintas „priklausančiu ar kontroliuojamu“, ir kad, be pareigos nurodyti priimtos priemonės teisinį pagrindą, šią priemonę nustačiusi institucija privalo pateikti būtent su minėta aplinkybe susijusius motyvus. Tačiau net neatsižvelgiant į aplinkybę, kad ši byla susijusi su skirtingos nuostatos išaiškinimu ir taikymu nei ta, kuri buvo aiškinta ir taikyta minėtoje byloje, bet kuriuo atveju konstatuotina, kad ginčijamas ribojamąsias priemones priėmusios institucijos faktiškai įvertino kiekvieną atvejį ir remdamosi padarytomis išvadomis motyvavo ginčijamus aktus.
278 Kaip buvo pažymėta analizuojant trečiąjį ieškinio pagrindą, ginčijamuose aktuose pateikiama pakankamai teisinių motyvų, pateisinančių visų ieškovų, įskaitant šimtas dvidešimt pirmąją ieškovę Zimbabwe Mining Development, įtraukimą į asmenų ir subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą. Iš tikrųjų ginčijamuose aktuose specifiniai ir konkretūs motyvai, pateisinantys ginčijamų ribojamųjų priemonių nustatymą, išdėstyti dėl kiekvieno – tiek fizinio, tiek juridinio – ieškovo. Be to, ginčijamus aktus priėmusios institucijos neprivalėjo atskirai pateisinti, kodėl nusprendė nepritarti pasiūlymui išbraukti iš minėto sąrašo šimtas dvidešimt pirmąją ieškovę.
279 Taip pat pažymėtina, kad Bendrasis Teismas šio sprendimo 276 punkte minėtame Sprendime Melli Bank / Taryba nurodyta išvada (146 punkte) rėmėsi siekdamas atmesti Tarybos argumentą, kad šioje byloje nagrinėtuose sprendimuose nereikėjo nurodyti priklausančių ar kontroliuojamų subjektų, kuriems taikytos lėšų įšaldymo priemonės, pavadinimų. Tad ši išvada nereikšminga šioje byloje, kur visų subjektų, kuriems taikomos ginčijamos ribojamosios priemonės, pavadinimai aiškiai nurodyti ginčijamuose aktuose.
280 Kituose dviejose sprendimuose, kuriais rėmėsi ieškovai, Bendrasis Teismas panaikino ginčijamus aktus dėl motyvavimo pareigos pažeidimo. Tačiau šioje byloje išanalizavus trečiąjį ieškinio pagrindą jau buvo nuspręsta, kad ginčijami aktai pakankamai teisiškai motyvuoti visų ieškovų atžvilgiu. Tad abu sprendimai, kuriais rėmėsi ieškovai, nereikšmingi šioje byloje.
281 Dėl šio sprendimo 269 ir 270 punktuose glaustai išdėstytų argumentų pažymėtina, kad jie susiję su antrajame ieškinio pagrinde pateiktu ir šio sprendimo 237 punkte apibendrintu argumentu, todėl jais išplečiamas antrasis ieškinio pagrindas ir jie turi būti pripažinti priimtinais.
282 Kalbant apie šių argumentų esmę, pažymėtina, kad jiems negalima pritarti. Ieškovai teigia, kad tik Zimbabvės vyriausybės nariams priklausantys arba jų kontroliuojami subjektai gali būti pripažinti su jais susijusiais asmenimis, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 314/2004 6 straipsnio 1 dalį ir Sprendimo 2011/101 5 straipsnį. Su šiuo teiginiu negalima sutikti. Atsižvelgiant į šių dviejų nuostatų formuluotę, visiškai leistina jas aiškinti taip, kad šiomis nuostatomis numatytos ribojamosios priemonės taip pat gali būti taikomos su Zimbabvės vyriausybės nariais susijusiems asmenims priklausantiems arba jų kontroliuojamiems subjektams. Tas pats taikytina aiškinant, kad Zimbabvės vyriausybei priklausantys arba jos kontroliuojami subjektai turi būti pripažinti su šios vyriausybės nariais susijusiais asmenimis, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.
283 Be to, tik toks minėtų nuostatų aiškinimas atitinka nagrinėjamų ribojamųjų priemonių tikslą (žr. šio sprendimo 97 punktą). Jei būtų pritarta ieškovų siūlomam aiškinimui, šios priemonės taptų iš dalies arba visiškai neveiksmingos. Būtų išties paradoksalu, jeigu su Zimbabvės vyriausybės nariais susijusio fizinio asmens lėšos ir ekonominiai ištekliai būtų įšaldyti, tačiau nebūtų galima įšaldyti šio asmens tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuojamų subjektų lėšų. Tokiu atveju atitinkamam fiziniam asmeniui būtų labai paprasta išvengti nagrinėjamomis ribojamomis priemonėmis nustatytų lėšų įšaldymo, pasinaudojant šiuo tikslu įsteigtais juridiniais asmenimis arba kitais jo kontroliuojamais subjektais. Taip būtų ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad pagal minėtas nuostatas neleidžiama įšaldyti Zimbabvės vyriausybės arba valstybės tiesiogiai kontroliuojamų subjektų lėšų ir ekonominių išteklių.
284 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti antrąjį ieškinio pagrindą.
Dėl penktojo ieškinio pagrindo, grindžiamo ieškovų pagrindinių teisių ir proporcingumo principo pažeidimu
285 Didžiąją dalį šiam ieškinio pagrindui pagrįsti ieškovų nurodytų argumentų sudaro nuorodos į teismo praktiką ir įvairius tekstus, kaip antai į Pagrindinių teisių chartiją, Jungtinių Tautų chartiją, 2005 m. gruodžio 2 d. Tarybos dokumentą 15114/05 „Ribojančių priemonių (sankcijų) pagal ES bendrąją užsienio ir saugumo politiką įgyvendinimo ir įvertinimo gairės“, šio sprendimo 210 punkte nurodytą Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūno išvadą ir Independent Reviewer of Terrorism Legislation (nepriklausomas Jungtinės Karalystės kovą su terorizmu reglamentuojančių teisės aktų priežiūros pareigūnas) ataskaitą.
286 Iš esmės ieškovai glaustai remiasi jų pagrindinių teisių ir proporcingumo principo pažeidimu. Jie primena savo argumentus, jau išnagrinėtus analizuojant pirmąjį ieškinio pagrindą, pirmiausia šio sprendimo 106 punkte, pagal kuriuos ginčijamomis ribojamosiomis priemonėmis nesiekiama jokio teisėto BUSP tikslo. Jų teigimu, net jei tokio tikslo siekiama, šios priemonės neproporcingos jo atžvilgiu. Šiam kaltinimui pagrįsti ieškovai gana glaustai pateikia tam tikrus šiame sprendime jau išnagrinėtus ir atmestus argumentus. Konkrečiai kalbant, jie nurodo, kad ginčijamuose aktuose kai kurie iš jų net nekaltinami, kad priimant nagrinėjamas priemones buvo atsakingi už Zimbabvės vyriausybės vykdomą politiką arba daromą jai įtaką. Taip pat jie teigia, kad ginčijami aktai nemotyvuoti, nes juos priėmusios institucijos nepaaiškino, kaip ginčijamos ribojamosios priemonės galėjo padėti pasiekti teisėtą BUSP tikslą. Be to, jie primena, kad GPA siūloma panaikinti ribojamąsias priemones. Nebūtina papildomai nagrinėti šių argumentų, nes didele dalimi juose pakartojami, tik kur kas glausčiau, pirmuose trijuose ieškinio pagrinduose nurodyti argumentai. Dėl analizuojant šiuos ieškinio pagrindus nurodytų priežasčių taip pat reikia atmesti argumentus, kurie visiškai nesusiję su proporcingumo principu.
287 Taip pat ieškovai kaltinimui, kad nagrinėjamos ribojamosios priemonės „neproporcingos“, pagrįsti nurodo minėtų priemonių „drakoniškumą“, jų „didelį neigiamą ekonominį poveikį ir žalą reputacijai“ bei ginčijamų aktų motyvų „kaltinamąjį pobūdį“.
288 Kadangi savo argumentuose ieškovai užsimena, nors tik pateikdami nuorodą į kitus tekstus, apie pagarbą privačiam ir šeimos gyvenimui, laisvę užsiimti verslu ir nuosavybės teisę, primintina, kad pagal Pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnį „[k]iekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas“. Be to, pagal Chartijos 16 straipsnį „laisvė užsiimti verslu pripažįstama pagal Sąjungos teisę ir nacionalinės teisės aktus bei praktiką“. Galiausiai šios chartijos 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta:
„Kiekvienas turi teisę valdyti teisėtai įgytą nuosavybę, ja naudotis, disponuoti ir palikti paveldėtojams. Nuosavybė negali būti atimta, išskyrus atvejus, kai tai yra būtina visuomenės poreikiams ir tik įstatymo nustatytais atvejais bei sąlygomis laiku ir teisingai už ją atlyginant. Nuosavybės naudojimą gali reglamentuoti įstatymai, kiek tai būtina atsižvelgiant į bendruosius interesus.“
289 Šioje byloje aišku, kad ginčijamuose aktuose nustatytomis ribojamosiomis priemonėmis neabejotinai apribojamas ieškovų naudojimasis pirma minėtomis jų pagrindinėmis teisėmis (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 119 punkte minėto sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation / Taryba ir Komisija 358 punktą ir 2013 m. gegužės 28 d. Bendrojo Teismo sprendimo Trabelsi ir kt. / Taryba, T‑187/11, dar nepaskelbto Rinkinyje, 76 punktą).
290 Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, šioms pagrindinėms teisėms Sąjungos teisėje nėra suteikiama absoliuti apsauga, bet jos turi būti vertinamos atsižvelgiant į funkciją visuomenėje (šiuo klausimu žr. 2013 m. lapkričio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Taryba / Manufacturing Support & Procurement Kala Naft, C‑348/12 P, dar nepaskelbto Rinkinyje, 121 punktą; taip pat šiuo klausimu žr. šio sprendimo 204 punkte minėto sprendimo Makhlouf / Taryba 99 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Todėl gali būti nustatyti naudojimosi šiomis teisėmis apribojimai, jeigu jie faktiškai atitinka Sąjungos siekiamus bendrojo intereso tikslus ir siekiamo tikslo atžvilgiu nėra neproporcingas bei neleistinas kišimasis, iš esmės pažeidžiantis šių garantuojamų teisių esmę (žr. šio sprendimo 204 punkte minėto sprendimo Makhlouf / Taryba 97 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
291 Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „bet koks [Pagrindinių teisių chartijos] pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės“ ir kad, „remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti“.
292 Pirma nurodytų ieškovams priklausančių pagrindinių teisių įgyvendinimo apribojimas turi būti pripažintas „numatytas įstatymo“, nes, kaip matyti iš argumentų ir išvadų dėl pirmojo ir antrojo ieškinio pagrindų, buvo įvykdyti Reglamento Nr. 314/2004 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat Sprendimo 2011/101 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 1 dalyje nustatyti kriterijai.
293 Beje, kaip matyti iš pirmojo ieškinio pagrindo analizės, nagrinėjamomis priemonėmis faktiškai siekiama įgyvendinti Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba jos reikalingos kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti (žr. šio sprendimo 93 punktą).
294 Šiomis aplinkybėmis šį ieškinio pagrindą galima suprasti tik taip, kad ieškovai remiasi proporcingumo principo, kurį reikalaujama užtikrinti Pagrindinių teisių chartijos 52 straipsnio 1 dalimi, pažeidimu.
295 Šiuo klausimu primintina, kad pagal proporcingumo principą, kaip bendrąjį Sąjungos teisės principą, reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamų teisės aktų siekiamiems tikslams pasiekti. Todėl, esant galimybei rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai ribojančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi nurodytiems tikslams (2001 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo Jippes ir kt., C‑189/01, Rink. p. I‑5689, 81 punktas ir 2010 m. gegužės 6 d. Bendrojo Teismo sprendimo Comune di Napoli / Komisija, T‑388/07, neskelbiamo Rinkinyje, 143 punktas).
296 Tačiau taip pat reikia priminti, kad Teisingumo Teismas nusprendė, jog proporcingumo principo laikymosi teisminės kontrolės klausimu reikia pripažinti didelę Sąjungos teisės aktų leidėjo diskreciją srityse, kurios reikalauja jo politinio, ekonominio ir socialinio pobūdžio sprendimų ir kur jis turi atlikti sudėtingus vertinimus. Tuo remdamasis Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tik akivaizdžiai netinkama šiose srityse priimta priemonė, palyginti su tikslu, kurio kompetentinga institucija ketina siekti, gali turėti įtakos tokios priemonės teisėtumui (žr. šio sprendimo 290 punkte minėto sprendimo Taryba / Manufacturing Support & Procurement Kala Naft 120 punktą ir nurodytą teismo praktiką).
297 Nagrinėjamoje byloje primintina, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 97 punkte, ginčijamomis ribojamosiomis priemonėmis siekiama skatinti asmenis ir subjektus, kuriems jos taikomos, atsisakyti politikos, kuri veda į žmogaus teisių ir laisvės reikšti savo mintis bei įsitikinimus ir teisės į gerą valdymą slopinimą. Žinoma, tai yra netiesiogiai veikiančios priemonės, paremtos idėja, kad asmenys, kuriems jos taikomos, atsisakys minėtos politikos norėdami, kad jų atžvilgiu šios priemonės būtų panaikintos. Savaime aišku, kad trečiosios suverenios valstybės, kaip antai Zimbabvės, atveju Sąjunga gali daryti tik netiesioginę įtaką jos politikai.
298 Svarbu priminti, kad ginčijami aktai priimti Sąjungos institucijoms rimtai susirūpinus dėl padėties Zimbabvėje, į kurią jos pirmąkart atkreipė dėmesį dar prieš dešimt metų (žr. šio sprendimo 1 punktą). Šis susirūpinimas, kurio pagrįstumo ieškovai neginčijo vykstant procesui, išliko ir ginčijamų aktų priėmimo metu. Tad kompetentingų Sąjungos institucijų negalima kaltinti pažeidus proporcingumo principą todėl, kad paliko galioti jau priimtas ribojamąsias priemones ir siekdamos užbaigti tokią didelį susirūpinimą keliančią ilgalaikę situaciją išplėtė jų taikymo apimtį (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 290 punkte minėto sprendimo Taryba / Manufacturing Support & Procurement Kala Naft 126 punktą).
299 Be to, konstatuotina, kad ieškovai neužsiminė apie jokią konkrečią mažiau ribojančią priemonę, kuri turėtų panašų į ribojamąsias priemones poveikį ir kuria būtų galima pasiekti tuos pačius tikslus.
300 Taipogi pažymėtina, kad ginčijamos ribojamosios priemonės iš esmės yra laikinojo ir grįžtamojo pobūdžio, todėl jomis nepažeidžiama ieškovų nurodytų pagrindinių teisių esmė. Taip yra juo labiau todėl, kad visi ieškovai yra ne Sąjungos teritorijoje, o Zimbabvėje gyvenantys fiziniai arba joje įsteigti juridiniai asmenys, tad dėl minėtų priemonių atsiradusių nepatogumų, nors ir neginčytinai didelių, jų teisės ribojamos ne taip, kaip jos būtų ribojamos Sąjungoje gyvenančių fizinių asmenų ar joje įsteigtų juridinių asmenų atveju.
301 Galiausiai pažymėtina, kad tiek Reglamente Nr. 314/2004, tiek Sprendime 2011/101 numatytos ribojamųjų priemonių taikymo išimtys. Pagal Reglamento Nr. 314/2004 7 straipsnio 1 dalį kompetentingos institucijos gali leisti panaikinti lėšų arba ekonominių išteklių, „[būtinų] būtiniausioms išlaidoms, įskaitant maisto produktų pirkimą, nuomos ar paskolos mokėjimą, vaistų pirkimą arba mokėjimą už gydymą, mokesčių, draudimo įmokų bei mokesčių už komunalines paslaugas mokėjimą“ arba „[naudojamų] tik pagrįstam specialisto atlyginimui sumokėti arba patirtoms išlaidoms, susijusioms su teisinių paslaugų teikimu, atlyginti“, įšaldymą. Be to, Sprendimo 2011/101 4 straipsnio 3–5 dalyse numatytos draudimo atvykti į valstybių narių teritoriją arba vykti per ją tranzitu išimtys, be kita ko, „kai kelionė yra pateisinama dėl humanitarinių priežasčių, į kurias būtina skubiai atsižvelgti“.
302 Remdamasis visomis šiomis aplinkybėmis, konkrečiai kalbant, šio sprendimo 298 punkte nurodyta teismo praktika, Bendrasis Teismas konstatuoja, kad įrodyta, jog ginčijamos ribojamosios priemonės yra proporcingos. Taigi penktasis pagrindas, o kartu ir visas ieškinys – atmestini.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
303 Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovai pralaimėjo bylą, jie turėtų padengti su šiuo procesu susijusias bylinėjimosi išlaidas, kaip to reikalauja Taryba ir Komisija. Jungtinė Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 4 dalį.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Johannes Tomana ir 120 kitų ieškovų, kurių pavardės nurodytos priede, padengia savo ir Europos Sąjungos Tarybos bei Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
3. Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Paskelbta 2015 m. balandžio 22 d. viešame posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
Priedas
Ieškovų sąrašas
Johannes Tomana, gyvenantis Hararėje (Zimbabvėje),
Titus Mehliswa Johna Abu Basutu, gyvenantis Hararėje,
Happyton Mabhuya Bonyongwe, gyvenantis Hararėje,
Flora Buka, gyvenanti Hararėje,
Wayne Bvudzijena, gyvenantis Hararėje,
David Chapfika, gyvenantis Hararėje,
George Charamba, gyvenantis Hararėje,
Faber Edmund Chidarikire, gyvenantis Hararėje,
Tinaye Chigudu, gyvenantis Hararėje,
Aeneas Soko Chigwedere, gyvenantis Hararėje,
Phineas Chihota, gyvenantis Hararėje,
Augustine Chihuri, gyvenanti Hararėje,
Patrick Anthony Chinamasa, gyvenantis Hararėje,
Edward Takaruza Chindori-Chininga, gyvenantis Hararėje,
Joseph Chinotimba, gyvenantis Hararėje,
Tongesai Shadreck Chipanga, gyvenantis Hararėje,
Augustine Chipwere, gyvenantis Hararėje,
Constantine Chiwenga, gyvenantis Hararėje,
Ignatius Morgan Chiminya Chombo, gyvenantis Hararėje,
Martin Dinha, gyvenantis Hararėje,
Nicholas Tasunungurwa Goche, gyvenantis Hararėje,
Gideon Gono, gyvenantis Hararėje,
Cephas T. Gurira, gyvenantis Hararėje,
Stephen Gwekwerere, gyvenantis Hararėje,
Newton Kachepa, gyvenantis Hararėje,
Mike Tichafa Karakadzai, gyvenantis Hararėje,
Saviour Kasukuwere, gyvenantis Hararėje,
Jawet Kazangarare, gyvenantis Hararėje,
Sibangumuzi Khumalo, gyvenantis Hararėje,
Nolbert Kunonga, gyvenantis Hararėje,
Martin Kwainona, gyvenantis Hararėje,
R. Kwenda, gyvenantis Hararėje,
Andrew Langa, gyvenantis Hararėje,
Musarashana Mabunda, gyvenantis Hararėje,
Jason Max Kokerai Machaya, gyvenantis Hararėje,
Joseph Mtakwese Made, gyvenantis Hararėje,
Edna Madzongwe, gyvenanti Hararėje,
Shuvai Ben Mahofa, gyvenantis Hararėje,
Titus Maluleke, gyvenantis Hararėje,
Paul Munyaradzi Mangwana, gyvenantis Hararėje,
Reuben Marumahoko, gyvenantis Hararėje,
G. Mashava, gyvenantis Hararėje,
Angeline Masuku, gyvenantis Hararėje,
Cain Ginyilitshe Ndabazekhaya Mathema, gyvenantis Hararėje,
Thokozile Mathuthu, gyvenantis Hararėje,
Innocent Tonderai Matibiri, gyvenantis Hararėje,
Joel Biggie Matiza, gyvenantis Hararėje,
Brighton Matonga, gyvenantis Hararėje,
Cairo Mhandu, gyvenantis Hararėje,
Fidellis Mhonda, gyvenantis Hararėje,
Amos Bernard Midzi, gyvenantis Hararėje,
Emmerson Dambudzo Mnangagwa, gyvenantis Hararėje,
Kembo Campbell Dugishi Mohadi, gyvenantis Hararėje,
Gilbert Moyo, gyvenantis Hararėje,
Jonathan Nathaniel Moyo, gyvenantis Hararėje,
Sibusio Bussie Moyo, gyvenantis Hararėje,
Simon Khaya Moyo, gyvenantis Hararėje,
S. Mpabanga, gyvenantis Hararėje,
Obert Moses Mpofu, gyvenantis Hararėje,
Cephas George Msipa, gyvenantis Hararėje,
Henry Muchena, gyvenantis Hararėje,
Olivia Nyembesi Muchena, gyvenanti Hararėje,
Oppah Chamu Zvipange Muchinguri, gyvenanti Hararėje,
C. Muchono, gyvenantis Hararėje,
Tobaiwa Mudede, gyvenantis Hararėje,
Isack Stanislaus Gorerazvo Mudenge, gyvenantis Hararėje,
Columbus Mudonhi, gyvenantis Hararėje,
Bothwell Mugariri, gyvenantis Hararėje,
Joyce Teurai Ropa Mujuru, gyvenanti Hararėje,
Isaac Mumba, gyvenantis Hararėje,
Simbarashe Simbanenduku Mumbengegwi, gyvenantis Hararėje,
Herbert Muchemwa Murerwa, gyvenantis Hararėje,
Munyaradzi Musariri, gyvenantis Hararėje,
Christopher Chindoti Mushohwe, gyvenantis Hararėje,
Didymus Noel Edwin Mutasa, gyvenantis Hararėje,
Munacho Thomas Alvar Mutezo, gyvenantis Hararėje,
Ambros Mutinhiri, gyvenantis Hararėje,
S. Mutsvunguma, gyvenantis Hararėje,
Walter Mzembi, gyvenantis Hararėje,
Morgan S. Mzilikazi, gyvenantis Hararėje,
Sylvester Nguni, gyvenantis Hararėje,
Francis Chenayimoyo Dunstan Nhema, gyvenantis Hararėje,
John Landa Nkomo, gyvenantis Hararėje,
Michael Reuben Nyambuya, gyvenantis Hararėje,
Magadzire Hubert Nyanhongo, gyvenantis Hararėje,
Douglas Nyikayaramba, gyvenantis Hararėje,
Sithembiso Gile Glad Nyoni, gyvenanti Hararėje,
David Pagwese Parirenyatwa, gyvenantis Hararėje,
Dani Rangwani, gyvenantis Hararėje,
Engelbert Abel Rugeje, gyvenantis Hararėje,
Victor Tapiwe Chashe Rungani, gyvenantis Hararėje,
Richard Ruwodo, gyvenantis Hararėje,
Stanley Urayayi Sakupwanya, gyvenantis Hararėje,
Tendai Savanhu, gyvenantis Hararėje,
Sydney Tigere Sekeramayi, gyvenantis Hararėje,
Lovemore Sekeremayi, gyvenantis Hararėje,
Webster Kotiwani Shamu, gyvenantis Hararėje,
Nathan Marwirakuwa Shamuyarira, gyvenantis Hararėje,
Perence Samson Chikerema Shiri, gyvenantis Hararėje,
Etherton Shungu, gyvenantis Hararėje,
Chris Sibanda, gyvenantis Hararėje,
Jabulani Sibanda, gyvenantis Hararėje,
Misheck Julius Mpande Sibanda, gyvenantis Hararėje,
Phillip Valerio Sibanda, gyvenantis Hararėje,
David Sigauke, gyvenantis Hararėje,
Absolom Sikosana, gyvenantis Hararėje,
Nathaniel Charles Tarumbwa, gyvenantis Hararėje,
Edmore Veterai, gyvenantis Hararėje,
Patrick Zhuwao, gyvenantis Hararėje,
Paradzai Willings Zimondi, gyvenantis Hararėje,
Cold Comfort Farm Cooperative Trust, įsteigta Hararėje,
Comoil (Private) Ltd, įsteigta Hararėje,
Divine Homes (Private) Ltd, įsteigta Hararėje,
Famba Safaris (Private) Ltd, įsteigta Hararėje,
Jongwe Printing and Publishing Company (Private) Ltd, įsteigta Hararėje,
M & S Syndicate (Private) Ltd, įsteigta Hararėje,
Osleg (Private) Ltd, įsteigta Hararėje,
Swift Investments (Private) Ltd, įsteigta Hararėje,
Zidco Holdings (Private) Ltd, įsteigta Hararėje,
Zimbabwe Defence Industries (Private) Ltd, įsteigta Hararėje,
Zimbabwe Mining Development Corp., įsteigta Hararėje.
Turinys
Ginčo aplinkybės
Procesas ir šalių reikalavimai
Dėl teisės
1. Dėl mirusių ieškovų
2. Dėl visų ieškovų fizinių asmenų suteikto įgaliojimo ieškinį pasirašiusiems advokatams buvimo
3. Dėl išlikusio ieškovų suinteresuotumo pareikšti ieškinį
4. Dėl tam tikrų Komisijos argumentų, pateiktų ginčijant ieškinio priimtinumą
5. Dėl esmės
Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, kildintino iš to, kad nėra tinkamo teisinio pagrindo Zimbabvės vadovais ar su jais susijusiais asmenimis nesančius asmenis arba subjektus įtraukti į asmenų, kuriems taikomos nagrinėjamos ribojamosios priemonės, sąrašus
Dėl sprendimų 2011/101 ir 2012/97 ir Įgyvendinimo sprendimo 2012/124 teisinio pagrindo
Dėl Įgyvendinimo reglamento Nr. 151/2012 teisinio pagrindo
Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, kildintino iš motyvavimo pareigos pažeidimo
Reikšmingos teismo praktikos priminimas
Dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į padėtį Zimbabvėje priėmimo ir jų galiojimo pratęsimo motyvų
Dėl ginčijamų ribojamųjų priemonių priėmimo kiekvieno iš ieškovų atžvilgiu ir jų galiojimo pratęsimo specifinių motyvų
Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, kildintino iš teisės į gynybą pažeidimo
Dėl antrojo ieškinio pagrindo, kildintino iš akivaizdžios vertinimo klaidos
Pirminės pastabos
Dėl ieškinyje nurodytų kaltinimų ir argumentų
Dėl dublike pateiktų kaltinimų ir argumentų
– Dėl ieškovų fizinių asmenų
– Dėl ieškovų juridinių asmenų
Dėl penktojo ieškinio pagrindo, grindžiamo ieškovų pagrindinių teisių ir proporcingumo principo pažeidimu
Dėl bylinėjimosi išlaidų